Sveiki santykiai ir pyktis

Ar pyktis yra sveikų santykių dalis? Iš taip vadinamų negatyvių jausmų pyktis yra labiausiai stigmatizuota emocija. Todėl dauguma žmonių savo santykius įvardija kaip “komplikuotus” jei laikas nuo laiko patiria pyktį. Todėl pradėkime pripažinimu, kad mes visi laikas nuo laiko patiriame šią emociją ir aptarkime, kaip puoselėti sveikus santykius, kuriuose esama ir pykčio.

Pyktis yra sveikas atsakas į ribų nepaisymą  

Tai ne tas pat, kaip įniršis, agresija ar atsakas. Visiškai įmanoma būti piktam ir tuo pačiu metu tęsti prasmingą pokalbį be pakelto balso ir iškrovos.  

Problema yra tame, kad dauguma žmonių nepageidauja priimti sveikosios pykčio dalies. Priklausomai nuo to, kaip matai kitų žmonių išraiškas ir ko esi išmokęs apie sąvąjį pyktį, dažnai manai, kad nepriimtina išreikšti pykčio, nes žmonės tave atstums. Net imi manyti, kad “nereikia pykti” ir tiki, kad gali būti kitoks, lengvesnis santykio būdas.

Bet nepaisant tavo santykio su pykčiu, jis egzistuoja. Jei atsisakai tai pripažinti ir sveikai įprasminti, jis prasmenga ten, kur nebėra susivaldymo. Ir dažniausiai tampa pavojingu: mes malšini jį tol, kol sprogsta visi dangčiai ir tada nuneša stogą. O kartais nepripažintas ir nuslėptas pyktis tampa nerimo ar depresijos priežastimi. Kitais kartais jis yra dangstomas “sąžiningumu”ir “suteikia teisę” nukreipti tramdomą jausmą į artimą žmogų.

Daugelis iš mūsų augo su tikėjimu, kad pyktis yra “blogas”. Tačiau problema yra ne pyktis, o elgesys su juo. Svarbu tai, kaip tvarkaisi su pykčiu, nes tai daro įtaką ne tik kitiems jausmams, bet ir kitiems žmonėms.

Tai kaip atrodo sveikas pyktis? Sveikas pyktis yra pastebimas, pripažįstamas, jaučiamas ir suprantamas. Jis pasitinkamas klausimu: kas po tuo slepiasi? Dažnai pyktis slepia kitus pažeidžiamus jausmus – skausmą ir gėdą. Sveikas pyktis visada yra ranka rankon su pažeidimu.

Kai pyksti ir nesigilini į giliau glūdintį pažeidžiamumą, tik statai dar aukštesnes sienas. Būtina draugams ir artimiesiems pasakyti, kad ant jų pyksti ir tai yra teisingas būdas kreiptis į juos be gąsdinimų ar kitokios grėsmės. Daugiau laimėsi, jei savo pyktį pateiksi, kaip pažeidžiamumą. Tik tada gali tikėtis, kad kitas asmuo išklausys ir padės ištaisyti padėtį.

Todėl galima daryti išvadą, kad pyktis niekada nėra solinė emocija – po juo slypi kažkas daugiau. Dažniausiai tai yra pažeidžiamumas ir grėsmė. Kartais gali būti ir kiti legaliai negatyvūs jausmai – kaltė, gėda ir nerimas. Kartais vietoje to, kad paaiškintum savo pykčio priežastis, išreiški jį sarkazmu ar kandžiais komentarais. Toks veiksmas ne tik “užtikrina saugumą”, bet ir suteikia iliuzinį galios jausmą priš kitą. Iš tikrųjų tuo slepi sąvąjį pažeidžiamumą.

Kai pyktis yra sveikuose santykiuose, pripažįsti. kad po juo slypi kiti jausmai ir patirtys

Tai lengviau pasakyti, nei padaryti. Paprastai pyktis yra smerkiamas (kartais taip ir būna). Bet kartais – ne. Gali būti visiškai nekaltas žodis, tačiau elgesys sukelia gėdą ir prikelia praeities patirtis. Akimirksniu supyksti, net jei tai tėra atsakas į prieš daugelį metų (ar net dešimtmečių) patirtas žaizdas.

Turi ugdyti savimonę ir atsiriboti nuo šių vidinių pateisinimų, kad pamatytum situaciją tikroje šviesoje. Tik tada nustatysi tikrąjį savo pykčio šaltinį ir įvardinsi po juo esančius jausmus, galėsi nuspręsti, kaip nori bendrauti. Gali apeiti savo trūkčiojimus, praleisti pasimetimą ir reaguoti racionaliai, meiliai vertinti save ir kitus.

Kaip puoselėti sveikus santykius su pykčiu

1. Pradėk nuo kaukių

Pyktis ne visada pasireiškia pykčiu. Kartais tai apmaudas, kartais – nerimas, kartais – depresija. Šios kaukės dažnai atsiranda todėl, kad yra „saugesnės“ nei pyktis.

2. Išnagrinėk gautas nuostatas apie pyktį.

Geros mergaitės nepyksta. Pyktis prilygsta agresyvumui. Jei pyksi, žmonės nusigręš nuo tavęs. Tavo pyktis yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Jei įsisavinai tokias nuostatas, nenuostabu, kad savo pyktį bandai nukreipti į tai, kas atrodo priimtiniau. Pripažink, kad pyktis yra tinkama ir priimtina emocija, lygiai taip pat, kaip džiaugsmas, liūdesys, sielvartas ar bet kuri kita emocija.  

3. Iš naujo apibrėžk savo santykius su pykčiu:

• Atmink, kad problema yra ne pyktis, o elgesys. Pyktis yra nepatogus jausmas, tačiau tai yra racionalus atsakas į skriaudos jausmą ir gali sukelti konstruktyvių rezultatų, jei yra suprantamas ir tinkamai nukreipiamas.  
• Atmink, kad pyktis nėra iškrova. Tyrimai parodė, kad pagalvės daužymas ar kitokia iškrova tik dar labiau supykdo.
• Ieškok kitų jausmų po pykčiu: dažniausiai tai yra įskaudinimo, gėdos, kaltės, nerimo ar panašių jausmų derinys. Tai yra pykčio šaknys, todėl turime juos pripažinti, kad galėtum suprasti ir sveikai išreikšti pyktį.

4. Sąmoningai išreikšk savo pyktį.

Tai atrodo taip: pastebėk, kad pyksti ir skirk laiko savo jausmų suvokimui, išsiaiškink pykčio priežastį ir nuspręsk, kaip nori reaguoti. Net jei kas nors ir skriaudė, santykiuose patirsi dar daugiau kliūčių, jei pyksi neišreikšdamas tų emocijų, kurios slypi po juo. Kai gali dalintis savo išgyvenimų visuma, kitam žmogui suteiki galimybę užjausti ir pasitaisyti.

Nuobodulys

Sunku ir lengva apibrėžti nuobodulį. Tie, kas ryžosi tyrinėti šį jausmą, vieningai teigia, kad jis suvokiamas, kaip pokyčių reikalaujantis signalas. Nuobodulys praneša, kad dabartinė situacija ir veikla nebetraukia ir darosi beprasmiška. Todėl reiktų nedelsiant perkelti savo dėmesį į kažką, kas užpildys šią spragą.

Reiktų atskirti nuobodulį kaip aplinkybę ir kaip mano savybę. Aplinkybės rodo, kad nuobodi yra situacija, o savybė pajusti nuobodulį parodo mano jautrumą. Ši savybė yra labai pažeidžiama ir tiesiogiai susijusi su savikontrole, nerimu, depresija ir narkotikų vartojimu.

Kas sukelia nuobodulį?

