Ispaniškosios Meksikos keliais

Aurimas Andriušis

Meksika mums — egzotiško ir tolimo pa­saulio įvaizdis. Vieniems ji asocijuojasi su senųjų majų ir actekų civilizacijų didybe, ki­tiems — su didžiausia beuždūstančia nuo smogo pasaulio sostine, dar kitiems — su korida, sombrero, gitaros muzika ar futbolu. Taip, visa tai yra tenykštės krauju ir prakaitu persunktos žemės realybė, kaip realus kasdieninio darbo ritmas, pažįstamų rūpesčių ar kalendoriniu švenčių seka.

Meksikos kelias į dabartį būdingas Lotynų Amerikos šalims. Jis susiformavo negailestin­gai kovojant dviem priešiškoms kultūroms — pavergtųjų ir užkariautojų. Buvo praėjęs ket­virtis šimtmečio nuo Naujojo Pasaulio atra­dimo, kai 1517 m. vasario 8 d. ispanų ka­pitonas Franciskas Fernandesas de Kordoba pirmą kartą išsilaipino dabartinės Meksikos teritorijoje, Jukatano pusiasalyje. Pirmoji pa­žintis be sentimentų — sunkiai sužeistas mūšyje su majais įgulos vadas spruko atgal į Ku­bą. Tolesnė istorija mums gerai žinoma: pra­sideda konkista — užkariavimas, kruvinasis Imperinių Ispanijos karalystės ambicijų pusla­pis. Ispanų kolonizacija iš esmės pakeitė šalies etninę struktūrą, ių kalba tapo ne tik dominuojanti, bet ir vienijanti naują visuome­ninę bendriją. Išvystytos indėnų žemdirbys­tės rajonai centrinėje Meksikoje, actekų, taraskų žemėse tapo kolonizatorių atsparos centrais. Ant sugriautųjų miestų pamatų kūrė­si nauji, jau ispaniškų statybos tradicijų pa­grindu. Visuomeniniame gyvenime įsitvirti­no kreolai — ateivių ispanų ainiai, sparčiai daugėjo metisų, ir tik nedidelis nuošimtis tikrųjų šios žemės šeimininkų kantriai nešė sa­vo jungą. Ir dabar 4/5 visų Meksikos gyven­tojų metisai, reto meksikiečio gyslomis nete­ka indėniškas kraujas. Laikas sulydė ne tik kraują, bet ir papročius, legendas, tradicijas ir šventes, meną ir amatus į vieną įspūdin­giausių Naujojo Pasaulio civilizacijos fenome­nų — meksikietiškąjį.

"Mirusiųjų šventės" suvenyrai

Du tūkstančiai kilometrų, įveiktų kolonijinę epocha bei nepriklausomybės kovas menan­čiomis vietomis, užkrėtė meile ir nostalgija šiai nuostabiai žemei.. Pirmoji pažintis su šia katalikiška šalimi įvyko vienos reikšmin­giausių ir meksikietiškiausių „Mirusiųjų šven­tės“ išvakarėse. Tai linksma šventė, po gedu­lingų apeigų laisvame kapinių kampe ar jų pašonėje vyksta triukšminga prekyba, o mar­ga suaugusiųjų minia pradeda linksmintis. Pramogauja ir vaikai. Karnavaliniais rūbais, barškindami žaisliniais skeletais, mosuodami karsto pavidalo piniginėmis, jie kaulija iš pra­eivių pinigų ar dovanų. Greta kiti ramiausiai čiulpia cukrinius griaučius ar šokoladines kaukoles. Nuo vaikystės meksikiečiams pažįstama karnavalinė, besišypsanti mirtis tik­riausiai yra aidas senosios actekų pasaulėjau­tos, laiką matuojančios gyvybės ir mirties vienove.

Meksikoje gausu šimtmetinių tradicijų. Vie­na jų — tai didieji, jau keturi amžiai rengiami penktadienių turgūs Tolukoje (Toluca), su­traukiantys plačių apylinkių indėnus su savo gaminiais. Toluka (indėn. Tolokan —„vieta, kur nulenkiame galvas^“) — viena iš 31 vals­tijos sostinė, pastatyta beveik 3000 m aukšty­je. Tai aukščiausiai pakilęs šalies miestas. Jo rimtį saugo du baltasniegiai vulkanai Istaksiaatlis (Baltoji motina) ir Popokatepelis (Rūkstantis kalnas). Legenda pasakoja, kad nepaklusni deivė už sunkią nuodėmę buvo paversta kalnu, o mylimasis jos nepaliko, ir abu nuo to laiko stovi žemės rūpesčių sargyboje.

