Galilėjaus mokinys Jonas Lietuvis

Genialaus italų mokslininko lr mąstytojo G. Galilėjaus biografijos tyrinėtojai jau XIX a. pabaigoje atkreipė dėmesį į jo as­meninius užrašus, paties kartais vadintus „namų atmintine“ (itališkai — Ricordi). Juo­se yra daug vertingų istorinių duomenų, ki­tur neišlikusių arba sunkiai surandamų ar­chyviniuose fonduose. „Ricordi" sąsiuvi­niuose sužymėtos mokslininko asmeninės pajamos ir išlaidos, paskaitų tvarkaraščiai, jo privačių pamokų sąrašai, tų pamokų lan­kytojų sąrašai lr kt.

Mat, iki 1609 m., kol sulaukė Padujos universiteto profesoriaus vardo ir tuo pa­čiu — pastovaus atlyginimo, Galilėjus nebu­vo materialiai pakankamai aprūpintas. To­dėl vertėsi įvairiais privačiais uždarbiais. Teikdavo pamokas, surinkęs klausytojų gru­peles. Panašiai uždarbiaudavo ir kiti profe­soriai.

XVI a. pab.—XVII a. pirmaisiais dešimt­mečiais abiejuose Padujos universitetuose studijuodavo nemažas būrelis studentų, ki­lusių iš tuometinės Lietuvos-Lenkijos valsty­bės. Kartais, pasak lenkų tyrinėtojo J. Kovalčiko, tas būrelis būdavo net iki dvidešim­ties asmenų. Tokio pasipildančio būrelio veikla įgavo tam tikras organizuoto veiki­mo formas. Nuo 1592 m. Padujoje pradėjo veikti draugija, pasivadinusi „Lenkijos ka­ralystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikš­tystės Nacija“ (Natlo Regnl Polonlae et Magni Ducatus Lithuanlcie). Bene svarbiau­siu savo tikslu ji laikė savišalpą, materiali­nės pagalbos teikimą. Draugija rūpinosi ne vien studijuojančiais, bet ir kitais čia at­vykusiais asmenimis: diplomatiniais pasiun­tiniais, pirkliais, piligrimais ir pan. Padujos universiteto senajame archyve šios draugi­jos išlikusiose metrikose vien dvidešimties metų laikotarpiu (nuo 1592 iki 1612 m.) buvo įrašyti jai epizodiškai priklausę 622 asmenys. Maždaug pusė jų — atvykusieji stu­dijuoti. Daug pavardžių rodo jų lietuvišką kilmę arba bent gyvenus tuometinės Lietu­vos ribose.

Ne visi norintys mokytis galėdavo iš kar­to patekti į studentų gretas, o dalis ir pa­tekusiųjų — daryti reikšmingą pažangą. Įvairių būta kliūčių: pasiruošimo lygis, silp­nas mokslinių lotynų ir graikų kalbų mokė­jimas ir kt. Tas kliūtis įveikti ir padėdavo profesorių privatūs pagalbiniai kursai. Be to, Venecijos respublikos moksliniai centrai (vienas reikšmingiausių buvo Paduja) anuo­met garsėjo aukštu karinės architektūros, fortifikacinės statybos technikos lygiu. Vė­lyvojo renesanso laikotarpiu šioje srityje skelbiamų naujausių karybos doktrinų po­žiūriu venecijiečiai pirmavo tarp kitų Eu­ropos valstybių. Plačiai buvo žinomi ir praktikoje taikomi B. Lorinio, A. Deliakvo (dell'Aqua) ir V. Skamocio (Scamozzi) vei­kalai. Tad atvykę užsieniečiai pirmiau­sia stengdavosi patekti į papildomus priva­čius tvirtovių statymo, naujų miestų-tvirtovių išplanavimo pagrindų kursus. Kaip rodo lenkų tyrinėtojų archyvinių šaltinių naujos studijos, daugumas XVII a. pradžios studen­tų, atvykusių iš Lietuvos ir Lenkijos žemių, įskaitant ir tuos, kurie savo būsimą profesiją aiškiai siejo su bažnytine karjera, šalia pa­sirinktų pagrindinių profesijos dalykų, Pa­dujoje studijavo ir karinę architektūrą (architectura militare).

XVII a. pirmajame dešimtmetyje labai po­puliarios buvo privačios Galilėjaus pamo­kos— plačios tematikos, aprėpiančios kari­nės inžinerijos, mechanikos, topografijos bei astronomijos pagrindus. Per tas pamokas mokslininkas taip pat išmokydavo klausy­tojus naudotis savo sukurtu instrumentu — masteliniu skriestuvu (circinium proportionis arba compasso militare). Norintys galė­davo šitokį įrankį, pagamintą mokslininko priežiūroje, įsigyti kartu su aprašymu. Tas skriestuvas buvo itin naudingas architektų darbuose, karo inžineriniuose apskaičiavi­muose, planuojant naujas tvirtoves ir mies­tus.

Be to, Galilėjus rašė savo mokiniams jo dėstytų dalykų vadovėlius. Turtingesniesiems juos parduodavo, nepasiturintiems leisdavo nusirašyti. Kai kuriuos vadovėlius išspausdino, kiti išliko rankraščiuose; iš pastarųjų itin žinomi du: „Trumpas dėsty­mas apie karinę architektūrą“ (Breve istru­zione all'architeciura militare) ir „Veikalas apie tvirtoves“ (Trattato di fortificazione).

1599—1604 m. į Padują iš Lenkijos ir Lie­tuvos žemių buvo atvykę apie 20 jaunuolių. Dauguma jų lankė Galilėjaus privačiai dės­tomą fortifikacijų kursą bei instruktyvinių paskaitų ciklą, kaip naudotis praktikoje jo masteliniu skriestuvu. Iš paminėtos grupelės vienuolika asmenų šį instrumentą įsigijo.

„Ricordi“ užrašuose 1603—1604 m. antrą kartą paminėti Jonas Lietuvis (Giovanni Li­tuano) ir Stanislovas Liasockis iš Glevo, len­kas, kaip labiausiai darą pažangą moksle ir aistringi Galilėjaus dėstymo šalininkai. Lietuvių ir lenkų pavardės Galilėjui buvo per­nelyg sunkiai ištariamos ir užrašomos, to­dėl „Ricordi“ tiesiog buvo pažymimas var­das ir tautybė arba šalis, iš kurios studentas kilęs. Due Polacchi cominciarono fortificazione („du lenkai pradėjo mokslus apie tvir­toves“), Uno Lituano... („vienas lietuvis“) ir t. t. Įdomu, kad „Ricordi” gana aiškiai ski­riamas lenkas, lietuvis ar rusas (Rutheno), kilęs iš tuometinės Lietuvos kunigaikštystės žemių.

Kas gi tasai Glovanni Lituano, uoliai stu­dijavęs tvirtovių statybos meną?

Ta proga paminėtina dar viena detalė. Kai kurie Galilėjaus palikimo tyrinėtojai pažy­mi, jog tiktai savo pamėgtų mokinių ir sve­timšalių tarpo vardus jis italindavo arba žy­mėdavo mažybine forma privačiuose užra­šuose.

