Kokia kelionė be lagamino?

Žmonės lagaminais naudojosi dar iki jų atsiradimo. Tačiau dideli krepšiai ir nepatogios kelioninės dėžės, su kuriomis tekdavo vykti j keliones, galėjo „atmušti" norq keliauti net prisiekusiems keliautojams.

Atsiradus patogiam bagažui, kelias atrodė trumpesnis. Todėl atsirado vis daugiau pageidaujančiųjų pakeliauti po pasaulį. O kodėl gi ne? Sumetei savo daiktus į dėžę su rankena, pagriebei ją — ir pirmyn!

Viskam savas laikas

Kuo senovėje žmonės keliaudavo? Arba savomis kojomis, arba arkliais, arba laivais, Tačiau pėsčias keliautojas su savimi daug nepasiims — kuprinė ant nugaros, ir į kelionę. Turtingiesiems tarnai sukraudavo bagažą į vežimą arba atveždavo jį į  laivą. Taip buvo Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje bei daugybę šimtmečių vėliau. Pagrindinė transporto priemonė buvo karietos, vežimai, diližanai. Jie važiavo lėtai, per dieną geriausiu atveju nukeliaudavo iki 120 kilometrų. Tačiau norinčiųjų keliauti tai nesustabdė! Tuirtingi žmonės (tais laikais turizmas buvo prieinamas tik jiems) labai mėgo keliauti, tačiau tik tuo atveju, jei nejusdavo nepatogumų. Vojažai truko ilgus mėnesius, o kartais metus. Pavyzdžiui, didysis vokiečių poetas Gėtė su savimi į kelionę imdavo įspūdingą kiekį drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kelių knygų lentynų turinį. Žinoma, bagažas, kuris buvo supakuojamas į dėžes, tilpdavo keliuose ekipažuose. Iki šiol muziejuose galima pamatyti įvairių dydžių kelioninių dėžių, kurios buvo pagamintos iš medžio arba faneros ir aptrauktos oda. Kartais jas apkaldavo metalinėmis juostelėmis, o dangčius uždarydavo specialiais užsegimais. Šiuos panašius į valstietiškas skrynias daiktus vadino baulais. Jie nieko bendra neturi su tais, kuriuos tempia prekeiviai šiuolaikiniuose turguose. Itališkai „baule“ reiškia „pailga kelioninė skrynia, ypatingos apvalainos formos dėžutė“. Tokius baulus mūsų protėviai pritvirtindavo diržais prie dangčio arba diližano gale. Žinoma, bagažo šeimininkai patys jų nenešiodavo ir — gink, Dieve! — nekraudavo į ekipažą: tam buvo samdomi specialūs žmonės.

Viskas pasikeitė tuomet, kai XIX amžiuje pradėjo tiesti geležinkelius. Kelionės tapo prieinamos, atsidarė pirmosios turistinės kontoros. Todėl atsirado „portatyvinių baulų“, kurie butų patogūs pernešti iš vienos vietos į kitą, poreikis.

Plokščia dėžė su rankena

Žmoniją išgelbėjo mažai kam tuomet žinomas Lui Vjitonas. Pats jis kilęs iš Šveicarijos, o būdamas keturiolikos metų, išvyko ieškoti laimės į Paryžių. Vaikiną į pameistrius paėmė stalius, kuris gamino ir pardavinėjo kelionines skrynias ir kartonines dėžes. Po kelerių metų jaunuolis tapo profesionaliu meistru ir atidarė savo dirbtuvę. 1853 metais sąžiningas skrynininkas Lui Vjitonas pagaliau gavo Prancūzijos imperatorienės Eugenijos tiekėjo statusą. Daugelio panašių tiekėjų vardai išnyko, tačiau ponas Vjitonas tapo tikru išradėju.

Užuot gaminęs būtinus aristokratams apvalainus minkštus krepšius skrybėlėms ir krinolinams bei paprastas skrynias, jis išrado lagaminą. Per pusantro šimto metų visi galėjo įsitikinti, kad būtent jame visus daiktus laikyti patogiausia. Pervežimo metu jis užima mažai vietos, drabužiai nesusilamdo ir t.t.

1854 metais Lui Vjitonas pagamino pirmąjį savo lengvą lagaminą su pakaba ir parodė Paryžiaus publikai. Taip sumanus meistras savo vardą įrašė į mados istoriją. Naujiena buvo įvertinta deramai — juk iki tol buvo naudojami jau žinomi baulai, kurie, nors ir buvo talpūs bei dideli, turėjo daug trūkumų — iš jų išimti daiktai neatrodė tvarkingai. O legendinio skrynininko išradimas leido juos sudėti tinkamai.

O 1858 metais su ženklu „Louis Vuitton“ atsirado apmušti pilku audiniu plokšti lagaminai (anksčiau juos gamino išgaubtus). Tai iš esmės pakeitė bagažo kultūrą—dabar lagaminus buvo galima dėti vieną ant kito, Keturiasdešimtmetis Lui Vjitonas tapo populiarus tarp mados besivaikančių keliautojų. Tad ėmė įgyvendinti savo idėją — pradėjo gaminti bagažo pervežimo įrenginius (lagaminus, sakvojažus, krepšius ir rankines), pagamintus vienu stiliumi. Verslas Vjitonui sekėsi, jo biuras tapo Mados namais (jų prekės ženkle puikavosi įkūrėjo inicialai). Beje, jo bagažo įrenginiai su ženklu LV iki šiol yra tarp populiariausiųjų pasaulyje. Jau pusantro amžiaus Lui Vjitono žymus prancūzų prekės ženklas išlieka vieninteliu keliaujančio elito favoritu. Šios firmos gaminiai tapo būtinais monarchų, politikų, kino žvaigždžių, aristokratų bei sportininkų aksesuarais. Kompanijos klientų sąraše tokie vardai kaip: Nikolajus II, Marlena Ditrich, Čarlis Čaplinas, Vindzoro hercogai, Kerkas Duglas, Odrė Hepbern, Šeron Stoun... Šį sąrašą dar būtų galima tęsti.

