2021 m. liepos 12 d., pirmadienis

Padangių merginos

Kai sėdime lėktuve ir įprastu judesiu užseginėjame diržą, žinome, kad netrukus mus aptarnaus mielos stiuardesės, kurios teiks begalę malonumų ir paslaugų. Tai, kad lėktuve mus aptarnaus, maitins ir net linksmins tapo įprastu reiškiniu, kaip ir pats skrydis iš vieno miesto į kitą.

Tačiau stiuardesės atsirado gerokai vėliau, nei keleiviniai lėktuvai. Aviacijos eros pradžioje keleiviai būdavo paliekami likimo ir piloto valiai. Tai gal būt ir suprantama – vienintelė paslauga, kuri buvo reikalinga skrendant pirmaisiais aeroplanais – popierinis (ar bet koks kitas) paketas. Tų laikų lėktuvai buvo negailestingi, o lėktuvų salonai daugiau panešėjo į traukinių vagonus.

Pirmieji stiuardai buvo vyrai – juos rinko iš prabangių restoranų oficiantų tarpo. Tai prasidėjo  europietiškose avialinijose apie 20-uosius praėjusio šimtmečio metus. To meto palydovų darbą vadinti sunkiu yra sudėtinga – jų pareigos buvo padėti pakilti keleiviams į lėktuvą ir pasibaigus jam padėti iš jo išsikraustyti. Skrydžio metu paduodavo paketus ir įpildavo atsigerti. Palydovų apmokymas trukdavo 2 mėnesius. Jie mokėsi jūrinių mokslų, mechanikos, irklavimo ir mazgų rišimo. Be to jie turėjo mokėti tris kalbas.

Situacija pasikeitė 1930 metais, kai Amerikos kompanijos „United Airlines“ direktoriaus kabinetą įžengė energinga medicinos sesuo Ellen Church ir įtikino vadovybę, kad yra būtina teikti medicininę pagalbą keleiviams skrydžio metu. To pasekmė – Church ne tik buvo pakviesta į darbą, bet jai pasiūlyta pasitelkti dar kelias merginas į pagalbą. Joms buvo suteiktas trijų mėnesių bandomasis laikotarpis, kuris virto dešimtmečiais.

Pirmiems skrydžiams atrinko aštuonias medicinos seseris. Kompanija net sukūrė instrukcijas, pagal kurias į stiuardeses buvo priimamos ne jaunesnės, kaip 25 metų ir ne sunkesnės nei 53 kilogramai, ir ne aukštesnės nei 163 centimetrai. Jos privalėjo turėti medicininį išsilavinimą ir patrauklią išvaizdą.

Be medicininės pagalbos ir kavos puodelio ar gaivinamųjų gėrimų, stiuardesės privalėjo atlikti net vyrams sunkias užduotis – reikėjo padėti sukrauti bagažą, o tarpinių nusileidimų metu tampyti kibirus su degalais lėktuvui. O atvykus į galutinį punktą privalėjo padėti antžeminiam personalui įridenti avialainerį į angarą !

Pirmasis lėktuvo skrydis su stiuardese įvyko 1930 metų gegužės 15 dieną, o keleiviai buvo labai patenkinti naujove. Tai buvo "United Airlines” reisas iš San Francisko į administracinį Vajomingo valstijos centrą Šajeną. Jas iš karto ėmė vadinti „padangių merginomis“. Prieš skrydį stiuardesės turėdavo sutvarkyti saloną ir pilotų kabiną, patikrinti ar saugiai pritvirtinti keleivių krėslai. Kai salone būdavo musių stiuardesės privalėjo jas išmušti.

 Po to jos sverdavo keleivius ir bagažą, palydėdavo į saloną ir išsodindavo į vietas. Skrydžio metu privalėdavo išdalinti kramtomąją gumą, pledus, šlepetes, valyti keleivių batus, sekti, kad šie nemėtytų nuorūkų už borto ar per apsirikimą neatidarytų išeinamąsias duris vietoje tualeto, o šį privalėjo tvarkyti po kiekvieno keleivio apsilankymo. O svarbiausia – jos turėdavo atitraukti keleivių dėmesį nuo minties apie katastrofą.

