2011 m. gruodžio 28 d., trečiadienis

Marquise de Pompadour

Prancūzų rašytojas ir filosofas Bernaras Le Bovje de Fontenelis yra pasakęs: „Niekas negali pilnai įvertinti to, ką Prancūzijai padarė ši moteris“. O juo galima tikėti, nes išgyvenęs šimtą metų matė, kaip ši valstybė tapo autoritetingiausia ir labiausiai išprususia Europoje.
Markizė de Pompadur (tikrasis vardas Žana Antuanetė Puasson) gimė 1721 metų gruodžio 29 dieną. Iki šiol nėra aišku, kas buvo tikrasis mergaitės tėvas – iki intendanto išsitarnavęs, apsivogęs, šeimą palikęs ir nuo teisingumo besislapstantis liokajus Fransua Puassonas ar reguliariai mažosios Žanos išlaikymui pinigus duodavęs dvarininkas Normanas de Turnemas. Tik jo dėka Žana Antuanetė įgijo išsilavinimą. Visi aplinkiniai žavėjosi neeiliniais madmuazel gabumais, - ji pažino muziką, puikiai piešė, dainavo, vaidino ir deklamavo eiles. Visa tai didino pasitikėjimą savimi.
Kai mergaitei sukako 9 metai, motina nusprendė nuvežti ją pas žymiausią to meto būrėją ponią Lebon. Atidžiai nužvelgusi trapią ir negražią mergaitę būrėja išpranašavo: „Ši mažylė vieną gražią dieną taps karaliaus favorite!“ Vėliau, jau tapusi favorite, markizė mokėjo šiai moteriai pensiją iki pat savo gyvenimo pabaigos.
Iš tiesų Žana buvo apdovanota guviu protu. Jei aršiausias priešas Aržansonas kalbėjo apie ją kaip apie apkūnią išbalusio veido blondinę, tai kitas jos bendraamžis, Versalio miško ir parko jegermeisteris Lerua jautė kur kas didesnę simpatiją. Jis teigė, kad Žana Antuanetė buvo vidutinio ūgio, elegantiška, minkštas elgesio manieras turinti moteris. Vešlūs, kaštonu blizgantys plaukai rėmino visada švytintį nepriekaištingo ovalo formos veidą. Žanos nosis buvo klasikinė, o lūpos – jausmingos. Merginos juokas užburdavo, o didelių akių spalva neapibrėžiama: „Jose nebuvo juodoms akims būdingo spinduliuojančio gyvybingumo ar žydroms charakteringo švelnaus nuovargio, arba pilkų akių kilnumo. Nenusakoma akių spalva, rodos, žada aistringą gundymą ir tuo pačiu palieka nerimastingą maištingos sielos ilgesį“.
19-metė Žana buvo negraži ir neturtinga, o be to nepasižymėjo tvirta sveikata. Atrodė, kad ji neturi jokių galimybių susirasti tinkamą porą. Tačiau, kaip nebūtų keista, jaunikis atsirado gana greitai. Tai buvo Normano de Turnemo sūnėnas Šarlis de Etiolis. Žinoma, jis nebuvo pasakų princas, tačiau turtingas ir iš geros šeimos. Kita gal būtų įsitvėrusi rankomis ir kojomis, bet tik ne Žana. Ji vis dar delsia su galutiniu atsakymu – juk prieš 10 metų madam Lebon išpranašavo jai karalių, o koks karalius gali būti iš Šarlio? Visgi 19-metė Žana šaltakraujiškai už jo ištekėjo. Po dviejų metų pagimdė dukrą Aleksandrą, bet tai nesustabdė nuo neišdildomai jos galvoje įstvirtinusios svajonės. 
Juk būrėja nepasakė, kad ji bus karalienė, bet išpranašavo favoritės vietą, todėl reikėjo laikytis kuo arčiau dvaro. Turėdama turtingą vyrą dabar galėjo gyventi nerūpestingai. Ji mokėjo pateikti save aukštuomenei, todėl labai greitai atsidūrė dėmesio centre. Nuolatinis vakarinių karalienės priėmimų dalyvis, parlamento pirmininkas Eniu minėjo ją, kaip žavingiausią kada nors jo matytą moterį. „Ji subtiliai jaučia muziką, labai išraiškingai ir įkvėptai dainuoja ir, ko gero, žino daugiau nei šimtą dainų. Ji taip pat vaidina Etiolio komedijose, kurios statomos moderniame teatre su mechanine scena ir dekoracijų kaita“. Žana išnaudojo tas aplinkybes sau naudinga linkme. Jai tiko paskalos, gandai, o kartais ir teisinga informacija apie karalių ir jo dvarą.
Bet norint tapti karaliaus meiluže mažų mažiausiai reikėjo, kad karalius ją bent pamatytų. Čia išryškėjo pagrindinės jos charakterio savybės – atkaklumas ir tiklso siekis.
Žana pradeda reguliariai lankytis Senaro miške, kur mėgsta medžioti karalius. Ji rengėsi tai dangiško žydrumo suknele ir važinėjo rožiniu fejetonu, tai rožine suknele ir keliavo žydra karieta. Pirmą kartą karalius prajojo pro šalį, bet antrą kartą sustojo ir įdėmiai pažvelgė į madmuazelę Puasson, tuo labiau, kad jau buvo girdėjęs apie „mažutę Etiol“. Pajutusi konkurentę tuometinė karaliaus favoritė de Šatoru gana greitai nutraukė Žanos įkyrumus. Pas jos motiną apsilankė žmogus ir perdavė „prašymą išvaduoti karalių, nuo įkyraus madmuazel Puasson dėmesio“. Tai buvo jos vilčių krachas.
Tačiau jau buvo maža likti aukštuomenės dėmesio centre, nes tai buvo susiję su jos vyro turtais. Žana ir vėl stengėsi atkreipti į save hercogienės grožio pakerėto karaliaus dėmesį. Tačau tai pavyko tik 1744 metais, kai  vos dvidešimt septynerių sulaukusi hercogienė de Šatoru netikėtai miršta nuo pneumonijos. Karaliaus rūmus apima karštinė – paskubomis kuriamos „partijos“ palaikančios tai vieną tai kitą kandidatę į favoritės vietą. Žana suprato, kad dabar kelias į karaliaus širdį – laisvas.
Tuo metu, kai „gražiausias karalystės vyras“ susipažino su Žana, jam buvo 35-eri. Karalius buvo išbandęs visus įmanomus malonumus, bet ir vėl nepaparastai nuobodžiavo. Na, o Žana Antuanetė intuityviai suprato, kaip patraukti monarcho dėmesį. Jis buvo vadinamas „žmogumi su keistu ir paslaptingu charakteriu“  ir „anksti pavargusiu“ karaliumi. Buvo kalbama, kad „jo kuklumas su laiku tapo trūkumu“. O kadangi geriausiai jis jausdavosi moterų draugijoje, prancūzai nedelsdami praminė jį „geidulingu nusidėjėliu“.
1745 metų vasario 28 dieną dofino ir ispanų princesės Marijos-Teresės vestuvių proga Paryžiaus Rotušėje buvo surengtas grandiozinis pokylis, kuriame karaliaus Liudviko XV dėmesį patraukė ir suintrigavo jauna, medžiotojos Dianos kostiumu pasidabinusi mergina. Žavingoji kaukė akivaizdžiai gundė monarchą. Jo prašymu nepažįstamoji parodė savo veidą ir „netyčia pametė“ iškvėpintą nosinaitę. Karalius buvo galantiškas – jis pakėlė nosinaitę ir atidavė ją merginai. Tai buvo jų meilės pradžia. Konkurentės paskendo gedule – nosinė mesta.
Balandžio pradžioje ponia d`Etiol pasirodė Versalyje, kur buvo rodoma italų komedija. Kiek jai kainavo vieta šalia karaliaus ložės – istorija nutyli. Tačiau, kad ir kiek tai būtų kainavę, dividendai neužtruko. Kai Liudvikas įsakė parengti vakarienę jo kabinete, niekas net neabejojo, kad kartu su juo vakarieniaus „mažylė Etiol“. Tą patį vakarą ji atsidavė karaliui ir tai vos netapo lemtinga klaida. Kitą dieną prie tam tikros, jo „palaimintų“ damų elgesio pripratęs karalius, ištarė kelias malonias frazes ir leido suprasti, kad ji neturėtų jokių vilčių. Naivus karalius dar nežinojo, su kuo susidėjo. Žana buvo apdairi ir papirko kamerdinerį, kuris pašnibždėjo madam, kad karalius laiko ją „savanaudiška“, o jo įpėdinis princas teatre įžvelgė jos elgesyje „vulgarumą“. Tuo pačiu kamerdineris jos paliepimu įtikinėjo karalių, kad Žana yra beprotiškai įsimylėjusi ir apimta nevilties, nes blaškosi tarp meilės karaliui ir pareigos įtarinėjančiam vyrui.  Tačiau buvo akivaizdu, kad pasiekti taip geidžiamą tikslą nebus lengva.