B. Bilinskis savo pastarųjų metų publika­cijoje (straipsnių rinkinys iš lenkų mokslo istorijos, 1969 m., Vroclavas), patvirtino, kad tasai lietuvis buvęs Jonas Stanislovas Sapiega, Leono sūnus. Tuometinėje feodali­nėje Lietuvos valstybėje tai neeilinis asmuo, didelių gabumų žmogus, valstybės veikėjas, perėjęs keletą žemesnių administracinės kar­jeros pakopų, 29 metų amžiaus jau tapęs Lietuvos kunigaikštystės didžiuoju maršal­ka. Senesnėje lenkų istorinėje literatūroje jis rečiau minimas, mat, kaip ir jo tėvas, Jonas Stanislovas Sapiega buvo nusistatęs prieš Liublino uniją.

Ar turėjo jis laiko lr sąlygų panaudoti įgytas inžinerines žinias praktinėje veiklo­je,— kol kas sunku pasakyti. Galilėjaus „Ricordi“ minimi dar pora kitų „Lituano“ arba „da Lituanla“ laukia mūsų istorikų dė­mesio. Juk ten, tarpe kitų, jau išaiškintų, mokėsi ir Giedraičių, Valavičių šeimų at­stovai.

Įdomus ir tas faktas, kad Vilniaus seno­jo universiteto profesorius O. Krigeris sa­vo civilinės ir karinės architektūros kurse apie XVII a. vidurį jau mokė klausytojus naudotis inžineriniuose darbuose masteliniu skriestuvu (compasso militare).

Šių eilučių autorius, 1973 m. gavęs pro­gos, kad ir trumpai, apžiūrėti Padujos ka­tedros vidų, gerokai nustebo, išvydęs joje kelis antkapinius paminklus, bylojančius apie čia palaidotus asmenis, žinomomis Len­kijos ir Lietuvos ribose pavardėmis. Ir dar vienas įdomus faktas: Ufici galerijoje (Flo­rencijoje), Lianci pusės eilėje, trečio aukšto salėse tarpe kitų lenkų ir lietuvių kilmės di­dikų portretų kabo ir Jono Sapiegos port­retas. Muziejaus gidas, paklaustas, kaip čia atsirado kai kurie Radvilų, Sapiegų, Sobieskių, Zamojskių ir kitų didikų portretai, paaiškino, esą, per šeimyninius arba diploma­tinius ryšius.

Ne mažiau intensyvūs kultūriniai ryšiai praeityje su Italija išryškėtų, tiriant ir Bo­lonijos senojo universiteto archyvus.

Mokslinių, kultūrinių bei meninių sąvei­kų išaiškinimas padeda geriau suprasti pro­gresyvių kultūros tendencijų ištakas, teisin­gai nušviesti mokslinio progreso kelius.

STASYS ABRAMAUSKAS 

 Paduja —Vilnius

Šeimyninės paslaptys Renesanso paveiksluose (2)

Įdėmiai pažvelgę į Renesanso laikotarpio paveikslus galime daug ką sužinoti apie tų laikų šeimas. Kaip dailininkas vaizdavo, kad žmona ištikima vyrui? Kas per keistas daiktas virš jaunavedžių galvos? Kodėl šlapinasi Kupidonas? Ir kam meilužės portretas ant medalio?

2. Šeimininkė ar vergė?  

 

Domenico Ghirlandaio
Costanza Caetani Portrait of a member of the Medici family
1488 / 57.2 х 37.5 cm.
National Gallery – London.

XV-XVI amžiaus Italijoje paplito vestuvinis jaunojo ar jaunosios portreto tipas, nurodantis į tai ar jaunieji yra suižadėję ar susituokę. Costanza Caetani kilusi iš žinomos Mediči giminės. Ji gimė 1469 metais ir ištekėjo 1489 metais. Be to apie ją nežinoma nieko. Bet nepaisant duomenų trūkumo, kiekvienas pažvelgęs į šį paveikslą pasakys, kad mergina buvo su charakteriu. Drąsus ir tiesus žvilgsnis, jokio nuolankumo. Costanza taip pasitiki savimi, kad atrodo, jog ji net puikuojasi. Jos žvilgsnis tarsi meta iššūkį ir tai sunkiai dera su tuo, kaip delikačiai ir atsargiai ji laiko gėles.

Kaip (be įrašo) dailininkas mums duoda suprasti, kad Costanza yra ištekėjusi? Į kairę nuo žiūrovo vos matomas pilkas šunelis. Tai labai paplitęs ištikimybės vyrui ženklas.

Tiems, kam nepakanka šuns, yra tam tikri daiktai ant stalo. Pirmiausia – brangenybės. Trys, ant suvynioto popieriaus užmauti žiedai ir medalionas. Visa tai buvo vadinama contrados – būsimo vyro dovana nuotakai. Medalionas buvo vadinamas pendetta di moglianza (santuokos medalionu) ir užsidedamas tik ;per vestuves. Kartais jis būdavo perkamas, o kartais – išsinuomojamas.

Bet labiausiai netikėtas ir įdomiausias dalykas – adata, smeigtukai ir antpirštis. Dokumentai Visa tai – jaunikio dovana. Išlikę dokumentai byloja, kad tokios dovanos buvo labai paplitusios. Jei žiedai ir medalionas puošė nuotaką ir simbolizavo tai, kaip jaunikis ją vertina, tai siuvimo reikmenys buvo užuomina apie tai, kas dera moteriai, kad jos veiklos sfera – namai ir ūkis.

Tačiau šie nuolankūs daiktai nedera su savimi pasitikinčia Costanza. Vienu rankos judesiu ji gali nušluoti nuo stalo visus šiuos niekniekius ir įtvirtinti savo valią. Tuo galima tikėti arba ne.

Šeimyninės paslaptys Renesanso paveiksluose (1)

Įdėmiai pažvelgę į Renesanos laikotarpio paveikslus galime daug ką sužinoti apie tų laikų šeimas. Kaip dailininkas vaizdavo, kad žmona ištikima vyrui? Kas per keistas daiktas virš jaunavedžių galvos? Kodėl šlapinasi Kupidonas? Ir kam meilužės portretas ant medalio?

Venera - nuotaka

Venus and Cupid / Lorenzo Lotto (Italian, Venice ca. 1480–1556 Loreto) / Oil on canvas / 92.4 x 111.4 cm
The Metropolitan Museum of Art

Kad ir kaip būtų keistas, bet šis jausmingas ir atviras paveikslas yra ne kas kita, kaip.... vestuvinis portretas. Būtent taip nežinomas Šiaurės Italijos gyventojas panoro matyti savo jauną žmoną.

Iš ko galime spręsti, kad prieš mus ne Venera su nerūpestingu sūneliu, bet reali moteris? Visų pirma ši deivė visgi turi neįprastą aprangą. Apnuogintą krūtinę puošia Strofiumas (lot. strophium, iš gr. strophion, iš gr. strophos 'persukta juosta, raištis') - juosta, kuria moterys apjuosdavo krūtinę. Renesanso metu vyravo paprotys, kad merginos strofiumu puošdavosi pirmąją vestuvinę naktį, o teisė jį atrišti būdavo suteikiama jos vyrui. Tai simbolizavo mergystės praradimą.

Veneros galvą taip pat puošia neįprastas deivei apdangalas – venecijietiška vestuvinė tiara su vualiu ir vienu auskaru (!).  Jos rankoje – mirtos šakelė, ji pati apiberta rožių žiedlapiais. Riešai papuošti kaspinėliais, kurie simbolizuoja meilę.

