Sudužusi svajonė

Kosminio laivo "Challenger" katastrofa 1986 metų sausio 28 dieną 

Iš kairės į dešinę: mokytoja Sharon Christa McAuliffe, nžinierius-elektrikas Gregory B. Jarvis, inžinierė-elektrikė Judith A. Resnik, vadas Francis R. (Dick) Scobee, fizikas Ronald E. McNair, pilotas Michael J. Smith ir inžinierius Ellison S. Onizuka.

1986 metų sausio mėnesį saulėtame Floridos danguje sužibo ugninis kamuolys. Po visos eilės sėkmingų skrydžių sprogo kosminis erdvėlaivis „Challenger“. Žuvo septyni juo skridę astronautai. Kas gi įvyko? Ir kodėl buvo ignoruojami perspėjimai?

Kanaveralo iškyšulio inžinierių ir mokslininkų komandai 1986 metų sausio 28 dienos rytas prasidėjo nuo pasirengimo rūpesčių. Jau kelintą kartą tikrino „Challenger“ sistemas dar vienam skrydžiui už Žemės atmosferos ribų.

Septyni astronautai, tame tarpe ir Sharon Christa McAuliffe, pradinės mokyklos mokytoja, kuri varžybose su tūkstančiais kolegų visoje Amerikoje iškovojo teisę dalyvauti kosminiame skrydyje buvo paskutinį kartą instruktuojami. Daugybė žiūrovų ir žurnalistų susirinko netoli starto komplekso ir laukė jaudinančio starto

Niekas iš jų net nenutuokė, kad jau po kelių sekundžių nuo raketos starto atsitiks neįtikėtina – „Challenger“ sprogs suformuodamas ugninį kamuolį. Visa įgula žus, o kosminė Amerikos programa sustos trims metams

Tą tragišką akimirką devynių mylių aukštyje virš Floridos visiem laikams išgaravo atsainus žmonijos požiūris į kosminius skrydžius. Visas pasaulis išgirdo vienos stebėtojos riktelėjimas: „Dieve! Kas atsitiko?

Preliudija

Legenda tapusio „Challenger“ istorija prasidėjo dar naktį, kai temperatūra Floridoje nukrito iki neįprastai žemos atžymos – minus 27 laipsniai. Jau ryte taip vadinama NASA „ledo komisija“ pradėjo tikrinti erdvėlaivį dėl pavojingo apledėjimo galimybės. Kylant atsiskiriantys ledo gabalai gali pažeisti „Challenger“ dangą. Vėliau paaiškėjo, kad vienas „Roquell“ inžinierius iš Kalifornijos, stebėdjęs „ledo komandos“ darbą per specialią televizijos įrangą, paskambino kontrolinei komisijai ir primygtinai pareikalavo atidėti raketos startą dėl pavojingo apledėjimo.

Kosmodrome susirinkę žmonės karštai sveikino astronautus, kurie ėjo prie kosminių skrydžių veterano „Challenger“. Tačiau jie nieko nežinojo apie tris tūkstančius mylių įveikųsi perspėjimą. Šito nežinojo ir astronautai. Jie užėmė savo vietas ir, padedami borto kompiuterio, pradėjo kruopščiai tikrinti laivo sistemas. Atrodė, kad skrydžio tikslų įgyvendinimui pasiruošta tinkamai. Įgula turėjo išvesti į orbitą 100 milijonų dolerių vertės ryšių palydovą, ir atlikti nemažai eksperimentų. Jie turėjo išmatuoti Halėjaus kometos spektrą, patikrinti radiacijos lygį vidiniuose erdvėlaivio skyriuose ir tirti nesvarumo poveikį 12-ai vištos embrionų.

Pirmą kartą skrydis atidėtas 1985 metų gruodžio 23 dieną, Jis buvo perkeltas į sausio 22 dieną, tačiau dėl iškilusių sunkumų skrydis perkeltas į kitą dieną, tačiau čia pat nurodoma jau sausio 25.. Paskui dėl nepalankių oro sąlygų startas atidedamas iki sausio 26-os. Pašalo ir specialistai vėl pasiūlė atidėti. Sausio 27 dieną pripažinta, kad startas yra realus ir pradėti priešstartiniai erdvėlaivio sistemų bandymai. Po pusiaunakčio prasidėjo degalų bako užpildymas.

7 valandą 56 minutės astronautai užėmė savo vietas erdvėlaivyje. Tąčiau 9:10 nelauktai nutrauktas priešstartinis laiko skaičiavimas - užsikirto viena iš išorinio liuko rankenėlių ir nepavyko jo uždaryti. Kol buvo taisomas gedimas virš avarinio nusileidimo tako Senegale pradėjo siautėti smėlio audra. 12:35 nuspręsta atidėti paleidimą kitai dienai.

Oro prognozė žadėjo giedrą dangų ir minusinę temperatūrą. Pusę antros nakties speciali „ledo komanda“ nuvyko patikrinti erdvėlaivio paviršiaus. 3:00 komanda grįžo į bazę ir perspėjo likus trim valandom iki starto būtina dar kartą apžiūrėti „Challenger“ apledėjimo laipsnį.

Sausio 28 dienos 7:32 dėl žemo debesuotumo ir laukiamo lietaus valandai atidėtas astronautų įlaipinimas į erdvėlaivį. „Atliekama“ valanda suteikė galimybę astronautams neskubant papusryčiauti pasinaudojant visais patogumais. 8:03 astronautai sėdėjo mikroautobuse, o 8:36 užėmė savo vietas „Challenger“ viduje. Startas planuotas 9:38, tačiau paklusus „ledo komandos“ reikalavimams jis vėl atidėtas dviem valandom.
Šios pauzės metu antroji JAV istorijoje moteris – astronautė Judith A. Resnik davė trumpą interviu. Nepaisant to, kad įguloje buvo septyni žmonės, Judith pabrėžė, kad jie yra šešiese, vadinasi ji dalinasi šeštąją atsakomybės dalį už visos ekspedicijos sėkmę. Profesionalė Resnik demonstratyviai atsisakė pripažinti lygia sau Christa McAuliffe, kuriai tiesiog pasisekė. Juk pirmajam savo skrydžiui Judith rengėsi net 6 metus.

Likus septynioms minutėms ir 30 sekundžių iki erdvėlaivio ir vieną milijardą dolerių kainavusių variklių starto, atsvertos plieninės aptarnavimo konstrukcijos. Išorinis „Challenger“ kuro bakas savo aukščiu prilygo 10-ies aukštų namui ir talpino daugiau kaip pusę milijono galonų skysto deguonies ir vandenilio.Dviejų starto greitintuvų kieto kuro masė buvo didesnė nei milijonas svarų.

Sistema garsiai skaičiavo starto sekundes, o susijaudinę žmonės garsiai kartojo. Starto metu 46 metų laivo vadas Francis R. (Dick) Scobee ir 40-metis pilotas Michael J. Smith buvo skrydžio denyje. Už jų sėdėjo 36 metų inžinierė-elektrikė Judith A. Resnik ir 35 metų fizikas Ronald E. McNair. Apačioje, viduriniame denyje buvo 39 metų inžinierius Ellison S. Onizuka, 41 metų inžinierius-elektrikas Gregory B. Jarvis ir 37 metų mokytoja Sharon Christa McAuliffe.

Likus šešioms sekundėms iki starto paleistas pagrindinis variklis. „Keturi...trys...du.... vienas.... Startas!”
1986 metų sausio 28 dieną 11:38 palikęs starto aikštelę ir lydimas audringų aplodismentų kosminis laivas šovė į dangų. Tarp tų, kas stebėjo grandiozinį “Challenger” startą, buvo Christa McAuliffe šeima – jos tėvas, motina ir vyras ir du jų vaikai – devynmetis Skotas ir šešių metų Karolain. Startą stebėjo aštuoniolika trečios klasės mokinių iš Concord miesto (New Hampshyre), kurie įveikė pusantro tūkstančio kilometrų, kad pamatytų kaip jų mokytoja daro istoriją.

Po starto praėjo šešiolika sekundžių. Laivas gracingai pasisuko ir nukrypo kursu aukštyn – už atmosferos ribų. Kontrolės komisija pranešė, kad „Challenger” skrieja greitėdamas. Tai įvyko penkiasdešimt antrą skrydžio sekundę. Pranešimą patvirtino kapitonas Scobee. Paskutiniai žodžiai iš „Challenger“ priklausė laivo vadui Francis Scobee: „Roger, go and throttle up“. Verčiant tai reikštų maždaug taip: „Viskas tvarkoje, skrendame pilnu greičiu“.

Sprogimas

Dar po trijų sekundžių NASA kameros užfiksavo stulbinantį reginį. Operatoriai pamatė tai, ko negalėjo įžiūrėti žiūrovai kosmodrome. Ties laivo viduriu tarp jo dugno ir išorinio kuro bako blykstėlėjo neryški, bet gerai matoma oranžinė šviesa. Dar akimirka ir... prasidėjo košmaras. „Challenger“ suliepsnojo. Praėjus 73,618 sekundėms po starto radiolokatorių ekranuose aiškiai matėsi daugybės nuolaužų trajektorijos.
Neįtikėtina, bet Hiustone, kur buvo kontrolinė komisija, oficialus skrydžio vadovas nežiūrėjo į monitorių. Vietoje to jis įsispoksojo į skrydžio programą. Jis kalbėjo ne apie tai, kas atsitiko, o apie tai kas turi atsitikti „Challenger“ pagal skrydžio grafiką ir parašytą tekstą. „Viena minutė penkiolika sekundžių. Laivo greitis 2900 pėdų per sekundę. Nuskriejo devynias jūrmyles. Aukštis virš Žemės – septynios jūrmylės“.

Milijonams televizijos žiūrovų, kurie buvo apstulbinti, jo žodžiai skambėjo kaip užkeikimas.
Staiga vedantysis nutilo ir po minutės prislopintu balsu ištarė: „Skrydžio koordinatorius ką tik pranešė, kad kosminis laivas „Chalenger“ sprogo. Skrydžio direktorius patvirtino šį pranešimą“.

Kai pamėkliškas Y formos debesis išsisklaidė virš kosmodromo, žiūrovai pajuto neišmatuojamą baimę.
Vašingtone, Ovaliniame Baltųjų Rūmų kabinete dirbo Prezidentas Ronaldas Reiganas. Netikėtai jo kabinete pasirodė artimiausi patarėjai. „Įvyko rimtas incidentas su kosminiu laivu“ – pasakė vice prezidentas George Bush. Visuomeninių ryšių direktorius Patrick Buckennan buvo atviresnis: „Sere, sprogo kosminis laivas“. Reiganas buvo priblokštas kaip ir visi amerikiečiai. Juk tai jis priėmė sprendimą, kad pirmasis eilinis žmogus kosmose bus mokytoja. Daugiau, kaip 11 000 mokytojų varžėsi dėl šios garbės. Pasisekė Christa McAuliffe. Ir štai...

