Baronienė Raimonda de La Roš

 20 amžiaus pradžios aviacijos mada neaplenkė ir moterų – jos labai noriai ir entuziastingai atsiliepė į šį iššūkį. Pirmosios lakūnės buvo vadinamos „aviatrix“ ir tai labai panašėjo į „actress“ (aktorė). Ir iš tiesų pirmųjų lakūnių tarpe buvo nemažai tų, kurios atėjo į aerodromą nuo scenos. Na, ir patys skrydžiai su aeroplanais tuomet buvo nervus kutenantis reginys ir net spektaklis. Scenoje – Baronienė de La Roš!

Eliza Raimonda de La Roš (Elise Raymonde De Laroche) buvo profesionali aktorė. Ji gimė 1886 metų rugpjūčio 22 dieną Paryžiuje, šaltkalvio-santechniko šeimoje. Dvidešimties metų Eliza patyrė sėkmingą teatrinę karjerą ir pasirinko sau skambų pseudonimą „Baronienė de La Roš“ . „Baronienė“ buvo graži, moteriška ir koketiška moteris, o ekstravagantiški jos rūbai sukeldavo furorą Paryžiaus salonuose. Spalvingo charakterio mergina pretendavo tapti skulptore, tapytoja, aktore, lenktynininke ir oreive.
Bet viskas pasikeitė per kelias minutes. Po kelių skrydžių oro balionais Salone ji susipažino su aviatoriumi Šarliu Vuazjenu (Charles Voisin). Kartą kai jie pietavo kartu, šis visai netikėtai pasiūlė jai „pasivažinėti“ aeroplanu. Pirmasis skrydis buvo toks įspūdingas, kad ji ėmė įkalbinėti Vuazjeną, jog šis pamokytų ją skraidyti. Raimonda į savo pretenzijų gyvenimui sąrašą nusprendė įrašyti dar vieną siekį - tapti lakūne!

“Skraidymas yra geriausias įmanomas moters užsiėmimas" Raymonde de Laroche

Ilgai laukti neteko ir jau 1909 metų spalio 22 dieną ji savarankiškai pakilo į orą su Vuazjeno aeroplanu.  "Vuazjen" lėktuvas buvo vienvietis, todėl juo negalėjo skristi ir mokytojas ir mokinys. Dėl to mokinys būdavo lėktuve ir klausydavosi, o mokytojas šaukė nuo žemės, ką šiam daryti. Vuazjenas patarė baronienei patogiai įsitaisyti ir pradėti nuo riedėjimų lauku. Jis prigrasino jokiu atveju nekilti oran. Tačiau kas gali perskaityti Raimondos de la Roš mintis? Apsukusi ratą aerodromu ji buvo pakankamai įsitikinusi, kad yra pasiruošusi skrydžiui. Nepaisydama instruktoriaus nurodymų patraukė droselį, įsibėgėjo ir... pakilo į orą apie 5 metrus. Šį momentą matė britų žurnalistas Haris Harperis (Harry Harper): "... lėktuvas kelis šimtus jardų slydo ore, po to švelniai nutūpė ir atriedėjo atgal"

Netrukus Baronienė Raimonda de La Roš tapo pirmąja moterimi pasaulyje, kuri savarankiškai pakilo lėktuvu ir nuskriejo 6 kilometrus. 1910 metų liepos 8 dieną Tarptautinė aeronautikos federacija įteikė jai piloto licenciją Nr.36.

Dabar ją žavėjosi ne tik teatro scenoje, bet ir danguje virš Paryžiaus. Ji kildavo vis aukščiau, pasiekdavo naujus rekordus, dalyvavo rekordiniuose skrydžiuose lygia greta su vyrais. Aerodromų žiūrovai jau buvo pripratę prie odinėmis striukėmis vilkinčių ūsuotų gražuolių, bet kai aerodrome pasirodydavo grakšti dama su koketiškai skrybėlaitėje besipuikuojančia plunksna, pasigirsdavo aplodismentų škvalas ir susižavėjimo šūksniai.

