Ar santuoka – tik nemokamas seksas ir namų ruoša?

Suprasti tikrąją santuokos paskirtį

Kartą viena sužadėtinė paklausė: “Koks yra santuokos tikslas? Kartais aš galvoju, kad tai – laisvai prieinamas seksas ir namų ruoša. Ar tai – finansiniai mano vyro pajėgumai mainais už namų ruošą ir valgio gaminimą?”

Grynai pragmatiniu požiūriu ji yra teisi. Santuoka yra gėrybių ir paslaugų mainai. Net netradicinėse šeimose vyras auklėja ir prižiūri vaikus, teikia seksą, o žmona “parneša namo grobį”. Santuoka taip pat yra ne tokių materialių gėrybių kaip draugystė ir emocinė parama mainai.

Jei santuoka yra tik sąžiningi gėrybių ir paslaugų mainai, tai kam ją legalizuoti? Juk vyras ir moteris gali keistis visais tais dalykais nebūdami susituokę. Ir jei mes taip matome santuoką, mes turėtume jas panaikinti, kai tik vyro ir žmonos mainai tampa nesąžiningi. Ir iš tikrųjų dauguma skyrybų įvyksta kaip tik dėl tos priežasties. Nes “susitarimas” daugiau nebeveikia.

Tačiau santuoka yra kur kas daugiau. Tikroji santuokos reikšmė neturi nieko bendro su sąžiningumu ir teisingumu. Santuokinėje priesaikoje nėra žodžių “aš prisiekiu tau duoti tiek pat kiek tu duodi man” ar “aš mylėsiu tave, kol mūsų santykiai bus teisingi”. Santuoka nėra susitarimas ir nuo pat pradžių buvo įsteigta kaip sandora.

Planas įrašytas mūsų kūnuose

Savo esme santuoka nėra civilizuotos kultūros išradimas. Taip, tyrimai parodė, kad tos kultūros, kurios pripažįsta santuoką yra stabilesnės už tas, kurios nepripažįsta. Ir tai yra dėl to, kad mes esame sukurti santuokai ir gyvenimas tuo geresnis, kuo labiau laikomės Dievo plano. Santuokos esmė įrašyta mūųs kūnuose.

Aš auginu tris paauglius. Kodėl šie jaunuoliai staiga taip susidomėjo merginomis? Jei jūs auginate merginas, esu tikra, kad pastebėjote panašų “pabudimą”. Kodėl ankstyvoje jaunystėje atsiranda tokia įtampa tarp intymumo ir saugios vienatvės pasirinkimo? Kodėl pažado “kol mirtis mus išskirs” kontekste mes pagaliau tampame laisvi nebeveikti savo mylimo asmens naudai? Ir kodėl lytinės išdavystės ir išnaudojimo skausmas nepalyginamas su niekuo?

Žmonija neturi atsitiktinių evoliucinių savybių. Jie kalba pagal tą planą, pagal tą istoriją, kuri įrašyta mūsų kūnuose. Viduje kiekvienas iš mūsų šaukiasi intymumo, ilgisi pripažinimo ir trokšta pilnai išreikšti meilės džiaugsmą. Šiuos troškimus. Šiuos įsitikinimus gali slopinti baimė, jie net gali būti atmesti dėl patirto skausmo, tačiau jie niekada neišnyks. 

Mūsų širdyse įrašyta istorija

Romantiškos meilės drama ir jos išsipildymas santuokoje pasakoja apie Dievo meilę mums. Nesvarbu ar ji pakylėta, ar apimta skausmingo ilgesio, ar meilės ekstazės ar nuobodulio – visa tai ir yra universali Evangelijos drama.

Kaip dažnai savo santykį su Dievu mes matome sandorį. Mes galime galvoti apie religiją ar kitokių gėrybių mainus. Jei aš patenkinsiu Dievą ir darysiu tai, kas yra teisinga, jis bus man skolingas laimę, sėkmę ir sveikatą. Ir kai tas “kontraktas” nevykdomas, mes galime pasitraukti nuo Dievo ir rasti kitą kosminį santykį su kitu dievu, kuris “žais pagal taisykles”. Tačiau Dievas niekada nepasirašinėja kontraktų. Vietoj to Jis išplečia santykį į sandorą – į tą įžadą, kuris niekada nebus nutrauktas. “Aš miriau už tave, kai tu buvai nusidėjėlis” ir “Aš niekada tavęs neišduosiu”. Jis prašo pasitikėjimo ir ištikimybės netgi tada, kai mūsų santykiai su Juo mums atrodo beprasmiški.

Mūsų gyvenimais rodoma Evangelija  

Mano draugės santuoka turo mažai bendro su tuo, kas gamins valgį ir kaip dažnai jie mylėsis. Tai nėra kasdienė jų Evangelinio pažado išraiška pasauliui. Jų meilė išbandoma per nusivylimus ir iššūkius. Kažkada jie atsidurs tiesos kryžkelėje: ar mes tik sąžiningai susitarėme ar įsipareigojome meilės įžadais?

Didžiausias kultūros poveikis santuokai yra tame, kad visiškai išnyko akivaizdi Evangelinė žinia. Dabar retai sutiksi porą, kuri suvokia, kad jų įžadai yra kur kas daugiau, nei asmeninė laimė ir pilnatvė.

Aš turiu privilegiją turėti tėvą ir mamą, kurie vis dar vedę ir myli vienas kitą daugiau nei 55 metai. Jie patyrė ligas, finansinius nepriteklius, gilius nesutarimus, sėkmes ir nesėkmes. Ir tas jų pavyzdys suteikia vilties mano santuokai ir leidžia suprasti ką reiškia įsipareigoti meilei ir to laikytis.

Kol mūsų visuomenė į pirmą vietą kels asmeninę laimę ir pilnatvę, žmonija niekada nepraras troškimo įsipareigoti ir būti ištikima. Kodėl? Todėl, kad santuokoje esančių dalykų viltis neištrinamai įrašyta mūsų širdyse.

Dr. Juli Slattery