Legendinis skraidantis laivas

1929 metų liepos 12 dieną, po 570 intensyvaus darbo dienų pravertos Šveicarijos miesto Altenrhein angaro durys. Atėjo laikas paleisti į laisvę tikrą milžiną. Priekabios operatorių, fotografų, žurnalistų, technikų ir darbuotojų akys stebėjo, kaip Dornier Do-X slysta Konstancos ežero vandeniu. Ryto saulė apšvietė spindintš aliuminio liemenį, o aštuoni iš dvylikos 525 arklio galios variklių riaumojo, drumsdami ryto tylą. Beveik po valandos prie jų prisijungė dar keturi keturmenčius propelerius sukantys varikliai. Po kelių pasisukinėjimų vyriausias DORNIER pilotas Richard Wagner pradeda įsibėgėjimą ir švelniai atplėšia nuo vandens 37 tonas sveriantį didžiausią pasaulyje skraidantį laivą. Klodas Dornje triumfuodamas stebėjo kylantį lėktuvą: “Tai vienas iš didingiausių mano gyvenimo momentų…”

Nesusilaikė nuo aistringų palyginimų ir spauda. Berlyno “Lokal-Anzeiger” rašė: “Do-X yra laivas – viešbutis. Vokiškos technologijos stebuklas ir milžiniška, kerinti naujovė aviacijos istorijoje. Tai jau ne lėktuvas, o laivas – tikras laivas, galintis pakilti nuo vandens ir skrieti oru. Žvelgiant į šį gigantą, į neprilygstamos drąsos darbą suvoki, kad vizijos tampa tikrove. Prieš tris metus tai buvo tik fikcija”.

Po bandymų serijos 1929 metų vasarą, kai buvo atlikti nesuskaičiuojami matavimai ir statiniai testai, teko padaryti struktūrinius fiuzeliažo pakeitimus. Kritikai pradėjo kalbėti, kad Do-X nesugebės pakelti nuo vandens daugiau, nei save patį. Klodas Dornje abejojantiems surengė įspūdingą reginį. Ūkanotą 1929 metų spalio 21 dienos rytą 159 darbuotojai, žurnalistai, bei 10 įgulos narių susirinko tam , kad patektų pro Do-X duris jo vidun. Iš tiesų pagal projektą turėjo skristi 150 žmonių, tačiau 9 sugebėjo atsidurti salone be bilietų. Visiems svečiams buvo paruoštos pintos kėdės, kaip laikinas krėslų pakaitalas. Giganto viduje jos sustatytos tarp atvirų aliuminio atramų ir sijų. Po 11-os valandos prasidėjo 50-ies sekundžių įsibėgėjimas, kuris išsitęsė į amžinybę… Pagaliau 44 768 kilogramus sveriantis lėktuvas atsiplėšė nuo vandens ir pakilo į 650 pėdų aukštį. Orlaivis su 169 žmonėmis per 53 minutes 105 mylių per valandą greičiu praskrido virš Bregenz, Lindau ir Friedrichshafen ir nusileido Konstancos ežere. Šiuo, labai svarbiu 42-uoju skrydžiu Do-X pasiekė neoficialų keleivių pervežimo rekordą, kuris buvo įveiktas tik 1949 metais. Tai padarė amerikiečių Lockheed “Constitution”. Juo skrido 168 keleiviai ir 11 įgulos narių.

1930 metų vasario 20 dieną Do-X skrydžių bandymai buvo baigti. Tam reikėjo 71 skrydžio, kurie truko 37 valandas. Lėktuvą oficialiai testavo Vokietijos Aviacinis Bandymų centras. Gigantas pradėjo tarnauti Reichui. Jo statybą finansavo Vokietijos Transporto ministerija. O statomas buvo Šveicarijoje, Altenrheine. Taip buvo apeitas sąjungininkų draudimas.

Tuo metu Dornje jau galvojo apie ilgo nuotolio skrydžius naujuoju lėktuvu. Transatlantiniais skrydžiais turėjo skrieti ne mažiau, kaip 100 keleivių. Jiems sukurtas visapusiškas komfortas. Keturiasdešimties metrų ilgio fiuzeliažas turėjo tris denius. Lėktuve buvo atskiros miegamos kajutės, poilsio salonas, rūkomasis, vonia, virtuvė ir valgykla. Visi patogumai ir patalpos buvo pritaikyti patogiam transatlantiniam skrydžiui. Įgulos sudėtyje buvo du pilotai, šturmanas, ryšininkas ir už variklių darbą atsakantis inžinierius. Lėktuvo valdymo patalpos buvo viršutiniame denyje – kokpitas, kapitono ir šturmano kabinos, variklių kontrolės ir radisto patalpos, ir 14 vietų įgulos nariams. Apatiniame denyje buvo bagažo skyriai ir kuro talpos.