Indėnų legendos ispanų lūpo­mis — tai nenuostabu. Daugybė kaimų, mie­stų, gamtovardžių yra indėniškos kilmės. Val­stybės herbo erelis, draskantis gyvatę, taip pat atklydęs iš senųjų legendų. Indėniška praeitimi čia didžiuojamasi. Net kolonijinės Meksikos laikais dažna aristokratiška kreolų šeima prie savo ispaniškų pavardžių prisidė­davo kokio nors žymaus indėnų vado vardą. Beje, didingi vulkanai saugo ne tik padavimus,- šalia vingiuojanti puiki keturių eilių autostrada primena, jog esame vis „besivys­tančioje“ šalyje. Žinoma, svečiui prabėgomis sunku pajusti visas ekonomines, socialines, politines problemas. Tačiau ir nevartant sta­tistinių ekonominės apžvalgos žinynų, aki­vaizdu, jog Meksika — didelės ateities šalis, įkandin Brazilijos ir Argentinos reprezentuo­janti Lotynų Amerikos veržlumą. Nepaisant technikos progreso, vis dėlto daugiausia žmonių užimti žemės ūkyje — apie 40%, per­pus mažiau yra darbininkijos bei dirbančių aptarnavimo sferoje. Pastarųjų kasmet daugė­ja plečiantis turizmo ir poilsio industrijai.

Vienas iš labiausiai turistų pamėgtų marš­rutų yra Guanachuato (Guanajuato) miestas ir jo apylinkės, menančios pirmuosius kolonis­tus ir kovą už Meksikos nepriklausomybę. Pravažiuoti keli šimtai kilometrų į šiaurės rytus nuo sostinės nevargina. Vėl lygi greitkelio juosta, o pusiaukelėje, išsukus link provincijos miestelių, - ne prastesnis plentas. Keliai Meksikoje geresni už mūsų. Juos išlaikyti pa­deda ir mokesčiai, kurie, važiuojant federaliniais keliais, renkami kertant valstijų sienas. Mokesčiai diferencijuoti — priklauso nuo transporto rūšies. Kiekvienas toks pinigų su­rinkimo punktas kartu ir penkių minučių poil­sis. čia ir būtiniausių prekių parduotuvė, už­kandinė, degalinė ir atkaklūs gatvės amati­ninkai bei kulinarai. Neatsiejamas peizažo atributas — automatais ginkluota policija. Ginklą ir mundurą meksikiečiai gerbia. Dar Meksiko aerouoste išgąsdino televizoriaus ekrane pamatytas koks šimtas orių generolų sostinės Dailiųjų Menų Rūmuose. Mat tuo me­tu prezidentas Karlas Šalinas de Gortaris (Carlos Šalinos de Gortari) pirmą kartą pre­zidentavimo metu tautai ir kongresui dėstė savo politinės programos perspektyvas. Beje, Meksikos nepriklausomybė paskelbta 1821 m. ir iki 1946 m. su labai retomis išimtimis šalį valdė tik prezidentas ir generolai. Gink­luotas automatu ir gumine lazda policininkas budi ne tik prie banko, bet ir didesnėje uni­versalinėje, antikvarinėje parduotuvėje, mu­ziejuose, kur pas mus snaudžia moterėlės. Akis greitai pripranta prie ginklo ir jo nebepastebi, užtat smalsumą žadina neįprastas gamtovaizdis. Du trečdaliai šalies gyventojų susitelkę Meksikos aukštikalnėje —1000 m virš jūros lygio. „Kiekvienas kaimas turi savo kalną“ - mėgstamas čia posakis. Ir iš tikro, gana dažnas provincijos miestelio vaizdas — įkalnėje išsistiebę bažnyčios bokštai, šalia ne­didelė aikštė, sekmadieninių turgų vieta, val­džios pastatai ar mokykla ir į šonus bėgančios gatvės, apstatytos vieno-dviejų aukštų mūri­niais trobesiais. Senųjų namų stiliuje vyrauja ispaniškoji tradicija. Daugybė kambarių išsidėstę aplink vidaus kiemelį, lauko sienose mažai langų, stogai nusėti betoniniais cilindro formos rezervuarais vandeniui šildyti. Kon­trastas gelsvai rusvai pakelės monotonijai — dykumos horizonte ar kalnų atšlaitėje žaliuo­jantys kaktusai ir agavos, kurių yra keli šimtai rūšių. Agavos — ne vien egzotiško peizažo dalis. Šie augalai čia plačiai vartojami buity­je ir pramonėje. Jie ir gyvatvorės, ir pašaras galvijams, ir kuras, statybinė medžiaga. Netgi kapai apsodinami kaktusais. Maistui naudojamos jų sultys, minkštimas ir vaisiai, o stiebai — audinių gamybai. Alkoholis ir far­macija, dažų produkcija —matyt, tai dar ne visos šių augalų panaudojimo galimybės.