2011 m. gruodžio 22 d., ketvirtadienis

Apie krikščionišką gyvenimą

Surožo metropolitas Antonijus
    Svarbiausias krikščioniško gyvenimo principas - pagal savo jėgas gyventi taip, kad palaipsniui augant panašėtume į Kristų. Galbūt tai skamba labai baisiai; bet Gelbėtojas pasakė mums visiškai aiškiai: Aš daviau jums pavyzdį, kad juo sektumėte. Ir, žinoma,  šis pavyzdys apima visą Jo gyvenimą, Jo mąstymą, Jo širdies santykį su žmogumi ir supančiu pasauliu ir likimams Dieve. Jis apima viską, ką išreiškia žmogus ir visa, ką jis gali sukurti. Todėl krikščioniškas gyvenimas neapsiriboja tuo, kad išmokti vienus ar kitus įsakymus ir stengtis juos įgyvendinti, o tame, kad už įstatymo, už žodžio, už įvaizdžio būtų randama giliausioji prasmė ir su ja suaugama. Tą ir noriu paaiškinti.
     Kai mes skaitome ir apmąstome Senąjį Testamentą, matome, kad ten duoti įsakymai, ir jei žmogus iki galo įvykdo Dievo duotus priesakus, jei iš visų jėgų vykdo juos pagal sąžinės reikalavimus, visu savo suvokimu, visais teisumo siekiais – jis bus teisus prieš Dievą. Ir tuo viskas baigdavosi, ta prasme, kad jo padėtis Dievo atžvilgiu buvo tarsi juridinė: savo darbuose jis buvo „teisus“. O Evangelijoje Išganytojas sako nuostabiai: Kai jūs viską įvykdysite, išpažinkite, kad jūs – niekam tikę vergai. Reiškia kalba eina ne apie tai, kad būti teisiu prieš Dievą vykdant Jo įsakymus, o apie tai, kad už įsakymo būtų rastas savo kelias; o koks tas kelias?
     Kažkas iš dvasinių mokytojų yra pasakęs: tam, kad judėti dvasinio gyvenimo keliu, reikia besąlygiškai tikėti savo ugdytoju. Ir toliau jis aiškino, kad tikėjimas savo ugdytoju pasireiškia tuo, kad visų pirma tokį reikia atrasti ir įžvelgti jame tą įvaizdį, kuriuo verta sekti; rasti tokį žmogų, į kurį būtų galima įsiklausyti ir paklusnume išaugti už savo paties mato ribų. Ir kai aš kalbu apie paklusnumą, aš būtent kalbu ne apie tai, kad reikia vergiškai nuolankiai vykdyti vienas ar kitas gyvenimo taisykles, o apie tai, kad reikia įsiklausyti. Žodis „paklusnumas“ kyla iš žodžio „klausytis“. Ugdytojo ir mokinio santykiai pasireiškia būtent tuo, kad mokinys įsiklauso į ugdytojo žodžius – ne vien paprastai formaliai į tuos žodžius, o stengiasi įsiskverbti į mintis, į patirtį, į suvokimą, į žinojimą, į jausmą, į tai, kas diktuoja vienus ar kitus žodžius. Dėka to žmogus gali palaipsniui peraugti savo paties patirtis ir prisijungti prie savo ugdytojo patirties.
    Kraštutiniu atveju vienintelis mūsų mokytojas – Kristus; Jis pats apie tai sako mums: Aš esu vienintelis jūsų Ugdytojas, Aš – vienintelis jūsų Mokytojas...  Ir todėl kai Kristus duoda mums įsakymus, Jis ne tik nurodo, ką daryti; Jis mums sako: štai taip natūraliu širdies judesiu, proto įsitikinimu, visos savo esybės grakštumu pasielgtų dvasiškai sveikas ir pilnatvės kupinas žmogus... Ir tam, kad išaugti į šią pilnatvę, reikia pradėti nuo to, kad būtina mokytis savo ugdytojo pavyzdžiu kaip elgtis, kaip galvoti, kaip jausti. Bet negalima savęs „išteisinti“ tuo, kad besielgdamas tam tikru būdu, aš būsiu „teisus“ prieš Dievą, nes žmogus „teisus“ nebūna; ir ne dėl to, kad jis niekada negali pasiteisinti, o todėl, kad ne tame reikalas: mums duotas įsakymas, kad galėtume išaugti į naują supratimo lygį ir naujus gyvenimo matmenis.
     Todėl kai sakome apie tai, kad reikia gyventi krikščioniškai, gyvenimas eina ne apie tai, kad Evangelijoje ar aplamai Naujajame Testamente būtų galima rasti visas taisykles, kurias davė Išganytojas Kristus, apaštalai ir jas įgyvendinti. Taisyklę galima įgyvendinti mechaniškai ir niekaip nesiliesti prie jos dvasiškai.
     Aš pamenu atvejį; jį man papasakojo vieno žmogaus dukra. Kalba eis apie jį. Tai buvo tikintis krikščionis, tvirtai įsitkinęs, kad turi vykdyti kiekviena Kristaus priesaką; kiek mokėjo, taip ir darė. Bet štai vienas pavyzdys, koks buvo jo santykis su tuo įgyvendinimu.  Tai buvo pasiturintis žmogus, turėjo gerą namą su švariomis grindimis. Kai į jo duris belsdavosi elgeta, jis jam atidarydavo, sustabdydavo tą vargšą ant slenskčio ir sakydavo: „Stok, kur stovi, nelįsk į mano koridorių su savo purvinais batais“. Po to atnešdavo lėkštę sriubos ir duonos riekę ir sakydavo: „Valgyk, bet kieme!“. Kai šis pavalgydavo – duodavo jam monetą ir sakydavo: „O dabar - eik!“. Jis manė, kad taip įgyvendindavo Kristaus priesaką „alkaną pavalgydink“. Techniškai jis tai ir padarydavo. Žmogus suvalgė duoną, sriubą, gavo pinigėlį ir išėjo. Bet su kuo jis išėjo? Galimai su jausmu, kad taip – jis dabar nėra toks alkanas, netgi pinigą turi ateičiai, - pietums ar degtinės gurkšniui. Bet jis taip ir nesutiko žmogiško santykio.
