2012 m. spalio 25 d., ketvirtadienis

Laisvė, lygybė, brolybė!



 Koks buvo Didžiosios 1789 prancūzų revoliucijos lozungas? Pasirodo, kad vienareikšmiško atsakymo nėra.
Plačiai paplitusį lozungą „Laisvė, lygybė, brolybė!“ 1790 metais paskelbė liūdnai pagarsėjęs prancūzų revoliucionierius Maksimiljanas Robespjeras. 1793 metų birželio 21 dieną Paryžiaus komunos vadas įsakė, kad ant merijos fasado būtų parašyta „Laisvė, lygybė, brolybė arba mirtis“.
Tačiau būtų klaidinga šiuos žodžius laikyti prancūzų revoliucijos devizu. Prancūzų istorikas Mona Ozufas tvirtina, kad tai buvo vienas iš daugelio lozungų, tarp kurių sutinkamas ir toks: „Draugystė, gailestingumas, sąžiningumas, vienybė“. O 1793 metų birželio 3 dieną miesto galva Etampas iškėlė tokį variantą: „Laisvė, lygybė, nuosavybė!“. Ką gi – tai visai neblogai turint omenyje, kad didžiąją tuometinės respublikos gyventojų dalį sudarė nepasiturintys ir vargšai.
Akivaizdu, kad populiariausiu to meto žodžiu buvo „laisvė“, Prancūzų masonai ir revoliucijos ideologai galėjo pridėti ir „brolybė“. Tačiau gana turtingi slaptųjų draugijų nariai vargu ar troško „brolybės“. Todėl oficialiu sukilėliu lozungu šie žodžiai tapo tik 1848 metų Prancūzijos revoliucijos metu ir iki šiol išlieka nacionaliniu Prancūzijos respublikos devizu.

