Peteris Paulius Rubensas (1577—1640) „Keturi filosofai“

Peteris Paulius Ru­bensas (1577—1640) „Keturi filosofai“,
1611—1612. Piti ga­lerija, Florencija

 

 

Didysis flamandų dailininkas Peteris Rubensas buvo ge­riausias to meto dai­lininkas, įvairiapusiškai išsilavinęs, skvarbaus proto žmogus, talen­tingas diplomatas. Dau­gelio kartų meno mė­gėjai žavėjosi nepap­rastu jo paveikslų ko­loritu, stebinančia ta­pybinės manieros laisve. Su pagarba ir dvasios virpėjimu se­kame neišsenkamą jo fantazijos polėkį, kū­rybinės minties didybę.

Paveikslo „Keturi filosofai“ pavadinimas sąlyginis. Tai grupinis portretas. Už knygomis apkrauto stalo susėdo jaunesnysis dailininko brolis Filypas, žymus filologas Justas Lipsijus (Lipsius) ir garsus Niderlandų moksli­ninkas Janas van den Vauveras (Van den Wauwere). Kairėje paveikslo pusėje sto­vi pats Peteris Paulius Rubensas. Lipsijaus rankos mostas leidžia manyti, jog savo myli­miems mokiniams jis komentuoja kokj nors antikos filosofo vei­kalą. Tikriausiai tai Seneka, kurio gėlė­mis apkaišytas bius­tas stovi nišoje, virš susirinkusiųjų galvų, šiame kūrinyje iš­reikšti Rubenso gyve­namojo meto estetiniai, visuomeniniai - politi­niai, moraliniai ir fi­losofiniai idealai,

Ilgame kūrybiniame kelyje Peteris Pau­lius Rubensas prisi­lietė ir prie Lietuvos kultūros istorijos. 1632 m. Antverpene buvo išleistas Vilniaus aka­demijos profesoriaus, poeto Motiejaus Ka­zimiero Sarbievijaus kūrinys „Lyrikos kny­gos“. Titulin5 puslapį šiai knygai nupiešė Rubensas. Vienas šios labai retos knygos eg­zempliorius saugomas Vilniaus universiteto mokslinėje biblioteko­je.

LAIMĖ LUKOŠIŪNIENE

Palyginimas apie akluosius. Piteris Breigelis vyresnysis

Piteris Breigelis vyresnysis / Palyginimas apie akluosius (Parabel der Blinden), 1568 / medis, aliejus 86×154 cm / Kapodimonte muziejus, Neapolis

XVI amžiaus pradžios Nyderlandų gyventojai savo kailiu patyrė visas tas nelaimes, kurias atnešė Ispanijos užkariautojai. Trisdešimtmetis dailininkas matė, kaip žlugo kažkada klestėję miestai. Bijodami religinių ispanų inkvizitorių persekiojimų į kitas šalis išsilakstė Nyderlanduose prekiavę pirkliai. Eretikų deginimas tapo įprastu reiškinių, o ištuštėjusiose pakelėse stovėjo dešimtys kartuvių. Atvykus hercogui Albai šalis pavirto į milžinišką kalėjimą. Vos kilusi sukilimų banga greitai užgeso.

Daugelis menotyrininkų tuo aiškina ypatingai tragiškus paskutinius Breigelio darbus. Dramatiška jo tautos kovos baigtis užgesino paskutinę viltį dailininko širdyje. Jis jau netikėjo, kad yra įmanoma pergalė, ir, tarsi neturėdamas jėgų tapyti tikrus įvykius, nukreipė savo meną į alegoriją.

Tuo metu ir buvo sukurtas paveikslas „Aklieji“, kur Breigelio-žmogaus neviltis ir Breigelio-dailininko didybė pakilo į pačias didžiausias aukštumas. Paveikslas nukreiptas į bibliniame palyginime ištartus Kristaus žodžius apie neprotingą akląjį, kuris pasišovė būti tokių pat neregių vedliu: „Ar gali aklas vesti aklą? Argi ne abu įkrinta į duobę?!“ (Lk 6, 39)

Jėzus turėjo omenyje dvasinį aklumą. Tarsi primindamas šią aplinkybę Breigelis paveikslo gilumoje pavaizdavo bažnyčią  - tai vienintelė vieta, kur aklieji gali būti išgydyti. Bet tam, kad peržengti bažnyčios slenkstį, reikia būti reginčiu arba pasinaudoti reginčio pagalba. Breigelio personažams neprieinama nei viena, nei kita. 

