2022 m. rugpjūčio 9 d., antradienis

„Svečiuose pas 40 tautų“

Dvidešimtas amžius turtingas plačiai pagarsėjusių kelionių. Čia prisimintinas daktaras A. Bombaras, T. Hejerdalas ir kiti. Senokai atsirado žurnalistinès kelionès. Šioje srityje, turbūt, nepralenkti šiandieną yra čekai Zikmundas ir Hanzelka. O kas neskaitème ir mūsų tautiečio Mato Šalčiaus daugiatomio pasakojimo iš jo kelionių po pasaulį?

Didelę aistrą kelionėms turėjo tas mūsų ,,riedantis žurnalistas“, kaip apie jį raše tuo metu Sirijos laikraštis. Ko ieškojo šis neramus žmogus?

... Su slapta mintim apkeliauti aplink pasaulį, vėlyvą, jau pirmo sniego nubaltintą, 1929 m. rudenį iš Kauno Kybartų link motociklu skubéjo du keleiviai. Pirmasis – M. Šalčius. Jam knietėjo ,,pamatyti, kaip žmonès kituose kraštuose gyvena, apie ką galvoja, ko siekia ir tikisi, ir kaip jie tvarkosi, kad pats žinočiau ir kitiems galėčiau aprasyti“. Toks buvo Mato Šalčiaus kelionių tikslas.

Ketverius metus keliavo Matas Šalcius, grįžęs parašė šešias knygas, pavadintas „Svečiuose pas 40 tautų“.

Pirmoji iš keturiasdešimties lankytų tautų buvo suvokietintoji K. Donelaičio tėviskė. Su pagarba apsidairo keliautojas čia. Kelionės užrašuose atsiranda nemaža šio krašto istorijos pastabų, aprašyti susitikimai su pavieniais lietuviais. Nespėjo nė apsidairyti, o jau pravažiavo tuometinį ,,laisvąjį miestą Gdanską“ su visais jo keistumais. Dar gabalėlis Lenkijos, ir jau - Vokietija. Tai dar buvo ramūs laikai vokiečių žemėje.

Labai šiltai aprašyta kelionė per Čekoslovakiją, jos tvarkingus ir švarius miestus, ramius, draugiškus kaimus. Per Austriją, Vengriją, Jugoslaviją, Bulgariją, Graikiją M. Šalčius pasiekia Egiptą. Aplinkybès vertė čia ilgiau užtrukti, todėl į keliautojo užrašus pateko daugiau įdomių įspūdžių. Vaizdingai aprašyti gyventojų papročiai, religijos įtaka moters daliai, žavi mūsų tautietį Egipto praeitis, didingi istorijos paminklai, meno kūriniai ir jų liūdnas likimas. Jis suartėja su Nilo žemdirbiais, stebi jų gyvenimą ir darbus, papročius, gamtos jėgų pažinimą ir prie jų taikymąsi. Daug užuojautos pasakojime apie felacho sunkia dalia. M. Šalčius, progą gavęs, stengiasi šiame įdomiame krašte kuo daugiau pamatyti: piramides, ju vidų, šventoves, universitetus, felachu šeimas. Prasibrauja net į slapčiausius gyvenimo pašalius — haremą.

Prakeliauja per Nubijos dykumą. Dykumų, beduinų gyvenimo aprašymai labai įdomūs. Per Palestiną keliautojas pasiekia Siriją - šalį, kurioje, gal būt, su didesniu įdomumu, nei kitur, buvo klausomasi pasakojimų apie Lietuvą. Stebėjosi keliaudamas senoviniais irigaciniais įrengimais, senovės išmintimi.

Gražiai ir vaizdingai aprašyti įspūdžiai,   patirti pas kurdus, Tigro ir Eufrato paupiai, dykumų miražai. Pravažiuota buvo tuo pačiu motociklu Turkija, Irakas. Nuo Teherano, susirgus bendrakeleiviui A. Poškai, M. Šalčius keliavo vienas. Įsistebėjęs į rytietiškus turgus, Matas Šalčius rašo:

,,...Štai, prekė jau išrinkta. Pardavėjas ilgai galvoja, kiek čia užprašyti, visą laiką tikindamas, kad atiduos savo prekę beveik dykai, o pirkèjas reikalauja, kad kaina būtų teisinga. Štai jis pasako ir kainą. Dažnai tatai daro pakuždomis į ausį, kad kiti negirdėtų. Pirkėjas, išgirdęs ją, atšoka atbulas, krato galvą, rimtai žiūri pardavėjui į akis, paskui žengia į šalį. Pardavėjas neduoda jam nueiti iki kaimyninio konkurento, šaukia jį atgal... Ir taip kelis kartus. Kartais susilygstama, kartais užverda barnis.“

