Dievo Kedras

Jis vadinamas Arz Ar Rab, o išvertus – „Dievo Kedras“. Amžinai žaliuojantis šilumamėgis Libano kedras (Cedrus Libani Barr.) yra vienas iš gražiausių ir didingiausių spygliuočių medžių, natūraliai augantis tik Libano kalnuose. 

Kedras yra oficialus Libano simbolis ir vaizduojamas valstybinėje šalies vėliavoje, ant pinigų ir pašto ženklų. Iš pirmo žvilgsnio gali būti keista, kad nacionaliniu paveldu laikomas medis, tačiau Libane jie prilygsta archeologinėms iškasenoms. 1998 metais į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtraukta 375 kedrų Becharreh giraitė Beiruto apylinkių Kadiša slėnyje yra vertinama ne mažiau, nei Baalbeko griuvėsiai. Vos septynių hektarų giraitėje yra medžių, kurie gali būti laikomi karaliaus Saliamono šventyklos statybų liudininkais! O du iš jų yra 3000 metų amžiaus! 

Dabar Libane išliko vos 1700 hektarų kedro giraičių. O kažkada jo girios buvo išsidriekusios net 81000 hektarų plote. Todėl šalies valdžia ėmėsi atkurti kedrų miškus, todėl jau galima pamatyti daugybę jaunų medelių. 

Libano kedro kamienas iš tikrųjų įspūdingas – jo skersmuo – iki trijų metrų. Medis išauga iki 30-ies metrų aukščio, jo šakos – beveik horizontalios, – labai plati, 15-os metrų skersmens laja teikia puikų pavėsį. Charakteringas šio medžio bruožas – keli lajų sluoskniai. Dar ir dabar galima aptikti kedrų su keturiais, penkiais ir net septyniais lajų sluoksniais.  Jo žievė yra tamsiai pilka ir skleidžia tokius aromatingus sakus, kad pasivaikščiojimas kedrų giraitėje tampa išskirtiniu malonumu.

Libano kedras auga šaltuose kalnų vietovėse, kur vidutinis lietaus lygis svyruoja nuo 190 iki 800 mm. Žemiausia temperatūra sausio mėnesį – minus 4.5 - 5.4 C, aukščiausia rugpjūčio mėnesį – plius 21.8 - 34.3 C.  Kedro mediena pasižymi ypatingomis savybėmis – jos negraužia kirminai ir yra labai kieta, todėl kvapni, tvirta ir ilgaamžė mediena nuo seno naudota rūmų ir šventyklų statybose. Karalius Dovydas kalbėjo pranašui Natanui: „Tik tu pažiūrėk, aš gyvenu kedro namuose“ (2 Sam. 7:2).  

Kedras yra nereiklus – pakanka užtikrinti pakankamą drėgmę ir maitinti dirvožemį. Šie medžiai mėgsta organinių medžiagų prisotintą gruntą, todėl kasmet yra tręšiami gyvulių mėšlu. Na, o vandens stygius gali sąlygoti atskirų šakų, o po to – ir viso medžio nudžiūvimą. Drėgmė turi pasiekti giliausius grunto sluoksnius – iki pat šaknų. Todėl tai gali įvykti tik ilgalaikiu laistymu. Daug kur sakoma, kad kedras auga lėtai, bet tai galioja tik tuo atveju, kai nepakanka drėgmės ir organinių medžiagų. Palankiomis sąlygomis kedras auga ne lėčiau, nei kiti medžiai. Visgi tam, kad subrandintų savo kankorėžius, kedrui reikia augti net 40 metų. 

Cedrus libani yra Libano medis, tačiau jis sutinkamas ir Sirijos Taurus kalnuose bei pietinėje Turkijoje. Kedrai auga ir Pietų Azijoje – Himalajuose. Pavieniai persodinti medžiai auga Kryme ir Kaukazo Juodosios jūros pakrantėje (Batumio, Suchumio ir Sočio miestuose). Kai kas kedru vadina ir kedrinę Sibiro pušį, tačiau nuo pirmų trijų skiriasi tuo, kad jos riešutai yra valgomi. 

Kieta ir šventa kedro mediena ypatingai buvo vertinama miškų neturinčiame Senovės Egipte. Jie buvo įsitikinę, kad derlingumo dievas Oziris Libano kedrą sukūrė specialiai jiems ir gabeno medieną iš Libano kalnų tokiais kiekiais, kad net seniausiame padavime – „Poemoje apie Gilgamešą“ girią saugojo pabaisa. Kedro dervas naudojo balzamuojant faraonų kūnus, o iš medienos gamino sarkofagus – faraonų kapavietėse rasta pjuvenų.  Ypatingai gausiai kedro mediena buvo dekoruota Kufu piramidė. Patikimai įrodyta, kad jau seniausiais laikais kedro mediena būdavo naudojama baldų ir sakralinių reikmenų gamyboje. Tokie gaminiai randami archeologinių kasinėjimų metu. Egipto faraono Tutanchamono (1356—1350 m. pr. Kr.) sarkofago detalės buvo padarytos iš Libano kedro medienos. Kai jis buvo rastas, visos 3200 metų senumo detalės atrodė puikiai. Ne mažiau žinomi ir raižyti iš Rodo salos atgabenti kedro medžio vartai, kurie dabar yra vienoje Versalio rūmų patalpoje. Beje įdomu tai, kad Venecijos statyboje taip pat naudoti poliai iš Libano Kedro. 

Senojo Testamento laikais didžioji miškingojo Libano dalis priklausė Izraelio karalystei. Kalnų šlaituose augo ąžuolynai, Sirijos klevai, lauramedžiai ir laukiniai alyvmedžiai. O prie pat viršukalnių (daugiau nei 1300 metrų aukštyje) vešėjo ištisos kedrų girios. Jos buvo tokios didžiulės, kad rodėsi, jog tikrai niekada nesibaigs, nors Šventajame Rašte pranašas Izaijas pranašavo: „Medžių likutis jo miške bus toks menkas, jog net vaikas pajėgs juos suskaityti“. (Iz. 10,19).  Jis buvo teisus - idealiomis sąlygomis Libano kedras gyvena iki 3000 metų, bet jis buvo taip aktyviai kertamas, kad šalies šiaurėje išlikusiose keliose 200-300 medžių giraitėse dabar auga ne senesni nei 100-200 metų turintys medžiai. 

Daug miško sunaikinta per daugybę karų – asirai ir babiloniečiai kirto kedrus ir vežė į savo šalis, kaip karo grobį. Apie ypatingai svarbų karo grobį minima akmenyje iškaltuose Asirijos ir Babilono metraščiuose. Naujojo Testamento laikais kedro miškų naikinimą pratęsė romėnai. Tiesa, antrame amžiuje po Kristaus, Romos imperatorius Adrianas ėmėsi kedrų apsaugos priemonių ir pastatė aplink mišką akmeninius riboženklius. Šiuo metu yra išlikę apie 200 riboženklių. Tačiau po jo mirties kedrai vėl buvo kertami malkoms, o viduramžiais medžius kirto tam, kad galėtų turėti žemės ūkio naudmenų. 1876 metais Didžiosios Britanijos karalienė Viktorija įsakė aptverti 102 hektarų mišką akmenine siena, kuri turėjo apsaugoti jį nuo kalnų ožių, kurie maitinasi jaunais kedrų ūgliais. 

Paskutinė kedrynų naikinimo banga buvo jau dvidešimtajame amžiuje. 1914-1918 metų Pasaulinio karo metu kedro mediena buvo naudojama... kaip garvežių  kuras. 

Kedras Biblijoje įvairiomis prasmėmis minimas 75 kartus ir visi tie atvejai - Senajame Testamente.

Taurioji šventyklų ir rūmų mediena

Tačiau daugiausia kedrynų išnaikino finikiečiai. Ilgus šimtmečius jie kirto ir pardavinėjo medieną visiems pageidaujantiems ir padarė kedrą savo tautos simboliu. Kedro pirkėjų tarpe buvo Egipto faraonai, Šumerų valdovai, Asirijos, Persijos ir Judėjos karaliai. Finikiečiai paruošė ir atplukdė rinktinius rąstus ir karaliaus Dovydo rūmų statybai: „Tyro karalius Hiramas atsiuntė pas Dovydą pasiuntinius drauge su kedro rąstais, dailidėmis ir mūrininkais. Jie pastatė Dovydui rūmus“ (2 Sam. 5:11). Po Dovydo mirties kedro mediena buvo siunčiama Jeruzalės šventyklos ir paties karaliaus rūmų statybą sumaniusiam jo sūnui Saliamonui:  „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar. 5:25). 

Šventajame Rašte pasakojama, kad karalius Hiramas pats pasirūpino medienos gabenimo būdu ir susiderėjo dėl mainų už ją: „Mano tarnai nugabens juos nuo Libano prie jūros, aš paliepsiu juos surišti jūroje į sielius ir nuplukdyti į vietą, kurią tu nurodysi. Ten paliepsiu juos išardyti, kad galėtum juos pasiimti. O tu savo ruožtu patieksi mano šeimynai maisto, kokį būsiu nurodęs“. (1 Kar. 5: 24).  Hiramo pagalba buvo tokia didelė, kad pastačius Šventyklą ir rūmus Saliamonas atlygino jam kur kas dosniau: „Baigiantis dvidešimčiai metų, per kuriuos Saliamonas pastatė dvejus namus, – VIEŠPATIES Namus ir karaliaus rūmus, – kurių statymui Tyro karalius Hiramas parūpino Saliamonui kedro ir kipariso medžio bei aukso, kiek jis norėjo, už tai Saliamonas davė Hiramui dvidešimt miestų Galilėjos srityje“. (1 Kar. 9:10-11). Sutikite, kad tai buvo nemažas atlygis, nors pats Hiramas nebuvo tuo patenkintas. Na, o kiek tos medienos ir kaip ją panaudojo Saliamonas, galite nuodugniai išsiaiškinti perskaitę septintąjį Pirmosios Karalių knygos skyrių. 

Deja, smalinga kedro mediena puikiai dega, todėl mes jau niekad neišvysime puošnių Saliamono rūmų – juos sudegino 586 metais prieš Kristų Jeruzalę užkariavęs Babilono karalius Nebuchadnecaras. Tas pats, kuris sukūrė kabančius Babilono sodus. Išties – viena ranka kuria, kita – griauna. O Tempora, o mores!

Bet ne tik statyboms naudota tauri Libano kedro mediena. Šventasis Raštas liudija ir apie tai, kad geriausi Senojo pasaulio laivų statytojai dėl išskirtinio atsparumo drėgmei ir vabzdžiams plačiai naudojo kedro medieną laivų statyboje. Patikimi ir tvirti finikiečių laivai plaukiojo po visą Viduržemio jūrą ir net palei Afrikos krantus. 