Raimonda de La Roš užkariavo Paryžių ir 1913-1914 metais su „skraidančiu cirku“ patraukė į Ruaną, Budapeštą ir Kairą, o Rusijoje pasirodė pačiam imperatoriui. „Skrydžių laukas buvo nedidukas, ir niekas iš mūsų nesiryžo nuo jo kilti. Dar didesniu košmaru atrodė galimybė tūpti šiame žemės lopinėlyje. Kai pakilau į 150 metrų aukštį, iš karto atsidūriau tirštuose dūmų kamuoliuose, kurie kilo iš atokiau stovinčio gamyklos kamino. Apsukusi tris ratus apie skrydžių lauką nusprendžiau tūpti. Tam, kad tiksliai nusklęsčiau į tokį mažytį aerodromą šimto metrų aukštyje išjungiau variklį. Anksčiau man neteko sklęsti su išjungtu varikliu, bet laimei šį kartą apsiėjo be sužalojimų ir traumų. Pats caras panorėjo išreikšti man savo susižavėjimą. Į jo didenybės klausimą, ką jaučiau skrydžio metu, negudraudama atsakiau kad mano širdies plakimą vertė jausti dvi priežastys – būtinybė nutupdyti aeroplaną ant mažyčio 30 metrų lopinėlio ir atsakomybė už tai, kad po manimi – pats jo didenybė imperatorius!“

Jos biografijoje buvo ir skaudžių akimirkų. Praėjus keturiems mėnesiams po licencijos gavimo Raimonda de La Roš Reimse rungėsi išimtinai vyriškoje kompanijoje ir pateko į avariją. Pamatę suluošintą moterį iš 30-ies metrų aukščio kritusio aeroplano nuolaužose vyrai paskubėjo nusiimti skrybėles... Bet per anksti. Raimonda atsipirko kaulų lūžiais ir beveik metus praleido ligoninės lovoje. Po to ji vėl grįžo į savo „sceną“ – dangų ir iš karto gavo prizą už didžiausią įveiktą nuotolį (323 km) ir didžiausią pasiektą aukštį (4500 m).

1912 metų rugsėjo 26 dieną ją ištiko dar viena avarija – šį kartą žemėje, automobilio katastrofoje. Tada žuvo jos draugas ir ją išmokinęs lakūnas Šarlis Vuazjenas.

1913 metų lapkričio 25 dieną Raimonda de la Roš nenutūpdama skrido 4 valandas laimėjo Prancūzijos moterų taurę, kurią įsteigė Prancūzijos aeroklubas.  Pirmojo pasaulinio karo metais moterys oficialiai nušalintos nuo skrydžių, tad Raimonda tarnavo vairuotoju Prancūzijos armijoje.

1919 metų birželio mėnesį La Roš pasiekė du „moteriškus“ pasaulio nuotolio ir aukščio (pakilo į 4663 m aukštį) rekordus.

1919 metų liepos 18 dieną Le Krotua (Le Crotoy, prie Paryžiaus) ji skrido aeroplanu „Caudron“ ir vėl pateko į avariją. Raimonda planavo laikyti egzaminus ir gauti leidimą profesionaliems skrydžiams. Bet šį kartą tai buvo lemtinga avarija – Raimonda de La Roš ir antrasis pilotas žuvo. Iš pradžių laikraščiai pranešė, kad La Roš pilotavo lėktuvą pati, po to patikslino, kad ji buvo keleivė.

Šiandien Paryžiaus Le Burže oro uoste stovi paminklas, kuriame pavaizduota neįprasta lakūnų apranga – megztiniu, sijonu ir nerimta skrybėlaite apsirengusi trapi moteris Tokia prancūzų atmintyje yra likusi pirmoji lakūnė – Raimonda de La Roš.

E. F. Lebow, Before Amelia. Washington, D.C.: Brassey's Inc., 2002

Felix Vallaton. Europos pagrobimas

.

Felix Vallaton (1865—1925 m.) Europos pagrobimas.

1908 m. Berno meno muziejus. Šveicarija.