Merginos dirbdavo po 100 valandų per mėnesį ir gaudavo 125 dolerių atlyginimą. Tuo metu tai buvo dideli pinigai. Aviakompanijų vadovai, keleiviai ir pilotai džiūgavo, tik pilotų žmonos pasisakydavo prieš patrauklias savo vyrų bendradarbes. Tačiau kas jų klausė?

1930 metais nusifotografavo pirmosios aštuonios medicinos seserys su stiuardesių uniformomis (pagal laikrodžio rodyklę apačioje iš kairės): Ellen Church, Alva Johnson, Jessie Carter, Ellis Crawford, Harriet Fry, Cornelia Peterman, Inez Keller ir Margaret Arnott.

 1944 metais į darbą buvo priimtos pirmosios „Pan American“ stiuardesės – vyko karas ir vyrų trūko. Naujosios bendradarbės mokėsi tų pačių mokslų, kaip ir vyrai. Nuo to laiko „Panam“ stiuardesės ir stiuardai už tą patį darbą gauna tokį pat atlyginimą.

Ilginant „Pan American“ maršrutus, augo paskirties punktų skaičius užsienyje, Taip didėjo šios profesijos patrauklumas. 50-ųjų metų stiuardesės iš tiesų buvo neeilinės. Į darbą būdavo priimama tik viena iš šimto kandidačių. Daugumoje tai buvo vidutinės ir aukštesnės klasės atstovės, mokančios mažiausiai dar vieną kalbą, turinčios aukštąjį išsilavinimą. Įvairiu metu „Pan American“ dirbo kelios „grožio konkursų“ nugalėtojos – Mis Švedija, Mis Liuksemburgas, Mis Puerto Rikas, Mis Prancūzija, Mis „Tarptautinės avialinijos“. Jos nešiojo kepuraites ir baltas pirštines, puikiai įvaldė „kliperio nėrimą“ – gracingą nusilenkimą paduodant gėrimus. Šios išrinktosios keliavo po pasaulį kiekvieną kartą kelioms dienoms sustodamos egzotiškuose užsienio miestuose, bendraudavo su pačiais įvairiausiais žmonėmis iš aukštuomenės, su elitu. Atsitikdavo taip, kad kai kurios, padirbėjusios porą metų, susirasdavo lėktuve savo „svajonių princą“ ir ištekėdavo.

Pirmoje klasėje būdavo tiekiama su sidabriniais įrankiais ir brangaus porceliano bei firminio krištolo induose. Į palydoves imdavo ne vyresnes kaip 28 metų merginas. Jos turėdavo būti netekėjusios, maždaug vienodo 165 centimetrų ūgio ir 54 kilogramų svorio. Ir po to, kai jos būdavo priimtos nuolat tikrindavo svorį, kad jos „išlaikytų figūrą“. Prieš kiekvieną skrydį prie įgulos prieidavo inspektorius ir ... į liemenį žnaibydavo kiekvieną stiuardesę, - ar nėra po suknele standinančios juostos, ar nepasirodė atliekami riebalai?

 Stiuardesių plaukai negalėjo liesti apykaklės, reikėjo nuolat vaikščioti su aukštakulniais bateliais. Joms būdavo dėstomos kosmetikos pamokos, mokoma kaip išsaugoti jaunystę, šviežumą ir stangrumą. Stiuardesių lūpos turėjo būti dažytos ir nuolat šypsotis. Net skrydžio metu jos turėdavo rasti laiko pasidažymui, sutvarkyti antakius ir blakstienas, pasitikrinti manikiūrą ir dar kartą apžvelgti savo kostiumą.

1944 metais į darbą buvo priimtos pirmosios „Pan American“ stiuardesės.

Nepaisant romantiško vaizdo, skrydžiai vis dėlto labai vargina. Dirbti 10 000 metrų aukštyje yra sunku. Nepriklausomai nuo metų laiko lėktuvai būna užpildyti. Jei tai ne sezono metais kompanija nuleidžia kainas ir taip užpildo atliekamas vietas. Tipiška stiuardesės darbo diena – ilgos valandos ant kojų ir nepriekaištingas įnoringų keleivių aptarnavimas. Kiekvienas reikalauja individualaus priėjimo ir dėmesio. Tenka taikstytis su blogu oru, su „oro duobėmis“, tvarkaraščio pakeitimais ir būtinai išlaikyti geras manieras. Tai nėra lengva.