     Galima duoti kažkada mane sujaudinusį atvirkščią pavyzdį. Vokiečių okupacijos metais aš dėsčiau Paryžiaus rusų gimnazijoje. Tarp auklėtojų buvo labai rūstus, griežtas žmogus, kuris kažkada buvo mano vadovu vasaros stovykloje; jis buvo uždaro būdo, beveik su niekuo nebendravo ir niekas apie jį nieko ir nežinojo; nežinojo net kokiame skurde jis gyvena. Mes gaudavome skurdžią algą ir tie iš mūsų, kurie galėjo, dirbo kur nors, kad galėtų dėstyti gimnazijoje. Jis mažai ką galėjo daryti dėl savo amžiaus, dėl sveikatos ir dėl to, kad nemokėjo prancūzų kalbos. Ir štai toks vaizdas: berniukai ir mergaitės bėga į mokyklą, ten pat eina ir auklėtojas. Pakelėje sėdi elgeta, prieš jį – kepurė. Praeina daug žmonių. Kai kurie praeina „nepastebėdami“ jo, nes gėda pažvelgti ir nieko neduoti. O kiti praeidami meta į tą kepurė monetą, o į žmogų nežiūri. Jie savo padarė; jiems tai ne žmogus, jis – elgeta, o elgeta – tai kepurė. Ir štai prieina tas auklėtojas. Jis sustojo, nusiėmė kepurę ir kažką pasakė elgetai; nieko jam nedavė, o tas pašoko apkabino jį ir jie išsiskyrė. Tai matė vaikai. Kai auklėtojas atėjo į gimnaziją , vaikai apsupo jį ir ėmė klausinėti: „Kas tas žmogus? Jis ką, jūsų giminaitis? Ar pažįstamas? Kodėl nusiėmėtė kepurę? Jūs jam nieko nedavėte, - tai kodėl jis pašoko ir jus pabučiavo?..“ Jie įspraudė auklėtoją į kampą ir jam teko atsakyti. Ir jis atsakė taip: „Aš ėjau pėsčias iš kito Paryžiaus krašto, nes neturėjau pinigų metro; aš ėjau keliu ir jau iš tolo mačiau tą elgetą; mačiau kaip pro jį praeidavo žmonės, mačiau, kaip kai kurie numesdavo monetą į kepurę net nepažvelgdami į jį. Ir aš pagalvojau, kad jei praeisiu pro šalį ir nekreipsiu dėmesio, jame gali mirti tikėjimas žmogumi; į jį ne tik nepažvelgė, bet ir nepasivargino numesti jam mažiausią savo pajamų dalį. O pinigų neturėjau! Neturėjau ką duoti... Aš sustojau prieš jį ir nusiėmiau kepurę, kad jis pajustų, kad esame lygūs, kad jame matau sau lygų žmogų, o ne elgetą ir paaiškinau jam: „Atleiskite – neturiu ką jums duoti: nieko neturiu... Ir tas žmogus pašoko ir apkabino mane“.
     Aš pats kalbėjau su tuo elgeta ir anksčiau ir po to įvykio. Ir jis pasakė man, kad niekada niekas ne apdovanojo jo taip turtingai, taip dosniai, kaip tas žmogus, kuris jam nedavė nieko, bet pripažino, kad yra jam lygus, nusiėmė prieš jį skrybėlę, paaiškino, kodėl negali nieko duoti ir paprašė už tai atleisti.
     Štai du pavyzdžiai: vienas žmogus viską padarė, kaip prisakyta, o kitas lyg ir neįvykdė jokio priesako: nėra priesako, kaip elgtis su elgeta, kai neturi ką jam duoti. Bet jis apdovanojo pačia brangiausia dovana: jis įtikino, jis įrodė elgetai, kad šis yra žmogus, ir, kad su juo galima bendrauti, kaip su labai žinomu: nusiimti prieš jį skrybėlę, atsiprašyti, pakalbėti kaip su lygiu. Galima būtų pasakyti ir daugiau. Kažkas iš dvasinių rašytojų sakė, kad elgetos – tai mūsų ponai, kad mes turime turtus tik tam, kad tarnautume elgetoms, kad turtai mūsų rankose – ne mūsų, kad mums prisakyta naudoti juos taip, kaip pasinaudotų jais Dievas: duoti, kad niekas neliptų prie rankų, kad nieko nelaikytume savo, kad mes manytume, kad viskas ką turime, viskas iki paskutinio trupinio priklauso tam, kam to reikia.
     Štai du pavyzdžiai su komentarais apie tai, kad Kristaus priesakų vykdymas – ne tik įsakymo įvykdymo reikalas, o kažkas daugiau: tai Kristaus rūpesčio pasireiškimas ir Kristaus meilė tam, kam ji reikalinga dabar – be jokio pasirinkimo, nekeliant klausimo ar vertas žmogus, nekeliant klausimo ar jis nėra apgavikas? Jis už tai atsakys, kaip ir mes atsakysime už tai, kaip žvelgėme į žmogų.
     Apie tai kalbama ir Evangelijos ištraukoje, kuri skaitoma prieš Pasninką: apie Paskutinį teismą, apie avis ir ožius. Ir visada pabrėžiama: štai Paskutinis teismas, štai kas bus su nusidėjėliais, o kas bus teisuoliams. Bet tai – tik pasakojimo rėmai. Pasakojimo šerdis – kokiu pagrindu vykdomas teismas? Kristus klausia: Ar priglaudei benamį? Ar pavalgydinai alkaną? Ar aplankei ligonį? Ar nesigėdijai prisipažinti, kad tu esi į kalėjimą patekusio žmogaus pažįstamas ir draugas? Visi šie klausimai susiveda į vieną: ar tu buvai žmogiškas ar ne? Jei ne, tai kaipgi laukti, kad į tavo nežmoniškumą (jei galima taip išsireikšti) gali įsilieti Dievybė? Kaip tu gali peraugti savo bjaurastį šliedamasis prie Dieviškosios prigimties? Kaip tu gali susivienyti su Dievu, jei tu net ne žmogus?.. Nekyla klausimo apie tai ar tiki, ar į ką tiki; esminis klausimas yra kaip ta dirva, tas pamatas ant kurio galima statyti: ar tu žmogus ar ne? Jei tu – ne žmogus, nėra net apie ką ir kalbėti.
     Kitoje vietoje Kristus sako: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“.
     Jei visas krikščioniškas gyvenimas suvedamas į tai kad tapti tikru žmogumi, tuomet tikrai Išganytojo žodžiai „aš daviau jums pavyzdį, kad juo sektumėte“ įgyja kraštutinę reikšmę, nes Kristus Gelbėtojas – ne tik žmogumi tapęs Dievas, jis pačia tikriausia ir vienintele prasme yra Žmogus. Nes tik į Dievą palinkęs žmogus išlieka žmogumi iki galo. Žmogus tampa tobulas tada, kai susijungia jis ir Dievas, kai jie tampa Viena. Kristuje įsikūnijo Dievo pilnatvė. Gelbėtojas tuo pačiu metu tikriausiai ir realia prasme buvo žmogus, ir kartu su tuo pilniausia prasme - Dievu. Jis buvo žmogumi su kūnu ir krauju, su žmogaus dvasia, bet Jame nebuvo nieko, ko nebūtų persmelkęs Dievo buvimas.  