Sausringais 1985 metais vandens lygis Kinereto ežere nukrito iki rekordiškai mažo. Ginosaro gyvenvietės apylinkėse atsivėrė ežero dugnas, kur buvo rasta puikiai išsilaikiusi valtis iš kedro, kipariso ir pušies medienos. Ji buvo padaryta be jokios vinies, o po ilgų tyrimų archeologai konstatavo, kad valtis yra iš to laikotarpio, kai Galilėjos ežero pakrantėse pamokslavo Jėzus Kristus. Panašia valtimi galėjo žvejoti ir du broliai, vėliau tapę apaštalais: „Vaikščiodamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė du brolius – Simoną, vadinamą Petru, ir jo brolį Andriejų – metančius tinklą į ežerą; mat buvo žvejai. Jis tarė: „Eikite paskui mane! Aš padarysiu jus žmonių žvejais“. Tuodu tuojau paliko tinklus ir nuėjo su juo“. (Mt. 4:18-20). 

Dievo pasodintas medis

Tačiau kedras Šventajame Rašte šlovinamas visai ne dėl to, kad tai puiki statybinė medžiaga. Biblijos tradicija vertina šį medį dėl išskirtinio kvapo, reto grožio ir ilgaamžiškumo. Iš vienos pusės tai simbolizuoja valdžią, didybę, šlovę ir turtus, iš kitos – tai Dievo valią vykdančio teisuolio simbolis: „Teisieji žaliuoja lyg palmės ir auga lyg kedrai Libano“. (Ps. 92,13). Šis įrašas yra Vilniaus Katedros Šv. Kazimiero koplyčioje esančio paveikslo „Šv. Kazimieras Trirankis“ kartuše ir liudija apie nepaprastą karalaičio Kazimiero atsidavimą Jėzui. Psalmininkas šlovina Viešpatį ir primena mums, kad šiuos medžius pasodino pats Dievas: „Gausiai laistomi yra VIEŠPATIES medžiai – Libano kedrai, jo paties pasodinti“. (Ps. 104:16), tačiau: „VIEŠPATIES balsas trupina kedrus, VIEŠPATS trupina Libano kedrus“. (Ps. 29:5). Suprantama, kad išlakūs medžiai yra regimas Dievo šlovės ženklas, todėl jo balsas visada bus lemiamas.  Jis pasodina žmonėse teisumą ir pakviečia į Dievo valios vykdymą. 

Ilgaamžis Libano kedras mums kalba apie mesijines, Dievo pašventintas dinastijas. Štai pranašas Ezekielis sako, kad „Dievas pats paims ūglį nuo aukštojo kedro viršūnės ir persodins jį į didingą kalną, kur jis taps puikiu kedru“ (Ez 17). Iš tikrųjų ilgoje Izraelio istorijoje būta ir perversmų ir karalių, kurie nualindavo šalį, bet Viešpats nuolat atnaujindavo mesijinės dinastijos karalystę. 

Mes žinome, kad Šventajame Rašte Izraelis dažnai vadinamas nuotaka, o Giesmių giesmė yra jos pašlovinimas: „Tavo lūpos, sužadėtine, laša medumi, medus ir pienas po tavo liežuviu, o tavo drabužiai kvepia Libano dvelksmu“. (Gg 4:11). Libano dvelksmu kvepiantys drabužiai – tai Dievo pašventinta nuotaka, kvepianti kedro aromatu. O pranašas Ezekielis kalba apie kedrą: „joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“. (Ez. 31:18). Vadinasi ir nuotaka pašlovinta jaunikiu. 

Talmude rašoma, kad švęsdami naujus metus ir šlovindami Dievą, žydai degindavo kedro medieną Alyvų kalne. Nenuostabu tad, kad ir visa Izraelio žemė palyginama su kedrais prie vandens: „Tarsi toli besitęsiantys palmių miškeliai, tarsi sodai prie upės, tarsi VIEŠPATIES pasodintas alavijas, tarsi kedrai prie vandens!“ (Sk. 24:6). 

Daugelyje Šventojo Rašto vietų Libano kedras savo aukščiu ir dydžiu yra „medžių princas“: „Štai! Asirija buvo lyg kedras Libano, – plačiomis šakomis teikė miškui pavėsį, aukštaūgis, viršūnę iškėlęs tarp debesų“.  (Ez. 31:3) – ir visas 31-asis Ezekielio knygos skyrius yra skirtas kedro didingumui. Toks palyginamasis apdainavimas puikiai charakterizuoja galingas ir Dievo šlove apdovanotas to meto Rytų karalystes. 

Neįtikėtinas antiseptikas

Kiekviena kedro dalis pasižymi gydomosiomis savybėmis. Moliniuose šumerų dantiraščiuose jau 5 tūkstančius metų prieš Kristų buvo rašoma, kad kedro spyglių nuoviras ir ekstraktai buvo naudojami kompresams. Ne mažiau vertinta ir įvairiuose religiniuose ritualuose naudota kedrų derva – sakoma, kad ji gerai malšina dantų skausmą. Seniai pastebėta (o mūsų laikais moksliškai pagrįsta) neįtikėtinai stipri kedrų girios aseptika – ten praktiškai nėra mikrobų, todėl laukymėje šalia Libano kedrų galima daryti atviras operacijas ir nepažeisti jokių sanitarinių normų. Na, o kedro pjuvenos puikiai atbaido gyvates, todėl siesta po tokiu medžiu yra tikrai saugi. 

Aromatinga kedro mediena būdavo naudojama apsivalymo ir ligų gydymo ceremonijose (Kun. 14:4, 6, Sk.19:6 ). Mozė paliepė levitams naudoti Libano Kedro žievę apipjaustant ir gydant raupsus. Eteriniais kedro aliejais gydomi įvairūs odos susirgimai, bronchų ligos, šlapimo takų infekcijos bei žaizdos. Judėjai, o po jų graikai ir romėnai naudojo kedro aliejų kosmetinių priemonių gamyboje. 

Legendos, legendos...

Niekas tiksliai nežino, iš kokia medienos buvo pagamintas mūsų Išganytojo kryžius. Sklando įvairios legendos, o viena iš jų teigia, kad po kraujomaišos nuodėmės, kuri aprašyta Pradžios knygos 19 skyriaus 30-36 eilutėse nuo žūties Sodomoje išgelbėtas Lotas gavo iš Abraomo tris šakeles. Patriarchas prisakė išauginti iš jų tris medžius – kedrą, kiparisą ir piniją. Tai buvo nelengva užduotis, nes laistyti medžius reikėjo Jordano vandeniu ir tuo pačiu metu atsilaikyti prieš šėtono gundymus. Lotas įvykdė užduotį ir išaugino vieną medį, kuriame stebuklingai suaugo trys. Saliamono šventyklos statytojai atmetė šį medį, kaip netinkamą. Taip iš jo ir pagamintas Išganytojo kryžius. Tokia yra legenda ir niekas nežino tikrovės. 

Padavimas apie tris Libano kedrus

Senais laikais nuostabiose Libano giriose išdygo trys kedrai. Jie augo labai lėtai, todėl ištisus šimtmečius mąstė apie gyvenimą ir mirtį, apie gamtą ir žmoniją. 

Kartą jie išvydo miške karaliaus Saliamono žmones, vėliau regėjo, kaip kovose su asirais jų žemė paplūdo krauju. Jie matė savo priešus, matė pirklių karavanus, jų akivaizdoje išrasta abėcėlė, 

Vieną gražią dieną jie nusprendė pasikalbėti apie ateitį. 

- Po to, ką man teko regėti – prabilo pirmasis kedras, - norėčiau tapti galingiausio karaliaus sostu. 

- O aš norėčiau tapti dalimi to, kas amžiams Blogį perkeistų į Gėrį – prabilo antrasis. 

- Norėčiau tapti tuo, į ką žiūrėdami žmonės kaskart prisimintų Dievą – pasiguodė trečiasis. 

Praėjo dar daug metų, kol tame miške pasirodė medkirčiai. Jie nupjovė tris kedrus. Kiekvienas iš jų turėjo savo troškimus, bet realybėje viskas virsta kitaip. Pirmojo kedro medieną panaudojo tvarto statyboje, o iš to, kas liko padarė ėdžias. Antrasis medis tapo stalu ir buvo parduotas prekiautojui baldais. Trečiojo medžio medienos nepavyko parduoti, todėl jis buvo supjautas į lentas ir padėtas saugoti. 

Visi trys medžiai sielvartavo: „Buvome tokia gera mediena! Ir niekas nesugebėjo tinkamai mus panaudoti“. 

Praėjo daug laiko ir vieną žvaigždėtą naktį sutuoktinių pora ieškojo pastogės. Neradę tinkamos vietos prisiglaudė tvartelyje, kuris ir buvo iš pirmojo kedro medienos. Žmona laukėsi ir tą naktį pagimdė sūnų, kurį paguldė į ėdžias. Tą pačią akimirką pirmasis kedras suprato, kad išsipildė jo svajonė: jis tapo Didžiausiojo Karaliaus – Kristaus sostu. 

Po kelių dešimčių metų viename kukliame kaimo name prie stalo, kuris buvo padarytas iš antrojo kedro medienos,  susėdo trylika vyrų. Prieš valgį vienas iš jų ištarė kelis žodžius apie ant stalo esančią duoną ir vyną. Tą akimirką antrasis kedras suprato, kad kaip tik dabar jis tapo ne tik duonos ir vyno pagrindu, bet ir amžinos Dievo ir Žmogaus sąjungos dalininku. 

O kitą dieną iš dviejų trečiojo kedro lentų buvo sukaltas kryžius. Po kelių valandų buvo atvestas neįtikėtinai sužalotas žmogus ir prikaltas prie jo vinimis. Trečiąjį kedrą apėmė siaubas ir jis ėmė keikti savo likimą. Bet nepraėjo ir trys dienos, kai ir jis suprato savo dalią: ant kryžiaus kabojęs žmogus tapo Pasaulio Šviesa, o pats kedro medienos kryžius iš kankinimo įrankio virto į šlovės simbolį. 

Išsipildė visų trijų Libano kedrų lemtis. Taip ir būna su svajonėmis – jos išsipildo, bet visiškai ne tuo būdu, kokio norime. 

Migdolo medis

Pirmasis po saikingai šaltos Šventosios Žemės žiemos pražysta migdolas. Jau sausio mėnesį, prieš lapų išsiskleidimą pasirodo ir artėjantį pavasarį pranašauja kvapnūs balti penkialapiai žiedai. Todėl nuo seno jie buvo laikomi prisikėlimo simboliu. Migdolo vaisiai subręsta jau kovo mėnesį. Hebrajiškasis medžio vardas sudaro žodžių žaismą: šaged – migdolo medis ir šoged – aš budžiu. Ankstyvas sužydėjimas tarsi skelbia, jog medis nemiegojo visą žiemą.

Palyginus su šimtmečius augančiais alyvmedžiu ir figmedžiu, migdolo medis (Amygdalus communis) yra sąlyginai trumpaamžis. Pradėjęs vesti vaisius 4—5 metais, vaisingas būna dar 30—50 metų. Vidutinis medžio amžius -  130 metų.  Jo gimtinė – vakarinė Azijos dalis, tačiau vėliau paplito visose Viduržemio jūros pakrantėse.

Į Europą migdolas pateko per Graikiją, kur senovės mituose jis buvo laikomas vaisingumo simboliu. Antrame amžiuje jis atvežtas į Romą ir augintas patricijų soduose. Iš ten paplito po Pirėnų pusiasalį ir Prancūziją. Augintas ir kitose šalyse.

