Meksikos karalienė

Palyginti nedidelėje Mechiko aikštėje, priešais senovinę baziliką kasmet, gruodžio 12 dieną susirenka šimtai tūkstančių žmonių. Daugelis piligrimų atvažiuoja čia iš už tūkstančių kilometrų.  

Visi laukia galimybės patekti į šventyklą ir pamatyti ją – Meksikos ir Lotynų Amerikos karalienę Gvadalupaną. Čia jai lenkiasi visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Nekaltos mergelės ir narkokartelių vadeivos prašo jos atleisti nuodėmes. Šventosios Marijos de Gvadelupės ikonos šventė švenčiama gruodžio 12 dieną ir Meksikos gyventojams ši šventė yra svarbesnė net už Kalėdas.

Juan Diego Cuauhtlatoatzin

Šventė pirmą kartą švesta 1531 metais, kai ant Tepejak kalvos indėnui Chuanui Diego stebuklingai apsireiškė Dievo Motina.  Dabar ši kalva yra miesto ribose, bet tais laikais tai buvo neapgyvendintos teritorijos su į šiaurę nuo pagrindinio actekų miesto retai išsimėčiusiomis gyvenvietėmis. Vienoje iš jų buvo ispanų misionierių bažnyčia, į kurią ir atėjo Chuanas Diego. Kunigams jis papasakojo, kad Šventoji Mergelė parodė vietą, kur turi būti pastatyta nauja šventovė. Bet jie nepatikėjo ir pareikalavo įrodymų. Šventoji Mergelė liepė indėnui kitą rytą grįžti į tą pačią vietą, kur jam bus duotas „ženklas“. Tačiau jis turėjo likti namie dėl sunkios jį atėjusio aplankyti dėdės traumos. Chuanas Diego mintimis nuolat kreipdavosi į Mariją, prašydamas jos užtarimo ir pagalbos, kad giminaitis pasveiktų. Ir, kai jis išėjo iš namo, kad atsineštų vandens, jam vėl apsireiškė Marija.

- Atleisk, kad neįvydžiau tavo įsakymo ateiti! Bijojau, kad dėdė mirs, kol manęs nėra – sušuko Chuanas.  

- Žinau, - atsakė Mergelė, - tai ne bėda, tavo dėdė šiandien pasveiks. Eik ant gretimos kalvos ir atnešk ten augančių rožių. Suvyniok jas į savo apsiaustą, kad niekas nematytų, ką neši.

Chuanas Diego nuėjo rožių ir stebėjosi, iš kur jos ten gali atsirasti žiemą ir dar tokiame aukštyje, kur auga tik kaktusai. Tačiau jis rado ten rožes. Nejausdamas skausmo nuo spyglių priskynė pilną apsiaustą ir atnešė Mergelei Marijai. Ji liepė nunešti jas bažnyčios vyresniajam.

- Niekas be tavęs negali matyti, ką turi po apsiaustu. Išberko rožes po jo kojomis ir jis pats išvys ženklą... – pasakė Marija ir dingo.

Kai Diego išskleidė savo apsiaustą priešais prižiūrėtoją, joje pasirodė Dievo Motinos atvaizdas.

Netrukus mažos Tepejak bažnytėlės vietoje iškilo šventykla – Šventosios de Gvadelupės Marijos bazilika. Jos įvaizdis skiriasi nuo kanoninio europietiško atvaizdo. „La Morenitą“ – tamsiaodę Dievo Motiną supa tradicinė indėnų simbolika. Ji apsisiautusi melsvai- žaliu apsiaustu, kuris išdabintas žvaigždėmis, o jos poza primena borchija (indėnišką „Dangaus kelio“ atvaizdą toltekų sostinės Tula griuvėsiuose) atvaizdą. Gvadalupana apsupta kalnų gėlėmis ir remiasi į Mėnulį ir Saulę – tai Meksikoje populiarus ir garbinamas senoviškas Didžiojo Užtemimo arba pradmenų jungties įvaizdis. Mėlyna Šventosios Mergelės apsiausto spalva simbolizuoja Visatos gylį ir begalybę, žalia – sielos skaistumą.