Jis buvo žmogumi tapęs Dievas ir apreiškė mums, ką reiškia būti žmogumi pilna to žodžio prasme. Mes dar tik pakeliui į tai, kad taptume žmonėmis. Ir kiekvienas turi rasti savo kelią ir tai yra labai svarbu. Neįmanoma paimti popieriaus lapą ir surašyti jame visa tai, ko iš mūsų tikisi ar reikalauja Dievas. Nes ne kiekvienas gali įvykdyti viską ir ne kiekvienas pašauktas į viską, kas pasakyta Evangelijoje: vienas pašauktas santuokai, kitas – vienuolystei, vienas pašauktas skelbti žodį, kitas – tylėti; perskaitykite Pirmojo laiško Korintiečiams 12-13 dalis, kur sakoma jog dvasia viena, o dovanos skirtingos. Ir Šventasis Serafimas Sarovietis nurodo: kad gyventume dvasingai, kad išaugtume į tikrą žmogaus matmenį, kiekvienas turi pasirinkti tai, kas kaip jis sako „atneša jam pelną“. Vienam žmogui atsiskleidžia širdis, jo gyvenimas ima klestėti per labdarą, per gailestingumą, kitam – per maldą, trečiam, ketvirtam, penktam – per kitus veiksmus ir dovanas. Todėl negalima visiems nurodyti tą patį ir vienodą kelią.
     Tai kaipgi gyventi krikščioniškai? Ką mums daryti? Mums reikia prisiminti, kad kiekvienas Dievui esame nepakartojami ir kad Evangelija pasireiškia Kristaus atvaizdu, kuris išauga iš jos puslapių ir per Kristaus žodžius – pilnu aprašymu to, kas žmogų gali padaryti Žmogumi. Bet kiekvienas, skirtingomis minutėmis gali praregėti, suprasti ir įvykdyti viena ar kita, i visai nebūtina (ir tai labai svarbu) tai, kas gali atrodyti visų svarbiausiu ir reikšmingiausiu. Mes visi norime griebtis to, kas kelia mums patį didžiausią įspūdį. Mdes turime nuo to susilaikyti: reikia daryti tai, ką galime padaryti dabar.
     Aš pamenu, kaip man buvo skaudu, kai pirmą kartą ėjau išpažinties pas savo dvasios vadovą, tėvą Afanasijų. Aš išpažinau jam, kaip mokėjau, sąžiningai ir laukiau, kad šitas vienuolis parodys man radikalų kelią: „Daryk tą ir tą, tada ir tada, ten ir ten“. Bet jo atsakymas akimirkai pribloškė ir nuliūdino. Jis pasakė: „Aš tau nurodysiu, ką tu turėtum padaryti, jei tik tai sugebėsi“.  Ir pridūrė: „O dabar pastovėk ir pagalvok: ką iš viso to galėtum padaryti? Kam užteks jėgų? Ką tau leidžia aplinkybės?“ Ir aš tada jam atsakiau: „Štai tą mažumėlę iš viso to, ką galiu padaryti“. „Įvykdyk ir kai būsi ištikimas mažuose dalykuose, Dievas duos tau didelius“. 
     Ir tai yra labai svarbus momentas – ne ieškoti Šventajame Rašte, Evangelijoje, Kristaus veiksmuose, Jo žodžiuose, palyginimuose, Jo santykiuose su žmonėmis to paties didžiausio, viliantis arba  dar tiksliau – turint iliuzijų, kad mes galėsim tai įgyvendinti. Ką pasirinkti, kaip elgtis? Aš pakartosiu iš naujo, kad ne kartą privačiuose pokalbiuose ir bendra tvarka esu kalbėjęs per daugiau nei keturiasdešimt paskutinių metų
     Evangelija Kristuje atskleidžia mums pilnatviško žmogaus vaizdą. Ir tai yra tarsi visos žmonijos ir žmogiškojo tobulumo veidrodis. Pažvelgę į jį galime pamatyti save. Kai mes skaitome Evangeliją, perskaitytas tekstas mus gali arba giliai sužeisti arba palikti abejingus, arba pripildyti džiaugsmu, įkvėpimu, viltimi. Skaitydami Evangeliją turime būti sąžiningi. Tai – nelengva, nes norime matyti save kuo geriausioje šviesoje. Bet štai – perskaitėme mažytę Evangelijos ištrauką. Širdis pradėjo plakti karščiau, prašviesėjo protas ir sąmonėje tik vienas troškimas: Kad taip gyventi! Kaip nuostabu! Kaip tikra!.. Jei taip atsiliepiame į Evangelijos žodį, reiškia ji pasiekė mūsų širdis (o širdis šventųjų tėvų literatūroje yra jausmų vieta: tai pati giliausia mūsų dvasio vieta, mūsų būties šerdis). Mane pasiekė; aš tai supratau; Dievas atskleidė man tai, kas jau pasėta (ir tai reikia išdaiginti, apginti ir sustiprinti) ir daro gimtu Gelbėtojui Jo Žmonijoje ir, reiškia, jau yra mano prisijungimo prie Jo Visumos pradmuo. Jei mano širdis atsiliepė, mano protas prašviesėjo, pagyvejo mano valia ir visa mano esybė įsitempė noru gyventi taip, atsiliepti į šiuos žodžius visu savo gyvenimu – aš ne tik pažinau save, aš sužinojau kažką naujo apie Dievą. Nes jei aš nors truputį į Jį panašus, tai reiškia itr Jis į mane truputį panašus. Ir, pažindamas save, aš pažįstu Jį.
     Bet būna akimirkos, kai skaitant mūsų niekaip nepasiekia viena ar kita Evangelijos ištrauka. Mes skaitome akimis, skaitome protu ir suprantame viską, kas ten pasakyta. Bet lieka jausmas, kad tai mūsų niekaip neliečia. Ir tai reikia pripažinti; nereikia dirbtinai savęs kaitinti, užsukti save taip, kad lyg tai atsilieptume į tai, į ką neatsiliepiame.
     Skaitydami Evangeliją jūs tikriausiai pastebėjote, kad Gelbėtojas kalbėjo ištisoms minioms. Toje minioje buvo žmogus, kuris turėjo klausimą Kristui ir Kristus atsakydavo į tą klausimą. Bet ar susimąstėte, kaip reaguodavo į tai aplinkiniai žmonės? Žmogus klausdavo to, kas jame jau prinoko, ką jis aiškiai yra suvokęs; bet minioje buvo ir tokių žmonių, kuriems tas klausimas tik bręsdavo. Išgirdę klausimą ir Išganytojo atsakymą tie žmonės suklusdavo, nes žinojo, kad tai juos kažkaip liečia, nors tai dar nebuvo atsakymas į kol kas „nesuformuluotą“ jų pačių klausimą. Bet jie stengdavosi įsiminti tą atsakymą, žinodami, kad anksčiau ar vėliau šis atsakymas išspręs kol kas dar negimusį klausimą. 