Po kelių valandų Reiganas bandė nuraminti nuliūdusią šalį savo kalba. Kreipdamasis į Amerikos moksleivius prezidentas pasakė: „Aš žinau, labai sunku būna suvokti, kad kartais įvyksta tokie liūdni dalykai. Tačiau visa tai yra žmonijos horizontų plėtros ir tyrinėjimų proceso dalis“.

Nacionalinė tragedija

Amerikiečiai buvo sukrėsti . Per paskutinį ketvirtį amžiaus JAV astronautai atliko 55 skrydžius į kosmosą ir sėkminga baigtis buvo savaime suprantama. Dvidešimt keturi „shuttle“ skrydžiai įvyko sklandžiai. Visi laukė dvidešimt penktojo. Daugeliui atrodė, kad beveik kiekvienas jaunas žmogus po kelių mėnesių treniruočių gali skristi į kosmosą. Linksma ir energinga mokytoja Christa McAuliffe turėjo tapti naujos eros etalonu. Belieka tik gailėtis, kad ši puiki era egzistavo tik kelias sekundes.

Praėjusi rūstų trijų mėnesių treniruočių kursą mokytoja buvo pasirengusi atlikti fantastinę kelionę. Programa „Mokytojas kosmose“ apėmė mechaniką, fiziką, chemiją ir kosmines technologijas. Christa tiesiai iš kosmoso turėjo vesti dvi 15-os minučių pamokas ir paaiškinti vaikams, kaip veikia kosminis laivas, papasakoti apie kosminių skrydžių naudą. Planuota išsiaiškinti Niutono dėsnių veikimą nesvarumo sąlygomis, hidroponikos, chromatografijos ir putojimo procesus. Ketvirtą skrydžio dieną pamokas šimtams mokyklų tiesiogiai iš „Challenger“ turėjo transliuoti nekomercinė televizija PBS.

Deja, jai neteko pasinaudoti šia galimybe ir vesti pamokas, kurios būtų įrašytos į švietimo istoriją. Vargu ar „Challenger“ tragedija kur nors nuaidėjo garsiau nei Concord`e. Ten, mokyklos auditorijoje prie televizoriaus susirinko McAuliffe kolegos ir mokiniai. Kaip jie laukė jos kalbos ir kaip tikėjosi, kad ji išgarsins jų miestelį visoje Amerikoje! Kai pasklido tragiška žinia apie „Challenger“ žūtį, trisdešimt tūkstančių miestelio gyventojų paskendo gedule. „Žmonės sustingo vietose“ – sakė vienas gyventojas. – „Buvo toks jausmas, tarsi mirė šeimos narys“.

Sovietų Sąjungoje buvo paskelbta, kad du krateriai Veneroje pavadinti dviejų žuvusių moterų vardais - McAuliffe ir Resnik. Vatikane popiežius Jonas Paulius II paprašė, kad tūkstančiai susirinkusių žmonių pasimelstų už amerikiečių astronautus ir pasakė, kad tragedija iššaukė gilų liūdesį jo sieloje. Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margareth Thatcher pažymėjo, kad „naujos žinios kartais pareikalauja pačių geriausių žmonių aukos“. Pirmasis amerikietis apskriejęs Žemės rutulį, senatorius John Glenn pasakė:„Mes buvome pirmieji ir visada žinojome, kad kada nors ateis tokia diena, kaip šiandien. Juk mes dirbame su tokiais dideliais greičiais ir su tokia energija, su kuria niekad nesusidūrė žmonija“.

Visoje JAV teritorijoje žmonės skirtingai išreiškė savo liūdesį. Los Andžele buvo vėl uždegta Olimpinė ugnis. Niujorkas užgesino šviesas aukščiausiuose dangoraižiuose. Floridos pakrantėje išsirikiavo 20 000 žmonių su fakelais rankose.

Kodėl? 

Šalis gedėjo. O Kanaveralo iškyšulyje JAV ir NASA pakrančių apsaugos tarnybos pradėjo „Challenger“ nuolaužų paieškas. Po sprogimo jie turėjo laukti visą valandą – iš dangaus nuolat krito nuolaužos. Paieškų rajonas nusidriekė Atlanto vandenyne apie 6000 kvadratinių kilometrų. Nepaisant didžiulės sprogimo jėgos, paieškos partijos rado stebėtinai dideles nuolaužas, kurios isšibarstė vandenyno dugne, tame tarpe ir „Challenger“ fiuzeliažo sekciją. Po intensyvių tyrimų NASA ekspertai padarė prielaidą, kad „Challenger“ įgula žuvo ne iš karto, kaip buvo manoma anksčiau. Galimas dalykas, kad jie pergyveno sprogimą ir buvo gyvi iki to laiko kol neatsitrenkė į vandenyną. Kabinos nuolaužos rastos tik po kelių mėnesių 27 metrų gylyje. Įgulos palaikai buvo iškelti iš vandens ir identifikuojami kelias savaites.

NASA ekspertams reikėjo išspręsti sudėtingiausią uždavinį – kas atsitiko? Tam laikui išaiškėjo trys kryptys. Visų pirma mokslininkai jau turėjo filmą, kurį nufilmavo 80 NASA kamerų ir 90 žurnalistų kamerų. Antra - egzistavo milijardai kompiuterinių signalų, kuriais keitėsi pasmerkti astronautai ir skrydžių valdymo centras. Ir trečia – jau buvo surinkta nemaža nuolaužų dalis.

Jau buvo prielaida, kad starto išvakarėse aikštelėje susiformavęs ledas pažeidė erdvėlaivį – to ir bijojo „Roquell“ inžinierius. Taip pat buvo įtariama, kad prieš kelias dienas keliamojo krano strėlė atsitiktinai pažeidė išorinę kuro bako izoliaciją. Tačiau paaiškėjo, kad kranas kliudė ne patį baką o paleidimo įrenginį.
Netrukus versijos ir įtarimai susikoncentravo ties galima kuro bako arba raketų greitintuvų avarija.

Ekspertai patikslino, kad kiekvienas mazgas galėjo iššaukti sprogimą. Sprogimą galėjo iššaukti ir degalų nutekėjimas per trūkusią pagrindinę bako siūlę. Specialiai sukurta komisija uždaruose posėdžiuose kamantinėjo aukščiausius NASA pareigūnus ir „Morton Tayocol“ kompanijos inžinierius. Ši kompanija yra kieto kuro raketų nešėjų tiekėja, manoma, kad jos ir iššaukė tragediją.

Tai, kas paaiškėjo sukėlė komisijai šoką. Paaiškėjo, kad Kenedžio kosminio centro „Shuttle‘ skrydžių vadovas Robert Sike ir „Challenger“ paleidimo direktorius Jeen Thomas net negirdėjo, kad „Morton Tayocol“ inžinieriai dėl šalto oro prieštaravo prieš „Shuttle“ startą iš Kanaveralo kyšulio.

Daugelis ekspertų palaipsniui priėjo prie išvados, kad avarija įvyko dėl raketos nešėjos segmentus hermetizuojančios sintetinės gumos žiedo užsidegimo. Šie žiedai yra skirti tam, kad sudegusios dujos nesiveržtų per plyšius. Išvakarėse „Morton Tayocol“ inžinieriai ir NASA pareigūnai svarstė potencialias skrydžio problemas. Sinoptikai žadėjo, kad tą naktį temperatūra nukris žemiau nulio.Inžinieriai vienbalsiai prašė atidėti „Challenger“ startą. Jie bijojo, kad nuo šalčio žiedai praras elastingumą ir sumažės slėgis apie raketas. Koncerno vadovai susisiekė su NASA pareigūnais ir ilgai tarėsi telefonu. Atrodo, kad NASA vadovybės nedomino spėjimai ir perspėjimai, jie reikalavo „įrodymų“, kad startas gali būti pavojingas. Iš kitos pusės galimas daiktas, kad jie klausė inžinierių: „Viešpatie, jūs siūlote laukti mums kol temperatūra pakils iki 11 laipsnių? Tai kada gi jūs norite, kad mes paleistume erdvėlaivį – nejaugi balandyje?“

Tačiau kompanijos inžinierių korpuso vadovas Allna McDonald atsisakė pasirašyti oficialų leidimą startui. „Aš ginčijausi su jais iki užkimimo, tačiau nesugebėjau jų įtikinti“.

Ginčai užsitęsė ir tada pirmasis kompanijos „Morton Tayocol“ vice-prezidentas Gerald Mayson paprašė 5 minučių, o paskambino tik po 2 valandų. Jis ir dar trys vice-prezidentai palaikė startą. Faksimilinė sutikimo kopija buvo išsiųsta į NASA.

Kas gi vyko tas 2 valandas „Morton Tayocol“ būstinėje? Sausio 27-os vakarą koncerno specialistai ryžtingai protestavo prieš „Challenger“ startą. Tai buvo be ketvirčio devynios. Bet jau vienuoliktą vakaro jie raštu užtikrina, kad nemato jokio pavojaus. Kompanijos vice-prezidentas nutraukė telefono pokalbį su NASA, išklausė pavaldinių pastabas ir paprašė, kad šie paliktų kabinetą, pareikšdamas, kad dabar reikia priimti ne tiek inžinierinį kiek verslo sprendimą. Paprašęs pasilikti vyriausią inžinierių Robert Lund griežtai pasakė: „Nusiimkite savo inžinieriaus kepurę ir nors trumpam užsidekite biznieriaus cilindrą“.
Neįtikėtina, tačiau „Challenger“ starto dieną NASA praleido dar vieną progą neįvykti tragedijai. Didžiulis, raketą palaikantis bokštas pasidengė ledu. Kosminės agentūros atstovai susirūpino, kad ledas gali sužaloti ugniai atsparią dangą ir tris kartus siuntė „ledo komandą“ patikrinti aikštelę. Informacija apie nenormalias „šalčio dėmes“ ant dešinės raketos buvo praleista. O tai reiške, kad guminiai žiedai patyrė didesnį atšalimą, nei ankstesnių skrydžių metu.