Kaip ir lakūnai stiuardesės turi prisitaikyti prie laiko juostų, - neretai tai sutrikdo širdies ir skrandžio veiklą, o sausas salono oras džiovina organizmą. Pridėkite ilgas budėjimo dienas ir nutrauktą poilsį bei nepastovų darbo grafiką.

Atskridusios į kitą miestą palydovės dažniausiai būna viešbučiuose ir ilsisi. Dėl to „kaltas“ laiko skirtumas tarp kontinentų. Po darbo, kuris ėjo pagal „gimtąsias valandas“ visą naktį, jai tenka eiti miegoti ir keltis pamiegojus 3-4 valandas. Vėliau užsidaro parduotuvės ir lankytinos vietos.

Kai iš Europos į Ameriką atskridusi stiuardesė krenta miegoti, gali atsibusti paie 11 valandą vakaro su spazmais skrandyje. Nelieka nieko kito kaip užsakyti maistą į numerį, - paskui ilga nemiga iki ryto, o tada – vėl į reisą.

Lėktuvo salone laukia 400 pailsėjusių „Boeing-747“ keleivių. Juos aptarnauja 10-13 palydovų. Trys dirba pirmoje klasėje, trys – „clipper“, kiti – ekonominėje. Tiems 6 palydovams tenka aptarnauti 340 keleivių... O tarp keleivių neretai būna „vaiduokliai“ – taip yra vadinami nežinomi kompanijų tarnautojai skrendantys inkognito. Jie stebi stiuardesių darbą ir atskridę rašo ataskaitas, kruopščiai analizuodami trūkumus ir klaidas. Yra vertinamas ištisas saugumo reikalavimų, profesionalizmo ir kompleksas, jų sugebėjimas šypsotis, surasti vizualų kontaktą su keleiviais, sugebėjimas įtraukti juos į pokalbį ir greitai išdalinti žurnalus.

Iki 1989 metų „Pan American“ dar vis tikrindavo svorį, tačiau kai 116 neteisėtai „dėl per didelio svorio“ atleistų stiuardesių buvo išmokėta 2,3 milijono dolerių kompensacija, buvo sumažinti reikalavimai.

Amerikoje yra retai pereinama iš vienos kompanijos į kitą – „svetimas“ stiuardeses ir „svetimus“ stiuardus ima nenoriai dėl to, kad jie turi kitus įgūdžius ir mokėsi kitoje mokykloje.

Pareigos

Stiuardesėms, kaip ir pilotams prieš srydį tikrinama sveikata. Be viso kito jos privalo gerai atrodyti. Pagrindinė taisyklė – visada būti formoje. Nes nuo jo priklauso keleivių nuotaika. Todėl palydovėmis gali dirbti ramaus ir subalansuoto būdo merginos ir moterys. Ypatingi reikalavimai keliami stiuardesių išvaizdai. Apranga turi būti prižiūrėta, o makijažas – saikingas. Toks įvaizdis turi kelti keleivių pasitikėjimą.

Pačiame lėktuve stiuardesių brigados pasidalina atsakomybę ir gauna numerius. Pirmoji atsako už avarinę įrangą ir gelbėjimo priemones, antroji – už maitinimą, trečioji – už bagažą, ketvirtąjai priklauso prižiūrėti salono inventorių. Nai ir kas be ko, esant būtinybei, kiekviena privalo sugebėti pavaduoti savo draugę. Bet kokiu oru, bet kokiu metų laiku palydovės privalo perskaičiuoti ir priimti bagažą. Būtent jos atsako už kiekvieną lagaminą. Be to jos turi mokėti suteikti pirmąją pagalbą – juk būtent medicinos seserys tapo pirmosiomis stiuardesėmis istorijoje.