Nuobodulys kyla, kai mūsų galios nenukreiptos ta kryptimi, kuri būtų prasminga ir pilnatviška. Tiesa, čia yra keli pagrindiniai kompoenentai. Pirma – norsas savo mentalinę energiją paskirti tam, kas patrauklu. Antra - sunku sutelkti dėmesį į vieną užduotį. Ir trečia – nekontroliuojama aplinka, kai esate laukiamajame ar paskaitoje ir negalite savo dėmesį nukreipti į kitą veiklą.

Kodėl nuobodulys apima taip lengvai?

Nuobodulys yra pokyčių katalizatorius ir galimybė reflektuoti. Šis jausmas paprastai kyla, kai užduotyje nėra jokio iššūkio arba ji tokia įprasta, kad atliekame automatiškai. Jis kyla, kai stokojame pasitikėjimo savimi ir nerandam toje veikloje pilnatvės. Taip pat svarbios ir asmens savybės – nuobodulį dažniau patiria tie, kas yra linkę į sensacijas, ekstraversiją ir naujoves.  

Kokia problema yra susijusi su nuoboduliu?

Psichologai sako, kad nuolatinį nuobodulį kenčiantys pacientai po nuoboduliu slepia savyje emocinį skausmą, vaikystės traumas, kurios trukdo jiems suvokti savo norus ir poreikius. Toks žmogus yra linkęs į atidėliojimus ir nuolatinį nerimą.

Koks ryšys tarp nuobodulio ir psichoaktyvių vaistų naudojimo?

Polinkis į nuobodulį susijęs su psichoaktyvių medžiagų vartojimu. Žmonės vartoja alkoholį arba narkotikus tam, kad numalšintų nuobodulį ir išvengtų skausmingų minčių ir jausmų. Ankstyvas nuobodulio aptikimas ir vaikų bei paauglių nukreipimas į prasmingas ir patrauklias veiklas, bent jau teoriškai turėtų pagelbėti gelsbstint nuo alkoholio ir narkotikų grėsmės.

Ar įmanoma numirti iš nuobodulio?

Nuobodulys negali nužudyti, tačiau jis susijęs su ankstyva mirtimi. Ištyrus 7500 suaugusiu Britanijos piliečių, kurie nuolat patyrė nuobodulį darbe, pastebėta, kad jie mirė 2,5 karto dažniau, nei tie, kurie nenuobodžiavo. Tie žmonės buvo mažiau fiziškai aktyvūs, turėjo prastesnę sveikatą ir tai gali rodyti mirtingumo ir nuobodulio ryšį.

Kaip atsikratyti nuobodulio

Geriausias būdas įveikti nuobodulį – ištirti ir aptikti nuobodulio priežastis. Jei matote, kad ši veikla jums nėra vertinga, gal pasišvęskite tiems dalykams, kuriuos laikytumėte vertingais.

Tose aplinkybėse, kurių pakeisti negalite – medituokite. Tai padeda lengviau pakelti nuobodulį. Jei darbas yra nuobodus, darykite jį kaip galima greičiau. Tai gali būti geriausias sprendimas.

Kaip aš atsikratau nuobodulio?

Nuobodulys yra tokia būsena, kai žlunga prasmės paieška. Tai labai slegiantis jausmas. Visgi vietoj to, kad vengtumėte, paskęskite jame, kad galėtumėte kas galėtų jus užpildyti, kad iškiltumėte į paviršių. Rytų kultūrose ilgą laiką praktikuojama nuobodulio pasitikimo vertybė ir tikima, kad tai kelias į aukšstesnę savimonę.

 

Kaip daryti mažiau nuobodžius dalykus?

Galvokite api nuobodulį panašiai kaip apie “autobuso laukimą” ir padarykite tai savo meditacijų ir kvėpavimo pratinų galimybe. Susitelkite į tas gyvenimo dalis, už kurias esate dėkingas. Žvelkite į šią patirtį kaip žurnalistas ar mokslininkas ir ištirkite, kas iš tikrųjų skatina nuobodulį. Visa tai leidžia pažvelgti į nuobodulį kitaip.

Kaip aš įveikiu nuobodulį darbe?

Jei savo veiksmus atliksite intensyviau, jie labiau džiugins. Todėl stenkitės savo užduotis atlikti kuo greičiau ir pažabokite savo nuobodulį.  Tyrimai rodo, kad apmokėjimas už tam tikrą, greitį skatinantį  darbo vienetą, didina motyvaciją ir našumą.

Nuobodulio nauda

Nuobodulys turi savybę įžiebti kūrybines mintis ir skatinti naujus projektus. Vaikams nuobodulys gali paskatinti naujus žaidimo ir pramogų būdus, ugdo kūrybiškumą, pasitikėjimą savimi ir santykių įgūdžius.

Nuobodulys yra pasikeitimų motyvatorius. Jis veda link naujų idėjų, suvokimo ir kūrybiškos veiklos. Jis gali paskatinti naujoves, tame tarpe ir naujus tikslus ir nukreiipti į naujus nuotykius. Šiandieniniame informacijos pertekliaus pasaulyje jis atitraukia nuo ekranų ir sumažina stresą.

Kokia nuobodulio nauda vaikų auklėjime?

Nuobodulys atveria vaikams netikėtas galimybes mokytis ir bręsti. Kai vaikas nuobodžiauja ir yra atsakingas už savo užsiėmimą (be ekrano), jis suranda naujus kelius. Jis išmoksta pakęsti netikrumą, plėtoti kūrybines galias, bendrauti su kitais ir spręsti konfliktus.

Koks nuobodulio vaidmuo paauglystėje?

Puoselėdami savo tapatybę ir ruošdamiesi išeiti iš namų, paaugliai gali atsisakyti visko, ką anksčiau mėgo, kad atrastų vietos naujiems interesams, pomėgiams ir santykiams. Šiuo metu atsiradęs nusivylimas ir sumišimas gali pasireikšti nuoboduliu. Tai gali paskatinti stengtis palengvinti nuobodulį arba kovoti viduje su beviltiškumo ar nevilties jausmu.

 

Vieną dieną tu valgai mešką, kitą dieną - ji tave

 Randall Nyhof nuotrauka

Nuolankiai atsiprašau veganų ir gyvūnų teisių gynėjų. Tačiau tai tikrai gera gyvenimo analogija, nes kartais jaučiuosi, lyg gaučiau visa, ko tik panorėjęs, o kartais būna visiškai priešingai. O būna toks laikas, kai tas priešingas dalykas tęsiasi ilgai. Ir tada apima neviltis. Tai taip įprasta, kad neįsivaizduoju nė vieno žmogaus, įskaitant mane, kuris nebūtų pajutęs nusivylimą.

Žinoma, yra tokia neviltis, kuri panaši į agoniją – gedulas dėl mylimo žmogaus mirties, dėl artimo žmogaus išdavystės,  sužinojus rimtos ligos diagnozę ar matant kaip ugnis pasiglemžia tavo namus. Visa tai iš tiesų tragiška ir gali užtrukti ilgai. Kaip tik tuo metu mums reikia būti švelniais pačiam sau ir priimti visą nevilties laiką.  

Tačiau būna nusivylimų kasdienybėje, kai reikalai pakrypsta man netinkama kryptimi. Ir tada jaučiuosi lyg reikėtų surengti savigailos vakarėlį, pasikviesti draugus, parodyti jiems, kaip man nesiseka ir kažką dėl to apkaltinti!