Išvados

Viešo tyrimo metu Senato mokslo, technologijų ir kosmose pakomitetyje senatorius Ernest Holding pasakė: „Šiandien atrodo, kad to buvo galima išvengti“. Vėliau jis apkaltins NASA, kuri „akivaizdu, kad priėmė politinį sprendimą ir nepaisydama stiprių prieštaravimų paskubėjo su startu“. Vėliau NASA vadovai pripažino, kad kažkur nuo 1980 metų juos neramino sandarinimo žiedų būklė raketose – nešėjose. Pavyzdžiui, pirmųjų 12-os skrydžių metu žiedai dalinai apdegė keturis kartus. Kosminė agentūra ėmė naudoti naują sujungimų apsaugos glaistą. Dėl to žiedai ėmė irti dar greičiau. Nepaisant to vedantys NASA inžinieriai ir valdytojai nelaikė sandarinimo žiedų trūkumus rimtais ir dėl to neketindavo užlaikyti ar net atšaukti „Shuttle“ startus.

Saugumo komisija nusprendė, kad tragediją iššaukė „slėgio kritimas galiniame dešiniojo raketinio variklio susjungime“, tačiau tuo pačiu metu pažymėjo, kad „priimant sprendimą padaryta rimta klaida“. Ataskaitos reziume skamba taip: „Komisija nustatė, kad koncerno „Morton Tayocol“ vadovybė reikalaujant Maršalo kosminio centro vadovams pakeitė savo sprendimą ir davė sutikimą skrydžiui 51-L. Tai prieštaravo koncerno inžinierių nuomonei ir padaryta su vieninteliu tikslu – įtikti stambiam užsakovui“.

Komisija sukūrė rekomendacijas, kurios jų manymu ateityje neturėtų iššaukti tragedijos pasikartojimą. Daugelio puslapių ataskaitoje prezidentui Reiganui primygtinai buvo siūloma iš esmės perdaryti, o ne modifikuoti „shuttle“ variklių sujungimus, bei patikrinti visus kritinius erdvėlaivio mazgus. Pažymėta, kad NASA labai stengėsi kuo greičiau paleisti „Challenger“ dėl visos serijos ankstesnių atidėjimų.
Komisija neapkaltino NASA dėl tragedijos. Ji pažymėjo, kad Vašingtonas niekada reikiamai nefinansavo eilės NASA skrydžių. Todėl organizacijos biudžetas buvo toks įtemptas, kad trūko pinigų net atsarginėms dalims.

 „Ateitis nėra laisva nuo netekčių...“

Po keturių dienų – penktadienį Amerika atsisveikino su narsiąją septyniuke. Po pilku dangumi virš kosminio centro Hiustono apylinkėse, kur treniravosi astronautai susirinko žuvusiųjų giminės, kongresmenai ir apie 6000 NASA darbuotojų. Prezidentas Reiganas apsakė kalbą.

„Jūsų mylimų žmonių auka iki sielos gelmių sujaudino amerikiečių tautą. Nugalėdamos skausmą mūsų širdys atsivėrė prieš sunkią tiesą: ateitis nėra laisva nuo netekčių...Dikas, Maiklas, Džudi, Elas, Ronas, Gregas ir Krista. Jūsų šeimos ir jūsų valstybė apverkia jūsų mirtį. Mes atsisveikiname su jumis, bet niekada jūsų neužmiršim“.

Po šios katastrofos iš esmės buvo peržiūrėta visa „shuttle“ programa. 1988 metų rugsėjo 29 dieną Amerika su palengvėjimu atsiduso po sėkmingo „Discovery“ skrydžio. Jis vainikavo šalies grįžimą prie skrydžių į kosmosą po beveik trijų metų pertraukos. Nenuostabu, kad sielvartaudami dėl „Challenger“ katastrofos NASA pasistengė pristatyti visuomenei „Discovery“ tarsi tai būtų visiškai naujas erdvėlaivis. Inžinierių paskaičiavimais naujoji konstrukcija pareikalavo keturis kartus padidinti darbų apimtis palyginus su baziniu modeliu. Nuo pat pradžių ypatingą nerimą kėlė pagrindinių variklių išdėstymas „shuttle“ uodegoje. Priverstinės pertraukos metu NASA trisdešimt penkis kartus sugrįžo prie šio klausimo. NASA inžinieriai padarė 120 erdvėlaivio konstrukcijos pakeitimų ir 100 pakeitimų kompiuterinėje technikoje.

Paruošė Arnoldas Stasiulis

Nuotraukos iš interneto. 

Čarlzas Konradas

JAV astronautas Čarlzas „Pitas“ Konradas Charles Pete Conrad gimė 1930 metų birželio 2 dieną Filadelfijoje. 1953 metais baigė Prinstono universitetą ir apgynė aeronautikos mokslų bakalauro laipsnį. Po to iš karto pašauktas į karo tarnybą Karinėse Jūrų pajėgose (KJP). Jis pasiųstas į Floridos karinę Pensakolos bazę. Po to tarnavo lakūnu Džeksonvilio aviacijos bazėje.

1957 metais įstojo, o 1961 metais baigė Merilendo Patuxent River lakūnų – bandytojų mokyklą, po to dirbo joje lakūnu-bandytoju, instruktoriumi ir inžinieriumi. Vėliau tarnavo lėktuvo F-4 instruktoriumi Kalifornijos Miramaro KJP aviacijos bazėje. Per savo karjerą skraidė daugiau nei 6500 valandų, iš jų daugiau nei 5000 valandų – reaktyviniais lėktuvais.

1962 metų rugsėjo 17 dieną atrinktas į antro šaukimo devynių NASA astronautų grupę. Įdomu tai, kad dar 1959 metais jis buvo kandidatu į pirmąją astronautų grupę. Kalbama, kad tada „koją pakišo“ psichiatrai, iš kurių jis teikėsi pasišaipyti. Astronautų būryje pelnė nenuilstančio linksmuolio ir lenktynininko šlovę. Jis mylėjo gyvenimą ir greitį ir ko gero negalėjo norėti kitokios mirties.

Daug kas galėjo pavydėti kosminės Čarlzo Konrado karjeros. Jis skrido į kosmosą keturis kartus, pasiekė kelis rekordus ir apsilankė Mėnulyje.

1965 metų rugpjūčio 21-29 dienomis kartu su Gordonu Kuperiu (Gordon Cooper) erdvėlaiviu „Gemini-5“ pirmą kartą skrido į kosmosą antrojo piloto pareigose. Per 190 valandų 56 minutes nuskriejo 5,3 milijonus km ir apskriejo Žemę 120 kartų. Skrydžio metu tobulino įvairias Mėnulio ekspedicijose reikalingas technikas ir įrodė, kad astronautai gali išbūti kosmose ilgiau nei savaitė (tiek trunka skrydis į Mėnulį ir atgal). Šiuo skrydžiu amerikiečiai pirmą kartą aplenkė sovietus skrydžio trukmėje. Vėliau Konradas juokavo šį skrydį vadindamas „aštuonios dienos šiukšlių kibire“.

Iki 1966 metų kovo mėnesio rengėsi skrydžiui, kaip dubliuojančios „Gemini-8“ įgulos narys.

1966 metų rugsėjo 12 dieną kartu su Ričardu Gordonu (Richard Gordon) erdvėlaiviu „Gemini-11“ antrą kartą skriejo į kosmosą erdvėlaivio vado pareigose. Per 71 val. 17 min. nuskriejo 1,8 milijonus km ir apsisuko aplink Žemę 44 kartus. Skrydžio metu keturis kartus sujungė erdvėlaivį su raketa-taikiniu „Agena“ ir pirmą kartą istorijoje kosmose sukūrė dirbtinę gravitaciją. Tai buvo greičiausiai istorijoje atliktas erdvėlaivių susitikimas ir sujungimas. Prieš tai jie pasiekė absoliutų aukščio rekordą – „Gemini -11“ skriejo 1370 kilometrų aukštyje. „Gemini-11“ – pirmasis išimtinai automatiniu būdu nutupdytas JAV erdvėlaivis.

1966 metų gruodžio 22 dieną paskirtas vienos iš dubliuojančios „Apollo“ įgulos vadu. Iki 1968 metų rudens, kai buvo nuspręsta „Apollo-8“ pasiųsti į skrydį aplink Mėnulį, buvo realiausias kandidatas į pirmos Mėnulio ekspedicijos vadus. Bet po to, kai „Apollo-8“ sugrįžo, pakeistas niekuo jam nenusileidžiančiu Neilu Armstrongu.

1969 metų kovo 3 dieną į Žemės orbitą iškeltas „Apollo-9“. Jo vadu buvo Džeimsas Makdivitas, o Čarlzas Konradas buvo jo dubleriu.

1969 metų lapkričio 14-24 dienomis kartu su Ričardu Gordonu (Richard Gordon) ir Alanu Binu (Alan
Bean) atliko trečią kelionę į kosmosą erdvėlaiviu „Apollo-12“. Tai buvo pirmoji JAV istorijoje vien karo laivyno karininkų įgula, ir dėl to komandinis modulis pavadintas „Yankee Clipper“, o Mėnulio kabina – „Intrepid“. Kartu su Alanu Binu (Alan Bean). Starto metu dalyvavo ir prezidentas Ričardas Niksonas, todėl kosmodromo darbuotojai nesiryžo atidėti paleidimo dėl prasidėjusios audros. 36-ąją skrydžio sekundę per „Saturn-5“ ir jonizuotų dujų stulpą praėjo audros debesies iškrova. Ryšys laikinai nutrūko, o susidarė laukai atjungė valdymo sistemas ir elektromechaninius generatorius. Bet raketa atlaikė, o erdvėlaivį pavyko „atgaivinti“ tik aukštos skrydžių valdymo centro darbuotojų kvalifikacijos ir gerai parengtos įgulos dėka.

1969 metų lapkričio 19 dieną nusileido Mėnulio Audrų vandenyne už 160 metrų nuo automatinio zondo „Surveyor-3“, kuris buvo nutupdytas Mėnulyje 1967 metų balandžio 19 dieną. Tada Konradas pajuokavo: „Man pavyko paskraidyti 90 sekundžių, bet tai buvo geros sekundės“.