 Ore joms tenka nelengvi išbandymai. Taip 2003 metų rugsėjo mėnesį reiso iš Barnaulo į Frankfurtą metu lėktuve pagimdė viena iš keleivių. Pačiame kelio viduryje jai prasidėjo sąrėmiai, tad stiuardesės pačios priėmė gimdymą. Kai lėktuvas nusileido Frankfurte, vokiečių gydytojai pagyrė merginas už puikų darbą.  Ir motina, ir padangėse gimęs berniukas buvo sveiki - jiems negrėse joks pavojus. Tų pačių metų vasario 9 dieną „Air China“ lėktuve, kuris skrido iš Pekino į Milaną kinietė moteris pagimdė dukrą. Tiesa laineris neplanuotai dėl to tūpė Maskvoje, tačiau atvykę gydytojai tegalėjo konstatuoti, kad gimdymas priimtas nepriekaištingai. Stiuardesės nukirpo bambagyslę, dezinfekcijai naudodamos „Russkaya Vodka“.

Tačiau būna ir kitokių atvejų – kartais lėktuve pradeda siautėti koks įgėręs pilietis. Stiuardesių darbas yra juos nuraminti. Nereti atvejai, kai įsisiautėjusius tenka surišti. Tačiau ne visada tai baigiasi sėkmingai. 2003 metų spalio mėnesį pirmą kartą civilinės aviacijos istorijoje „AeroMexico“ keleivinio lainerio įgula buvo kaltinima dėl keleivio nužudymo. Orlaivio stiuardesės žiauriai nukankino 25 metų austrą. Alexander Ziess iš Tirolio pirmą kartą gyvenime susirengė į tolimą kelionę. Meksikos ir vaišingų merginų grožybės taip pakerėjo, kad į „AeroMexico“ Boeing-747, skrendantį iš Mechiko į Paryžių jis pakilo gerokai linksmas. Mėgaudamasis komfortabiliu skrydžiu ir artėjančiu audringu poilsiu Prancūzijos sostinėje, lėktuve nusipirko 0,75 ltr viskio „Jack Daniels“. Netrukus ir ištuštino visą butelį. Gėrimas suveikė greitai, tad tirolietis ėmė kabinėtis prie keleivių ir siūlė pasigalynėti. Visi įkalbinėjimai buvo bergždi – chuliganas tik dar labiau siautėjo. Pagaliau dėl keleivių ir skrydžio saugumo stiuardesės buvo priverstos užpulti Ziess`ą ir apvynioti jį lipnia juosta. Keleivis stipriai priešinosi, sudraskė savo pančius ir pareiškė, kad netrukus susidoros su savo kankintojomis. Tuomet, su piloto  ir kelių keleivių pagalba buvo apvyniotas virve ir pririštas prie krėslo. Austras nenurimo ir grubiai keikėsi. Tada viena iš stiuardesių užlipdė jo burną lipnia juosta. Kurį laiką salone vyravo tyla ir ramybė. Tačiau netrukus keleiviai pastebėjo, kad chuliganas neteko sąmonės. Lėktuvas priverstinai nutūpė Niujorke, tačiau jau buvo vėlu - Ziess`as mirė greitosios pagalbos automobilyje pakeliui į Šv. Teresės ligoninę. Ten buvo nustatyta, kad Alexander Ziess mirė nuo alkoholio perdozavimo ir įtampos.

 Stiuardesių darbo stažas praktiškai neribojamas. Pasaulyje nereti atvejai, kai jos dirba po 20 ir daugiau metų. Vyrai palydovais dirba dažniausiai iki 35 metų.

Terorizmas ir stiuardesės

Stiuardesės yra pirmosios, kurios patiria teroristų agresijas. Jos privalo turėti puikią savitvardą ir išlaikyti pusiasuvyrą bet kokios agresijos metu. Užgrobto „American Airlines”lainerio, kuris vėliau rėžėsi į Pasaulio Prekybos centrą, stiuardesės Emmy Sweeney ir Betty Onge pranešė antžeminėms tarnyboms, kuriose vietose sėdėjo keturi iš penkių teroristų. Šie duomenys padėjo išsiaiškinti teroristų adresus, telefonus ir kreditinių kortelių numerius. Paaiškėjo ir pagrindinio lainerio pagrobimo organizatoriaus Mohamedo Attos vardas. Likus kelioms minutėms iki teroro akto su Emmy Sweeney kalbėjosi antžeminės tarnybos vadybininkas Michael Woodworth. Stiuardesė papasakojo jam kaip teroristai sužeidė dvi jos drauges ir perpjovė gerklę vienam verslo klasės keleiviui. Po to ji pasakė, kad „laineris artėja prie dangoraižių“. Kai vadybininkas paprašė papasakoti, ką ji mato už borto, Emmy atsakė: „Matau vandenį. Matau pastatus. Matau pastatus“. Ji pridėjo, kad lėktuvas skrenda labai lėtai.