Dabar migdolo medžiai auginami ne tik Viduržemio jūros rajone, bet ir Kinijoje, JAV, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze ir Krymo pusiasalyje. Pavienius medžius galima aptikti ir šiltesnėse Slovakijos dalyse, Pietų Moravijoje ir Čekijoje, nors gali iškęsti ir −25°с šaltį.

Migdolai auginami akmenuotuose 800 – 1600 metrų aukščio šlaituose. Paprastai jie auga agrupėmis po 3—4 medžius. Medžiui reikia daug šviesos, todėl grupė nuo grupės nutolusi per 5-7 metrus. Dėl gerai išvystytos šaknų sistemos puikiai atlaiko sausras.  Medis išauga iki 3 – 8 metrų aukščio ir yra šiek tiek panašus į trešnę.

Šventajame Rašte jis sutinkamas dešimt kartų. Senojo Testamento knygose migdolas atspindi paklusnumą Dievo valiai. Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Izraelį, kuris stengėsi likti Egipto krašto valdytojo Juozapo malonėje. Todėl jis pasiuntė savo sūnus, kad nupirktų grūdų ir liepė jiems pasiimti dovaną: „Jų tėvas Izraelis jiems atsakė: „Jei taip turi būti, tada dar va ką padarykite: įsidėkite į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite juos tam vyrui kaip dovaną – truputį balzamo ir truputį medaus, gumos ir sakų, riešutų ir migdolų“. (Pr 43:11). Migdolai buvo viena iš svarbiausių Kanaano krašto gėrybių, o juk visuomet norėdami pagerbti žmogų nešame jam pačias vertingiausias dovanas. O juk Egipte migdolas buvo labai brangus malonumas, kurį sau leisti galėjo tik faraonai ir jų artimieji.

Štai taip, per paprastą palyginimą Šventojo Rašto žodžiai mus įkvepia gyvenimui.

Migdolo žiedai

Kitoje istorijoje pasakojama, kaip Viešpats iš dvylikos protėvių namų vadų išsirinko vyriausiąjį. Jis liepė Mozei ant dvylikos lazdų surašyti protėvių namų vadų vardus ir padėti jas prieš Sandoros įsakymus. „Kai rytojaus dieną Mozė įėjo į Sandoros įsakymų palapinę, žiūri, Levio namų Aarono lazda buvo išsprogusi, – išskleidusi ne tik pumpurus, bet ir pražydusi, net su prinokusiais migdolais“. (Sk 17:24). Taip Viešpats parodė savo valią ir išsirinko Aaroną vyriausiuoju šventiku. Dabar tauta turėjo Devo išrinktąjį, kuris ves ją per dykumą ir žinojo, kad Viešpats yra jo pusėje.

Bet kodėl Aarono lazda pražydo migdolų žiedais? Apie ką tai kalba? Vienas iš Biblijos aiškintojų, XI amžiuje gyvenęs Rašis aiškina, kad migdolo vaisiai užsimezga greičiau nei kiti riešutai, todėl reiktų suprasti, kad Dievo bausmė prieš maištaujančius bus tokia pat greita. Peršasi išvada, kad migdolo medyje slypi žinia apie ankstyvą žydėjimą ir greitą brandą. Todėl akivaizdu, kad Aaronas pasirinktas vadu, nes žino, kaip elgtis įvairiose situacijose, o iš kitos pusės – vis jam besipriešinantys bus baudžiami nedelsiant. Todėl jis yra pats švenčiausias judėjų medis.

Kai Dievas savo pranašu pasirinko Jeremiją jis taip pat tai darė per migdolo šaką: „VIEŠPATS toliau kalbino mane, klausdamas: „Ką matai, Jeremijau?“ – „Budriojo medžio šaką“, – atsakiau. (Jer 1:11). Migdolo medžiui būdinga pavasarį pirmajam iš medžių sužydėti – tai yra būti budriam. Psalmėse galime perskaityti, kad: „Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!“ (Ps 121:4) Tokią dalią Viešpats skiria ir pasirinktam pranašui ir pažada jį apsaugoti. 

Migdolų žiedai Šventajame Rašte yra ryškus išminties ženklas, o Senojo Testamento laikų raižytojai - izraelitai naudojo juos kaip pavyzdžius dekoruodami sakralinius ir liturginius reikmenis. Štai Išėjimo knygoje (Iš 25, 33-34) nuodugniai aprašomas septynšakės žvakidės – menoros dekoravimas:  „Trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios bus visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos. Ant žvakidės koto bus keturios migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su savo galvutėmis ir vainiklapiais“.  Matome, kad migdolo žiedas čia yra būtinas atributas – Dievas panorėjo, kad žmonės niekada nepamirštų jo valios ženklo. O ir pačios žvakidės konstrukcija, medžiagas Mozei išaiškino pats Viešpats. Jis nurodė, kad žvakidė turi būti padaryta iš vieno talento (apie 33—36 kg) aukso. Tai buvo vienintelis auksinis šventyklos reikmuo.

Migdolo žiedus sutinkame ir išminties mokytojo Koheleto knygoje. Čia jau kitas kontekstas – mat žydintis migdolo medis yra panašus į žmogaus baltus plaukus senatvėje, o penktame skyriuje kalbama kaip tik apie ją: „Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė, Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus“ (Koh 12:5). Čia balti migdolo žiedai simbolizuoja išmintingą senatvę, kurią atpažįstama iš žilų plaukų,  nerangus žiogas – lėtus seno žmogaus judesius, o kapario uoga žadino lytinį potraukį ir galią bei apetitą.  Todėl bejėgė kapario uoga galėjo ženklinti šių galių praradimą, kas irgi yra senatvės požymis. 

Taigi apžvelgdami migdolo simboliką pastebime, kad jis atspindi ir ženklina išmintingą Dievo valią. Tai patvirtina ir nuo seno žinomos gydomosios migdolo savybės, o juk mes žinome, kad Dievas liepia saugoti mums savo sveikatą. Todėl Jis išmintingai yra parinkęs tai vienus tai kitus vaisius, kurie gydo mūsų negalavimus. Dar Avicena pastebėjo, kad migdolai palankiai veikia gydant odos defektus (strazdanas, nudegimus, kraujosruvas), riešutai stabdo apsvaigimą nuo alkoholio. O migdolų aliejus yra rekomenduojamas sergant kvėpavimo takų, inkstų, skrandžio ir ginekologinėmis ligomis.

Migdolo medis nebyliai kreipiasi į mus, kviesdamas paklusti, atgailauti ir kuo greičiau ištaisyti savo klaidas. Juk tie žiedai yra ankstyvi, todėl turime apsaugoti juos nuo šalnų.

Amžinai žaliuojantis kiparisas

General Sherman

Amžinai žaliuojantis kiparisas (Cupressus sempervirens L.) priklauso tokiai medžių šeimai, kuriai tenka garbė turėti savo gretose atskirą, didžiausią ir aukščiausią pasaulio medį – Sekvojos nacionaliniame parke esančią Gigantišką Sekvoją. Jo amžius -  daugiau nei 2700 metų. Šis, 1487 m³ tūrio ir 1910 tonų sveriantį kamieną turintis medis pavadintas generolo Šermano vardu. Kamieno skersmuo ties pagrindu - 11,1 metro, apimtis 31,3 metro, o aukštis - 83,8 metro. Tai pačiai medžių šeimai priklauso ir storiausias pasaulio medis – Montesumos Kiparisas.

O be šių rekordų kiparisas yra antrasis medis pagal ilgaamžiškumą.  Šios šeimos medžiai plačiai paplito po pasaulį ir yra sutinkami nuo poliarinės Norvegijos iki Pietų Čilės. Jis auga Tibeto kalnuose – aukščiau neuga jokie medžiai. Vidutinis kipariso amžius - 200-300 metų, bet kalnuose galima aptikti ir 2000 metų senumo medžių. O štai Graikijoje, prie Spartos beveik tris tūkstančius metų auga 52 metrų aukščio kiparisas, kurio kamienas yra 3,7 metro skersmens. 

 Yra apie 14 kiparisų rūšių, tačiau labiausiai žinomos dvi – horizontalusis (jo šakos yra horizontalios)  ir piramidinis (jo šakos prigludusios prie kamieno). Paprastai šis tiesų, 60-70 centimetrų skersmens kamieną turintis medis išauga iki 30 metrų aukščio. Jis nėra reiklus gruntui, gerai atlaiko sausras ir šalčius. Kipariso mediena yra tanki, tvirta ir aromatingai kvepia. Istorija išsaugojo liudijimą, kad iš kipariso medienos buvo pastatytas Aleksandro Makedoniečio laivynas.

Laukinėje gamtoje paplitusi horizontalioji kipariso forma (f. horizontalis). O piramidinė (f. stricta) yra išvesta ir auginama dirbtiniu būdu. Kipariso lapai – tamsiai žali. Sulaukęs 5-6 metų medis veda apvalius 3,5 cm skersmens, ant trumpų šakelių kabančius kankorėžius. Kasmet priauga po pusę metro, toks augimas tęsiasi apie šimtą metų. Kiparisas yra nereiklus, lengvai prisitaiko akmenuotoje ir kalkinėje dirvoje, pakelia drėgmės trūkumą ir ilgalaikes sausras. Atlaiko trumpalaikius, iki -20°С šalčius. Beje, šalčiams atsparesnė yra horizontalioji kipariso atmaina.

Kipariso pavadinimo kilmę atsekti nesunku – taip graikai vadino dabartinę Kipro salą, kur ir dabar gausu šių medžių.

Cupressus sempervirens

Kiekvienoje tautoje kiparisas neša skirtingas prasmes. Vienose šalyse tai yra nemirtingumo ir tvirtumo simbolis, kitose – kapinėse sodintas liūdesio medis, nes manyta, jog jis apsaugo kūną nuo suirimo. Kiniečiai laikė jį amžinos žmogaus dvasios simboliu, finikiečiai kiparisą vadino „Gyvenimo medžiu“, o štai Irano miniatūrose kipariso fone dažnai vaizduojami įsimylėjėliai, ten jis laikomas Rojaus medžiu. Antikos laikais kiparisus sodino šalia šventyklų ir miestuose, nes buvo tikima, kad jis apsaugo nuo piktųjų dvasių. Todėl kiparisų giraitės laikytos šventomis. Iš tikro skaniai kvepiantys spygliai mažina įtampą ir tuo pačiu metu nesukelia mieguistumo, praskaidrina nuotaiką ir atstato emocinę pusiausvyrą. Gal dėl to šis medis buvo vertinamas, kaip saugojantis nuo dvasių. Krikščioniškoje tradicijoje kiparisas simbolizuoja teisiojo ištvermę, kantrybę ir šlovę. 

Cupressus leylandi

 Kiparisas pasižymi daugeliu savybių, todėl suprantama, kad jo mediena turėjo būti ir buvo laikoma išskirtine.  Ji yra atspari vabzdžiams, todėl jau Bizantijos laikais iš jos gamindavo ikonas, kryžius ir karoliukų vėrinius. Kaip žinome ikonų tapyba labai paplito Rusijoje. Bet po to kai žlugo Konstantinopolis, nutrūko ir kipariso medienos tiekimas, todėl vietoj jo pradėta naudoti liepa. Manoma, kad iš čia ir kilo plačiai paplitęs rusiškas žodis „lipovyj“, kas reiškia – pagamintas iš liepos, netikras.