San Migelis de Aljendė (San Miguel de Allende), Dolores Hidalgas (Dolores Hidalgo), Keretaras (Oueretaro) — romantiškos Ir hero­jiškos praeities miesteliai, supantys Guanachuatą. Pirmasis Šioje grandinėje — Kere­taras, tokio pat vardo valstijos sostinė, išsi­dėsčiusi vaizdingoje lygumoje. Šis miestas tu­ristiniuose prospektuose skambiai vadinamas pasauline opalo sostine. Dar actekų imperijos laikais čia buvo garsios opalo kasyklos. Ispanai šią indėnų gyvenvietę išpuoselėjo iki ža­vaus kolonijinės architektūros miesto. Jį kaip styga kerta grakštus antrą šimtmetį baigiantis 9 kilometrų ilgio akvedukas, pasak padavimo — vietinio barono meilės žaviai vandens nešėjai vienuolei įrodymas. Netoliese, Varpų kalne, 1867 m. birželio 18 d. su savo gene­rolais buvo sušaudytas Napoleono III statyti­nis imperatorius Maksimilianas, atstovavęs okupaciniam prancūzų režimui. Dabar šioje vietoje stovi didingas nepriklausomybės kovų monumentas.

Akmeniniai memorialai ar kuklesni pamin­klai indėnų ar išsivadavimo laikų herojams — įprastas vaizdas ne tik Meksikos miestų aik­štėse, bet ir paplentėse, atokesnėse vietovė­se. Todėl ir du tapybiški miesteliai San Mige­lis de Aljendė ir Dolores Hidalgas — ne išim­tis. Pirmasis žavus puikiai išsilaikiusiais aris­tokratiškos viduramžių architektūros paminklais ir didžiausia meno mokykla šalyje, an­trasis— Meksikos laisvės simbolis, čia 1810 m. rugsėjį, tuomet dar Doloro kaime, prasidė­jo pirmasis sukilimas, siekiant išsivaduoti iš metropolijos gniaužtų. Jam vadovavo vėliau rojalistų sušaudytas vietinis šventikas Migelis Hidalgas. Vienas pirmųjų maištingajam kuni­gui pasidavė šalimais esantis Guanachuatas. Tai miestas paminklas, miestas gražuolis. Vy­riausybės parėdymu jame uždrausta moder­naus stiliaus statyba. Šimtatūkstantinis Guana­chuatas yra Meksikos nepriklausomybės lopšys. Jame, jo apylinkėse prasidėjo ne­priklausomybės judėjimas, šiose vietose vyko nuožmūs mūšiai tarp sukilėlių ir karūnos ša­lininkų. Apie tai byloja ir ant aukštos kalvos sustingusi didinga kario, sutraukiusio ver­govės grandines, statula. Pats miestas, išsi­dėstęs plačiame kalnų tarpeklyje, įkurtas 1534 m. Ankstyvieji ispanų kolonistai, o vėliau si­dabro magnatai perkėlė i mūrą savo senosios tėvynės tradicijas ir dvasią. Siauros vin­giuotos gatvelės susieina į jaukias aikštes ir vėl išsisklaido spalvingų, sulipusių į korį iš namų spiečiuje. Centre tuzinas meksikietiškojo baroko ir vėlesnių laikų stilių baž­nyčių. Greta — puošnių ir kuklių fasadų rū­mai, įvairios įstaigos, restoranai ir viešbučiai.

Kubileto kalnas su 20 m aukščio 80 tonų Kristumi

Pats šviesiausias ir didžiausias pastatas centre — universitetas. Nors universitetui tik ketvirta dešimtis, tačiau humanitarinės tradicijos čia turi gilias šaknis. Miestas didžiuojasi teatru, kuris kasmet tampa tarptautinio servantinos festivalio centru, sukviesdamas operos, bale­to, liaudies šokių, dramos, klasikinės muzi­kos artistus bei dailininkus iš viso pasaulio. Ne tiek muziejai, klek paslaptingos požeminės gatvės, gausybė mugių ar maldininkų pamėg­tas Kubileto kalnas šalia miesto, vainikuo­tas 20 m aukščio 80 tonų Kristumi, traukia tu­ristus. O kartu ir gausybė užeigų, nepriekaiš­tingas aptarnavimas, proga įkvėpti skaidraus kalnų oro. Pats miestas užsiėmęs kasdieniais rūpesčiais, žavi rami provincinė gyvenimo tėkmė. Kai rytą miestą pažadina skardūs bažnyčių varpai, kviečiantys maldai ir darbui. Gatves užtvindo prekijų klegesys ir specifi­nis, čia pat ant grindinio gaminamo, kepamo maisto kvapas. Vakare miestas tampa panašus į dekoraciją „Sevilijos kirpėjui“— slėpiningas šviesos ir šešėlių žaismas, gardus alus lauko kavinėje ir, žinoma, gitaros lydima aistringa meksikietiška daina.

