„Gelbėtojo“ sindromas ir efektyvi pagalba kitiems

Vystydamas Eriko Berno idėjas psichologas Stefanas Karpmanas parodė, kad vaidmenų įvairovė, esanti „žmonių vykdomų žaidimų“ pagrinde gali būti suvesta į tris pagrindinius – Gelbėtojo, Persekiotojo ir Aukos vaidmenis. Šie trys į trikampį susijungę vaidmenys simbolizuoja tarpusavio ryšį, nuolatinę kaitą ir iliustruoja judėjimą užburtu ratu.

Trys dramatiniai žio žaidimo vaidmenys – Gelbėtojas, Persekiotojas ir Auka iš tikro yra ne kas kita, kaip melodramatiškas realaus gyvenimo supaprastinimas. Gana dažnai žmonės mato save dosniais dėkingos ar nedėkingos Aukos Gelbėtojais, teisingais nesąžiningų Persekiotojais, arba žiaurių Persekiotojų Aukomis.  Pasinerdami į bet kurį iš šių vaidmenų, mes pradedame ignoruoti realybę ir tampame scenos aktoriais, kurie žino, jog gyvena išgalvotą gyvenimą, bet turi rodyti, jog tiki tuo, ką vaidina tam, kad spektaklis būtų įtikinamas. 

„Gelbėjimo“ stereotipai:

• Jausmas, kad turime ištaisyti kito žmogaus jausmus arba išspręsti jo problemą.
• Troškimas palengvinti jo užduotį.
• Atsakomosios reakcijos baimė ir bandymas priversti kitą žmogų jaustis geriau (t.y. konflikto ar intensyvių išgyvenimų vengimas).
• Jūs manote, kad turite įtikinti kitą žmogų padaryti teisingą sprendimą.
• Kaltės jausmas dėl kito žmogaus veiksmų.
• Greitas ir aktyvus bandymas išspręsti problemą, kad išvengti jums nepriimtino intensyvumo.  

Daug kam iš mūsų yra natūralu trokšti rūpintis kitais žmonėmis ir teikti jiems pagalbą. Dažnai pradedame teikti pagalbą kitam žmogui kuo nuoširdžiausiai trokšdami padaryti tai kuo geriau. Kai kuriose situacijose šis troškimas išlieka, bet labai dažnai jis sumažėja ir visiškai išnyksta, kai netikėtai aptinkame, kad mus verčia teikti pagalbą nepriklausomai nuo to norime to ar ne. Protingoje ir natūralioje įvykių sekoje mes galime įdėti tiek pastangų, kiek to norime ir tiek ilgai kiek norime.  Mes pasiliekame laisvę pasitraukti iš situacijos ir suteikti žmogui galimybę padėti pačiam sau ar pasieškoti ką nors kitą, kas norėtų jam padėti.

„Gelbėjimo“ situacijoje reikalai klostosi kitaip. Kartą užkibus ant „Gelbėjimo“ kabliuko, labai sunku juo atsikratyti. Mes negalime nustoti gelbėti, nes  mums atrodo, jog jei mes nustosime teikti pagalbą, mūsų Auka nuskęs, prapuls, mirs ar nusižudys. Mes nugrįmztame į savo „Gelbėtojo“ vaidmenį, nes nenorime būti atsakingi už kitą žmogų. Mes tempiame kartą užsikrautą naštą („nešame Kryžių“), nors jau senai to nebenorime. Jei pastebėjote, jog ir toliau teikiate pagalbą nenoromis, tai jau esate pavirtęs į Gelbėtoją. Tam, kad to išvengti, turite žinoti šiuos dalykus:

Nedarykite daugiau nei pusės to darbo, kurį darote stengdamiesi kam nors padėti. Nėra jokios prasmės padėti tam, kuris pats nenori sau padėti.     

Neteikite pagalbos žmogui, kuris tos pagalbos neprašo. Šis bruožas ypatingai būdingas „Gelbėtojui“ – visa galva nerti į tą situaciją, kur auka net neužsimena apie norą būti išgelbėta. Norint išvengti šitų spąstų, būtina kuo kruopščiausiai sudaryti gelbėjimo kontraktą ir tiksliai jo laikytis.

„Gelbėjimo“ išvengimo būdai:

• Neteikite pagalbos be kontrakto ar susitarimo.
• Niekada netikėkite, kad žmogus yra bėjėgis (isškyrus tuos atvejus, kai jis nesąmoningas).
• Padėkite bejėgiškai besijaučiantiems žmonėms, pasinaudoti tomis jėgomis, kurias jie turi patys.
• Nesiimkite daugiau nei pusės darbo, reikalaukite, kad ir gelbėjamasis pridėtų kitą pusę.
• Nedarykite nieko, ko iš tikrųjų nenorėtumėte daryti.     