Dailininkas priklauso dviem šalims — Šveicarijai, kurioje jis gimė ir kurią mylėjo, ir Prancūzijai, kur brendo, mokėsi meno ir kūrė, kuriai ištikimas liko visą gyvenimą. Nors dirbo dailininkų avan­gardistų grupėje, išliko realistu, gal kiek susipainiojusiu simbolizmo idėjose, bet neišsižadėjo sveiko proto, aštraus žvilgsnio, tikslaus po­tėpio. Mėgo grafiką, daug dėmesio skyrė medžio graviūrai. Plačiai paplitę Paryžiaus gatvių vaizdeliai, intymiojo gyvenimo scenos puošniuo­se interjeruose. Nemažai laiko skyrė literatūriniam darbui, rašė kriti­nius straipsnius apie parodas ir teatrų premjeras, kūrė pjeses, ret­karčiais lipdė skulptūras, parašė porą romanų (vienas jų — autobiog­rafinis — „Kankinantis gyvenimas").

Intensyviai tapyti pradėjo gan vėlai, apie 1900-uosius metus. Kūrė portretus, peizažus, vieną kitą kompoziciją mitologinėmis-istorinėmis temomis. Nedidelė dailininkų grupė „Nabi“ („Pranašai“), kuriai F. Valatonas priklausė, išpažino griežtą, beveik vienuolišką tvarką, senovinius ritualus, turėjo slaptą, tik nariams suprantamą kalbą. K. Valatonas nesistengė laikytis šios tvarkos, bet kai kuriuos grupės neigiamus įvaizdžius, spalvas ar nuotaikų nuobiras pasiimdavo ir, pridėjęs truputį ironijos, pateikdavo žiūrovams. „Nabi“ grupė nariai garbino baltas lelijas ant balto kalnų sniego, baltas gulbes putotose jūros bangose.

Ir tada ryškiai dalioje pajūrio pievoje žydėjo baltos lelijos, kai jaunutė ir nepaprastai graži Finikijos karaliaus Agenoro duktė Europą, lydima žaidimų draugių, atbėgo pasigrožėti jų baltumu, pa­sidžiaugti galingu jūros alsavimu. Ir auksinę, dievo Hefaisto dovanotą pintinėlę atsinešė — ruošėsi suskinti puokštę dievams. Nusimetė baltus drabužius, panirdama į mėlynus jūros vandenis. O kūnas jos buvo rausvas ir kvepiantis lyg hiacinto stiebas. Laiminga ir ne­rūpestinga Europa giedojo giesmes Laisvei ir Meilei,— gyvenimas buvo gražus, tėvų namai saugūs ir geri. Nerūpestingai žaidė Euro­pa, nors praėjusią naktį ir buvo ją aplankęs keistas pranašiškas sapnas: dvi paslaptingos moterys — vieną jų atpažino esant Azija — tempė ją į save, norėdamos pasiglemžti, pagrobti. Nebuvo jos šiurkš­čios Europai. Saldžiu balsu senoji Azija žadėjo jai puikų gyvenimą, santarvę ir bendrus namus. Sapne Europa lyg ir išsigando, bet nubudusi tą išgąstį užmiršo. Tik neužmiršo savo kėslų tas, kuris ir buvo šį sapną siuntęs — Olimpo dievų valdovas griausmavaldis Dzeu­sas. Įsižiūrėjo jis Europą, gal net pamilo. Ir užsigeidė ją turėti savo garbėtroškiškoms (tokia nepaprastai patraukli ji buvo!) užma­čioms tenkinti.

Taigi mato Europa — išpūtęs galingas šnerves, akis paslėpęs po nuleistais vokais (kad neišsiduotų), per žalias lankas ateina didžiu­lis baltas jautis.

Neišsigando Europa. Ko gi jai bijoti — jos tėvas galingos prekijų ir išminčių valstybės valdovas, šalia sesės ir draugės. Nuleido jautis galingą galvą, priklaupė prieš mergaitę — pakvietė sėstis ant plačios nugaros. Neatsispyrė Europa, įsikabino į paauksuotus ragus ir — tiek ją tematė tėvas, brolis, sesės.