Bet pati keisčiausia paveikslo tematiką nurodanti detalė susijusi su Kupidonu. Jis ne tik stovi šalia savo motinos, jis šlapinasi per vainiką su rūkstančia smilkalinė! Tokį nepadorų vaikelio elgesį galima paaiškinti tuo, kad XVI amžiuje besišlapinantys berniukai buvo laikomi juokingais ir valiūkiškais ir tuo pačiu metu simbolizavo vaisingumą ir gerovę. Jie buvo vaizduojami ant padėklų, kuriuos vyrai vaiko gimimo proga dovanodavo savo žmonoms.

Paveikslo personažus supa nevienareikšmiškos detalės, nurodančios į tai kas santuokoje gera ir tai kas bloga. Galiniame plane ąžuolo kamieną juosia gebenė (taip ir žmona turi vyniotis apie savo vyrą). O prieš Venerą matome gyvatę ir rykštė. Rykštė greičiausiai skirta Kupidonui auklėti (kad nepiktnaudžiautų savo strėlėmis ir nešaudytų kur papuolė). Na, o gyvatė yra šeimos santykius griaunančio pavydo simbolis.

Tam, kad visiškai aiškiai suprastume lengvabūdišką paveikslo charakterį, įsivaizduokim apnuogintos šių laikų merginos nuotrauką. Ir vienintelis ją puošiantis rūbas – vestuvinis nuometas. Net be to Kupidono aišku, kad toks vaizdas pasižymi stipriu erotiniu atspalviu. Greičiausiai užsakovas paveikslą pakabino kuo toliau nuo svetimų akių - savo miegamajame. Jis buvo pasimėgavimui, o mums primena, kad net tais laikais, kai santuoka būdavo sudaroma iš išskaičiavimo, joje visgi atsirasdavo vietos ir lengvabūdiškam seksui.

Gverčino „Sūnaus palaidūno sugrįžimas"

Džovanis Frančeskas Barbjeris (Giovani Francesko Barbieri, 1591-1666 m.) amžininkų pramintas Gverčinu (Žvairiuku) užaugo neturtingoje. Šeimoje Čento mies­telyje, tarp Bolonijos ir Feraros. Beveik savamokslis dailinin­kas sukūrė savitą stilių, mokydamasis iš Feraros dailininkų Skarselino, (Scarsellino) ir Lodoviko Karačio (Lodovico Carraci). 1617 m. Lodovikas, pranešdamas apie šio jauno dailininko atvykimą į Boloniją, pristatė jį kaip puikų piešinio meistrą ir koloristą, natūros žinovą. Atvykęs į Boloniją, jau­nasis menininkas įsiliejo į Hanibalo, Lodoviko ir Agostino Karačių 1585 m. Bolonijoje įkurtos dailės akademijos gyve­nimą. Ši Accademia degli Incamminati (it. Keliaujančiųjų aka­demija) veikė ir kaip dirbtuvė, kurioje buvo tapoma, ir kaip mokykla, kurioje dėstyta plastikos teorija, Karačiai skatino piešti gyvus modelius, priešingai nei kitos akademijos, ku­rios siūlė kopijuoti meistrų kūrinius. Mokiniai (Gvidas Re­nis (Guido Reni), Domenikinas (Domenichino), Albanis (Albanis), Gverčinas (Guercino), kurie buvo laikomi labiau sekėjais, čia lankydamiesi savo eksperimentais teikdavo me­džiagos estetiniams debatams. Akademijos nuostatos for­mavosi veikiamos kontrreformacijos idėjų. Potridentinėje epochoje didelis dėmesys buvo skiriamas religiniam menui, kuriuo buvo siekiama išreikšti ir apginti Bažnyčios dogmas, tuo metu ypač puolamas protestantų. Tuo metu buvo iš­leista nemažai menui skirtų traktatų, kuriuos apibendrinę galėtume pasakyti, kad iš religinio meno buvo reikalaujama aiškumo, paprastumo ir suprantamumo, realistinės interpre­tacijos ir emocinės paskatos pamaldumui. Tad ir akademijo­je išryškėjo pagrindinės naujojo meno nuostatos: menas turi įtikinti ir jaudinti, sukelti įvairių įspūdžių. Ieškant metodų, kaip paveikti žiūrovą, orientuojamasi į jo socialinius porei­kius, jam artimą kultūros tradiciją. Buvo mėgstami Naujojo Testamento siužetai, o Senasis Testamentas traktuojamas kaip Naujojo pranašas.

Kai iš Bolonijos kilęs kardinolas Alesandras Liudovizis (Alessandro Ludovisi) 1621 m. tapo popiežiumi Grigaliu­mi XV, Gverčinas kartu su dauguma boloniečių dailininkų išvyko į Romą. Nors jis ten praleido tik keletą metų, sukūrė reikšmingų darbų ir galėjo dalyvauti svarbių dvasinių įvykių, kviečiančių Bažnyčios atsinaujinimui, sūkuryje. Trumpo popiežiaus Grigaliaus XV pontifikato metu tą pačią 1622 m. gegužės 22 dieną buvo kanonizuoti keturi didieji XVI a. Bažnyčios reformatoriai, uždegančio, asketinio ir mistinio gyvenimo liudytojai Teresė Avilietė, Pilypas Neris, Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras. Jie buvo naujas dvasios gūsis Bažnyčiai, gaivinęs paprastų tikinčiųjų širdis, priartinęs jiems krikščioniškuosius slėpinius.

Gverčinas buvo labai produktyvus dailininkas - yra žino­ma daugiau kaip šimtas jo sukurtų altoriaus paveikslų bei daugybė kitų paveikslų ir piešinių. Jo stilius per ilgą kūrybinį gyvenimą net keletą kartų dramatiškai keitėsi. Ankstyvieji darbai labai gyvi, dinamiški, kontrastingos šviesotamsos. Vė­liau kūrė šviesesnes, paprastesnes, jausmingesnes drobes. Esame taip pripratę prie Rembrandto panašiu metu (1662 m.) sukurto sūnaus palaidūno sugrįžimo paveikslo, saugomo Ermitaže, kad atrodo, jog jis bene vienintelis kūrė šia tema, tačiau iš tiesų yra daug šios temos plėtočių. Viena iš ankstyviausių žinomų sūnaus-palaidūn'o iliustracijų - iš XI a. Biblijos. Garsus Diurerio (1496 m.) paveikslas simbolizuoja nelaimingą sūnų, klūpantį prie lovio, apsuptą kiaulių. XVI-XVII a. daug kartų grįžta prie šios temos,nes ypatin­gas dėmesys buvo.skiriama sakramentų, ypač Atgailos ir Eucharistijos, vaizdavimui. Dažnai prisimenamas karalius Dovydas, Marija Magdalietė, atgailaujantis Petras, šv. Jonas Nepomukas, ątsisąkęs išduoti išpažinties paslaptį ir, žinoma, sūnus-palaidūnas.

„Pats Atgailos“ sakramentas buvo naujai apmąstomas. Jau 1215 m. Inocento III Romoje sušauktame IV Laterano su­sirinkime pirmą kartą kalbama apie privalomos išpažinties būtinumą bent kartą per metus, Tridento susirinkimas šį reikalavimą patvirtino pabrėždamas, kad Atgailos sakra­mentą įsteigė pats Kristus. Po Tridento susirinkimo Bažnyčia stengėsi skirti kiek galima daugiau dėmesio tinkamam nuodėmklausių parengimui, kartu siekdama, kad ir tikintieji sąmoningiau išgyventų šį sakramentą. Dažnos išpažinties praktika gimė pranciškonų ir dominikonų vienuolynuose, kur vienuoliai dažnai eidavo pasikalbėti su savo dvasios tėvu, kuris būdavo ir jų nuodėmklausys.