 „Jos kalba buvo lėta, o kvėpavimas – ramus. Ji nebuvo apimta panikos“ – sakė spec. tarnybų analitikai. Iš tiesų Emmy 13 metų dirbo stiuardese ir ta ramybė buvo profesionali.

Po tokių teroro aktų keleivių avialinijose suamžėja katastrofiškai. Taip po Tu-134 ir Tu-154 katasrofos Rusijoje 2004 metais keleivių sumažėjo 15-20%. Tačiau stiuardesės nemetė savo darbo.

Aišku, galima kalbėti ir apie didelę konkurenciją – pavyzdžiui 2001 metais JAL („Japan Airlines“) gavo 14000 paraiškų į 370 vietų, o ANA galėjo pasiūlyti darbą tik 720 pretendenčių iš 23000 pageidaujančių.

Svajonės ir realybė

Dešimtys tūkstančių Japonijos universitetų absolvenčių svajoja ne apie milijonus ar darbo vietas kompanijų direktorių tarybose, o apie stiuardesių karjeras. Viena iš priežasčių yra tame, kad Japonijoje vis dar egzistuoja nusiteikimas prieš moteris. Jis dominuoja daugelyje šalies kompanijų. Prasimušti gali tik pačios kantriausios ir nuosekliausios silpnosios lyties atstovės.

Todėl daug merginų lanko šešių mėnesių stiuardesių parengimo kursus, kur yra mokoma anglų kalbos ir kaip taisyklingai šypsotis. Mokslas kainuoja kelis šimtus dolerių, tačiau daugelis merginų išleidžia kur kas didesnes sumas plastinėms operacijoms.

Toms, kurias priims, iki gyvenimo galo švytės pranašumo aura prieš kitas moteris. TV serialuose nuolat rodomos gražios ir nugludintos stiuardesės, kurios savo laivalaikį leidžia prabangiose parduotuvėse ir būtinai išteka už turtingo jaunikio.

Stiuardesių spindesys blėsta daugelyje šalių. Jau prieš kelis dešimtmečius aviakompanijos stojo į įnirtingą konkurencinę kovą, todėl teko mažinti atlyginimus, tuo pačiu metu didinant reikalavimus ir užkraunant vis daugiau pareigų.

Aviakompanijos mieliau sudaro trumpalaikius kontraktus, ir ženkliai apribojo privilegijas bei sumažino premijas. Jau apie 40-tus gyvenimo metus daugelis stiuardesių turi palikti savo darbą, nes įviazdis vis dėlto remiasi jaunyste. Jei per tą laiką nesugebėjo įsigyti kitos profesijos, tenka skausminagi ieškoti naujo darbo.

Na, o šansai ištekėti už turtingo jaunikio mažesni už minimalius.


2021 m. liepos 8 d., ketvirtadienis

Čarlzas Konradas

JAV astronautas Čarlzas „Pitas“ Konradas Charles Pete Conrad gimė 1930 metų birželio 2 dieną Filadelfijoje. 1953 metais baigė Prinstono universitetą ir apgynė aeronautikos mokslų bakalauro laipsnį. Po to iš karto pašauktas į karo tarnybą Karinėse Jūrų pajėgose (KJP). Jis pasiųstas į Floridos karinę Pensakolos bazę. Po to tarnavo lakūnu Džeksonvilio aviacijos bazėje.

1957 metais įstojo, o 1961 metais baigė Merilendo Patuxent River lakūnų – bandytojų mokyklą, po to dirbo joje lakūnu-bandytoju, instruktoriumi ir inžinieriumi. Vėliau tarnavo lėktuvo F-4 instruktoriumi Kalifornijos Miramaro KJP aviacijos bazėje. Per savo karjerą skraidė daugiau nei 6500 valandų, iš jų daugiau nei 5000 valandų – reaktyviniais lėktuvais.

