Palyginimas apie akluosius. Piteris Breigelis vyresnysis

Piteris Breigelis vyresnysis / Palyginimas apie akluosius (Parabel der Blinden), 1568 / medis, aliejus 86×154 cm / Kapodimonte muziejus, Neapolis

XVI amžiaus pradžios Nyderlandų gyventojai savo kailiu patyrė visas tas nelaimes, kurias atnešė Ispanijos užkariautojai. Trisdešimtmetis dailininkas matė, kaip žlugo kažkada klestėję miestai. Bijodami religinių ispanų inkvizitorių persekiojimų į kitas šalis išsilakstė Nyderlanduose prekiavę pirkliai. Eretikų deginimas tapo įprastu reiškinių, o ištuštėjusiose pakelėse stovėjo dešimtys kartuvių. Atvykus hercogui Albai šalis pavirto į milžinišką kalėjimą. Vos kilusi sukilimų banga greitai užgeso.

Daugelis menotyrininkų tuo aiškina ypatingai tragiškus paskutinius Breigelio darbus. Dramatiška jo tautos kovos baigtis užgesino paskutinę viltį dailininko širdyje. Jis jau netikėjo, kad yra įmanoma pergalė, ir, tarsi neturėdamas jėgų tapyti tikrus įvykius, nukreipė savo meną į alegoriją.

Tuo metu ir buvo sukurtas paveikslas „Aklieji“, kur Breigelio-žmogaus neviltis ir Breigelio-dailininko didybė pakilo į pačias didžiausias aukštumas. Paveikslas nukreiptas į bibliniame palyginime ištartus Kristaus žodžius apie neprotingą akląjį, kuris pasišovė būti tokių pat neregių vedliu: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkrinta į duobę?!“ (Lk 6, 39)

Jėzus turėjo omenyje dvasinį aklumą. Tarsi primindamas šią aplinkybę Breigelis paveikslo gilumoje pavaizdavo bažnyčią  - tai vienintelė vieta, kur aklieji gali būti išgydyti. Bet tam, kad peržengti bažnyčios slenkstį, reikia būti reginčiu arba pasinaudoti reginčio pagalba. Breigelio personažams neprieinama nei viena, nei kita. 

Jo paties išgyventi įvykiai tarsi privertė Breigelį prisiminti kalvinistų mokymą apie tragišką visos žmonijos aklumą. Žmonijos, kuri nežino savo likimo ir yra paklusni numatytų reginių valiai. Kraupi, net tik regejimo bet ir vedlio netekusių  benamių luošių vora lėtai ir atsargiai atslenka iš paveikslo gilumos. Jie velkasi vienas už kito net neįtardami, kad keliauja tiesiai į vandens pilną griovį. Netikėtai vedlys suklumpa ir krenta ir paskui jį krenta ir juo sekantis aklasis.

Tuščių akiduobių „žvilgsnis“ nukreiptas tiesiai į žiūrovą. Neišsipildžiusi neapykanta ir žiauriai iššiepta šėtoniška šypsena pavertė jo veidą į kraupią kaukę. Jame tiek daug bejėgiško pykčio, kad vargu ar kas nors imsi jį užjausti. Juo sekantis svyruoja ir, netekdamas lygsvaros, mėšlungiškai ieško prapuolusios atramos.

Paskutinieji kol kas žengia ramiai, nes dar nenutuokia apie juos laukiančią bėdą. Jų veidai kupini susitaikymo, kuris vos slepia bukumą ir paslėptą pyktį. Bet kuo toliau, tuo netikresni darosi mėšlungiški gestai ir skuboti judesiai, o žemė slysta iš po kojų. Visa tai dėl to, kad aklieji veda aklus, todėl, kad jie krenta ir tas nuopuolis yra nešvengiamas. Akimirka tarsi sustojo. Greičiausiai jie kažko klausia.

Siaubą ir neviltį išreiškiantys veidai yra siaubingai išsigimėliški. Juose atsispindi visos žmogiškosios ydos: pyktis, godumas, gudrumas, melagingumas ir veidmainystė.

Breigelis stengiasi išvengti perdėto dramatizmo: jo personažams greičiausiai negresia žūtis – griovys nėra gilus. Visas įvykio siaubas sukoncentruotas ne siužete, o įvaizdyje – lėtame, koja už kojos artėjime link duobės, siaubinguose gyvuose skirtingų charakterių veiduose, kurie yra netekę bet kokio minties ar gyvybės šešėlio.