2012 m. spalio 9 d., antradienis

Maironis Kaune



Talentingo poeto kūryba visada sutampa su savo tautos istorija ir likimu. Toks neatsiejamas nuo mūsų pasaulėjautos, nuo praeities ir dabarties — Jono Mačiulio-Maironio vardas ir kūryba. Kiekvienai kartai ji atsiskleidžia nauju skambėjimu, kiekviena istorinė situacija atranda joje aktualių idėjų. Tolydžio ryškėja poeto siluetas, išlaikęs esmingiausias savo spalvas. Pakilus romantikas poezijoje buvo gyvenime santūrus ir proziškas, negreitas su bet kuo bendrauti, išoriškai lyg neprieinamas ir išdidus. Jo žmogišką portretą rėmino rimtis, savitvarda ir saikas. Tačiau poetas veržėsi iš tų rėmų savo veiklumu visose jam prieinamose srityse. Apie tai šiandien mums byloja ne vien kūrybos palikimas, bet ir namai, daiktai, albumai, prisiminimų puslapiai, laiškai.
Maironio vardas ir kūryba neatskiriami nuo Kauno. Poetas čia gyveno didesnę savo amžiaus dalį ir paliko žymių pėdsakų miesto kultūros panoramoje.
Visai dar vaikas jis atvyko iš kaimo į Kauno berniukų gimnaziją, kurioje praleido svarbų paauglio ir jaunuolio brandos dešimtmetį (1873—1883). Čia ėmė skleistis jo asmenybė, kaupė jėgą poetinės kūrybos pumpurai. Carinėje gimnazijoje visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Po kelių dešimtmečių atidarant Kauno Aukštuosius kursus — būsimąjį universitetą, Maironis prisiminė: „Šitoj pat salėj baigiau aš prieš 35 metus gimnaziją. Tuomet čia buvo parašyta: „Čia draudžiama kalbėti lietuviškai“. Dabar aš čia matau šviesių mokslo vyrų, kurie gražiai kalba tąja pat lietuvių kalba“.
Ketverius metus būsimasis poetas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, jau sąmoningai domėdamasis visuomenės bei tautinės kultūros reikalais. Jis pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje periodikoje, daugiausia „Aušroje“, siųsdamas savo eilių bei šviečiamojo pobūdžio straipsnių — ragino inteligentus domėtis Lietuvos praeitimi, rinkti bei tyrinėti tautosaką, ugdyti kalbą. Eiliuotos poemėlės „Lietuva“ rankraštį Maironis dedikavo ir įteikė A. Baranauskui, tada didžiausiam Lietuvos dainiui. Tas nenupeikė jauno autoriaus veikalo ir, kaip vėliau prisiminė poetas, „padrąsino talento neužkasti“. Šioje dar neįgudusią plunksna sukurtoje poemoje jau buvo galima nujausti stiprų talentą.
Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Maironis grįžo į Kauną ir dvejus metus (1892—1894) dirbo dėstytoju seminarijoje. Čia jis parengė pirmąjį „Pavasario balsų“ rinkinį, kuris buvo išspausdintas Tilžėje 1895 metais. Ši nedidelio formato, kukliais popieriaus viršeliais knygelė, pasirašyta St. Maironio slapyvardžiu, išgarsino poeto vardą, atvėrė naują lietuvių poezijos ir tautinės sąmonės aktyvumo etapą. O pats poetas vėl paliko tėvynę ir išvyko profesoriauti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten jis dirbo penkiolika metų. Tačiau atstumas neatitolino Maironio nuo Lietuvos reikalų. Jis gyvai domėjosi, kas čia dedasi, ragino bičiulius jam apie viską kuo smulkiausiai rašyti.
Maironio kūrybos idėjos išplaukė iš jo veiklos ir buvo nuo jos neatsiejamos. Jis ne tik ragino „į darbą, broliai“, bet ir pats darė viską, ką laikė reikalinga nuveikti gimtinės labui. Todėl darbas svetur poetui atrodė kaip „svetimų paukščių lesinimas“, ir kai 1909 metais jam pasiūlė rektoriaus vietą Kauno kunigų seminarijoje. Maironis nedvejodamas sutiko ir visam laikui grįžo į Lietuvą, nors Peterburge paliko geresnes sąlygas, didesnį atlyginimą. Atvykusiems jo išlydėti lietuviškų draugijų nariams jis kalbėjo, kad kiekvienas, progai pasitaikius, turi kuo veikiausiai grįžti į tėvynę ir ten suvartoti savo mokslo vaisius tautiečių naudai. Tapęs rektorium, Maironis seminarijoje pamažu pradėjo išgyvendinti lenkų kalbos vartojimo paprotį, kaip rašė autobiografijoje — „radęs bemaž viską lenkišką, su laiku perdirbo į lietuvišką mokyklą, o iš 4 kursų mokslą pakėlė iki 6 metų“. Seminarijoje buvo įvesta naujų reikalingų dalykų, pagerintas visų sričių veiklos organizavimas. Rektorius rado bendrą kalbą ir su lenkiškos orientacijos auklėtiniais, buvo visiems vienodai tolerantiškas, smerkė nacionalinį pasipūtimą ir šovinizmą. Seminarijos auklėtiniai gerbė ir mylėjo rektorių Maironį, garsiausią Lietuvos poetą. Santūrus ir griežtokas pedagogas J. Mačiulis buvo geranoriškas ir atlaidus kūrybiniams jaunimo bandymams, netgi tokiems, kuriais mėginta kritikuoti ar pajuokti seminarijos dėstytojus bei jų daromą tvarką. Pradedantis poetas K. Žitkus-Vincas Stonis prisiminė, kaip kartą seminaristai surengė programą „Užgavėnių skersvėjis“. Pabaigoje perskaičius vieno auklėtinio monologą apie seminarijos aktualijas, visi smagiai plojo. Kartu ir rektorius Maironis. Tik inspektorius ir prefektas sėdėjo apsiniaukę, piktai žvalgydamies. O kitą dieną prasidėjo klierikų apklausinėjimai — kas paskatino ir kas parašė tą monologą. Jo autorius išsigando. Tačiau jaunuolį pasikvietęs rektorius pasakė tą „bylą“ likvidavęs ir pagyrė jį už gabiai parašytą ir perskaitytą monologą, tik patarė ateityje būti atsargesniam su kritikomis, kurios ne visada galėtų gerai baigtis.
Kaip dvasininkų rengimo įstaigos vadovas, Maironis nevaržė čia esančių jaunuolių pasirinkimo laisvės. Matyt, nelaikė kunigo profesijos pačia geriausia veiklos sritimi. Kuriantis buržuazinei Lietuvos respublikai, visose viešojo gyvenimo srityse trūko išsilavinusių žmonių. Todėl iš įstaigų į seminariją ateidavo atstovai agituoti klierikų į valdines tarnybas. Maironis tam netrukdė, netgi pritarė, ir dalis auklėtinių paliko seminariją. Gabesnius literatūrai auklėtinius rektorius stengdavosi paskirti darbui arčiau didesnių kultūros centrų, kad neužsikastų provincijoje ir nepražudytų savo pomėgių bei talento. A. Miškinis pasakojo atvejį, kaip jaunas literatas S. Būdavas, baigęs seminariją, turėjo grįžti į Telšių vyskupiją, tačiau norėjo likti Kaune ar bent arčiau jo, kad nebūtų literatūros nuošalėje. Maironis Telšių vyskupijai savo pinigais už jį sumokėjo 632 litus ir paskyrė dirbti netoli Kauno.
Kaune paliktos meninės Maironio kūrybos žymės įaugo į kartų sąmonę, o materialinės — iki šiol tvirtai stovi senamiestyje, saugodamos poeto vardą.
Parvykęs dirbti į Kauną, Maironis įsigijo stilingus, tačiau apleistus feodalinės Lietuvos didikų rūmus senamiestyje ir ėmėsi juos tvarkyti. Reikėjo daug ką keisti ir naujinti. Centrinė įvažiavimo arka, dalijanti namą perpus, buvo panaikinta, pastačius prie fasado keturias apvalias mūro kolonas su balkonėliu virš jų. Erdviame koridoriuje išmūryti marmuro laiptai į antro aukšto kambarius. Už rūmų, kieme, išgriauti įvairūs mūro sandėliai, išlyginta aikštė ir užveistas sodas. Poetas čia ne tik planavo darbus, bet ir pats dirbo iš peties kartu su darbininkais ir meistrais. Kasė duobes, sodino medžius ir gėlynus. Vėliau, paaugus sodui, Maironis mėgdavo sėdėti mažoje medžio pavėsinėje su bičiuliais ir svečiais. Aptvarkęs namo išorę ir aplinką, poetas su jam būdingu atkaklumu ėmėsi pagal savo skonį gražinti kambarių interjerą. Nemažą salę antrame aukšte ketinta skirti oficialiems priėmimams, gausesniam bičiulių būriui. Šią svetainę dekoravo dailininkas ir etnografas T. Daugirdas. Palei medžio panelius driekėsi staltiesių ornamentą imituojantis dekoras, o nuo jo ligi lubų kilo siauros tautinio stiliaus juostos, sudarančios vientisą ažūrinį ornamentą. Apie poeto pomėgį istorinei atributikai galėjai spręsti iš heraldinių ženklų, išpieštų tarpulangiuose arba sienose virš durų. Ypač mėgo Maironis Žemaičių herbą, kuriame pavaizduota ant dviejų kojų stovinti meška. „Meška myli laisvę,— sakydavo jis.— Jaukink ją nejaukinęs, vis tiek neprijaukinsi. Kol laikai prie grandinės prirakintą, tol ji tavęs klauso. Taip ir žemaitis!“
Didžioji Maironio namų svetainė, kuri dabar restauruota, priminė lyg kokią kaimo seklyčią. Joje nebuvo nieko nereikalingo nei itin prabangaus, gal tiktai žvakių sietynas, kabantis lubų centre. Kambario vidury — ilgas lentų stalas, dengtas linine staltiese. Tokį stalą, uždedamą ant medinių „ožiukų“, reikalui esant, lengvai galima išardyti ir išnešti. Pasieny ir prie stalo — paprastos kėdės stačiomis atkaltėmis. Keli paveikslai, poeto tėvų ortretėliai. štai ir visa svetainės prabanga.