Šis lėktuvas pradžioje turėjo šešias tandemines 525 a.g. "Siemens Jupiter” variklių poras. Devynių cilindrų varikliai buvo patys galingiausi Vokietijoje. Tačiau dėl per ilgo veikimo krisdavo jų galia. Tekdavo didinti apsukas, tačiau tada jie perkaisdavo. Vokietijos vyriausybė nė girdėti nenorėjo apie užsienietiškus variklius. Šis reikalavimas buvo pagrįstas iš karinės pusės, tačiau 1930 metų pavasarį laivynas nustojo domėtis Do-X galimybėmis. Tada oru aušinami "Siemens Jupiter” buvo pakeisti paskolintais vandeniu aušinamais amerikieškais “Curtiss Сonqueror”. “CURTISS” matyt darė tai reklaminiais tikslais. Dabar buvo garantuotas būtinas operacinis saugumas ir dar papildomai priedėta 1400 arklio galių. Po pakeitimų keleivių denyje 1930 metų rugpjūčio 4 dieną. lėktuvas pakilo į orą su naujais varikliais.

1930 metų lapkričio mėnesį prasidėjo kruopščiai suplanuota reklaminė kampanija. Pranašauta, kad keleiviai bus nuskraidinti į kitą Atlanto pusę per 40 valandų. 12 stiprių vyrų įgulai vadovavo buvęs laivynp pilotas Friedrich Christiansen. Pilotais paskirti “paskolintas” iš “Lufthansa” kapitonas Horst Merz ir amerikietis kapitonas Clarence Schildhauer. Jis buvo CURTISS atstovas, ir turėjo atsakyti už firmos variklių darbą skrydyje. Lapkričio 2 dieną Do-X pakilo Amsterdame, nuo Konstancos ežero. Per sekančias tris savaites kieviename tarpiniame punkte augo publikos entuziazmas. Lėktuvas atskrido į Calshot Anglijoje, Bordeaux – Prancūzijoje, Santander ir La Coruna Ispanijoje, bei Lisaboną Portugalijoje. Kiekviename uoste lėktuvą aplankydavo minios lankytojų. Vien Amsterdame jame pabuvojo 1200 žmonių. Tačiau tik turtingi galėjo mėgautis kelionėmis. Gyventojų atmiintyje išliko nenuplaunamas Do-X ženklas ant koloso liemens. Trumpų sustojimų metu įgulą nuolat aplankydavo svečiai. O paties Dornje pakviesta spauda nepaleido jų iš pirmųjų puslapių. Pagal planą lėktuvas turėjo pasiekti Jungtines Valtsijas kirsdamas atlanto vandenyną siauriausioje jo vietoje – tarp Afrikos ir Pietų Amerikos. O iš ten – pakrantėmis nusigauti iki Niujorko.

Lapkričio 29 dieną dėl gedimo ilgiau teko užtrukti Lisabonos uoste. Ant atsarginio variklio išmetimo vamzdžio pateko tepaluotas audinys. Jis užsidegė. Pradėjo degti kairįjį sparną dengianti drobė. Remontas truko iki 1931 metų sausio, nes net šešias savaites teko laukti medžiagų iš Altenrhein. O sausio 31 dieną lėktuvas pakilo transatlantiniam skrydžiui į Pietų Ameriką. Po 7 valandų kelionės vidutinišku 190 km/val, greičiu jis nusileido Las Palmas. Lėktuvą lydėjo bloga lemtis ir vasario 3 dieną įvyko dar vienas nelaimingas atsitikimas. Prieš pakildamas į orą perkrautas Do-X susidūrė su jūros banga. Nuo smūgio į lėktuvą beveik nuplėšti sparnai ir Do-X trims mėnesiams įstrigo Las Palmas. Per tą laiką pagerinta struktūra. Klodo Dornje reikalavimu prie įgulos prisijungė patyręs pilotas, kapitonas Cramer von Clausbruch. Jis pakeitė amerikietį Clarence Schildhauer. Von Clausbruch buvo žinomas, kaip patyręs Pietų Amerikos pilotas, kuris intuityviai pajusdavo bangą ir mokėjo ją įveikti.