Žiūrovo žvilgsnis tarsi aplenkia akluosius ir šokinėja nuo vienos figūros prie kitos, pagauna savo nuoseklumu baisią jų veidų kaitą – nuo buko ir gyvuliško paskutinio aklojo iki vis godesnių, vis gudresnių ir piktesnių pirmųjų.

Teisdamas žmoniją už sumaištį ir nuodėmingumą dailininkas priešpastato jai gamtos harmoniją ir grožį. Vis taip pat šviečia saulė, žaliuoja medžiai ir net žolė po aklųjų kojomis yra švelni ir minkšta. Išilgai tylios kaimo gatvelės stovi jaukūs nameliai, o gatvės gale matosi aštriabokštė bažnytėlė. Šviesus ir švytintis pasaulis yra tarsi už žmogiškojo nesusipratimo ribų. Gamtos pasaulis yra amžinas, jame viskas teisinga ir dėsninga. Ramus jo grožis leidžia užsmiršti žmogiškas ydas ir nelaimes. Pačių aklųjų figūros tokioje aplinkoje dar labiau atstumia ir tuo darosi dar baisesnės.

Šis paveikslas yra paskutinis žinomas išlikęs Breigelio darbas. Ar tik nebuvo šis paveikslas savotišku dailininko atsisveikinimu?

Ne. Breigelis mirė 1569 metų rugsėjo 5 dieną Briuselyje (jam buvo keturiasdešimt) ir iki pat paskutinių dienų tapė dar vieną paveisklą, kuris amnžininkų žodžiais tariant „buvo pats geriausias jo kūrinys“. Tačiau iki mūsų dienų neišliko nei paveikslas, nei jo aprašas. Žinomas tik pavadinimas – „Tiesos triumfas“.

Siksto madona

Rafaelis Santis / Siksto madona / 1513-1514 /
Drobė, aliejus / 270 x 201 cm / Drezdeno Senųjų Meistrų  galerija
(Gemaldegalerie Alte Meister)

Šiais metais sukanka 500 metų žymiąjąm Rafaelio šedevrui „Siksto madona“. Paveikslą eksponuojanti Drezdeno Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) parengė naują ekspoziciją ir patalpino paveikslą paauksuotų korintinių kolonų ir masyvaus karnizo rėmuose.

1512 metais popiežius Julijus II rinko lėšas Pjačencos Šventojo Siksto benediktinų vienuolyno koplyčios statybai, kur turėjo būti saugojamos Šv. Siksto ir Šv. Barboros relikvijos.  Koplyčios Nekaltosios Mergelės ir Kūdikėlio Jėzaus altoriui reikėjo paveikslo ir kardinolas davė užsakymą nutapyti „Siksto madoną“ pripažintam madonų meistrui Rafaeliui. Pontifikas reikalavo, kad paveiksle būtų pavaizduota jo dėdė, šventasis popiežius Sikstas VI ir viena iš keturiolikos šventųjų pagalbininkių – šventoji Barbora.

Rafaelis metė visus svarbius ir neatidėliotinus darbus Romoje ir ėmėsi darbo gūdžioje provincijoje. Jis tarsi nujautė, kad šis darbas taps jo kūrybos viršūne. Įžymiausiąjį savo paveikslą Rafaelis tapė baigė 1513 arba 1514 metais. Kartais yra tvirtinama, kad Rafaelis troško amžiams palikti savo pėdsaką mylimoje Pjačencoje, kuri skirtingai nuo Romos buvo patikimai apsaugota nuo visų kataklizmų. Paskutinius šešis metus jis buvo pradėjęs tapyti ir kitas Madonas, tačiau užbaigti jų nespėjo - mirė 1520 metais, todėl juo užbaigė Rafaelio pagalbininkai.