Po penkių valandų abu astronautai išėjo į Mėnulio paviršių. Įdomu tai, kad Čarlzas Konradas parodijavo Neilo Armstrongo žodžius. Žengdamas Mėnulio paviršiun žemaūgis astronautas sušuko: „Opa! Žmogau, tai gal ir mažas žingsnis Neilui Armstrongui, bet man - labai didelis“. Jis visada sakė, tai ką galvoja, todėl šie Mėnulyje ištarti žodžiai yra jo įrodymas italų žurnalistei Orianai Falači, kuri teigė jog tekstus sugalvoja profesionalūs reklamos specialistai, o astronautai juos klusniai atkartoja. Pitas Konradas ryžtingai pasipriešino: "...mes kalbame tai, ką norime". Galų gale jie susilažino iš 500 dolerių, kad žengdamas Mėnulyje Čarlzas ištars kažką tokio, kas akivaizdžiai negalėjo būti padiktuota iš šono. Grįžęs į Žemę jis nuolat tvirtino, kad daugiau niekada nematė žurnalistės ir tuo - labiau laimėtų pinigų.

Kartu su Alanu Binu išbuvo Mėnulyje 31 val. 31,5 min. ir du kartus vaikščiojo jo paviršiumi, praleisdami „Intrepid“ išorėje 7 valandas 46 minutes. Jie buvo nuėje iki „Surveyor-3“, nuėmė jos kamerą ir kai kuriuos kitus elementus, išdėstė Menulio paviršiuje mokslinės aparatūros komplektą ir surinko 34 kilogramus Mėnulio uolienų ir grunto pavyzdžių.

Po trečiojo skrydžio Čarlzas Konradas pasiprašė pervedamas į programą „Apollo Applications“ kuri greitai virto į orbitinės stoties „Skylab“ programą, ir tapo šio projekto astronautų grupės vadu. Jau 1971 metų pradžioje Dikas Sleitonas planavo paskirti jį pirmosios ekspedicijos vadu. Oficialiai apie tai paskelbta 1972 metų sausio 19 dieną.

1973 metų gegužės 25 dieną kartu su Džozefu Kervinu (Joseph Kerwin) ir Polu Veicu (Paul Veitz) ketvirtą kartą kilo į kosmosą kaip erdvėlaivio „Apollo CSM-116“ ir kosminės stoties „Skylab“ vadas. Jie susijungė su 1973 metų gegužės 14 diena iškelta moksline stotimi „Skylab“ ir dirbo šiame komplekse 659 val. Konrado įgula atstatė stoties darbingumą ir pašalino tuos pažeidimus, kurie padaryti gegužės 14 dieną iškeliant stotį į kosmosą. Ketvirtas Čarlzo Konrado skrydis truko 672 val. 50 min. Jo metu du kartus išėjo į atvirą kosminę erdvę ir išbuvo joje 5 valandas.

Keturių kosminių skrydžių metu Čarlzas Konrdas (Charles Conrad) išbuvo kosmose 49 paras 3 valandas 38 minutes ir 36 sekundes.

1973 metais pirmo rango kapitonas Čarlzas Pitas Konradas paliko Laivyną, o 1974 metų vasario 1 dieną – atsistatydino ir iš NASA. Jis tapo Kolorado valstijos Denverio miesto korporacijos „American Television and Communications Corp. (ATC)“ direktorių tarybos nariu, vice-prezidentu ir vyriausiuoju valdytoju. 1976 metų kovo mėnesį perėjo į korporaciją „McDonnell Douglas“ ir tapo tarptautinės realizacijos vice-prezidentu. Įvairiose vadovaujančiose pareigose dirbo dar 20 metų.

1994–1995 vykdė eksperimentinės raketos DC-X skrydžio bandymus, asmeniškai ją valdė tele-operatoriaus režimu (startuodavo ir tūpdavo).

Jis buvo kelių kosminių projektų konsultantas, jų tarpe buvo ir kosminis teleskopas „Hubble“.

1989 metais vaidino vedančiojo vaidmenį televizijos kompanijos ABC filme „Plymouth“, kuris buvo skirtas pirmojo žmogaus išsilaipinimo Mėnulyje 20-mečiui.

1996 metų kovo 31 pasitraukė iš „McDonnell Douglas“ ir Kalifornijos Niuport Byč (Newport Beach) mieste įkūrė „Universal Space Lines Inc.“, kur ketino pradėti komercinius kosminius skrydžius. Jis sakė kad „... praėjus 40-čiai metų Raitų skrydžio, netgi karo metais jūs galėjote nusipirkti lėktuvo bilietą, taip? Dabar praėjo 41 metai, kai sukurta NASA, bet jūs negalite nusipirkti bilieto į kosmosą“.

Tarp daugybės Pito Konrado apdovanojimų yra Kongreso Kosmoso Garbės medalis (Congressional Space Medal of Honor), du NASA medaliai „Už pavyzdingą tarnybą“ (NASA Exceptional Service Medal), du NASA medaliai „Už pasižymėjimą tarnyboje“, du laivyno medaliai „Už gerą tarnybą“ (Navy Distinguished Service Medal) ir du „Pasižymėjusio skrydyje“ kryžiai (Distinguished Flying Cross).

1980 metais Čarlzas Pitas Konradas įrašytas į Aviacijos Šlovės salę.

Čarlzas Konradas žuvo 1999 metų liepos 8 dieną 1996 metų gamybos motociklu „Harley-Davidson“ su žmona ir draugais važiavo į Monterėjaus moto festivalį. Kalnų kelio posūkyje jis paslydo, trenkėsi į drenažinį vamzdį ir buvo išmestas ant asfalto. Buvęs astronautas nugabentas į Kalifornijos Ojai miesto ligoninę, kur gydytojai iš pradžių nerado jokių sužeidimų. Bet Konradas jautė aštrų skausmą krūtinėje ir sunkiai kvėpavo. Buvo įtarta, kad jam prasidėjo vidinis kraujavimas ir pradėjo operaciją. Bet parėjus penkioms valandoms po avarijos buvęs astronautas mirė. Jam buvo 69 metai. Čarlzo Konrado laidotuvės įvyko liepos 19 dieną Nacionalinėse Arlingtono kapinėse. Ceremonijoje dalyvavo Danielis Goldinas, kuris perskaitė prezidento Bilo Klintono laišką, Džonas Glenas, Neilas Armstrongas, Džeimsas Lovelas, Volteris Kaningemas, Alanas Binas ir geriausias draugas Ričardas Gordonas.

Konradas yra trečiasis miręs Mėnulyje vaikščiojęs astronautas. 1991 metais nuo širdies smūgio mirė „Apollo-15“ astronautas Džeimsas Irvinas (James Irwin), o 1998 metais nuo leukemijos mirė „Apollo-14“ vadas Alanas Šepardas (Alan Shepard).

Čarlzas ir antroji žmona Nensė Fortner gyveno Kalifornijos valstijos Huntington Beach mieste. Katastrofos dieną Nensė taip pat važiavo motociklu, bet išvengė avarijos. Su pirmąja žmona Džein Dju Bouz Konrad jie turėjo tris sūnus (dar vienas mirė 1999 metais) ir septynis anūkus.

Čarlzas Konradas turėjo puikų humoro jausmą ir kartą pasišaipė iš Džono Gleno, kuris skrido į kosmosą turėdamas 77 metus: „Žvelgiu į ateitį ir laukiu savo 77 metų sukakties. Tikiuosi, kad NASA vėl pasiųs mane į Mėnulį, taip kaip jie pagerbė senatorių Gleną. Jei jie to nepadarys, būsiu priverstas nuskristi ten pats“. 

Sojuz-11: vožtuvas-žudikas

1971 metų balandžio 19 dieną SSRS iškėlė į kosmosą pirmąją pasaulyje ilgalaikę orbitinę stotį “Saliut”. Šios stoties istorija kupina dramatizmo. Prasidėjo nuo to, kad orbitoje neatsivėrė skyrius, kuriame buvo Saulės teleskopas. Nepaisant nieko jis ir liko užblokuotas.

Po to reikėjo patikrinti orbitinės stoties ir transportinio erdvėlaivio sujungimo eigą ir technologijas. Balandžio 23 dieną į stotį išskrido kosmonautai Šatalovas, Jelisejevas ir Rukavišnikovas. Erdvėlaiviu “Sojuz-10” priartėjo prie stoties ir prisijungė, tačiau po 5,5 valandų bendro skrydžio teko atsijungti ir grįžti Žemėn. Dėl gedimų sujungimo mazge jie negalėjo patekti į stotį.

Po jų atėjo kitos įgulos – Aleksejaus Leonovo, Valerijaus Kubasovo ir ir Piotro Kolodino eilė. Juos dubliavo Georgijus Dobrovolskis, Vladislavas Volkovas ir Viktoras Pacajevas. 1971 metų gegužę abi įgulos baigė pasirengimą skrydžiui – jo trukmė beveik du kartus turėjo viršyti iki tol rekordinį Andrijano Nikolajevo ir Vitalijaus Sevastjanovo 18-os parų skrydį. Viskas klostėsi sėkmingai – įgulos išskrido į Baikonurą, kur prisipratino prie erdvėlaivio.

Likus trims paroms iki starto reikėjo praeiti paskutinę medicininę komisiją. Ir čia laukė netikėtumas: peršviečiant rentgenu Kubasovo plautyje pastėbėtas uždegiminis židinys. Pats Valerijus jautėsi gerai, todėl medikų verdiktą sutiko audringai – juk jis pagrindinėje įguloje, ir dėl tos menkos priežasties gali būti pašalintas….

Gydytojų ataskaita nedžiugino ir Valstybinės komisijos pirmininko: pagal nerašytas taisykles vieno kosmonauto nušalinimas reiškė visos įgulos nušalinimą ir ištisą kompleksą priemonių pritaikant erdvėlaivį dubliuojančiai įgulai. Aleksejus Leonovas reikalavo, kad vietoje Kubasovo skristų Volkovas. Bet čia nesutiko vyriausias konstruktorius. Galų gale sukandę dantis nusprendė – skris dubleriai.

Kosmonauto Pacajevo žmona vėliau pasakojo, kad jos vyras tiesiog džiūgavo sužinojęs apie skrydį. “Jis baisiai norėjo pakilti į kosmosą. Jų įgula buvo pagrindinė sekančioje ekspedicijoje į “Saliut” ir dėl to jie su Volkovu nesutarė. Vladislavas jau buvo skridęs į kosmosą ir neskubėjo. Jis net buvo prasitaręs, kad nenori kilti su pirmąja ekspedicija. Paklaustas - kodėl, atsakė: “Man išpranašauta, kad tokiu atveju žūčiau”.

Birželio 5 dieną, tradicinio susitikimo su starto komanda metu kalbėjo erdvėlaivio vadas Georgijus Dobrovolskis, o Leonovo įgula užėmė dublerių pozicijas. Starto komanda per tris paras sugebėjo atlikti visus darbus naujai įgulai.