Prie išskrendant į Pietų Ameriką lėktuvas buvo maksimaliai palengvintas, nuimant nesvarbią įrangą ir dalį įgulos. Pagaliau gegužės 3 dieną jie tęsė savo kelionę. Dabar – į Afriką. Vakarų Afrikos Bubaque saloje lėktuvas ištrauktas į seklumą, nes nepalankios oro sąlygos ir karinė padėtis dėl nacionalinių neramumų neleido pakilti ištisas 4 savaites. Ištisą mėnesį įgula maitinosi vien ryžiais ir žuvimi. Kai išausšo starto diena, į lėktuvą pripilta 5000 galonų degalų. Sunkiai pakrautas lėktuvas net 22 kartus bandė pakilti nuo vandens, o vienas iš įsibėgėjimų truko 12 minučių. Lėktuvas niekaip negalėjo įveikti sukibimą su vandeniu. Vakarų Afrikos kranto karštis ir drėgmė apsunkino didžiulį Do X sparną.

Kitą dieną vėl buvo bandoma atsiplėšti nuo vandens, bet jokios naudos. Teko perpilti degalus ir 1931 metų gegužės 31 dieną pagaliau pavyko pakilti. Jie nuskrido į Cape Verde salas šiaurės vakaruose. Čia lėktuvas buvo palengvintas maksimaliai – prabnagios interjerio detalės nuimtos ir laivu išgabentos į Pietų Ameriką. Tuščias kaip lukštas lėktuvas nuplaukė į užuovėjinę salos pusę ir su pilnais degalų bakais stojo į paskutinį bandymą. Suriaumojo visi 12 variklių ir lėktuvas lėtai pajudėjo. Greitis didėjo iš lėto. Lėktuvas nenorėjo atsiplėšti nuo vandens. Po trijų mylių pilotas pradėjo siūbuoti korpusą norėdamas dar padidinti greitį ir pakilti. Kai jau atrodė, kad ir vėl nepavyko, Do X kilstelėjo nuo bangų. Įgula su palengvėjimu pasuko lėktuvą į Brazilijos pusę. Lėktuvas pakilo vos 30 pėdų ir pilna galia skrido tame aukštyje tol, kol išnaudojo pakankamai daug degalų, kad galėtų pakilti aukščiau. Skrydis iki Brazilijos buvo be nuotykių, tik pačioje pabaigoje teko leistis lagūnoje per 200 mylių nuo Brazilijos krantų – artėjo naktis ir ėmė trūkti kuro. Leistis teko mėnesienoje ir patamsyje apžiūrėti kuro bakus. Kuro buvo belikę tiek kad vos galėjo tilpti arbatos puodelyje. Ryte Birželio 5 dieną papildyti degalų bakai ir komanda pasiekė Pietų Amerikos kontinento Brazilijos Natal miestą. Ten buvo atstatytas interjeras. Pietų amerikiečiai entuziastingai sutiko prabangų lėktuvą ir privertė įgulą pamiršti paskutiniųjų mėnesių įtampą. Sekančias aštuonias savaites Do-X aplankė daugybę miestų Pietų Amerikos pakrantėje, kol atskridę iš Trinidado į San Chuaną ir Kubą, rugpjūčio 20 dieną susiruošė į JAV.

Rugpjūčio 22 Do-X atskrido į Majamį, o 1931 metų rugpjūčio 27 dieną baigė savo kelionę Niujorko įlankoje, kurią pasiekė pakeliui nutūpdami Charleston ir Norfolk. Kelionė truko 10 mėnesių (okeaniniai laivai buvo greistesni). Entuziastingą 50 000 žmonių minios sutikimą Amerikoje ir paties Prezidento Hoover sveikinimą aptemdė paskutinės naujienos iš Vokietijos. Prasidėjo pasaulinė ekonominė krizė ir Dornier Metallbauten GmbH bankrutavo. Be to CURTISS pareikalavo, kad DORNIER įsigytų visus 12 variklių – po 300 valandų tarnybos jiem buvo būtinas kapitalinis remontas. DORNIER nepajėgė surinkti reikalingų 300 000 reichsmarkių. Su triumfu pradėta kelionė netikėtai baigėsi. Be to kelionės sunkumai ir trukmė akivaizdžiai rodė, kad tai yra komerciškai nepateisinamas projektas. Netrukus Do-X šlovę užtemdė mažesni Pan Am kliperiai, kuriuos sukūrė Igoris Sikorskis.