„Siksto madonos“ paveikslas išliko koplyčios altoriuje iki 1754 metų, kuomet Saksonijos karalius Augustas III už 110 000-120 000 frankų. nusipirko jį iš benediktinų vienuolių. Kaip ir jo senelis bei tėvas, Augustas III buvo aistringas dailės kūrinių kolekcionierius. Tai jie sukūrė pasaulinės klasės Senųjų meistrų kolekciją, o „Siksto madona“ yra tos kolekcijos pažiba. Legenda sako, kad Augustas netgi patraukė savo sostą, kad paveikslas būtų gerai apšviestas pro langą sklindančia šviesa. 1747 metais  visa kolekcija buvo perkelta į Drezdeno pilį, kur buvo daug erdvesnis pastatas Stallgebäude (tai buvo ir Augusto rezidencijos vieta). Jis panoro, kad paveikslas kabotų sosto menėje.

Rafaelio „Siksto madona“ buvo vienintelis Rafaelio darbas Vokietijoje ir tai sukėlė sensaciją. Visa protesatntiškoji Saksonija, dabar gyveno nesantaikos metą su pontifikatu ir katalikybe aplamai, todėl atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Kai kas bandė traktuoti Madoną, kaip mitologinę Junoną, o paveikslo kompoziciją – kaip senovinę auskinės auros repliką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) buvo uždaryta, o jos kolekcija saugiai paslėpta Šveicarijos požemiuose. Kaip tik dėl to Rafaelio šedevras išliko per visą miestą nušlavusį Drezdeno bombardavimą. Smarkiai apgriauta galerija pilnai restauruota tik 1960 metais. „Siksto madona“ išsigelbėjo ir nuo sovietinių kareivių, nors SSRS spauda teigė, kad būtent jie išgelbėjo paveikslą iš užtvindyts šachtos. Iš tikrųjų jis buvo saugomas gerai apsaugotoje ir sandarioje kameroje. Iš tikrųjų jie tenorėjo apkaltinti nacius, kad šie barbariškai elgėsi su meno kūriniais.

1955 metais, kai po Stalino mirties praėjo jau du metai, SSRS nusprendė grąžinti „Siksto madoną“ Vokietijai ir tai nušvietė, kaip geros valios aktą stiprėjančių draugystės ryšių šviesoje. Taip Augusto sukauptos kolekcijos perlas vė sugrįžo į Senųjų Meistrų galeriją.

Paveiksle vaizduojama santūraus jaudulio kupina Marija. Dvasinio tyrumo ir žemiško grožio kupina moteris rimtai ir truputį liūdnai žvelgia tolyn. Ant jos rankų – vaikas, už kurį ji pasiruošusi atiduoti savo gyvenimą. Ji jaučia skausmą dėl savo bejėgiškumo pasipriešinti neišvengiamybei, ji yra susitaikiusi. Madonos veidas – antikinio grožio ir krikščioniškojo dvasinio idealų vienybė ir įsikūnijimas. 

Atrodo, kad prieš žiūrovus ką tik atsivėrė uždanga ir išryškėjo dangiška vaizdas – lengvai debesimis žengianti Marija ant rankų rūpestingai neša kūdikėlį Jėzų. Šis patikliai prigludęs prie motinos. Marija tarsi leidžiasi ant žemės, - Rafaelis labai meistriškai perdavė vos juntamą judesį. Nuslopinusi nerimą didinga madona eina pas žmones.

Tačiau jos šlovė niekaip neakcentuojama – Marija basa, tačiau priklaupęs, palaimingai nusiteikęs Šventasis Sikstas VI sutinka ją kaip valdovę. Jis žvelgia aukštyn – į motinos ir vaiko veidus. Kairioji Siksto ranka, tarsi priimdama Marijos nerimą, priglausta prie krūtinės, o dešinioji rodomuoju pirštu tiesiasi į žiūrovą. Vienuolyno globėjas popiežius Sikstas 258 metais mirė kankinio mirtimi ir buvo paskelbtas Šventuoju. Jis tarsi prašo Marijos, kad ji užtartų visus tuos, kurie jai meldžiasi prie altoriaus. Kairiajame apatiniame kampe yra popiežiaus tiara.

Marijai iš dešinės yra Pjačencos globėja Šv. Barbora. Čia ji pavaizduota, kaip žavi jauna mergina. Barboros poza ir veidas, nuleistas žvilgsnis išreiškia nuolankumą ir palaimą.

Paveikslo gilumoje, antrame plane, auksinėje migloje vos įžvelgiami angelų veidai. Jie sustiprina bendrą pakilią atmosferą. O priekyje, pačioje apačioje, parėmę savo galveles putliomis rankytėmis stovi du angeliukai su sparneliais. Jie svajingai ir mąsliai žvelgia aukštyn. Šie du angelėliai kiek primena mitologinius amūrus, tačiau suteikia visam paveikslui ypatingą šilumą ir žmogiškumą.