1962 metų rugsėjo 17 dieną atrinktas į antro šaukimo devynių NASA astronautų grupę. Įdomu tai, kad dar 1959 metais jis buvo kandidatu į pirmąją astronautų grupę. Kalbama, kad tada „koją pakišo“ psichiatrai, iš kurių jis teikėsi pasišaipyti. Astronautų būryje pelnė nenuilstančio linksmuolio ir lenktynininko šlovę. Jis mylėjo gyvenimą ir greitį ir ko gero negalėjo norėti kitokios mirties.

Daug kas galėjo pavydėti kosminės Čarlzo Konrado karjeros. Jis skrido į kosmosą keturis kartus, pasiekė kelis rekordus ir apsilankė Mėnulyje.

1965 metų rugpjūčio 21-29 dienomis kartu su Gordonu Kuperiu (Gordon Cooper) erdvėlaiviu „Gemini-5“ pirmą kartą skrido į kosmosą antrojo piloto pareigose. Per 190 valandų 56 minutes nuskriejo 5,3 milijonus km ir apskriejo Žemę 120 kartų. Skrydžio metu tobulino įvairias Mėnulio ekspedicijose reikalingas technikas ir įrodė, kad astronautai gali išbūti kosmose ilgiau nei savaitė (tiek trunka skrydis į Mėnulį ir atgal). Šiuo skrydžiu amerikiečiai pirmą kartą aplenkė sovietus skrydžio trukmėje. Vėliau Konradas juokavo šį skrydį vadindamas „aštuonios dienos šiukšlių kibire“.

Iki 1966 metų kovo mėnesio rengėsi skrydžiui, kaip dubliuojančios „Gemini-8“ įgulos narys.

1966 metų rugsėjo 12 dieną kartu su Ričardu Gordonu (Richard Gordon) erdvėlaiviu „Gemini-11“ antrą kartą skriejo į kosmosą erdvėlaivio vado pareigose. Per 71 val. 17 min. nuskriejo 1,8 milijonus km ir apsisuko aplink Žemę 44 kartus. Skrydžio metu keturis kartus sujungė erdvėlaivį su raketa-taikiniu „Agena“ ir pirmą kartą istorijoje kosmose sukūrė dirbtinę gravitaciją. Tai buvo greičiausiai istorijoje atliktas erdvėlaivių susitikimas ir sujungimas. Prieš tai jie pasiekė absoliutų aukščio rekordą – „Gemini -11“ skriejo 1370 kilometrų aukštyje. „Gemini-11“ – pirmasis išimtinai automatiniu būdu nutupdytas JAV erdvėlaivis.

1966 metų gruodžio 22 dieną paskirtas vienos iš dubliuojančios „Apollo“ įgulos vadu. Iki 1968 metų rudens, kai buvo nuspręsta „Apollo-8“ pasiųsti į skrydį aplink Mėnulį, buvo realiausias kandidatas į pirmos Mėnulio ekspedicijos vadus. Bet po to, kai „Apollo-8“ sugrįžo, pakeistas niekuo jam nenusileidžiančiu Neilu Armstrongu.

1969 metų kovo 3 dieną į Žemės orbitą iškeltas „Apollo-9“. Jo vadu buvo Džeimsas Makdivitas, o Čarlzas Konradas buvo jo dubleriu.

1969 metų lapkričio 14-24 dienomis kartu su Ričardu Gordonu (Richard Gordon) ir Alanu Binu (Alan
Bean) atliko trečią kelionę į kosmosą erdvėlaiviu „Apollo-12“. Tai buvo pirmoji JAV istorijoje vien karo laivyno karininkų įgula, ir dėl to komandinis modulis pavadintas „Yankee Clipper“, o Mėnulio kabina – „Intrepid“. Kartu su Alanu Binu (Alan Bean). Starto metu dalyvavo ir prezidentas Ričardas Niksonas, todėl kosmodromo darbuotojai nesiryžo atidėti paleidimo dėl prasidėjusios audros. 36-ąją skrydžio sekundę per „Saturn-5“ ir jonizuotų dujų stulpą praėjo audros debesies iškrova. Ryšys laikinai nutrūko, o susidarė laukai atjungė valdymo sistemas ir elektromechaninius generatorius. Bet raketa atlaikė, o erdvėlaivį pavyko „atgaivinti“ tik aukštos skrydžių valdymo centro darbuotojų kvalifikacijos ir gerai parengtos įgulos dėka.