Šis medis buvo svarbus visoms tautoms, tad nenuostabu, kad Šventajame rašte jis taip pat užima pagarbią vietą. Kai kurie biblistai teigia, kad pirmą kartą kiparisas minimas jau Pradžios knygoje, kaip medžiaga Nojaus laivui. Nusprendęs tvanu užlieti žemę, Dievas išsirinko savo kartoje teisų vyrą Nojų ir jo šeimą ir sudarė su juo sandorą. Jis pamokė Nojų, kaip pasidaryti arką: „Statyk sau arką iš gofero medžių, padaryk arkoje perdaras ir užglaistyk ją iš vidaus ir iš lauko derva“ (Pr 6:14). Gofero medžiai minimi Šventajame rašte tik vieną kartą, tad nėra galutinai aišku, kas tai per mediena. Čia biblistų nuomonės išsiskiria – vieni teigia, kad tai galėjo būti kiparisas, kiti mano, kad tai – kedras. Vienoje Talmudo knygoje sakoma, kad Nojus auginęs kedrus ir juos nupjovęs. Tačiau šis medis auga kur kas ilgiau ir yra gerokai sunkiau apdirbamas. 

Izraelio archeologai pirmenybę teikia kiparisui, mat kedras augo Libane, o kiparisai buvo palitę plačiau.  O senieji rabinai, teigia, kad Nojaus arkai naudotas kedras, mat jis nuo seno – Asirijos ir Egipto laikų buvo laikomas tinkamu laivams. O jei tikėtume vertimais, tai graikų kalboje kiparisas yra vadinamas gofer. Tad lieka neaišku, kuris medis buvo vadinamas gofero vardu, aišku tik, kad tai turėjo būti smalinga, drėgmės nesugerianti ir nepūvanti mediena – kiparisas, kedras, eglė ar pušis.

Biblijoje šie abu medžiai – kiparisas ir kedras dažnai yra minimi kartu. Pasakojama, kad karalius Saliamonas naudojo kiparisą Jeruzalės šventyklos statyboje ir paprašė Tyro karaliaus Hiramo, kad atsiųstų medienos, į ką šis atsakė: „Hiramas pasiuntė Saliamonui žodį: „Aš gavau žinią, kurią man siuntei. Aš patieksiu tau visus kedro ir kipariso rąstus, kurių tau reikia“ (1 Kar 5:22). O vėliau savo pažadą įvykdė: „Hiramas tad patiekė Saliamonui kedro ir kipariso rąstų, kiek tik jam reikėjo“ (1 Kar 5: 24).  Mes matome, kad abu medžiai buvo labai vertinami, nors kiekvienas buvo naudojamas skirtingai. Paties Saliamono rašytoje Giesmių giesmėje jis nurodo, kur kokia mediena naudota: „...mūsų namų sijos iš kedrų, gegnės iš kiparisų“. (Gg 1:17). Dėl savo kvapo ir gražaus rausvo atspalvio jis puikiai tiko vidaus apdailai: „Jis išgrindė ir Namų aslą kipariso lentomis“ (1 Kar 6:15). ”Įėjimui į Didžiąją navą jis padarė panašias staktas iš alyvos medžio, keturkampes, ir dvigubas duris iš kipariso“ (1 Kar 6: 33-34). Plinijus tvirtino, kad rausvas kipariso medienos atspalvis niekada nepranyksta, todėl dabar aišku, kad kipariso mediena buvo tikra Šventyklos puošmena, kaip pranašavo Izaijas: „Libano šlovė ateis pas tave drauge su kiparisais, klevais ir pušimis, kad papuoštų mano Šventyklą ir suteiktų grožį vietai, kur ilsėsis mano kojos“. (Iz 60:13).

Pranašas Ezekielis skelbia Viešpaties žodį Egipto faraonui ir jo gaujoms, klausdamas – į ką šis esąs panašus savo didybėje? Palyginimui pateikia Asiriją, kuri buvo lyg Libano kedras, kuriam neprilygo net kiparisai Edeno sode:   „...kiparisai neprilygo jam savo šakomis, – platanai negalėjo girtis jam šakelėmis, joks medis Dievo sode nebuvo toks gražus kaip jis“ (Ez 31:8). Tai liudija, kad kiparisas buvęs Rojaus sode.

Ten pat Ezekielis rauda dėl Tyro ir kaltina jį pagyromis dėl savo grožio. Tyras skelbėsi esąs gražus, lyg laivas, kurio statytojai naudojo kiparisą denio paklotui:: „Irklus tau padarė iš Bašano ąžuolų, o tavo denį iš Kitimų salų pušies, inkrustuotos dramblio kaulu“ (Ez 27: 6). Kitimo sala – tai Kipras, o jame augo kiparisai, kurie galėjo būti vadinami ir pušimis. Tačiau: „Tavo irklininkai nuirklavo tave į atvirą jūrą. Rytys sutriuškino tave atviroje jūroje“ (Ez 27: 26) ir Tyras guli jūrų sutriuškintas vandenų gelmėse. Tai gražus perspėjimas mums, kai imame naudoti savo puikybie kilnias medžiagas ir tapatinti save su jomis.

Todėl pranašas Ozėjas skelbia Viešpaties žodį, kviečiantį Izraelį į nuoširdų atsivertimą, nes: „Tai aš, kuris išklauso ir rūpinasi tavimi. Aš esu lyg amžinai žaliuojantis kiparisas, – tavo ištikimybė ateina iš manęs“. (Oz 14,9). Visa, ką turime gražaus, ateina iš Viešpaties, todėl taip raudojo dėl Tyro paklydimų pranašas Ezekielis. Turime būti išmintingi, ir nesipuikuoti. Dėl to Šventajame Rašte ne kartą yra iškeliama išmintis. Štai dvidešimt ketvirtajame Siracido knygos skyriuje „Išmintis pati gieda savo šlovės giesmę ir savimi didžiuojasi savo tautoje“ (Sir 24;1). Ir čia matome, kad net visa grindžiančią Išmintį išaugina pats Dievas: „Išaugau <...> lyg kiparisas ant Hermono kalno“. (Sir 24,13).

Jėzaus globėjas Juozapas buvo dailidė. Manoma, kad šio amato jis pamokė ir Jėzų, tad galim teigti, kad Jam buvo pažįstama kvepianti ir tvirta kipariso mediena ir Jo rankos ne kartą apdirbinėjo šį taurų medį.

Žiedai tvinsta maloniais kvapais

Gėlės lydi žmogų visą gyvenimą. Jau nuo seniausių laikų priimta gėlėmis sutikti ir palydėti ypatingai svarbius svečius. Gėlėmis buvo sutinkamos kariuomenės, jomis puošiami šventyklų altoriai ir žmonių namai. Gal todėl gėlės žiedas yra tapęs ypatingu ženklu mūsų gyvenimuose ir kalba mums apie meilę bei pagarbą.

Henos žiedai (Lawsonia inermis)

Todėl visiškai suprantama, kad gėlių simbolika yra ypatingai svarbi Šventojo Rašto tekstuose. Juk ir pasaulio kūrime trečioji diena buvo skirta augmenijai, tame tarpe ir gėlėms. Daugybę amžių ši tema atsispindi dailininkų darbuose, kur vaizduojamas Rojus ir pirmieji žmonės.  Ypatingai tai matosi Bizantijos laikų mene – ten Gyvybės medis vaizduojamas ornamentuotų ir stilizuotų gėlių fone. Dažniausiai dominuoja lelijos, narcizai ir rožės. 

Biblijos laikų Palestinoje nebuvo mums įprastų gėlynų. Medžių giraitėse, apdirbamų laukų pakraščiuose ir tik retkarčiais – šalia namų augo laukinės gėlės. Jėzaus laikais gyvenę žmonės buvo puikūs žolininkai ir naudojo augalus ne tik maistui, prieskoniams, bet ir gydomaisiais tikslais – juk nei farmacijos nei poliklinikų tada nebuvo. Ypač gausiai gėlės suvešėdavo nulijus pavasario lietui. O juk vanduo yra nepamainomas Dievo išliejamos gyvybės šaltinis. Štai ir laiške žydams sakoma: Jeigu žemė sugeria dažną lietų ir iš jos prasikala želmenys, naudingi tiems, kurie ją dirba, tai ji susilaukia Dievo palaimos (Žyd. 6; 7) – čia kalbama, kad želmenys yra naudingi tiems, kurie dirba žemę, o ta nauda neįvyksta be Dievo pagalbos – dažno lietaus. Šie abu veiksmai yra susieti – lietus yra Dievo palaima, bet tos palaimos sulaukiama tik dirbant žemę. Dievo žodis nuolatos kalba apie neatsiejamą Dievo ir Žmogaus bendrystę ir bendradarbiavimą, o Jo malonės dėka žmogus išgydomas per augalus ir gėles.

Gėlės kaip, ir kiti augalai Biblijoje minimos, kaip analogija arba tam tikrų savybių apibūdinimas, kad skaitytojas iš konteksto suprastų Dievo žodį. Gėlės yra trapaus gyvenimo ir grožio simbolis ir tradiciškai naudojamos tam, kad perteiktų Dievo paguodą gendančiai žmogaus būčiai.

Kokios gėlės ir augalai minimi Šventajame Rašte ir kokios jų savybės bei paskirtis? Pamėginsime apžvelgti svarbiausias to meto augalus ir tuo pačiu šiek tiek pažinti Biblijos laikų Izraelio bei Palestinos gyvenimą.

Meilės ir grožio ženklas

Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba)

Tinkamiausia vieta gėlėms yra Meilės istorija, ir tokia istorija Šventajame Rašte yra Giesmių giesmė. Žinome, kad šioje knygoje poetiškai gėrimasi abipuse Dievo ir Tautos meile, čia Viešpats yra Mylimasis, o Tauta – Mylimoji. O ir pranašų Ozėjo, Izaijo, Jeremijo ir Ezekielio knygose Dievo sandora su Izraeliu apibūdinama, kaip Santuoka. Todėl dabar darosi aiškiau kas į ką kreipiasi, ir kaip tai romantiškai išsakoma. Štai lyg vilionė: „Figmedis augina žalias figas, ir vynmedžių žiedai tvinsta maloniais kvapais. Kelkis, mano meile, mano gražioji, eikš!“ (Gg 2:13). Išties maloniais kvapais tvinstantys vynmedžių žiedai savo jausmingumu puošia šį taip viliojantį meilės tekstą. Tauta atsiliepia ne ką prastesniu palyginimu: „Mano mylimasis yra man henos žiedų puokštė En-Gedžio vynuogių soduose“ (Gg 1,14). Mažyčiai ir gausūs balti Henos žiedai (Lawsonia inermis) yra ypatingai kvapūs. Kiek vėliau sužadėtinis nuotaką lygina su visu sodu: „Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus, nardą ir kroką, kvapiąją nendrę ir cinamoną su visais kvapiais medžiais; mirą ir alaviją su visais rinktiniais kvepalais“ (Gg 4, 13-14). Regime vienas kitą mylinčių „rungtyniavimą“ apdainuojant savo mylimojo savybes per gėlių įvaizdžius.

