2016 m. vasario 19 d., penktadienis

Portretas

Galėjai jį palaikyti prasišvilpusiu menininku. Jis nešiojo plačiabrylę skrybėlę ir sodrių spalvų kaklaraištį, buvo pastebimas visose meno draugijos parodose, kur apžiūrėdavo paveikslus atidžiai, bet ne kritiškai, susikišęs rankas į kišenes bei supdamasis ant vienos kojos. Dažnai jį matydavai užsukant į mažas pigias gėlių parduotuves, kur visada pirkdavosi didelę puokštę gėlių – kartais gvazdikų, kartais narcizų arba alyvų, bet niekada – rožių. „Rožės kelia melancholiją“, - taip jis kartais sakydavo.

Jis buvo užsidėjęs akinius siaurais, auksiniais rėmeliais, menkos išvaizdos ūsams leido neprižiūrimiems nukarti ir visą dieną rūkė Virginijos cigarus. Plaukus, jei jie nebūdavo trumpai nukirpti, nešiojo be sklastymo, sušukuotus tiesiai ant kaktos. Patys plaukai buvo šviesiai rusvi ir prastai prižiūrimi, ne tokie, kokius mėgsta glostyti moterys. Nebuvo jie ir atgrasios spalvos, nei susivėlę, tik neišvaizdūs ir paprasti.

Jis galėjo pasirodyti labai jaunas. Jo kalba, eisena, judesiai ir apranga buvo kažkokie nesklandūs ir nevykę, kaip jaunų žmonių, kurie nežino kaip elgtis. Ir ta negraži eisena dažniausiai buvo labai pavargusi, sunki ir nemaloni. Jo balsas buvo santūrus ir, ko jaunystė nežino, kiek ironiškai skambėjo; lūpos perkreiptos ir karčios, o kaktoje atsispindėjo protinio darbo, galvos skausmų ir bemiegių naktų pėdsakai. Taip pat jis turėjo begėdišką įprotį – sambūriuose dažnai tylėdavo ir pašaipiai reaguodavo į svetimus pokalbius.

Galėjai manyti jį esant filosofą arba svajotoją. Tačiau jo pažiūros kito ir svyravo taip pat, kaip ir jo įpročiai, galbūt kaip tik dorybe pripažinta, jog jam nebūdingas buvo atkaklumas bei nenuolaidumas. Tik šitaip toli nenueisi.

Tarp miesčionių atrodė iššaukiantis, kone vunderkindas, tarp žymių žmonių – beveik paikšas. Tarp jaunuolių – solidus ir patyręs, tarp senių – nesubrendęs ir sutrikęs.

Kartais prie vyno taurės, šis žmogus būdavo įdomus ir šnekus, bet jo kalbos buvo įžūlios, karčios arba santūrios. Galėjai nepažinti, pamatęs jį vienoje iš nedaugelio šeimų, su kuriomis jis bendravo, kalbantį ar žaidžiantį su vaikais: jis imdavo juos ant kelių ir į glėbį, sekdavo paprastas pasakas, neprieštaraudamas žiūrėdavo rodomus mokyklinius sąsiuvinius ir paklausydavo pianinu grojamų pradžiamokslinių pratimų.

Iš visų menų, kuriems naivūs laimingieji skiria savo laiką, jisai išmanė tiktai du: fantazuoti su smuiku ir visą šiltą pavakarę tysoti žolėje ant nugaros bei rimtomis akimis stebėti debesų skrydį. Deja, ir vienu ir kitu retai užsiimdavo.

Jis turėjo ir draugą, tikrą draugą, gyvenantį toli, kuriam rašydavo nuoširdžius laiškus, dažnai po porą per savaitę. Bet, draugui apsilankius, pasirodydavo užsidaręs, šaltas, ironiškas ir kankindavo tą juokais arba tylėjimu. Vėliau laiške nuoširdžiai atsiprašinėdavo: „Taigi jei žmogus galėtų taip, kaip nori“ arba: „Bet netrukus aš rimtai imsiuosi domėtis vadinamuoju „menu gyventi“ ir panašiai.

Visa kas jo sieloje buvo gera ir nesugadinta, supleškėjo beviltėje, nė sau neprisipažįstamoje meilėje vienai gražiai moteriai ir naktimis paskubomis rašomose eilėse.

O kartais jis nepatikliai stebėdavo save. Vieną tokią valandą ir užrašė šias eilutes.

1902 / Herman HESSE