Jautis puolė į putotus vandenis, parplukdė išsigandusią Europą į negyvenamą salą, ten ir atšventė meilės naktį. Neilgai ji buvo galingojo numylėtinė,— jis buvo nepastovus, daugianoris, o ramus Eu­ropos grožis bei padorumas greit atsibodo valdovui. Ir liko Europa viena, pamesta ir paniekinta, su kūdikiu ant rankų.

Tokia tad sena legenda, pavaizduota šiame paveiksle.

Kaip žmonės sako — nieko nėra naujo po Saule. Kartais tik iškyla užmiršti dalykai, kuriuos mes linkę vadinti jau šių dienų istorijomis.

LAIMĖ LUKOŠIŪNIENĖ

Laisvė, lygybė, brolybė!

 Koks buvo Didžiosios 1789 prancūzų revoliucijos lozungas? Pasirodo, kad vienareikšmiško atsakymo nėra.

Plačiai paplitusį lozungą „Laisvė, lygybė, brolybė!“ 1790 metais paskelbė liūdnai pagarsėjęs prancūzų revoliucionierius Maksimiljanas Robespjeras. 1793 metų birželio 21 dieną Paryžiaus komunos vadas įsakė, kad ant merijos fasado būtų parašyta „Laisvė, lygybė, brolybė arba mirtis“.

Tačiau būtų klaidinga šiuos žodžius laikyti prancūzų revoliucijos devizu. Prancūzų istorikas Mona Ozufas tvirtina, kad tai buvo vienas iš daugelio lozungų, tarp kurių sutinkamas ir toks: „Draugystė, gailestingumas, sąžiningumas, vienybė“. O 1793 metų birželio 3 dieną miesto galva Etampas iškėlė tokį variantą: „Laisvė, lygybė, nuosavybė!“. Ką gi – tai visai neblogai turint omenyje, kad didžiąją tuometinės respublikos gyventojų dalį sudarė nepasiturintys ir vargšai.

Akivaizdu, kad populiariausiu to meto žodžiu buvo „laisvė“, Prancūzų masonai ir revoliucijos ideologai galėjo pridėti ir „brolybė“. Tačiau gana turtingi slaptųjų draugijų nariai vargu ar troško „brolybės“. Todėl oficialiu sukilėliu lozungu šie žodžiai tapo tik 1848 metų Prancūzijos revoliucijos metu ir iki šiol išlieka nacionaliniu Prancūzijos respublikos devizu.

Broliai Mongolfje

Žozefas Mongolfje

Dar 1782 metais prancūzų mokslininkas, matematikas ir astronomas, akademikas Lalandas rašė: „Galutinai įrodyta, kad žmogus negali pakilti ir išsilaikyti ore plasnojančių sparnų pagalba, taip pat neįmanoma tam panaudoti tuščiavidurius kūnus“.

Tuo didesni kuklių mokslininko tautiečių, brolių Mongolfje nuopelnai. Jie ne tik paneigė nuomonę, bet ir įrodė atvirkščiai.

Tai atsitiko 1783 metais Prancūzijos Annone mieste. Žozefas (vyresnysis) ir Etjenas (jaunesnysis) Mongolfje buvo labai gerbiami ir gerokai prakutę miesto gyventojai. Jie turėjo popieriaus fabriką. Po miestą ėmė sklisti gandai, kad abu fabrikantai ėmėsi keistenybių: iš popieriaus daro didžiulius balionus, pripildo juos dūmais ir kad tie balionai net skraido ore.

Gandai mažuose miesteliuose sklinda greitai, tad iš brolių pradėjo šaipytis. Kam jiems to reikia?

Abu broliai buvo pastabūs, protingi ir praktiški žmonės. Studijavo fiziką ir chemiją, domėjosi kitais mokslais ir pastoviai taikydavo žinias praktikoje.

Stebėdami plaukiančius danguje debesis, sugalvojo ir pagamino didelį balioną iš drobės, pripildė jį karštu garu. Tačiau ne taip lengva... Garas čia pat atvėsdavo ir dideliais lašais nusėsdavo ant audinio. Balionas pasunkėdavo ir netekdavo keliamosios galios.