Lotoso žiedas (Nymphaea lotus)

O štai pranašo Ozėjo tekste žiedas yra suklestėjimo ženklas: „Izraeliui būsiu lyg rasa, – jis žydės kaip lelija, įleis šaknis kaip Libano kedrų“ (Oz 14:6). Viešpats pažada iškristi taip brangiu tose vietose vandeniu ir suteikti gyvybę visai tautai, kuri pražys pačiu gražiausiu lelijos žiedu.

Karaliaus Saliamono pastatyta šventykla, kurioje izraelitai manė esant Dievą ir soste tarp kerubų viršum Sandoros Skrynios gyvena jo Artumas, buvo laikoma švenčiausia vieta Žemėje. Jos aprašyme minimas dekoravimas gėlių žiedais: „Namų vidaus kedrų lentos buvo išgražintos moliūgų ir žiedų taurelių raižiniais“ (1 Kar 6:18). Kaip matome įkvėptasis autorius nenurodo konkrečių žiedų, tad galime manyti, jog menininkai savo darbe panaudojo gausius pačių įvairiausių žiedų atvaizdus. 

Izraelitai gėles vertino dėl kvapo. Tai galima paaiškinti dar ir tuo, kad kvapas, smilkymas yra žmogaus ir tautos pašventinimo ženklas. Tad vertindami gėlių kvapus izraelitai atgailauja už tautos nuodėmes, Dievas gydo ją kvapais. Giesmių giesmėje skaitome: „Juk žiema jau pasibaigė, lietūs praėjo ir nuščiuvo. Žemė nuberta žiedais“. (Gg. 2:12). Tai reiškia, kad mylimoji (Izraelis) jau paruošta mylimojo (Dievo) atėjimui – pasibaigė sunkmetis, Dievas vėl gailestingai dovanojo gyvybę ir visa išrinktosios tautos žemė pakvipo malonės kvapu ir pasipuošė malonės spalvomis.

Hibiskas (Hibiscus syriacus)

Dievo ir Jo tautos Meilės istorija negali būti papasakota kitaip – prisiminkime, kad kurdamas pasaulį jis kiekvieną kartą ištardavo, kad tai yra gera. Gera žmogui yra klestėti ir žydėti, gera kvepėti maloniu kvapu. Ir kiekvieną kartą Dievas atnaujina savo tautą, kurioje per Kristų esame ir mes visi.

Šventajame Rašte nuolat kalbama apie žydinčias lelijas, migdolo, granatmedžio, vynmedžių žiedus, nendres ir mandragoras, rožes, porus, mirtas, mėtas ir kitus augalus.  Daugelis iš šių augalų auga ir mūsų laikais.

Šarono gėlė

Baltoji lelija (Lilium candidum)  

„Aš esu Šarono gėlė, slėnių lelija“ (Gg 2:1). Šventojoje žemėje sutinkamos trys vandens lelijų rūšys. Tai – paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba ir Nymphaea coerulea) ir daugiausia Egipte sutinkamas Lotoso žiedas (Nymphaea lotus). Apie kurį iš jų kalba karalius Saliamonas – nėra aišku. Žinoma, kad jo paties statyta Šventykla buvo puošta lelijų ornamentais.  O  Šventajame Rašte su lelija nuolat lyginamas nuotakos ir jaunikio grožis.

Todėl suprantama, kad „Giesmių Giesmėje“ kalbama apie mylimąjį ir mylimąją ir šiuo atveju įkvėptasis autorius derlingojo Šarono slėnio gėlę lygina su mylimuoju, nes Izraelis yra slėnyje. Pats pavadinimas „Šarono gėlė“ išlieka paslaptimi. Matyt tai buvo labai gražus, visus žiedus savo kvapu ir forma pranokstantis žiedas, nuo seno laikomas visų žiedų žiedu. Jis buvo pinamas į religinių švenčių ir iškilmių vainikus. Tai vienur tai kitur sutinkami teiginiai, kad tai galėjo būti Hibiskas (Hibiscus syriacus), taurelinės jonažolės (Hypericum calycinum L.), baltoji lelija (Lilium candidum), rytinėse Viduržemio jūros pakrantėse augantis narcizas (Narcissus tazetta), kalnuotuose Sirijos ir Libano vietovėse augančios kalnų tulpės (Tulipa montana) arba pajūryje augančios Šarono tulpės (Tulipa sharonensis).

Senojo Testamento vertėjas į lietuvių kalbą prelatas Antanas Rubšys savo komentaruose spėja, kad Šarono gėlė galėjo būti jūrinis narcizas (Pancratium maritimum), mėgstantis derlingąją Šarono lygumą, kuri driekiasi tarp Karmelio kalno ir Jopės palei Viduržemio jūrą.

Tačiau sutinkama ir tvirtinimų, kad tai galėjo būti dykumoje sutinkama viena iš rožių atmainų. Per sausrą jos stiebas susiraito ir išrautas iš žemės rieda per dykumą. Bet vos tik jis gauna drėgmės, - išsitiesia ir atgyja. Todėl žydai savo tautą labai dažnai lygina su Šarono gėle. Žmonių darbas, meilė ir vanduo (Dievo malonė) atgaivina apleistas ir sausas žemes, todėl jos tampa derlingomis.

Pražysta kaip gėlė ir nuvysta

Narcizas (Narcissus tazetta)

Be savo grožio, gėlės pasižymi pažeidžiamumu ir trumpu amžiumi. Štai pranašo Nahumo knygoje skaitome apie Asirijos karaliaus Sancheribo sostinę Ninevę, kuri garsėjo žiaurumu ir godžiu plėšikavimu. Viešpats sunaikina miestą ir šis veiksmas parodomas per gamtinius palyginimus: „Sudraudžia jūrą Gimel ir ją nusausina, visas upes išdžiovina. Nuvyto Bašanas ir Karmelis, vysta Libano žiedai“. (Nah. 1, 4). Bašanas, Karmelis ir Libanas buvo garsūs miškais, bet dabar viskas vysta. Nusidėję žmonės čia lyginami su Libano žiedais, kurie nuvysta ir tai vėl susieta su vandeniu – nusidėjęs ir neatgailaujantis nedirba savo žemės ir negali sulaukti Dievo malonės, išliejamos lietumi ir srauniomis upėmis.

Jobo knygoje žmogaus gyvenimas su gėlės žiedu lyginamas jau kiek asmeniškiau: „Mirtingasis, gimęs iš moters, trumpai tegyvena, bet vargo daug turi, pražysta kaip gėlė ir nuvysta, praskuba tarsi šešėlis ir nesustoja“ (Job. 14:1-2). Čia gal galime aptikti pirmąsias užuominas į gimtąją nuodėmę, dėl kurios žmogus tapo mirtingas ir gyvena kaip Dievas prisakė: „.. tebūna už tai pasmerkta žemė, – triūsu maitinsies iš jos visas savo gyvenimo dienas. Erškėčius ir usnis tau ji želdins, maitinsies laukų augalais. Savo veido prakaitu valgysi duoną, kol sugrįši žemėn, nes iš jos buvai paimtas. Juk tu dulkė esi ir į dulkę sugrįši!“ (Pr. 3, 17-19). 

Šarono tulpės (Tulipa sharonensis)

Iš tikro nuodėmė apkartina ir sudarko žmogaus gyvenimą. Todėl čia paminėtos ir usnys bei erškėčiai Todėl Jobas pasmerkia savo laukus, jei yra padaręs nuodėmę: „...teauga ten erškėčiai vietoj kviečių, piktžolės vietoj miežių!“ (Jb. 31; 40). Kova su nuodėme yra žmogaus kasdienybė, bet toje kovoje jis negali išsiversti be Dievo pagalbos.

Panašiai ir nedoro žmogaus gyvenimas palyginamas su neprinokusiais vaisiais ir byrančiais žiedais: „Nubarstys jis savo neprinokusias vynuoges tarsi vynmedis ir numes savo žiedus tarsi alyvmedis“ (Job 15:33). Nuodėmingasis tampa nevaisingu, byra jo žiedai ir neprinokę vaisiai. Tačiau įdomu ir tai, kad mirtį skelbiantys palyginimai vis dėlto atremiami į grožio sąvokas. Matyt, kad suprastume, koks trapus yra nuodėmės pažeistas žmogus ir kaip greitai jo grožis pranyksta.

Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?!

Jūrinis narcizas (Pancratium maritimum)

Šventajame Rašte yra dar vienas labai stiprus palyginimas, daugelio suprantamas, kaip kvietimas į lengvabūdišką gyvenimą: „Ir kam gi taip rūpinatės drabužiu?! Pasižiūrėkite, kaip auga lauko lelijos. Jos nesidarbuoja ir neverpia, bet sakau jums: nė Saliamonas pačioje savo didybėje nebuvo taip pasipuošęs kaip kiekviena iš jų“. (Mt. 6:28-29) Tačiau šis palyginimas kalba apie perdėta mūsų rūpestį savo gyvenimu ir nepasitikėjimą Dievu – juk iš tiesų lauko lelijos nedaro nieko savo grožiui palaikyti, o yra gražesnės už patį Saliamoną pačioje savo didybėje. 
Šiuo palyginimu mes kviečiami pasitikėti Dievu, nes jei jis pasirūpina lauko lelijomis, tai kur kas labiau rūpinasi žmogumi. Kaip jau matėme aukščiau – mums reikia triūsti Žemėje, rauti usnis ir erškėčius. Bet ar tai liudija, jog viską padarome patys? Mes galime tik paruošti žemę gaivinančiam Viešpaties gyvybės vandeniui, todėl čia ir siūloma nesirūpinti galutiniu pasiekimu, o daryti tai, kas priklauso padaryti dabar, nes visa kita bus pridėta. Jau ne kartą Šventasis Raštas liudijo apie tai, jog Dievas gaivina vandeniu iš Meilės tada, kai mes patys ruošiame save tos Meilės priėmimui. Iš tikro visi esame kuklūs Viešpaties vynuogyno darbininkai, o Jis tas vynuoges augina ir nokina. Dovanoja tuos vaisius mums – dovanoja daugybę mums reikalingų vaisių, kuriuos galime panaudoti maistui ir vaisui, rūbui ir pastogei. Tai jis užaugina medžius ir javus, gėles ir žoles. Tad nesirūpinkime savo drabužiu, pakaks, kad užlaikytumėte jį švarų. 

Arnoldas Stasiulis

Granatmedžiai jau pražydo

Nors Šventajame Rašte ir nėra išvardinti Rojaus Sode augę medžiai, mes galime beveik neabejoti, kad tarp jų buvo ir granatmedis. Apie tai galime spręsti iš to, kaip dažnai Viešpats Dievas mini šį vaismedį, ir kaip jis Jam prie širdies, nes į prasmes įaudžiama tai, kas žmogui yra vertingiausia. Šventajame Rašte granatmedis minimas 25 kartus ir visi kartai susiję su Pažadėtąją Žeme, jos vaisingumu ar granato vaisių ženklais, kurie puošia sakraliausias žydų tautos apeigas, šventikų aprangą ir šventyklas.