     Bet buvo ir tokių žmonių, kuriems šis klausimas net neiškilo ir kurie, galbūt, tik gūžtelėdavo pečiais, pažvelgdavo vienas į kitą ir sakydavo „Ko jis klausinėja nesąmonių? Ir kodėl Jėzus jam atsakinėja? Beje, atsakinėja taip pat kvailai, kaip kvailai tas žmogus paklausė – kas čia per pokalbis?“ Mes būname tokie žmonės, kai skaitydami Evangeliją neatsiliepiame.
     Bet būna ir taip, kad vieni ar kiti Kristaus žodžiai mums atrodo kieti, nepriimtini ir mes negalime jų priimti. Prieš keturiasdešimt metų savo parapijoje vedžiau pokalbį apie palaiminimus: palaiminti jūs, kai jus keikia, kai išvaro, kai apie jus kalba piktai dėl Manęs: džiūgaukite ir linksminkitės... Ir pamenu, viena pagyvenusi parapijietė pasakė: „Tėve Antonijau! Tą - Ačiū! – pasilikite sau. Aš prisikankinau savo gyvenime ir man pakaks kančios. Netrokštu sau tokio palaiminimo!“ Atsakydama man ji iš tikrųjų atsakė Išganytojui Kristui: „Nenoriu tavo palaiminimo, nenoriu kankinio palaiminimo, nenoriu atmesti ir žmonių nesuprasto, atokiai stovinčio palaiminimo! Jei tu jo nori – nešk kryžių, mitko Golgotoje, - aš neisiu į Golgotą ir į kryžiaus kelią žingsnio nežengsiu. Aš jau pakankamai prisivaikščiojau tais keliais per visą savo ilgą ir sunkų gyvenimą“.  Ši moteris visiškai nemelavo; ir aš esu tikras, kad Kristus jos žodžius priėmė kur kas tikriau, nei būtų išgirdęs „Kaip tai nuostabu!“, o ji net pirštu nepaliestų kryžiaus, kurį reikia imti ant pečių ir nešti.
Todėl turime skaityti Evangeliją atviru protu, kad susitikdami su Kristaus poelgiu, matydami Jo santykį su žmonėmis, girdėdami vienam ar kitam žmogui skiriamus Jo žodžius, išgirsdami tai, ką Jis sako mokiniams, tai, kas skirta mums – regėti ir girdėti tiesoje, vidinėje tiesoje, su pasiryžimu ištarti: „Taip, Viešpatie! Tai bus mano įstatymas, nes dabar suprantu, kad nors ir užuomazgoje, bet yra vidinis mano gyvenimo įstatymas. Negaliu prie šito prisiliesti, aš tiesiog nesuprantu apie ką Tu kalbi; o to priimti dar negaliu – niekaip negaliu priimti! Gal kada nors ir išaugsiu, bet dabar - ne!“
Ir jei galėtume rasti Evangelijoje nors vieną ar kelias tokias vietas, apie kurias galėtume pasakyti, kad tuose žodžiuose aš tarsi pamačiau save Kristaus asmens veidrodyje, mes galėtume pradėti gyventi krikščioniškai; būti ne tik vienų ar kitų taisyklių vykdytoju, bet galėtume augti iki savo matmens, savotiškai panašėti į Kristų. Nes panašėjimas į Kristų visiškai nereiškia dirbtinio, išorinio panašėjimo: tai laipsniškas įaugimas į tai ką apaštalas Paulius vadina Kristaus protu; ir kai jis kalba apie Kristaus protą, jis kalba apie Kristaus Gelbėtojo valios, minties ir širdies turinį.
Nuo to pradėti galime visi; ir mums žinoma iš gyvenimo, kad daugelis šventųjų, daugelis atsiskyrėlių savo dvasinį kelią pradėjo nežinodami to, ką, būdami raštingi, žinome mes. Mus supa žodis, kurį girdime ir galime skaityti. Daugelis atsiskyrėlių savo dvasinį gyvenimą pradėjo nuo kokio nors jų širdis palietusio posakio. Gali būti, kad kai kurie iš jūsų skaitė „Atvirus klajoklio pasakojimus“. Jį pribloškė viena apaštalo Pauliaus frazė: „Nepaliaujamai melskitės“. Ir jis pradėjo ieškoti atsakymo į tuos žodžius, nes jie pataikė tiesiai į širdį, - ir rado jį Jėzaus maldoje.
Mes žinome ir kitų žmonių pavyzdžius, kurie išgirdo tai, ką dešimtis kartų girdėjo bažnyčioje arba iš žmonių; bet pirmą kartą išgirdo – ne ausimis, o tarsi vidujai, ir pradėjo gyventi naujai.  Tai visiškai nereiškia, kad mes turime teisę ar, kad būtų protinga pasakyti: „Aš gyvensiu tik tuo, ką pažinau“. Tokiu atveju mes niekad neišaugsime iš savęs, tada mes augsime ilgai ir lėtai. Mes gyvename tokioje žmonių aplinkoje, kuri jau du tūkstančius metų priima į širdį, nešioja ir gyvena pagal Kristaus žodį, Kristaus įvaizdį. Ir mes galime ne tik gilintis į Evangeliją, bet ir įsiklausyti į šventųjų tėvų mokymą, skaityti jų kūrinius, kaip galima giliau žvelgti į jų gyvenimus ir patirti kuo didesnę naudą iš kiekvieno tokio susitikimo. 
Žinoma, kad be to yra ir ribojantys priesakai, kurie mus perspėja: jei esi tuo keliu, tai priblės tavyje šviesa, suakmenės širdis, tu iš gyvenimo kelio pasuksi į mirties kelią. Į tai taip pat reikia atkreipti dėmesį. Šia prasme dešimt Senojo Testamento įsakymų yra toks perspėjimas: tai gyvenimom kelias; ir jei pasuksi iš jo, tai įžengsi į mirštančiųjų sritį, tamsos ir sugriovimo sritį.
Tokios yra įžanginės sąvokos, kurias, kaip man atrodo, reikia išmąstyti, išgyventi, iki kurių reikia prieiti anksčiau, nei žengti į konkretų dvasinio gyvenimo žygdarbį. O dvasinio gyvenimo žygdarbio esmė glūdi tame, kad niekada nelikti surambėjus. Atsiskyrėlis yra tas, kuris nuolat randasi vidiniame judėjime, ne betvarkėje, o tikslingame judėjime. Ir, kad tai, ką mes jau žinome apie gyvenimą, apie Dievą, apie tiesą, apie, apie šventumą, taptų realybe, reikia labai daug kovoti; reikia daug ką įveikti savyje, tam, kad Kristaus kelias būtų tiesus ir lygus. Apie tai kalba visi atsiskyrėliai, nurodydami, kaip elgtis ir ką daryti; apie tai savo patarnavimais kalba Bažnyčia, apie tai kalba tos maldos, kuriomis nuolat meldžiamės – ryte, vakare, įvairiomis mūsų gyvenimo progomis. 