Šv. Ignacas Lojola savo „Dvasinėse pratybose“, skirtose ne tik vienuoliams, ragina jas atliekančius kuo dažniau atlikti nuoseklią sąžinės sąskaitą ir išpažintį. „Patariame kas savaitę išpažinti savo nuodėmes ir, jei gali, kas antrą savaitę priimti šv. Komuniją arba, jei trokštų, dar geriau - kiekvieną savaitę.“ Tad po truputį ir parapijose atsirasdavo žmonių, dažnai einančių išpažinties. Apmąstoma sūnaus palaidūno istorija bei ją vaizdavę paveikslai galėjo padėti tikintiesiems atrasti Susitaikinimo džiaugsmą.

Gverčino nutapytas paveikslas (saugomas Vloclaveko vyskupijos muziejuje, Lenkijoje) remiasi sūnaus palaidūno palyginimu, aprašytu Evangelijoje pagal Luką (15, 11-32): sūnus, iššvaistęs visą iš tėvo gautą palikimą, ganydamas kiaules apsisprendžia grįžti namo ir atgailaudamas prašyti, kad tėvas jį priimtų bent samdiniu. Dailininkas sutelkia dėmesį į jautrią tėvo ir sūnaus susitikimo sceną. Šį palyginimą savo drobėse Gverčinas vaizdavo ne vieną kartą. Ankstesnėse Sūnaus palaidūno meninėse interpretacijose Gverčinas didesnį dėmesį skyrė detalėms. Pvz., garsioje sūnaus palaidūno sugrįžimo drobėje, sukurtoje 1619 m., sugrįžęs sūnus velkamas nauju drabužiu, jam paruoštas žiedas ir nauji sandalai. Šios detalės turi gilią teologinę prasmę. Ant sugrįžusio sūnaus piršto užmautas žiedas reiškia, kad jam grąžinamos prarastos teisės, sandalai, kuriais vėl apaunamas, žymi, kad jis yra laisvas žmogus, ne vergas ir ne svečias, nes avalynę namuose turėjo teisę dėvėti tik šei­mininkas) o naujas drabužis reiškia, kad jam vėl grąžinamas nuodėmės nepažeistas tyrumas. Tad į namus jis priimamas kaip sūnus. „Tėvo ištikimybė sutelkta į pražuvusio sūnaus žmogiškumą, jo orumą. Didžiulis džiaugsmas, jam grįžus namo, geriausiai apie tai byloja. (...) Meilė sūnui, kylanti iš pačios tėvystės esmės, tarytum įpareigoja tėvą rūpintis sūnaus orumu.“ (jonas Paulius II („Dives- in Misencordia, 6).

Tačiau visą šį koncentruotą teologinį turinį savo vėles­niuose darbuose Gverčinas bando išreikšti minimalistinėmis priemonėmis: žvilgsniu, gestu, susitelkdamas tik į patį tėvo ir sūnaus santykį. Atkreiptinas dėmesys į tėvą, kuris pavaizduotas kaip kupinas atjautos senolis su rytietišku gal­vos apdangalu, raudona tunika ir mėlynu apsiaustu. Galbūt neatsitiktinai. Raudoną tunika ir mėlynu apsiaustu dauge­lyje ikonų vaizduojamas Jėzus Pantokratas. Nors palygini­me kalbama tik apie Tėvą, jis yra kaip Gailestingojo Jėzaus, kurio vardu kunigas atleidžia nuodėmes, provaizdis. Jau šv. Augustinas bando kristologiją įžvelgti, kai sakoma, jog tėvas sūnų apkabino (plg. Lk 15,20). „Sūnus yra Tėvo ran­ka“, - aiškina jis. Gverčino paveiksle tėvas švelniai apkabina sūnų, dėdamas jam ranką ant širdies tarsi kurdamas naują širdį. Sūnaus nuogumas, pridengtas tik keliomis apdrisku­siomis drapanomis, primena Adomą, po nuodėmės besigė­dijantį savo nuogumo. _:

Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad vyresnysis sūnus nedalyvavo toje graudinančioje tėvo ir sūnaus susitikimo scenoje, nes tuo metu buvo laukuose ir išgirdęs muziką ir šokius, pasišaukęs tarną sužinojo, kad sugrįžo jo brolis, o tė­vas liepęs papjauti nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko (plg. Lk 15,25-27).

Tačiau Gverčino nutapytame paveiksle matome vyresnėlį kaip nebylų liudininką, stovintį už tėvo nugaros, sutrikusį, nuliūdusį, sunėrusį rankas. Dažnai sunertos rankos reiškia maldos būseną - kartais ypatingai karštos, iš nevilties gelmių šaukiančios: „kodėl“? Tačiau šiame paveiksle sunertos ran­kos panašesnės į statomą sieną, negebėjimą suprasti ir priimti šio, tarsi neteisingo jo atžvilgiu, tėvo gailestingumo jaunėliui. Bet gal kaip tik tos sunertos rankos vieną dieną taps gailestin­gos maldos ženklu? Juk tėvas trokšta, kad vyresnysis sūnus dalyvautų ir jo gailestingume: „Visa, kas mano, yra ir tavo.“ į (Lk 15,31) Medituodamas sūnaus paklydėlio istoriją, Hen­ris Niumanas pastebi, kad ne tik jaunėlis kviečiamas užaugti į ir vieną dieną atrasti savyje tėvo širdį, bet ir vyresnysis turi tapti tėvo gailestingumą liudijančiu ženklu. „Tapimas gailes­tingu tėvu yra aukščiausias dvasios tikslas.“ Jis „leis išpildyti giliausius nerimstančios mano širdies troškimus. Juk ar gali būti didesnis džiaugsmas, kaip ištiesti nuvargusias rankas ir laiminant pailsinti jas ant mano sugrįžusių vaikų pečių?“

Jolanta Stupelytė

Linksmasis Dievo paukštelis

Šventasis Pilypas Neris

Kai vyko Ignaco Lojolos,Teresės Avilietės, Pranciškaus Ksavero, Izidoriaus Artojo ir Pilypo Nerio beatifikacija, sąmojingi italai kalbėjo:,,Popiežius paskelbė -Šventaisiais keturis ispanus ir vieną šventąjį.“ Tai suprantama, nes Pilypą Nerį dar jam gyvam esant žmonės vadino šventuoju. Šis kunigas buvo popiežių (jų pergyveno penkiolika), kardinolų, Romos aristokratų, garsių menininkų bei pirmiausia paprastų žmonių nuodėmklausys ir tikras draugas. Jam nebuvo svarbus žmogaus politinis statusas, pats kelis kartus griežtai atsisakė kardinolo purpurų. Gyveno skurde, mito duona, vaisiais ir vandeniu, bet nepaprastai paisė švaros ir higienos. Buvo mistikas, apdovanotas neeiliniais gebėjimais, tačiau labai nemėgo, kai apie tai buvo kalbama, vengė pasakotis ir pats. Jis gyveno nuolat apsuptas žmonių, tačiau labai mėgo ir vienatvę, nes tada galėjo melstis ir kalbėtis su Viešpačiu.