Nuotaikinga liaudiška melodija lydėjo ir priešinga nuo Guanachuato kryptimi, keliau­jant prie Ramiojo vandenyno pakrantės per­lo Alcapulkos. Pakeliui du istoriniai miestai Kuernavaka (Cuernavaca) ir Takskas (Taxco). Pastarasis vertas išsamesnio aprašymo. Taks­kas — nacionalinis monumentas, pasaulio si­dabro sostinė, fotografų svajonė,— šie gidų superlatyvai — beveik tiesa. Miestas yra Sie­ra Madrės kalnyno širdyje, beveik 3000 m aukštyje įsitvėręs į stačius šių kalnų šlaitus. Siauros, beveik vertikalios gatvės sunkiai įvei­kiamos pėstiesiems, užtat keliems šimtams folksvagenų-taksi savininkų garantuoja amži­ną uždarbį. Miesto centrą vainikuoja didin­gas šventųjų Prisko ir Sebastijono katedros siluetas. Takskas šlovę pelnė gausiais sidab­ro telkiniais. Tai seniausias sidabro kalnakasy­bos centras Šiaurės Amerikoje. Kuklus indėnų kaimelis aptiktas Hernano Korteso, praėjus keleriems metams po Meksikos užkariavimo pradžios, tapo intensyvios šio tauraus metalo gavybos centru. Mūsų Palangos dydžio mies­te yra per 500 sidabro parduotuvių. Čia gali pamatyti daug įvairesnių sidabro gaminių, kainos žemesnės. Bet labiausiai nustebino šių įstaigų apsauga: jokios signalizacijos — tik spynos ir sklendės. Be sidabro gaminių, Takskas garsėja ir tradiciniais indėniškais ver­slais—keramika, vario bei alavo dirbiniais, veidrodžiais, siuvinėta medvilne, liaudies tapyba, gitaromis.

Ir štai pagaliau iš svaiginančių senovės aukštumų nusileidę į Ramiojo vandenyno pakraštį, atsiduriame šių dienų pasaulyje. Tai Akapulkas — vienas garsiausių pasaulio ku­rortų. Atogrąžų klimatas ištisus metus, trupu­tis Riveros, truputis Floridos, truputis Vest Indijos, o šiaip — puspenkto kilometro ilgio įlanka su daugiau kaip 20 paplūdimių. Ir nors vietovė žinoma nuo 1512 m., vietines tradicijas primena nebent stilizuoti šiaudastogiai restoranai, imituojantys žvejų sodybas. O viena seniausių atrakcijų, kas vakarą jau keliasdešimt metų sutraukianti turistaujančius žioplius,— naktiniai kelių drąsuolių — profe­sionalų šuoliai nuo uolėto 30 m skardžio į siaurą pakrantės tarpeklį. Tokių kaip pas mus, neturinčių kuo užsiimti, žmonių vaka­re centrinėje kurorto gatvėje nepamatysi, nes viskas, ko geidžia poilsiaujantis, yra vieš­butyje. Brangiausias numeris viešbutyje kai­nuoja. 1200 dolerių parai. Kas kita paplūdi­myje. „Amigos“ — įkyriai maldaujantys pre­kiautojai Šaltu alumi, kola, sidabro papuo­šalais ar kurortiniu trikotažu nori nenori ver­čia slėptis sūriose, karščiu alsuojančiose ban­gose. Bet ir čia ramybę reikia išsikovoti, atsikratant katerių savininkų gundančių siūly­mų išbandyti jų techniką, pasikratyti ant ban­gų apžergus tempiamą guminį bananą ar, įsibėgėjus vandens slidėmis, pasklandyti pa­rašiutu. Taigi pagundų daug, o kiaurakišeniui svarbiausios pasaulio šalies reprezen­tantui belieka pasipliuškenti ant viešbučio stogo esančiame baseine ir, atsirėmus į turėk­lus, pasvajoti, žvelgiant į naktinio Akapulko žiburius.

Meksikas—Vilnius

Mokslas ir Gyvenimas 1990/10

Plockas

Miestas, kuriame gyvena apie 130000 gyventojų išsidėstė ant stačių ir vaizdingų Vislos krantų. Tai vienas iš seniausių Lenkijos miestų, kuriame yra daugybė tūkstantmečio miesto istoriją liudijančių paminklų.