1969 metų lapkričio 19 dieną nusileido Mėnulio Audrų vandenyne už 160 metrų nuo automatinio zondo „Surveyor-3“, kuris buvo nutupdytas Mėnulyje 1967 metų balandžio 19 dieną. Tada Konradas pajuokavo: „Man pavyko paskraidyti 90 sekundžių, bet tai buvo geros sekundės“.

Po penkių valandų abu astronautai išėjo į Mėnulio paviršių. Įdomu tai, kad Čarlzas Konradas parodijavo Neilo Armstrongo žodžius. Žengdamas Mėnulio paviršiun žemaūgis astronautas sušuko: „Opa! Žmogau, tai gal ir mažas žingsnis Neilui Armstrongui, bet man - labai didelis“. Jis visada sakė, tai ką galvoja, todėl šie Mėnulyje ištarti žodžiai yra jo įrodymas italų žurnalistei Orianai Falači, kuri teigė jog tekstus sugalvoja profesionalūs reklamos specialistai, o astronautai juos klusniai atkartoja. Pitas Konradas ryžtingai pasipriešino: "...mes kalbame tai, ką norime". Galų gale jie susilažino iš 500 dolerių, kad žengdamas Mėnulyje Čarlzas ištars kažką tokio, kas akivaizdžiai negalėjo būti padiktuota iš šono. Grįžęs į Žemę jis nuolat tvirtino, kad daugiau niekada nematė žurnalistės ir tuo - labiau laimėtų pinigų.

Kartu su Alanu Binu išbuvo Mėnulyje 31 val. 31,5 min. ir du kartus vaikščiojo jo paviršiumi, praleisdami „Intrepid“ išorėje 7 valandas 46 minutes. Jie buvo nuėje iki „Surveyor-3“, nuėmė jos kamerą ir kai kuriuos kitus elementus, išdėstė Menulio paviršiuje mokslinės aparatūros komplektą ir surinko 34 kilogramus Mėnulio uolienų ir grunto pavyzdžių.

Po trečiojo skrydžio Čarlzas Konradas pasiprašė pervedamas į programą „Apollo Applications“ kuri greitai virto į orbitinės stoties „Skylab“ programą, ir tapo šio projekto astronautų grupės vadu. Jau 1971 metų pradžioje Dikas Sleitonas planavo paskirti jį pirmosios ekspedicijos vadu. Oficialiai apie tai paskelbta 1972 metų sausio 19 dieną.

1973 metų gegužės 25 dieną kartu su Džozefu Kervinu (Joseph Kerwin) ir Polu Veicu (Paul Veitz) ketvirtą kartą kilo į kosmosą kaip erdvėlaivio „Apollo CSM-116“ ir kosminės stoties „Skylab“ vadas. Jie susijungė su 1973 metų gegužės 14 diena iškelta moksline stotimi „Skylab“ ir dirbo šiame komplekse 659 val. Konrado įgula atstatė stoties darbingumą ir pašalino tuos pažeidimus, kurie padaryti gegužės 14 dieną iškeliant stotį į kosmosą. Ketvirtas Čarlzo Konrado skrydis truko 672 val. 50 min. Jo metu du kartus išėjo į atvirą kosminę erdvę ir išbuvo joje 5 valandas.

Keturių kosminių skrydžių metu Čarlzas Konrdas (Charles Conrad) išbuvo kosmose 49 paras 3 valandas 38 minutes ir 36 sekundes.

1973 metais pirmo rango kapitonas Čarlzas Pitas Konradas paliko Laivyną, o 1974 metų vasario 1 dieną – atsistatydino ir iš NASA. Jis tapo Kolorado valstijos Denverio miesto korporacijos „American Television and Communications Corp. (ATC)“ direktorių tarybos nariu, vice-prezidentu ir vyriausiuoju valdytoju. 1976 metų kovo mėnesį perėjo į korporaciją „McDonnell Douglas“ ir tapo tarptautinės realizacijos vice-prezidentu. Įvairiose vadovaujančiose pareigose dirbo dar 20 metų.