Indėnai „Tikrojo Dievo Motinos“ atvaizde įskaitydavo senovinius savosios religijos simbolius. Šventosios de Gvadelupės Marijos himne apdainuojamas Tulos žlugimas ir naujojo tikėjimo simbolizmas.

Žymiausių pasaulio institutų mokslininkai daug metų negalėjo padaryti vieningą išvadą  apie ikonos dažų sudėtį. Joje nerasta nei augalinės, nei gyvulinės, nei sintetinės kilmės dažų.  Dievo Motinos akyse aptikti mikroskopiniai žmogaus figūrų piešiniai – XVI amžiuje to nebuvo įmanoma padaryti. Figūrų veidai yra stebėtinai panašūs į konkrečius istorinius personažus. Istorikai Marijos de Gvadelupė apsireiškime įžvelgia gerai apgalvotą politinį jėzuitų bažnyčios žingsnį atverčiant į katalikybę naujas tautas, nors iki galo paaiškinti jos atsoradimą neįstengia.

Fizikai jau daug metų fiksuoja iš Šventosios Mergelės figūros sklindantį infraraudonąjį spinduliavimą.

Likus maždaug savaitei iki pagrindinių iškilmių, tikintieji pradeda eisenas iš savo namų ir darbo vietų. Žmonės procesijose būna apsirengę tautiniais rūbais, gieda giesmes ir žengia paskui įvairiaspalviais kaspinais puoštus automobilius, ant kurių įtaisytos gėlėse, balionuose ir dekoratyvinėse vytelėse skendinčios ikonos. Kai procesijos pasiekia bažnyčia, prasideda pamaldos, o kitą dieną viskas kartojama iš naujo.

Paskutinę piligrimystės dieną – gruodžio 11-ąją po procesijos prasideda prabangi, iki gilios nakties trunkanti šventė.

Pagrindinę šventės dieną tradicijos puoselėtojai keliasi 5 ryto, kad visi kartu sudainuotų Mergelei „Manjanitas“ (meksikietiškas sveikinimas su Gimimo diena). Po to šventė tęsiama prie stalo.

Tomis dienomis aikštė pavirsta į daugiatūkstantinę tikinčiųjų stovyklą. Gruodžio 12 dieną piligrimai atneša prie ikonos savo dovanas. Tai gali būtiu koks nors daiktas, o gali būti ir daina arba šokis. Indėnų grupės iš kalnų kaimų atlieka ritualinius ikiispaniškus šokius. Jie būna pasidabinę aukštais galvos apdangalais, kurie simbolizuoja jungtį su dangumi. Tą dieną prieš bažnyčią išsilieja gėlių jūra.

1990 metų gegužės 6 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė Chuaną Diego palaimintuoju, o 2002 metų liepos 31 dieną – šventuoju. Katalikų bažnyčioje minimas gegužės 30 dieną.

Siksto madona

Rafaelis Santis / Siksto madona / 1513-1514 /
Drobė, aliejus / 270 x 201 cm / Drezdeno Senųjų Meistrų  galerija
(Gemaldegalerie Alte Meister)

Šiais metais sukanka 500 metų žymiąjąm Rafaelio šedevrui „Siksto madona“. Paveikslą eksponuojanti Drezdeno Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) parengė naują ekspoziciją ir patalpino paveikslą paauksuotų korintinių kolonų ir masyvaus karnizo rėmuose.

1512 metais popiežius Julijus II rinko lėšas Pjačencos Šventojo Siksto benediktinų vienuolyno koplyčios statybai, kur turėjo būti saugojamos Šv. Siksto ir Šv. Barboros relikvijos.  Koplyčios Nekaltosios Mergelės ir Kūdikėlio Jėzaus altoriui reikėjo paveikslo ir kardinolas davė užsakymą nutapyti „Siksto madoną“ pripažintam madonų meistrui Rafaeliui. Pontifikas reikalavo, kad paveiksle būtų pavaizduota jo dėdė, šventasis popiežius Sikstas VI ir viena iš keturiolikos šventųjų pagalbininkių – šventoji Barbora.