1971 metų birželio 6 po trumpo vado Dobrovolskio raporto, jis, Vladislavas Volkovas ir Viktoras Pacajevas pakilo į raketos viršūnę. Paskutiniai pamojavimai. Įgula užima vietas erdvėlaivyje. Tiksliai pagal grafiką – 7 valandą 55 minutės raketa pakyla nuo starto stalo. Po paros jie jau vykdė skrydžio programą stotyje. Ji buvo įdomi – juk pirmą kartą veikė ilgalaikė orbitinė stotis. Tuo labiau, kad automatinis transporto erdvėlaivio „Sojuz-11” suartėjimas ir susijungimas su stotimi įvyko sėkmingai. Sėkmingai ir be kliūčių jie pateko į pačią stotį.

Pati įgula niekada nepapasakos apie skrydį. Tik išlikę dokumentai leidžia atstatyti kasdieninius įvykius ir atmosferą stotyje. Už įprasto „Viskas puiku”, „Stotyje – tvarka”, kurie nuolat skambėjo radijo ir televizijos reportažuose buvo sekinantis darbas. Kartais ties galimybių riba.

Jie įvykdė visą mokslinių, karinių, medicininių ir techninių eksperimentų programą. Vėliau išaiškėjo, kad įguloje ne viskas klostėsi palankiai. Georgijaus Dobrovolskio bloknote rastas įrašas: „Jei tai suderinamumas, tai kas tada yra nesuderinamumas?” Tiesa, vadas tai parašė pirmąją, pačią sunkiausią skrydžio savaitę: veikė ekstremalios nesvarumo sąlygos, įkyrūs pašaliniai neapgyvendintos stoties kvapai, ir minutėmis surašyta programa. Kosmonautai dirbo ištisą parą – pamainomis. Jautėsi įtampa.

Neapsiėjo ir be įvykių. Buvo gaisras – degė jėgos kabeliai, virto aitrūs dūmai. Kosmonautai vos spėjo pereiti į nusileidimo aparatą ir jau rengėsi nusileidimui. Volkovas pranešė į Žemę, kad stotyje kilo gaisras ir jie evakuojasi. Bet Dobrovolskis su Pacajevu surado ugnies priežastį ir ją pašalino.

Birželio 29 dieną jie baigė programą ir buvo pasirengę leistis į Žemę. Patikrinę nuleidžiamojo aparato hermetiškumą gavo leidimą atsijungti nuo stoties. 21 valandą 28 minutės pajudėjo žemyn. Kai kurių ryšių seansų fragmentai tarp žemės („Zaria”) ir kosmonautų („Jantar”) buvo atspausdinti „Pravitelstvennyj Vestnik” puslapiuose:

„Zaria”: Visiems „Jantar”; nuo atsijungimo iki nusileidimo būtinai veskite nepertraukiamą reportažą apie savijautą ir stebėjimus. Būtinai – reportažas. Supratote?
„Jantar-2” (V.Volkovas): Supratome, supratome… Matau lietų. Lietų matau! Puikiai mačiau. Spindi.
„Zaria“: Užsirašykite laiką – 01:47:27.
„Jantar-2“: Kol kas Žemės nesimato, kol kas nematome.
„Zaria“: Kaip vyksta orientacija?
„Jantar-2“: Pamatėme Žemę! Pamatėme!
„Zaria“:: Gerai, neskubėk.
„Jantar-2“: „Zaria“, aš „Jantar-2“. Pradėjome orientaciją. Iš dešinės kabo lietus.
„Jantar-2“: Šauniai lekia, gražiai!
„Jantar-3“ (V.Pacajevas): „Zaria“, - aš trečiasis. Matau horizontą iliuminatoriaus apačioje.
„Zaria“: „Jantar“, dar kartą primenu orientaciją – nulis – šimtą aštuoniasdešimt laipsnių.
„Jantar-2“: Nulis – šimtą aštuoniasdešimt laipsnių.
„Zaria“: Teisingai supratai.
„Jantar-2“: Šviečia transparantas „Nusileidimas“.
„Zaria“: Tegul šviečia. Viskas gerai. Teisingai šviečia. Ryšys baigiamas. Laimingai

Skrydis dar tęsėsi. Birželio 30, po „Sojuz“ orientacijos įsijungė stabdantys varikliai. Jie veikė numatytą laiką. Netekęs greičio erdvėlaivis ėmė leistis iš orbitos. Po aerodinaminio stabdymo atmosferoje išsiskleidė parašiutas, suveikė minkšto nusileidimo varikliai, ir nuleidžiamasis aparatas minkštai nusileido Centrinio Kazachstano stepėje, į vakarus nuo Mundy kalno.

Bejausmiai matavimo komplekso prietaisai užregistravo ekspedicijos trukmę – 23 dienos, 18 valandų, 21 minutė 43 sekundės. Pasakoja tuomet kosmonautų rengimo centre dirbęs gydytojas Anatolijus Lebedevas:

"Birželio 30, 01:35 „Sojuz-11“ įjungė stabdymo variklį ir pradėjo leistis į Žemę. Mes skridome malūnsparniu ir atidžiai klausėme kitų paieškos grupių pokalbius – kuri pamatys erdvėlaivį pirmieji? Pagaliau pasigirsta lakoniškas: „Matau! Lydžiu!“. Ir garsų protrūkis eteryje. Vis balsai, išskyrus... Tikrai taip: stebino, kad niekas iš paieškos grupių negalėjo susisiekti su kosmonautais. Mes dar tada pamanėme, kad pas juos neveikia antena, todėl nėra ryšio.

Pagaliau ir mes per iliuminatorius pamatėme baltai-oranžinį parašiuto kupolą. Skridome tiesiai į nusileidimo vietą. Be garso (mums!) minkšto nusileidimo varikliai pakėlė dulkių debesis, minkštai subliuško parašiuto šilkas. Nutūpėmė iš karto po erdvėlaivio už 50-100 metrų. Kaip būna tokiais atvejais? Atidarai nuleidžiamojo aparato liuką, iš ten – įgulos balsai. O čia – metalo stuksėjimas, sraigtasparnių garsai ir .... tyla erdvėlaivyje.

Man teko traukti iš erdvėlaivio jo vadą Georgijų Dobrovolskį. Žinojau, kad jis sėdi viduriniajame krėsle. Neslėpsiu, kad nepažinau jo – kosmonautai apaugo barzdomis (sunkumai skustis orbitoje), o be to ir neįprastos nusileidimo sąlygos matomai pakeitė jų išorę. Po Dobrovolskio ištraukėme Pacajevą ir Volkovą.

Aplamai Volkovas buvo gražuolis, Žvaigždžių miestelyje jį vadino Marčelo – Mastrojani garbei. Jau vėliau apimtas mistinio jausmo namie radau raštelį. Prieš skrydį žaidėm šachmatais ir nebaigėm. Jis parašė tada: „Sugrįšiu – pabaigsim“. Sugrįžo...

Pirmomis akimirkomis viskas buvo neaišku. Greita apžiūra taip pat neleido daryti išvadų apie įgulos būklę: kas įvyko per tas tylėjimo eteryje sekundes, kol kapsulė skrodė atmosferą? Visų kosmonautų kūno temperatūra – normali. Tiesa sakant ne tik nesuvokimo, net minties apie tragediją nebuvo. Visa medicininė brigada akimirksniu išsiskleidė. Patyręs reanimatologas iš Sklifasovskio instituto nurodė pagalbos priemones ir charakterį. Šeši gydytojai ėmėsi dirbtinio kvėpavimo ir netiesioginio širdies masažo.

Minutė... Dar... Paieškos ir gelbėjimo grupės vadas generolas Goregliad pamenu trumpai drūtai paklausė : „Na?!“ Jokie iššifravimai nereikalingi. Jam jau reikia raportuoti Valstybinės komisijos pirmininkui. Tokio atvejo dar nebuvo – erdvėlaivis Žemėje, veikia visos ryšio linijos iki paties Kremliaus, o mes tylim. Ką aš galėjau atsakyti? Pamenu, kad paprašiau: „Duokite dar kelias minutes gydytojams“. Ir kažkodėl pridūriau „Įvertinimui“. Mes dirbome panaudodami visas priemones.

Vienas po kiti tūpė malūnsparniai, žmonės kankinančiai laukė medikų pranešimų. Buvo stebėtinai tylu. Tokia tyla visiškai neįmanoma normalaus nusileidimo metu.

Ir vėl generolas Goregliad griežtai ir garsiai pareikalavo, kad pateikčiau išvadą apie įgulos būklę: „Tai būtina pranešti Vyriausybei!“ Lyg tai reiktų kartoti!

Dar ir dabar negaliu pamiršti tos minutės, kai mano lūpos ištarė mane patį išgąsdinusią frazę: „Perduokite, kad įgula.... kad įgula nusileido be gyvybės požymių!“ Tai skambėjo, kaip nuosprendis. Kas žinojo, kad ši tragiška formuluotė atsidurs TASS`o pranešime. O juk prieš pusantros valandos mes girdėjome įgulos pokalbius; iki pat nusileidimo viskas klostėsi normaliai.

Kas gi atsitiko? Dar prieš startą medikai spėjo, kad po tokios trukmės skrydžio gali būti „perkrovų įveikimo sunkumų“.Na, bet ne toks finalas. Visi medikai vykdė savo pareigas iki absoliučių mirties požymių atsiradimo pas kosmonautus...“

Po kelių dienų buvo iššifruoti „juodosios dėžės“ įrašai. SOJUZ-11 nusileidimas vyko normaliai iki 150 kilometrų aukščio, kada kosminis laivas turėjo pasidalinti į tris dalis (nuo nuleidžiamojo aparato atsijungia orbitinis ir agregatų skyriai). Atsijungimo metu nelauktai atsidarė kvėpavimo ventiliacijos vožtuvas, jungiantis kosmonautų kabiną su išore. Jis turėjo suveikti daug vėliau – prie pat Žemės ir buvo reikalingas tam, kad besileidžiant prie pat Žemės galima būtų sulyginti slėgį kabinoje su slėgiu išorėje. Oras, švilpdamas veržėsi iš kabinos. Grėsmingai krito spaudimas. Per 20 sekundžių sumažėjo nuo 900 iki 500 gyvsidabrio stulpelio milimetrų . Dar po 20 sekundžių slėgis krito iki 300 mm. Praėjus vienai minutei nuo išsihermetinimo pradžios slėgis kabinoje buvo 170 mm. Kosmonautas Jelisejevas vėliau aiškino, kaip galėjo vystytis veiksmas erdvėlaivio viduje: "Kabinoje iš karto susidarė rūkas. Kosmonautai atrišinėjo diržus ir ėmė sukti vožtuvą. Tačiau tai buvo ne tas vožtuvas. Jei jie būtų susigaudę kuris vožtuvas atsidarė, galėjo išlikti gyvi. Tačiau jie sugaišo laiką, per kurį laivas išsihermetino. Jie neteko sąmonės, o vėliau užvirė kraujas ir kosmonautai žuvo. O laivas puikiame stovyje nusileido ten, kur jam buvo numatyta". Komisija nustatė, kad praėjus 4 sekundėms po išsihermetinimo pradžios Dobrovolskio kvėpavimas padidėjo iki 48 įkvėpimų per minutę (normalus jo ritmas buvo 16 įkvėpimų), prasidėjo agonija, o po 20 – 30 sekundžių jis mirė.