Jaunystė

1515 metų liepos 21 dieną, šeštadienį, Florencijos notaro Francesco ir jo žmonos Lucrezijos da Mosciano šeimoje gimė berniukas, kurį pakrikštijo Filippo Romolo vardu. Be jo, augo dar dvi sesutės. Tuo metu Teresė Avilietė buvo keturių mėnesių, jaunuolis Ignacas Lojolą džiaugėsi gyvenimo teikiamais malonumais, o 37-erių Tomas Moras - tarnavo Anglijos karaliui Henrikui VIII. Po dvejų metų Martinas Lutheris prikals savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.

Greit mirė berniuko motina, tačiau su pamote jis puikiai sutarė. Tėvas pasižymėjo kategorišku būdu, bu­vo karštas politinio veikėjo ir Bažnyčios reformatoriaus, dominikono Girolamos Savonarolos gerbėjas, žavėjosi alchemija ir, aišku, palankumo iš valdančiosios Medi­či šeimos nesulaukė. Tad materialiai Neriai vertėsi vi­sai kukliai.

Vaikas savo prigimtimi buvo miestietis. Jis klaidžiojo po daugybę Florencijos bažnyčių, kartais pasukdavo į už­miesčio bažnytėles, ieškojo vienumos ir nuošalios vietos maldai. Ypač susidraugavo su dominikonais jų vienuo­lyne, kur pasisėmė daug žinių. Tačiau atėjo metas rink­tis gyvenimo kelią ir tėvas išsiuntė Pilypą pas giminaitį prekiją, kad jis išmoktų pirklio amato. Vietovė vadinosi San Džermanas ir buvo Kasino kalno papėdėje. Tačiau čia Pilypas išmoko ne pirklio amato, o liturgijos ir atsis­kyrėliško gyvenimo. Pilypas surado savo gyvenimo kelią. Tada jis patraukė į Romą.

Šešiasdešimčiai metų į Romą

To meto Roma toli gražu nebuvo patrauklus miestas. Ji buvo mažesnė už Londoną ir Paryžių, purvina visom to žodžio prasmėm. Atstumiančiai elgėsi ir dvasininkija. Ji skendėjo prabangoje, gyveno pasaulietiškai, net popie­žių elgesys buvo daugeliu požiūrių nederamas.

Pilypas čia 17 metų bus pasaulietis, glausis florentiečių kolonijoje. Jis apsigyvena pas muitininką Galeotto Caccia ir tampa dviejų jo sūnų mokytoju. Už tai gavo labai kuklų mažutėlaitį kambarėlį ir retkarčiais po maišą grūdų, iš kurių kaimynas kepėjas prikepdavo jam duonos. Toji duona, sauja alyvuogių ir šulinio vanduo buvo visas jauno žmogaus maistas. Jau tada jis buvo apsisprendęs gyventi neturte. Tuo pat metu Pilypas pradėjo teologi­jos ir filosofijos studijas. Pradėjo skaityti ir visą gyvenimą skaitys Tomo Akviniečio raštus.

Jaunas žmogus patraukdavo aplinkinius savo nuošir­dumu, itin geru būdu ir puikiu humoro jausmu. Nei vie­na jo diena nepraeidavo be daugybės pokštų, išdaigų. Be­je, abu linksmojo mokytojo mokiniai, muitininko sūnūs, vėliau pasirinks gyvenimą, pašvęstą Dievui: vienas taps kunigu, o kitas - vienuoliu kartūzu. Kai berniukai buvo išmokyti, Pilypas pradėjo keistą keliauninko-maldininko-eremito kelią Romoje! Būdamas labai komunikabilus ir linksmas, jis greit užmegzdavo pažintis su žmonėmis ir savaime ėmė burtis skaitančių ir aptariančių Šventąjį Raštą būrelis. Tai buvo gyvos diskusijos, kuriose pasisa­kydavo visi dalyviai. Gatvėse Pilypas žaisdavo su vaikais, ir žaidimai baigdavosi... evangelizacija. Pradėjo piligrimi­nes keliones po Romos bažnyčias. Su būriais maldininkų traukdavo iš vienos į kitą giedodami liaudiškas šventas giesmes, vadinamas Laudi. Nors nuolat būdavo žmonė­se, jis ieškojo vienatvės, atsiskyrimo, kad galėtų melstis ir būti su Kristumi.

Pilypo Sekminės

Ideali vieta niekieno netrukdomam melstis buvo Šv. Sebastijono katakombos. Ten Pilypas dažnai praleisda­vo ištisas naktis. Manoma, jog tai truko 10 metų. 1544-ai- siais per Sekmines čia Pilypas nepaprastai karštai meldėsi Šventajai Dvasiai. Staiga jis pamatė į jo kūną besiver­žiantį ugnies kamuolį. Parpuolęs maldavo: „Dieve, užten­ka, daugiau nebegaliu!“ Jo krūtinė išsiplėtė, o širdis ėmė taip plakti, kad buvo girdėti už kelių žingsnių. Nuo kūno ėmė sklisti stiprus karštis. Šis fe­nomenas išliko visam gyvenimui. Joks gydytojas negalėjo paaiškin­ti, iš kur tas nuo Pilypo sklindan­tis karštis, kodėl taip nenatūraliai garsiai plaka širdis ir tokia išsiplė­tusi krūtinės ląstos kairioji pusė. Tik vėliau, mirus Pilypui Neriui ir padarius jo kūno skrodimą, pa­aiškėjo, kad šonkauliai buvo išlin­kę išorėn, padarydami vietos neį­prastai didelei širdžiai,

Pats Pilypas nenorėjo kalbėti apie šį įvykį ir prasitarė apie tai tik prieš mirtį vienam mokiniui. Bet manoma, kad būtent tada Šventoji Dvasia ir padarė Pilypą Nerį savo įrankiu. Šis įvykis katakombose jo mokinių vėliau buvo pavadintas Pilypo Nerio Sekminėmis.

Aktyvus apaštalavimas

Dar iki įvykio Šv. Sebastijono katakombose Pilypas pradėjo aktyviai apaštalauti ligoninėse, ypač Šv. Jokūbo, kur gulėjo nepagydomai sergantieji. Dievo žodį jis skel­bia aikštėse, turguose, krautuvėlėse, mokyklose, dirbtuvėse ir greit įgyja neapsakomą populiarumą. Pigiais batais, sudėvėtu abitu, bet visada nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, šis linksmas, nuolat sąmojus laidantis ir pokštus krečiantis žmogus užkariauja romiečių širdis. Jis susidraugauja su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksave­ru. Visi trys dirba Šv. Jokūbo ligoninėje, kur nešvaroje ir skurde merdi valkatos, o dažnai ir kriminaliniai nusi­kaltėliai. Talkininkai savanoriai valo palatas, mazgoja li­gonius, maitina ir skelbia jiems Dievo žodį. Šios veiklos Pilypas Neris neatsisakys iki senatvės, kol tik leis jėgos. Tokios pastangos kitų neliko nepastebėtos ir padėtis dar Pilypui gyvam esant ligoninėse pagerėjo, nes ėmė atsi­rasti vis daugiau ja susirūpinusių.

Kunigas

1551 metų gegužės 23 dieną 36-erių Pilypas Neris įšventinamas į kunigus. Išsikelia iš muitininko Caccia ir persikelia gyventi prie Šv. Jeronimo bažnyčios esančiuo­se namuose. Čia jo kambarėlyje susirenka tiek žmonių, kad sėdėti tenka ant grindų. Publika marga - nuo elito iki skurdžių. Skaitomas Šventasis Raštas, diskutuojama jo temomis. Durys atviros visiems: dieceziniams kuni­gams, klierikams, pasauliečiams, vienuoliams.