Šiandien atrodo keista, kad tokio aukšto rango dvasininkas ir žymiausias j Lietuvos poetas nevengė to beveik vargingo paprastumo savo didingame name. Tačiau tai būdingas Maironio asmenybės bruožas — neskirti daug reikšmės buities dalykams, tik tiek, kiek reikia, būtina, patogu. Tą rodo ir kitų jo kambarių sutvarkymas. Kiek prabangesnis savo architektūrine išraiSka ir apstatymu „raudonasis salonėlis". Jį puošė barokinė niša sienoje su paauksuotomis gipsatūrų linijomis bei girliandomis. Raudonas minkštų baldų komplektėlis teikė kambariui jaukumo ir šilumos. Kampe stovėjo fortepijonas, kuriuo pagrodavo svečiai bei giminaičiai. Maironis rūpinosi ne vien savo namu. Kaip seminarijos rektorius, jis ėmėsi pertvarkyti ne tik mokslo, bet ir ūkio bei materialinius šios įstaigos reikalus. Mokymo patalpos ir bendrabučiai buvo ankšti, apgriuvę, menkai apšildomi. Anot J. Tumo, „Maironiui tai žeidė akį nuo pat pradžios. <...> Pirmiausia perdirbo sugriuvusią lūšną Muziejaus g. N r. 7. Iš jos padarė tris butus, duodančius pelno. Paskui ėmė ruošti restauraciją vadinamųjų pirmųjų rūmų (1926 m.). Atstatė du aukštus ant dviejų esamų, įtaisė centralini šildymą, įvedė vandenį patogumams už 20.000 litų. 1929—1931 m. padirbtas dar didesnis statybos darbas. Nugriauta tretieji rūmai, o antriesiems atstatyta du aukštai. Dar fligelis keturiais aukštais bendrabučiams. Gauta grandiozinis stilingas pastatas, atsiėjęs daugiau kaip 400.000, o pašalpos iš vyriausybės tegauta 39.000“. Vien Šis protokolinis darbų sąvadas rodo, kokiai plačiai veiklai Maironis užsimojo. Okinės veiklos polinkį poetas tikriausiai paveldėjo iš tėvo, Šviesaus ir darbštaus valstiečio. Maironis rūpinosi, kad visur būtų tvarka, nepakentė vangumo ir apsileidimo.
Maironis domėjosi ir visuomeninių pastatų statyba mieste. Išvažiavęs kur nors vasarai, poetas grįždavo, pasiilgęs Kauno, smalsiai dairydamasis apeidavo senamiesčio kvartalus, stebėdavo, ar jau pakloti „trotuarai“, kuriuos išvažiuodamas paliko nebaigtus, domėdavosi, kaip sekasi statyti kokį namą bei tiltą. Jei kas iš poeto pažįstamų prašydavo pinigų namui statytis, Maironis mielai skolindavo. Laikė tai ne vien asmeninės, bet ir visuotinės žmonių gerovės požymiu. Tą statytojo bruožą jis išlaikė iki gyvenimo pabaigos. Būdamas užsiėmęs pedagoginiu darbu seminarijoje bei universitete, turėdamas įvairių pareigų visuomeninėje ir kultūros sferoje, jau senyvo amžiaus poetas ryžosi dar kartą imtis nelengvų statybos reikalų. „Aš šį pavasarį sumaniau pasistatyti namelius — villa Aleksote ant kalno, mat kaip tautai pasitarnavęs, gavau iš valdžios žemės sklypą arti desetino dydžio, žadu ten sodą įveisti, jei iki mirties suspėsiu: vasaros metu nereikės važiuoti į kurortus, nes užnemuny ant kalno oras grynas ir sveikas, o kartu ir miesto patogumai čia pat“,— rašė Maironis savo bičiuliui į Kaltinėnus 1931 m. pavasarį.
Nesinaudojo Maironis vienas ir nuosavu namu senamiestyje. Kol seminarijoje vyko statybos bei restauravimo darbai, dalis erdvių kambarių buvo atiduoti auditorijoms bei platesnio pobūdžio susirinkimams. Čia prisiglaudė ir pirmosios Kauno kultūrinės įstaigos, dar neturėjusios savo pastogės. Kaip prisimena amžininkai, paties Maironio iniciatyva apie 1913 m. šičia buvo įsteigta mergaičių namų ruošos mokykla bei dailiųjų amatų mokykla varguomenės vaikams. Joje buvo dėstoma piešimas, lipdymas, braižyba ir medžio darbai. Šias mokyklas Maironis leido lankyti ir savo namų tarnams bei giminių vaikams. Viename pirmo aukšto kambaryje buvo atidaryta skaitykla. Po Pirmojo pasaulinio karo, Maironiui grįžus iš Vašakėnų į Kauną, jo namuose įsikūrė literatūros leidykla „Sakalas“. Poetas nuomojo kambarius ne vienam žinomam visuomenės veikėjui.
Nuo pat įsikūrimo Maironio rūmai tapo ne tik jo artimųjų pastoge, bet ir kultūros židiniu, kuris neužgeso iki šiol. Savo namų aplinkoje poetas bendravo su režisieriais, aktoriais, kompozitoriais. Maironio pažįstami ir bičiuliai rinkdavosi jo jaukiame bute padiskutuoti meno klausimais, išgirsti, ką nauja kuria dailininkas, rašo poetas. Dažniausiai rinkdavosi nedidelis gerų draugų būrelis „raudonajame salonėlyje“. Čia prie kavos puodelio, grojant radijui (kurį mažai kas tuomet turėjo), skambėjo gyvos šnekos, fortepijono muzika, naujas poeto eilėraštis ar pagal jo žodžius sukurta daina. Ant sienų kabantys paveikslai, bareljefai, kampuose stovinčios skulptūrėlės, dailūs laikrodžiai tarsi įkvėpdavo susimąstymams, nuteikdavo bendravimui ir kūrybai.
Tačiau ir be svečių Maironio butas nebūdavo paskendęs tyloje. Gal tik jo darbo kambarys ir miegamasis. Kituose plotuose nuolat gyveno mokslus einantis jaunimas, daugiausia iš gausios poeto sesers Kotrynos šeimos. Gyveno čia ir tolimesni giminaičiai, o kartais net gerų pažįstamų vaikai. Jų buitimi daugiausia rūpinosi namų šeimininkė — poeto sesuo Marcelė. Visiems užteko duonos, vietos ir šilumos. Maironis kviesdavo vaikus ir prie svečių, kas moka, leisdavo skambinti fortepijonu, padeklamuoti. O šiaip jiems būdavo griežtokas, nelepino nei pinigais, nei pagyrimais. Giminaičių daliai jis sakėsi duodąs didžiausią vertybę — mokslą. Visa kita nuo jų pačių priklauso. Matyt, dėl to ir savo testamente nepaskyrė jiems nieko — nei pinigų, nei daiktų ar šiaip kokių vertybių. Ne per daug išlaidus, o kartais ir kietokas Maironis tačiau dažnai aukojo prieglaudoms, šelpė neturtėlius, turėjo nemaža globotinių įvairiose miesto mokyklose. Viena poeto pažįstama prisiminė, kad ją prašydavęs pasižiūrėti, ar ta pagalba tikrai reikalinga, ar tinkamai ji sunaudojama. Duoti pinigai ne visada eina į naudą. Kartais jie gali ir pakenkti, sakydavęs Maironis. Šio principo jis tvirtai laikėsi ir iš karto nustodavęs šelpęs, jei tik sužinodavo, kad pinigai ir laikas švaistomi veltui. Šie faktai rodo, kaip blaiviai poetas vertino tikrovę.
Amžininkai atmena Maironį buvus pedantiškai kruopštų ir tvarkingą. Deja, ne visada. Poetas beveik nedatavo savo eilėraščių, todėl šiandieną sunku nustatyti, kada jie sukurti. Maironio namų memorialiniame archyve yra keletas storų albumų su daugybe fotografijų. Portretinių ir grupinių. Daugelyje jų yra ir pats Maironis. Tačiau tiktai maža dalis nuotraukų datuotos, įvardyti asmenys ir vieta. Kitose gi — tik nebylūs veidai, šiandieną jau neatpažįstami. O jeigu būtų priešingai, kiek daug poeto gyvenimo ir net kūrybos faktų jie nušviestų!
Viename albume yra jaunos brunetės fotografija, kurios kitoje pusėje Maironio ranka užrašytas ketureilis: „Išvydau ją, kad vakarinė / Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, / O marių erdvė begalinė / Nuo pilno mėnesio tviskėjo“. „Pavasario balsuose“ (1913 m. leidime) šis ketureilis yra lenkišką moto „Vos išvydau ir myliu“ turinčio eilėraščio „Poezija“ pirmasis posmas. Eilėraštis datuotas 1909 m., o data nuotraukos kamputyje — „1902 m.“ Įrašyto posmo konkretumas bei situacijos vaizdumas dvelkia tikra gyvo susitikimo nuotaika.
Maironio eilėraščiai — tai jo biografija. Su jausmo pakilimais, ryžtu, viltimis, o vėlesniais metais — nusivylimo, skausmo skundais. Trečiajame dešimtmetyje suvešėjus Kaune literatūros sąjūdžiams, Maironis jautė, kad naujoji poetų karta ignoruoja jo lyriką, ir nemaža dėl to kentėjo. Tačiau širdies gilumoje numanė savo kūrybos reikšmę tautai: „Gal žmonės šiandieną manęs nesupras, / Bet mano — išauštančiai metai“. Poetas pasirūpino savo muziejaus reikalu. Jam testamentu 1930 m. paskyrė net nepradėtą statyti namą Aleksote. Muziejaus „užvaizdą skirs švietimo ministras, bet žmogų dorą ir rimtą, ypač literatą...“ — nurodė poetas. Tuo „užvaizdu“ keletą metų buvo poetas B. Brazdžionis. Vis dėlto Maironio atminimą buvo nuspręsta palikti name, kur jis gyveno, tarp kurio sienų skambėjo jo balsas, aidėjo jo žingsniai. Praėjus ketveriems metams po Maironio mirties, rūmuose prie Rotušės aikštės buvo atidarytas poeto memorialinis muziejus, ilgainiui išaugęs į bendresnio pobūdžio kultūros įstaigą — literatūros muziejų. Jame — autentiškas Maironio butas, su tais pačiais baldais, paveikslais, knygomis, daiktais. Čia lankosi daugybė Lietuvos gyventojų bei respublikos svečių. Kiekvienam atveriančiam duris svetingai suskamba kanklės — J. Naujalio dainos „Lietuva brangi“ muzikinis fragmentas. Čia nuolat minimas Maironio vardas, gyva jo poezijos dvasia.
Pranciška GENEVlČIŪTĖ
Nemunas