Ant madonos rankų esantis kūdikis yra kupinas nevaikiškos rimties, jo žvilgsnis įdėmus ir dėmesingas. Jis žvelgia į mus ir pasaulį su tokia jėga ir ryžtu, lyg matydamas savo likimą ir visos žmonijos likimą. Įspūdį sustiprina vėjo kedenami vaiko plaukai.

Rafaelio genijus tarsi įrašė dangiškąjį kūdikį į magišką kairiąja madonos ranka, krintančiu apdangalu ir dešiniąja Kristaus ranka apribotą ratą.  Grakščios užapvalintos linijos, minkštas piešinys, sodrios spalvos sukuria bendrą saikingumo, pusiausvyros ir harmonijos vientisumą. Šiuo savo kūriniu Rafaelis sukūrė labiausiai išaukštintą ir supoetintą Madonos įvaizdį Renesanso dailėje.

Tai tikras reginys – juk ne veltui pats autorius praskleidė žiūrovams sunkią uždangą. Tai savo didingumu, išmintimi ir grožiu realybę perkeičiantis reginys. Jis išaukština dvasią, pavergia ir taurina mus. Šio reginio troško ir jį gavo geresnio pasaulio savjonėse paskendusi Aukštojo Renesanso Italija. 

Ir jis jaudina mus iki pat šios dienos – kiek daug gražių ir teisingų žodžių apie jį ištarta visame pasaulyje. Jau XIX amžiuje į Drezdeną, prie „Siksto madonos“ driekėsi tikri piligriminiai keliai. Paveikslą aukštino daugybės poetų ir rašytojų lūpos. Rusų rašytojai Tolstojus ir Dostojevskis „Siksto madonos“ reprodukcijas buvo pasikabinę savo kabinetuose. Dostojevskis įžvelgė „Siksto madonoje“ aukščiausius žmogiškojo kilnumo bruožus ir aukščiausią žmogiškojo genijaus apsireiškimą. Jo žmona savo dienoraštyje rašė, kad „Fiodoras Michailovičius tapyboje labiausiai vertino Rafaelio kūrinius, o geriausiu iš jų laikė „Siksto madoną“.

Puškinas rašė, kad „tik vieno paveikslo amžinu žiūrovu būti norėčiau...“ Puškinas buvo ypatingas Rafaelio gerbėjas ir laikė jį giminingos prigimties.

Dailininkas Briulovas rašė: „Kuo daugiau žiūri, tuo labiau junti to grožio tobulumą: kiekvienas bruožas išmąstytas, perpildytas gracija ir apjungtas griežtu stiliumi...“

Išties Siksto madona įkūnija tuos grožio ir gėrio idealus, kurie vos vos alsavo liaudies sąmonėje Rafaelio laikais. Jis išdėstė tuos idealus iki galo, drąsiai praskleisdamas nuo kasdienybės skiriančią uždangą ir parodė juos pasauliui ir visiems tiems, kurie ateis vėlesniais laikais. 

Karlas Maratis taip išreiškė savo nuostabą: „Jei man parodytų Rafaelio paveikslą ir aš nieko apie jį nežinočiau, ir jei man paasakytų, kad tai angelo kūrinys, aš tuo patikėčiau“.

Rusų rašytojas Gercenas Madonos akyse įžvelgė neviltį, bet visgi jose daugiau gailestingumo. Susimąsčiusi ir įžvalgi madona tuo pačiu metu įkūnija ir protrūkis ir stabtelėjimas. Ji ir eina ir sklendžia. Jos žvilgsnis nepagaunamas – žiūri į jus ir tolyn; kažką žino, kažką įžvelgia.

Specialią giesmė Siksto madonai sukūręs didysis Gėtė taip pat buvo Rafaelio gerbėjas, ir savo pagarbą išsakė tokiais žodžiais: „Jis kūrė tai, apie ką kiti tik svajojo“. Richardas Vagneris specialiai vien dėl šio šedevro važiavo į Drezdeną, o Alfredas Retelis (Alfred Rethel) pasakė – „atiduočiau karalystę mainais į malonumą stovėti prieš šį paveikslą“.