Rafaelis metė visus svarbius ir neatidėliotinus darbus Romoje ir ėmėsi darbo gūdžioje provincijoje. Jis tarsi nujautė, kad šis darbas taps jo kūrybos viršūne. Įžymiausiąjį savo paveikslą Rafaelis tapė baigė 1513 arba 1514 metais. Kartais yra tvirtinama, kad Rafaelis troško amžiams palikti savo pėdsaką mylimoje Pjačencoje, kuri skirtingai nuo Romos buvo patikimai apsaugota nuo visų kataklizmų. Paskutinius šešis metus jis buvo pradėjęs tapyti ir kitas Madonas, tačiau užbaigti jų nespėjo - mirė 1520 metais, todėl juo užbaigė Rafaelio pagalbininkai.

„Siksto madonos“ paveikslas išliko koplyčios altoriuje iki 1754 metų, kuomet Saksonijos karalius Augustas III už 110 000-120 000 frankų. nusipirko jį iš benediktinų vienuolių. Kaip ir jo senelis bei tėvas, Augustas III buvo aistringas dailės kūrinių kolekcionierius. Tai jie sukūrė pasaulinės klasės Senųjų meistrų kolekciją, o „Siksto madona“ yra tos kolekcijos pažiba. Legenda sako, kad Augustas netgi patraukė savo sostą, kad paveikslas būtų gerai apšviestas pro langą sklindančia šviesa. 1747 metais  visa kolekcija buvo perkelta į Drezdeno pilį, kur buvo daug erdvesnis pastatas Stallgebäude (tai buvo ir Augusto rezidencijos vieta). Jis panoro, kad paveikslas kabotų sosto menėje.

Rafaelio „Siksto madona“ buvo vienintelis Rafaelio darbas Vokietijoje ir tai sukėlė sensaciją. Visa protesatntiškoji Saksonija, dabar gyveno nesantaikos metą su pontifikatu ir katalikybe aplamai, todėl atsidūrė dviprasmiškoje situacijoje. Kai kas bandė traktuoti Madoną, kaip mitologinę Junoną, o paveikslo kompoziciją – kaip senovinę auskinės auros repliką.

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui Senųjų Meistrų galerija (Gemäldegalerie Alte Meister) buvo uždaryta, o jos kolekcija saugiai paslėpta Šveicarijos požemiuose. Kaip tik dėl to Rafaelio šedevras išliko per visą miestą nušlavusį Drezdeno bombardavimą. Smarkiai apgriauta galerija pilnai restauruota tik 1960 metais. „Siksto madona“ išsigelbėjo ir nuo sovietinių kareivių, nors SSRS spauda teigė, kad būtent jie išgelbėjo paveikslą iš užtvindyts šachtos. Iš tikrųjų jis buvo saugomas gerai apsaugotoje ir sandarioje kameroje. Iš tikrųjų jie tenorėjo apkaltinti nacius, kad šie barbariškai elgėsi su meno kūriniais.

1955 metais, kai po Stalino mirties praėjo jau du metai, SSRS nusprendė grąžinti „Siksto madoną“ Vokietijai ir tai nušvietė, kaip geros valios aktą stiprėjančių draugystės ryšių šviesoje. Taip Augusto sukauptos kolekcijos perlas vė sugrįžo į Senųjų Meistrų galeriją.

Paveiksle vaizduojama santūraus jaudulio kupina Marija. Dvasinio tyrumo ir žemiško grožio kupina moteris rimtai ir truputį liūdnai žvelgia tolyn. Ant jos rankų – vaikas, už kurį ji pasiruošusi atiduoti savo gyvenimą. Ji jaučia skausmą dėl savo bejėgiškumo pasipriešinti neišvengiamybei, ji yra susitaikiusi. Madonos veidas – antikinio grožio ir krikščioniškojo dvasinio idealų vienybė ir įsikūnijimas. 