Jau XIX amžiaus pabaigoje prekyboje pasirodė galbūt ne tokių prabangių, tačiau nebrangių kitų gamintojų gaminių. Galimybė pakeliauti po pasaulį atsirado daugeliui vidutines pajamas gaunančių žmonių. Beje, klasikinis lagaminas, su kuriuo į stovyklas keliaudavo mūsų tėvai, suapvalintais metaliniais kampais, pagamintas iš faneros, apmuštos kiaulės arba dirbtine oda, su rankena iš plieninių kilpelių ir blizgančiomis sagtelėmis, nuo to laiko beveik nepasikeitė.

Patvarumo patikrinimas

Tačiau netikėtų protrūkių „lagaminų kūryboje“ vis dėlto įvykdavo. Vieną iš jų įgyvendino belgas Džesis Sveidas. 1910 metais jis kartu su šešiais tarnautojais įkūrė savo kompaniją. Jo prekiniu ženklu tapo nuotrauka, kurioje nufotografuotas pats firmos šeimininkas, jo tėvas ir trys broliai, stovintys ant lagamino dangčio. Taip jie demonstravo savo gaminių patvarumą. Esmė ta, jog XX amžiaus viduryje įprasti traukiniai pradėjo konkuruoti su lėktuvais. Vadinasi, keleiviams jau reikėjo praktiškesnių lagaminų: patvaresnių, lengvų ir pigių. Suprasdamas, kad skrendant lėktuvu bus svarbus kiekvienas kilogramas bagažo, Džesis 1941 metais įregistravo naują prekės ženklą - „Samsonite“. O pavadino jį savo mylimo Biblinio personažo Samsono, kuris pasižymėjo nežmoniška jėga ir ištverme, garbei. Gamindamas savo produkciją Šveidas atsisakė medienos, kuri sudarė lagaminų pagrindą, ir pradėjo juos gaminti iš aliuminio bei plastmasės. Bendras svoris, kurį išlaikė jo gaminio dangtis, sudarė 500 kg.

„Tarsi lagaminas be rankenos: ir nešti sunku, ir numesti gaila“, — taip dažnai sako apie kažką reikalingo, tačiau sukeliančio nepatogumų. Tačiau ir su rankena pilną lagaminą buvo sunku traukti. „O kodėl nepastačius jo ant ratų?“ -  kartą sumąstė amerikietis Bernardas Devidas Sadou. Ši mintis jam kilo tada, kai jis su žmona vyko iš atostogų Amerikoje. Bevargdama jūros uoste su dviem dideliais sunkiais lagaminais, sutuoktinių pora pastebėjo uosto darbuotoją, lengvai ridenantį pakrautą vežimėlį. Taip Sadou kilo idėja pastatyti lagaminą vertikaliai, pritaikius jam ratukus. 1972 metais jis užpatentavo savo naujovę. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, sumanaus amerikiečio išradimo ilgai nesiėmė, įgyvendinti nė vienas fabrikas. Jis mynė daugelio firmų slenksčius, kol pagaliau jo įrenginiu susidomėjo kompanijos „Macy's“ viceprezidentas. Patogi naujovė buvo paleista į gamybą. O dabar lagaminas ant ratukų - vienas iš neatskiriamų tikro keliautojo atributų.

savaitė Nr.29, 2008 liepos 16 d.

 

Madingi praėjusio amžiaus maudymukai

Atėjo vasara ir daug žmonių traukia prie jūros, kur galima ne tik išsimaudyti, bet ir pasigrožėti merginomis ir maudymosi kostiumėliais. 
Tačiau tie, kas naršo internete, tegul pasigroži tais maudymosi kostiumėliais, kurie buvo madingi trečiame - šeštame praėjusio amžiaus dešimtmetyje. Beje, čia pavaizduotos neeilinės moterys, o tuo metu gerai žinomos to meto aktorės, modeliai ir panašiai.  
   4.      
Originally posted by at Купальщицы 1920-50-х годов 

Pėdkelnių istorija

Kojinės ir pėdkelnės yra tos aprangos dalys, kurias moterys atėmė iš vyrų kartą ir visiems laikams. Iš tiesų – šiuolaikinės moters drabužinėje visada rasi ir viena ir antra, o tuo tarpu vyrai jau senai jų nebeturi (išskyrus tuos, kurie dar vis nori būti panašūs į moteris). Tokia yra šiandiena, tačiau buvo laikai, kai vyriškas kostiumas būdavo skurdus, jei jame nebuvo kojinių. Todėl nenuostabu, kad kojinių istorija yra įdomi ir turtinga.

Kojinių istorija (o būtent iš jų ir „išaugo“ pėdkelnės) prasideda penktame amžiuje prieš mūsų erą. Koptų kapavietes tiriantys archeologai rado megztas vaikiškas kojines. Senovės graikų aprangoje buvo sykhos – tai savotiškos, ant kojos maunamos šlepetės iš minkštos odos. Jos dengė kulnus ir kojų pirštus. Sykhos buvo išimtinai moteriška aprangos dalis.

Kojinių mezgimo menas atgijo tik XIII amžiuje, nors ir tada megztos kojinės nebuvo ypatingai populiarios. Tuo metu iš vilnos, lino, šilko ir plonos odos būdavo siuvami tik vyrams skirti pantalonai.

Pantalonai tapo ypač madingi XIV amžiaus viduryje. Didžioji jų dalis buvo rožinės spalvos ir puošti giminės herbais. Jie buvo tokie ankšti, kad vyras negalėjo jų užsitempti be pašalinės pagalbos. Tokia aprangos rūšis ir tapo šiuolaikinių kojinių ir pėdkelnių protėviais. Jie buvo iš trijų dalių – antpirščių, kelties ir getrų. Karingieji britai ir vokiečiai ilgų karo žygių metu nutrindavo savo kojas, todėl tai tapo akstinu tobulinti kojinių konstrukciją, kol jos tapo panašios į šiuolaikines. Kojinės labai patiko šventikams, todėl ištisą šimtmetį pasauliečiai šnairavo į jų kojas, kol pagaliau ryžosi ir tai buvo bumas! Vilhelmo Užkariautojo sūnus Rufus turėjo tokias aptemptas kelnes-kojines, kad apie jas dvaro poetai rašė eiles.

Ant kairiojo karalienės Viktorijos peties –

Ordino Ženklas (keliaraištis).

Sidabrinės, deimantais puoštos raidės 

skelbia ordino devizą:

„Honi soit qui mal y pense“ 

(„Tesigėdi blogai apie tai pagalvojęs“).