2012 m. spalio 5 d., penktadienis

Žiedai tvinsta maloniais kvapais

Gėlės lydi žmogų visą gyvenimą. Jau nuo seniausių laikų priimta gėlėmis sutikti ir palydėti ypatingai svarbius svečius. Gėlėmis buvo sutinkamos kariuomenės, jomis puošiami šventyklų altoriai ir žmonių namai. Gal todėl gėlės žiedas yra tapęs ypatingu ženklu mūsų gyvenimuose ir kalba mums apie meilę bei pagarbą.

Henos žiedai (Lawsonia inermis)
Todėl visiškai suprantama, kad gėlių simbolika yra ypatingai svarbi Šventojo Rašto tekstuose. Juk ir pasaulio kūrime trečioji diena buvo skirta augmenijai, tame tarpe ir gėlėms. Daugybę amžių ši tema atsispindi dailininkų darbuose, kur vaizduojamas Rojus ir pirmieji žmonės.  Ypatingai tai matosi Bizantijos laikų mene – ten Gyvybės medis vaizduojamas ornamentuotų ir stilizuotų gėlių fone. Dažniausiai dominuoja lelijos, narcizai ir rožės. 
Biblijos laikų Palestinoje nebuvo mums įprastų gėlynų. Medžių giraitėse, apdirbamų laukų pakraščiuose ir tik retkarčiais – šalia namų augo laukinės gėlės. Jėzaus laikais gyvenę žmonės buvo puikūs žolininkai ir naudojo augalus ne tik maistui, prieskoniams, bet ir gydomaisiais tikslais – juk nei farmacijos nei poliklinikų tada nebuvo. Ypač gausiai gėlės suvešėdavo nulijus pavasario lietui. O juk vanduo yra nepamainomas Dievo išliejamos gyvybės šaltinis. Štai ir laiške žydams sakoma: Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos (Žyd. 6; 7) – čia kalbama, kad želmenys yra naudingi tiems, kurie dirba žemę, o ta nauda neįvyksta be Dievo pagalbos – dažno lietaus. Šie abu veiksmai yra susieti – lietus yra Dievo palaima, bet tos palaimos sulaukiama tik dirbant žemę. Dievo žodis nuolatos kalba apie neatsiejamą Dievo ir Žmogaus bendrystę ir bendradarbiavimą, o Jo malonės dėka žmogus išgydomas per augalus ir gėles.
Gėlės kaip, ir kiti augalai Biblijoje minimos, kaip analogija arba tam tikrų savybių apibūdinimas, kad skaitytojas iš konteksto suprastų Dievo žodį. Gėlės yra trapaus gyvenimo ir grožio simbolis ir tradiciškai naudojamos tam, kad perteiktų Dievo paguodą gendančiai žmogaus būčiai.
Kokios gėlės ir augalai minimi Šventajame Rašte ir kokios jų savybės bei paskirtis? Pamėginsime apžvelgti svarbiausias to meto augalus ir tuo pačiu šiek tiek pažinti Biblijos laikų Izraelio bei Palestinos gyvenimą.
Meilės ir grožio ženklas
Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba)
Tinkamiausia vieta gėlėms yra Meilės istorija, ir tokia istorija Šventajame Rašte yra Giesmių giesmė. Žinome, kad šioje knygoje poetiškai gėrimasi abipuse Dievo ir Tautos meile, čia Viešpats yra Mylimasis, o Tauta – Mylimoji. O ir pranašų Ozėjo, Izaijo, Jeremijo ir Ezekielio knygose Dievo sandora su Izraeliu apibūdinama, kaip Santuoka. Todėl dabar darosi aiškiau kas į ką kreipiasi, ir kaip tai romantiškai išsakoma. Štai lyg vilionė: „Figmedis augina žalias figas, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“ (Gg 2:13). Išties maloniais kvapais tvinstantys vynmedžių žiedai savo jausmingumu puošia šį taip viliojantį meilės tekstą. Tauta atsiliepia ne ką prastesniu palyginimu: „Mano mylimasis yra man henos žiedų puokštė En-Gedžio vynuogių soduose“ (Gg 1,14). Mažyčiai ir gausūs balti Henos žiedai (Lawsonia inermis) yra ypatingai kvapūs. Kiek vėliau sužadėtinis nuotaką lygina su visu sodu: „Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais“ (Gg 4, 13-14). Regime vienas kitą mylinčių „rungtyniavimą“ apdainuojant savo mylimojo savybes per gėlių įvaizdžius.
Lotoso žiedas (Nymphaea lotus)
O štai pranašo Ozėjo tekste žiedas yra suklestėjimo ženklas: „Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis šaknis kaip Libano kedrų“ (Oz 14:6). Viešpats pažada iškristi taip brangiu tose vietose vandeniu ir suteikti gyvybę visai tautai, kuri pražys pačiu gražiausiu lelijos žiedu.
Karaliaus Saliamono pastatyta šventykla, kurioje izraelitai manė esant Dievą ir soste tarp kerubų viršum Sandoros Skrynios gyvena jo Artumas, buvo laikoma švenčiausia vieta Žemėje. Jos aprašyme minimas dekoravimas gėlių žiedais: „Namų vidaus kedrų lentos buvo išgražintos moliūgų ir žiedų taurelių raižiniais“ (1 Kar 6:18). Kaip matome įkvėptasis autorius nenurodo konkrečių žiedų, tad galime manyti, jog menininkai savo darbe panaudojo gausius pačių įvairiausių žiedų atvaizdus. 
Izraelitai gėles vertino dėl kvapo. Tai galima paaiškinti dar ir tuo, kad kvapas, smilkymas yra žmogaus ir tautos pašventinimo ženklas. Tad vertindami gėlių kvapus izraelitai atgailauja už tautos nuodėmes, Dievas gydo ją kvapais. Giesmių giesmėje skaitome: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais“. (Gg. 2:12). Tai reiškia, kad mylimoji (Izraelis) jau paruošta mylimojo (Dievo) atėjimui – pasibaigė sunkmetis, Dievas vėl gailestingai dovanojo gyvybę ir visa išrinktosios tautos žemė pakvipo malonės kvapu ir pasipuošė malonės spalvomis.
Hibiskas (Hibiscus syriacus)
Dievo ir Jo tautos Meilės istorija negali būti papasakota kitaip – prisiminkime, kad kurdamas pasaulį jis kiekvieną kartą ištardavo, kad tai yra gera. Gera žmogui yra klestėti ir žydėti, gera kvepėti maloniu kvapu. Ir kiekvieną kartą Dievas atnaujina savo tautą, kurioje per Kristų esame ir mes visi.
Šventajame Rašte nuolat kalbama apie žydinčias lelijas, migdolo, granatmedžio, vynmedžių žiedus, nendres ir mandragoras, rožes, porus, mirtas, mėtas ir kitus augalus.  Daugelis iš šių augalų auga ir mūsų laikais.
Šarono gėlė
Baltoji lelija (Lilium candidum)  
„Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija“ (Gg 2:1). Šventojoje žemėje sutinkamos trys vandens lelijų rūšys. Tai – paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba ir Nymphaea coerulea) ir daugiausia Egipte sutinkamas Lotoso žiedas (Nymphaea lotus). Apie kurį iš jų kalba karalius Saliamonas – nėra aišku. Žinoma, kad jo paties statyta Šventykla buvo puošta lelijų ornamentais.  O  Šventajame Rašte su lelija nuolat lyginamas nuotakos ir jaunikio grožis.
Todėl suprantama, kad „Giesmių Giesmėje“ kalbama apie mylimąjį ir mylimąją ir šiuo atveju įkvėptasis autorius derlingojo Šarono slėnio gėlę lygina su mylimuoju, nes Izraelis yra slėnyje. Pats pavadinimas „Šarono gėlė“ išlieka paslaptimi. Matyt tai buvo labai gražus, visus žiedus savo kvapu ir forma pranokstantis žiedas, nuo seno laikomas visų žiedų žiedu. Jis buvo pinamas į religinių švenčių ir iškilmių vainikus. Tai vienur tai kitur sutinkami teiginiai, kad tai galėjo būti Hibiskas (Hibiscus syriacus), taurelinės jonažolės (Hypericum calycinum L.), baltoji lelija (Lilium candidum), rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse augantis narcizas (Narcissus tazetta), kalnuotuose Sirijos ir Libano vietovėse augančios kalnų tulpės (Tulipa montana) arba pajūryje augančios Šarono tulpės (Tulipa sharonensis).
Senojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys savo komentaruose spėja, kad Šarono gėlė galėjo būti jūrinis narcizas (Pancratium maritimum), mėgstantis derlingąją Šarono lygumą, kuri driekiasi tarp Karmelio kalno ir Jopės palei Viduržemio jūrą.
Tačiau sutinkama ir tvirtinimų, kad tai galėjo būti dykumoje sutinkama viena iš rožių atmainų. Per sausrą jos stiebas susiraito ir išrautas iš žemės rieda per dykumą. Bet vos tik jis gauna drėgmės, - išsitiesia ir atgyja. Todėl žydai savo tautą labai dažnai lygina su Šarono gėle. Žmonių darbas, meilė ir vanduo (Dievo malonė) atgaivina apleistas ir sausas žemes, todėl jos tampa derlingomis.
Pražysta kaip gėlė ir nuvysta
Narcizas (Narcissus tazetta)
Be savo grožio, gėlės pasižymi pažeidžiamumu ir trumpu amžiumi. Štai pranašo Nahumo knygoje skaitome apie Asirijos karaliaus Sancheribo sostinę Ninevę, kuri garsėjo žiaurumu ir godžiu plėšikavimu. Viešpats sunaikina miestą ir šis veiksmas parodomas per gamtinius palyginimus: „Sudraudžia jūrą Gimel ir ją nusausina, visas upes išdžiovina. Nuvyto Bašanas ir Karmelis, vysta Libano žiedai“. (Nah. 1, 4). Bašanas, Karmelis ir Libanas buvo garsūs miškais, bet dabar viskas vysta. Nusidėję žmonės čia lyginami su Libano žiedais, kurie nuvysta ir tai vėl susieta su vandeniu – nusidėjęs ir neatgailaujantis nedirba savo žemės ir negali sulaukti Dievo malonės, išliejamos lietumi ir srauniomis upėmis.
Jobo knygoje žmogaus gyvenimas su gėlės žiedu lyginamas jau kiek asmeniškiau: „Mirtingasis, gimęs iš moters, trumpai tegyvena, bet vargo daug turi, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“ (Job. 14:1-2). Čia gal galime aptikti pirmąsias užuominas į gimtąją nuodėmę, dėl kurios žmogus tapo mirtingas ir gyvena kaip Dievas prisakė: „.. tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr. 3, 17-19). 
Šarono tulpės (Tulipa sharonensis)
Iš tikro nuodėmė apkartina ir sudarko žmogaus gyvenimą. Todėl čia paminėtos ir usnys bei erškėčiai Todėl Jobas pasmerkia savo laukus, jei yra padaręs nuodėmę: „...teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ (Jb. 31; 40). Kova su nuodėme yra žmogaus kasdienybė, bet toje kovoje jis negali išsiversti be Dievo pagalbos.
Panašiai ir nedoro žmogaus gyvenimas palyginamas su neprinokusiais vaisiais ir byrančiais žiedais: „Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges tarsi vynmedis ir numes savo žiedus tarsi alyvmedis“ (Job 15:33). Nuodėmingasis tampa nevaisingu, byra jo žiedai ir neprinokę vaisiai. Tačiau įdomu ir tai, kad mirtį skelbiantys palyginimai vis dėlto atremiami į grožio sąvokas. Matyt, kad suprastume, koks trapus yra nuodėmės pažeistas žmogus ir kaip greitai jo grožis pranyksta.
Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!
Jūrinis narcizas (Pancratium maritimum)
Šventajame Rašte yra dar vienas labai stiprus palyginimas, daugelio suprantamas, kaip kvietimas į lengvabūdišką gyvenimą: „Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“. (Mt. 6:28-29) Tačiau šis palyginimas kalba apie perdėta mūsų rūpestį savo gyvenimu ir nepasitikėjimą Dievu – juk iš tiesų lauko lelijos nedaro nieko savo grožiui palaikyti, o yra gražesnės už patį Saliamoną pačioje savo didybėje. 
Šiuo palyginimu mes kviečiami pasitikėti Dievu, nes jei jis pasirūpina lauko lelijomis, tai kur kas labiau rūpinasi žmogumi. Kaip jau matėme aukščiau – mums reikia triūsti Žemėje, rauti usnis ir erškėčius. Bet ar tai liudija, jog viską padarome patys? Mes galime tik paruošti žemę gaivinančiam Viešpaties gyvybės vandeniui, todėl čia ir siūloma nesirūpinti galutiniu pasiekimu, o daryti tai, kas priklauso padaryti dabar, nes visa kita bus pridėta. Jau ne kartą Šventasis Raštas liudijo apie tai, jog Dievas gaivina vandeniu iš Meilės tada, kai mes patys ruošiame save tos Meilės priėmimui. Iš tikro visi esame kuklūs Viešpaties vynuogyno darbininkai, o Jis tas vynuoges augina ir nokina. Dovanoja tuos vaisius mums – dovanoja daugybę mums reikalingų vaisių, kuriuos galime panaudoti maistui ir vaisui, rūbui ir pastogei. Tai jis užaugina medžius ir javus, gėles ir žoles. Tad nesirūpinkime savo drabužiu, pakaks, kad užlaikytumėte jį švarų. 