Jo paties išgyventi įvykiai tarsi privertė Breigelį prisiminti kalvinistų mokymą apie tragišką visos žmonijos aklumą. Žmonijos, kuri nežino savo likimo ir yra paklusni numatytų reginių valiai. Kraupi, net tik regejimo bet ir vedlio netekusių  benamių luošių vora lėtai ir atsargiai atslenka iš paveikslo gilumos. Jie velkasi vienas už kito net neįtardami, kad keliauja tiesiai į vandens pilną griovį. Netikėtai vedlys suklumpa ir krenta ir paskui jį krenta ir juo sekantis aklasis.

Tuščių akiduobių „žvilgsnis“ nukreiptas tiesiai į žiūrovą. Neišsipildžiusi neapykanta ir žiauriai iššiepta šėtoniška šypsena pavertė jo veidą į kraupią kaukę. Jame tiek daug bejėgiško pykčio, kad vargu ar kas nors imsi jį užjausti. Juo sekantis svyruoja ir, netekdamas lygsvaros, mėšlungiškai ieško prapuolusios atramos.

Paskutinieji kol kas žengia ramiai, nes dar nenutuokia apie juos laukiančią bėdą. Jų veidai kupini susitaikymo, kuris vos slepia bukumą ir paslėptą pyktį. Bet kuo toliau, tuo netikresni darosi mėšlungiški gestai ir skuboti judesiai, o žemė slysta iš po kojų. Visa tai dėl to, kad aklieji veda aklus, todėl, kad jie krenta ir tas nuopuolis yra nešvengiamas. Akimirka tarsi sustojo. Greičiausiai jie kažko klausia.

Siaubą ir neviltį išreiškiantys veidai yra siaubingai išsigimėliški. Juose atsispindi visos žmogiškosios ydos: pyktis, godumas, gudrumas, melagingumas ir veidmainystė.

Breigelis stengiasi išvengti perdėto dramatizmo: jo personažams greičiausiai negresia žūtis – griovys nėra gilus. Visas įvykio siaubas sukoncentruotas ne siužete, o įvaizdyje – lėtame, koja už kojos artėjime link duobės, siaubinguose gyvuose skirtingų charakterių veiduose, kurie yra netekę bet kokio minties ar gyvybės šešėlio.

Žiūrovo žvilgsnis tarsi aplenkia akluosius ir šokinėja nuo vienos figūros prie kitos, pagauna savo nuoseklumu baisią jų veidų kaitą – nuo buko ir gyvuliško paskutinio aklojo iki vis godesnių, vis gudresnių ir piktesnių pirmųjų.

Teisdamas žmoniją už sumaištį ir nuodėmingumą dailininkas priešpastato jai gamtos harmoniją ir grožį. Vis taip pat šviečia saulė, žaliuoja medžiai ir net žolė po aklųjų kojomis yra švelni ir minkšta. Išilgai tylios kaimo gatvelės stovi jaukūs nameliai, o gatvės gale matosi aštriabokštė bažnytėlė. Šviesus ir švytintis pasaulis yra tarsi už žmogiškojo nesusipratimo ribų. Gamtos pasaulis yra amžinas, jame viskas teisinga ir dėsninga. Ramus jo grožis leidžia užsmiršti žmogiškas ydas ir nelaimes. Pačių aklųjų figūros tokioje aplinkoje dar labiau atstumia ir tuo darosi dar baisesnės.

Šis paveikslas yra paskutinis žinomas išlikęs Breigelio darbas. Ar tik nebuvo šis paveikslas savotišku dailininko atsisveikinimu?

Ne. Breigelis mirė 1569 metų rugsėjo 5 dieną Briuselyje (jam buvo keturiasdešimt) ir iki pat paskutinių dienų tapė dar vieną paveisklą, kuris amnžininkų žodžiais tariant „buvo pats geriausias jo kūrinys“. Tačiau iki mūsų dienų neišliko nei paveikslas, nei jo aprašas. Žinomas tik pavadinimas – „Tiesos triumfas“.