1348 metų balandžio 23 dieną Anglijos karalius Edvardas III įsteigė aukščiausią Didžiosios Britanijos riterių pasižymėjimo ženklą - Keliaraiščio Ordiną. Jo pavadinimas kyla iš kojinių keliaraiščio. 

16 amžiaus pradžioje ispanai atgaivino kojinių ir pėdkelnių mezgimo meną ir pradėjo puošti jas spalvotais intarpais. Tokios kojinės buvo labai vertinamos visoje Europoje, o Anglijos karalius Henrikas VIII netgi yra gavęs jas, kaip karališką Ispanijos dovaną.

Megztos kojinės tapo būtinu kavalierių ir riterių atributu. Beje, pastarieji turėjo ir šarvažiedines kojines, kurios saugojo kojas nuo priešo strėlių ir kardų.

Skirtingai nuo moteriškų kojinių, kurios yra slepiamos po sijonais, ir jų demonstravimas buvo laikomas nepadoriu, vyriškos tapo viešo pasigėrėjimo objektu. Išlikusiuose 15 amžiaus Ispanijos karaliaus favoritės dienoraščiuose aprašomos erotinės fantazijos, kuriose minimos „raumeningas ikras dengiančios šilkinės kojinės“. Rokoko laikotarpio kavalieriai nešiojo aptemptus pantalonus iki kelių ir šilkines kojines. Karaliaus Liudviko XIV valdymo metu buvo nešiojamos šviesiai mėlynos arba raudonos kojinės iki kelių. Elegantiškos 18 amžiaus moterys perėmė madamPompadur sukurtą nėriniuotų kojinių madą.

16 amžiuje Britanijos dvaras nusprendė padovanoti Ispanijos karalienei šilkines kojines. Pagal protokolą dovana buvo įteikta Ispanijos pasiuntiniui, kad šis perduotų ją monarchei. Šis paniekinančiai atstūmė kojines ir sušuko: „Kvaili serai! Žinokit, kad Ispanijos karalienė neturi kojų!“ O 18 amžiuje apie tai panašiai rašė vienas istorikas: „Moterų kojos yra taip kruopščiai slepiamos, kad verta susimąstyti ar yra jos iš viso?“ 

Moterys ir vyrai 17, 18 ir 19 amžiaus kostiumais.

16 amžiuje kojinės tapo moteriško garderobo dalimi. Ypatingai jas populiarino Anglijos karalienė Elžbieta I, kuri tiesog fanatiškai mėgo šilkines kojines. Todėl nenuostabu, kad jos valdymo metu anglas Viljamas Li (William Lee) sukonstravo stakles, kurios „vienu siūlu nėrė daugybę kilpų“. Jos išlaisvino grakščias kojas iš „armonikų“ ties kulkšnimis ir „pūslių“ ant kelių. Tai buvo kojinių pramonės pradžia.

XVIII amžiaus pabaigoje daugelyje Europos šalių aksomines, šilkines ir gelumbės kojines pakeitė megztos it trikotažinės kojinės. 17 ir 18 amžiais šaltu metų laiku vyrai užisdėdavo kelias kojinių poras. Įdomu, kad tuo metu mezgimu užsiėmė vyrai.

Fransua Buše „Rytinis tualetas“ 1742 m.

Rokoko metu suknios tapo trumpesnės, todėl kojinės ties kulkšnimis pradėtos puošti siuvinėjimu ir ažūriniais ornamentais.

XIX amžiaus pradžia tapo persilaužimo momentu kojinių ir pėdkelnių istorijoje. Tuo metu pasirodė vamzdžio formos kelnės, kurios labai sparčiai išstūmė kojines iš vyriško garderobo.  Jos ėmė trumpėti ir tapo panašios į šiuolaikines vyriškas kojines. O trumpėjančios suknelės padarė šilkines kojines būtina moteriškos drabužinės dalimi.  

XX amžiaus pradžioje specialiu medvilnės verpimo būdu pradėtas daryti škotiškas siūlas fildekos ir persiškas siūlas fildepers. Jie buvo panašūs į šilkinius slūlus ir naudoti kojinių gamyboje.

Kuo daugiau buvo atidengiamos moterų kojos, tuo daugiau buvo nėriniuotų, ažūrinių ir tinklinių kojinių. Laikotarpis nuo 1850 iki 1914 metų tapo aukso amžiumi. Nors moteriškos kojinės dar vis buvo slepiamos po ilgais sijonais, jos jau pradėtos puošti siuvinėjimu ir ažūriniais ornamentais.

1870 metais pasirodė „dvigubos“ kojinės su aiškia linija, kuri skyrė tą kojinės dalį, kuri buvo avalynėje, nuo tos kuri buvo virš jos. Labiausiai žinomi to meto modeliai – kojinės „Maison Milon“, kurios vaizdavo ... 1871 metų karą. Plytų sienos fone buvo nupieštas karinis galvos apdangalas.

Umberto Bruneleski. „Sode“

1880–1890 metais moterys nešiojo languotas arba dryžuotas kojines, kurios buvo pardavinėjamos didžiosiose Paryžiaus parduotuvėse. Paskutinis 19 amžiaus dešimtmetis – juodų kojinių karaliavimo metas. Apie jas rašė visi to meto „moterų gyvenimo vadovėliai“, kuriuose buvo gausu patarimų apie tai, kaip atsikratyti juodų dėmių, kurias palieka pigios ir prastai dažytos kojinės.

Belle Epoque laikais kojinės išliko juodos, tačiau jau puošiamos įvairiaspalviais raštais, pajetėmis, perlais, turkiu, siuvinėjimais ir „Chantilly“ nėrinių inkrustacijomis (visi šie modeliai buvo elegantiškos grafienės de Gramon drabužinėje).

Turtingai dekoruotas šilkines kojines saugojo vakarui, o dieną dėvėjo paprastesnius modelius. Prancūzijos princesė Miura turėjo visokiausias įvairiaspalves kojines – nuo geltonų iki rudų, nuo koralinių iki oranžinių. Ji pradėjo derinti kojines prie suknelės ir avalynės.

1876 metais Fereolis Dedje sukūrė kojinių dirželį , tačiau net iki ketvirtojo 20 amžiaus dešimtmečio moterys dar naudojosi keliaraiščiais.