Arnoldas Stasiulis

2012 m. rugsėjo 18 d., antradienis

Greta Garbo

Švedų kilmės amerikiečių aktorė Greta Garbo (tikroji jos pavardė -  Gustafson) gimė 1905 metų rugsėjo 18 dieną. Vargingai augo Švedijoje. Ten debiutavo pirmajame savo filme – M. Stillerio juostoje „Saga apie Jestą Berlingą“ (Gosta Berlings Saga, 1924).
Kai Stilleris gavo kvietimą į Berlyną pasikvietė su savimi ir Garbo. Ten 1925 metais ji nusifilmavo Pabsto juostoje "The Joyless Street”. Tai melodramatiška istorija apie bedarbio mokytojo dukrą, kuri eina į gatvę, kad išmaitintų tėvą ir seserį. Vaidmuo nesuteikė aktorei jokių šansų, tačiau išlaikyta Garbo maniera, griežtas ir tragiškas grožis atnešė aktorei tikrą sėkmę. Tais pačiais metais Stilleris pakviestas į Holivudą, bet jis sutiko tik su sąlygą, kad ir jo protežė gautų ypatingą kontraktą.
Pirmasis Garbo pasirodymas Amerikos ekrane, melodramoje The Torrent, (1926) padarė ją publikos numylėtine. Fenomenalus juostų populiarumas su šia aktore paaiškinamas tuo, kad jos vaidyba idealiai atitiko ekrano reikalavimams.
Didelę reikšmę turėjo publikos susidomėjimas nauju lemtingos Garbo moters tipažu. Tai buvo vieniša, išdidi herojė, savo būties prasmę susiejusi su vienintele ir nepakartojama meile, kuri neatneša laimės nei jai nei jos mylimajam. Nei vienas iš nebylių filmų: And The Devil, 1927; Love, 1927, pagal „Anos Kareninos“ motyvus, The Kiss, 1929, arba jau įgarsintų - Anna Christie ,1930; Grand Otel, 1932; Queen Christina, 1934; Anna Karenina, 1935; Camille, 1937 neišsklaidė šio mito.
1939 metais Garbo “išdavė” mitą ir nusprendė suvaidinti E.Liubičo komedijoje “Ninočka”, tačiau sėkmė ją aplenkė, o filmas “Dvilypė moteris” (1941) patyrė fiasko.
1951 metų vasario 9 dieną Gretai Garbo suteikta JAV pilietybė.
Garbo daugiau nesifilmavo, tačiau tai nepakenkė legendai, kurią penėjo praeities šlovė, žvaigždės uždarumas ir naujos kartos meilė. 1954 metais ji buvo apdovanota “Oskaro” garbės premija už “nepamirštamus pasirodymus ekrane”.