O gal manęs tiesiog neišmokė priimti tuos nusivylimus dar tada, kai buvau vaikas? Ar kas nors prisėdo ir pasikalbėjo apie tai, kad nusivylimas yra gyvenimo dalis, tokia pat neišvengiama, kaip mirtis ir mokesčiai? Ar tėvai, mokytojai ir globėjai laikė savo glėbyje ir ramino tada, kai buvau sužeistas? Ar sakė “Taip, žinau, kad patiri sunkias patirtis. Suprantama, kad esi nusivylęs!“

Gal vietoj to, jie galėjo duoti tikrą priežastį verkti arba pasakyti, kad kiti žmonės patiria daug sunkesnius įvykius, kad aš tiesiog verksnys ir lieju ašaras kai tik pasidaro liūdna? Gal mano isterija yra tik priemonė gauti dėmesį, kurio nuolat trūksta?

Tai gyvenimo dalis

Tuo netenka abejoti – nusivylimas yra tai, kas įrodo, jog esu gyvas. Bet štai kas – priimdamas neišvengiamą nusivylimą  aš imu nusivilti savimi. Kai tik sutinku kliūtį, nedelsdamas traukiuosi į visiškai nesveiką komforto zoną “Kažkas su MANIMI netvarkoje!” Atrodo, kad tai visiškai neblogas pasirinkimas – tūnoti “aukos” urve, medituoti tuos jausmus ir formuoti priklausomą elgesį. Tačiau netrunku patirti, kad priklausomybė niekada neduoda norimo efekto. Labai gaila, bet toks sprendimas apsunkina mano padėtį ir aš vis labiau klimpstu į neviltį.

Reikalingas emocinis ir dvasinis suvokimas, kuris padės priimti tai, kad kažkuriuo metu meška ims ėsti mane. Tiesiog taip yra. Ir tai visiškai nereiškia, kad kažkas negerai su MANIMI. Atvirkščiai – neviltį laikas nuo laiko patiria kiekvienas žmogus.

Kai galėsiu žvelgti į situaciją, kurioje atsidūriau ir pasidomėti tuo, ko ji moko, išmoksiu ir imsiu valdyti nevaldomą mešką. Kai jaučiu, jog galėjau padaryti daugiau ar geriau, kad buvau nepakankamai geras ir dėl to nepasiekiau to, ko norėjau, galėsiu užjausti save. Vietoje to, kad kankinti save dar labiau, galėsiu suteikti sau atleidimą. Tai pagelbės, kai vėl reikės susidoroti su sunkia , nerimą keliančia situacija.

Ką daryti ir ko nedaryti

Kai pasijuntu nusivylęs savimi ar kitu žmogumi, galiu apsunkinti padėtį, bet galiu padėti sau ir pasijusti geriau. Žemiau surašau tai, ko nedaryti ir tai ką daryti, kai ima artintis alkana meška:

Ne

• Negėdyk savęs negatyviais įsikalbėjimais
• Nesitikėk, kad gyvenimas nuolat bus ramus
• Nesutrik, kai iškyla sunki situacija
• Neprarask humoro jausmo
• Neįtikinėk savęs, kad gyvenimas jau nebus geresnis
• Neužmiršk, kad sunkūs laikai suteikia svarbias pamokas  

Taip:

• Būk ypač švelnus sau.
• Primink sau, kad kievieną žmogų laikas nuo laiko ištinka nusivylimai
• Pasikalbėk su patikimu žmogumi, dalinkis savo jausmais nieko neslėpk.  
• Klausk savęs “Ko moko ši patirtis?”
• Leisk sau priimti tai, ko negali pakeisti
• Kuo greičiau nukreipk save į tąi, ką mėgsti daryti.  

Sukurk savo požiūrį  į leidimą

Nusivylimas yra gyvenimo dalis, panašiai, kaip ir nekontroliuojamos oro permainos. Turėdamas požiūrį į leidimą, kuris yra panašus į leidimą lyti, lengviau įveiksiu nevilties rūką. O gal net išmoksiu šokinėti per balas !

Taika su neviltimi yra nuostabi. Kaip ir draugystė su meška – tada lengviau abiems, nes … nei vienas nėra valgomas.

Nesėkmės baimė: 7 būdai išsivaduoti ir pradėti veikti

Paklausk savęs: kas trukdo surasti savo kelią, pasiekti tikslą ir įgyvendinti svajones?

Greičiausiai atsakysi negalvodamas – pinigai, laiko stoka, sumišimas, įgūdžių stoka ar menka motyvacija. Bet jei išliksi sąžiningas, viską suvesi į baimę.

Baimę patirti nesėkmę.

Baimę prarasti.

Baimė būti atstumtam.

Baimė, kad neturi to, kas padėtų įgyvendinti.  

Jei vis dar manai, kad tik tu patiri tokius jausmus, nusiramink. Tikrai ne. Ir nemanyk, kad tie sėkmingi žmonės naudojasi kažkokiomis slaptomis galiomis ar yra ypatingų genų palikuonys.

Taip, kai kas yra iš prigimties labiau pasitikintis savimi ir net gali turėti tuos resursus bei savybes, kurių tu neturi. Bet ir tu turi savybes, sugebbėjimus ir tokius resursus, kurių neturi jie.

Tai kodėl gi kai kurie žmonės sugeba įgyvendinti savo tikslus, kai tuo tarpu kiti užstringa pusiaukelėje? Gal jie bebaimiai? O gal turi sėkmės garantijas? Į abu klausimus tėra vienas atsakymas – NE.

Baimė ir rizika yra būdingi praktiškai bet kokiai veiklai. Kiekvienas žmogus patiria tam tikrą nerimą ir abejoja savimi. Tačiau tie, kurie visgi tapo sėkmingi, sugeba padaryti tą veiksmą, kurio negali padaryti užstrigęs žmogus.

Sėkmingi žmonės išmoko priimti nepatogias baimės ir netikrumo būsenas ir nepasant to imtis veiksmų.   

Baimė, abejonės ir netikrumas dėl ateities yra labai nepatogūs jausmai. Jie neša galingą save griaunančią amuniciją – neribotą “o kas jei?”

O kas jei aš suklysiu ir neteisingai pasirinksiu?

O kas jei aš prarasiu savo darbą?

O kas jei prarasiu visus pinigus ir atsidursiu gatvėje?

O kas jei sutriksiu ir atrodysiu kvailai?

O kas, jei žmonės atstums mane?

O kas, jei aš nepakankamai gabus ir įgudęs?  

Visi šie “o kas, jei?” yra sukurti tam, kad sužlugdytų tavo pasitikėjimą, tavo sprendimaus ir tavo motyvaciją. Jie sumaišo visas giliai nepatogias emocijas ir tokiu būdu negatyvūs jausmai tampa galingesni nei yra iš tikrųjų. 

„O kas, jei?“ gali pagelbėti, įvertinant riziką. Bet ilgainiui neproporcingai viršija tikrają riziką ir slopina tavo gebėjimą judėti į priekį.

Jei esi apimtas baimės, išbandyk 7 būdus ištrūkti iš jos ir imtis veikti:

1. Pripažink, kad baimė yra tik jausmas.

Pati baimė negali padaryti tau žalos. Nes tai yra jausmas. Baimė reikalinga tam, kad įspėtų apie gresiantį pavojų. Tačiau nesėkmės baimė nėra perspėjimas dėl gresiančio pavojaus. Iš tiesų ji perspėja apie išsigalvotas pasekmes tolimoje ateityje. 

Atsitrauk nuo savo baimių ir ramiai jas apžiūrėk. Pažvelk į jas, kaip įprastas reakcijas į negatyvias mintis ir įsitikinimus. Pripažink, kad tai tik laikini sąmonės pasireiškimai, tačiau tai nėra realybė. Kai nustosi tapatintis su baimėmis, tavo jausmai neteks galios. Baimė nesi tu.  

2. Įvertink baimės skelbiamą riziką.