Per Afganistaną autorius patenka į ,,slėpiningą šalį Indiją“. Motociklui sugedus, keliauja įvairiausiomis atsitiktinėmis priemonėmis, dažnai nukrypdamas nuo užsibrėžtos krypties. Indija mūsų keliautojui padarė neišdildomą įspūdį.   Svetimtaučiu kolonizatorių jungo, gilaus religinio prietaringumo išvarginta atrodė keliautojui Indijos liaudis. Daugelis Indijos gyvenimo reiškinių kelia nusistebėjimą, ir jis jais pasidomi giliau. M. Šalčius aplankė Radžputanos dykumą, kur auklėjasi jogai ir fakyrai. Čia jie ,,kaupia sąmonę ir valią“, gyvena tarp uolų, pusnuogiai, maitinasi žaliu gamtos maistu. Su vienu indu pateko net į jogo urvą, išsikalbėjo. Iš jogo išgirdo, kad atsiskyrimas jiems reikalingas ,,susikaupti, geriau pajusti žmogaus gyvybę, ją valdyti“. Jogas atsigulė ir liepė M. Šalčiui sekti rankos pulsą. Ketvirčiui valandos senis ,,numirė“. Aštuoniolika metų sunkios saviauklos darbo reikėjo jogui, kol taip galėjo valdyti savo kūno organus.

O pradeda nuo paprasčiausių valios pratybų, pavyzdžiui, išsėdi nejudėdamas dieną, žiūri į vieną tašką valandas ir išbūna nevalgęs, negėręs kelias paras. Paskui seka vis sunkesnės ir sunkesnės pratybos. M. Šalčius kitoje vietoje rašo, kad prie Gango matė jogą, užkastą pusantro metro gylio duobėje. ,,Jis pats įlipo į duobę, atsigulė, išsitiesė, prisitaikė prie vietos, giliau pakvėpavo keleta minučių, paskui užmerkė akis, nustojo kvėpavęs. Tuomet veidą jam uždengė popieriumi, kad neprikristų į akis žemių ir iš lėto užbėrė. Atlikę tai, iš viršaus padėjo akmenį ir jo ramentą, pažadèjo tik kitą dieną apie tą pat laiką atkasti. Atėjęs radau jį jau atkastą. Jis buvo smarkiai išblyškęs ir ilsėjosi išsitiesęs ant žemės.“

Pavyko keliautojui apžiūrėti „tylos bokštus“, kur kūrenama šventa ugnis, guldomi numirėliai plėšriems paukščiams sulesti. Stebėjo Benereso šventąjį miestą. M. Šalčius Indijoje surado daug naujų draugų, kurie vienaip ar kitaip jam padėjo keliauti, ne vienas lydėjo, vaišino ir laikė jį savo namuose. Keliautojas ir pats ieškojo pažinčių, lankėsi pas žymius to meto Indijos žmones. Kalbėjosi su Mahatma Gandžiu apie išvaduojamąją indų kovą, apie lietuvių kalbos giminingumą sanskritui.

Savo autografe Gandis palinkèjo Lietuvai gerovės. Buvo mūsų tautietis pas garsųjį Indijos ir pasaulio poetą Rabindranatą Tagorę. Tagorė sakėsi pakviestas į Lietuvą, bet dėl senatvės jis nesiryžęs leistis į kelią. Atsisveikindamas jis palinkėjo:

- Tamsta pranešk per savo spaudą, kad aš linkiu Lietuvai visokeriopo žydėjimo-klestėjimo ir jos žmonėms visokeriopo pasisekimo.

Prakeliavo M. Šalčius be jokių priemonių ir pinigų, tik gerų žmonių remiamas, Birmą, Indokiniją, Indoneziją.

M. Šalčius savo kelionės metu stengėsi pasinaudoti visomis pramogomis, aplankyti tolimiausias ir įdomiausias vietoves. Su keliais žvejais burine valtimi jis leidosi į Balio salą. Pėsčias apkeliavo, pamatė ir įdomiai aprašė šios salos gyvenimą, savitą kultūrą. Lankési Celebeso (dabar—Sulavesio) džiunglèse, domėjosi aukso ieškotojų gyvenimu, koraliniu atolų ir rifų grožiu, stengėsi suprasti perlų gaudytojų kančias.

Per Makao keliautojas pateko į Kiniją. Lankėsi Kantone. Žavisi kinų senąja kultūra, grandioziniais statiniais, kaip didžioji kinų siena ir kt. Tuo metu (1932 m.) Japonija buvo užpuolusi Kiniją, vyko kovos dėl Mandžiūrijos. M. Šalčius nesibijojo pavojų, leidosi į karinių operacijų rajoną, nejučiomis tapo karo korespondentu. Už palaikymą teisėtos kinų kovos M. Šalčius beveik nepamatė Japonijos, buvo ten persekiojamas. Pamatęs Korėją ir Mongoliją, pakeliui i namus pabuvojo dar Filipinuose, Ceilone, Somalyje, Adone, Arabijoje, Etiopijoje, Albanijoje.

Knygose randame daug pažintinès medžiagos. Jos pateiktos žurnalistinio reportažo forma, be gilesnių studijų ir atrankos, bet žvelgiant į viską iš arti. Aprašymuose daug nuoširdumo ir, svarbiausia, visur jaučiama humaniška sutiktų tautų ir tautelių atstovų tolerancija. ,,Svečiuose pas 40 tautų“ buvo 1936 m. premijuota.