1039 - 1047 Plockas buvo Maslavo valdomos valstybės centras. 1075 metais įkurta Plocko diecezija.
1079 – 1102 metais, valdant Vladislavui Hermanui (Władysław Herman) buvo Lenkijos, o dabar - Mazovijos sostinė. Po 1138 metų, kai mirė kunigaikštis Boleslavas III (jis palaidotas Plocke), šis miestas tapo viena iš kunigaikštystės provincijų. 1144 metais konsekruota akmeninė bazilika, kuri buvo pastatyta iš vyskupo Aleksandro iš Malonne lešų.

1180 metais minima akademinė Plocko Šv. Mykolo bažnyčia – tai seniausia žinoma mokykla Lenkijoje. Dabar ji žinoma kaip Aukštoji Stanisław Małachowski mokykla, pačiame mieste vadinama „Małachowianka“.
1237 metais Konradas I iš Mazovijos suteikė Plockui miesto teises, šį faktą patvirtino vyskupas Piotras I. Kazimiero Didžiojo valdymo metais (1351 – 1370) Plockas ir visa Mazovija buvo feodaline Lenkijos valstybės dalimi. 1405 metais karaliaus Vladislovo Jogailos sesuo ir Plocko kunigaikščio Ziemowit IV žmona, kunigaikštienė Aleksandra įkūrė Šventosios Trejybės ligoninę.
1495 metais po paskutinio Plocko kunigaikščio Janusz II mirties miestas ir visa Mazovija atiteko Lenkijos Karalystei.
1498 metų gegužės 6 diena Jogailos anūkas, Lenkijos karalius Jan Olbracht suteikė miesto teises, ir municipalitetas įrengė pirmąjį miesto vandentiekį.
1526 metais miestą nusiaubė epidemiją, nusinešusi apie 1100 žmonių gyvybių (30% visų gyventojų).
1545 metais tris miesto gatves: Dobrzyńska, Piekarska ir Nadwiślańska visiškai sunaikino gaisras.
1558 metų rugpjūčio 1 dieną karalius Sigizmundas II Augustas suteikė miestui teisę rinkti merą ir aplinkinių gyvenviečių valdytoją.
1657 metais Karlo Gustavo vedama švedų kariuomenė apiplėšė miestą, sugriovė pilį, gyvenamuosius namus ir ligoninę.
1731 metais dėl dirvos erozijos į vislą nuslinko didelė nuošliauža, nusinešusi su savimi beveik visą Nadwiślańska gatvę ir parapijinės bažnyčios dalį.
1803 metais Prūsijos valdžia ėmėsi atstatinėti Plocką tarp naujai nutiestų gatvių – nuo Tumskos iki Kilińskiego.
1831 metų rugsėjo 23 dieną Plocko Rotušėję įvyko paskutinis Lenkijos Karalystės Parlamento posėdis.
1863 metų gegužės 15 dieną Plocko apylinkėse nužudytas Plocko sukilėlių vadas generolas Zygmunt Padlewski.
1911 – 1913 metais pagal „Mariawici“ užsakymą pradėta vienuolyno ir katedros statyba.
1920 metų rugpjūčio 18 – 20 dienomis Plocko gyventojai kovėsi su rusais.
1921 metų balandžio 10 dieną maršalas Juzefas Pilsudskis (Józef Piłsudski) už didvyriška kovą prieš bolševikus 1920 metų rugpjūčio mėnesį apdovanojo Plocką „Narsiųjų Kryžiumi“. Tuo metu jis tapo Plocko miesto garbės piliečiu Nr. 1.
1923 metais į Plocką įtraukta ir kairioje Vislos upės dalyje esanti gyvenvietė Radziwie.
1937-1938 metais virš Vislos pastatytas geležinkelio tiltas.
1941 metų kovo mėnesį SS daliniai į koncentracijos stovyklas ištrėmė visus Plocke gyvenusius žydus – apie ketvirtadalį visų miesto gyventojų.
1975 metais Plockas tapo provincijos sostine.
1991 metų liepos 7-8 dienomis Plocke lankėsi popiežius Jonas Paulius II.
1997 metų rugpjūčio 18 dieną Varšuvos Gynejų Skvere (dabar – Pilsudskio skvere) atidengtas paminklas Maršalui Pilsudskiui.
2000 metų balandžio 30 dieną popiežius Jonas Paulius II kanonizavo vienuolę seserį Faustiną Kovalską, kuri 1931 metų vasario 22 dieną patyrė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus apsireiškimą.
1820 metais mieste taip pat įkurta seniausia Lenkijos Mokslo draugija.
Tuo pačiu metu istorinis Plockas yra modernios pramonės centras. Čia yra viena iš didžiausių Lenkijos ir viena iš didžiausių Rytų Europos kompanijų – Lenkijos Naftos Koncernas „Orlen“. Mieste savo gamyklą 1922 metais pastatė Amerikos džinsų karalius Levi Strauss. Ji iki šiol gamina legendinius džinsus.
Turistus Plocke traukia Zoologijos sodas, kuriame yra įspūdinga nuodingų gyvačių kolekcija. Plocko apylinkėse yra nuolat žaliuojantis miškas Gostynińskie ežerų rajone.
Šiandien Plockas – akademinis centras, kur mokosi daugiau ei 16000 studentų.
Plockas giminiuojasi su JAV Fort Wayne, Vokietijos Darmštato, Italijos Forli, Lietuvos Mažeikiais, Baltarusijos Novopolcais, Prancūzijos Auxerre, Moldavijos Balti, Serbijos Loznica, Didžiosios Britanijos Thurrock Borough ir Rusijos Mytiščiais.