Nieko blogo, jei jauti baimę. Kai tau reiks daryti permainas, siekti savo tikslo ir išlaikyti savo svajonę, visada noresi realistiškai įvertinti galimas rizikas. Tai reiškia, kad reikės atlikti deramą patikrinimą, gal net daug patikrinimų. Žinios mažina baimes. Reikės nueiti nemažą kelio gabalą ir įgyti žinias.

Atrask žmogų ar kelis žmones, kurie sėkmingai daro tai, ką turėsi daryti tu. Sužinok, ką jie darė, kad įgyvendintų savo tikslus, kokias aplinkybes ar sunkumus jiems teko įveikti. Atpažink tuos įgūdžius, patirtis ir resursus, kurie buvo reikalingi.

Dėl to reikės su jais susitikti, skaityti apie juos, domėtis jai sir užduoti daugybę klausimų. Užpildyk tas spragas, kur tau reikia dar padirbėti ir sukaupti pajėgas. Įvertink ir tai, kad tavo ir jų situacijos – skirtingos. Sukaupęs šią informaciją galėsi realiai įvertinti ar rizika yra priimtina.

Niekada nepulk į naują dalyką nežinodamas, ko tam reikia, kokios yra sėkmės tikimybės ir ar nesėkmė būtų nepriimtina.

3. Imkis mažų, valdomų veiksmų.

Net ir įvertinęs galimą riziką, turi imtis tam tikrų veiksmų, kad žinotum, ko tikėtis. Dažnai jaučiam, kad pradėję, esame įsipareigoję pasirinkimui, todėl įstringam ir negalim pajudėti. Bet visada galima žengti mažus žingsnius link tikslo ir neiti į kompromisą dėl saugumo. Iš tikrųjų dažnai to pakanka, kad baimė būtų numalšinta.

Sudaryk visų įmanomų veiksmų sarašą. Viso, kas reikalinga, kad pasiektum tikslą ir pradėtum veikti. Suskaidyk kiekvieną veiksmą į smulkesnius žingsnelius. Padaryk, po vieną veiksmą į dieną, kelis – per savaitę. Kas kelias savaites įvertink, kaip jautiesi siekdamas tikslo ir nuspręsk, ar reikalingas tolesnis išsamus planas.

Neužmiršk, kad kompetencija ir nedidelės pergalės yra esminis dalykas suvaldant iškylančias baimes. Veikdamas ir įgydamas įgūdžius bei žinias pasijusi pasitikėjimą savimi ir sėkmės galimybę.

4. Tikėkis, kad didelės kliūtys sukels baimę.

Kai kurie maži veiksmai, kurių imsies siekdamas tikslo, turės nedidelę riziką. Tarkim- nori permainų savo karjeroje, todėl ieškai naujų galimybių, kuri gyvenimo aprašymą ir lankai kursus. Nei vienas iš šių veiksmų nnėra tau grėsmingas.

Bet ateina laikas palikti dabartinį darbą ir investuoti į naujas žinias. Štai dabar darai įsipareigojimą, kuris gali turėti negatyvias pasekmes. Čia didėja rizika, todėl gali vis labiau justi nesėkmės baimę.

Jei deramai patikrinai, pasvėrei privalumus ir trūkumus, paprašei kitų patarimo, ir viskas kreipia į veiksmus, turėsi veikti ir nepaisyti baimės. Tai panašu į stovėjimą ant skardžio krašto ir nuspręsti – nersi ar ne. Tu matei, kad kiti nėrė ir jiems nieko neatsitiko. Dabar – tavo eilė.  Reikia valios ir ryžto žengti žingsnį, kai visa tavo esybė šaukia: „Apsisuk!“ Bet kiekvienas pasiekė savo tikslą ir patyrė sėkmę tik tokiu būdu.

Jausk baimę, bet vistiek ženk.  

5. Pakeisk sėkmės ir nesėkmės suvokimą.

Panašu, kad visi sėkmingi žmonės savo tikslą pasiekė lengvai. Bet jei pažvelgsi giliau, aptiksi, kad kiekviena sėkmė pasiekta per daugybę nesėkmių. Iš tikrųjų nesėkmė yra laiptelis į sėkmę. Tikroji sėkmė sukuriama per žinias ir tas patirtis, kurios gautos per nesėkmes. Užuot vertinęs nesėkmę kaip savo charakterio savybę ar savo galimybių ribą, tikėk ir priimk nesėkmę kaip dalį kelionės į sėkmę. Žinoma, kiekvienas norėtų būti sėkmingu nepatirdamas nemalonių ir sunkių kliūčių. Bet verta neužmiršti, kad taip atsitinka retai.

Tikroji sėkmė daug labiau priklauso nuo tavo požiūrio į kelionę, nei į galutinį rezultatą. Jei savo gyvenimą matai, kaip nuotykį , o kiekvieną dieną – kaip paskirties tašką, nebūsi priklausomas nuo įsivaizduojamos sėkmės.

Kasdien klausk savęs: “Ar padariau šiandien tai, ko norėjau? Ar mėgavausi tuo? Ko išmokau?” Siek, kad tokių dienu, kuomet gali į visus tris klausimus galėsi atsakti “taip”, būtų kuo daugiau. Tuomet tavo gyvenimas bus sėkmingas.

6. Apsupk save pozityvu.

Tavo gyvenime netrūks žmonių, kurie stengsis pakišti koją. Bus tokių, kurie įspės tave apie pražūtį ir jaus grėsmę dėl teigiamų tavo pokyčių. Galbūt turi draugų ar šeimos narių, kurių buvimas sukuria blogą energiją. Neigiamas santykis, ribotas požiūris į pasaulį ar asmeninės baimės užkrečia tave ir sumažina tavo motyvaciją bei pasitikėjimą.

Kol stengiesi suvaldyti savo baimes ir pasiekti savo tikslus, apribok laiką, kurį praleidi su šiais žmonėmis. Jei vis dėlto turi būti su jais, prašyk, kad jie sakytų paramos ir padrąsinimo žodžius, arba jei tai neįmanoma - nesakytų nieko apie tai, ko tu sieki

Ieškokite panašių, į tikslą orientuotų, pozityvių žmonių, kurie pakylėtų ir įkvėptų veikti.

Ieškok tokių susitikimų, forumų, konferencijų ir renginių, kuriuose gali rasti šiuos žmones. Klausykis teigiamų, pakilių pranešimų ir TED pokalbių, susijusių su tavo tikslu, ir skaityk įkvepiančias knygas. Daryk viską, kad pasinertum į pozityvą.

7. Mesk iššūkį savo mintims.

Aukščiau minėjau, kad baimė yra negatyvaus mąstymo produktas. Kuo daugiau svarstysi apie nesėkmės galimybes ir „kas būtų, jei būtų“, tuo daugiau baimės pajusi.

Jei skirsi laiką ištirti neigiamas, baimę keliančias mintis, pamatysi, kad jose yra labai mažai tiesos arba visai nėra. Kokia tikimybė, kad tu tikrai viską prarasi, būsi visiškai atstumtas, ar tikrai neturi tai, ko reikia?

Neleisk savo mintims siautėti. Išnagrinėk jas, kad išsiaiškintum tikrą tiesą. Tada galėsi valdyti ir net sumažinti savo baimes.Tai procesas, kurį turėsi pakartoti daug kartų, nes tavo mintys tave valdo. Bet turi jas kontroliuoti, kad nesukeltų baimių.

 

Nesėkmės baimė neturi sulaikyti nuo sėkmės. Nors tam tikru mastu ji visada egzistuoja, nesėkmės baimę galima valdyti ir kontroliuoti pakankamai, kad galėtum. imtis veiksmų ir siekti savo tikslų.