Atrodo, kad prieš žiūrovus ką tik atsivėrė uždanga ir išryškėjo dangiška vaizdas – lengvai debesimis žengianti Marija ant rankų rūpestingai neša kūdikėlį Jėzų. Šis patikliai prigludęs prie motinos. Marija tarsi leidžiasi ant žemės, - Rafaelis labai meistriškai perdavė vos juntamą judesį. Nuslopinusi nerimą didinga madona eina pas žmones.

Tačiau jos šlovė niekaip neakcentuojama – Marija basa, tačiau priklaupęs, palaimingai nusiteikęs Šventasis Sikstas VI sutinka ją kaip valdovę. Jis žvelgia aukštyn – į motinos ir vaiko veidus. Kairioji Siksto ranka, tarsi priimdama Marijos nerimą, priglausta prie krūtinės, o dešinioji rodomuoju pirštu tiesiasi į žiūrovą. Vienuolyno globėjas popiežius Sikstas 258 metais mirė kankinio mirtimi ir buvo paskelbtas Šventuoju. Jis tarsi prašo Marijos, kad ji užtartų visus tuos, kurie jai meldžiasi prie altoriaus. Kairiajame apatiniame kampe yra popiežiaus tiara.

Marijai iš dešinės yra Pjačencos globėja Šv. Barbora. Čia ji pavaizduota, kaip žavi jauna mergina. Barboros poza ir veidas, nuleistas žvilgsnis išreiškia nuolankumą ir palaimą.

Paveikslo gilumoje, antrame plane, auksinėje migloje vos įžvelgiami angelų veidai. Jie sustiprina bendrą pakilią atmosferą. O priekyje, pačioje apačioje, parėmę savo galveles putliomis rankytėmis stovi du angeliukai su sparneliais. Jie svajingai ir mąsliai žvelgia aukštyn. Šie du angelėliai kiek primena mitologinius amūrus, tačiau suteikia visam paveikslui ypatingą šilumą ir žmogiškumą.

Ant madonos rankų esantis kūdikis yra kupinas nevaikiškos rimties, jo žvilgsnis įdėmus ir dėmesingas. Jis žvelgia į mus ir pasaulį su tokia jėga ir ryžtu, lyg matydamas savo likimą ir visos žmonijos likimą. Įspūdį sustiprina vėjo kedenami vaiko plaukai.

Rafaelio genijus tarsi įrašė dangiškąjį kūdikį į magišką kairiąja madonos ranka, krintančiu apdangalu ir dešiniąja Kristaus ranka apribotą ratą.  Grakščios užapvalintos linijos, minkštas piešinys, sodrios spalvos sukuria bendrą saikingumo, pusiausvyros ir harmonijos vientisumą. Šiuo savo kūriniu Rafaelis sukūrė labiausiai išaukštintą ir supoetintą Madonos įvaizdį Renesanso dailėje.

Tai tikras reginys – juk ne veltui pats autorius praskleidė žiūrovams sunkią uždangą. Tai savo didingumu, išmintimi ir grožiu realybę perkeičiantis reginys. Jis išaukština dvasią, pavergia ir taurina mus. Šio reginio troško ir jį gavo geresnio pasaulio savjonėse paskendusi Aukštojo Renesanso Italija. 

Ir jis jaudina mus iki pat šios dienos – kiek daug gražių ir teisingų žodžių apie jį ištarta visame pasaulyje. Jau XIX amžiuje į Drezdeną, prie „Siksto madonos“ driekėsi tikri piligriminiai keliai. Paveikslą aukštino daugybės poetų ir rašytojų lūpos. Rusų rašytojai Tolstojus ir Dostojevskis „Siksto madonos“ reprodukcijas buvo pasikabinę savo kabinetuose. Dostojevskis įžvelgė „Siksto madonoje“ aukščiausius žmogiškojo kilnumo bruožus ir aukščiausią žmogiškojo genijaus apsireiškimą. Jo žmona savo dienoraštyje rašė, kad „Fiodoras Michailovičius tapyboje labiausiai vertino Rafaelio kūrinius, o geriausiu iš jų laikė „Siksto madoną“.

Puškinas rašė, kad „tik vieno paveikslo amžinu žiūrovu būti norėčiau...“ Puškinas buvo ypatingas Rafaelio gerbėjas ir laikė jį giminingos prigimties.