Pirmas pasaulinis karas privertė moteris eiti į darbą. Pradėjo trumpėti suknelės (taip patogiau) ir dabar jau matėsi ir koja ir kojinė. Populiariausios buvo kojinės su vos matomu juodu, rečiau – tamsių tonų ažūru.

Kojinių reklama, 1907 metai

Jau 1910 metais pradėtos gaminti iš dirbtinio šilko – viskozės, kurį 1889 metų parodoje pristatė grafas Hileris de Šardone. Jos buvo lygios, šiek tiek permatomos ir gražiai atrodė ant kojos. O svarbiausia – jos kainavo kur kas mažiau, nei natūralaus šilko kojinės, todėl tapo prieinamos net kokias pajamas turinčioms moterims. Po pirmojo pasaulinio karo moterys pamėgo šilkines kojines. Paklausa buvo tokia didelė, kad svarbiausi trečiojo dešimtmečio tekstilinės pramonės išradimai – dirbtinis šilkas ir sintetinis pluoštas savo pritaikymą visų pirma rado kojinių gamyboje.

Juodas, baltas, dryžuotas ir rudas kojines palaipsniui pakeitė kūno spalvos (nuo rožinės iki kaštoninės) kojinės – jose moteriškos kojos atrodo ypatingai gundančiai ir patraukliai. Tai susiję su tuo metu ypač populiariu įdegiu, kurį Pranzūzijos Rivjeroje propagavo amerikiečiai Sara ir Žeraras Merfi. Patys populiariausi spalvotų modelių raštai – „gyvatės“, „irisai“, „gėlių puokštės“ ir „povo uodegos“. Tuo pačiu metu pasirodė pirmieji tinkleliai, sidabro ar aukso spalvos kojinės, kurios buvo derinamos prie avalynės spalvos. Globalios ekonominės permainos numušė nekokybiškų kojinių kainą, o geriausios kojinės kainavo iki 9 dolerių. Tai prilygo naujos batų poros kainai.

Kojinių reklama 1920 metais

1802 metais įsteigta Eliutero Diupono de Nemuro kompanija gamino paraką. Tačiau 20 amžiaus pradžioje jos prioritetas pasislinko į dirbtinių medžiagų gamybą ir pritaikymą taikiais tikslais. Tame tarpe buvo ir tekstilės pramonė, žemės ūkis ir energetika.

1938 metais „Du Pont“ pateikė į rinką neiloną (nylon – prekybinis poliamidinio pluošto ir siūlų pavadinimas). Tai buvo pirmas pasaulyje ir tikrai sintetinis pluoštas. To meto reklamose sakoma, kad „neilonas yra tvirtas kaip plienas ir plonas kaip voratinklis“. Po tom sekė didžiulė reklaminė kampanija. 1940 metų gegužės 15 dieną Delavero valstijos Vilmingtono mieste pradėta neiloninių kojinių prekyba. Įsigyti šią naujovę čia atvažiuodavo pirkėjos net iš Niujorko. Per pirmąją dieną parduota daugiau nei 780 tūkstančių porų kojinių.

Netrukus amerikietės naująsias kojines ėmė vadinti paprasčiausiai „neilon“. Palyginus su šilkinėmis jos skyrėsi tuo, kad nesiglamžė, buvo labiau pastebimos, elastingesnės ir tampriau dengė koją. Be to jos kainavo pigiau, buvo plonesnės ir kas svarbiausia – seksualesnės, nes svarbiausia šiuolaikinių kojinių savybė – nuogos kojos įspūdis. Neiloninės kojinės buvo populiarios visais metų laikais – net ir šalčiausią žiemą damos kantriai kentė šaltį vien dėl to, kad galėtų parodyti savo seksualumą. 30-40 praeito amžiaus metai ženklino lūžį tieki vyrų, tiek moterų sąmonėje. Ponios tapo geidžiamos, pasijuto laisvos ir nepriklausomos ir jau ryžosi pačios rinktis sau partnerį. Neiloninės kojinės atsirado kaip tik tuo metu, kai suknelės buvo plačios ir ilgos, dengė kelius ir baigdavosi ties blauzdos viduriu. Toks ilgio, gracijos ir plono liemens derinys padarė šias kojines tiap geidžiamas. Jos visada būdavo su siūle ir susilaukė didžiulės paklausos. Parduotuvėse rikiavosi ilgos eilės, o damos atvažiuodavo ir iš kitų didžiųjų miestų. Per pirmuosius metus parduota 64 milijonai porų kojinių. 

„Du Pont“ kompanijos steigėjas

mesje Diuponas de Nemuras.

Viena iš labiausiai žinomų to meto mados skelbėjų buvo šokėja ir aktorė Ann Miller. Būtent ji pademonstravo pėdkelnes, kurios beregint tapo populiarios.

Kojinių ir pėdkelnių gamyba sulėtėjo Antrojo pasaulinio karo metais – visos reikalingos žaliavos būdavo nukreiptos armijos reikmėms.

Didžiojoje Britanijoje karo metais buvo įvesti talonai aprangai – vidutiniškai po 66 talonus žmogui per metus. Neturėdamos kojinių moterys dažydavo kojas arbatos nuoviru ir išpiešdavo siūles imituojančias juosteles. To meto parfumeriai Filpas de Bienaimé ir Sans Mailles René Rambaud sugalvojo aerozolį, kuriuo buvo galima imituoti kojines ant nuogos odos. Kojinių deficitas nulėmė ir tai, kad moterys pradėjo jas megzti pačios.

1944 metais Prancūzijoje išsilaipinę amerikiečių sąjungininkai kažkodėl tai su savimi turėjo ir tas žymiąsias neilonines kojines. Vėliau JAV kompanijos pradėjo jų importą, tad šilko ir viskozės kojinės palengva buvo išstumtos iš rinkos.

Ann Miller

Nors karo meto moterys jau buvo pripratusios vaiščioti nuogomis kojomis, po karo paklausa šoktelėjo į neįsivaizduojamas aukštumas – neturėjusios galimybių pirkti kojines karo metais moterys dabar skubėjo kompensuoti spragą ir papildyti savo drabužines.  Ilgos eilės prie kojinių tuo metu buvo kasdienis ir įprastas reiškinys. Nemažą įtaką padarė ir „moteriškų suknelių mada“, kuri žadino moteris dėvėti apatinius drabužius, korsetus ir kojines. Žymiausi kutiurje - Žakas Fatas, Kristianas Dioras ir Elza Skiapareli sukūrė net ištisas kojinių kolekcijas, o rinkoje atsirado tokios kompanijos, kaip „Exciting“, „Chesterfield“, „Le Bourget“, „Scandale“, „Vitos“, „Bel“ ir įžymiosios kojinės „Dimanche“, kurios vėliau pervadintos į  „Dim“.