Geriausias „Gelbėjimo“ išvengimo būdas – geras kontraktas. Pagrindiniai jo elementai – iš anksto aptartas abipusis susitarimas ir atlyginimas. Šiuo susitarimu numatoma:

1. Partnerio prašymas padėti („partneris“ čia ir toliau yra tas žmogus, kuriam teiksite pagalbą konkrečioje situacijoje)
2. Jūsų pagalbos ar terapijos pasiūla. 
3. Jūsų teikiamos pagalbos priėmimas konkrečioje situacijoje.     

Reikėtų paaiškinti. Kas verčia žmogų jaustis nelaimingu ir nepatenkintu? Kas turi įvykti, kad jis pasijustų laimingesnis? Reikalinga aiškiai ir paprastai apibrėžti problemą. Jei to nebus padaryta iš pat pradžių, nebus įmanoma nustatyti ar problema išsisprendė ir ar pasiektas norimas rezultatas.

Nepasiversdami į „Gelbėtoją“ atmetate ir „Aukos“ vaidmenį. Į maldavimą „Padėkite man, aš negaliu to padaryti“, efektyvus pagalbininkas atsakys: „Aš noriu tau padėti ir padėsiu, jei pamatysiu, kad iš savo pusės kažką darai. Ka darai sau? Ką dar gali padaryti? Ką darysi, jei tau padėsiu? Ką norėtum, kad tau padaryčiau? Susitarkim: aš padarysiu A, jei tu padarysi B“.

Efektyvios pagalbos metodika krizinėje sitaucijoje

Krizinėje būsenoje esantis žmogus nemato išeities iš susidariusios probleminės situacijos. Iš vienos pusės beviltiškumo jausmas neša sunkius išgyvenimus, iš kitos – tuo metu žmogus yra maksimaliai atviras naujai patirčiai.

Paprastai krizinė situacija turi tris stadijas:

1. Normalios adaptacijos stadija. Ji charakterizuojama įtampos augimu, kas stimuliuoja įprastusproblemų sprendimo būdus. Pradžioje susidūręs su problemine situacija, tam kad ją išspręsti žmogus pasinaudoja turima patirtimi. Šioje stadijoje:

• Išnaudojami įprasti problemų sprendimo būdai ir apasaugos mechanizmai.
• Pasinaudojama žinomais resursais
• Išsaugomas problemų sprendimo lankstumas
• Subalansuota įtampa ir relaksacija

Jei įprasti problemų sprendimo būdai nesuveikia, prasideda antroji stadija.

2. Mobilizacijos stadija. Charakterizuojama tolimesniu įtampos augimu:

• Auga nepasitikėjimo ir baimės jausmas.
• Dar labiau padidėja įtampa.
• Įvyksta naujų resursų, išorinių ir vidinių pagalbos šaltinių mobilizacija.
• Prabunda pasirengimas naujiems situacijos įveikimo keliams.
• Sumažėja lankstumas žvelgiant į problemą.
• Įtampa dominuoja virš relaksacijos.

Šioje stadijoje žmogui reikalinga pagalba iš išorės ir jis yra jai atviras. Jei dėl vienų ar kitų priežasčių jis negauna pagalbos, prasideda trečioji stadija.

3. Kritinė stadija. Charakterizuojama padidėjusiu pavojaus jausmu, bejėgiškumu ir beviltiškumu, asmenybės dezorganizacija.

• Išryškėja emocinė ir intelektuali dezorganizacija, chaoso pojūčiai. 
• Sugriaunami įprasti įveikimo mechanizmai.
• Įvyksta remiančios sistemos krachas (šeima ir artimieji daugiau nepriimami kaip pagalbos šaltinis). 

Krizė gali baigtis bet kurioje stadijoje, kai tik išnyksta pavojus ar iškyla sprendimas. Krizinis procesas gali baigtis taip pat bet kurioje stadijoje. Kaip suteikti efektyvią pagalbą ir paramą įvairiose krizinių situacijų stadijose?

Pirmoji stadija: Informacijos rinkimas

—      Padėkite žmogui (jūsų partneriui, artimajam, pažįstamam ir kt.) identifikuoti ir išreikšti savo jausmus, kurie susiję su ta krizine situacija. Tai leidžia sumažinti emocinę įtampą ir suteikia galimybę išnarstyti krizinę situaciją į atskirus įvykius ir problemas. Vaizdžiai kalbant, tas kalnas, kurį žmogus bergždžiai stengėsi pastumti, suyra į atskirus uolienos gabaliukus, kuriuos galima išmėtyti.     