Be finansinės Reicho transporto Ministerijos paramos nebuvo įmanoma pargabenti Do-X į Vokietiją. RVM davė įgaliojimus pelningai panaudoti lėktuvą JAV. Tačiau bandymas pelnytis užsakomaisiais skrydžiais ir parduoti lėktuvą už pusantro milijono reichsmarkių buvo nesėkmingas. Negalėjo padėti net “Dornier Corporation of America", kuri buvo sukurta 1929 metais kartu su “General Motors”. “General Motors” nutraukė sutartį dėl finansinių priežasčių. Nebuvo jokių šansų pozityviam sprendimui. Do-X pradėtas rengti žiemojimui Niujorke.

Tuo pačiu metu skraidančio laivo savininkė RVM ieškojo praktinių sprendimų. Pagal sutartį su Reicho Finansų ministerija DORNIER gavo paskolą einamųjų išlaidų apmokėjimui. Taip pat nuspręsta nupirkti CURTISS variklius už tuo metu nusistovėjusią 327199 reichsmarkių kainą.

Po aštuonių mėnesių sausame doke Do-X pakilo vėl 1932 metų gegužės 14 dieną. Po bandomųjų skrydžių gegužės 21 dieną, lėktuvas pakilo kelionei į Vokietiją. Gegužės 24 dieną, po pusantrų kelionių metų Klodo Dornje kūrinys per Niufaundlendą ir Azorų salas pasuko namo nusileido Vokietijos sostinėje Berlyne, Müggelsee ežere. Čia jį sutiko 200 000 žmonių minia.

1930 metais pradėta reklaminė kelionė, į kurią buvo dedamos didžiulės viltys, iš esmės buvo sėkminga. Apie lėktuvą sužinojo ir jį pamatė daugelio šalių žmonės. Tačiau iš ekonominės pusės jis beveik sužlugdė DORNIER. Technologinis eksperimentas nepavyko. Praktiškai buvo įrodyta, kad Do-X yra neparduodamas. Atrodo, kad Klodas Dornje tai nujautė. Dar 1929 metais jis pasakė, kad Do-X yra tik eksperimentas. Jis neketino naudoti skraidančio laivo reguliariems transatlantiniams skrydžiams.

1930 metais du modeliai (Do X2 ir Do X3) parduoti italų aviakompanijai SANA. Abiejų lėktuvų skrydis virš Alpių 3200 metrų aukštyje buvo įspūdingas vaizdas. Šie sumontavo juose 550 arklio galių FIAT variklius ir perdavė KOP bandymams. Po dviejų turų po Italiją lėktuvai naudoti mokomaisiais tikslais ir transporto operacijoms. 1934 metais abu lėktuvai nurašyti ir negailestingai utilizuoti.

1932 metų birželio 23 dieną baigėsi paskolos sutartis su RVM. Do-X perėjo oficialion RVM atstovo Vokietijos Aviacijos bandymų centro žinion. Tai reiškė, kad lėktuvas tapo Reicho nuosavybe. Jis buvo sugrąžintas į gimtąjį Altenrhein angarą ir pradėtas rengti turams po Vokietiją. RVM tikėjosi, kad iš apžvalgomųjų ir reklaminių skrydžių surinks pakankamai lėšų, kad atpirktų lėktuvo bandymų išlaidas.

Birželio 23 dieną Do-X pakilo į 233 skrydį. Maršrutas driekėsi per Rytų Prūsiją, Dancigą, Šiaurės Vokietiją ir miestus prie Reino. Lapkričio 14 dieną iš Ciuricho parskrido į Altenrhein.