Įvertinęs savo riziką, kurdamas nedidelę sėkmę ir pasiremdamas savo kompetencija suteiki sau motyvaciją judėti į priekį.

Barrie Davenport

Vertė Arnoldas Stasiulis 

 

Kokia moteris yra nepamirštama?

"Mačiau ją praeinant. Ir mylėsiu ją iki mirties”,

Niekas negali žinoti, kam skirti šie žodžiai. Bet viena yra tikra: nuo amžių pradžios buvo tokių moterų, kurios tarsi gimė būti žavingomis ir grakščiomis. Ir dėl to amžiams išliko jas pažinusių žmonių širdyse.

Kas daro jas neužmirštamomis? Kodėl vienos moterys yra tokios magiškos, kai tuo tarpu kitos yra geros ir patrauklios, bet išnyksta istorijoje? Nėra lengvo atsakymo. Tačiau jei teirausitės vyrų (kurie turėtų žinoti), jie vėl ir vėl minės tam tikras savybes.

1. Dauguma nepamirštamų moterų turi seksualų patrauklumą. Tačiau vien to nepakanka. Didžioji tų moterų dalis išlaikė savo žavesį iki senatvės ir nuolat palaikė jaunystėje juos mylėjusių vyrų dėmesį. Grožis nekenkia, bet tiesa ir tai, kad kai kurios patrauklios moterys nebuvo gražios.
2. Ko gero universalus atsakymas būtų šis: nepamirštama moteris yra šilta ir jautri. Trys iš keturių vyrų teigia, kad jautrumas yra patraukliausia moters savybė. Prancūzų rašytojas Raoul de Roussey de Sales sakė: “Yra tokie žmonės, kurie perduoda kitiems ypatingą emocinę atmosferą, kurie parodo, kaip mylėti, kentėti, būti laimingu ir juoktis iš juokingų dalykų”.
3. Nepamirštama moteris pažįsta tave. Jos protas yra atviras tavo mintims, jos širdis atvira tavo džiaugsmui ir liūdesiui. Ji nėra gyvenimo stebėtoja. Atvirkščiai – ji yra gyvenimo centre. Jai rūpi. Visi įvykiai yra jai ir ji yra  įvykiuose.
4. Visa, ką vyras patiria su tokia moterimi išlieka giliai atmintyje. Nes ji buvo sužavėta, suintriguota, smalsi ... jis prisimena tą rytą, kai nuvežė ją į žuvų turgų pusryčiauti; nes jai buvo smagu vaikščioti per lietų naktį, kai sugedo mašina, jis prisimena ją kaskart, kai lyja lietus. Ji yra laiminga, kai valgo valtyje ir kai pietauja išskirtiniame restorane. Ji visada priklauso tai akimirkai, kuri yra dabar. Ir ji visiškai atsiduoda tam, ką dabar daro. Beveik visos besąlygiškai mylimos moterys pasižymi šiuo gyvenimo akimirkos džiaugsmu.
5. Kadangi nepamirštama moteris yra jautriai atliepianti kitam, ji turi nuostabią savybę pamatyti vertingus dalykus kitame.  Jis yra šmaikštus, bet drovisi tai daryti, todėl kiti to nežino. Ji uždega šia vyro savybę ir palaiko ugnį. Iš išorės jis – verdantis katilas, o viduje – svajingas idealistas. Atliepianti moteris tyliai ateina į šią slaptą vietą ir jaukiai mėgaujasi.
6. Paradoksas, bet neužmirštama moteris turi gilų vienatvės poreikį. Ji yra savaime suprantamas žmogus. Ji nepasimetusi minioje, bet tai nereiškia, kad ji išsiskiria kaip vakarėlio “žvaigždė”. Greičiau, ji jaučia ramybę ir asmeninį saugumą. Kai kurie jos džiaugsmai yra vidiniai, jos pasitenkinimas egzistuoja mintyse ir vaizduotėje. Šis vientisumas ir vidinis turtingumas apsaugo tokią moterį nuo bet kokio vergiško noro įtikti. Tai suteikia nuostabų paprastumą ir apsaugo ją nuo nervingumo ir smulkmeniškumo.
7. Nepamirštama moteris yra moteriška, bet nebūtinai. Vienas jaunas šokių mokytojas pasakė stulbinančią frazę: “Ta moteris, kuri “prastuminėja” savo moteriškumą, yra visiškai nemoteriška. Moteriška moteris niekada to neįrodinėja. Jai nebūtina kas kartą įsiterpti į pokalbį.  Ji nesistengia būti pastebėta. Tiesiog būdamas šalia jos jautiesi vyru”
8. Vyrai teigia, kad šį jausmą sukelia tai, kad moteriška moteris yra švelni vyrui. Ji niekad nemąsto apie tai, kad yra būtina visomis išgalėmis išsikovoti tai, kas jai priklauso. Jai patinka vyrai, ji gerbai ir žavisi tuo, ką jie stengiasi pasiekti, ji viliasi, kad padarys juos laimingais. Jos moteriškumas pasireiškia ne seksualiu meistriškumu ar išblukusiu bejėgiškumu ir noru rengtis pagal paskutinę madą. Jos moterškumą formuoja švelnumas, rūpestis ir noras aukotis kitam.
9. Ar nepamirštama moteris turi būti protinga? Neįtikėtinai daug vyrų atsako į šį klausimą “taip”. Protingumas perauga turtingą ir brandžią išmintį, į tą magiją, kuri padeda išgyventi šiame pasaulyje. Bet išmintis gali tapti tą realybę griaunančiu ginklu. Jei moters intelektas yra akmuo, po kuriuo kiša mažus, vyrą naikinančius sprogmenis, ji taip pat bus nepamirštama, bet ne dėl to, kad teikia džiaugsmą. Jei jos intelektas yra priedas prie subtilaus supratimo, jis padės nutiesti tiltą tarp vyro minties ir jos minties. Jei vyras pokalbyje supranta, kad yra kur kas šviesesnis ir gilesnis, tada jis prisimins moterį su šiluma ir jaukumu.
10. Kas dar? Nors tai gali nuskambėti kaip Viktorijos laikų sentencija, moteris yra nepamirštama dėl to, kad ji yra gera. Be abejo, kai kurios labai nesąžiningos, nenuoširdžios ir nuo meilės laisvos ponios įsikuria savo vyrų galvose. Bet stebėtina tai, kad nepamirštamos moterys gal būt ne visada buvo eilinės, tačiau visada – kilnios, mylinčios, drasios ir dosnios.
11. Žinoma, tos moterys, kurios stokoja šių savybių, gali trumpam sužavėti. Tačiau gerumas yra gražesnis už bet ką. Smulkmeniškumas ir neapykanta, niekšingumas ir godumas yra trumpalaikiai, bet to pakanka, kad moters veidas būtų subjaurotas.
12. Ir galų gale nepamirštama moteris kitus daro didesniais už gyvenimą. Ji suteikia vyrui gyvenimo prasmę, suvokimą, kad jis yra daugiau nei mano, veda jį toliau, nei jis manė galintis eiti. Kai esi su moterimi, tikrai žinai ir tiki. Tu sakai tuos dalykus ir darai tuos darbus, kuriuos visada norėjai daryti, bet kažkaip neprisivertei taip kalbėti ir elgtis su savo draugais. Ir galų gale labiausiai nepamirštama moteris yra ta, kuri išlaisvina dvasią iš slaptavietės.