Dailininkas Briulovas rašė: „Kuo daugiau žiūri, tuo labiau junti to grožio tobulumą: kiekvienas bruožas išmąstytas, perpildytas gracija ir apjungtas griežtu stiliumi...“

Išties Siksto madona įkūnija tuos grožio ir gėrio idealus, kurie vos vos alsavo liaudies sąmonėje Rafaelio laikais. Jis išdėstė tuos idealus iki galo, drąsiai praskleisdamas nuo kasdienybės skiriančią uždangą ir parodė juos pasauliui ir visiems tiems, kurie ateis vėlesniais laikais. 

Karlas Maratis taip išreiškė savo nuostabą: „Jei man parodytų Rafaelio paveikslą ir aš nieko apie jį nežinočiau, ir jei man paasakytų, kad tai angelo kūrinys, aš tuo patikėčiau“.

Rusų rašytojas Gercenas Madonos akyse įžvelgė neviltį, bet visgi jose daugiau gailestingumo. Susimąsčiusi ir įžvalgi madona tuo pačiu metu įkūnija ir protrūkis ir stabtelėjimas. Ji ir eina ir sklendžia. Jos žvilgsnis nepagaunamas – žiūri į jus ir tolyn; kažką žino, kažką įžvelgia.

Specialią giesmė Siksto madonai sukūręs didysis Gėtė taip pat buvo Rafaelio gerbėjas, ir savo pagarbą išsakė tokiais žodžiais: „Jis kūrė tai, apie ką kiti tik svajojo“. Richardas Vagneris specialiai vien dėl šio šedevro važiavo į Drezdeną, o Alfredas Retelis (Alfred Rethel) pasakė – „atiduočiau karalystę mainais į malonumą stovėti prieš šį paveikslą“.