Kalba kosmonautas Aleksejus Leonovas: „Klaida buvo konstrukcijoje. Orbitinio skyriaus atjungimo metu įvyko išhermetinimas. Montuodami rutulinius vožtuvus montuotojai vietoje 90 kg užsuko juos tik 60-65 kg jėga. Atšaunant orbitinį modulį įvyko perkrova, kuri privertė suveikti vožtuvus. Jie subyrėjo. Atsirado 20 mm skersmens kiaurymė. Po 22 sekundžių kosmonautai apalpo“.

Slėgį kabinoje su išoriniu išlyginantis vožtuvas numatytas tam atvejui, kai erdvėlaivis nutupia ant vandens, ar nusileidžai liuku žemyn. Gyvybės palaikymo sistemų resursai yra riboti, todėl kad kosmonautai nejaustų deguonies trūkumo, vožtuvas „sujungia“ juos su atmosfera. Normaliu režimu jis gali suveikti tik 4 kilometrų aukštyje. Jis suveikė vakuume.

Kodėl atsidarė vožtuvas? Po ilgų bandymų ir modeliavimų komisija iškėlė savaiminio atsidarymo versiją, kuri ir tapo vienintele. Tuom iš esmės ir baigtas tyrimas.

Slėgis kabinoje nukrito iki nulio per sekundes. Po tragedijos kai kas iš vyresnybės iškėlė mintį: būk tai kiaurymę buvo galima užkimšti ... pirštu. Bet tai padaryti ne taip lengva, kaip atrodo. Visi trys buvo krėsluose, prisisegę diržais – to reikalauja instrukcija. Leonovas ir Rukavišnikovas atliko nusileidimo imitaciją. Barokameroje buvo sumodeliuotos visos sąlygos. Paaiškėjo, kad tam kad atsisegti diržus ir užkimšti penkių kapeikų dydžio skylę kosmonautams reikėjo ne mažiau, kaip 30 sekundžių. Jie daug anksčiau neteko sąmonės ir jau niekuo negalėjo sau padėti. Nors yra netiesioginių įrodymų, kad Georgijus Dobrovolskis dar spėjo atlaisvinti diržus. Kosmonautams išsiliejo kraujas į smegenis, trūko plaučiai, sprogo ausų būgneliai, iš kraujo išsiskyrė azotas.

Tuometiniame „Sojuz“ nebuvo įmanoma sutalpinti tris kosmonautus su skafandrais. Be to nei viename skrydyje iki tol nebuvo problemų su hermetizacija. Tragedija galėjo ir neįvykti, jei ne politinės ambicijos. Amerikiečiai jau seniai skraidė triviečiais APOLLO erdvėlaiviais. Politinė vadovybė reikalavo, kad ir sovietų erdvėlaiviai būtų triviečiai. Jei įgulą būtų sudarę tik du kosmonautai, jie būtų galėję skrieti su skafandrais. Tačiau trys skafandrai nepraėjo ir dėl svorio ir dėl gabaritų. Todėl vėl buvo nuspręsta skrieti su sportiniais kostiumais. Tai buvo ne pirmas kartas, kada trijų žmonių įgula skriejo su sportiniais kostiumais. Dar 1964 metais, kada amerikiečiai jau sėkmingai vykdė dviviečių erdvėlaivių GEMINI programą sovietų vadovybės paliepimu vienvietis VOSTOK buvo perdarytas į trivietį VOSCHOD tiesiog sugrūdant kosmonautus ankštoje vienvietėje kabinoje. Dėl to buvo pašalinta katapulta, kosmonautai skriejo be skafandrų. Bet kokiame skrydžio etape įvykus avarijai kosmonautai neturėjo jokių šansų išsigelbėti. Konstruktorius Koroliovas lydėdamas juos kiekvieną apkabino sakydamas: "Tu jau atleisk man jei kas. Tai ne mano valia". Tuomet pasisekė.

Po Dobrovolskio, Volkovo ir Pacajevo žūties imta skraidyti su specialiais kostiumais. Skubiai buvo sukurtos žmonių saugumą nuleidžiamojo aparato išsihermetinimo atveju garantuojančios rekomendacijos.

Kosmonautų kūnus kremavo, urnas užmūrijo Raudonosios aikštės Kremliaus sienoje.

Michael Collins

Visa Maiklo Kolinzo giminė pašventė save karo tarnybai. 1916 metais Meksikoje jo senelis tarnavo kartu su generolu Džonu Peršingu (John Pershing) ir savo tarnybą baigė turėdamas generolo laipsnį. Jo dėdė buvo atsakingas už kadrinę JAV armijos sudėtį, kitas dėdė buvo brigados generolas, brolis – pulkininkas, o pusbrolis – majoras. Pagaliau ir jo tėvas Džeimsas Kolinzas taip pat buvo generolas-majoras ir tarnavo JAV misijoje Italijoje. Tačiau pats Maiklas savo knygoje „Carrying the fire“ rašė, kad nepaisant to, kad laikėsi tradicijos ir tarnavo JAV KOP, visada jautė, jog turi kur kas didesnes galimybes įgyvendinti savo pašaukimą. Nuojauta neapgavo – Maiklas Kolinzas pilotavo komandinį „Apollo-11“ modulį, kol abu jo kolegos – Armstrongas ir Oldrinas 24 valandas vaikščiojo Mėnulio paviršiuje.

Maiklas Kolinzas gimė 1930 metų spalio 31 dieną Romoje. Baigė Vašingtono Sent Albans vidurinę mokyklą ir įstojo į Vest Pointo karo akademiją, kurią baigė 1952 metais. Karo tarnybą pradėjo Kalifornijos Džordžo KOP bazės 21-ojoje naikintuvų-bombonešių eskadrilėje, kur skraidė su naikintuvais „Sabre“. Ten jis išmoko skraidinti ir numesti į taikinį atomines bombas. Vėliau buvo perkeltas į KOP Skrydžių bandymų centrą Kalifornijos Edvardso KOP bazėje, ten tarnavo lakūnu-bandytoju, o savo tarnybą karinėse pajėgose baigė turėdamas 5000 valandų skrydžių stažą reaktyviniais naikintuvais.

Kai 1963 metų rudenį NASA paskelbė trečią atranką į astronautų grupę, jos sąraše buvo ir Maiklo pavardė. Ir iš karto jis buvo paskirtas „Džemini-7“ piloto dubleriu.

1966 metų liepos 18 dieną Maiklas kartu su Džonu Jangu (John Young) pakilo į pirmą tris dienas trukusį kosminį skrydį. Tai buvo tikrai rekordinis skrydis – „Džemini-10“ sėkmingai susitiko kosmose ir susijungė su anksčiau paleistu nepilotuojamu zondu „Adžena“. Pasinaudodami jo varikliais astronautai pakeitė skrydžio orbitą ir ten susitiko su kitu nepilotuojamu taikiniu „Adžena“. Maiklas Kolinzas du kartus išėjo į atvirą kosminę erdvę ir vieno tokio išėjimo metu nuo „Adženos“ demontavo mikrometeoritų detektorių.  Po sėkmingo skrydžio „Džemini-10“ nusileido Atlanto vandenyne, už 529 mylių į rytus nuo Kanaveralo iškyšulio. Tai buvo antrasis „Džemini“ projekto erdvėlaivis, kuris nusileido pirminio gelbėjimo laivo kamerų regėjimo zonoje – nuo lėktuvnešio „Guadalcanal“ jį skyrė tik 2,6 mylios.

Istorinio „Apollo-8“ skrydžio metu Kolinzas dirbo skrydžio valdymo centro kapkomu (capcom – capsule communicator, kapsulės komunikatorius) ir buvo tas žmogus, kuris kalbėdavo su aplink Mėnulį skriejančiais Frenku Bormanu, Džeimsu Lovelu ir Viljamu Andersu. Iš karto po šio skrydžio astronautų biuro vadas Alanas Šepardas (Alan Shepard) ir Skrydžio operacijų vadovas Dikas Sleitonas (Deke Slayton) pasiūlė Armstrongui, Oldrinui ir Kolinzui „galimybę pasivaikščioti Mėnulyje“. Bet tam reikėjo, kad sėkmingai pavyktų „Apollo-9“ ir „Apollo-10“ skrydžiai. Kolinzas sako, kad jei į pagalbą būtų buvę pasitelkti Las Vegas lažybininkai, jie neabejotinai būtų pasakę, kad „Apollo-11“ skrydžio sėkmė būtų vertinta ne daugiau kaip vienas prie dešimt, o po jų skristi besirengiančiai Čarlzo Konrado įgulai tokia tikimybė padidėtų iki vieno iš keturių.

Kolinzas gana greitai suprato, kad jam nelemta atsidurti Mėnulio modulyje „Erelis“, mat Dikas Sleitonas kietai laikėsi vienos taisyklės – visi komandinių modulių pilotai tuose skrydžiuose, kur bus naudojamas Mėnulio modulis, turi būti skridę erdvėlaivių pilotais. Anot Kolinzo, Sleitonas nenorėjo prileisti prie komandinio bloko valdymo naujokų.

1969 metų liepos 16 dieną NASA „Apollo-11“ su Neilu Armstrongu, Edvinu Oldrinu ir Maiklu Kolinzu išsiuntė į Mėnulį. Po keturių dienų nuleidžiamasis mėnulio modulis „Erelis“ atsijungė nuo komandinio modulio ir lėtai nuplaukė žemyn, link Mėnulio. Nuo pat pradžių Kolinzas paniškai kalbėjo į mikrofoną: „Kalbėkite su manimi, vaikinai“. Dabar jis tapo toliausiai nuo Žemės esančiu vienišu keliautoju... Komandiniame bloke jis rašė: „Dabar esu tikrai vienišas ir absoliučiai atskirtas nuo bet kokios žinomos gyvybės formos“. 

