Tačiau pirmas istoriškai tikras paliudijimas apie Vestminsterį yra 1065 metais, kai karalius Edvardas Išpažinėjas (St. Edward the Confessor) pilnai perstatė buvusią bažnyčią ir gausiai apdovanojo vienuolyną. Tų pačių metų gruodžio 28 dieną Vestminsterio Abatija buvo pašventinta. Deja, tuo metu karalius sunkiai sirgo ir po kelių dienų mirė. Jis buvo palaidotas katedroje prieš Didįjį altorių. Šalia abatijos pastatė karališkus rūmus, kurie iki 1512 metų tarnavo, kaip Anglijos karalių rezidencija, o vėliau – Parlamento posėdžių vieta.
Nuo pirminio abatijos pastato nebeliko jokių pėdsakų. 1065 metais pastatyta šventovė savo dydžiu nenusileido tai, kuri stovi dabar jos vietoje. Tačiau išliko nedideli, dar Normanų stiliuje statytos senovės šventyklos fragmentai.
1220 metais karalius Henrikas III pastatė Dievo motinos koplyčią ir 1245 metais pradėjo Vestminsterio abatijos pastatų rekonstrukciją gotikiniu stiliumi. Tai buvo didžiulių katedrų amžius: Prancūzijoje iškilo Amjeno ir Šartro katedros, Anglijoje – Canterbury, Winchester ir Salisbury. Anglijos Karaliaus dekretu Vestminsterio abatija turėjo būti ne tik vienuolynas ir šventovė, bet ir monarchų karūnavimo ir laidojimo vieta. Statybai vadovavo anglų architektai: Henry iš Essekso ir John iš Glosterio. Tikriausiai jie buvo gerai susipažinę su šiaurės Prancūzijos gotikinėmis katedromis. Pagal savo architektūrą Vestminsterio abatija artimesnė Prancūzijos katedroms, nei anglų gotikai.
Abatijos rekonstrukcija tęsėsi daugiau kaip 200 metų. Jos statyboje dalyvavo geriausi to meto architektai – Robert Beverly, Henry Yevel. 1502 metais Henrikas VII centrinės koplyčios vietoje, absidoje pastatė ištaigingą priestatą – taip vadinamą Henriko VII koplyčią. Vėlesniu metu Vestminsteris buvo labiau bjaurojamas nei puošiamas: XVIII amžiaus pradžioje perstatė vakarinį fasadą, kuris buvo pastatytas XV šimtmetyje. XVIII amžiaus viduryje Nikolae Hoxmoore iškėlė nelabai vykusius vakarinius katedros bokštus, o XIX amžiaus pabaigoje, „restauracijų“ epochos metu buvo perstatytas šiaurinis portalas. Amžininkai šį perdarymą vadino „barbarišku“.
Reformacijos metais vienuolynas buvo uždarytas, o pati bažnyčia nukentėjo. Joje saugotos meno vertybės buvo sunaikintos arba pagrobtos, o pagrindinė viduramžių gotikinių šventyklų puošmena – prabangūs spalvoti vitražai buvo išdaužyti. Valdant karalienei Elžbietai bažnyčia buvo atstatyta, tačiau pats vienuolynas nebuvo atnaujinamas.
Vestminsterio abatijos katedra ilgus šimtmečius buvo Anglijos karalių šventovė ir religinis nacionalinės reikšmės centras. Nuo XI amžiaus abatijoje karūnuojami Anglijos karaliai, išskyrus Edvardą V ir Edvardą VIII, kurie iš viso nebuvo karūnuoti, o XIII- XVIII amžiais – jų laidojimo vieta. Vienas iš pirmųjų abatijoje palaidotas karalius Edvardas Išpažinėjas. XII amžiuje jis buvo kanonizuotas, jo palaikai perkelti į brangų sarkofagą ir yra nusilenkimo objektas. Abatijoje yra 600 paminklų ir sieninių medalių – tai didžiausia monumentalios skulptūros kolekcija šalyje. Čia yra palaidota apie 3000 žmonių.
Būti palaidotu abatijoje yra aukščiausia nacionalinė Anglijos pagarba. Viduramžiais ši garbė neretai buvo perkama, todėl čia yra daugybė neįžymių, tačiau turtingų žmonių kapaviečių. Vestminsterio abatijos nekropolyje palaidoti Izaokas Niutonas. Čarlzas Dikensas, anglų literatūros tėvas Džefris Čoseris (1400 metais jis pirmas palaidotas poetų kampe), Ričardas Šeridanas, Alfredas Tenisonas ir daugybė kitų Anglijos istorijos ir kultūros veikėjų. Nuo 1920 metų centrinės navos viduryje yra vainikais puoštas Nežinomo kareivio kapas. Tai paminklas žuvusiems pirmajame pasauliniame kare. Šalia jo - Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) kapas.
