Dvasiškai nesuderinamos santuokos

“Jis manęs nesupranta! Jis nekenčia mano muzikos, jis neina į bažnyčią ir mes neturime nieko bendro. Kaip gali būti tokia santuoka?” Ji verkė. “Niekas negali suprasti tokios vienatvės. Niekas!”

Ir aš ją puikiai suprantu, suprantu visą jos skausmo gylį, nes mano vyras taip pat nemyli mano Viešpaties.

Naujas tikėjimas, naujos kovos

Aš priėmiau Kristų tryliktaisiais mūsų santuokos metais. Tačiau mano vyras taip ir nepripažino poreikio būti išgelbėtu. Jis tiki, kad yra Dievas ir atmeta “netikinčio” etiketę, tačiau mano, kad aš nuėjau “per toli”.  Atrodo, kad mano pasišventimas sekti Jėzų nuvedė mus skirtingais keliais ir mes abu pripažįstame, kad ši dvasinė praraja sukėlė įtampą santuokoje.  Tačiau aš tuo pačiu metu žinau, kad Dvasia veda mane tokiais keliais, apie kuriuos net nenutuokiau.

Mano gyvenimas pasikeitė, kai tapau krikščione. Dabar aš klausiausi kitokią muziką, įgijau naujų draugų, sekmadienius leidau bažnyčioje o vakarais skaičiau Šventąjį Raštą. Staiga aš tapau ne ta moterimi, kurią jis vedė! Dar daugiau – aš ėmiau tvirtinti, kad myliu kažką be jo – Jėzų. Ši nauja meilė mano vyrui tapo tikra grėsme.

Žvelgdama į praeitį matau tuos laikus, kai jis jautėsi apleistas ir visiškai teisėti pavydo bei atstūmimo jausmai pasireiškė nuoskauda ir tyla. Mano troškimas, kad jis sektų mane į naują gyvenimą iš tiesų tik atitolino mus. Pasijutusi vieniša aš praradau pagarbą savo vyrui. Tačiau jei aš buvau vieniša, kiek vienišesnis buvo jis?

Pačiame savo skausmo apogėjuje kreipiausi į Šventąjį Raštą, šlovinimą, dievišką draugystę ir maldą. O į ką kreiptis galėjo jis? Jei aš esu krikščionė, tai ar neturėčiau būti ta, kuri jo siekia?

Imkis iniciatyvos

Tie, kurie gyvename dvasiškai nesuderinamose santuokose, esame pašaukti imtis iniciatyvos ir stiprinti santuoką. Jei esame pakankamai atviri ir sąžiningi, turėtume pripažinti, kad dažniausia mūsų kova yra su pačių puikybe. Iš tiesų mes net nesivaržome pasinaudoti Dievu, kad tik nereikėtų keistis.

Iš 29 santuokoje pragyventų metų 16 metų siekiau tikėjimo Kristumi ir tik paskutinius 6 metus siekiau savo vyro. Mano akys žvelgė į jį taip, kaip žiūri Dievas kažkada matė mane: siekdama Jo malonės atsižadėjau savo sielos. Tai buvo nelengva ir aš tikrai nesitikėjau gauti visus atsakymus, tačiau per Dievo Žodį ir išmintingus patarimus aš atėjau į tą tašką, kur atnaujinau meilę ir pagarbą savo vyrui. Ilgus metus aš stengiausi jį pakeisti, kol supratau, kad pasikeitimo reikėjo ne jam, bet man! Aš padariau daugybę klaidų, bet tame kelyje išmokau kelias vertingas pamokas.

1. Mano vyro išgelbėjimas yra ne man, bet jam. Man būtų kur kas geriau, jei mes eitume kartu į bažnyčią, turėtume tuos pačius draugus ir būtume labiau sutariantys. Tačiau aš pastebėjau, kad meldžiuosi labiau savo patogumui nei dėl jo sielos. Dievo Žodis sako: Jūs prašote ir negaunate, nes negerai prašote – tik savo įnoriams patenkinti (Jok 4:3). Aš supratau, kad mano motyvai buvo savanaudiški. Dabar mano viltis nėra nukreipta į jo išgelbėjimą, ji nukreipta į Dievą, kuris trokšta, kad tai įvyktų.

2. Tai ne mano darbas. Mano vyras nenori būti mano projektu, jis nori būti mano širdies troškimas! Aš galiu melstis už jį, drąsinti jį ir verkti dėl jo, bet aš niekada nebūsiu už jį atsakinga. Apaštalas Petras mums primena, kad Dievas yra kantrus: Viešpats negaišta ištesėti pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su jumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų (2 Pt 3:9). Dievas trokšta mano vyro išgelbėjimo daugiau nei aš galiu įsivaizduoti.