Po šios kelionės 1936 m. M. Šalčius iškeliavo į Pietų Ameriką. Važinėjo po įvairius kraštus, bendradarbiavo lietuvių išeivių spaudoje, siuntinėjo korespondencijas į Lietuvą. Rašė naujas kelionių įspūdžių knygas, kurių rankraščiai, deja, autoriui svetimame krašte (Bolivijoje 1940 m.) staigiai mirus, dingo. Tuo metu jis baigė rengti knygą ,,Be tèvynės ir be meilès“.

Matas Šalčius gimė 1890 m. netoli Prienų. Mokėsi Marijampolėje. 1905 m. revoliucijoje gyvai domėjosi įvykiais ir net kelioms dienoms buvo areštuotas. Dar mokydamasis pradėjo rašinėti korespondencijas į ,,Naująją Gadynę“, ,,Vilniaus Žinias“, užsienio lietuvių laikraščius. Su laikraščiais savo veiklą siejo visą gyvenimą, nemažai redagavo. Nuo 1906 m. Šalčius mokytojavo įvairiose Žemaitijos vietose, Mosėdyje, Skuode, Vitogaloje, Bundzuose ir kt., vėliau mokèsi ,,Saulés mokytojų kursuose“.

Čia, o taip pat mokytojaudamas, dalyvavo kartu su to meto mokytojais ir švietėjais A. Krutuliu. G. Bite-Petkevičaite, F, Bortkevičiene, A. Bimba ir kitais kultūriniame ir švietimo darbe. Stengėsi organizuoti lietuvių kalbos kuo platesnį mokymą Lietuvos mokyklose. Priklausė kuopelei, ,,kur, - kaip pats rašo, - slaptuose posėdžiuose nežinomi pavardėmis asmenys, matyt, patyrę revoliucionieriai, dėstė rusų revoliucinį judėjimą ir įvairias visuomeninės santvarkos teorijas“. Aktyviai dalyvavo Šiaulių miesto lietuviu ruošiamose gegužinėse, kurios vykdavo užmiestyje. 1913 m. visos Rusijos mokytojų suvažiavime pasakè nelauktą kalbą apie mokyklų sąlygas Lietuvoje, apie prievartą, carizmo varomą rusinimą. Po to negalėjo dirbti, greit netgi buvo priverstas per Kiniją ir Japoniją emigruoti į Kaliforniją (JAV). Amerikoje kartu su K. Vairu-Račkausku rinko nukentėjusiai nuo karo Lietuvai aukas, siuntė į tėvynę. Rašė į Amerikos lietuvių laikraščius, pats redagavo. Be to, M. Šalčius JAV rašė šviečiamojo pobūdžio knygeles, brošiūras, paskaitas. Parašė ir išvertė (mokėjo anglų, ispanų, vokiečių, rusų, prancūzų, lenkų kalbas) kelias dešimtis panašių knygučių. Jo parašytų pažintinio pobūdžio knygučių tarpe - ,,Paskaita iš Lietuvos istorijos“, ,,Kaip susikūrè JAV“. Rašė apie L. Pastorą, Dž. Stefensoną, J. Mase,  parengė nemaža pasakų, redagavo 1917 m. Niujorke Lietuvos žemėlapį, leido lietuviškus kalendorius.

Į Lietuvą M. Šalčius sugrįžo, baigiantis kovoms dėl Vilniaus krašto. Tuometiniame politiniame gyvenime dalyvavo kaip liberalinių-buržuazinių pažiūrų inteligentas.

Po 1926 metu fašistinio perversmo pasitraukė iš politinio gyvenimo, vertėsi atsitiktiniais darbais, dažniausiai žurnalistikoje, arba keliavo. Mato Šalčiaus pasitraukimas nuo politinès veiklos, atrodo, nėra atsitiktinis. Apie tai leidžia spręsti jo laiškai iš kelionių artimiems draugams, šeimai. Juose daug nusivylimo, nusiskundimo, kaltinimo savanaudiškiems buržuaziniams šulams. Jau 1930 m. atgavęs pusiausvyrą, jis iš kelionės rašo: ,,Aš atgavau vėl savo grynai sąmonę ir galiu vėl dalykus ramiai ir tiksliai vertinti...“ Šie jo laiško žodžiai lyg apibendrina tą nepasitenkinimą tuometine tvarka Lietuvoje, nors viešai ko nors panašaus jis ir neišdrįso pareikšti. Bet geriausiai Mato Šalčiaus pažiūras  iliustruoja jo kelionių knyga ,,Svečiuose pas 40 tautų“, kurioje ne tik daug įdomaus apie ivairių tautų gyvenimą, bet išryškėjo autoriaus humaniškumas. Anot jo, knyga liudija, kad „Saulė šviečia lygiai visiems...“                    

Doc. Č. Kudaba