Apie aštuonis žmogaus gundymo būdus ir kovą su jais

Senolis Kleopas (Ilija. Rumunija )

Šventieji tėvai sako, kad žmogus eidamas link išganymo būna puolamas iš aštuonių pusių: iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės.

Iš nugaros žmogus gundomas, kai jis vis prisimena savo anksčiau padarytas nuodėmes ir piktus darbus, ir tokiu būdu vėl sugrąžina juos į savo sąmonę, mąstydamas apie juos iki nusivylimo ar iki saldaus pasimėgavimo. Toks senų poelgių mąstymas yra piktojo gundymas.

Iš priekio žmogus puolamas dažniausiai per baimes, kurios apima mąstant apie ateitį: kas atsitiks jam arba pasauliui, kiek laiko dar gyvensime, ar turėsime ką valgyti, ar nebus karų. Gąsdinamasi įvairiomis spėlionėmis, numatymais, pranašystėmis ir visu tuo, kas sukelia mumyse baimę.

Iš kairės žmogus gundomas akstinais į įvairias nuodėmes; jis traukiamas į tokius poelgius ir darbus, kurie aiškiai žinomi kaip nuodėmingi ir pikti, tačiau nepaisant to, žmonės juos daro. Tai gundymas traukiant į atvirą ir sąmoningą nuodėmę.

Iš dešinės būna dviejų rūšių gundymai. Pirmas, kai žmogus daro gerus darbus ir elgiasi, sakytum gerai, bet jo ketinimai ir tikslai būna blogi. Pavyzdžiui, gražiai elgiamasi ir darbai geri, bet tai daroma iš garbės troškimo ar noro išgirsti pagyrimą, arba tikintis sau kokios nors naudos. Taigi, gėris daromas iš garbėtroškos, savanaudiškumo, godumo. Todėl darbai su tikslu, kuris nėra ir negali būti iš Dievo, iš esmės yra gundymas, dangstomas blogis. Antrasis būdas – tai velnio pasirodymas Dievu arba Dievo angelu. Tokį velnio apsireiškimą, patikliai žmogaus priimtą, šventieji tėvai vadina velnio apgaule, suvedžiojimu.

Iš viršaus žmogus yra velnio gundomas, kai jis nors ir gali, bet neatlieka gerų darbų ir nepuoselėja dorybių iš tingumo.

Iš apačios gundymas taip pat vyksta dviem būdais. Pirmasis, kai žmogus puola į žygdarbius, neatitinkančius jo jėgų, ir neprotingai persitempia. Taip būna, kai kas nors sirgdamas ima dar griežčiau pasninkauti, kas yra ne jo jėgoms, ar kitaip perlenkia lazdą uolumu, kuris yra aukščiau jo fiziniu ir dvasinių jėgų. Toks uolumas (užsispyrimas) yra nuolankumo trūkumas ir puikybė. Antrasis gundymo iš apačios būdas yra tuomet, kai žmogus siekia įminti Švento Rašto ir Dievo slėpinius neturėdamas reikiamo dvasinio ūgio. Tai būna tuo atveju, kai žmogus siekia pats perprasti Dievo slėpinius Šventajame Rašte, kad galėtų aiškinti ir mokyti kitus žmones, o tuo tarpu yra pats dvasiškai nesubrendęs. Reiškia, kad mums reikėtų aiškinti tik tuos Šventojo Rašto slėpinius, kurie atitinka mūsų dvasinę brandą (amžių) ir „valgyti" juos su karčiosiomis žolelėmis, tai yra su visu tuo, ką mums atneša gyvenimas. Na, o didžiausi ir aukščiausi Šventojo Rašto, Dievo mokslo Ir Dievo apvaizdos slėpiniai kaip tvirtas kaulas nesukramtomi pieniniais dantimis. Juos įveikia tik ugnis, tai yra jie tampa suprantami tik dvasinės brandos amžiuje žmonėms, kurie patyrę dvasioje ir yra užgrūdinti Dievo kalvėje (patyrę ir meistriški dėl palaimintos dieviškos ugnies veikimo).

Iš vidaus žmogus gundomas tais dalykais, kurie yra jo širdyje, iš jos išeina ir gundo žmogų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs, kad iš žmogaus vidaus, iš jo širdies, kyla nuodėmingi, netyri ketinimai ir norai, kūno gašlumas, kuriais žmogus gundomas (plg. Mt 15,19). Žmogų gundo ne tik velnias, bet ir žmogiškasis pyktis, pikti kėslai, įpročiai, blogi norai, vidinis pritarimas nuodėmei ir jos neigimas, kas išeina iš netyros širdies.

Iš išorės: aštuntieji velnio gundymo vartai atsiveria žmogaus viduje per išorinius dalykus ir dingsta, tai yra per visa tai, kas patenka į žmogų iš išorės per jausmus, kurie yra tarsi dvasios langai. Tie išoriniai dalykai nėra blogi patys savaime, tačiau per jausmus jais žmogus gali būti gundomas ir išprovokuojamas blogiui ir nuodėmei.
Tokie yra aštuoni gundymo būdai, nepriklausantis nuo to, ar žmogus gyvena pasaulyje , ar vienuolyne.

Su šiais aštuoniais gundymais – iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės – reikia kovoti blaivumu, tai yra dėmesingumu, atsargumu, dvasios ir kūno budrumu ir budėjimu, blaiviu pamatuotu mąstymu. Reikia būti blaiviu ir mąstančiu, dėmesingai sekti savo mintis ir poelgius, kita vertus, reikia nuolat maldoje tarti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, ir toji malda turi būti nepaliaujama. Kitais žodžiais tariant, šventieji tėvai sako, kad kova prieš visus gundymus ir aistras yra štai kame: reikia saugoti nuo pagundų savo protą ir kūną – tai mūsų rūpestis ir žygdarbis, kita vertus, reikia nepaliaujamai malda šauktis į pagalbą Visagalį Viešpatį Jėzų Kristų. Pagrindine laikoma Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio".