—      Skirkite laiko, kad galėtumėte maksimaliai ištyrinėti problemą. Krizinėje sitaucijoje esantis žmogus trokšta nedelsdamas palengvinti savo padėtį. Jums gali kilti pagunda peršokti nuo problemos ištyrimo prie jos sprendimo tam, kad sumažinti išgyvenimų intensyvumą. Tokių priešlaikinių bandymų metu gali būti prarasta labai svarbi informacija ir jūs rizikuojate pastūmėti partnerį į jo paties klaidų pakartojimą.  

—      Identifikuokite krizę iššaukusį įvykį.

Antroji stadija. Problemos formulavimas ir performulavimas.

—      Išsiaiškinkite, ką žmogus darė spręsdamas savo problemą. Neefektyvių būdų pakartojimas gali tapti krizės dalimi. Atskyrę problemą nuo neefektyvių jos sprendimo būdų, performuluosite problemą ir priartėsite prie jos naujai.     

—      Paklauskite žmogų, kas anksčiau padėjo susitvarkyti su panašia problema. Jūsų padedamas jis galės aptikti tai, kad turi daug naudingų įgūdžių.

Jei problemos apibrėžimas stringa, jūs galite:      

—      pereiti nuo apibendrinto apibrėžimo prei konkretesnio, pavienio.

—      pereiti nuo pavienio konkretaus apibrėžimo prie labiau apibendrinto;

—      patikrinti, ar nėra praleistas koks nors veikėjas šios problemos sprendime;

—      ištirti ar kartais nera kokių šalutinių, nuslėptų problemų.

Trečioji stadija. Alternatyvos ir sprendimai.

Atsisakykite nuo bandymų išspręsti problemą. Dažnai tai yra esminis darbo momentas, nes nesėkmingi sprendimai kartais esmingai įtakoja krizės vystymąsį. Persijunkite į darbą su problema. Toks būdas yra prasmingas šiais atvejais:

        —  Kai žmogus stengiasi kontroliuoti tuos įvykius, kurių jis negali kontroliuoti;

        —  Kai sprendimas apsunkina problemą.

Atsisakykite nuo tikslo. Tai naudina daryti tada, kai tikslai, kuriuos iškelia jūsų partneris, yra nerealūs, ir šiuo metu nepasiekiami   

—      Išsiaiškinkite kas anksčiau padėjo analogiškoje situacijoje.

—      Išsiaiškinkite, kokių veiksmų gali imtis jūsų partneris gerindamas situaciją, jei nėra įmanoma ją visiškai ištaisyti.       

Atgal už Tėvynę!

Naujametinis kreipimasis į tarybinę liaudį.
Michailas Žvaneckis.