Po kelių mėnesių planuotas dar vienas turas po Europą. Buvo pasirinktas kelias išilgai Dunojaus į Stambulą. Balandžio 29 dieną kelionė startavo. Kapitonas Horst Merz neteisingai įvertino nusileidimo sąlygas Passau ir 40-ies metrų ilgio lėktuvo uodegą panardino į vandenį. Nelaimei kampas buvo per status, todėl buvo suniokota lėktuvo valdymo įranga uodegoje. Tai atsitiko 1933 metų gegužės 9 dieną ir laikinai sustabdė Do-X skrydžius. Po remonto ir kelių skrydžių naujasis savininkas – Reicho Aviacijos Ministerija (RLM) nusprendė nurašyti išdidų milžiną. Tai atsitiko 1934 metų spalio mėnesį. 1935 metų gegužės pabaigoje išrinktas Do-X nugabentas į Vokietijos aviacijos kolekciją Berlyne. 1936 metų iškilmingo atidarymo metu Berlyno parodų salėse prie Lehrter stoties Do-X buvo pagrindinis eksponatas.

Dažnos oro atakos prieš Reicho sostinę antrojo pasaulinio karo metais vertė skubiai evakuoti muziejaus eksponatus. Deja, Do-X buvo paliktas – jam taip ir nerado tinkamos patalpos. Tiesioginis oro minos pataikymas iš bombonešio B-17 1943 metų lapkričio mėnesį nulėmė išdidaus orlaivio baigtį. Kai pokario metais buvo išvalyti Aviacijos Kolekcijos griuvėsiai, kolekcininkai ir suvenyrų medžiotojai visiškai sunaikino aliuminines Do-X konstrukcijas. Yra išlikusios atskiros valdymo sistemos dalys, kurios buvo sugadintos nusileidimo Dunojuje metu. Jos eksponuojamos DORNIER Meersburg muziejuje.

Marton Szigeti

FLUG REVUE 6/99

 

Pirmasis skrydis per Atlantą be nusileidimo

Anglų karo aviacijos šturmanas Arturas Braunas pirmojo pasaulinio karo metu pašautu lėktuvu buvo priverstas nusileisti priešo teritorijoje. Nelaisvėje jam kilo mintis lėktuvu perskristi Atlanto vandenyną Ilgus mėnesius A.Braunas studijavo oro masių kryptis virš Atlanto, apgalvojo įvairiausius skridimo variantus, atliko skaičiavimus. Pasibaigus karui, jau laisvas A.Braunas nusprendė savo svajonę įgyvendinti. Jis susirado draugą, taip pat patyrusį, nuo, 1912 metų skraidantį ir septynis vokiečių lėktuvus numušusį Anglijos karo lakūną Džoną Alkoką. Jis nedvejodamas ryžosi pavojingam žygiui, tuo labiau, kad 1913 metais Britanijos laikraštis „Daily Mail“ įsteigė 10000 svarų prizą (šiandien tai būtų apie 1,1 milijono dolerių) tam pilotui, kuris pirmasis perskris Atlanto vandenyną. Kąsnelis buvo viliojantis, bet pirmas pasaulinis karas tapo neįveikiama kliūtimi, todėl tik jam pasibaigus Alkokas ir Braunas galėjo siekti tikslo.

O be to nepanašu, kad 1913 metais, kas nors būtų galėjęs perskristi Atlantą. Bet karas ženkliai pastūmėjo aviacines technologijas ir jau 1918 metų pabaigoje kova dėl skrydžio per vandenyną atsinaujino. Laikraščio leidėjai pajuto, kad jų sąlyga netrukus bus įvykdyta ir teks atrėžti nemažą sumelę. Todėl jie sugriežtino sąlygas ir dabar reikalavo, kad skrydis truktų ne mažiau, kaip 72 valandas. O be to britų sąmonėje dar gyveno karo kovos, todėl pagal naujas taisykles į prizą negalėjo pretenduoti „priešo“ komandos.

1919 metų pavasarį Niūfaundlende susirinko kelios komandos. Jos lenktyniavo viena su kita dėl pirmenybės ir prizo. Jų buvo tiek daug, kad Alkokas ir Braunas su vargu rado tinkamą lauką pakilimo takui. Savo skrydžiui lakūnai pasirinko vieną iš didžiausių tuo metu dviejų variklių bombonešį Vickers F.B.27 Vimy. Tai buvo medinės konstrukcijos biplanas su dviem dvylikos cilindrų 360 AJ „Rolls-Royce“ varikliais. Jis buvo 13,30 metrų ilgio su 20,73 metro ilgio sparnais. Tuščias svėrė 3220 kg. skridimo svoris - 5445 kg. Maksimalus lėktuvo skridimo greitis - 168 km/h. Jis turėjo kariauti pirmojo pasaulinio karo frontuose, bet nespėtas baigti iki karo pabaigos, todėl taip ir nesudalyvavo karo veiksmuose. Jis buvo specialiai perdarytas šiam skrydžiui – pašalinti bombų skyriai ir įrengti papildomi kuro bakai. Po tokio patobulinimo „Vickers Vimy“ bakuose tilpo 3274 litrai degalų. Abu lakūnai sėdėjo atviroje kabinoje.