Granatmedžio (Punica granatum) tėvynė – Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Azijoje. Išvertus iš lotynų kalbos jis vadintinas Punų granatu. Tačiau istoriškai išgarsėjo, kaip „Kartaginos obuolys“. Legenda teigia, kad apie 825 metus prieš Kristų Kartaginą įkūrę finikiečiai atsivežė su savimi ir granatmedžio sodinukus. O Punų garanto vardą vaismedis gavo dėl Punų karų, kuriuose romėnai kariavo prieš Kartaginą. Paradoksas, tačiau sunaikinę Kartaginą romėnai įmažino ją pavadindami granatmedį „Kartaginos obuoliu“.

Romos imperijos gyventojų dėka granatmedis paplito po visą Viduržemio jūros baseiną. Tai tęsėsi iki pat viduramžių, kuomet 800-aisiais metais granatmedžio sodinukus maurai atgabeno į Ispaniją, kur galop granato vaisius tapo Granados provincijos herbo dalimi. XVI amžiuje buvo bandoma įveisti granatmedį  Anglijoje, tačiau jam buvo nepakeliamos šaltos žiemos. XVIII amžiuje ispanų misionieriai įveisė granatmedžius Kalifornijoje, iš kur jis paplito po šiltuosius JAV rajonus.

Šiuo metu visose subtropinėse šalyse yra kultivuojama daugiau nei 1000 granatmedžio rūšių. Jie auginami Vidurio Rytų ir Viduržemio jūros šalyse, Kinijoje, Irane, Azerbaidžane, Gruzijoje, Indijoje, JAV pietvakariuose, Kalifornijoje ir Meksikoje. Laukinės granatmedžio rūšys auga kalnuotose Užkaukazės ir Vidurio Azijos šalyse.

Granatmedis gausiai žydi gegužės - rugpjūčio mėnesiais dideliais (2-5 cm skersmens), tamsiai raudonos spalvos žiedais. Įdomu tai, kad vaisius užmezga tik 3-5% žiedų (beje, jie ir pražysta 7-8 dienomis anksčiau, nei likę žiedai). Kadangi žydėjimas trunka gana ilgai atsitinka ir taip, kad ant to paties medžio yra ir prinokusių vaisių bei žiedų.  Vėliau lapai pažaliuoja ir užsimezga žalsvos spalvos vaisiai, kurie subręsta rugsėjo – spalio mėnesiais. Tada galutinai sprogsta raudona oda ir pasirodo mažytės raudonos sėklos. Granatmedis gali būti panašus į didelį krūmą, tačiau yra neaukštas nuo 1,5 iki 5 metrų aukščio medis, nors kai kurie išauga iki 10-ies metrų aukščio. Išskirtinės granatmedžio savybės – gausus vainikas ir galingos šaknys, netgi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis aprūpinančios ant uolų ir kalnų tarpekliuose augantį medį vandeniu ir mineralais.

Iki 300 metų išgyvenantis granatmedis yra šilumamėgis medis. Net labiausiai atsparios jų rūšys nepakelia žemesnės, nei plius penkiolikos laipsnių temperatūros. Vaisius mezga nuo trečių metų, o nuo 7-8 metų iki 30-40 metų yra labai derlingi. Apie 50-60 metus derlingumas sumažėja.

Nuo seno granatmedžio vaisiai buvo naudojami ir liaudies medicinoje. Indijos, Tuniso ir Gvatemalos tautos džiovindavo granatų vaisių odeles ir darė antpilus gydymui nuo kirminų ir įvairių opų. Įdomu dar ir tai, kad įvairūs granatų sulčių, odelės ir sėklų mišiniai buvo naudojami tiek nėštumo isšaugojimui, tiek ir kontraceptiniais tikslais, o taip pat gydant ginekologines ligas. Be to įvairiomis granatų vaisų dalimis gydyta nuo gyvačių įkandimo, diabeto, nudegimų. Gi pačių vaisių sultys gerina apetitą ir reguliuoja skrandžio ir žarnyno veiklą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Sklinda kalbos, kad jos gerokai palengvina pagirias... 

Tačiau grįžkime prie Šventojo Rašto ir atidžiau pažvelkime į granatmedžio simboliką. Visas Dievo Žodis yra nukreiptas žmogaus šventėjimo kryptimi. O pirmą kartą granatmedžio vaisiai kaip tik ir minimi 28-ajame Išėjimo knygos skyriuje. 4-oje eilutėje Viešpats liepia Mozei pasiūti kunigams aprangą. O vėliau detaliai nupasakoja, kokia turėtų būti šio savito kunigiško drabužio Efodo skraistė (plg. Iš. 28:33-34).  Iš tiesų, kur jei garbinimo apeigose iš tremties keliaujantys žmonės turės galimybę regėti taip trokštamos žemės simbolius? Ne dėl grožio, o dėl priminimo Viešpats liepia dekoruoti rūbus granatmedžio obuolius primenančiais gumulais.

Tačiau kaip ir kodėl granatmedis tapo tokiu vertingu kelrodžiu? Iš tiesų jis dažnai minimas ir šalia kitų medžių – alyvmedžio, vynmedžio, figmedžio. Istoriškai aišku, kad tai yra pagrindiniai to regiono vaismedžiai, tačiau izraelitai, nors paties Dievo pavadinti „kietasprande tauta“, prie Sinajaus kalno sudarė su Juo Sandorą, nes jau gana ilgai klaidžiojo po dykumą ir niekaip negalėjo sugrįžti į Pažadėtąją žemę, o jų atmintis vis dar tvirtino, kad joje teka medaus ir pieno upės. Kai Mozės ir Aarono vedami izraelitai ėjo iš tremties, Zino dykumoje jie sukilo prieš savo vadus, nes neturėjo vandens. Priekaištaudami Mozei jie klausė:  „Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte mus į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“ (Sk 20:5). Žinia, kad troškulio kankinama bendrija paminėjo tai, kas svarbiausia jų gyvenimuose.

Tą ir patvirtina jiems Dievas, siekdamas kad izraelitai ištikimai laikytųsi viso Jo duoto doros įstatymo:  „nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst. 8: 7-8). Viešpats Dievas, patvirtino, kad Jis tikrai veda izraelitus gerovės ir klestėjimo link.

Per dykumą izraelitus iš Egipto nelaisvės vedantis Mozė, Viešpaties paliepimu pasiuntė dvylika vyrų iššžvalgyti Kanaano krašto. Tie, dvylikos giminių vyrai pirmieji išvydo pažadėtąją žemę ir po keturiasdešimties dienų grįžo atgal: „Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto iš ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų“. (Sk. 13:23) Tai buvo nuostabus medaus ir pieno šalies derlingumo ir vaisingumo įrodymas, o granatos sėklos čia simbolizavo tos gerovės garantą – Dievo įsakymus. Žydai tvirtina, kad granato vaisiuje yra 613 grūdų ir tiek pat priesakų Dievas davė išrinktąjai tautai. Nuo to laiko savo maldose žydai prašo Aukščiausiojo: „Kad geri mano poelgiai būtų tokie pat gausūs, kaip granato sėklos“, betarpiškai siedami gerovę su tvirtu ir nenukrypstamu sekimu Dievo priesakais.

Tačiau granatas yra ne tik derlingos žemės ir Dievo įsakų simbolis. Nuo seno jis laikomas meilės, jausmingumo bei ugningos aistros simboliu. Todėl jis taip dažnai minimas karaliaus Saliamono Giesmių giesmėje. Ši knyga gali būti vertinama dvejopai – kaip jaunikio ir nuotakos grožėjimasis vienas kitu, kur apdainuojama mylimoji: Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo. (Gg 6:7). Iš tikro – pažvelkite į granato vaisių – ar ne panaši jo spalva į jaunos merginos skruostų spalvą? Tai – nuostabūs ir nepakartojami, tikrai Dievo įkvėpti palyginimai.  

Tačiau per matomus įvaizdžius Giesmių Giesmėje regime Dievo ir išrinktosios tautos santykį. Pastaruoju atveju matome, kaip nuosekliai išsipildo tas dvylikos vyrų atneštas ženklas, nes Saliamonas kalba taip: Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus (Gg 4:13). Stebina toks neatsiejamas šių dviejų reikšmių ryšys, jis toks tvirtas, kad vietomis net persipina: Eikime anksti į vynuogynus, pažiūrėkime, ar vynmedžiai jau išsprogo, ar jų žiedai jau užmegzti, ar granatmedžiai jau pražydo. Ten savo meilę tau dovanosiu. (Gg 7:13). Čia suprantame, kad mylimojo ir mylimosios meilės ryšį išugdo Dievo dovanota Meilė žemei. Jie abu kartu eina į tą žemę ir radę pražydusius granatmedžius tuokiasi vienas su kitu ir su žeme, kurią pamilęs pats Dievas. Ar galite įsivaizduoti didesnį Meilės vientisumą? 

Tad nenuostabu, kad tai yra ir dieviško grožio simbolis, todėl taip gausiai granatmedžio vaisių motyvais buvo puošta Jeruzalės šventykla, žydų valdovų bei šventikų mantijos ir net paties Saliamono karūna. Izraeiltai dar dykumoje kruopščiai įvykdė Dievo nurodymus ir padarė kunigų rūbus: Ant žemutinio skraistės apvado padirbo granatmedžio obuolius iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais. Padirbo taip pat varpelius iš gryno aukso ir pritvirtino tarp granatmedžio obuolių ant žemutinio skraistės apvado, visur aplinkui tarp granatmedžio obuolių. Pakaitomis varpelis ir granatmedžio obuolys, varpelis ir granatmedžio obuolys, visur aplink visą žemutinį apvadą skraistės, skirtos vilkėti atliekant tarnybą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. (Iš 39: 24-26).

Jau ir vėliau, kai karalius Saliamonas statė Jeruzalės šventyklą, jis taip pat  gausiai naudojo granatmedžio motyvus jos puošyboje: Jis šulus taip padarė, kad jie turėjo dvi granatmedžio obuolių eiles, aplink vienos galvenos pynių viršų, ant šulų esančioms galvenoms apdengti. Panašiai padarė ir su kita galvena. (1Kar 7:18). O kai Hiramas pabaigė karaliui Saliamonui visus darbus VIEŠPATIES Namuose, jis parengė suvestinę, kur surašė visus reikmenis. Tame tarpe buvo: keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem girliandų pynėms, – po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienai girliandų pynei, – dviem galvenų rutuliams ant šulų apdengti; (1Kar 7:42). Štai, kaip kruopščiai ir nuodugniai, su matematiniu tikslumu pasakojama apie kiekvieną detalę.

25-ajame antrosios Karalių knygos skyriuje kalbama apie Jeruzalės sunaikinimą, kurį surengė Babilono karalius Nebukadnezaras. Čia mes sužinome dar kitas detales, - ne tik tai, kad šulai buvo variniai, bet ir jų dydį: Vieno šulo aukštis buvo aštuoniolika uolekčių. Viršuje jis turėjo varinę galveną; galvenos aukštis buvo trys uolektys, o aplink galveną buvo pinučiai su granatmedžio obuoliais, padarytais iš vario. (2 Kar 25:17), gi pranašas Jeremijas nusako ir granato obuolių kiekį: Granato obuolių buvo ant visų šonų devyniasdešimt šeši. Iš viso aplinkui pinučius buvo šimtinė granato obuolių. (Jer 52:22-23).