Tada Žozefas prisiminė, kad ne taip senai, 1766 metais anglų mokslininkas Henry Kavendišas veikdamas geležies pjuvenas sieros rūgštimi atrado labai lengvas dujas, kurias pavadino „degiosiomis dujomis“. Jos buvo keturiolika su puse kartų lengvesnės už orą ir puikiai degė. Tai buvo vandenilis.

Etjenas Mongolfje

Jei vandenilis toks lengvas, tai gal gali pakelti balioną į orą ?

Tuo metu jis buvo gana brangus, tačiau broliai gavo dujų. Bet ir vėl patyrė nesėkmę: lengvos dujos beregint išsisklaidydavo per audeklą. Tada Žozefas ir Etjenas mėgino daryti balionus iš popieriaus, tačiau ir jie nesulaikydavo skvarbių dujų. Vėl nesėkmė...

Tuomet nenustygstantis ir išradingasis Žozefas prisiminė karštą laužo orą ir paklausė brolio:

- O kas jei vandeniliu, o karštais dūmais?

Jie pabandė. Valio ! Popierinis maišas išsipūtė nuo dūmų ir šilto oro bei pakilo. Pergalė !

Nors broliai stengėsi slėpti savo bandymus, apie tai greitai sužinojo miestiečiai. Jie paprašė, kad Mongolfje parodytų savo keistą daiktą. Broliai paskelbė, kad pirmas viešas baliono skrydis bus 1783 metų birželio 5 dieną. Jie kruoščiai ruošėsi – pagamino didžiulį balioną iš audinio, kuris buvo išklijuotas popieriumi. Per vidurį balioną sustiprino medžiagine juosta, nuo kurios tiesėsi virvės, kad būtų galima laikyti pildant dūmais. O apačioje, ties kaklu, per kurį turėjo patekti karštas oras, pritaisė medinį rėmą. Gavosi trijų aukštų namo dydžio balionas ir svėrė jis 200 kilogramų.

Ir štai išaušo paskelbtoji diena. Aikštėje susirinko beveik visi Annono gyventojai – nuo seniausio iki jauniausio. Su nuostaba žvelgė į margintos medžiagos krūvą ir nesuprato, kas bus toliau. O šalia buvo kraunamas laužas. Broliai paaiškino, kad tuoj pripildys apvalkalą paprasčiausiais dūmais, tada jis išsities, prisipūs ir pakils į orą.

Kad ir kaip miestiečiai gerbė brolius Mongolfje, tačiau šį kartą abejojo ir atvirai šaipėsi.

Bet štai laužas įsiliepsnojo. Aštuoni pagalbininkai laikė šonines virves, o Žozefas ir Etjenas pakėlė baliono kaklą virš laužo. Karštas oras pildė apvalkalą, šis sujudėjo tarsi gyvas, ėmė kilti nuo žemės, tiesinti raukšles ir augti. Netrukus virš minios išaugo didžiulis vienuolikos metrų skersmens kamuolys. Ant jo buvo užrašyta “AD ASTRA”. Išvertus iš lotynų kalbos – “Į ŽVAIGŽDES”.

Matydama, kaip aštuoni žmonės vos sulaiko pabaisą, minia sunerimo. Tada Žozefas paliepė atleisti virves. Kamuolys ištrūko ir pakilo į dangų. Aikštė aiktelėjo!

To dar niekas nematė. Žmonės džiūgavo, stebėjosi, sveikino brolius su sėkme. Diena buvo rami ir balionas vis mažėdamas kilo virš miesto. Jis beveik pasiekė debesis. Kai oras jame atvėso dingo keliamoji galia ir balionas ėmė leistis – lėtai kaip parašiutas. Pirmieji nubėgo berniūkščiai. Už jų – ir suaugę. Kamuolys nusileido netoli – per kilometrą nuo tos vietos iš kur pakilo. Žmonių džiaugsmui nebuvo ribų. Džiūgavo ir broliai Mongolfje. Pagaliau išsipildė jų svajonė!

Taip 1783 metų birželio 5 dieną Žozefas ir Etjenas Mongolfje bei jų miestelis amžiams pateko į aviacijos istoriją. Žinia apie neįprastą skraidantį balioną, kuris jo išradėjų garbei buvo pramintas mongolfjeru, žaibiškai pasklido po visą Prancūziją. Netrukus tai tapo žinoma ir Paryžiuje.