Tuo metu nebūdavo jokių aerodromų ir kol pilotai ieškojo lauko, lėktuvas garlaiviu keliavo per vandenyną. Gegužės viduryje Alkoko ir Brauno konkurentai skrido virš vandenyno beveik 20 valandų, kol variklio gedimas privertė tūpti ant vandens. Laimei, netoli buvo laivas. Lakūnai buvo išgelbėti. Kitų konkurentų lėktuvas sudužo dar nepakilęs į orą.

Pagaliau gegužės 26 „Vickers Vimy“ atgabentas į Niūfaundlendą. Iš kovos jau pasitraukė dvi komandos ir prizas bent jau tuo buvo arčiau. Alkokas ir Braunas gavo nedidelį lauką, kur pradėjo surinkinėti lėktuvą, bet jis buvo per mažas jam kilti. Visos detalės buvo supakuotos į 13 dėžių ir per dvi savaites, kol buvo surinkinėjamas lėktuvas, Alkokas rado tinkamą startui lauką ir pasiuntė ten žmones, kad išrinktų akmenis ir užpiltų duobes, bei paruoštų taką.

Iškentę kelias dienas trukusį blogą orą nusprendė užpildyti lėktuvą degalais ir pradėti pirmąjį skrydį virš Atlanto be nutūpimų (JAV Karo laivyno lėktuvas „Curtiss“ gegužės mėnesį jau nuskrido iš Niūfaundlendo į Portugaliją, bet buvo 10-čiai dienų sustoję Azorų salose.

Po paskutinio nedidelio remonto – teko taisyti kuro svorio neatlaikiusią važiuoklės atramą, 1919 metų birželio mėnesio 14 dienos popietę iš Džonas Alkokas ir Arturas Braunas pakilo iš Niūfaundlendo Lesterio lauko. Jie ketino perskristi Atlantą ir nusileisti Airijoje.

Tuoj po pakilimo ėmė blogėti. Netrukus per radiją Braunas perdavė pranešimą: „Viskas prasideda gerai“ ir passkelbė, kad kelionė prasideda. Deja, tai buvo pirmas ir paskutinis radijo pranešimas, nes netrukus sugedo vėjo energija pakraunamas generatorius. Visą likusią kelionės dalį pilotai liko be radijo ryšio.

Nors vėjas pūtė į nugarą taip didindamas skridimo greitį, skristi reikėjo per rūką ir vadovautis tik prietaisų parodymais. Tai labai vargino lakūnus. Nusileidus nakčiai Braunas įkalbėjo Alkoką kilti virš debesų, kad būtų matomos žvaigždės. Tada Braunas pasinaudojo sekstantu ir taip nustatė lėktuvo koordinates. Paaiškėjo, kad kursą reikia koreguoti – jų skrydžio greitis yra 106 mylios per valandą, tai buvo greičiau nei jie planavo.

Bet greitai jie vėl įskrido į debesį, kur Alkokas prarado orientaciją ir dėl sugedusio greičio indikatoriaus ne iš karto suprato, kad skrenda per lėtai. Galų gale lėktuvas sustojo ir krito į suktuką. Jie krito į vandenyną daugiau nei 1200 metrų. Kai jie išniro iš debesų, iki vandens buvo apie 30 metrų. Alkokas sugebėjo išvesti lėktuvą iš suktuko kai iki vandens bebuvo likę keli metrai Taip jie tęsė kelionę link Airijos.