Pačiam Pilypui visą laiką būdingi du dalykai: pašauki­mas kontempliuoti ir veržimasis apaštalauti. Be to, Pily­pas turi nuodėmklausio charizmą. Per dieną jis išklauso po keliasdešimt išpažinčių. Penitentai pakyla nuo klausy­klos kitais žmonėmis. Išpažinčių jis klausys iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Žmonės galėjo ateiti išpažinties ir į jo kambarėlį. Išpažinčiai Pilypas skyrė ypatingą reikšmę. Niekada žmonių nebardavo, stengdavosi juos suprasti, padėti išspręsti problemas, dėl kurių jie nusidėjo. Tarp jo ir penitentų už­simegzdavo artimas ryšys, kuris truko dešimtmečiais.

Jo žavesys ir patrauklumas buvo tokie didžiuliai, kad Pilypą pažinoję amžininkai rašė: „Jis traukė žmones kaip magnetas,“ Tas „magnetas“ - tai beribis Pilypo gerumas, neišsenkamas humoras, meilė bei supratingumas. Iš jo spinduliuote spinduliavo džiaugs­mas, ir pats būsimas Šventasis saky­davo, kad linksmam žmogui lengviau priartėti prie Dievą

Didžiulis Pilypo Nerio populia­rumas kėlė nemenką dalies dvasinin­kų pavydą. Šventajam teko perbristi per šmeižtų, pavydo, pykčio, gundymų jūrą. Piktasis irgi bandė kaišioti jam koją. Dėl to jis niekada niekam nesiskundė, išskyrus Nukryžiuotąjį. Į visas negandas atsiliep­ia ilga ir nuoširdžia malda, melsdamasis tol, kol blogis nuo jo pasitraukdavo.

Senatvėje sunkiai sergančiam Pilypui gautas specialus popiežiaus leidimas aukoti Mišias atskirai (bet pagrindi­nė priežastis prašant šio leidimo buvo labai užsitęsiančios Pilypo švenčiamos Mišios bei ekstazė jų metu. Jį apimdavo toks širdies plakimas, kad turėdavo atsiremti alkūnėmis į altorių. Kai kurie autoriai rašo, jog būta ir levitacijos atvejų: aukodamas šv, Mišias, Pilypas prie altoriaus pakildavo nuo grindų).

Oratorija

Pirma rimta oratorijos kaip institucijos pradžia buvo tuomet, kai Pilypas 1564 m. gavo šv. Jono bažnyčią ir buvo paskirtas jos rektoriumi.

O atsirado ji Pilypo kambaryje, pradėjus rinktis 8 -10 jaunų žmonių grupei. Po Šventojo Rašto skaitymo prasidėdavo pokalbiai. Pats Pilypas kalbėdavo labai paprastai, aiškiai, visiems suprantamai. Jis tiesiog spinduliuodavo. Pokalbiuose dalyvaudavo visi. Užsibaigdavo jie malda. Netrukus kambarys tapo per ankštas.Tada žmonės ėmė rinktis tam tikslui pritaikytame bažnyčios sandėly­je. Tuo metu ir atsirado pavadinimas „oratorija“. Dabar jau ateidavo ne tik jaunų amatininkų, bet ir kardinolų, Romos aristokratų, Kai su kitais menininkais įsitraukė ir didieji kompozitoriai Giovanni Pierluigi da Palestrina ir Giovanni Animuccia, atsirado ir muzikos. Pilypas pratino oratorionus prie muzikos, taip pat gamtos grožio suvokimo.

Inkvizicija

Kardinolas Romos generalvikaras Virgilio Rosari ga­na ribotas ir griežtas, sužinojo, kad Pilypas yra ant laužo sudeginto Savonarolos gerbėjas, Be to, jam nepatiko Pi­lypo draugystė su dominikone Tai buvo pirmasis Pi­lypo oratorijos sunkmetis. Tačiau dėl staigios kardinolo mirties viskas savaime susitvarkė.

Mirus popiežiui Pijui IV, popiežiumi išrinktas domi­nikonas Pijus V, kuris savo artimiausiais bendradarbiais taip pat pasirinko dominikonus. Atrodytų, Pilypo sun­kumai baigėsi. Tačiau naujajam popiežiui (kaip, beje, ir ankstesniajam) nepatiko nei Pilypo laisvumas, nei pasau­liečių Šventojo Rašto studijos, kurios jam kėlė sąsajas su protestantizmu (šis buvo tuometinės Bažnyčios skau­dulys ir baimė), o ir jo piligrimystės po bažnyčias labai priminė valkataujančių sektantų charizmininkų būrius, nepaklusnius Bažnyčios hierarchams, - Pilypo laikais to­kių būrių būta ne vieno. Tai buvo antrasis oratorijos sunk­metis, 1569 m, net buvo manoma, kad Pilypui reikės palikti Romą, Tačiau šventasis buvo nuolankus ir karštai meldėsi, nepaisydamas nemalonių.

Tačiau po Pijaus V mirties Bažnyčiai vadovauti iš­renkamas palankus oratorijai popiežius į Grigalius XIII. Pagaliau 1575 m. oratorionai oficialiai įsisteigia ir gauna leidimą statyti savo bažnyčią. Nors neturėjo jokių lėšų, jau 1577 m. Naujoje bažnyčioje (Chiesa Nuova), tiesa, nebaigtoje, buvo aukojamos pirmosios Šv Mišios.

Pilypas sensta

Jis sensta gražiai. Oratorijos plinta po visą Italiją, nors Pilypui tai ir nelabai patinka, Jis dažnai išgydo žmones, jį jau atvirai ir viešai romiečiai vadina šventuoju. Pilypo nuolankumas žavi ir įkvepia, Nuo 1586 m. jis vis dažniau ima sirgti, darosi uždaresnis, Ką gi, perkoptas septynias­dešimtmetis...

Kai sueina 78-eri, Pilypą vis labiau trau­kia vienatvė. Su jo paties sveikata irgi įvyksta stebuklų, ku­rių liudininkais buvo gausus būrys žmo­nių, 80-aisiais gyve­nimo metais prasi­dėjo kraujoplūdžiai, bet jis vis vien aukojo šv. Mišias.

1505 metų ge­gužės 26 dieną, per Devintines, Pilypas meldėsi su jį aplankiusiais kardinolais, klausė kelių išpažinčių, - jos buvo tarsi tėviško atsisveiki­nimo ženklas, Viena paskutinių jo frazių, kuri galėtų būti šventojo palikimas mums, buvo: „Viskas yra tuštybė; kas nori kažko kito, nei Kristaus, pats nežino, ko nori...“

Apie pirmą valandą nakties, prieš pat savo mirtį, tėvui Antonio pasakė jau išeinąs. Pastarajam išskubant šauktis gydytojų pagalbos, tepasakė: „Reikia mirti, Nebesistenkite su savo vaistais. Aš mirštu.“ Skubiai susirinkusiai ben­druomenei meldžiantis, jis kilstelėjo ranką norėdamas palaiminti ir užmigo Viešpatyje,

Vienas iš jo penitentų įrengė Pilypui Neriui Naujoje bažnyčioje koplyčią ir nuo 1602 m, jo kūnas ilsisi ten.

Beatifikuotas 1615 m,, kanonizuotas 1622 m Jo die­ną Katalikų Bažnyčia mini gegužės 26 d.