- Kas vyksta mano karalystėje? – nusistebėjo Prancūzijos karalius Liudvikas XVI. – Kažkokios kalbos apie kažkokius brolius ir apie kažkokį skraidantį kamuolį... Užklauskite mokslų Akademiją.

Visam pasauliui žinoma Paryžiaus mokslų akademija nieko nežinojo ir klaidžiojo spėlionėse. Nedelsiant į Annoną buvo pasiųsti pasiuntiniai, kurie brolius Mongolfje pakvietė į Paryžių pademonstruoti savo išradimą. O kad negaišti laiko Akademija pavedė mokslų ir amatų Konservatorijos profesoriui Žakui Šarliui ištyrinėti gandus ir pareikšti nuomonę.

Vykdydamas svarbų pavedimą Šarlis užsidarė savo kabinete ir aistringai (jam buvo 38 metai) ėmėsi darbo. Tuo metu Paryžiuje įžymusis chemikas, Akademijos narys Antuanas-Loranas Lavuazje kaip tik ir baigė Kavendišo „degiųjų dujų“ tyrimus ir pervadino jas į vandenilį. Šarlis aišku žinojo, kad vandenilis – pačios lengviausios dujos. „Vandenilis – štai kur reikia ieškoti paslapties!“ – nusprendė. Per naktį jis padarė menamo Mongolfje skraidančio kamuolio projektą. Oro baliono, kurio net matęs nebuvo.

Netrukus Šarlis darė pranešimą mokslų Akademijoje, patvirtino savo teiginius brėžiniais, moksliniu pagrindimu ir skaičiavimais. Mokslo vyrai pritardami linkčiojo galvomis ir stebėjosi brolių Mongolfje genialumu. Dar niekas nežinojo, kad įvyko klaida, kurios priežastimi tapo profesoriaus išsimokslinimas. Jis net nepagalvojo apie karštus dūmus, kuriuos naudojo Mongolfje. Todėl Šarlis faktiškai nepriklausomai nuo Mongolfje išrado aerostatą – vandeniliu pripildytą apvalkalą.

Tačiau jis apie tai nežinojo ir kaip ir visi Paryžiaus gyventojai nekntraudamas laukė brolių Mongolfje ir jų skraidančio kamuolio.

Tačiau keliai... Ok, jau tie aštuoniolikto šimtmečio Prancūzijos keliai! Jei jau Paryžiaus gatvėse ekipažai skęsdavo purve, tai ką kalbėti apie provinciją? Per liūtis strigdavo pašto diližansai, iki pilvo skęsdavo arkliai. Akademija pasiūlė Šarliui pačiam vykti į Annoną, kaip dabar būtų sakoma – į mokslinę komandiruotę. Tačiau ilgas kelias, duobėti keliai, laikas, kurį jis prarastų apsprendė, kad jis atsisakė. Ir tada Šarlis nusprendė pats, nelaukdamas Mongolfje atlikti bandymą su kamuoliu. Susisekė su broliais Roberais, iš kurių vienas buvo išradęs kaučiuko skiedinį audinio prisodrinimui ir kartu su jais ėmėsi darbo. Iš lengvo šilko padarė 4 metrų diametro apvalkalą nedideliam balionui. O kad šilkas nepraleistų vandenilio, apvalkalą prisodrino tirpalu. Gavosi gumuotas audinys. Tai, kas nepavyko broliams Mongolfje, pavyko profesoriui Šarliui ir vienam iš Roberų.

1783 metų rugpjūčio pabaigoje vienoje Paryžiaus aikštėje susirinko minios žmonių pažiūrėti skraidančio kamuolio. Jų nestabdė net liūtis. Pavyko pripildyti balioną vandeniliu. Vos Šarlis davė komandą „Paleisk!“, balionas išsiveržė iš rankų ir greitai nuskriejo link debesų. Publika žavėjosi. Tačiau reginys buvo trumpas. Vandenilio balionas taip greitai kilo, kad jau po minutės nėrė į debesis. Ir tada įvyko visiškai nenumatytas dalykas – balionas sprogo ir kaip nebuvę...