Licheno Dievo Motinos šventovė

Ši šventovė žinoma visoje Lenkijoje ir aukojama Nekaltosios Mergelės garbinimui. Šventovė yra Lichene gyvenvietėje, 10 kilometrų nuotoliu nuo provincijos centro Konino.
Šventovės istorija siekia 1813 metus, kai prie Leipcigo vyko Tautų Mūšis. Napoleono armijoje buvo ir lenkų kariai, tarp kurių buvo Tomašas Kolosovskis. Sunkiai sužeistas ir stovėdamas mirties akivaizdoje uoliai meldėsi į Mergelę Mariją ir prašė, kad neleistų jam mirti svetimoje žemėje. Legenda teigia, kad Dievo Motina pasirodė jam raudonai virš mūšio lauko sušvitusioje Saulėje. Ji buvo su karūna, amaranto suknia ir auksine mantija ir laikė baltą erelį. Nekaltoji Mergelė nuramino kareivį ir išpranašavo, kad jis pasveiks ir grįš į Tėvynę. Ji taip pat paliepė Tomašui surasti jos paveikslą ir išstatyti viešai savo gimtinėje. Pasveikęs karys sugrįžo į namus prie Licheno. Ilgus metus klaidžiojo po įvairias šventoves ir ieškojo stebuklingojo Dievo Motinos atvaizdo. 1836 metais grįžo namo iš piligrimystės Čenstachavoje ir rado paveikslą Lgota kaime. Pradžioje paveikslą laikė savo namuose, o netrukus pakabino ant senos pušies gretimame miške – „puszcza grąblińska“.
1850 metais Nekaltoji Mergelė pasirodė piemeniui Mikołaj Sikatka. Jis ganė galvijus netoli tos pušies, kur kabojo Dievo Motinos paveikslas. Savo apsireiškimu ji pakvietė žmones į Reformaciją, paliepė atsisakyti nesaikingumo ir išlaidumo. Ji ragino kalbėti rožinį ir priminė žmonėms, kad būtina švęsti Sekmadienį o kunigams – švęsti susitaikinimo Sakramentą. Marija taip pat paliepė perkelti paveikslą į pagarbesnę vietą. Ji pažadėjo, kad uoliai besimeldžiantys išvengs mirties per maro epidemiją, kuri bus kaip bausmė nepasitaisiusiems nusidėjėliams.
Nekaltoji Mergelė numatė šventovės ir vienuolyno steigimą Lichene. Iš čia turėjo sklisti jos šlovė. Piemuo Mikolajus pradėjo skleisti Dievo Motinos žinią, bet jį persekiojo ir įkalino kraštą okupavusi Rusijos valdžia. Iš pradžių žmonės netikėjo piemeniu. Bet praėjus dviem metams išsipildė Nekaltosios Mergelės pranašystė, kilo choleros epidemija. Išmirė daug piemens atnešta žinia netikėjusių žmonių. Tada žmonės pradėjo miniomis plūsti prie jos portreto ir kalbėjo rožinį. Sergantys pasveiko, o mirštantys išsigelbėjo. Nuo to ir prasidėjo stebuklingojo Dievo Motinos atvaizdo kultas.
Šį reiškinį tyrė specialus vyskupų komitetas. Parapijos kunigo Florian Kosiński reikalavimu ir su komisijos pritarimu paveikslas perkeltas į parapijinę Licheno Šv. Daratos bažnyčią. Bažnyčios statyba prasidėjo 1845 metais grafienės Izabelės Kvelickos iniciatyva ir truko iki 1857 metų. Prieš bažnyčią yra šaltinis, prie kurio susirenka nemažai maldininkų – Palaiminimų Knygoje yra nemažai įrašų, teigiančių apie pasveikimus tų žmonių, kurie gėrė ar prausėsi šio šaltinio vandeniu. Kol pradėjo veikti Šv. Daratos parapijinė bažnyčia, stebuklingas paveikslas buvo laikomas Čenstachavos Dievo motinos bažnyčioje (1852-1857).
1852 metų rugsėjo 29 dieną įvyko pašventinimas, kuriame dalyvavo daug dvasininkų ir apie 80000 piligrimų. Ši data ir laikoma Licheno šventovės pradžia. Nepaisant persekiojimų ši vieta buvo gausiai lankoma ir tapo žinoma ne tik Lenkijoje bet ir visame pasaulyje. Iki 1939 metų čia užregistruota apie 3000 įvairių malonės aktų ir stebuklingų išgijimų.
Antrojo pasaulinio karo metais bažnyčia ir klebonija buvo naudojama, kaip Hitlerjugendo vasaros stovykla. Tuo metu paveikslas buvo išneštas iš bažnyčios ir saugiai paslėptas, dėl to išvengė sunaikinimo.
1949 metais Licheno parapijoje įsikūrė Marijonų vienuolynas. Jie pradėjo šventovės rekonstrukciją. Tai buvo sunkus darbas, kadangi komunistinė valdžia įvairiai trukdė, taikydami baudžiamąją teisę, kėlė bylas ir persekiojo piligrimus.
1967 metais, per Marijos ėmimo dangun šventę Lenkijos primas kardinolas Stefan Wyszyński karūnavo stebuklingąjį Licheno Dievo Motinos paveikslą. Šioje Šventėje dalyvavo Vroclavo diecezijos ordinaras, vyskupas Antoni Pawłowski, daug vyskupų, kunigų, vienuolių ir apie 150000 maldininkų. Nuo to laiko piligrimų skaičius vis didėja. 1996 metais čia išdalinta 650000 komunijų, atvyko 7390 autobusų su piligrimais, mišias aukojo 3080 atvykusių kunigų.
Niekas neskaičiuoja pavienių piligrimų. Manoma, kad šia vietą aplanko apie milijonas piligrimų per metus. Tarp jų yra daug tokių, kurie čia atvažiuoja kiekvienais metais. Didžioji Licheno piligrimų dalis čia atlieka išpažintį, nes svarbiausia Šventovės paskirtis – susitaikinimas su Dievu. Licheno apylinkės yra labai vaizdingos, bet jis nėra turistinis objektas. Tai apmąstymų, dvasinio atgimimo, rimtos maldos vieta, nes Šventoji Mergelė yra kūno ir sielos gydytoja.