2011 m. gruodžio 10 d., šeštadienis

Septyni gerieji darbai

Septyni gerieji darbai kūnui :
1)       Išalkusį pavalgydinti, t.y. pagelbėti tiems, kurie negali savęs išmaitinti savo darbu. Ši auka teikiama savo paties sąžiningu darbu uždirbtomis lėšomis: „Gerbk VIEŠPATĮ viskuo, ką turi, ir visomis savo derliaus pirmienomis“ (Pat 3,9). Išmalda duodama ne tik tiems, kurie atvirai prašo (elgetoms), bet ir tiems, kurie to nedaro iš gėdos. Be to reikia stengtis, kad labdaringi darbai liktų slaptoje ir neužsitarnautų pagyrimo ir pritarimo. (Mt 6, 1-4).
2)       Ištroškusį pagirdyti, t.y, kad dėl savo skurdo ir silpnumo neturi galimybių numalšinti savo troškulį. Šiais žodžiais nusakomas bet koks troškulys, kuris gali būti numalšinamas nors vienu gurkšniu. „Kas duos jums atsigerti taurę vandens dėl to, kad priklausote Mesijui, – iš tiesų sakau jums, – tas nepraras savo užmokesčio“. (Mk. 9, 41). Tame pat yra ir įvairios paslaugos, kurios numalšina dvasinį troškulį.
3)     Vargšą aprengti. Šią dorybę pasiekia tas, kuris iš meilės žmogui padeda tenkinti jo poreikius ir taip uždengia gėdingą jo nuogumą. Čia turima omenyje ne vien fiziškai nuogas, kuris neturi drabužių, bet ir tiek, kurie kenčia nuo nelaimės ir dėl savo skurdo vos išlaiko gyvybę. Todėl gailestingas žmogus turi ne tik duoti aprangą, bet ir išreikšti žmogišką meilę, kad kenčiantis galėtų turėti žmogiškos šilumos.
4)       Keleivį priglausti. Tai reikia daryti džiaugsmingai. Ypatingai būtina priimti tuos, kurie yra davę įžadus ir  keliauja po šventas vietas, kad nusilenktų Viešpačiui. Siekiant šios dorybės turi pagal savo išgales padėti tenkinti maldininko poreikius. Ypatingas svetingumas būtinas tiems, kurie yra išsekę ir stovi kryžkelėse prašydami išmaldos. 
5)       Kalinį sušelpti. Nereikia smalsauti dėl ko kali kalinys, nes kas tik jis bebūtų ir kokį nusikaltimą būtų padaręs, mūsų pareiga – ateiti, aplankyti, paguosti, kad nepultų į neviltį.
6)       Ligonį aplankyti. Tai turi daryti kiekvienas žmogus, neatsižvelgdamas į tai, ar ligonis yra jo giminaitis, jo draugas ar bendraamžis. Lankymas turi vykti tokiu būdu: pirma - nuraminti pokalbiu, širdingai išgyvenant jo nelaimę; antra – stiprinti ligonį, kad jis kantriai pakeltų ligą ir, kad priimtų ją be širdies liūdesio ir nebijodamas, kad širdimi ir lūpomis šlovintų Viešpatį, kad šis būtų  gailestingas, tvirtai tikėti, kad iš didžios meilės bus pasiųstas išgydymas. Taip pat reikia patarti, kad nuolankia ir atgailaujančia širdimi išpažintų nuodėmes ir priimtų Ligonio patepimą. Be to lankantis ligonį pats turi nuolat melsti Dievą ir pavesti ligonį visai Bažnyčiai. Tais atvekais, kai ligonis dėl savo skurdo negali Bažnyčiai paskelbti savo ligos, gailestingo žmogaus pareiga  yra pakviesti kunigą, kad šis atliktų tinkamus patarnavimus. Ir pagaliau reikia prašyti ligonio, kad šis nepultų į prietarus ir nesiimtų tų dalykų, kuriuos draudžia Bažnyčia: neatstatinėtų savo sveikatos raganavimais ir dvasių iššaukimais, nes tokiu atveju žala bus didelė, o išgydymo nebus. Visą savo viltį ligonis privalo sudėti į Gailestingumą ir gydytis tais vaistais, kuriuos paskyrė gydytojai. Toks ligonių lankymas daro mus palaimintais pasaulyje ir danguje. Jei ligonis serga užkrečiama liga, saugodamas savo sveikatą ir gyvybę gailestingas žmogus savo gailestinguosius darbus turi atlikti per tuos žmones, kurie yra tam tinkamai pasiruošę arba laikytis tokių atsargumo priemonių, kurios yra būtinos.
7)       Mirusį palaidoti. Ši darbą turi būti pasirengęs atlikti kiekvienas. Ypatingai reikia rūpintis tais, kurie mirė ypatingame skurde. (Tob 2, 1-7). Mkirusiojo kūnas su maldomis prašant pasigailėti mirusiojo lydimas iki pat kapo
Septyni gerieji darbai sielai:
1)    Piktą darantį sudrausti. Atitraukti nuo nuodėmingo kelio ir pasukti link doros: „Mano broliai, jeigu kas iš jūsų nuklystų nuo tiesos ir kas nors jį atverstų, - težino, kad, sugrąžindamas nusidėjėlį iš klystkelio, išgelbės jo sielą nuo mirties ir uždengs daugybę nuodėmių“. (Jok 5, 19– 20) Tai svarbiausia iš meilės žmogui kylanti pareiga, nes kalbama ne apie laikinąsias, bet amžinąsias gėrybes. Tačiau vykdant šią pareigą svarbu dėl savo patirties stokos nesukelti nusidėjėliui neviltį ar pernelyg nuteikti jog Dievas bet kokiu atveju gailestingas ir nebūtina taisytis, nes ir viena ir kita atneš daugiau žalos nei naudos. Reikalinga išmintingai laikytis pusiausvyros. Jei kas nėra pasiruošęs vykdyti šią pareigą, turi pasirinkti kitą, kuris turi daugiau patirties. Panašiai elgtis reikia ir tada, kai turime reikalą su eretikais ir skaldytojais.
2)  Nemokantį pamokyti. Šią pareigą teisingai atlieka tas, kuris pamoko nežinantį, kad tikėti reikia į Triasmenį Dievą. Jei nėra pakankamai patirties, būtina surasti labiau patyrusį ir išmintingesnį, kad nebūtų taip: „Palikite juos: jie akli aklųjų vadovai. O jeigu aklas aklą ves, abu į duobę įkris“. (Мt 15, 14). Taip pat reikia pamokyti žmogų melstis, šauktis Dievo, dėkoti Jam ir prašyti. Pamokyti laikytis Dievo įsakymų ir parodyti būdą, kaip tai padaryti. Ir pagaliau kalbama ir apie mokslo žinių diegimą mokiniams, studentams, kad jie būtų naudingi Bažnyčiai ir visuomenei, melstųsi už savo geradėjus. Jei to nedarysim, tai mus ištiks nuosprendis, kuris buvo paskelbtas tarnui (Мt 25, 24-30).
3)  Abejojančiam patarti. Ši pareiga įvykdoma, kai kas nors iš paklydėlio gyvenimą gyvenančių žmonių pakeičia savo gyvenimą ir gyvena krikščioniškai.  Taip pat, kai žmonės patenka į kokias nors nepavydėtinas aplinkybes ir neranda būdų iš jų išsilaisvinti. Tada reikia džiaugsmingai ir su išmintimi nešti patarimą, kaip vaistą, kad būtų išgelbėtas artimo gyvenimas ir garbė. Čia taip pat priskirtini tie patarimai, kurie perspėja apie artėjančią nelaimę, kuri yra žinoma patariančiajam. Tai turi būti daroma taip, kad nekiltų nesantaika ir pavojus bendrystei.
4)  Melstis už gyvus ir mirusius. Ši pareiga pirmiausia liečia dvasininkus, o po to – ir pasauliečius.
5) Nuliūdusį paguosti. Šis gailestingumo darbas reikalauja, kad niekas nebūtų atvestas į pyktį ar skundą, kad nebūtų priežasties liūdesiui, kaip sakė ap. Paulius: „Kiek galima ir kiek nuo jūsų priklauso, gyvenkite taikoje su visais žmonėmis. Nekeršykite patys, mylimieji, bet palikite tai Dievo rūstybei; juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, sako Viešpats“ (Rom 12, 18-19). Ši pareiga ypač svarbi tada, kai kas nors yra apsunkintas sunkios nuodėmės ar sunkiai serga, ar yra apimtas nelaimės sielvarto. Tokius žmones reikia guosti.
6) Nukęsti nuoskaudas. Darbą įvykdome tada, kai nukenčiame Kristaus vardu. Tokiu atveju nukęsti reikia džiaugsmingai, nes Viešpats Jėzus Kristus iškentė daug didesnes nuoskaudas: „Juk jūs tam pašaukti; ir Kristus kentėjo už jus, palikdamas jums pavyzdį, kad eitumėte jo pėdomis“. (1Pt 2, 21). Dar daugiau – neturime linkėti blogo tiems, kurie mus įžeidžia ir engia. Mes neturime blogiu mokėti už blogį. Atvirkščiai – kai kenčiame neteisybę, turime šlovinti Viešpatį ir prašyti nuodėmių atleidimo mūsų priešams.
7)  Įžeidimus atleisti. Gailestingumo darbas įvykdomas, kai mes atleidžiame savo priešams bet kokius įžeidimus ir meldžiame Viešpaties, kad jis būtų jiems gailestingas: „Tuomet priėjo Petras ir paklausė: „Viešpatie, kiek kartų turiu atleisti savo broliui, kai jis man nusikalsta? Ar iki septynių kartų?“ Jėzus jam atsakė: „Aš nesakau tau – iki septynių, bet iki septyniasdešimt septynių kartų“ (Мt 18, 21-22)