2012 m. rugpjūčio 24 d., penktadienis

Tuštybė


Kaip saldus pienas burnoje man žodžiai plūsta.
Klausytojai, lyg supami, didvyriškai užsnūsta.
Tad leiskit man smagesnį žodį tarti,
Idant pažintumėt mane, kaip savo nuodėmę, iš arti,
Iš lašo mėgstu pūst dangaus didumo vaizdą
Ir juo pridengt menkystės savo rūdijančią žaizdą;
Iš lašo mėgstu jūras, ežerus pripilti,
Iš nieko pūst pasakiško gausumo viltį.
Patinka man, kai žmonės regi
Aukščiau už debesis iškeltus mano vyzdžius,
Kai negyva esu iš gimdos išriedėjus ir neregė,
Kai neįstengiu amžinai apleist gimdyvės lizdo:
Toksai vaidinimas, kurio nėra, kurs tik atrodo,
Yra stiprybės mano amžinas aruodas.
Esu sena pana, taip sakant, devynių figūrų, 
Nuo pudros, nuo dažų ir nuo ko kito man sekrecijos prakiuro,
Išvirto akys ir dantų mazgai išbiro, 
Bet aš vistiek vejuos paskui kiekvieną vyrą.
Man dar pasiseka visokiom priemonėm sukelti dulkės,
Prie nužydėjusių krūtų priglausti kokį mulkį
Ir suvaidinti savo priešistorinę jaunatvę, Kuri taip greit sutręšo išnešta į gatvę.
Buvau daug kartų ištekėjusi ir vėl triukšmingai išsiskyriau
Ir daug kančių abortų kėdėse patyriau.
Daug kartų aš buvau pradėjusi, bet daigas neišaugo:
Dėl grožio linijos, dėl pompos jį pati užsmaugiau.
Aklieji mano pasekėjai tiki, kad manęs jau nėra,
O aš statau epochas, amžius, eras,
Dažnai matyti stebuklingi miestai,
Dangoraižiai, bulvarai, šaltos betoninės sienos,
O vien tik aš esu piktąja atsistojus piesta,
O vien tik aš esu, aš viena!
Aš majestotiškus statyti mėgstu rūmus,
Išvesti bokštus debesų aukštumo,
Išpuošti voniom, veidrodžiais ir blizgančiais parketais
Ir taip apsigyvent šauniausioj vietoj,             
Sukviesti daug svečių ir gert ir ištvirkauti,
Kad nieko nepritrūktų, nieko mūsų raute,
Ir kad nebūtų nieko iš esmės, tarp veidrodžių, tarp storų,
Tik aš viena ir parazitų pora.
Kas į mane stipriai nagais įsikabina,
Tą į vietas aukščiausias išnešu, kaip dujos cepeliną,
Ir vergiškai kabinas į mane, kas nori kilti,
O kilti su manim kiekvienas turi vilti...
Taip aš valdau pasauli, taip nustatyta tvarka
Visus kaip kūdikius vedu, paėmusi už rankos,
Ir man pačiai, tarp mūsų kalbant, dvokia tai kaip lino marka,
Bet mano garbintojų gaujai vis dar nepakanka.
Ateikit randezvous tarpe penkių ir septynių į mano parką
Ir pamatysit, kas ir kur ir kaip mane dažniausiai lanko,
Ir pamatysite, kad mano armija tik jums atrodo veikiančiais vulkanais:
Premjerai, dabitos, sulai ir panos!
O prieš mane jie eina keliais, laižo kojas,
Nes aš kelius i aukštumas nukloju,
Nes aš esu pati noblesse, patsai gyvenimo frontonas.
Ir nesvarbu man nieks, svarbu man geras tonas.
Yra žmonių, neapkenčiu jų baisiai,
Kurie it kurmiai žemę knaiso,
Ir nė per sprindį neprašoka savo įgimto prastumo,
Ir nepavydi ištaigingų dožų rūmų.
Jų sielos teka kaip drumsti upeliai,
Nemokantys nukrypt iš amžiais nustatyto kelio,
Pažįstantys tik vieną skurdžia kryptį —
Riestais nagais į žemę įsikibti.
Nepakenčiu aš mikroskopiško kruopštumo.
Aš mėgstu pompą, mėgstu išpūstą orumą,
Ir nors akimirka manim nesižavėtu,
Tuojau pasauly man neliktu vietos.
Kaip vaikas kartais pasiėmus šiaudą
Į orą burbulus pučiu išraudus
Ir akimis gėrėdamos seku iš tolo,
Kaip tuščios margaspalvės pūslės kyla ir prapuola...
Paveikslan to, jogei tuščiam priklauso pirmas suolas.
O kas į pirmą suolą atsisėda,
Tas jau beregint vėl žemyn nurieda.
Tai taip yra graudu ir taip kartu žavinga,
Atrodė toks baisus ir taip ūmai pradingo,
Taip negarbingai pabaigė, taip blizgančiai pradėtą ringą!
Toks įspūdis, toksai žibėjimas iš nulio.
Tame žaisle gyvenimo įkūnyta gudrybė guli. 

Stasys Anglickis. 7 didžiosios nuodėmės.  "Sakalas", 1935.
               

2012 m. liepos 24 d., antradienis

Kas žino tiesą apie Ameliją Erchart ?