Tačiau toks derlingumą ir grožį simbolizuojantis granato vaisius minimas tik Senajame Testamente. Naujojo Testamento knygose apie granatmedį neužsimenama, tačiau su Krikščionybės paplitimu granato vaisius dažnai simbolizuoja prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, o granato sultys - kankinio kraują. Ar tik ne dėl to jų beveik neįmanoma išskalbti! Galime ir čia ižvelgti lygiagretę su vaisinga ir derlinga žeme – kankinių kraujas nebūna praliejamas veltui ir visada duoda gausių vaisių.

Jie susiuvo figmedžio lapus

Po gėrio ir blogio pažinimo medžio pirmuoju Biblijos augalų sąraše minimas figmedis. Tačiau tokia „laimė“ būti pirmam nebūtinai siejama tik su garbingais dalykais. Taip atsitiko ir šiuo atveju, nes jei ne nuodėmė, figmedžio pirmenybę galėtų užginčyti daugybė kitų augalų.

Kai pirmieji žmonės suvalgė draudžiamą vaisių „tuomet abiejų akys atsivėrė ir jiedu suprato esą nuogi. Jie susiuvo figmedžio lapus ir pasidarė sau juosmens aprišalus“ (Pr 3, 7). Toks yra liudijimas apie Rojaus sode augusį figmedį. Nemaži jo lapai patikimai dengė žmonių nuogumą, kuris buvo suvoktas, kuris buvo suvoktas padarytos nuodėmės akivaizdoje. Ir iš tiesų Šventajame Rašte figmedis vaidina ne paskutinį vaidmenį žmonių giminės išgelbėjime. Matyt pirmieji žmonės tai nutuokė ir čia gana aiškiai įžvelgiamas jų noras pasinaudoti šiuo medžiu. Ar tai neprimena paties Izraelio, kuris savo nuodėmes nuolat dangstė įstatymų lapais? Deja, tiek figmedžio, tiek įstatymų lapai tik pridengia nuodėmę, bet neišvaduoja nuo jos. Bet žmonėse vis dar gajus posakis: „prisidengti figos lapeliu“, tai yra vaizduoti nekaltą.

Tiek Šventajame Rašte minimas figmedis, tiek ir kiti Artimųjų Rytų medžiai bei augalai yra tik tam tikros būsenos ar aplinkos ženklai, tačiau patys nelemia žmogaus gyvenimo. Todėl labai svarbu atpažinti tuos ženklus, nes jais mums pranešama Dievo valia. Štai Viešpats vedė išrinktąją tautą į gausų ir pilnavertį gyvenimą: „VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst 8, 7-8). Taigi tą puikų kraštą Dievas ženklina labai konkrečiais ir žmonėms pažįstamais dalykais ir kievienas iš jų yra konkreti būsimo jų gyvenimo aplinkybė.

Pranašo Ozėjo lūpomis skelbiamoje bausmėje Izraeliui, Dievas primena apie protėvius: Lyg vynuoges dykumoje aš radau Izraelį. Lyg pirmą vaisių ant pirmųjų metų figmedžio aš pamačiau jūsų protėvius (Oz 9:10). O iš pranašo Jeremijo lūpų pasigirsta Viešpats balsas, kad ir Judo tremtinius Babilone Jis laiko tokiais pat gerais, o tuos, kurie pasiliko Judo karalystėje ir pabėgę į Egiptą negrįžo prie sandoros Dievo, yra prilyginami prastosioms nevalgomoms figoms: „Taip kalbėjo VIEŠPATS, Izraelio Dievas: 'Aš laikau Judo tremtinius, kuriuos išsiunčiau iš šitos vietos į kaldėjų kraštą, tokiais gerais, kaip šios gerosios figos“ (Jer 24:5-6).

Manoma, kad aplink Viduržemio jūrą paplitęs figmedis (Ficus carica) yra kilęs iš Mažosios Azijos ir nuo seniausių laikų augintas dabartinės Sirijos ir Palestinos teritorijose. Skaičių knygoje minimi Mozės siųsti žvalgai, kurie iš Eškolo slėnio atsinešė ir figų (Sk 13, 24).

Iki 6-9 m aukščio išaugantis figmedis dažniausiai minimas greta vynmedžio ir alyvmedžio, kaip pagrindiniai Judėjos vaismedžiai. Ypač didelės figmedžių giraitės augo Genazareto ežero pakrantėse ir Tiberiados apylinkėse. Beje,  figmedis būdavo auginamas ir vynuogynuose: „Vienas žmogus turėjo savo vynuogyne pasisodinęs figmedį“ (Lk 13, 6). Tai buvo daroma dėl to, kad aplink blizgia žieve dengtą ir kreivą kamieną vytųsi vynmedžio šakos.

Gausia lapija dengtos medžio šakos yra plačiai išskėstos, o figmedžio lapai gana platūs, todėl tokia lapija yra beveik neperregima. Gamtininkai tvirtina, kad kai kurios figmedžio rūšys išaugina 100 – 120 cm ilgio ir 90 cm pločio lapus. Jie nukrenta žiemos pradžioje ir taip figmedis vegetuoja iki pavasario. Balandžio mėnesį pradeda skleistis pumpurai, kurie pranašauja vasarą: „Pasimokykite iš palyginimo su figmedžiu: kai jo šaka suminkštėja ir sprogsta lapai, jūs žinote, jog artinasi vasara“ (Mt 24, 32). Šiais žodžiais atskleidžiama ir biblijinė pranašiška šio medžio galia.

Taikos ir gerovės medis

Kaip tik dėl tokios tankios lapijos ypatingai vertintas figmedžio teikiamas pavėsis, kuriame malonu atsikvėpti ir jaustis saugiai. Taigi biblinis posakis „sėdėti po figmedžiu“ metaforiškai išreiškė Dievo palaimą, Izraelio tautos gerovę ir taiką. Tuo galime įsitikinti pažvelgę į penktą Pirmosios Karalių knygos skyrių, kur pasakojama apie Saliamono valdžioje buvusias karalystes:  „Per visą Saliamono gyvenimą Judas ir Izraelis, nuo Dano iki Beer-Šebos, gyveno saugiai, kiekvienas žmogus po savo vynmedžiu ir figa“ (1Kar 5, 5). Pranašas Michėjas kalbėdamas apie mesijinę Judo karalystės paskirtį taip pat kalba apie Dievo palaimą: „Tuomet visi sėdės po savo vynmedžiais, po savo figmedžiais, ir nebus kam jų gąsdinti. Tai ištarė Galybių VIEŠPATIES lūpos!“ (Mch 4, 4). Pirmieji žmonės figos lapais pridengę savo nuogumą manė esantys saugesni, tačiau jie pasinaudojo tik lapais, tai yra – imitavo Dievo  palaimą, o iš tiesų vyras ir moteris dangstė savo nuodėmę, gi suteikdamas pavėsį Viešpats pasirūpina žmogaus saugumu pats ir laimina jo gyvenimą.   

Kita Naujojo Testamento vieta kalba apie Pilypą, kurį Jėzus pasikviečia savo mokiniu, o Pilypo draugas Natanaelis suabejoja Jėzaus išskirtinumu „Ar iš Nazareto gali būti kas gero?!“(Jn 1, 46), todėl eina pats pasižiūrėti.  „Pamatęs ateinantį Natanaelį, Jėzus pasakė apie jį: „Štai tikras izraelitas, kuriame nėra klastos“. O Natanaelis jam sako: „Iš kur mane pažįsti?“ Jėzus atsakė: „Prieš pakviečiant tave Pilypui, kai sėdėjai po figmedžiu, aš mačiau tave“ (Jn 1, 47-48). Jėzaus įžvalga apie žmogų, kuriame nėra klastos, remiasi to meto žmonėms įprastu ženklu, kad po figmedžiu besiilsintis žmogus gyvena Dievo palaimintoje taikoje, o jo namai kupini gerovės.

Figmedžių išnykimas buvo siejamas su didžiausiomis Dievo bausmėmis. Štai pranašas Jeremijas perteikia mums ant savo tautos užsirūstinusio Dievo paveikslą: „Tikrai surengsiu jų pjūtį! – tai VIEŠPATIES žodis. Nebus vynuogių ant vynmedžio nei figų ant figmedžio, net lapai bus nuvytę!“ (Jer 8, 13), nes Judo žmonės padarė nedorybę ir ėmė garbinti stabus, o „šventyklos pranašas“ Joelis pasakoja apie Judo žemę nusiaubusius skėrius, po kurių lieka nuvytę vynmedžiai ir nusvirę figmedžiai (Jl 1, 12). Abu pranašai kvietė žmones atgailauti ir grįžti pas Viešpatį pasninku ir ašaromis.  

Šie tiek įdomybių

Figmedis yra vienas iš seniausių kultūrinių augalų. Archeologai teigia, kad Azijoje jis buvo auginamas jau prieš 5000 metų, o daugiau nei prieš 2500 metų iki Kristaus Egipto meistrai savo bareljefuose vaizdavo figų derliaus surinkimą.  Tvirtais šaknimis giliai į žemę įaugusio ir iki 10-20 m aukščio užaugančio figmedžio Ficus carica vaisiai – yra kiek panašūs į kriaušes, sveria 20-75 gramų ir pasižymi viena labai neįprasta savybe. Mes esame įpratę, kad vaisiai užsimezga iš žiedų, tuo tarpu figos atsiranda anksčiau nei pražysta žiedai ir netgi anksčiau nei išsiskleidžia lapai.

Nuo 100 iki 200 metų gyvenantis figmedis dera devynis mėnesius ir priklausomai nuo klimatinių sąlygų veda vaisius nuo vieno iki trijų kartų per  metus. Derėti pradeda antrais-trečiais metais, o našiausias derlius pradeda derėti 7-8 metais.

Kol žmonės išsiaiškino visas figmedžių auginimo ir jų apvaisinimo plonybes jie patyrė daug nesusipratimų ir net anekdotinių situacijų. Ilgai niekas nesuprato, kodėl tos pačios figos ant vienų medžių virsta į švelnaus skonio „maišelius su uogiene“, o ant kitų medžių tokie patys vaisiai gelsta ir krenta žemėn.

Visa tai dėl to, kad tiesiogine prasme šis medis neturi žiedų, o patys figmedžiai yra dvilyčiai augalai. Vyriški medžiai suformuoja vyriškas kaprifigas, o moteriški medžiai - figas.  Na, o patys žiedai yra mėsingo, nedidelę kiaurymę turinčio žiedsosčio viduje, todėl nematomi. Per tą kiaurymę patenka mažytės (2-2,5 mm) vapsvos blastofagos, kurios ir apdulkina žiedus. Blastofaga, arba kitaip - figų vapsva yra taip tampriai susijusi su figmedžiu, kad jei nėra figmedžio, žūsta ir ji. Figmedžio žiedsosčiai joms yra ir „santuokos rūmas“ ir „gimdymo namai“ ir prieglauda nuo šalčio. Stebėtina vabzdžio ir medžio savitarpio pagalba ir abipusis prieraišumas buvo šlifuojamas tūkstantmečiais... 