1144 metais konsekruota akmeninė bazilika, kuri buvo pastatyta iš vyskupo Aleksandro iš Malonne lešų. Vėliau ji kelis kartus perstatyta, tačiau išlaikyti pirminiai Romaniniai elementai. Karališkojoje koplyčioje yra dviejų Lenkijos valdovų – Vladislavo Hermano (Władysław Herman) ir jo sūnaus Bolesław Krzywousty sarkofagai. Prieangyje yra bronzinė Plocko Katedrai skirta Romaniškų Plocko durų kopija. Šios durys buvo padarytos 1154 metais Magdeburge.
Priešais Katedrą iškilusios Benediktinų vienuolyno ir 14 amžiaus pilies sienos. Pilis turi du bokštus: Kilmingasis Bokštas, kur buvo kalinami kilmingi nuteistieji ir Laikrodžio Bokštas su barokiniu šalmu bei Vladislavo Hermano ir Boleslavo rūmais apačioje. Čia pat yra ir Diecezijos muziejus su unikalia sakralinio meno ekspozicija.
Šalia Rotušės yra gotikinė parapijinė Šv. Baltramiejaus bažnyčia. Bažnyčia daug kartų perstatinėta. 18 amžiuje dalis bažnyčios nugriuvo dėl nuošliaužos į Vislos upę. Tada bažnyčia perstatyta, o pagrindinis įėjimas įrengtas iš Senojo Turgaus aikštės pusės. Bažnyčios pasididžiavimas – barokinis 1640 metų altorius.
Restauruotame secesiniame Tumska gatvės name Nr. 8 yra Mazovijos muziejus. Šiame muziejuje yra turtingiausia Lenkijoje secesinio meno kolekcija.
Plocko Rotušė pastatyta dvidešimtaisiais 19 amžiaus metais pagal vieno iš žymiausių Lenkijos klasicizmo architekto Jakub Kubicki projektą (Kubickis suprojektavo Varšuvos Belvederio rūmus). Rotušėje 1831 metais įvyko paskutinis Lenkijos Karalystės parlamento (taip vadinamo Sukilėlių Parlamento) posėdis. 1998 metais baigta pastato restauracija.

Prie pat Turgaus Aikštės yra Dievo Gailestingumo Šventovė – daugelio piligriminių kelionių tikslas. 1931 metų vasario 22 dieną sesuo Faustyna Kowalska čia patyrė pirmąjį Gailestingojo Jėzaus apsireiškimą. Švenčiant 100-ąsias Faustinos Kovalskos metines čia atidarytas memorialinis muziejus.