3.Jis turi būti prioritetas. Daugybė mano vaidmenų tempia mane į visas puses ir aš pripažįstu, kad dažnai savo planus iškeliu aukščiau jo poreikių. Jis taip pat jautėsi apleistas ir vienišas, todėl man labai svarbu matyti gyvenimą iš jo perspektyvos. Krikščioniškame tikėjime labai svarbu būti dėmesinga jo prioritetams. Mane padrąsino šios Šv. Rašto eilutės: Taigi kiekvienas jūsų temyli savo žmoną kaip save patį, o žmona tegerbia vyrą  (Ef 5:33). Aš tikiu, kad Viešpats padės man eiti tuo siauru taku tarp pagarbos Jam ir mano vyrui.

4. Gerbk jį. Mano pastorius sakė: “Kiekviename vyre yra karalius ir vaikas. Ir tas kuris ateina, yra tas, su kuriuo turi kalbėtis”.  Aš mačiau, kaip mano susižavėjimas įkvėpė ir motyvavo mano vyrą, ir aš taip pat mačiau, kaip mano požiūris ir žodžiai nublokšdavo jį žemyn. Mes galime patvirtinti ir pairti mylimą vyrą arba pasmerkti ir pažeminti tą vaiką, kurį norime kontroliuoti. Nepagarba sutrupina bet kurią santuoką ir suniokoja vyrą. Dvasinį nesuderinamumą jaučiančios žmonos gali patirti nemažus sunkumus gerbiant skirtingas moralines vertybes turintį vyrą, bet turi ir žinoti, kad jei jaus dvasinę aroganciją, jis vis daugiau ir įnirtingiau priešinsis Dievui.

5. Melskis! Netikintis sutuoktinis gali laisvai atmesti visas žmonos pastangas, bet ištikimos maldos galia yra nesustabdoma: Visuomet džiaukitės, be paliovos melskitės! Už viską dėkokite, nes to Dievas nori iš jūsų Kristuje Jėzuje (1Tes 5:16–18). Malda pasiekia vyrus net be jų leidimo.

6. Pakluskite. Raštas ragina dvasiškai nesuderinamose santuokose gyvenančias moteris sekti Jėzaus pavyzdžiu ir rinktis klusnumą:“Jūs, žmonos, būkite klusnios savo vyrams, kad tie, kurie neklauso žodžio, ir be žodžio būtų laimėti [tikėjimui] žmonų elgesiu, matydami jūsų gyvenimo dievobaimingumą ir skaistumą.” (1Pt 3:1–2).

Aš esu valinga, nepriklausoma ir savimi pasitikinti moteris. Prieš kelis metus vien nuo minties apie paklusnumą man stojosi piestu plaukai. Visgi apaštalo Petro žodžiai yra nukreipti į netikinčius vyrus turinčias moteris ir ragina liudyti savo gyvenimais, bet ne žodžiais. Mes matome, kad tikrasis paklusnumas yra galimybė gyventi Evangelija. Paklusnumas – tai valingas atsakymas atsisakyti savo teisių dėl didesnės Dievo šlovės. Labai sunku atsisakyti teisės būti teisia, bet Dievo šlovės šviesoje mano puikybės nuslopinimas mus abu pakelia į užtikrintos santuokos aukštį.

Mylėti jį, mylėti Dievą

Mano siela ilgisi dvasinės vienybės intymiausiame santykyje, bet aš žinau,kad joks žmogus pasaulyje negali užpildyti tą dievišką ilgesį, kuris gallop veda mane prie Jėzaus kojų. Jei nerasime pilnatvės Viešpatyje, mes labai lengvai kelsime savo vyrams nerealius lūkesčius – nesvarbu ar jis krikščionis ar ne. Ir jei leisime veikti Dievui, jis užpildys nesuderinamą santuoką gilesniu intymumu su Pačiu Savimi.

 “Netikintis,” “nevienodai įsipareigojęs,” “dvasinis nesuderinamumas”— visa tai nepavydėtinos aplinkybės santuokoje tam asmeniui, kuris tiki į Kristų. Nors mūsų santuoka nėra pats lengviausias dvasinės kelionės aspektas, nuoširdžiai sakau, kad aš augau tikėjimu atkakliai vykdyti savo misiją santuokoje. Mano dvasia šaukia mano vyrui, kad jis pažintų Tą, Kurį aš pažinau, o mano darbas yra melstis, tikėti Evangelija ir tiesa. Aš žinau, kad Dievas veikia tokiais būdais, kurių aš niekada nesuprasiu. 

Kathy Cordell