Kaip ir kituose gotikiniuose pastatuose, šiaurinio ir pietinio transeptų fasadus puošia apvalūs įmantriai puošti langai – rozetės. Skliautai remiasi į strėlines arkas, kurias palaiko aukštos kolonos. Šios arkos suteikia interjerui lengvumą ir erdvumą. Pastato vidus stulbina - jis atrodo kur kas platesnis ir aukštesnis nei iš išorės. Virš pagrindinės navos sparnų yra siaura dekoratyvinė raižyta galerija – tai vienas iš geriausių abatijos architektūros elementų. Mozaikinės altoriaus grindys klotos XIII šimtmetyje.
Koplyčią nuo altoriaus skiria raižyti XV šimtmečio vartai, Prieš juos yra karaliaus Edvardo I skydas ir įžymusis Anglijo karalių karūnavimo sostas, su įtaisytu jame paprasto akmens gabalu. Tai – „likimo akmuo“, viena iš istorinių Anglijos relikvijų. Škotijos globėjas Karalius Edvardas I, atsivežė iš ten tą akmenį 1296 metais, kur jis buvo laikomas Škotijos nepriklausomybės simboliu, ir įtaisė į į Anglijos karalių sostą. Pradedant Edvardu I šiame soste prieš Vestminsterio katedros altorių buvo karūnuojami visi Anglijos karaliai. Tik vieną kartą sostas buvo palikęs abatijos sienas: jis buvo perneštas į Westminster Hall, kai Kromvelis buvo paskelbtas lordu-protektoriumi. 1950 metais škotai pavogė akmenį, tačiau kitais metais jis buvo rastas.
Šiauriniame sparne esanti Henriko VII koplyčia yra geriausias vėlyvosios gotikos pavyzdys Anglijoje. Ypač gražios yra raižytos lubos. Visos koplyčios detalės – architektūrinės formos, raižiniai, kaltos grotos – subtilaus grožio. Koplyčios klauptai smulkiai raižyti realistiniais piešiniais, kiekviename – vis kitokie, kiekviename klaupte. Henriko VII ir jo žmonos kapavietėje yra 1518 metais italų skulptoriaus Pietro Torrigiano daryti skulptūriniai karališkosios poros portretai. Koplyčią supa penkio mažos koplytėlės. Viduriniojoje palaidotas lordas-protektorius Kromvelis, kurio kūnas buvo išmestas iš Vestminsterio monarchijos restauravimo laikais ir nukirsdinta galva. Čia yra dviejų karalienių – Elžbietos Tudor ir Marijos Stiuart kapavietės. Nesutaikomos varžovės dabar guli greta viena kitos.
Nedideliame šiauriniame absidos sparne yra vaškinės daugelio istorinių veikėjų figūros: karaliaus Karolio II, karalienių Elžbietos ir Anos, Bekingemo hercogo, ministro pirmininko Pito vyresniojo ir daugelio kitų. Tai nėra vaškinių figūrų muziejus – tiesiog viduramžiais buvo paprotys karalių ir didikų laidojimo metu procesijos priešakyje nešti prabangiais rūbais aprengtus vaškinius mirusiojo atvaizdus. Per šimtmečius šios figūros sudarė ištisą Vestminsterio abatijos panoptikumą.
Seniausia vienuolyno dalis - Pyx Chamber, kuri pastatyta 1065 metais. Ši koplyčia ilgus metus tarnavo, kaip vienuolyno, o vėliau karališkų brangenybių saugykla. Ypatingose dėžutėse buvo laikomos apyvartoje esančios auksinės ir sidabrinės monetos, iš čia ir koplyčios pavadinimas Pyx – dėžutė prabuojamoms monetoms laikyti. Čia buvo vienos iš tiksliausių pasaulio svarstyklių auksui ir sidabrui sverti. Pyx Chamber išliko sunkūs Normanų skliautai, kuriuos laiko storos kolonos, viduramžių skrynios, kuriose buvo laikomos brangenybės ir dvigubos durys su šešiomis spynomis ir didžiuliais raktais.
Vestminsterio Abatija yra Dekano ir Kapitulos jurisdikcijoje ir paklūsta tik Karalienei. Abatija turi savo chorą ir chorinio dainavimo mokyklą. Netoli vienuolyno yra Elžbietos I įsteigta Vestminsterio mokykla.