Po to visas pasaulis sulaikęs kvapą tiesioginės TV transliacijos metu stebėjo, kaip kopėtėlėmis į Mėnulį leidžiasi Neilas Armstrongas, išgirdo jo žodžius apie mažą žmogaus žingsnį ir didžiulį žmonijos šuolį. Niekas net negalvojo apie komandinio modulio pilotą Maiklą Kolinzą. Didvyriai buvo tie, kurie išsilaipino Mėnulyje. O juk Kolinzas turėjo realią galimybę grįžti į Žemę vienas... 

Jau vėliau, praėjus daugeliui metų jis papasakojo apie panišką baimę, kuri buvo sukausčiusi jį ten, Mėnulio orbitoje. Labiausiai jis laukė pranešimo apie sėkmingą „Erelio“ startą nuo Mėnulio paviršiaus. Tik šis pranešimas galėjo numaldyti giliausią Kolinzo baimę – būti vieninteliu išsigelbėjusiu įgulos nariu ir grįžti į Žemę su neištrinama žyme. Ištisus dešimtmečius „Apollo-11“ skrydis buvo pristatomas, kaip nepriekaištingai atliktas darbas, kai JAV triumfas, o astronautai vaizduojami, kaip šaltakraujiški vyrukai, be baimės įveikiantys visas kliūtis. Kolinzas parodė, kad buvo ne taip...

Tiesa, tuo metu daug kas nuogąstavo, kad misija gali baigtis nesėkme. Bet tokiu atveju Kolinzas būtų turėjęs atlaikyti milžinišką spaudimą. Todėl suprantama, kad jo baimė buvo pagrįsta ir pati realiausia. Ar patikimas Mėnulio kabinos variklis? Jis niekada nebuvo bandomas Mėnulio sąlygomis, nebuvo jokių garantijų, kad bus kibirkštis. Jei kibirkštis neįsižiebtų, abu astronautai būtų pasmerkti mirčiai. Tačiau netgi jei pavyktų atsiplėšti nuo Mėnulio paviršiaus, reikėjo, kad variklis veiktų 7 minutes. Priešingu atveju jie liktų žemoje orbitoje ir skrietų aplink Mėnulį tol, kol nukristų. Komandinio modulio pilotas neturėjo jokios galimybės nusileisti žemiau – tai būtų grėsę žūtimi visiems „Apollo-11“ astronautams. Išoriškai viskas atrodė ramiai, tačiau net patys skrydžio dalyviai davė ne daugiau kaip 50 procentų sėkmės tikimybę. Taip manė ir vienas iš labiausiai patyrusių Žemės lakūnų Maiklas Kolinzas.

Ne tik astronautai – tam buvo pasirengęs ir Jungtinių Valstijų prezidentas Ričardas Niksonas. Ant jo stalo gulėjo paruošta kalba tam atvejui, jei „Erelis“ nepakiltų nuo Mėnulio. Bet Maiklas buvo vienas Mėnulio orbitoje. Vėliau jis pasakojo, kad laukdamas žinios apie „Erelio“ startą jis „prakaitavo, kaip nervinga nuotaka“. Jis rašė: „Paskutinius šešis mėnesius mane persekiojo baimė dėl to, kad teks palikti juos Mėnulyje ir keliauti į Žemę vienam. Dabar mane nuo žinios ar tai tiesa, skyrė minutės. Jei jiems nepavyks pakilti arba jie nukris atgal, aš nenusižudysiu, aš turėsiu nedelsdamas grįžti namo ir žinau, kad visą likusį gyvenimą turėsiu šį ženklą“. Iš tikrųjų Maiklas Kolinzas buvo pirmasis žmogus istorijoje patyręs dar niekam nepažintą vienišumo jausmą – apie tai jam po skrydžio rašė legendinis amerikiečių lakūnas Čarlzas Lindbergas.  Kiekvieną kartą kai erdvėlaivis pasislėpdavo nematomoje Mėnulio pusėje, jis tapdavo vienišiausiu žmogumi.

Armstrongas ir Oldrinas parengė Mėnulio kabiną startui, tada Armstrongas paspaudė variklio uždegimo mygtuką ir pakilęs nuo Mėnulio paviršiaus „Erelis“ nuskubėjo prie „Kolumbijos“, kur jų nekantriai laukė Maiklas Kolinzas. Jo baimei neteko įsikūnyti. Visi kartu sėkmingai grįžo į Žemę ir Maiklui nebuvo lemta patirti sunkios kančios.

Tačiau atsitiko kitas dalykas – Kolinzas buvo pamirštas. Dabar daugybė žmonių Žemėje žino Armstrongą ir Oldriną, tai pirmieji žmonės Mėnulyje, Maiklas prisimenamas retai. Lyg būtų buvęs savo kolegų vežikas. Jis pats dėl to nenuogąstauja ir viename interviu pasakė, kad „tai jam buvo garbė“.

Edvinas Oldrinas savo atsiminimuose rašė, jok Maiklas Kolinzas buvo labiausiai treniruotas komandinio modulio pilotas. Vien komandinio modulio simuliatoriuje ji buvo praleidęs 400 valandų ir didžiąją šio laiko dalį – savarankiškai. Astronautas Frenkas Bormanas gyrė Kolinzą dėl „pasiaukojimo“, nes jis niekada nepelnė tokio visuomenės dėmesio, kokį pelnė abu jo kolegos. Nepaisant to jis niekada nesiguodė, netgi privačiuose pokalbiuose.

Viename 2009 metais duotame interviu Kolinzas sakė, kad „aš niekada nesimėgavau dėmesiu. Iš tikrųjų didvyrių netrūksta, jie turi būti garbinami, bet prie jų nepriskiriu astronautų. Mes dirbame labai sunkiai, mes darome savo darbą, kaip įmanoma kruopščiai, bet mes tam ir esame“.

Maiklas Kolinzas parašė keturias knygas: „Carrying the Fire“, „Liftoff“, „Mission to Mars“ ir „Flying to the Moon“. Pastaroji buvo skirta vaikams. Jis buvo pirmasis Nacionalinio aeronautikos ir kosmoso muziejaus direktorius.

Jis puikiai gamino maistą, savo laisvalaikį skyrė žvejybai ir tapybai. Jo paveikslų tematika – peizažai ir laukinė Floridos gamta, taip pat jo paties pilotuotų lėktuvų paveikslai. 

Pirmasis astronautas žuvo?

Trečia dalis

Bet ir tokiu dramatišku laiku Verneris fon Braunas lieka ištikimas savo svajonei. 1944 metų vasario mėnesį Luftwaffe ypatingai įslaptintu būdu pradėjo 42 kandidatų atranką. Jie turėjo pilotuoti raketa A9/A10 kapsules. Grupės vadovu paskirtas Vokietijos diversantas Nr. 1, SS oberšturmbanfiureris Oto Skorcenis. Kovinių kapsulių pilotai turėjo pilotuoti A9 pakopą su 1 tonos kovine galvute į JAV taikinius. Tačiau raketa startuotų vertikaliai ir tik tam tikrame aukštyje A9 atsiskirtų nuo pirmos pakopos ir šautų už atmosferos ribų. Skorcenis susitiko su Fon Braunu ir pranešė kurioje Alpių vietoje bus bazuojamas jo suformuotas astronautų būrys (karo tikslu jie bvo vadinami pakopos A9 nutaikymo operatoriais).

1944 metų birželio 16-ąją į Londoną nuskriejo 294 sparnuotos raketos A-2 (Fau-1). Bet ir jų efektas buvo minimalus – jos retai pataikydavo į tikslą ir buvo gana lengvai numušamos. Tiesa, psichologinis poveikis buvo stiprus – niekas negalėjo iš anksto žinoti apie bombardavimą, nuo raketų negelbėjo nei debesys nei šviesos maskuotė. Bet gana greitai anglai išmoko išvesti iš rikiuotės raketų valdymo sistemą, todėl jos krisdavo ... į jūrą. Jie tiesiog priskrisdavo prie Fau-1 ir sparno judesiu apversdavo ją ore. Sparnuotoji raketa nemokėjo atstatyti buvusios padėties ir krisdavo žemyn. O kai sąjungininkai išsilaipino Normandijoje, jie paskubėjo kuo greičiau užimti „Fau-1“ paleidimo aikšteles.

Bet dabar atėjo fon Brauno eilė – jo raketos skrido toliau ir galėjo startuoti iš Olandijos ar net Vokietijos. Dar 1943 metų lapkričio mėnesį „Fau-2“ išmėginta Lenkijos kaimuose, iš kurių buvo iškelti gyventojai. Raketos jau tada nepataikydavo į taikinius, bet vokiečiai guodėsi tuo, kad Londonas – daug didesnis taikinys. 1944 metų rugsėjo 5 pirmoji „Fau-2“ paleista į Paryžių, o rugsėjo 8-ąją – į Londoną. Iš viso Vokietija pasigamino apie 4300 raketų „Fau-2“. 1300 paleista į Londoną, o 1600 – į Antverpeną. Žuvo 13029 žmonės, bet jokių esminių sugriovimų jos nepadarė - karo aviacija vis dar buvo efektyvesnė. Tačiau nesunku suprasti, kad įvykdžius Hitlerio įsakymą atakuoti Londoną po 1000 raketų kasdien, aukų ir sugriovimų būtų buvę kur kas daugiau.

Po pirmojo smūgio į Londoną fon Braunas vėl susitiko su Adolfu Hitleriu ir pasiūlė „išvystyti sėkmę smogiant neatremiamą smūgį į Niujorką“. Jis pranešė, kad yra visiškai tam pasiruošęs – parengti netgi pirmieji šeši A9 pakopos operatoriai. Trūksta tik radijo švyturio ant aukščiausiojo Niujorko pastato „Empire State Building“ stogo. Toks švyturys reikalingas paskutinėje raketos trajektorijos atkarpoje ir pagelbėtų tiksliau ją nutaikyti. Rugsėjo 30 dieną prie rytinės JAV pakrantės išniro povandeninis vokiečių laivas. Iš jo išsilaipino du diversantai, kurie ir turėjo įgyvendinti fon Brauno užduotį. Tačiau jie pateko į pasalą ir operacija „Elster“ nepavyko.