Leonidas PORICKIS
„Visas pasaulis liko už mūsų, išskyrus paskutinę ribą – vandenyną...“ – tai paskutiniai lakūnės Amelijos Erchart (Amelia Earhart) žodžiai laiške vyrui.
Pirmasis moters skrydis palink pasaulį artėjo į pabaigą. 1937 metų liepos 4 dieną Erchart ir jos šturmano Fredo Nunano (Fred Noonan) pilotuojamas „Lockheed Electra“ turėjo paskutinį kartą tūpti prieš parskrendant į Oklendą. O prieš dvi dienas, liepos 2 dieną AE (taip ją vadino draugai) ir šturmanas mažytėje Ramiojo vandenyno Lae saloje su viltimi žvelgė į dangų virš aerodromo. Pirmą kartą per paskutinę savaitę nusigiedrijęs oras žadėjo greitą sugrįžimą namo.
Prieš akis – Houlendo sala, iki kurios – 4730 kilometrų. Už nugaros liko Florida, Brazilija, Afrika ir Indija. Dėl degalų paaukota viskas – lėktuve 3028 litrai benzino ir 265 litrai alyvos, minimalios vandens ir maisto atsargos, guminė valtis, pistoletas, parašiutai ir raketinis šautuvas.
Vėliau kalbėjo, kad Nunaną jaudino šiek tiek meluojantis lėktuvo chronometras, kai reikėjo absoliutaus tikslumo. Vieno laipsnio paklaida tokiu atstumu skraidino lėktuvą 45 mylias nuo tikslo. Šis skrydis, kaip ir dera tokiam buvo sudėtingas ir neįprastas, o atkarpa nuo Lae iki Houlendo salos – pati ilgiausia. Atrasti vandenyne vos pusės kilometro pločio ir 3 kilometrų ilgio salą – sudėtinga užduotis net tokiam patyrusiam navigatoriui, kaip Nunanas
Bet liepos 2 dieną „Lockheed-Electra“ pakilo į priešpaskutinį ir milžinišką šuolį į tikslą. Po septynių valandų prie Houlendo krantų lėktuvo laukęs kranto apsaugos kateris „Itaska“ („Itasca“) gavo patvirtinimą iš San Francisko – Erchart lėktuvas pakilo iš Lae. „Itaska“ vadas radijo bangomis kreipėsi: „Erchart, klausome Jūsų 15-tą ir 45-tą kiekvienos valandos minutę. Kas pusvalandį perdavinėsim oro prognozes ir kursą“.
01:12 katerio radistas raportavo San Franciskui, kad iki šiol nėra jokių žinių apie Erchart ir toliau perdavinėjo kursą bei oro prognozes. O pasaulis tuo metu jau skaitė laikraščiuose išsamias didžiosios pilotės Amelijos Erchart biografijas. Ji gimė 1897 metų liepos 24 dieną advokato šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pajuto aistrą lėktuvams – Erchart tarnavo medicinos seserimi greta aerodromo buvusioje ligoninėje. Maži ir nerangūs to meto lėktuvai nepaprastai žavėjo Ameliją, kuri netrukus suvokė narsios profesijos dvasią ir nusprendė mokytis skraidyti.
Prieš skrydį aplink pasaulį Erchart rašė, kad nuo seno ji turėjo du troškimus: tapti pirmąja moterimi perskridusia Atlanto vandenyną (nors ir keleivio vietoje) ir tapti pirmąja moterimi pilote, perskridusia Atlanto vandenyną. Abu troškimai išsipildė. 1928 metų birželio mėnesį ji perskrido Atlanto vandenyną iš JAV į Angliją. Tą kartą Amelija sėdėjo keleivio krėsle. O po keturių metų, 1932 metų gegužės 20 dieną pakartojo tą patį maršrutą ir po 13-os su puse valandos nusileido Londonderyje.
Amelija Erchart turėjo nugalėtojos pašaukimą. Be nutūpimų skrido iš Mechiko-Sičio į Niujorką ir iš Kalifornijos į Havajų salas. Tais laikais tai buvo nepaprasti skrydžiai. Ji pirmoji pakilo į 19000 pėdų aukštį ir tapo žymiausia moterimi lakūne pasaulyje. Jei Amelija Erchart sakė, kad aviaciniai gesintuvai „Laks“ yra patys patikimiausi, tai visų pirma taip ir buvo, o antra – geresnės reklamos ir būti negalėjo.
Taigi naktį iš 1937 metų liepos antros į trečią, 2 valandą 45 minutės pirmą kartą eterio tylą pažeidė Erchart balsas: „Debesuota.. Blogas oras.... Priešinis vėjas...“ Tuomet „Itaska“ paprašė pereiti prie Morzės rakto. Nepasigirdo jokio atsakymo. Tik 3:45 ausinėse vėl pasigirdo Erchart balsas: „Kviečiu „Itaską“, kviečiu „Itaską“, klausykitės manęs po pusantros valandos...“
7:42 labai nuvargęs ir nutrūkstantis Erchart balsas:“Kviečiu „Itaską“. Mes kažkur šalia, bet jūsų nematom. Degalų liko trisdešimčiai minučių. Mėginsim surasti jus pagal radiją, aukštis – 300 metrų“.
Po 16-os minučių: “Kviečiu „Itaską“, mes virš jūsų, bet nieko nematom...“
„Itaska“ išsiuntė ilgą radiogramų seriją. Kiek vėliau: „Itaska“, mes jus girdime, bet nepakankamai, kad galėtume nustatyti... (kryptį?)“. Tai buvo paskutinės „Lockheed-Electra“ skrydžio minutės. Įgulos išsigelbėjimo galimybė buvo tokia: po 4730 km ir 18 valandų skrydžio už 100 mylių nuo Houlendo degalų buvo likę 30-čiai minučių.
8:45 paskutinį kartą išgirstas Amelijos Erchart balsas. Ji nutrūkstamai šaukia: „Mūsų kursas 157-337, kartoju, kartoju....Neša į šiaurę ... į pietus...“.
Baigėsi pirmasis šios tragedijos aktas ir prasidėjo antrasis. „Itaska“ vadas manė, kad tuščios „Lockheed – Elektra“ degalų talpos išlaikys lėktuvą ant vandens apie valandą. Nedelsiant iškvietė hidrolėktuvą, o rytiniai laikraščiai jau spausdino Erchart balsą girdėjusių radistų ir radijo mėgėjų liudijimus.
Iki liepos 7 dienos JAV karinio laivyno laivai ir lėktuvai išžvalgė 100000 kvadratinių mylių plotą. Nepaisant to, kad paieškose dalyvavo lėktuvnešis „Leksington“ nerasta nei lakūnų, nei katastrofos pėdsakų. Šis įvykis sukrėtė pasaulį, kuris visą mėnesį sekė narsios moters skrydį aplink pasaulį.
Tuo metu žurnalas „Flight“ paskelbė beviltišką straipsnį, beveik nekrologą... „Neįmanoma net įsivaizduoti, kad tropikuose avarijas patyrę lakūnai yra pasmerkti lėtai mirčiai. Lengviau tikėtis, kad nuo to laiko, kai ištuštėjo „Electra“ bakai, jų baigtis buvo greita ir neskausminga“. Ir tai yra viskas, kas 1937 metų liepos mėnesį buvo žinoma apie Amelijos Erchart žūtį. Kai kam kilo įtarimai, kad Erchart ir Nunanas žuvo ne aviakatastrofoje, kad jie vykdė specialią žvalgybos užduotį ir po avarijos pateko į japonų rankas, o šie ko gero jau žinojo tikruosius skrydžio aplink pasaulį tikslus.
Adatos paieškos šieno kupetoje