Dizaino nauda

Kai kurie dizaino sprendimai ne tik puošia aplinką, bet ir palengvina gyvenimą 

 
Žvakė su degtukais - kam nėra tekę jų ieškoti, kai prireikia uždegti žvakę. Čia - du viename. 

Laikrodis - magnetas ir piktogramos, vaizduojančios svarbius darbus. Tiesiog dedate piktogramą į pasirinktą laiką ir matote, kas jūsų laukia. 

Kompaktiška spintelė, kurioje integruotas staliukas. Tiesiog išsitraukiate ir turite švarų paviršių kavai ar arbatai.
 
Segtukai - kabliukai.

Laiptai - stalčiai. Taupiai naudoti turimas erdves.
Jei norite vakare iš savo lango skleisti didmiesčio šviesas
Diržas su centimetrine liniuote. Patogu ar ne?

 Kartais virtuvėje tiesiog nėra kada peilius sudėti į vietą. Galima mesti. 

 'Elektrinio laido prailgintuvas. Gražiau, negu dabartinės baltos nieko nesakančios dėžutės.

Tualetinio popieriaus laikiklis su dėžute rašikliams. Gal norėsit ką nors užsirašyti.


Savaime suprantama...

Malonus muilo dozatorius ....

Ne visi moka smulkiai sujaustyti daržoves. Karpykit...

Svajojote apie teniso stalą bendrabučio kambaryje? Štai jums sprendimas. 

Lyginimo lenta - veidrodis. Niekur nereikia eiti. 

Furšete būna vieno kąsnio užkandžiai. Juos galima nusinešti ir taip

Kaip užplikyti arbatą puodelyje be vargo? Leiskit plaukioti jame rykliui.

Padėk tapkes į vietą!

Kilimėlis laikrodis. Kai tik atsistoji, matai - kuri valanda nakties.

Batų laikiklis. 

Arbatos pakelius galima plikyti linksmoje kompanijoje

Valgai riešuts gatvėje? Kur dėti lukštus? Į antrą skyrelį. 

Laiptai - lentynos. 

 Iš jūsų eilinį kartą nukniso puodelį? kai turėsit kamštelį kišenėje, puodelis bus vietoje.

 Aplijo suolelį? Pasukit rankeną ir turėsit sausą paviršių.

Stalo įrankius galima nešiotis kišenėje. Tereikia juos užmauti ant kotelio.

Lentynėlė vonioje. Visada bus kur padėti taurę. 
 
Jums teko vargti ieškant lipnios juostos galo? Nebevarkite. Jis matosi.