Jau Aristotelis žinojo apie blastofagas ir vadino jas „psen“. Tačiau jis nenutuokė tiesioginės jų paskirties ir manė, kad patekdamos į nesunokusius vaisius apsaugo juos nuo kritimo. Šią paslaptį ilgai bandė atskleisti ir Karlas Linėjus ir iškėlė hipotezę, kad moteriškos lyties medžiai yra vienos rūšies figmedžiai, o vyriškos lyties medžiai – kitos rūšies. Kai vienas gamtininkas atvežė figmedį iš Turkijos į Kaliforniją ir pasakė, kad papildomai reikia atvežti į Ameriką ir blastofagas, amerikiečiai gardžiai juokėsi.

Buvo laikas, kai žmonės neigė vyriškų medžių svarbą, o tie, kurie ant moteriškų medžių šakų kabindavo kaprifigas, b8davo negailestingai išjuokiami. Tačiau taip elgėsi dar senovės graikai ir vyriškas kaprifigas laivais gabendavo iš vienos Egėjaus jūros salos į kitą.

Šiuo metu 100 moteriškų medžių pasodinami 5-6 vyriški ir to visiškai pakanka gausiam derliui. Na, o senovėje galėjo būti ir taip, kad vieno žmogaus sode augo tik moteriškos lyties medžiai, o kitame sode – vyriškos.  Štai tada ir kildavo kaprifigų iškabinimo būtinybė. Kitu atveju šeimininkas turėdavo iškirsti figmedžius ir pakeisti juos kitais.

Figos – ir maistas, ir vaistas

Kiekvienas figmedžio derlius pasižymi vis kitokiomis savybėmis. Jau pranašas Jeremijas pasakoja apie dvi skirtingos vertės  figų pintines prieš Viešpaties šventyklą: „Vienoje pintinėje figos buvo labai geros – ankstyvosios, o kitoje pintinėje figos buvo labai prastos, – tokios prastos, jau nebevalgomos“ (Jer 24:2). Taigi ankstyvieji pavasariniai vaisiai yra patys gražiausi ir labai lengvai krinta nuo šakų, vos tik jas pakratote. Šventajame Rašte randame patvirtinimą, kai pranašas Nahumas kalba apie Ninevės sunaikinimą: „Visos tavo tvirtovės yra kaip figmedžiai, apkibę ankstyvosiomis figomis, – kam nors juos papurčius, figos krinta į valgytojo burną“ (Nah 3, 12). Žvelgdami į šiuos palyginimus turime atkreipti dėmesį, kokie stiprūs ir gajūs būna pirmieji vaisiai, tačiau vos tik juos sukrečia – tuoj byra žemėn. Ir čia atsekame Izraelio tautos savybes – kietasprandžių tauta (ją gali simbolizuoti savo kietumu tik kedrui nusileidžianti figmedžio mediena) krenta, vos tik ją sukrečia eilinė neganda.

Gegužės pabaigoje – birželio pradžioje ten pat, kur augo pavasarinės figos, subręsta antras derlius.  Sultingi vaisiai ilgai kabo ant šakų ir gerai išsilaiko, tačiau visiškai netinka ilgiau laikyti. Iš pavasarį užsimezgusių pumpurų išauga ūgliai, ant kurių rugpjūčio pabaigoje susiformuoja vėlyvosios figos, o kai kurie vaisiai subręsta tik vėlyvą rudenį, kai medis netenka lapų. Jei žiema pasitaiko švelni, figos renkamos net ir po jos. Šio laikotarpio vaisiai būna didesni, tamsesni ir labiau pailgi nei pirmieji. Sakoma, kad jie – patys skaniausi.

Anksčiau valgydavo tik nukritusias nuo medžio figas, o ko nepajėgdavo suvalgyti – džiovindavo. Biblijoje pasakojama apie tai, kad po Samuelio mirties Dovydas išėjo į dykumą, kur jo vyrus paniekino toks turtingas pasipūtėlis Nabalas. Jo žmonai pagailo Dovydo vyrų, todėl „skubiai Abigailė paėmė du šimtus kepalų duonos, du vynmaišius vyno, penkias jau iškeptas avis, penkis saikus pagruzdintų grūdų, šimtą kekių razinų ir du šimtus papločių iš figų“ (1Sam 25,18)  ir maldavo atleisti.

Figos buvo vertingos, ne tik kaip maistas, bet ir kaip vaistas. Kai karalius Hezekijas sunkiai susirgo ir  neturėjo vilties išgyventi, jis meldėsi Viešpačiui. Izaijas išgirdo Viešpaties žodį, jog Hezekijas bus pagydytas: „Tada Izaijas tarė: „Atneškite figų šuteklį. Teatneša jį ir teuždeda ant išbėrimo, kad jis išgytų“ (2Kar 20,7).

Taigi figmedis vertingas dėl savo saldžių ir maistingų vaisių, dėl to nevaisingus medžius paprastai iškirsdavo: „Štai jau treji metai, kaip aš ateinu ieškoti šio figmedžio vaisių, ir vis nerandu. Nukirsk jį, kam dar žemę alina!“ (Lk 13,7).

Pasmerktas figmedis ir tikėjimo galybė

Didžiausią mįslę apie figmedį užminė Jėzus: Anksti rytą, grįždamas į miestą, Jėzus pasijuto alkanas. Pamatęs pakelėje vieną figmedį, priėjo prie jo, bet nieko nerado, vien tik lapus. Ir tarė: „Tegul per amžius ant tavęs nemegs vaisiai!“ Ir figmedis bemat nudžiūvo. (Mt 21:18-19)

Iš tikro, kodėl Jėzus dūrė pirštu ne į pirmą pasitaikiusį medį, o į figmedį? Ir kodėl tik lapus radęs Jėzus pasmerkė figmedį nudžiūti? Tuo stebėjosi ir kartu ėję mokiniai: „Tai pamatę, mokiniai nustebo ir sakė: „Kaip galėjo tas figmedis taip ūmai nudžiūti?“ Kodėl vėl minimas figmedis, tas mįslingasis ir mistiškas Šventraščio medis, apie kurį sukasi tiek daug įvykių?

Šio įvykio tikslas – įskiepyti dar vieną dorovinę tiesą mokinių (ir mūsų) širdyse ir protuose. Visų pirma – kiek anksčiau Jėzus pyko ant fariziejų ir sadukiejų, kurie prašė parodyti ženklą iš dangaus. Tąsyk Jis palydėjo juos tokiais žodžiais: „Taigi jūs mokate aiškinti dangaus veidą, o laiko ženklų – ne“ (Mt 16:3). Dabar tuos laiko ženklus Jis parodo savo mokiniams – juk jie neabejotinai žinojo, kad figmedžiai sulapoja jau po to, kai pasirodo pirmosios figos. Tačiau šio figmedžio lapai liudijo, kad artinasi vasara, o vaisių - nėra. Tad akivaizdu, kad medis nevaisingas ir Jėzaus prakeiksmas jam nudžiūti yra pagrįstas.

Ir viskas? Ar Evangelijoje vieta tokiam vaizdeliui? Ką jis mums sako? Kad figmedis nevaisingas? Ar tik tiek?

Čia verta prisiminti pranašo Jeremijo pasakojimą apie dvi pintines figų – Viešpats kalbėjo apie savo tautą, kuri Jam ištikima ir lygino ją su geromis figomis. Savo vaisingumu figos simbolizuoja Dievo tautą. Sekdamas pranašų pavyzdžiu ir simboliškai kalbėdamas apie figmedį Jėzus, pasinaudoja laiko ženklais, kad parodytų, kokia nevaisinga yra tauta, kuri tik dangstosi įstatymų lapais. Piešiasi labai konkreti analogija su pirmųjų žmonių nuodėme, kai norėdami paslėpti savo gėdą jie taip pat dengė ją figmedžio lapais. Daugelis stengiasi išsiteisinti darbais ir maldingumu, bet Viešpačiui reikalingi tikėjimo vaisiai ir neradęs tokių Jis skelbia nuosprendį. Tačiau mokiniai čia regėjo tik išorinį faktą ir neišgirdo perspėjimo: „Bet jei neatsiversite, visi taip pat pražūsite“ (Lk 13,3).

Vėliau apaštalai prašė sustiprinti jų tikėjimą, o  Jėzus jiems atsakė: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį ir įsakytumėte šitam šilkmedžiui: ‘Išsirauk ir pasisodink jūroje‘, – tai jis paklausytų jūsų“ (Lk 17,6). Šilkmedis labai panašus į figmedį. Pažinodami figmedį ir prisiminę jo nudžiūvimo atvejį mokiniai dabar jau aiškiai turėjo suprasti šį palyginimą. Tačiau ar suprato Jėzaus mintį apie tai jog reikia išrauti iš savęs pyktį ir negailestingumą? Jėzus rodė į konkretų medį, sakydamas „šitas“ ir duodamas suprasti, kad turime galvoti apie konkretų pyktį ir negailestingumą, įsakydami jiems išsirauti ir pasisodinti jūroje! 

Kodėl figmedis?

Visų pirma, figmedis turi labai stiprias ir gilias šaknis. Kaip tik dėl buvo labai sunku jį išrauti, o kaitra ir temperatūrų kaita neturi įtakos augimui, nes savo šaknimis šis medis siekia giliausius vandens sluoksnius. Atželia net figmedžio kelmai, tad jis yra labai gyvybingas. Lygiai taip pat yra su ydų išrovimu – jos laikosi savo šaknimis pačiuose giliausiuose žmogaus kloduose.

Antra – sausa figmedžio mediena buvo naudojama karstų ir skrynių gamyboje, o pats medis užauga gana greitai netgi sausros metu. Taip ir mūsų ydos – veši greitai ir nekontroliuojamai,  joms tinka bet kokia aplinka ir sąlygos, jos, kaip ir tie karstai, išsilaiko ilgai ir negenda. Karstas reiškia mirtį, mirtinos yra ir nuodėmės. Pyktis yra šėtono įrankis, kurį jis naudoja dvasinio žmogaus numarinimui, o figmedžio mediena patikimai užkonservuoja mirtį.

Trečia – figmedžio vaisiai yra kartūs kaip kartūs ir nuodėmės vaisiai. Po nuodėmės, kaip ir po figos kramtymo, išlieka kartėlis.

Ir ketvirta – skirtingai nuo kitų vaismedžių, figmedį apdulkina tik vapsvos. Apdulkinimas įvyksta tik tada, kai vapsva įkiša savo geluonį tiesiai į vaisiaus šerdį. Taigi, kad užsimegztų vaisius, reikalinga jam „įgelti“ tik vieną kartą. O kiek kartų reikia „įgelti“ žmogui, kad jo širdyje sukiltų pyktis? Ar neteko girdėti: „Man jis jau vieną kartą įgėlė, daugiau to nenoriu“ – ir piktojo vaisius jau užmegztas. Kai žmogus prabyla šitaip, piktoji nuodėmės vapsva jau būna įgėlusi!

Į apaštalų prašymą sustiprinti tikėjimą Jėzus atsako: „Jei turėtumėte tikėjimą kaip garstyčios grūdelį“. Tai reiškia, kad pykčio įveikimui pakanka net mažiausio tikėjimo, tokio mažo, kaip garstyčios grūdelis, kad nuoskauda ir pyktis pasisodintų jūroje.

Figos medis turi ilgą ir painią istoriją Šventajame Rašte. Ši istorija eina per nuodėmę ir gėdą, taiką ir gerovę bei vaisingą tikėjimą. Žemė kupina Dievo ženklų.