Nedaug moterų gali perversti savo gyvenimo lapus, kurie tapo ryškiais tūkstančių žmonių atmintyje. Bet kiekviena moteris galėjo tapti nepamirštama tam vyrui, kuris ją mylėjo ir ir pasirinkdavo. Nes ta moteris, kurią vyras atsimena, galų gale yra ta moteris, kurios jam reikia, kuri nuramina, kuri gali suteikti jam saugumą ir vaisingą patirtį. Ir kuo daugiau ji trokšta gyventi tikrą gyvenimą, tuo labiau ji myli, tuo švelnesnė yra savo santykiuose, tuo jautresnis jos attliepas, tuo labiau jai reiks moters savyje ir dėl viso to ji taps nepamirštama.

Ardis Whitman

http://frankysj.tripod.com/editorial04.html

Vertė Arnoldas Stasiulis

3 pasalūniški gynybos mechanizmai, verčiantys priešintis laimei

Mes galvojame, kad baimė mus apgina, tačiau iš tikrųjų ji veda į iškreiptą mąstymą

Brianna Wiest

Laimė yra natūrali jūsų būsena.

Mes sukurti būti „čia ir dabar“, reaguoti į potencialias grėsmes ir nuolat siekti malonumo. Ir visa tai – dėl išlikimo ir gerovės.  Tačiau toksiškoje kultūroje yra normalu nutraukti ryšius, prisitaikyti ir blogai elgtis.  Dėl to kenčia psichinė žmogaus sveikata ir nyksta laimė.

Daugybė priežasčių nulemia, kad mes esame vis mažiau laimingi. Tai ir santykis su kultūra, neurobiologinė žmogaus sandara, auklėjimo spragos ir aplinka. Tačiau yra vienas, absoliučiai svarbus ir nuolat praleidžiamas dalykas. Didžioji gyvenimo patirtos laimės dalis priklauso nuo mūsų įpročių, elgesio ir sprendimų. Todėl visų pirma reikalingas mūsų pačių noras jaustis gerai.

Tai kodėl mes to nenorime? Tam yra kelios labai svarbios priežastys. Jos visiškai nelogiškos, tačiau paplitusios taip plačiai, kad verčia mus susilaikyti.

1. Mes galvojame, kad baimė mus apgina, tačiau iš tikrųjų ji veda į iškreiptą mąstymą

Viena iš svarbiausių priežasčių, verčiančių priešintis gerai savijautai – galvoti, kad mums skirtos negatyvios patirtys, todėl geriausia būtų pasisaugoti. O iš tikrųjų sugebėjimas mąstyti į priekį ir planuoti savo veiksmus yra labai svarbi atsakingai veikiančios asmenybės dalis. Todėl verta suvokti, kad baimė sukelia priešingą poveikį, nei mes norime.

Baimė, kaip ir pyktis savo esmėje yra iracionalios emocijos. Jos sukuria iškreiptą mąstymą ir nesuteikia jokio aiškumo. Jos verčia pernelyg empatizuotis su tuo kas neteisinga, „perspausti“ tas galimybes ir su laiku sukurti tokias aplinkybes, kai sukuriamos tokios problemos, kurių iš esmės nėra. Kai leidžiame baimei mus užvaldyti, su laiku ji tampa gynybiniu mechanizmu, kuris susilpnina psichiką.

Niekas negali „sugrąžinti“ atgal gyvenimo pažangą. Kai žengi žingsnį, įgyji vis daugiau sugebėjimų priimti ateitį. Kiekvienas žingsnis pirmyn jus išlaisvina.

2. Mes galvojame, kad leisdami sau būti laimingais, patirsime didesnę laimės praradimo riziką. Laimė iš tiesų yra nuolatinė praktika.

Dar viena paplitusi baimė sako, kad kai leisite sau būti dėkingais, gyventi „čia ir dabar“, atsipalaiduoti – prarasite budrumą potencialioms grėsmėms ir prarasite viską, kas jums yra svarbu. Paprasčiau sakant – jei leisite sau būti laimingais, jūs tą laimę ir prarasite.

Laimė nėra tai, kas jums duota, tai – nuolatinė praktika. Prasminga lavinti save ir vertinti gėrį, žinoti, kas nėra gerai ir sveikai atsigauti nuo streso ir nesėkmių. Tam, kad išmoktumėte jaustis gerai, reikalinga nuolat praktikuotis ir įsakyti savo protui galvoti konkrečia kryptimi.  Kuo dažniau taip darysite, tuo geriau jums pavyks. Kuo labiau leisite sau būti laimingais, tuo lengviau laikui bėgant sugebėsit atstatyti šią būseną.

Gyvenimas nėra geresnis, jei mums sekasi. Jis tampa geresniu, kai išmokstame sukurti gerą dieną sau.

3. Mes įsitikinę, kad jei leisime jaustis gerai, išugdysime blogus įpročius. Blogi įpročiai tėra išgyvenimo mechanizmas, kai mes patiriame skausmą.  

Daug žmonių neleidžia sau „visų pirma gerai jaustis“ ir tiki tuo, kas instinktyviai atrodo teisinga. Tai dėl to, kad jie spėja, jog jei leis sau būti laimingais, praras savo gyvenimo kontrolę, nupuls į pačius blogiausius įpročius ir niekada nepasitaisys. 

Taqčiau patys blogiausi įpročiai iš tiesų tėra atsakymas į skausma ir nelamingas būsenas. Mes niekada nepersivalgome, nesišvaistome pinigais ir nevergaujame darbe, jei esame laimingi. Blogiausi mūsų įpročiai neatsiranda dėl to, kad kažką pernelyg mylime ir negalime tam pasipriešinti. Jie įsitvirtina, kai tampame priklausomi nuo to, kas verčia jaustis mus geriau.

Daug kas iš to, ką laikome bendromis žiniomis apie savo protinę ir emocinę sveikatą ir tiesiog neteisinga. 

Laimė nėra tai, ką prarandame patyrę. Tai – nuolatinis, su laiku tobulėjantis darbas. Mes vis labiau įgundame palaikyti sveiką pusiausvyrą ir pasitikti iškylančias problemas. Baimė neapsaugo, ji susilpnina ir daro mus pažeidžiamus nuo reakcijų ir iracionalaus mąstymo.

Bet visų svarbiausia – laimė nėra kažkas, kas kenkia sveikatai. Kai esame laimingi, mes nenupuolame į pačius blogiausius įpročius, mes patenkame į juos tada, kai mums skauda.

Laimė nėra galutinis tikslas. Ji yra tai, dėl ko turime dirbti. Niekas neatneš nuolatinio stabilumo ir sveikatos, tik jūsy pačių įpročiai. Ir niekas kitas nepadarys jus produktyviais, efektyviais, racionaliais, sugebančiais ir atsakingais, - tik jūsų pačių leidimas sau jaustis gerai.

Aštuoni izoliacijos simboliai

Kiekvieną dieną, kiekvienas sutuoktinis daro pasirinkimus, kurie veda į vienatvę ir izoliaciją.

Dennis Rainey

Ši istorija liudija apie tai, kaip aš ir Barbara jaučiamės jau daug dienų.

Mano vyras dirba naktimis, o aš – dienomis. Kas rytą mūsų automobiliai prasilenkia netoli namų. Prasilenkdami mes atidarome langus ir šūktelime vienas kitam: “Aš myliu tave!”. Vieną dieną, po to, kai mes prasilenkėme ir aš sustojau prie raudono šviesoforo signalo, šalia sustojo kitas automobilis. Jame sėdėjo vyras, kuris, kaip supratau ne kartą stebėjo mūsų prasilenkimus. “Ei, ponia,- jis šūktelėjo pro pravirą savo automobilio langą, - atrodo, kad jūs vienas kitam labai patinkate. Tai kodėl nesustojate susipažinti?”