Šeštojo dešimtmečio viduryje kojinių pramonė žengė dar vieną žingsnį į priekį – 1958 metais rinką užkariavo besiūlės kojinės. Patobulinta technologija leido sukurti įvairius modelius. Jie buvo tankūs ir ploni, įvairių spalvų ir įvairaus skaidrumo. Sumažėjo ir kaina, todėl suaktyvėjo ir pirkimas.

Pirmųjų neiloninių kojinių reklama

Šeštojodešimtmečio pabaigoje įvyko du reikšmingi įvykiai – koncernas „Du Pont“ išrado spandeksą arba elastaną. Tai elastingas pluoštas, kuris plačiai žinomas kaip LYCRA ®. Jis suaustas iš lygaus poliamidinio siūlo, todėl dabar pagerėjo bendras vaizdas ir prigludimas. LYCRA ® pėdkelnėse atsirado ne iš karto, mat ji buvo sukurta moteriškų apatinių drabužių kokybės gerinimo tikslu. Nuo devintojo dešimtmečio lykra pradėta masiškai naudoti pėdkelnių gamyboje. Dabar atsirado labai plonos ir tvirtos pėdkelnės.

Antrasis įvykis – 1962 metais paplitusi anglų stilistės Meri Kvant sukurta mini sijonėlių mada. Šią naujovę 1965 metais išplėtojo modeliuotojas Andre Kurežes. Dabar merginų keliai ir net klubai nebegalėjo likti paslaptyje - po mini buvo neįmanoma nešioti kojines ir tai padiktavo naują sprendimą.  Madą sekančios moterys iš karto pradėjo nešioti mini sijonus ir trumpas sukneles, o kartu su jomis – ir pėdkelnes, kurias iki tol dėvėjo tik vaikai. Nuo to laiko jos tapo neatsiejama visų socialinių statusų ir amžių moterų drabužinių dalimi.

Aštuntasis dešimtmetis buvo „gailestingas“ kojinėms ir pasiūlė tris suknelių ilgius – mini, midi ir maksi. Moterys masiškai pradėjo dėvėti kelnes, siluetas pradėjo vyriškėti ir tampa madingi praktiški apatiniai rūbai, todėl kojinės ir pėdkelnės nueina į antrą planą ir tik devinojo dešimtmečio pradžioje moterys pavargo nuo praktiškumo ir panoro rengtis kuo jausmingesniais ir elegantiškais apatiniais.

Šiandien pėdkelnės yra tapusios pilnateisiu aksesuaru, be kurio negalima įsivaizduoti išbaigto įvaizdžio.

Kojinių reklama

Nuo trečiojo dešimtmečio pradžios pradėjo sparčiai vystytis reklama spaudoje. Iki to laiko tik maža žurnalų dalis gyrė higieniškas ir terapines kojinių savybes. Tarpukario metu suaktyvėjusi kojinių reklama skelbia kojines, kaip labai svarbią moteriško silueto dalį ir nuo laiko kojinių reklama neišnyksta iš spaudos. Grakšti, kojine puošta kojytė įkvėpė daugelį reklamos dailininkų – Savinjaką, Griuo, Lušelį, Demašą ir Breno. O kai kurios afišos, tokios kaip „Femme au fauteuil rouge“ („Moteris raudoname krėsle“) tapo legendomis, o ją sukūrusi kompanija DD 1947 metais pirmoji patalpino kojinių reklamą metro stotyse.

Po gamybos nuopuolio aštuntajame dešimtmetyje, kojinių reklama prapuola iš mados žurnalų iki devintojo dešimtmečio, kuomet pieštus vaizdus pakeitė fotografija. Tuo metu kojinių reklama pasirodė TV reklamoje.

Mariana Brand

Iki pat šių dienų pramonės dizainas išlieka beveik išimtinai vyrišku užsiėmimu. O tampriai su pramonės reikalavimais susietos profesijos įsitvirtinimo metu apie tai net pagalvotiu nebuvo įmanoma. Ir vis dėlto trečiajame XX amžiaus dešimtmetyje vokietė Mariana Brandt ne tik iškilo į europinio dizaino viršūnes, bet daug kur net pralenkė savo laiką.

Mariana Brandt yra viena iš kelių Bauhauso damų. Iš esmės tai buvo vyrų zona, o ir pati dizainerio profesija tuo metu buvo laikoma išimtinai vyriška.  Bet ji yra žinoma, kaip pramonės dizainerė, kuri sukūrė daugybę serijiniu būdu gaminamų daiktų ir dalyvavo apsprendžiant daiktinę XX amžiaus interjerų aplinką.  Tarp jos darbų galima paminėti indus ir šviestuvus, baldus ir žaislus. Gerai žinomos jos fotografijos, kiek mažiau – tapyba ir grafika. Tačiau yra ištisi jos darbų klodai, kurie iki šių dienų išlieka nepažįstami plačiąjai auditorijai. Tai – fotografijos koliažai, kuriuos Brandt darydavo šalia pagrindinių savo darbų.

Mokinystė

Iki 1923 metų Mariana Brandt nieko nežinojo apie Bauhauzą. Tuo metu ji buvo pakankamai išsilavinusi ir turėjo Saksonijos didžiosios hercogystės Aukštosios vaizduojamojo meno mokyklos tapytojos diplomą. Ji dalyvavo parodose ir atlikinėjo profesionalius užsakymus. Vieno diplomo jai buvo maža ir 1922 metais trisdešimtmetė moteris grįžo į tą pačią mokyklą, kad pradėtų skulptūros studijas.