Jau penkeri metai Oratorijos bendruomenė įsikūrusi Lietuvoje, Vilniuje (Antakalnio g, 4), jos durys atviros visiems, kuriems artima džiaugsmo apaštalo - šv, Pilypo Nerio - dvasia.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2013 m. birželis

Fra Angelico. Kristus nužengė į pragarus

Fra Angelico. Kristus nužengė į pragarus / 183 x 166 cm /1450 / Florencijos vienuolynas, Museo di San Marco.

Kristus nužengė į pragarus, o tiksliau - į Limbo. Šis įvykis neaprašytas nei vienoje iš kanoninių  Evangelijų. Vienintelė rašytinė nuoroda randama apokrifinėje Evangelijoje pagal Nikodemą.

Dar prieš prsikėlimą Jėzus nužengė į pragarus ir išvedė iš ten Senojo Testamento patriarchus ir pranašus, o taip pat Adomą ir Ievą į šviesą. Vėliau patikslinta, kad tai nebuvo Pragaras, o gretima jo sritis Limbo (iš lotynų kalbos limbus – pakraštys, kraštas). Mokymas sako, kad visi šie žmonės, kurie gyveno ir mirė prieš Kristų, aukojosi dėl žmonių atpirkimo, todėl jie buvo patalpinti į atskirą vietą, iš kur Kristus juos išvaduos.

Paveiksle matome, kaip Kristus – nugalėtojas įžengia pro duris, kurios Jam artėjant išvirto pačios. Jos prispaudė mirties ir nuodėmės įsikūnijimą Liuciferį. Išganytojas tiesia savo ranką visų tikinčiųjų tėvui Abraomui, kurį lydi daugybės ilgai išvaduotojo laukusių įkalintų sielų. Tarp jų yra ir Adomas bei Ieva.

Florencijos tapytojas Fra Angelico (1395 –1455 vasario 18) taip pat buvo Dominikonų vienuolis ir 1418 metais įstojo į Fiesole konventą  . Jis išaugo iš paprasto pameistrio, kuris pašviesdavo meistrui žibintu, tapo gerai žinomas ir įgyvendino labai atsakingus užsakymus – freskų ciklus Šv. Petro bazilikoje ir Vatikano Rūmuose. Dar iki mirties ir ypač po jos jis jau buvo vadinamas Il Beato (Palaimintasis), nes nutapė daug religinių siužetų. 1982 metais popiežius Jonas Paulius II oficialiai paskelbė jį palaimintuoju ir taip įteisino jau prigijusį titulą.

Siksto madona

Rafaelis Santis / Siksto madona / 1513-1514 /
Drobė, aliejus / 270 x 201 cm / Drezdeno Senųjų Meistrų  galerija
(Gemaldegalerie Alte Meister)

Šiais metais sukanka 500 metų žymiąjąm Rafaelio šedevrui „Siksto madona“. Paveikslą eksponuojanti Drezdeno Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) parengė naują ekspoziciją ir patalpino paveikslą paauksuotų korintinių kolonų ir masyvaus karnizo rėmuose.

1512 metais popiežius Julijus II rinko lėšas Pjačencos Šventojo Siksto benediktinų vienuolyno koplyčios statybai, kur turėjo būti saugojamos Šv. Siksto ir Šv. Barboros relikvijos.  Koplyčios Nekaltosios Mergelės ir Kūdikėlio Jėzaus altoriui reikėjo paveikslo ir kardinolas davė užsakymą nutapyti „Siksto madoną“ pripažintam madonų meistrui Rafaeliui. Pontifikas reikalavo, kad paveiksle būtų pavaizduota jo dėdė, šventasis popiežius Sikstas VI ir viena iš keturiolikos šventųjų pagalbininkių – šventoji Barbora.

Rafaelis metė visus svarbius ir neatidėliotinus darbus Romoje ir ėmėsi darbo gūdžioje provincijoje. Jis tarsi nujautė, kad šis darbas taps jo kūrybos viršūne. Įžymiausiąjį savo paveikslą Rafaelis tapė baigė 1513 arba 1514 metais. Kartais yra tvirtinama, kad Rafaelis troško amžiams palikti savo pėdsaką mylimoje Pjačencoje, kuri skirtingai nuo Romos buvo patikimai apsaugota nuo visų kataklizmų. Paskutinius šešis metus jis buvo pradėjęs tapyti ir kitas Madonas, tačiau užbaigti jų nespėjo - mirė 1520 metais, todėl juo užbaigė Rafaelio pagalbininkai.

„Siksto madonos“ paveikslas išliko koplyčios altoriuje iki 1754 metų, kuomet Saksonijos karalius Augustas III už 110 000-120 000 frankų. nusipirko jį iš benediktinų vienuolių. Kaip ir jo senelis bei tėvas, Augustas III buvo aistringas dailės kūrinių kolekcionierius. Tai jie sukūrė pasaulinės klasės Senųjų meistrų kolekciją, o „Siksto madona“ yra tos kolekcijos pažiba. Legenda sako, kad Augustas netgi patraukė savo sostą, kad paveikslas būtų gerai apšviestas pro langą sklindančia šviesa. 1747 metais  visa kolekcija buvo perkelta į Drezdeno pilį, kur buvo daug erdvesnis pastatas Stallgebäude (tai buvo ir Augusto rezidencijos vieta). Jis panoro, kad paveikslas kabotų sosto menėje.

Rafaelio „Siksto madona“ buvo vienintelis Rafaelio darbas Vokietijoje ir tai sukėlė sensaciją. Visa protesatntiškoji Saksonija, dabar gyveno nesantaikos metą su pontifikatu ir katalikybe aplamai, todėl atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Kai kas bandė traktuoti Madoną, kaip mitologinę Junoną, o paveikslo kompoziciją – kaip senovinę auskinės auros repliką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) buvo uždaryta, o jos kolekcija saugiai paslėpta Šveicarijos požemiuose. Kaip tik dėl to Rafaelio šedevras išliko per visą miestą nušlavusį Drezdeno bombardavimą. Smarkiai apgriauta galerija pilnai restauruota tik 1960 metais. „Siksto madona“ išsigelbėjo ir nuo sovietinių kareivių, nors SSRS spauda teigė, kad būtent jie išgelbėjo paveikslą iš užtvindyts šachtos. Iš tikrųjų jis buvo saugomas gerai apsaugotoje ir sandarioje kameroje. Iš tikrųjų jie tenorėjo apkaltinti nacius, kad šie barbariškai elgėsi su meno kūriniais.

1955 metais, kai po Stalino mirties praėjo jau du metai, SSRS nusprendė grąžinti „Siksto madoną“ Vokietijai ir tai nušvietė, kaip geros valios aktą stiprėjančių draugystės ryšių šviesoje. Taip Augusto sukauptos kolekcijos perlas vė sugrįžo į Senųjų Meistrų galeriją.

Paveiksle vaizduojama santūraus jaudulio kupina Marija. Dvasinio tyrumo ir žemiško grožio kupina moteris rimtai ir truputį liūdnai žvelgia tolyn. Ant jos rankų – vaikas, už kurį ji pasiruošusi atiduoti savo gyvenimą. Ji jaučia skausmą dėl savo bejėgiškumo pasipriešinti neišvengiamybei, ji yra susitaikiusi. Madonos veidas – antikinio grožio ir krikščioniškojo dvasinio idealų vienybė ir įsikūnijimas. 