Licheno Dievo Motinos šventovė

Ši šventovė žinoma visoje Lenkijoje ir aukojama Nekaltosios Mergelės garbinimui. Šventovė yra Lichene gyvenvietėje, 10 kilometrų nuotoliu nuo provincijos centro Konino.
Šventovės istorija siekia 1813 metus, kai prie Leipcigo vyko Tautų Mūšis. Napoleono armijoje buvo ir lenkų kariai, tarp kurių buvo Tomašas Kolosovskis. Sunkiai sužeistas ir stovėdamas mirties akivaizdoje uoliai meldėsi į Mergelę Mariją ir prašė, kad neleistų jam mirti svetimoje žemėje. Legenda teigia, kad Dievo Motina pasirodė jam raudonai virš mūšio lauko sušvitusioje Saulėje. Ji buvo su karūna, amaranto suknia ir auksine mantija ir laikė baltą erelį. Nekaltoji Mergelė nuramino kareivį ir išpranašavo, kad jis pasveiks ir grįš į Tėvynę. Ji taip pat paliepė Tomašui surasti jos paveikslą ir išstatyti viešai savo gimtinėje. Pasveikęs karys sugrįžo į namus prie Licheno. Ilgus metus klaidžiojo po įvairias šventoves ir ieškojo stebuklingojo Dievo Motinos atvaizdo. 1836 metais grįžo namo iš piligrimystės Čenstachavoje ir rado paveikslą Lgota kaime. Pradžioje paveikslą laikė savo namuose, o netrukus pakabino ant senos pušies gretimame miške – „puszcza grąblińska“.
1850 metais Nekaltoji Mergelė pasirodė piemeniui Mikołaj Sikatka. Jis ganė galvijus netoli tos pušies, kur kabojo Dievo Motinos paveikslas. Savo apsireiškimu ji pakvietė žmones į Reformaciją, paliepė atsisakyti nesaikingumo ir išlaidumo. Ji ragino kalbėti rožinį ir priminė žmonėms, kad būtina švęsti Sekmadienį o kunigams – švęsti susitaikinimo Sakramentą. Marija taip pat paliepė perkelti paveikslą į pagarbesnę vietą. Ji pažadėjo, kad uoliai besimeldžiantys išvengs mirties per maro epidemiją, kuri bus kaip bausmė nepasitaisiusiems nusidėjėliams.
Nekaltoji Mergelė numatė šventovės ir vienuolyno steigimą Lichene. Iš čia turėjo sklisti jos šlovė. Piemuo Mikolajus pradėjo skleisti Dievo Motinos žinią, bet jį persekiojo ir įkalino kraštą okupavusi Rusijos valdžia. Iš pradžių žmonės netikėjo piemeniu. Bet praėjus dviem metams išsipildė Nekaltosios Mergelės pranašystė, kilo choleros epidemija. Išmirė daug piemens atnešta žinia netikėjusių žmonių. Tada žmonės pradėjo miniomis plūsti prie jos portreto ir kalbėjo rožinį. Sergantys pasveiko, o mirštantys išsigelbėjo. Nuo to ir prasidėjo stebuklingojo Dievo Motinos atvaizdo kultas.
Šį reiškinį tyrė specialus vyskupų komitetas. Parapijos kunigo Florian Kosiński reikalavimu ir su komisijos pritarimu paveikslas perkeltas į parapijinę Licheno Šv. Daratos bažnyčią. Bažnyčios statyba prasidėjo 1845 metais grafienės Izabelės Kvelickos iniciatyva ir truko iki 1857 metų. Prieš bažnyčią yra šaltinis, prie kurio susirenka nemažai maldininkų – Palaiminimų Knygoje yra nemažai įrašų, teigiančių apie pasveikimus tų žmonių, kurie gėrė ar prausėsi šio šaltinio vandeniu. Kol pradėjo veikti Šv. Daratos parapijinė bažnyčia, stebuklingas paveikslas buvo laikomas Čenstachavos Dievo motinos bažnyčioje (1852-1857).
1852 metų rugsėjo 29 dieną įvyko pašventinimas, kuriame dalyvavo daug dvasininkų ir apie 80000 piligrimų. Ši data ir laikoma Licheno šventovės pradžia. Nepaisant persekiojimų ši vieta buvo gausiai lankoma ir tapo žinoma ne tik Lenkijoje bet ir visame pasaulyje. Iki 1939 metų čia užregistruota apie 3000 įvairių malonės aktų ir stebuklingų išgijimų.
Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia ir klebonija buvo naudojama, kaip Hitlerjugendo vasaros stovykla. Tuo metu paveikslas buvo išneštas iš bažnyčios ir saugiai paslėptas, dėl to išvengė sunaikinimo.
1949 metais Licheno parapijoje įsikūrė Marijonų vienuolynas. Jie pradėjo šventovės rekonstrukciją. Tai buvo sunkus darbas, kadangi komunistinė valdžia įvairiai trukdė, taikydami baudžiamąją teisę, kėlė bylas ir persekiojo piligrimus.
1967 metais, per Marijos ėmimo dangun šventę Lenkijos primas kardinolas Stefan Wyszyński karūnavo stebuklingąjį Licheno Dievo Motinos paveikslą. Šioje Šventėje dalyvavo Vroclavo diecezijos ordinaras, vyskupas Antoni Pawłowski, daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir apie 150000 maldininkų. Nuo to laiko piligrimų skaičius vis didėja. 1996 metais čia išdalinta 650000 komunijų, atvyko 7390 autobusų su piligrimais, mišias aukojo 3080 atvykusių kunigų.
Niekas neskaičiuoja pavienių piligrimų. Manoma, kad šia vietą aplanko apie milijonas piligrimų per metus. Tarp jų yra daug tokių, kurie čia atvažiuoja kiekvienais metais. Didžioji Licheno piligrimų dalis čia atlieka išpažintį, nes svarbiausia Šventovės paskirtis – susitaikinimas su Dievu. Licheno apylinkės yra labai vaizdingos, bet jis nėra turistinis objektas. Tai apmąstymų, dvasinio atgimimo, rimtos maldos vieta, nes Šventoji Mergelė yra kūno ir sielos gydytoja.