Paryčiui „Vickers "Vimy“ pateko į didžiulę audrą. Ją praskridus prasidėjo smulkus lietus su sniegu. Lėktuvą padengė plonas ledo sluosknis, jis pasunkėjo ir tapo blogiau valdomas. Pilotai pastebėjo, kad pasikeitė variklių gausmas ir sunaudojama daugiau kuro. Norėdamas palikti pavojingą apledėjimo zoną, Alkokas ėmė kilti vis aukščiau, kol pasiekė 4000 metrų aukštį. Tačiau ir ten apledėjimas nesibaigė. Storas ledo sluoksnis jau dengė ne tik sparnus, lėktuvo spyrius, bet ir variklių oro angas... Braunas beregint suprato, kad jų padėtis – sunki. Jis atsisegė saugos diržus, pasiėmė peilį ir išlipo iš kabinos ant apatinio sparno. Laikydamasis spyrių bei atotampų priartėjo prie dešinio variklio. Variklio oro anga buvo pazdengta ištisiniu ledu. Po kelių stuktelėjimų ledas nukrito ir iš karto pagerėjo variklio darbas. Tą patį teko pakartoti ir su antrojo variklio anga. Bet apledėjimas nesiliovė. Abu lakūnai bijojo, kad reikia sustabdyti apledėjusį variklį, nes kitaip jis perkais ir sudegs.

Ieškodamas išeities, Alkokas nusprendė gerokai nusileisti, išeiti iš debesų ir surasti zoną, kurioje negrėstų apledėjimas. Apatinis debesų padas buvo 300 metrų aukštyje. Ten dulkė smulkus lietus ir ledas pradėjo tirpti nuo lėktuvo dalių. Galima buvo ramiai skristi toliau. Alkokas vėl paleido variklius.

Dabar atrodė kad jau niekas nesukliudys sėkmingai užbaigti skrydį. Ir iš tiesų - Brauno navigacija buvo tiksli ir po pusvalandžio horizonte pasirodė žemė. Jie priartėjo prie nedidelių salelių į Vakarus nuo Airijos krantų. Nuo kurso buvo nukrypta tik keliolika kilometrų. Toks nukrypimas neturėjo jokios reikšmės trijų tūkstančių kilometrų kelyje. Šturmanas džiaugsmingai plojo pilotui per petį ir iš visų jėgų šaukė, bergždžiai stengdamasis perrėkti variklių gausmą.

Lakūnai pasiekė Airijos krantus netoli Clifden žvejų miestelio. Nusižiūrėjo pievą ir nutarė leistis. Dvimotoris lėktuvas švelniai palietė žolę, tačiau, mažėjant greičiui, ratai ėmė klimpti į minkštą gruntą. Ratams įklimpus į žemę, lėktuvas sustojo ir smigo nosimi aukštai pakeldamas uodegą. Mirtinoje tyloje šturmanas į borto žurnalą užrašė paskutinius žodžius: „Atlantas perskristas. Aštuntą valandą keturiasdešimt minučių nusileista Airijoje“. Išlipę draugai džiaugsmingai apsikabino. Alkokas išsitraukė viskio butelį ir abu atšventė savo pergalę.

 Taip jau atsitiko, kad šio tikrai didvyriško skridimo dalyviai kukliai grįžo prie savo darbų ir niekas nekėlė jiems tiek ovacijų, kiek 1927 metais, žymiai vėliau ir tobulesniais lėktuvais Atlantą perskridusiems – „Atlanto nugalėtojui“ Č. Lindbergui arba K.Čemberlenui.. Piniginį laikraščio prizą Londone jiems įteikė Britanijos Karo ir Aviacijos sekretorius Vinstonas Čerčiilis. Karalius Jurgis V suteikė abu lakūnus pakėlė į riterius.

Tik kuklus paminklas didžiuliame aerodrome primena šį didvyrišką skridimą. O Anglijos Enciklopedija rašo: „1919 metų birželio 14 dieną du buvę Anglijos karo lakūnai, pilotas D. Alkokas ir šturmanas A.Braunas startavo dvimotoriu biplanu Vickers "Vimy" iš Harbom Grace Niūfaundlende ir po 15 valandų 57 minučių skrydžio vidutiniu 190.7 kilometrų per valandą greičiu, sunkiomis oro sąlygomis nuskrido 3041 kilometrą ir nusileido vakarinėje Airijos pakrantėje. Tai buvo pirmasis aviacijos istorijoje perskridimas per Atlantą be nutūpimo“.

2005 metais du lakūnai – Styvas Fosetas (Steve Fossett) ir Markas Rebholcas (Mark Rebholz) pakartojo legendinį skrydį su „Vickers Vimy“ kopija.