Vienatvė. Ji supa mus nuo pat žmogaus sukūrimo pradžios. Bet panašu, kad plečiantis žmonijai ji įgauna pagreitį

Mes sukurti ne tam, kad gyventume vienatvėje. Mes trokštame intymumo. Santuoka yra ta vieta, kur dauguma iš mūsų tikisi jį rasti. Bet tragedija tame, kad tai pavyksta tik nedaugeliui. Kai kurie iš tiesų patiria intymumą. Tačiau daugumai santuoka tampa tuo, ką Vudis Alenas ciniškai pavadino “vilties mirtimi”.

Visoje kultūroje randame pasikartojančius izoliacijos simbolius. Štai tik keli iš jų, pastebėti skirtingose santuokose.

1 simbolis: “Įeiti draudžiama”

Pauliaus ir Mišelės santuoka stabiliai augo visus 25 metus. Jie laisvai bendravo ir kartu įveikė kelias labai sudėtingas problemas. Jie puikiai jautėsi kartu ir daug žmonių matė tikros santuokos pavyzdį.

Tačiau per daugelį metų jie susvetimėjo dėl abi puses netenkinančių lytinių santykių. Ieškoti šios srities konsultanto jie nedrįso. Ir tada jie suvokė, kad jau nebegali atvirai aptarinėti šios temos, todėl nebyliu abipusiu susitarimu buvo paskelbta, kaip netinkama. Nuo šiol atviras duris pakeitė ženklas “Įeiti draudžiama”.

2 simbolis: Tiksintis laikrodis

Benas ir Marija užaugino savo vaikus ir dabar jau didžiavosi anūkais. 35 metus trukusi santuoka atlaikė laiko išbandymus. Tačiau nei vienas iš jų nepastebėjo, kaip į santykius įsėlino tyla.

Vaikai tai matė. Augdami jie jautė abiejų tėvų vienatvę, kai jie vienas kito nesuprasdavo ar konfliktuodavo. JIe matė, kaip Tėtis savo gyvenimą pašventė darbui, o Mama – vaikams. Ir dabar, kai jie lankydavo tėvelius, matė kad mažai kas liko iš santuokinio ryšio.

Namie įsivyravusią tylą kartas nuo karto nutraukdavo supamo krėslo girdždėjimas ir laikrodžio tiksėjimas.

3 simbolis: Perkrautas kalendorius

Styvas ir Andžela yra tikri savo darbo profesionalai ir aktyviai dalyvauja bažnytinės bendruomenės veikloje. Tačiau kai jie sukūrė šeimą, pastebėjo, kad santuoka neatitinka lūkesčių. Iš jų gyvenimo dingo vėlyvi naktiniai pasivaikščiojimai ir pokalbiai mėnesienoje. Jie yra pernelyg užsiėmę ir dabar gyvena tik dėl savaitgalių. Nuovargis atima visą romantikai reikalingą energiją.

Jų vaikai prideda savo “prioritetų” rinkinius, todėl abu sutuoktiniai jaučiasi vis labiau atskirti vienas nuo kito. Jų gyvenimai susiliečia tik tada, kai susikerta jų keliai.

4 simbolis: Užrakintos durys

Bilas ir Teresė susituokė vos prieš pusę matų. Tačiau jau spėjo giliai vienas kitą sužeisti. Svajonės ir viltys apie intymumą dingo tamsoje už užrakintų durų. 

Bilas galėjo atsiverti, kai buvo sužadėtinis, bet dabar jam darosi vis sunkiau dalintis savo jausmais. Jis jaučiasi įstrigęs savo asmenybės rėmuose. Teresė trokšta intymumo ir desperatiškai nori tapti jo partneriu visam gyvenimui. Ji negali patekti ten, iš kur jis nenori išeiti.

5 simbolis: Pernelyg didelis bagažas

Bobas ir Janina atėjo iš sudarkytų namų, todėl jų santuoka buvo nulemta tapti kitokia. Ir nors jie nemažai kalbėjosi apie tai, nei vienas nepripažino to poveikio, kuri padarė tėvų skyrybos.

Net neturėdami geros santuokos pavyzdžio, jie sugebėjo progresuoti, tačiau vis dar nežinojo kokį didelį bagažą tamposi su savimi. Laikas nuo laiko į paviršių iškildavo baimė, pyktis, jausmas, kad esi niekam  tikęs. Tačiau abu sutartinai greitai sugrūsdavo visa tai į perpildytas kuprines.

6 simbolis: TV vakarienė

Valteris ir Eugenija dirbo toli nuo užmiestyje esančių namų, todėl kai atvykdavo namo, būdavo pervargę nuo ilgos darbo dienos ir kelionės namo. Jie lyg užhipnotizuoti vakarieniaudavo užsakytą maistą prie TV ekrano, žiūrėdavo vakaro naujienas permaišydami jas su lėkštomis komedijomis. Nepastebimai jie užgesino vienas kitą savo gyvenimuose.

Penkis metus trunkanti santuoka dar gyvuoja, bet vėliau, kai paaugs vaikai, ji jausis kažkur futbole, krepšinyje ar žvejyboje dingusio vyro našle. Ji – vieniša. O jis net nenutuokia, kad ji taip jaučiasi.

7 simbolis: Padalintas greitkelis

Sju ir Timas vedę jau 18 metų. Jų santuoka puiki tiek išoriškai, tiek ir iš vidaus. Tačiau augindami vaikus keliauja skirtingomis kryptimis.

Vienas yra pernelyg švelnus - kitas per griežtas. Vienas iš jų yra perfekcionistas, kitas nėra. Vienas linkęs būti kritiškas, kitas per kantrus.

Dabar, kai jų vaikai yra paaugliai, intymumas dar sunkiau pasiekiamas. Ji įsitraukia į visas emocines kovas, kurios kyla dviem bręstantiems žmonėms, o jis slaptai piktinasi, kad vaikų poreikiai traukiami į santuoką. Tarp jų – vis didėjantis atstumas.

8 simbolis: Planai

Kai Robertas ir Šeri buvo susižadėję, skyrė daug laiko ir pinigų ruošdamiesi vestuvių pokyliui. Tačiau nei vienas iš jų neskyrė laiko santuokiniam pasiruošimui.

Bet kai jiems teko kovoti dėl visko – nuo finansų tvarkymo iki kaip praleisti išeigines, palaima tapo našta. Kai jie susituokė, net nenutuokė, kad jų santuoką ištiks krizė po krizės – jie patyrė bedarbystę, sveikatos netekimą, finansinį nestabilumą ir tėvų netektį. Dabar jie abu vieniši ir nors nei vienas nesikalba su kitu, abu slaptai tikisi, kad santuoka atgis savaime.

Izoliacijos požymiai

Visose porose izoliacija prasideda, kai vyras ir žmona iš lėto ima tolti vienas nuo kito. Svarbiausia, kad nei vienas iš pradžių to nepastebi.

·         Jausmas, kad tavo sutuoktinis tavęs negirdi ir nenori suprasti.

·         Požiūris “Koks skirtumas?” ir “Kam stengtis?”. “Apie tai pasikalbėsim ryt, o dabar miegokim”.  

·         Jausmas, kad esi nepajėgus patenkinti sutuoktinio poreikius.  

·         Jausmas, kad jis/ji atsiskyrė nuo manęs. 

·         Jausmas, kad jis/ji eina savo keliu.  

·         Atsisakymas skaitytis su tuo, kas iš tikrųjų blogai: “Tai ne mano, o tavo problemos”.

·         Jausmas, kad ramybė išvengiant konflikto yra geriau, nei skausmas akistatoje su realybe.