1923 metų vasarą ji pateko į parodą „Valstybinis Bauhauzas: 1919—1923“, kur buvo eksponuojami Veimaro meistrų ir studentų darbai. Ši paroda pervertė Marianos pasirinkimą ir parodė tiolimesnio judėjimo kryptį. Grįžusi į savo dirbtuvę sudegino visus darbus ir nuo 1924 metų sausio 1 dienos tapo oficialia Bauhauzo studente. Nepaisant to, kad ji jau diplomuota tapytoja, Mariana Brandt pradėjo nuo pačios pradžios – bazinio kurso. Ji lankė Jozefo Alberso (Josef Albers), Laslo Moholy Nadžio (Laszlo Moholy-Nagy), Vasilijaus Kandinskio (Wassily Kandinsky)  ir Pauliaus Klee (Paul Klee) pamokas. Jau daug vėliau savo atėjimą į Bauhauzą ji aiškino dar ir praktiniais sumetimais: „Aš mečiau laisvojo menininko karjerą ir atėjau į Bauhauza todėl, kad dviem tapytojams (1919 metais ji ištekėjo už tapytojo Eriko Brandto) bus sunku palaikyti nuolatinį deramą uždarbį vien tik vaizduojamojo meno pagalba, už kurį niekas nemoka. Bet be to Bauhauzas mane kažkokaip stebuklingai traukė“. Ko gero praktiški sumetimai vis dėlti buvo antriniai – juk visišką ankstyvųjų darbų sunaikinimą aiškinti praktiniais sumetimais pakankamai sudėtinga.

Nuo pat pirmųjų dienų Bauhauze Mariana Brandt pradėjo daryti koliažus Laslo Moholy Nadžio dirbtuvėje. O vienas studentiškas jos darbas „Kompozicija su pagrindinėmis spalvomis ir formomis“, kurį padarė vadovaujant Kandinskiui, liko mokytojo kolekcijoje visą jo gyvenimą.

Metalas

1924 metų vasarą Mariana Brandt pradėjo dirbti pameistriu metalo dirbuvėse. Jokio pasirinkimo ji neturėjo. Vėliau savo prisiminimuose rašė: „...Tuo metu man nelabai patiko tapyba, kuria jie ten užsiiminėjo ir aš nejaučiau, kad galėčiau judėti ta kryptimi. Manęs visai nedomino monumentalioji tapyba, o audinių dirbtuvėse man nepatiko ten tvyrojusi atmosfera. Būtų buvę įdomu užiimti medžiu, bet ten buvo reikalinga didesnė fizinė jėga. Aš apsvarsčiau šį klausimą su Moholy ir mes nusprendėme, kad metalas yra tai, kas reikalinga...“. Nusotabu, kad kai kuriuos, vėliau vos ne pagrindiniais vizualiais Bauhauzo dizaino mokyklos identifikatoriais tapusius daiktus, sukūrė Mariana Brandt ir tai ji padarė per pirmuosius darbo metalo dirbtuvėse metus.  Šiandien tūkstančiais atvaizdų plakatuose, knygose ir net apšto ženkluose pasklidusį įžymųjį arbatinuką ji sukūrė 1924 metais.

Nepaisant sėkmingų projektų, dirbtuvės nebuvo jai svetingos – buvo manoma, kad metalas netinka moterims. Mariana rašė: „Man duodavo pačius neįdomiausius, nuobodžius ir monotoniškus darbus. Neįmanoma suskaičiuoti, kiek pusiausferų kantriai iškaliau, manydama, kad taip ir reikia, kad pradžia – visada sunki. Bet vėliau viskas susitvarkė ir mes susidraugavome“.

Popierius

1925 metais Bauhauzas persikėlė iš Veimaro į Desau, o Mariana Brandt išėjo akademinių atostogų ir beveik metus su vyru gyveno Paryžiuje. Nuo to laiko ji nuolat karpė vokiškus ir prancūziškus laikraščius ir žurnalus. Ji išsikirpdavo antraštes,fotografijas, teksto fragmentus, atskiras raides ir reklaminius skelbimus. Visa tai, kartu su autorine fotografija ir grafiką, tapo statybine jos koliažų medžiaga. Paryžiuje ji ieškojo sau dizainerio-grafiko darbo, ir kaip savo koliažus rodydavo kaip grafinį portfolio. Tačiau nežinoma ar sėkmingos buvo paieškos.

Pakilimas

1927 metais grįžusi iš Paryžiaus Brandt gyvenamajame Desau Bauhauzo pastate gavo vieno kambario studiją – butą ir iš pamestrio pareigų pakeliama į meistrus. Tai buvo tikra darbo vieta, kur ji gaudavo atlyginimą. Be projektavimo jai buvo pavesta rūpintis derybomis su užsakovais ir gamintojais. Kalbant šiuolaikine kalba tai buvo kūrybinio direktoriaus pareigos. Tais metais prasidėjo pats aktyviausias ir ryškiausias Marianos Brandt laikotarpis. Jos kūryba turėjo paklausą, ji buvo užversta darbais, o jos projektai buvo įgyvendinami vienas po kito. Tai nešė jai gerą uždarbį ir neblogas Bauhauzo pajamas. Vėliau ji taip aprašė to laiko entuziazmą: „Tuo metu mes ir svajoti negalėjome apie pleksiglasą ir kitus plastikus. Jei ir būtume juos turėję, tai nežinia, kokias aukštumas galėjome pasiekti. O aplamai tai ir gerai – juk reikia, kad tie, kurie ateis po mūsų, turėtų kuo užsiimti!“  Po kelių įgyvendintų projektų ir pelningų kontraktų pasirašymo su šviestuvų gamintojais, Mariana Brandt paskirta vykdančiąja metalo dirbtuvių direktore. Ji toliau tęsė mokslus ir 1928 - 1929 metais savo specializacijai pasirinko fotografiją.