Šarlis iš karto suprato kokią klaidą padaręs. Juk mes gyvename oro vandenyno dugne, kur pats didžiausias atmosferos slėgis. Kylant aukštyn oras vis retesnis, slėgis krinta. Štai ir gavosi, kad greitai kildamas balionas papuolė į retesnę atmosferą. O jo viduje buvo toks pat slėgis kaip ir žemėje. Jis ir pūtė balioną iš vidaus vis stipriau ir stipriau, kol neišlaikė ir sprogo apvalkalas.

Tai privertė Šarlį iš esmės susimąstyti apie baliono konstrukciją. „Įdomu, kaip su šiuo uždaviniu susidorojo broliai Mongolfje?“ – galvojo Šarlis ir nekantraudamas laukė jų atvykstant.

Pirmieji keleiviai

Pagaliau 1783 metų rugsėjo pradžioje Žozefas ir Etjenas Mongolfje atvyko į Paryžių. Su savimi atsivežė naują, patobulintą mongolfjerą. Pagrindinė naujovė – apačioje prie baliono tvirtinosi lengva apvali pintinė iš ievos šakelių, iš išorės apklijuota tankiu popieriumi. Broliai įtikinėjo, kad toje pintinėje, kuri tarsi balkonas kabojo po baliono anga gali skristi keleiviai. Jie labai norėjo skristi patys. Tačiau laikraščiuose pakilo ištisa diskusija. Vieni rimtai tvirtino, kad vos tik žmogus pakils nuo žemės iš karto mirs nuo širdies smūgio. Kiti perspėjo, kad nuo aukščio gali apsisukti galva. Kai kurie vienuoliai įkinėjo liaudį, kad jei kas nors išdrįs pakilti į dangų, tą pasieks Dievo bausmė.

Vienu žodžiu niekas nieko nežinojo. Tuomet nuspręsta patikrinti skrydžio poveikį gyvūnams.

1783 metų rugsėjo 19 dieną pievelėje prie Versalio rūmų susirinko aukštuomenė su karaliumi priešakyje. Čia buvo ir mokslininkai. O aplink sodą knibždėjo minios žmonių. Visi norėjo pažiūrėti į skraidantį balioną.

Viršutinė jų baliono dalis buvo išsiuvinėta herbinėmis lelijomis ir Zodiako ženklais. Ties viduriu piešinys buvo kiek kitoks – karaliaus monogramos su saulės atvaizdais. Apatinė dalis išmarginta netvarkingai išmėtytomis kaukėmis, girliandomis ir sklendžiančiais ereliais. Baliono apačioje kabėjo „iš karklų nupinta apvali ložė, išpuošta klostėmis ir kitokiom puošmenom“.

Nesunku įsivaizduoti Paryžiaus Mokslų Akademijos mokslininkų ir paties profesoriaus Šarlio nustebimą, kai vietoje indų su sieros rūgštimi ir statinėmis su geležies drožlėmis, pamatė, kaip broliai Mongolfje sukrovė didelį laužą ir pradėjo pildyti balioną dūmais. Kai didžiulis mongolfjeras prisipildė karštu oru ir ištaisė ornamentais puoštus šonus, broliai ant specialių grotelių pripylė degančių medžio anglių, kad ir ore balionas gautų karšto oro, o apačioje pakabino iš anksto paruoštą pintinę, kurioje pasodino antį, gaidį ir aviną.

-Leisk!

Balionas didingai nuplaukė aukštyn. Vėjas pūtė jį prie artimiausio miško. Tada karietomis iš paskos nurūko žiūrovai, raiteliai, nubėgo berniūkščiai ir suaugę. Mongolfjeras nuskriejo maždaug keturis kilometrus, palietė medžių viršūnes ir ėmė leistis. Vienas iš pirmųjų atjojo mokslininkas Pilatras de Rozje. Jis įsitikino, kad gyvūnai sveiki ir puikiai jaučiasi.