Atrodo, kad prieš žiūrovus ką tik atsivėrė uždanga ir išryškėjo dangiška vaizdas – lengvai debesimis žengianti Marija ant rankų rūpestingai neša kūdikėlį Jėzų. Šis patikliai prigludęs prie motinos. Marija tarsi leidžiasi ant žemės, - Rafaelis labai meistriškai perdavė vos juntamą judesį. Nuslopinusi nerimą didinga madona eina pas žmones.

Tačiau jos šlovė niekaip neakcentuojama – Marija basa, tačiau priklaupęs, palaimingai nusiteikęs Šventasis Sikstas VI sutinka ją kaip valdovę. Jis žvelgia aukštyn – į motinos ir vaiko veidus. Kairioji Siksto ranka, tarsi priimdama Marijos nerimą, priglausta prie krūtinės, o dešinioji rodomuoju pirštu tiesiasi į žiūrovą. Vienuolyno globėjas popiežius Sikstas 258 metais mirė kankinio mirtimi ir buvo paskelbtas Šventuoju. Jis tarsi prašo Marijos, kad ji užtartų visus tuos, kurie jai meldžiasi prie altoriaus. Kairiajame apatiniame kampe yra popiežiaus tiara.

Marijai iš dešinės yra Pjačencos globėja Šv. Barbora. Čia ji pavaizduota, kaip žavi jauna mergina. Barboros poza ir veidas, nuleistas žvilgsnis išreiškia nuolankumą ir palaimą.

Paveikslo gilumoje, antrame plane, auksinėje migloje vos įžvelgiami angelų veidai. Jie sustiprina bendrą pakilią atmosferą. O priekyje, pačioje apačioje, parėmę savo galveles putliomis rankytėmis stovi du angeliukai su sparneliais. Jie svajingai ir mąsliai žvelgia aukštyn. Šie du angelėliai kiek primena mitologinius amūrus, tačiau suteikia visam paveikslui ypatingą šilumą ir žmogiškumą.

Ant madonos rankų esantis kūdikis yra kupinas nevaikiškos rimties, jo žvilgsnis įdėmus ir dėmesingas. Jis žvelgia į mus ir pasaulį su tokia jėga ir ryžtu, lyg matydamas savo likimą ir visos žmonijos likimą. Įspūdį sustiprina vėjo kedenami vaiko plaukai.

Rafaelio genijus tarsi įrašė dangiškąjį kūdikį į magišką kairiąja madonos ranka, krintančiu apdangalu ir dešiniąja Kristaus ranka apribotą ratą.  Grakščios užapvalintos linijos, minkštas piešinys, sodrios spalvos sukuria bendrą saikingumo, pusiausvyros ir harmonijos vientisumą. Šiuo savo kūriniu Rafaelis sukūrė labiausiai išaukštintą ir supoetintą Madonos įvaizdį Renesanso dailėje.

Tai tikras reginys – juk ne veltui pats autorius praskleidė žiūrovams sunkią uždangą. Tai savo didingumu, išmintimi ir grožiu realybę perkeičiantis reginys. Jis išaukština dvasią, pavergia ir taurina mus. Šio reginio troško ir jį gavo geresnio pasaulio savjonėse paskendusi Aukštojo Renesanso Italija. 

Ir jis jaudina mus iki pat šios dienos – kiek daug gražių ir teisingų žodžių apie jį ištarta visame pasaulyje. Jau XIX amžiuje į Drezdeną, prie „Siksto madonos“ driekėsi tikri piligriminiai keliai. Paveikslą aukštino daugybės poetų ir rašytojų lūpos. Rusų rašytojai Tolstojus ir Dostojevskis „Siksto madonos“ reprodukcijas buvo pasikabinę savo kabinetuose. Dostojevskis įžvelgė „Siksto madonoje“ aukščiausius žmogiškojo kilnumo bruožus ir aukščiausią žmogiškojo genijaus apsireiškimą. Jo žmona savo dienoraštyje rašė, kad „Fiodoras Michailovičius tapyboje labiausiai vertino Rafaelio kūrinius, o geriausiu iš jų laikė „Siksto madoną“.

Puškinas rašė, kad „tik vieno paveikslo amžinu žiūrovu būti norėčiau...“ Puškinas buvo ypatingas Rafaelio gerbėjas ir laikė jį giminingos prigimties.

Dailininkas Briulovas rašė: „Kuo daugiau žiūri, tuo labiau junti to grožio tobulumą: kiekvienas bruožas išmąstytas, perpildytas gracija ir apjungtas griežtu stiliumi...“

Išties Siksto madona įkūnija tuos grožio ir gėrio idealus, kurie vos vos alsavo liaudies sąmonėje Rafaelio laikais. Jis išdėstė tuos idealus iki galo, drąsiai praskleisdamas nuo kasdienybės skiriančią uždangą ir parodė juos pasauliui ir visiems tiems, kurie ateis vėlesniais laikais. 

Karlas Maratis taip išreiškė savo nuostabą: „Jei man parodytų Rafaelio paveikslą ir aš nieko apie jį nežinočiau, ir jei man paasakytų, kad tai angelo kūrinys, aš tuo patikėčiau“.

Rusų rašytojas Gercenas Madonos akyse įžvelgė neviltį, bet visgi jose daugiau gailestingumo. Susimąsčiusi ir įžvalgi madona tuo pačiu metu įkūnija ir protrūkis ir stabtelėjimas. Ji ir eina ir sklendžia. Jos žvilgsnis nepagaunamas – žiūri į jus ir tolyn; kažką žino, kažką įžvelgia.

Specialią giesmė Siksto madonai sukūręs didysis Gėtė taip pat buvo Rafaelio gerbėjas, ir savo pagarbą išsakė tokiais žodžiais: „Jis kūrė tai, apie ką kiti tik svajojo“. Richardas Vagneris specialiai vien dėl šio šedevro važiavo į Drezdeną, o Alfredas Retelis (Alfred Rethel) pasakė – „atiduočiau karalystę mainais į malonumą stovėti prieš šį paveikslą“.

Iš kur pas Mozę ragai?

Mikelandželas gyveno katalikiškoje Italijoje, o jo skaitytas Šv. Raštas yra romėniškas graikiškos „Septuagintos“ vertimas „Vulgata“.
Ten rašoma:
Mozė nulipo nuo Sinajaus kalno. Nulipęs nuo kalno su dviem Sandoros lentelėmis rankoje, Mozė nežinojo, kad jo veido oda švytėjo dėl to, jog buvo kalbėjęsis su Dievu. Aaronas ir visi izraeliečiai, pamatę švytinčią jo veido odą, bijojo prie jo prisiartinti. (Iš. 34, 29-30)
Iš ivrito kalbos žodis „qrn“ gali būti išverčiamas keliomis prasmėmis:
1) qeren - ragas
2) qeren - spindulys
3) qaran – švytėjo, spinduliavo
Todėl iš ivrito į europinės kalbas verstame tekste sakoma: „jo veido oda švytėjo“, o Vulgatoje tai buvo išversta kaip „ragai“.
Simboliškai ragą augaluose išreiškia spyglys. Todėl galima manyti, kad Kristaus erškėčių vainikas (uždėtas jam pasityčiojant iš Jo,  vadinusio save Žydų Karaliumi) gali būti suprastas kaip Šviesos karūna. Beje įdomu palyginti karūnos reikšmes įvairiose kalbose: rusiškai – „корона“, lotyniškai – „corona“, angliškai – „crown“, lietuviškai – „karūna“. Visuose šiuos žodžiuose galima atsekti žydiško „qrn“ atitikmenį.