Pagaliau
Visi atsiduso su palengvėjimu.
Praėję evoliucinio vystymosi kelią spirale žemyn, mes grįžome ten iš kur išėjome. 
Tiesa, jau be pinigų, be smegenų ir raumenų. 
Kaip grįžta namo prasilošęs kazino.
Mama, mes grįžome!
Namo! Namo!
Ir ačiū Dievui, vaikučiai! Su Nauja Laime!
Aš ir taip niekada nebuvau praradęs optimizmą, o paskutinieji įvykiai suteikė man sparnus.
Sakiau gi: arba aš gyvensiu gerai, arba mano kūriniai bus nemirtingi.
Ir gyvenimas pasisuko į kūrinius.
O jie šaukė man:
-Viskas, jūs krizėjė, jūs tris metus nevažinėjote metro! Apie ką gi dabar rašysite? Dabar viskas apie tai. Dabar iš viso žmogaus teisės, dabar asmenybės laisvė aukščiau valstybės. O jūs apsirijote ir tris metus nevažinėjote metro.
Kritika švytėjo: amžinai girtas, apsirijęs, storasnukis ir visą laiką su bokalu.
O aš visada su bokalu, nes žinojau – neilgam tai.
Visi iš žodžių. O aš – iš veidų. Aš žodžių nežinau, aš veidus suprantu.
Priejo automeistras ir sako:
-Aš Jums pakeičiau radiatorių
Aš pažvelgiau į jo veidą.
-Ne, - sakau, - nepakeitei
-Tai yra, - sako, - užlitavau.
-Ne, - sakau, - neužlitavai
-Einu pažiūrėti. – Ir nuėjo žiūrėti.
Kai visi pradėjo šaukti „Laisvė!" ir aš kartu su visais, pradėjau žvalgytis į veidus.
Viskas normalu.
Mūsų žmonės
Jie laisvės nepatrauks.
Jie mėgsta pažeidinėti.
Tu jam uždrausk, kad jis pažeistų.
Tai jis supranta.
- Kas tai padarė?
- Kur?
- Čia.
- Ką padarė?
- Ką padarė aš matau. O štai kas padarė?
- O ką, čia uždrausta?
- Uždrausta.
- Ne aš. 
Mūsų laisvė – tai, ką darome, kai niekas nemato.
Liftų sienos, stočių tualetai, svetimų mašinų kapotai.
Tai ir yra mūsų laisvė. Mums trukdo rankos iš priekio.
Rankos už nugaros – kitas reikalas.
Ir įsakymai ne iš priekio, bet iš už nugaros. Tai yra, ne kviečia, bet siunčia.
Tai visiškai kitas reikalas.
Galima užmerkti akis ir paklusti: „Kairėn žengte marš! Stop! Laisvai! Rikiuok!“
Taigi, tauta šiandien visiškai teisėtai reikalauja tvarkos.
Tai yra mūsų kraujyje – privaloma, laiku ir šitas... sąžiningumas, tvarka ir švara.
Mes visus 70 metų gyvenome tvarkoje ir negalime nuo to atprasti.
Ir aplamai – mūsų laisvė yra betvarkė.
Mūsų svajonė – tvarka betvarkėje.
Skirtumas nedidelis, bet kai kurie jį jaučia.
Jie mums ir praneša: štai dabar yra demokratija, o štai dabar – diktatūra. Tai, kas demokratijos salygomis yra spausdinama, diktatūros metu yra sakoma.
Diktatūroje labiausiai bijoma klausimo, demokratijoje – atsakymo.
Diktatūros metu yra daugiau baleto ir anekdotų, o dmokratijoje – kelionių ir apiplėšimų.
O didelės gyvuliškos baimės – vienodai.
Diktatūroje gali pritrenkti iš viršaus, demokratijoje – iš apačios.
O kai viskas tvarkoje – iš abiejų pusių.
Kalbėti, kad diktatūros sąlygomis policija gina, reikštų šiek tiek perdėti.
Ji mus saugo. Ypatingai laisvės atėmimo vietose.
Tai buvo ir bus.
O gatvėje, ore ir ant vandens – pačių numirėlių reikalas, todėl žuvusių skaičius karuose pas mus prilygsta žuvusių skaičiui taikos metu.
Aplamai, mūsų laisvė nors ir skiriasi nuo diktatūros, bet ne taip ryškiai, kad tame galėtųb susigaudyti neišsilavinęs žmogus, pavyzdžiui prokuroras arba kariškis.
Daugelį domina proletariato diktatūros oranžerijose klestinčio ir nepakeliamose laisvės suklestėjimo sąlygose žūvančio satyriko likimas.
Bet visa tai tarsi. Tiesiog pogrindžio šiltnamio sąlygomis jis yra ryškiau matomas ir aiškiau girdimas.
Ir jis pats turi ryškius orientyrus. 
Jis yra prirakintas prie grandinės ir loja į pravažiuojantį traukinį, tai yra daiktas, lojimas, grandinė ir naudingo veiksmo koeficientas yra aiškus kiekvienam.
Laisvės sąlygomis satyrikas yra be grandinės, bet su antkakliu. Kur jis yra dabar – neaišku.
Jo lojimas girdisi tai kariuomenėje, tai prie paties Kremliaus tvoros, o dažniausiai jis susikaupęs ieško blusų ir nepaprastai ilgisi vakarienės.
Ir kvailiui aišku, kad sėdėjimas pririštam grandine yra kur kas dvasingesnis ir leidžia giliau pažvelgti į vidinį savo pasaulį.
Nes bėgimą su grandine galima įgyvendinti tik savo vaizduotėje, o tai visada domina skaitytojus.
Žinoma, nepamaišytų, kad rašytojas dėl aukštesnės jo organizmą paliekančios literatūros kokybės pasėdėtų kalėjime.
Bet tiesą sakant, nesinori.
Ir taip jau darai daug ką: painioji šeimas, susitikinėji su vaikais...
Todėl kalėjimas – to jau per daug.
Bet kas šiandien džiugina – tai naujo pogrindžio nuojauta.
Baigėsi judėjimas, maišatis, mitingai, rinkimai, debatai, ir vėl virtuvėje, vėl užuominos, vėl vyriausioji kultūros valdyba ir aukštseni įsipareigojimai. Vėl tau šaukia: „Jūs savo kūriniais žeminate tarjybinį žmogų“. O tu šauki: „O tu su savo „Gazele“ jį tiesiog žaloji“. Gražu!..
Bet tas, kuris mus vėl gena į pogrindį, net neįtaria, su kokiais profesionalais turi reikalą. Pagal visus akustikos dėsnius iš ten ištartas žodis yra dešimt kartų stipresnis ir garsesnis, o svarbiausia – jis įsimenamas atmintinai.
Ir amžinas vyresnybės šūkis: „Rytoj dirbti geriau, nei šiandien“ – pogrindyje aiškinamas vienareikšmiškai: šiandien nėra jokios prasmės dirbti.