Kiekvieną dieną, kiekvienas partneris daro pasirinkimus, kurie veda link vienatvės santuokoje. Darykite teisingus pasirinkimus ir pažinsite meilę, švelnumą, priėmimą ir tikrojo intymumo laisvę bei autentišką vyro ir žmonos vieningumą. Darykite klaidingus pasirinkimus ir pažinsite tylią “sumesto” gyvenimo desperaciją, niekada taip ir nepažinsite vienas kito.

Kodėl nepaskyrus vieno vakaro ir nepažvelgus atgal, į aštuonis izoliacijos simbolius? O tada kartu aptarkite savo santuoką. Atsakykite:

1.       Kurioje santuokos vietoje patiriate izoliaciją?  

2.       Koks žingsnis padėtų įveikti izoliaciją ir užtikrinti intymumą?

Mano žmogus

Moterims būdinga viena žavinga iliuzija. Ji vadinasi „Jis – mano žmogus“. Ji tuo gilesnė, kuo daugiau laiko ir jėgų moteris investuoja į vyrą. Ir jai ima rodytis, kad geriau būti negali. Taip, yra kiti. Jie geri. Bet ties juo – viskas. Jis yra geriausia, ką galėjo padovanoti Dievas. Ir visi jo privalumai matomi per padidinamą stiklą, o trūkumų nesimato ir tai reiškia, kad jų nėra. Ji sako „Idealių nėra“ ir yra teisi, jei tik išmoko gyventi su tuo, ką turi. 

Bet ji nesusitaikė. Ji stengiasi pakeisti vyrą. Ir jos galvoje „mano žmogus“ visiškai nedera su konkrečiomis jo savybėmis. 

Pavyzdžiui jis geria. Arba laksto su mergom. Arba visas naktis praleidžia garaže. Arba savo darbą myli labiau, nei bet ką pasaulyje. 

Objektyviai jis yra „jos žmogus", bet tik tuo atveju jei ji yra pasirengusi susitaikyti ir priimti. Jei ne – apgaudinėja pati save. Jei „tai mano žmogus, bet...“ tai jau ir yra saviapgaulė. 
Suprasti vyrą labai lengva. Pakanka išgirsti, ką jis sako. Daugiau nieko. Dėmesingai išklausyti tai, ką jis sako. Ir nekurti jokių iliuzijų. 

Jei jis sako – „negalvoju vesti“, galvokite. Kas geriau – eikvoti laiką tam, kad jį „palenktum“, „motyvuotum“, „suviliotum“, nes tau jau norisi ištekėti, ar tiesiog išgirsti, ką jis sako? Na, papasakokite kaip tokie užsispyrę „nenoriu vesti“ vis dėlto susituokė. Ir pamatysite, kad moters dėka. Viskas paremta jos manipuliacijomis, įkalbinėjimais, gudrybėmis. Formaliai jis vedė. Faktiškai jis susituokęs. O iš esmės pasikeitė tik jo statusas. Bet ne mąstymas. Jis vis dar viengungis. Susitaikysit? Ar ir toliau perdirbinėsit ir kontroliuosite? 

Jei jis sako: „man nieko nėra svarbiau už mano darbą ir mano misiją“ – jokiomis pastangomis neperprogramuosite ir ne instaliuosite naujų programų. Jis tiesiai iš lovos lėks į savo darbą, o iš jo – skris gelbėti pasaulio. Viskas. Gali derėtis, mušti galva į sieną, prašyti, kad viską pamirštų, pažadėk jam oralinio sekso šventę, atsakymas bus vienas – „ne“. Karlsonas išskrido, ir daugiausia ko gali tikėtis – jis žadėjo sugrįžti. 

Jei jis sako: „aš neuždirbu, nes tokia yra valstybė, idiotiška vyriausybė, kuri nedidina mano algos“, galite siuntinėti jo CV į visas pasaulio šalis, ir net jei gausite atsakymą, jis neis į pokalbį, o atsiguls ir žiūrės teliką. Jis nenori dirbti už pinigus. Jis trokšta gyventi skurde. Ar esat pasiruošusi prigulti šalia ir maitintis avižine koše? O gal esate pasiruošusi pati maitinti šeimą ir priimti jį tokį, koks yra? Nes jis „tavo žmogus“? Okey. Bet jei ne... Na, kuo jis „tavo“?

Paradoksas, bet „mano žmogaus“ problema sutampa su skausminga vieta jūsų galvoje. Kodėl po žodžių „mano žmogus“ visada seka „tačiau yra vienas bet...“? Todėl, kad jis „mano“ tik iliuziškai. Iš tikrųjų jis yra toks, koks yra. Ir nėra tam, kad atitiktų lūkesčius. Jis yra sau. Jis turi tokią nuomonę, kokią turi. Jei sumanėte, kad bazinė komplektacija turi būti papildyta dar vienu „bonusu“, tai – jūsų problemos ir jis neprivalo nupiešti brangakmenių skrynios vien dėl to, kad jūs taip norite. 

Bet kažkodėl jis turu keisti savo pažiūras ir įsitikinimus. Tiesiog privalo. Pavyzdžiui jis turi mesti rūkyti. Jis gi – „tavo“. 

Arba atsikratyti darboholizmo. Nes „mūsų“ pasaulio suvokime „mano žmogus“ nelekia vidury nakties į pasaulio kraštą, kur vyksta kažkoks antžmogių ir superherojų simpoziumas.
Iš tikrųjų gerų vyrų yra daug. Laisvi, užimti, ieškantys, tingintys, rizikuojantys – visa tai sąlygotumai. Nes svarbiausia, kad „tarp mūsų daug bendro“. Praktiškai apie 80% vyrų  turi daug bendro su jumis ir visiškai įmanoma, kad su laiku gali įgyti statusą „tai mano žmogus“.  Tiesiog reikia geriau vienas kitą pažinti. Ne taip jau daug yra džiaugsmų, liūdesių, įpročių, išgyvenimų kurie nesikartotų daugumos žmonių gyvenimuose. 

Apie 50% jūsų amžiaus grupės vyrų turės tokius pačius požiūrius į maistą, muziką, interjerą, svaigalus ir dar daug kur. Apie 20% potencialių kandidatų į „mano žmogų“ taip pat mėgsta detektyvinius trilerius, sūrio traškučius, steikus ir saperavi vyną. 

Apie 30% jus supančių ir pagal amžių tinkamų vyrų yra panašaus socialinio statuso, savo vaikystę praleido daugiaaukščių kiemuose, spardė futbolą, trypė klombas ir vogė obuolius. 
Ir praktiškai nulinė tikimybė, kad sutiksite tą „patį pačiausią“. Ir tokia pat tikimybė, kad net jei sutiksite, jis turės daugiau trūkumų nei tas dabartinis „vienintelis“. 

Jei dabartinis postringauja apie tai, kad „kur tu rasi geresnį?“ arba „kam tu reikalinga su dviem vaikais?“ ir taip įteigia mintį, kad neįmanoma nieko ištaisyti, sveikinu – jis turi problemų su saviverte. Jis stengiasi įtikinti, kad yra svajonių svajonė. Viskas tinka, kad tik nespręsti problemų ir išlikti drauge. Su problemomis. 

Vyrą reikia išgirsti. Ir tiesiogiai išklausyti. Ne interpretuoti. Jei sako „nemyliu“, tai ir reiškia, kad nemyli. O tai vaikšto tokios ir pasakoja, kad „jis pats nežino, kaip myli…!“

Vyras sako: „aš nesuteiksiu tau, ko nori“. Ir nereikia gaišti laiko ir daug kartų prašinėti. Jis bent jau nežada aukso kalnų.   

... Bet kartais man atrodo, kad geriau išgirsti kokį banalų melą, nei imtis atsakomybės dėl išgirsto tiesos. Juk lengviau apgaudinėti save, kad tai „mano žmogus“, nei pradėti viską iš naujo. 

O metai eina...