1994–1995 vykdė eksperimentinės raketos DC-X skrydžio bandymus, asmeniškai ją valdė tele-operatoriaus režimu (startuodavo ir tūpdavo).

Jis buvo kelių kosminių projektų konsultantas, jų tarpe buvo ir kosminis teleskopas „Hubble“.

1989 metais vaidino vedančiojo vaidmenį televizijos kompanijos ABC filme „Plymouth“, kuris buvo skirtas pirmojo žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje 20-mečiui.

1996 metų kovo 31 pasitraukė iš „McDonnell Douglas“ ir Kalifornijos Niuport Byč (Newport Beach) mieste įkūrė „Universal Space Lines Inc.“, kur ketino pradėti komercinius kosminius skrydžius. Jis sakė kad „... praėjus 40-čiai metų Raitų skrydžio, netgi karo metais jūs galėjote nusipirkti lėktuvo bilietą, taip? Dabar praėjo 41 metai, kai sukurta NASA, bet jūs negalite nusipirkti bilieto į kosmosą“.

Tarp daugybės Pito Konrado apdovanojimų yra Kongreso Kosmoso Garbės medalis (Congressional Space Medal of Honor), du NASA medaliai „Už pavyzdingą tarnybą“ (NASA Exceptional Service Medal), du NASA medaliai „Už pasižymėjimą tarnyboje“, du laivyno medaliai „Už gerą tarnybą“ (Navy Distinguished Service Medal) ir du „Pasižymėjusio skrydyje“ kryžiai (Distinguished Flying Cross).

1980 metais Čarlzas Pitas Konradas įrašytas į Aviacijos Šlovės salę.

Čarlzas Konradas žuvo 1999 metų liepos 8 dieną 1996 metų gamybos motociklu „Harley-Davidson“ su žmona ir draugais važiavo į Monterėjaus moto festivalį. Kalnų kelio posūkyje jis paslydo, trenkėsi į drenažinį vamzdį ir buvo išmestas ant asfalto. Buvęs astronautas nugabentas į Kalifornijos Ojai miesto ligoninę, kur gydytojai iš pradžių nerado jokių sužeidimų. Bet Konradas jautė aštrų skausmą krūtinėje ir sunkiai kvėpavo. Buvo įtarta, kad jam prasidėjo vidinis kraujavimas ir pradėjo operaciją. Bet parėjus penkioms valandoms po avarijos buvęs astronautas mirė. Jam buvo 69 metai. Čarlzo Konrado laidotuvės įvyko liepos 19 dieną Nacionalinėse Arlingtono kapinėse. Ceremonijoje dalyvavo Danielis Goldinas, kuris perskaitė prezidento Bilo Klintono laišką, Džonas Glenas, Neilas Armstrongas, Džeimsas Lovelas, Volteris Kaningemas, Alanas Binas ir geriausias draugas Ričardas Gordonas.

Konradas yra trečiasis miręs Mėnulyje vaikščiojęs astronautas. 1991 metais nuo širdies smūgio mirė „Apollo-15“ astronautas Džeimsas Irvinas (James Irwin), o 1998 metais nuo leukemijos mirė „Apollo-14“ vadas Alanas Šepardas (Alan Shepard).

Čarlzas ir antroji žmona Nensė Fortner gyveno Kalifornijos valstijos Huntington Beach mieste. Katastrofos dieną Nensė taip pat važiavo motociklu, bet išvengė avarijos. Su pirmąja žmona Džein Dju Bouz Konrad jie turėjo tris sūnus (dar vienas mirė 1999 metais) ir septynis anūkus.

Čarlzas Konradas turėjo puikų humoro jausmą ir kartą pasišaipė iš Džono Gleno, kuris skrido į kosmosą turėdamas 77 metus: „Žvelgiu į ateitį ir laukiu savo 77 metų sukakties. Tikiuosi, kad NASA vėl pasiųs mane į Mėnulį, taip kaip jie pagerbė senatorių Gleną. Jei jie to nepadarys, būsiu priverstas nuskristi ten pats“.