Verneris fon Braunas tikrai buvo pasirengęs – jo sąskaitoje jau 48 A9/A10 startai. Iš jų tik 16 baigėsi avarijomis. Fon Braunas buvo įsitikinęs, kad turint tokį patikimumą visiškai realu paleisti į kosmosą žmogų. Tuo labiau, kad kandidatų pasirinkimas praktiškai neribotas – Oto Skorcenio būryje jau buvo beveik 100 karo lakūnų! Be to jau pagamintos ir išbandytos kapsulės, skafandrai, maisto paketai, navigacinės sistemos ir visa kita. Trūko tiki politinio sprendimo.

1945 metų sausio 23-ios vakarą vyriausias poligono gydytojas Vilhelmas Kolbė pakvietė fon Brauną atvykti į Medicinos centrą. Starto aikštelėje stovinčios raketos konstruktorius atėjo į šiaurinėje Uzedom salos dalyje esantį korpusą ir pirmą kartą pamatė oberleitenantą Rudolfą Šrederį. Būtent šis, pilnai kosmine apranga aprengtas vokietis kitą dieną turėjo pirmasis iš žmonių kilti į suborbitinį kosminį skrydį. Tokia akimirką fon Braunas surado tuos žodžius, kurie galėjo įkvėpti kovinę patirtį turėjusį lakūną.

Auštant Hermanas Obertas, Verneris fon Braunas ir kiti raketinio – kosminio komplekso kūrėjai susirinko bunkeryje ir tyliai susėdę į krėslus stebėjo istorinį ritualą. Tai galėjo būti pirmas žmogaus skrydis į kosmosą. Bet jam nebuvo lemta įvykti.

Švieslentėje matėsi, kad pirmosios pakopos variklis ir nešėjos valdymo sistema suveikė normaliai. Bet jau 10-ąją skrydžio sekundę nutrūksta ryšys ir duomenys ekrane dingsta... Operatorius bejausmiu balsu praneša, kad „dėl nežinomų priežasčių bandomasis skrydis nutrūko“. Kelias minutes truko mirtina tyla. Po to uždegama šviesa ir visi, kas galėjo pareiškė užuojautą fon Braunui. Dar po kelių valandų sušauktas pasitarimas, kuriame generolas Dornbergeris pakvietė nesitraukti nuo pasirinkto kelio, o paskui pridėjo, kad tai priklausys nuo besikeičiančios padėties karo frontuose. 

Pirma dalis - Verneris fon Braunas - kosminio amžiaus genijus

Antra dalis - Penemiundė ir pirmoji balistinė raketa

Trečia dalis - Pirmasis astronautas žuvo

Ketvirta dalis - Himlerio kerštas

Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti? 

Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis

Septinta dalis - "Aukso amžius".

Penemiundė ir pirmoji balistinė raketa

 Antra dalis

1936 metų kovo mėnesį fon Braunas gauna Vermachto užsakymą sukurti 275 km nuotoliu skrendančią balistinę raketą su 1 tonos koviniu užtaisu. Tuo pačiu metu Sausumos kariuomenės vadas Fričas priėmė nutarimą statyti bandymų poligoną ir superšiuolaikinę karinę bazę Baltijos jūros Uzedom salos Penemiunde gyvenvietėje.

Gegužės pabaigoje Braunas sulaukė galingo pastiprinimo – iš Vienos į Vokietiją atvažiavo žinomas mokslininką sir konstruktorius Oto Zengeris. Reicho valdžia pakvietė jį, kad sukurtų ir vadovautų Imperiniam reketinės technikos institutui. Genialusis austras pradėjo nuo skystojo deguonies gamyklos (ji gamino 56 tonas deguonies per parą) ir 100 tonų traukos Skystųjų Raketinių variklių ugnies stendo statybos. Jau po trijų metų slėgis bandomųjų variklių degimo kamerose siekdavo iki 100 atmosferų, o dujų tekėjimo greitis variklių tūtose siekdavo 3 kilometrus per sekundę! Zangerio pastangos nukreiptos į ateitį.

Bet ir fon Brauno darbai sparčiai judėjo pirmyn – 1937 metų liepos 23 dienos dokumente jis pirmą kartą panaudoja indeksą A-4 (Fau-2) ir paskelbia raketos charakteristikas. Raketos svoris - 12 tonų, ilgis – 14 metrų, skersmuo – 1,6 m, skystojo raketinio variklio trauka – 25 tonos, kovinės galvutės svoris – 1 tona, apšaudymo nuotolis – 300 kilometrų.

1939 metų kovo 17 dieną įvykdyti bandomieji startai, kuriuos stebėjo ir Adolfas Hitleris. Jis nelabai susidomėjo tuo, ką matė, todėl 1940 metų vasario mėnesį nutraukė visas ginkluotės kūrimo programas, jei jų įgyvendinimui reikėjo ilgesnio nei 1 metai laikotarpio. Nepaisant to gegužės mėnesį Baltijos ir Šiaurės jūros akvatorijose pradėti Fau-2 šaudymai maksimaliu nuotoliu. Vernerio fon Brauno ir Valterio Dornbergerio užmanymai siekia kur kas toliau!...

1937 metų gegužės 1 dieną Verneris fon Braunas įstojo į nacional-socialistų partiją ir paskirtas techniniu „Kummersdorf-Penemiunde-Rytai“ raketų centro direktoriumi. Kadangi jis pats buvo civilis kariniu, vadovu paskirtas Valteris Dornbergeris. Penemiundėje fon Braunas vadovavo 20-ies tūkstančių darbininkų ir inžinierių armijai. Jis mokėjo vadovauti ir pasiekdavo maksimalaus efektyvumo. Ten baronas pelnė Dzeuso pravardę.

Fon Braunas jau tada suvokė, kad vis karai anksčiau ar vėliau baigiasi, todėl Fau-2 yra pasmerkta likti istorijoje. O raketa – ne viena ginklas, bet ir priemonė pasiekti kosmoso platybes! Todėl net šiame kare jis turi šansą padaryti įdarbį ateičiai. Fiureris ketino užgrobti Angliją, išlaipindamas ten kariuomenės desantą. Tačiau, kai operacija „Jūrų liūtas“ buvo atidėta, mokslininkams vėl teko kibti į darbą – 1940 metų pabaigoje gautas užsakymas suprojektuoti raketą, kuri galėtų pasiekti tikslą JAV teritorijoje. Braunas suprato, kad tokią užduotį gali atlikti tik dviejų pakopų raketa, kuri turės tokias charakteristikas, kurios gali užtikrinti kelią į kosmosą!.. Tuo labiau, kad Reicho valdžia negailėjo pinigų – 1942 metais Penemiundė gaudavo dvigubai mažiau lėšų, nei visa trečiojo Reicho tankų pramonė.

Tarpkontinentinės raketos A9/A10 apmatai jau buvo aiškūs 1941 metų pavasarį. Kiekvienas jos elementas buvo kruopščiai paskaičiuotas ir patikrintas, pasitelkiant į pagalbą profesorių Hermaną Obertą. Nenuostabu, kad karo metu ypač aktyviai veikusi žvalgyba aptiko naujos strateginės raketos pėdsakus. Anglijos agentas Vokietijos aviacijos ministerijoje pranešė, kad pirmos A10 pakopos svoris – 85 tonos, o antroji pakopa A9 turi strėlės formos sparną.

Reichsveras plačiu mastu tęsė Penemiundė raketinę programą. Pirmąją pasaulyje balistinę raketą „А-4“ („Fau-2“), Verneris fon Braunas kūrė 2,5 metų. 15-os metrų ilgio raketa galėjo skraidinti 1 toną sveriantį kovinį užtaisą 300 km nuotoliu. 1942 metų spalio 3 dieną įvykdytas pirmasis sėkmingas startas. Ji praminta „Fau“ – vėliau daktaras Gebelsas išaiškino, kad šis pavadinimas kilo iš žodžio „Vergeltungswaffe“ („Keršto ginklas“).

Kalbėdamas oficialios iškilmės metu, Valteris Dornbergeris pasakė: „Mūsų raketa prasiveržė į kosmosą ir mes pirmą kartą įrodėme, kad raketine trauka yra tinkama kosminėms kelionėms... bet kol dar vyksta karas, pagrindinė mūsų užduotis – raketos kaip ginklo tobulinimas“. „A-4“ kūrimo vadovu paskirtas Penemiundės karinės-bandymų stoties viršininkas, generolas-majoras Valteris Dornbergeris.

1943 metų viduryje pablogėjo vokiečių kariuomenės padėtis karo frontuose. 1943 metų liepos 7 dieną ginkluotės ministras Albertas Špejeris surengė Penemiundės atstovų vizitą pas fiurerį. Šis liko sužavėtas Vernerio fon Brauno jaunyste ir protu ir įsakė laikyti Penemiunde svarbiausiuoju objektu. 1944 metais požeminėje Mittelverk gamykloje (Hraco kalnuose) pradėta serijinė „V-2“ (Fau-2) gamyba, o jos vadovu paskirtas SS generolas Kammleris.

1943 metų vasarą Prancūzijos pakrantėje išdygo betoniniai raketų bunkeriai. Hitleris reikalavo, kad metų pabaigoje kasdien į Londoną skristų ne mažiau kaip po 1000 raketų. Bet 1943 metų liepos mėnesį lenkų partizanai pavogė ir į Londoną persiuntė „Fau“ brėžinius ir raketinės bazės planus. Rugpjūčio 17 ir 18 dienomis virš Penemiundės pasirodė 600 „skraidančių tvirtovių“ „Lancaster“ ir prasidėjo operacija „Hidra“, kurios metu ant salos 1800 tonų bombų. Bombardavimo metu žuvo 735 žmonės (jų tarpe buvo 550 užsieniečių, daugiausia lenkų darbininkų) ir buvo sunaikintos visos raketos. Antskrydžio metu RAF neteko 40 bombonešių.

Raketų gamyklą teko perkelti į Nordhauzeno apylinkes (Hraco kalnynas), kur šimto metrų gylyje dirbo tūkstančiai „Dora“ koncentracijos stovyklos kalinių. Penemiundėje liko laboratorijos ir bandymų aikštelės. Bandomasis poligonas perkeltas į Lenkijos Krokuvos vaivadijos Bliznos apylinkes.

Pirma dalis - Verneris fon Braunas - kosminio amžiaus genijus

Antra dalis - Penemiundė ir pirmoji balistinė raketa

Trečia dalis - Pirmasis astronautas žuvo

Ketvirta dalis - Himlerio kerštas

Penkta dalis - Žūti ar pasiduoti? 

Šešta dalis - Neribotų galimybių šalis

Septinta dalis - "Aukso amžius".