1960 metais prasidėjo adatos paieškos šieno kupetoje. Šiuo atveju šieno kupetos vaidmenį atliko visa Mikronezija. Netrukus Saipano įlankoje rastos lėktuvo nuolaužos. Buvo manoma, kad tai Amelijos Erchart „Lockheed – Electra“. Tačiau paaiškėjo, jog tai – japonų naikintuvo liekanos. 1964 metais ten pat rasti žmonių griaučiai. Lakūnai? Antropologai davė neigiamą atsakymą – tai Mikronezijos lakūnų griaučiai. Apklausti tie žmonės, kurie nors kiek žinojo ar bent manė jog žino apie lėktuvo katastrofą. Pavyko išsiaiškinti kad iš Lee Erchart skrido visai ne tuo maršrutu, apie kurį žinojo visas pasaulis. Vietoje tiesaus kelio į Houlendą, ji pasuko į šiaurę, per Karolinos salyno vidurį. Ko gero Amelija Erchart turėjo užduotį patikslinti japonų aerodromų ir laivyno tiekimo bazių dislokaciją toje vandenyno dalyje,kuri dar nuo 30-ųjų metų pradžios jaudino JAV. Buvo žinoma, kad prieš pradėdama agresyvų karą japonų žvalgyba Ramiojo vandenyno salose intensyviai stiprina agentūrą ir ruošia nusileidimo aikšteles lėktuvams bei šaudmenų sandėlius. Paaiškėjo ir tai, kad jos lėktuvas buvo perdarytas, o 315 km/val greitį suteikiantys varikliai pakeisti galingesniais.
Taigi, įvykdžiusi užduotį Erchart laikėsi Kūros į Houlendą. Kažkur jau pusiaukelėje lėktuvas pateko į tropinę audrą (o „Itaska“ kapitonas tvirtino, kad liepos 4 dieną Houlendo apylinkėse buvo puikus oras!). Todėl „Lockheed-Electra“ prarado orientaciją ir pradžioje pasuko į rytus, o po to – į šiaurę. Paskaičiavus lėktuvo greitį ir degalų atsargas išaiškėjo, kad katastrofa įvyko kažkur prie Mili atolo krantų (Maršalų salų pietryčiuose). Iš ten ir gautas Erchart „SOS“. Kai kurie radijo operatoriai maždaug tuo metu ir tame rajone girdėjo žūstančio lėktuvo signalus.
Taip pat žinoma, kad po dvylikos dienų japonų žvejų škuna rado kažkokius žmones. Vietiniai gyventojai tvirtino, kad japonai du vyrus išvežė į Džaluit salą (Erchart buvo su kombinezonu – tad supainioti nesunku). Be to spėjama, kad savo odisėjos finale Erchart ir jos šturmanas pateko į Japonijos ginkluotųjų pajėgų štabą Ramiojo vandenyno Saipano saloje. Dar daugiau – vienas žurnalistas netgi rado Saipano gyventoją, kuris tvirtino matęs baltaodžius vyrą ir moterį, kad moteris mirusi nuo ligos, o vyrui 1937 metų rugpjūčio mėnesį nukirsta galva. Du desanto i Saipaną operacijoje dalyvavę jūrų pėstininkai savo interviu liudijo, kad 1944 metais dalyvavo šturmo metu žuvusių amerikiečių kareivių ir karininkų lavonų ekshumacijoje. Tarp jų buvo vyro ir moters lavonai su lakūnų kombinezonais ir be atpažinimo ženklų. Jų lavonai nedelsiant perduoti armijos patologijos instituto atstovams. Jūreiviams susidarė įspūdis, kad patologai laukė būtent šių lavonų.
Tai visa, kas pavyko sužinoti apie Amelijos Erchart žūtį po antrojo pasaulinio karo. Deja, vienintelis, nepaneigiamas faktas – pačios Amelijos Erchart žūtis. Oficialūs Japonijos ir JAV asmenys tyli apie šią keistą ir tragišką istoriją. Vienintelis žmogus, nors kiek komentavęs šią katastrofą buvo admirolas Česteris Nimicas. 1965 metais jis spėjo (vėl spėjo!), kad gali būti, jog Erchart ir jos šturmanas privestinai tūpė Maršalų salose, kur juos ir pagrobė japonai....
O pirmeivių martirologas skiriasi nuo kitų martirologų tuo, kad po naujų kelių paieškos aukų vardais yra tik viena – gimimo data. Jų mirties data nežinoma arba vietoje jos – klaustukas. Šiame sąraše duomenys apie Ameliją Erchart atrodo taip: Amelija Erchart 1897 liepos 24 – 1937 (?). Šių žmonių žūties paslaptingumas iškelia būtinybę nuolat aiškintis tragedijų aplinkybes.
Aiškinantis Amelijos Erchart žūties priežastis galima atsisakyti nuo įprastų, kaip taisyklė – nepagrįstų samprotavimų ir mėginti atkurti įvykius pagal turimus faktus. Savaime suprantama, kad neįmanoma tvirtinti, jog išvados yra teisingos, bet vis dėlto.
Priešpaskutinis skrydžio aplink pasaulį etapas iš Lae iki Houlendo tiesiąja – 5400 km. Jei manytume, kad Erchart skrido lanku iš Lae iki Truko salos (2250 km), nuo Truko salos iki Mili atolo (2520 km) ir nuo Mili atolo iki Houlendo salos (1380 km) gauname.kad visas nuotolis lygus 6150 km. Žinoma, kad lėktuvas išbuvo ore 18,5 valandos ir nuskriejo 4730 km. Vadinasi vidutinis jo greitis – 256 km/val.
Tokiu atveju skrisdamas oficialiu maršrutu lėktuvas būtų tūpęs ant vandens už 670 km nuo Houlendo salos – tai yra už 500 x 500 km kvadrato ribų, kuriame jų ieškojo lėktuvai iš lėktuvnešio „Leksington“.
Skrendant maršrutu Lae sala – Truko sala – Mili atolas – Houlendo sala tūpti turėjo Mili atole (2250 + 2520 = 4770 km). Yra duomenų, kad Erchart lėktuvas buvo perdarytas ir du 420 a.g. variklius pakeitė į galingesniais 550 a.g, varikliais. Dėl to buvo galima 9% padidinti greitį, 19% - lėktuvo apkrovą ir 28% - aukščio lubas. Kreiseriniu greičiu skrendančio lėktuvo skrydžio nuotolio paskaičiavimas (6150 km) nors ir sutampa su aplinkinio kelio ilgiu, tačiau nėra teisingas, kadangi neatsižvelgta į vėją ir kitas aplinkybes.
Žinoma, kad Amelija Erchart pirmą kartą kalbėjo eteryje po 12-os skrydžio valandų. Kuom galima paaiškinti tokį ilgą tylėjimą? Radijo ryšys būtinas tokio skrydžio metu, nes visada galima sužinoti lėktuvo „vietą“ ir koreguoti skrydį. Lengviausia yra manyti, kad Erchart vengė radijo ryšio, bijodama japonų pelengo. Per tas 12 valandų lėktuvas įveikė 3072 km. Laikraščiuose paskelbtame maršrute radijo ryšys turėjo prasidėti virš vandenyno, ties 160-ąja lygiagrete, o skrendant aplinkiniu keliu – prie Truko salos, tai yra iš karto po užduoties įvykdymo. Matyt, apie tai reikėjo pranešti atskira (ko gero – šifruota) radiograma.
Tai, kad lėktuvas pakilo 10-tą ryto galima paaiškinti tuo, kad reikėjo atsidurti prie Karolinų salyno leidžiantis saulei, kai dėl šoninio pašvietimo atsiranda demaskuojantys šešėliai, kurie yra būtini aerofotografavimui.
Pagal paskutinę Erchart radiogramą galima spręsti, kad Erchart lėktuvas skrido 157-337 kursu į Houlendo salą SSO (ziuid – ziuid – ost), Tai yra beveik statmenai į oficialų maršrutą.
Taigi, versija apie tai, kad Amelija Erchart vykdė specialią užduotį yra panaši į tiesą. Šį spėjimą patvirtina vėliau atsiradęs paslaptingumas ir pavienių oficialių pareigūnų nenoras patvirtinti arba paneigti įvairius tikrų ir menamų liudytojų parodymus bei gandus. Neabejotina ir tai, jog aptikę lėktuvą ore virš Karolinų salyno japonai būtų pasistengę „pašalinti“ nereikalingus karinio pasirengimo liudytojus. Galima manyti, kad „Lockheed-Electra“ buvo aptikta jau po pirmos radiogramos, nustatytas jo kursas ir įsakyta perimti. Bet kuriuo atveju oro žvalgyba užsiiminėjusi civilė lakūnė ir civilis jos šturmanas galėjo būt apkaltinti šnipinėjimu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.
Tad gali būti, kad atsakymo į klausimą „Kas žino tiesą apie Ameliją Erchart?“ reikėtų ieškoti amerikiečių ir japonų slaptųjų tarnybų archyvuose.