Servetėlė - bloknotas.

Kad bulvių skutimas nevargintų. 

Kai nebesusigaudai kur koks laidas. Spalvink juos.

Stiklainio dugnas dažnai tampa Terra Incognita. Dabar tiesiog atsukite antrą dangtelį ir tai, kas ankčiau buvo neprieinama, dabar - be vargo. 

Jei nemokat užirišti kaklaryšio, o aplinkiniams - pradedančiojo ženklas 

2011 m. gruodžio 9 d., penktadienis

Elektrociklas

Italijos  kompanija „CRP Racing“ pristatė pirmąjį kelioninį elektrociklą „Energica“.  Modernaus itališko dizaino aparatas išvysto iki 220 km/h greitį ir vienu pakrovimu gali nuriedėti 150 km. Variklio galingumas - 100 kW. Deja, kol kas elektrociklo gamyba yra limituota, todėl kaina nemaža - 15000 EUR. 




2011 m. gruodžio 8 d., ketvirtadienis

Žaidimai su raidėmis

...tiesiog paėmiau patikusią raidę ir pradėjau "megzti". Štai kas gavosi:


Neįtikėtini faktai

Mažiausias atstumas nuo Rusijos iki JAV yra 4 kilometrai.
Kasmet Mechiko (México) miestas nugrimzta apie 20 cm.
89 mln. kinų pavardė yra Li.
Metai turi 31 557 600 sekundes.
Apskaičiuota, kad vidutiniškai 16 proc. prekės kainos tenka pakuotei, kuri galiausiai išmetama.
Tik 55% amerikiečių žino, kad Saulė yra žvaigždė.
Per dieną pasakome vidutiniškai 31 500 žodžių.
Sliekas turi 5 širdis.
Šikšnosparniai, išlėkę iš urvo, visada pasuka kairėn.
Žiurkės be vandens išgyvena ilgiau nei kupranugariai.
Tikroji Coca Colos spalva yra žalia.
Krokodilai negali judėti atbulai.
Stiklas niekada nesusidėvi ir gali būti perdirbamas tūkstančius kartų nė trupučio nepakenkiant kokybei.
Raganosio ragas sudarytas iš tankiai susiraizgiusių plaukų.
Iki 1800 m. batai kairei ir dešinei kojai buvo vienodi.
Per didįjį Londono gaisrą (1666 m.) sudegė pusė miesto, bet buvo sužeisti tik 6 žmonės.
Pirmojoje telefonų knygoje buvo tik 15 vardų.
Per parą vidutiniškai įkvepiama 23 040 kartų.
Maždaug pusę valandos žmogus būna vienos ląstelės dydžio.
Tarp išsigelbėjusių iš "Titanic"o buvo 2 šunys.
Vyrų orgazmo trukmė per visą gyvenima yra 9,3 valandos, kai moters orgazmo trukmė žymiai mažesnė - 1,4 valandos.
Tigrai turi dryžuotą ne tik kailį, bet ir odą.
Šuns nasrai (snukis) apytiksliai 200 kartų švaresni nei žmogaus burna.
Pirmasis produktas, pažymėtas brūkšniniu kodu, buvo Wrigley's guma.
Kas 18 dienų mūsų galaktikoje susikuria nauja žvaigždė.
Norint atspausdinti vieną New York Times tiražą, reikia nukirsti 63 000 medžių.
Žaibo blyksnio temperatūra penkis kartus karštesnė nei Saulės paviršiaus.
Kiekvieną savaitę išnyksta apie 20 augalų ir gyvūnų rūšių.
Jei be perstojo rėktum 8 metus, 7 mėnesius ir 6 dienas, tai pagamintum pakankamai energijos užvirinti vandenį vienam kavos puodeliui.

Casa Batlo

1904 metais Gaudis gavo užsakymą Žozefo Batlo namui Paseo de la Gracia prospekte. Vėliau jis tapo namu-muziejumi. Dokumentai liudija, kad Batlo užsakymu Gaudi perstatė turtingai tekstilininkų šeimai priklausantį namą. Beje, Barselonoje visi pastatai yra vadinami užsakovo vardu ir tai garantuoja jiems nemirtingumą. Casa Batllo - tai ne namas, o šiuolaikinis trileris „Šv. Jurgis nugali Drakoną“. Pirmame plane – balkonai iš kaukolių – tai drakono aukos. Neįprastas, Gaudi išmonės pilnas stogas – tarp česnako galvutės pavidalo bokšto ir kryžiaus su penkiais skersiniais išsilenkė žvynuota drakono nugara. Kažkada namą puošė pagal architekto eskizus pagaminti baldai. Dabar jie yra surinkti Gaudi muziejuje Guell Parke. Tačiau keli pavyzdžiai išliko ir čia.
Pasišiaušęs dantytais balkonais, aukštai iškėlęs mozaikinę keterą Casa Batllo  stovi Mansana de Discordia kvartale. Stebint namą prisimena vienas metro išsireiškimas, paaiškinantis kūrybinį metodą: „Pastatas turi būti panašus į žydintį sodą iš vienos pusės, o iš kitos – į uolėtą dykumą“. Iš pirmo žvilgsnio nederančių dalykų derinimas sukuria fantastinį efektą. Paslaptingai žydrais atšvaitais žybčioja glazūruota keramika. Keri žavingas vidinis kiemelis, kurį kerta keisti laiptai.
Žodis „mansana“ ispanų kalboje turi dvi reikšmes – kvartalas ir obuolys. Todėl „Mansana de Discordia“ galima išversti kaip „nesantaikos obuolys“ , „nesantaikos kvartalas“. Neaišku, kodėl toks pavadinimas, - teigiama, kad čia varžėsi trys bankininkai, norėdami vienas kitą aplenkti savo namais. Šalia Casa Batllo iškilę dar du akmens šedevrai – Amtlerio namas (arch. Chose Puidži Kadafalk 1867-1956) ir Ljeo namas (arch. Luis Domeneč i Montaner 1850-1923). Nedideliame plotelyje susitiko trys didieji modernizmo epochos metrai. Jie laikėsi skirtingų požiūrių į miestų statybą ir iki šiol savo pastatais veda nepabaigiamą kūrybinį ginčą. Darbas pradėtas 1904 metais ir truko du metus. Tuo metu Gaudis buvo pačiame kūrybinių jėgų žydėjime. Originalus stilius užtikrino neregėtą populiarumą. Kolegos, pamiršę pavydus, vadino jį genialiu.
Į šį Gaudi kūrinį kartą kėsinosi ketinantys jį pirkti japonai, Kažkokiu nežinomu būdu jie rengėsi išardyti namą ir pervežtį jį į Japoniją. Bet senienų megėjams buvo paaiškinta, kad Casa Batllo yra nacionalinė vertybė ir nėra parduodama, tuo labiau – išvežimui. Beje, visi Antonijaus Gaudi pastatai 1984 metais UNESCO paskelbė kultūriniu žmonijos paveldu.