Stebuklingas Licheno Dievo Motinos paveikslas

Šventasis paveikslas yra saugomas senojoje neogotikinėje, 18-ame amžiuje statytoje Šv. Daratos bažnyčioje. Dievo motina pavaizduota ant 9,5 х 15,5 cm dydžio lentos. Paauksuotame Marijos apsiauste matomos Kristaus Kančios žymės: erškėčių vainikas, rimbai, vinys. Ant krūtinės – baltojo erelio ženklas į kurį ji žvelgia vos primerkus akis. Veide matosi dėmesys, susimąstymas, susikaupimas, didybė ir skausmas. Ant Marijos galvos esančią karūną prilaiko du angelai.

Švenčiausios Licheno Dievo Motinos bazilika

Švenčiausios Licheno Dievo Motinos bazilika – pati didžiausia Lenkijos šventovė, septintoji pagal dydį Europoje ir vienuoliktoji – pasaulyje. Statyba truko 10 metų už aukas, kurias surinko viso pasaulio lenkai. Bazilika yra Lenkijos Katalikų bažnyčios Votumas (dėkingumo dovana) Didžiajam Jubiliejui – Krikščionybės 2000 metų sukakčiai. Ji pašventinta 2004 metų birželio 12 dieną. 2005 metų vasario 25 dieną popiežius Jonas Paulius II suteikė šiai šventovei mažosios bazilikos vardą. Bazilika turi apžvalgos aikštelę 114 metrų aukštyje – iš ten atsiveria vaizdinga panorama.
Penkių navų bazilika turėtų priminti lankytojams ankstyvąsias Krikščionių bazilikas. Čia gali tilpti 17000 maldininkų (7000 sėdimų vietų ir 10000 - stovinčių).
Nuo 2005 metų liepos 2-oji yra švenčiama kaip Švenčiausios Licheno Motinos dieną. Būtent šią dieną 2006 metais į Mažają baziliką įnešta stebuklingoji Dievo Motinos ikona.
Šios bazilikos statybos iniciatorius – kunigas Eugeniusz Makulski. Projekto autorė – Gdynės architektė Barbara Bielecka.
1995 metų gegužės 25 dieną Lenkijos primas Kardinolas Józef Glemp įmūrijo iš Romos, nuo Šv. Petro kapo atvežtą plytą.

Palyginamieji Licheno Dievo Motinos bazilikos dydžiai:

Bendras tūris - 300 000 m3
Plotas - 23 000 m2
Ilgis - 139 m
Pagrindinio fasado ilgis - 162 m
Pagrindinės navos plotis su šonininėms koplyčiomis – 77 m
Plotis per transepto ašį – 144 m
Transepto aukštis - 33 m
Pagrindinės navos aukštis - 44 m
Apsidės ir koplyčių aukštis - 17 m
Centrinės dalies kryžiaus aukštis - 103,5 m
Varpinės kryžiaus aukštis - 64,8 m
Bazilikos statyba kainavo 50 milijonų dolerių.



Golgota ir Šv. Kryžiaus koplyčia

Licheno Golgota egzistuoja nuo 1987 metų, kaip atgailos prieš Dievą ženklas už Dievą išniekinusią Bertą Bauer. Ji buvo Hitlerjugendo stovyklos komendantė ir išniekino parapijos bažnyčioje esantį krucifiksą. Ši išniekintas kryžius dabar yra Šventojo Kryžiaus koplyčios altoriuje. Koplyčia yra po Čenstachavos Dievo motinos bažnyčia.
Golgota – tai 25 metrų aukščio kalnas, sudėtas iš akmenų ir sutvirtintas cementiniu skiediniu. Joje yra koplyčios, Kristaus kančios atminimo grotai ir Kryžiaus keli stotys. Kalno viršūnėje yra nukryžiuotasis, Dievo Motinos ir Šv. Jono statulos.
Kalno autorius – kunigas Eugeniusz Makulski.
Lichen Stary, ul. Klasztorna 4; tel. +(48-63) 270 81 00, fax 270 77 10; www.lichen.pl