1929-ieji buvo lūžio metai. Metų pradžioje Mariana Brandt vis dar vadovavo dirbtuvėms ir aktyviai įsijungė į teorinę polemiką apie Bauhauzą. Atsakydama į skeptišką Naumo Gabo (Naum Gabo) straipsnį „Dizainas?“ („Gestaltung?“) Brandt paskelbė programinį atsakymą „Bauhauzo stilius“. Gabo Bauhauzo stilių vadino paviršutininšku ir antikonstruktyvistiniu, labai silpnai susijusiu su šiuolaikiniu visuomenės vystymusį. Kaip pagrindinius pavyzdžius jis parodė metalo dirbtuvių darbus, kuriuos atliko pati Mariana Brandt, arba jai vadovaujant. Trečiajame dešimtmetyje dizainas buvo audringų ideologinių ginčų objektas. Brandt teko priimti skriaudėjo iššūkį ir atsakyti jam tuo pačiu ginklu – spausdintu žodžiu. Ji akcentavo technologinį ir net mokslinį projektavimo būdą: „...autorius visiškai nepažįsta mūsų, jei mano, kad mes bandome sukurti tam tikrą stilių ir, kad pavyzdžiui apvalus šviestuvas [3] buvo sukurtas išimtinai mėgaujantis švariomis sferos ir cilindro formomis.  Mūsų dienomis turime atsispirti nuo funkcionalių idėjų, kurios pasemtos iš praktinio darbo patirties ir mūsų projektų, kurias mes daug kartų tikriname ir perskaičiuojame. Žinoma, čia negalime apsieiti be intuicijos ir bendro lygsvaros jausmo... taip, mes darome klaidas – tai neišvengiama, bet su kiekviena diena jų būna vis mažiau ir mažiau...“ Brandt priskyrė save ir savo Bauhauzo kolegas prie inžinierių-konstruktyvistų, kurie visų pirma orientuojasi į projekto funkcionalumą, praktinę jo vertę ir galimybe įgyvendinti gamyboje.  Toks buvo atsakymas į Gabo mestą kaltinimą. Atkreipkite dėmesį – jokių „dailininkų“ ar „dizainerių“ tipo kvailysčių. Tik inžinieriai-konstruktyvistai! Jokios „popierinės architektūros“. Orientacija tik į gamybinius procesus, konvejerį ir projekto funkcionalumą.

Tais pačiais 1929-iais metais Brandt rimtai susimąstė apie išėjimą iš dirbtuvių. Savo laiške Hansui Majeriui ji rašo apie tai, kad jos pareigos reikalauja vis didesnio administracinio darbo, derybų su užsakovais ir gamintojais, todėl beveik nebelieka laiko projektavimui. Ir aplamai ji yra pasirengusi rimtoms permainoms. Rekomendaciniame Laslo Moholy Nadžio laiške jis vadino ją „geriausia ir pačia išradingiausia mokine“, pažymėdamas, kad „90 % Bauhauzo projektų – jos rankų darbas“. Todėl nenuostabu, kad beveik iš karto ją pas save įdarbino Buahauzo steigėjas ir Berlyno projektavimo biuro vadovas Valteris Gropius.  

Po Bauhauzo

Berlyne ji toliau kūrė pramoninį dizainą, projektavo baldus, indus, interjerus, Bet nepaisant to, kad ją nuolat lydi geri atsiliepimai, Gropius pradėjo mažinti Marianai užsakymų srautą. Praėjus vos penkiems mėmnesiams ji vėl priversta ieškotis sau darbo ir rado jį matalo gaminių fabrike Ruppel Werk. Kaip ir dažnai būna pereinant iš agentūros į užsakovų pusę, taip ir dabar Brandt neteko kūrybinės laisvės ir naujoje vietoje nerado bendraminčių. Visgi, nepaisant to jos įtaka gamyklos produkcijai buvo didžiulė ir jai daug kur pavyko perdaryti gamybines linijas.

Ketvirtojo dešimtmečio pradžia atnešė Vokietijai ekonominę krizę, o Brandt vėl neteko darbo. Bauhauzo uždarymas 1933 metais tapo Marianos Brandt profesionalios veiklos pabaiga. Pasitraukus iš Bauhauzo, o vėliau – iš Valterio Gropijaus dirbtuvių, Mariana nebesukūrė nei vieno koliažo. Po visų Bauhauze praleistų metų, dabar jau nebeliko jėgų drąsiems grafikos darbams.  Po dešimties metų, kai ji sudegino savo drobes, dabar ji vėl sugrįžta prie aliejinės tapybos.

Ketvirtajame dešimtmetyje dauguma nacių uždaryto Bauhauzo meistrų išvyko į JAV. Bet iš ten jie vargiai galėjo padėti Vokietijoje likusiems draugams. Situacija pradėjo blogėti nuo 1935 metų. Biografijoje minimas Bauhauzas beveik automatiškai uždarydavo visas galimybes įsidarbinti Trečiajame Reiche. 1939 metais Mariana Brandt dalyvavo madingo žurnalo „Naujoji Linija“ viršelio konkurse, bet užėmė tik septyniasdešimt devintą vietą...  

VDR

1945 metais per bombardavimą sugriautas jos namas Hemnice. Taip buvo prarasta didžioji darbų ir asmeninio archyvo dalis. Prireikė ne vienų metų, kad atstatyti sugriautą ūkį. Po karo Gropius stengėsi padėti buvusiems Bauhauzo kolegoms. Iš JAV jis siuntė Marianai siuntinius su miltais, cukrumi, siuvimo mašinų adatomis, vinimis batų taisymui... Brandt atsakė jam: „Išpakuodama Jūsų siuntinį aš verkiu iš džiaugsmo ir dėkingumo...“

Mariana Brandt liko Vokietijos Demokratinėje Respublikoje, kur kaip ir nacių laikais Bauhauzas buvo nepageidaujamas biografijos faktas. Bet buvę Bauhauzo kolegos net ir po ilgų išsiskyrimo dešimtmečių išliko draugais. Šeštojo dešimtmečio pradžioje Drezdeno aukštąjai menų mokyklai vadovavęs Martas Štamas pakvietė Brandt dėstyti pramoninio dizaino disciplinos. Bet ir šis darbas buvo trumpalaikis. Trūko medžiagų, dirbtuvių įrangos, o patys studentai skeptiškai žvelgė į 1920 -1930 metų Bauhauzo idėjas.

1978 metais, švęsdama savo aštuoniadešimt penktąjį gimtadienį ji gavo atviruką iš Atlantos, kur gyveno jos kolega iš Bauhauzo Hinas Bredenbekas (Hin Bredenbeck): „Lygiai prieš penkiasdešimt metų mes šventėme tavo gimtadienį. Tai buvo tavo dirbtuvėje; pameni buvo Moholy, Gerda Marks ir Cimermanas. Aš iki šiol tebeturiu to vakarėlio nuotrauką...“

Kiek didesnis susidomėjimas Bauhauzu VDR atgimė septintojo dešimtmečio pabaigoje – aštuntojo pradžioje. Tuomet Bauhauzui skirtoje knygoje Mariana Brandt paskelbė „Laišką jaunąjai kartai“. Tuo pačiu metu aplinkiniais kelias ją pasiekia žinia, kad Italijoje gaminami jos projektuoti indai. Tačiau jokios kalbos apie atlygį nebuvo nei Italijoje nei VDR, todėl šis faktas niekaip nepagerino liūdnos Brandt padėties.