- Vadinasi, ir žmonės gali skraidyti balionu, - pasakė Pilatras de Rozje ir tvirtai nusprendė siekti leidimo skristi. Tačiau nepavyko. Karalius Liudvikas XVI nors ir žavėjosi skrydžiu, bet kategoriškai uždraudė skrieti žmonėms. Jį įtikinėjo dvariškiai ir mokslininkai ir artimas draugas markizas d`Arlandas, kuris svajojo apie pirmojo oreivio laurus, ir patys broliai Mongolfje. Tačiau karalius buvo nepalenkiamas, ir rūpinosi savo pavaldinių gyvybe ir sveikata.

- Kraštutiniu atveju, - pasakė jis, - galima leisti skristi dviem mirties bausme nuteistiems nusikaltėliams. Jie jie liks gyvi aš pasigailėsiu jų ir leisiu skristi kitiems. Tačiau kur girdėta, kad pirmąjį skrydį istorijoje atliktų ne aistringi, apie dangų svajojantys entuziastai, o kažkokie žmogžudžiai?

Išgirdęs šią naujieną Pilatras de Rozje pareiškė, kad jei karalius neleis skristi, jis nusižudys negalėdamas matyti tokios neteisybės. O markizas d`Arlandas dėjo visas pastangas, kad įtikintų karalių pakeisti savo sprendimą.

Visuomeninė nuomonė buvo įkaitusi, tad Liudvikas XVI susvyravo. Norėdami įtikinti abejojančius skrydžio saugumu broliai Mongolfje atliko bandymą. Pripildę apvalkalą karštu oru ir pririšę jį tvirta virve, pakilo neaukštai. Pintinėje sėdėjo Pilatras de Rozje ir jaunesnysis iš brolių – Etjenas Mongolfje. Padejėjai palengva atleidinėjo virvę. Jie pakilo apie dvidešimt metrų ir puikiai jautėsi. Pilatras de Rozje netgi mėgino valdyti skrydžio aukštį. Jei oras atvėsdavo – mongolfjeras pradėdavo leistis. Rozje įmesdavo į pakurą skiedrų, įpūsdavo ugnį, į balioną patenkantis karštas oras didindavo keliamąją jėgą. Balionas vėl kildavo aukštyn.

Po šių bandymų ir įkyrių prašymų karaliui neliko nieko kaip tik leisti skristi žmonėms. Tačiau js kategoriškai uždraudė kilti patiems išradėjams. Vietoje Etjeno Mongolfje buvo leista kilti markizui d`Arlandui.

Ir štai 1783 metų lapkričio 21 dieną Paryžiuje įvyko pirmasis žmonių skrydis su oro balionu. Mongolfjeras praskrido virš miesto pusės kilometro aukštyje. Nenuilstantis Pilatras de Rozje vis pakurstydavo žaizdrą, tad balionas didingai plaukė virš gatvių ir aikščių. Markizas d`Arlandas padėjo draugui ir net mojavo skrybėle, iš aukštai sveikindamas tūkstančius miestelėnų, kurie su nuostaba stebėjo pirmąjį žmonių skrydį.

Virš miesto centro vos neatsitiko nelaimė. Iš žaizdro išpuolė anglys ir pintinė užsidegė. Laimei gaisrą pavyko užgesinti ir, nors sudegė kelios pintinę laikančios virvės, oreiviai sėkmingai nusileido Paryžiaus priemiestyje. Tauta sveikino juos kaip nacionalinius didvyrius. Pilatro de Rozje ir markizo d`Arlando vardai amžiams įrašyti į žmonijos istoriją, kaip pirmieji žmonės, pakilę į orą su skraidymo aparatu.

Visoje Prancūzijoje išaugo susidomėjimas oro balionais. Netrukus judėjimas pasiekė kitas šalis. „Moksliškai“ įrodinėję skeptikai buvo sugėdinti. Svarbiausia buvo įsitikinta, kad galima skraidyti. Broliai Mongolfje demonstravo savo skrydžius daugelyje miestų ir ne kartą patys kilo į orą. Tai buvo didžiulė žmogaus žinių, patirties, kantrybės ir nuoseklumo pergalė.

Viktor GONČIARENKO knygos "Kaip žmonės išmoko skraidyti" vertė Arnoldas Stasiulis