Stebuklingas Licheno Dievo Motinos paveikslas

Šventasis paveikslas yra saugomas senojoje neogotikinėje, 18-ame amžiuje statytoje Šv. Daratos bažnyčioje. Dievo motina pavaizduota ant 9,5 х 15,5 cm dydžio lentos. Paauksuotame Marijos apsiauste matomos Kristaus Kančios žymės: erškėčių vainikas, rimbai, vinys. Ant krūtinės – baltojo erelio ženklas į kurį ji žvelgia vos primerkus akis. Veide matosi dėmesys, susimąstymas, susikaupimas, didybė ir skausmas. Ant Marijos galvos esančią karūną prilaiko du angelai.

Švenčiausios Licheno Dievo Motinos bazilika

Švenčiausios Licheno Dievo Motinos bazilika – pati didžiausia Lenkijos šventovė, septintoji pagal dydį Europoje ir vienuoliktoji – pasaulyje. Statyba truko 10 metų už aukas, kurias surinko viso pasaulio lenkai. Bazilika yra Lenkijos Katalikų bažnyčios Votumas (dėkingumo dovana) Didžiajam Jubiliejui – Krikščionybės 2000 metų sukakčiai. Ji pašventinta 2004 metų birželio 12 dieną. 2005 metų vasario 25 dieną popiežius Jonas Paulius II suteikė šiai šventovei mažosios bazilikos vardą. Bazilika turi apžvalgos aikštelę 114 metrų aukštyje – iš ten atsiveria vaizdinga panorama.
Penkių navų bazilika turėtų priminti lankytojams ankstyvąsias Krikščionių bazilikas. Čia gali tilpti 17000 maldininkų (7000 sėdimų vietų ir 10000 - stovinčių).
Nuo 2005 metų liepos 2-oji yra švenčiama kaip Švenčiausios Licheno Motinos dieną. Būtent šią dieną 2006 metais į Mažają baziliką įnešta stebuklingoji Dievo Motinos ikona.
Šios bazilikos statybos iniciatorius – kunigas Eugeniusz Makulski. Projekto autorė – Gdynės architektė Barbara Bielecka.
1995 metų gegužės 25 dieną Lenkijos primas Kardinolas Józef Glemp įmūrijo iš Romos, nuo Šv. Petro kapo atvežtą plytą.

Palyginamieji Licheno Dievo Motinos bazilikos dydžiai:

Bendras tūris - 300 000 m3
Plotas - 23 000 m2
Ilgis - 139 m
Pagrindinio fasado ilgis - 162 m
Pagrindinės navos plotis su šonininėms koplyčiomis – 77 m
Plotis per transepto ašį – 144 m
Transepto aukštis - 33 m
Pagrindinės navos aukštis - 44 m
Apsidės ir koplyčių aukštis - 17 m
Centrinės dalies kryžiaus aukštis - 103,5 m
Varpinės kryžiaus aukštis - 64,8 m
Bazilikos statyba kainavo 50 milijonų dolerių.



Golgota ir Šv. Kryžiaus koplyčia

Licheno Golgota egzistuoja nuo 1987 metų, kaip atgailos prieš Dievą ženklas už Dievą išniekinusią Bertą Bauer. Ji buvo Hitlerjugendo stovyklos komendantė ir išniekino parapijos bažnyčioje esantį krucifiksą. Ši išniekintas kryžius dabar yra Šventojo Kryžiaus koplyčios altoriuje. Koplyčia yra po Čenstachavos Dievo motinos bažnyčia.
Golgota – tai 25 metrų aukščio kalnas, sudėtas iš akmenų ir sutvirtintas cementiniu skiediniu. Joje yra koplyčios, Kristaus kančios atminimo grotai ir Kryžiaus keli stotys. Kalno viršūnėje yra nukryžiuotasis, Dievo Motinos ir Šv. Jono statulos.
Kalno autorius – kunigas Eugeniusz Makulski.
Lichen Stary, ul. Klasztorna 4; tel. +(48-63) 270 81 00, fax 270 77 10; www.lichen.pl