Mariana Brandt mirė 1983 metais. Tuo metu jai buvo 89. O daug, dar trečiajame dešimtmetyje jos projektuotų daiktų gaminami iki pat šios dienos.

Kojinės mene

Vyrų žvilgsnius visada traukė tos retos akimirkos, kai būdavo įmanoma žvilgtelti į kojine aptemptą koją. Tai domino ir dailininkus. 19 amžiaus viduryje nuo apnuogintio kūno vaizdavimo kanonų nutolę dailininkai pradėjo piešti daugiasluoksnių rūbų ir apatinių netekusias moteris. 

Female Nude Reclining on a Divan 1825-26 / Eugene Delacroix /

Musée Du Louvre, Paris, France

Pirmasis moters su kojinėmis atvaizdas pasirodė 1832 metais. Tai buvo Eženo Delakrua paveikslas „Odaliska su baltomis kojinėmis“. Bet tai – tik išimtis iš taisyklės. Demi-nu (pusiau apnuoginto kūno) tema atsirado arčiau 19 amžiaus pabaigos, kai afišose, laikraštiniuose ir humoristiniuose piešiniuose, erotinėje fotografijoje įsigalėjo modernizmo stilius. Todėl tų metų pusiau apnuoginto kūno tema taip ir nepateko į ‚aukštajį“ meną.

Teisėtai grožėtis moters kūnu 19 amžiaus vyrai galėjo tik operoje arba cirke. Moterų kojos užkulisiuose viliojo tokius dailininkus, kaip Edgaras Dega ir Žoržas Pjeras Sera. To paties amžiaus pabaigoje pasirodė pagal to meto moralės taisyklės nepadorus šokis kankanas. Šokio metu šokėjos pabrėžtinai rodydavo juodomis kojinėmis su daugybe nėrinių puoštas kojas. Todėl kai kurių dailininkų paveiksluose pasirodė tai, kas anksčiau buvo matoma tik miegamuosiuose.  

Simboliniu to laiko dailininku tapo Anri de Tuluz-Lotrekas. Jo ranka pieštos įžymiosios Mulen Ružo reklamos. Paskutiniais 19 amžiaus metais atsirado daugybė kafešantanų, kur būdavo šokamas kankanas. Dailininkai piešė žymiąsias to meto šokėjas, tarp kurių buvo Loi Fuler. Tačiau dauguma tų darbų nepraėjo dailės galerijų cenzūros ir žiūrovai jų neišvydo. 

Jean-Gabriel Domergue (1889-1962) Le French Can-Can

Nauja, 20 amžiaus pradžios karta, ypatingai fovistai erzino cenzūrą ir nusistovėjusias moralės normas piešdami kankano vaizdus. Ypatingai čia pasižymėjo Ogiustas Šabo (Auguste Chabaud) ir Žanas Domerk (Jean-Gabriel Domergue).

Jean-Louis Forain 1878 The Client

Antroji moterų su kojinėmis tema – prostitutės, Iki 19 amžiaus vidurio jos nebuvo vaizduojamos dailės kūriniuose ir tai liudija apie aukštą to meto moralę. Bet jau 1841 metais pradeant Gavarni darbu „Išlaikytinės“ prostitučių piešiniai pradėti publikuoti žurnaluose ir laikraščiuose. Prie šios temos dažnai sugrįždavo tokie meistrai, kaip Pikaso, Tuluz-Lotrekas, Gri, Diušampas ir Van Dongenas. Ir kiekviename darbe į pirmą planą ištraukiamos kojines su raišteliais. Mergina su kojinėmis tapo visuomeninio blogio ir nuopolio simboliu. Žano Lui Foreno (Jean Louis Forain) darbas „Klientas“ vaizduoja pusnuoges merginas skrybelėto vyro draugijoje ir taip dar labiau išryškina vaizdo nepadorumą.

Kees Van Dongen (1877 – 1968) Tango of the Archangel

19 amžiaus pabaigoje, kai kino ekrane parodytas filmas “Ivetos naktys” (“Les Couchers d'Yvette“), kuriame pirmą kartą rodomas striptizas, tapytojai pradėjo vaizduoti moterį jos kambaryje ir parodė publikai tai, kas anksčiau buvo labai asmeniška.  Paveiksluose vaizduojamos moteriško tualeto detalės ir dažniausiai – kojines besimaunanti moteris. Besirengianti moteris tapo mėgstamu to meto skulptorių siužetu. Ką jau ir kalbėti apie fotografus – jie tiesiog nardė po buduarus.
Visi šie nesuskaičiuojami darbai ir fotografijos paskatino, kad iki antrojo dešimtmečio beveik nepastebimo kojinės, dabar tapo stipriu erotiniu elementu ir fatališkos moters simboliu. Šiuolaikinio demi-nu pradininkas Felisjenas Ropsas (Félicien Rops) moterį su kojinėmis visada vaizduoja balansuojančią ant pornografijos ribos, o olandas Van Dongenas (Kees van Dongen) – priešingai, kaip be nuodėmės esančią dangišką būtybę.
Jau nuo pat 19 amžiaus vidurio pradėjo vystytis erotinė fotografija, kuri nuo 1880 metų pradėta publikuoti „specializuotuose“ leidiniuose. Viename 1850 metų degerotipe pavaizduota jauna moteris, kuri nusivelka kojines ir žvelgia tiesiai į objektyvą. Moters su kojinėmis atvaizdai foto nuoraukose fetišizavo šią aprangos detalę. Vėliau erotinės fotografijos tapo subtilesnės tiek formoje, tiek savo kompozicijomis.

 

Po Antrojo pasaulinio karo iš JAV į Europą atkeliavo pin-up stilius, kur kojinės yra pagrindinė piešinio žinia. Šiuolaikiniai menininkai ir toliau sėkmingai griauna kūno vientisumą. Kojine aptemptos kojos erotiškumas veda link to, kad ji tiesiog atskiriama nuo žmogaus ir vartotojo nebedomina asmuo. Koja tampa objektu, panašiu į lėlės detalę. Toks erotinis „iškapojimas“ pastebimas Man Ray ir Brassay fotografijose.