Iš knygos „Didysis senolis Kleopas, rumunų stebukladarys".

Tuštybė

Kaip saldus pienas burnoje man žodžiai plūsta.

Klausytojai, lyg supami, didvyriškai užsnūsta.

Tad leiskit man smagesnį žodį tarti,

Idant pažintumėt mane, kaip savo nuodėmę, iš arti,

Iš lašo mėgstu pūst dangaus didumo vaizdą

Ir juo pridengt menkystės savo rūdijančią žaizdą;

Iš lašo mėgstu jūras, ežerus pripilti,

Iš nieko pūst pasakiško gausumo viltį.

Patinka man, kai žmonės regi

Aukščiau už debesis iškeltus mano vyzdžius,

Kai negyva esu iš gimdos išriedėjus ir neregė,

Kai neįstengiu amžinai apleist gimdyvės lizdo:

Toksai vaidinimas, kurio nėra, kurs tik atrodo,

Yra stiprybės mano amžinas aruodas.

Esu sena pana, taip sakant, devynių figūrų, 
Nuo pudros, nuo dažų ir nuo ko kito man sekrecijos prakiuro,

Išvirto akys ir dantų mazgai išbiro, 
Bet aš vistiek vejuos paskui kiekvieną vyrą.

Man dar pasiseka visokiom priemonėm sukelti dulkės,

Prie nužydėjusių krūtų priglausti kokį mulkį

Ir suvaidinti savo priešistorinę jaunatvę, Kuri taip greit sutręšo išnešta į gatvę.

Buvau daug kartų ištekėjusi ir vėl triukšmingai išsiskyriau

Ir daug kančių abortų kėdėse patyriau.

Daug kartų aš buvau pradėjusi, bet daigas neišaugo:

Dėl grožio linijos, dėl pompos jį pati užsmaugiau.

Aklieji mano pasekėjai tiki, kad manęs jau nėra,

O aš statau epochas, amžius, eras,

Dažnai matyti stebuklingi miestai,

Dangoraižiai, bulvarai, šaltos betoninės sienos,

O vien tik aš esu piktąja atsistojus piesta,

O vien tik aš esu, aš viena!

Aš majestotiškus statyti mėgstu rūmus,

Išvesti bokštus debesų aukštumo,

Išpuošti voniom, veidrodžiais ir blizgančiais parketais

Ir taip apsigyvent šauniausioj vietoj,             

Sukviesti daug svečių ir gert ir ištvirkauti,

Kad nieko nepritrūktų, nieko mūsų raute,

Ir kad nebūtų nieko iš esmės, tarp veidrodžių, tarp storų,

Tik aš viena ir parazitų pora.

Kas į mane stipriai nagais įsikabina,

Tą į vietas aukščiausias išnešu, kaip dujos cepeliną,

Ir vergiškai kabinas į mane, kas nori kilti,

O kilti su manim kiekvienas turi vilti...

Taip aš valdau pasauli, taip nustatyta tvarka

Visus kaip kūdikius vedu, paėmusi už rankos,

Ir man pačiai, tarp mūsų kalbant, dvokia tai kaip lino marka,

Bet mano garbintojų gaujai vis dar nepakanka.

Ateikit randezvous tarpe penkių ir septynių į mano parką

Ir pamatysit, kas ir kur ir kaip mane dažniausiai lanko,

Ir pamatysite, kad mano armija tik jums atrodo veikiančiais vulkanais:

Premjerai, dabitos, sulai ir panos!

O prieš mane jie eina keliais, laižo kojas,

Nes aš kelius i aukštumas nukloju,

Nes aš esu pati noblesse, patsai gyvenimo frontonas.

Ir nesvarbu man nieks, svarbu man geras tonas.

Yra žmonių, neapkenčiu jų baisiai,

Kurie it kurmiai žemę knaiso,

Ir nė per sprindį neprašoka savo įgimto prastumo,

Ir nepavydi ištaigingų dožų rūmų.

Jų sielos teka kaip drumsti upeliai,

Nemokantys nukrypt iš amžiais nustatyto kelio,

Pažįstantys tik vieną skurdžia kryptį —

Riestais nagais į žemę įsikibti.

Nepakenčiu aš mikroskopiško kruopštumo.

Aš mėgstu pompą, mėgstu išpūstą orumą,

Ir nors akimirka manim nesižavėtu,

Tuojau pasauly man neliktu vietos.

Kaip vaikas kartais pasiėmus šiaudą

Į orą burbulus pučiu išraudus

Ir akimis gėrėdamos seku iš tolo,

Kaip tuščios margaspalvės pūslės kyla ir prapuola...

Paveikslan to, jogei tuščiam priklauso pirmas suolas.

O kas į pirmą suolą atsisėda,

Tas jau beregint vėl žemyn nurieda.

Tai taip yra graudu ir taip kartu žavinga,

Atrodė toks baisus ir taip ūmai pradingo,

Taip negarbingai pabaigė, taip blizgančiai pradėtą ringą!

Toks įspūdis, toksai žibėjimas iš nulio.

Tame žaisle gyvenimo įkūnyta gudrybė guli. 

Stasys Anglickis. 7 didžiosios nuodėmės.  "Sakalas", 1935.