2016 m. gegužės 5 d., ketvirtadienis

Tikra tiesa apie bendravimą santuokoje


Jennifer Smith
Per visą mūsų santykių istoriją bendravimas buvo tikra kova tiek mano vyrui, tiek man.
Daug metų dėl to kaltinau tik savo vyrą ir jo prigimtį.  Bet pastaruosius du mėnesius Viešpats vedė mane per mano pačios bendravimo silpnybes. Aš likau pažeminta ir man teko pripažinti, kad visos mūsų bendravimo kovos kilo iš mano pačios būdo.
Bendravimas apima du labai svarbius faktorius: kalbėjimą ir klausymąsi. Aš buvau įsitikinusi, kad puikiai įvaldžiau juos abu. Dabar suprantu, kad esu silpna ir ten ir ten, todėl visus tuos dešimt metų sukeldavau tarpusavio rietenas.
Kalba
Mano vyras yra intravertas,  ir dažnai meiliai pajuokaudavo, kad aš turiu “daugybę žodžių”. Jis teisus.
Aš esu ekstravertė ir įprastai man nereikia kankintis, kad galėčiau verbalizuoti savo mintis ir jausmus.  Daug metų ir daug kartų jutau nuoskaudą, kai matydavau, jog mano vyras nesiklauso, bet niekada nemaniau, kad jo klausymosi įgūdžius trukdo mano pačios bendravimo būdas. Mano kalbos tonas ir mano žodžiai nekvietė mano vyro įsiklausyti. Aš bambu, aš plepu, kalbu “tarp kitko” ir dažniausiai – kritiškai ir negatyviai.
Aš nekalbu taip, kaip mano vyras norėtų klausytis
Santuokoje labai svarbu būti nusiteikus palankiai. Aš palankiai žvelgiu į savo pačios laiką, nepalaikau santykių su kitais vyrais, pirmenybę teikiu fiziniam intymumui su savo vyru ir gerbiu jį savo mintimis. Tačiau aš niekada nefiltruoju savo žodžių taip, kad jie būtų palankūs jam.
Bet aš turiu polinkį plepėti, o tai veda į neribotą ir neapdairią žodžių beprasmybę.   
Geras žmogus iš gero lobyno iškelia gera, o blogas iš blogo lobyno iškelia bloga. Todėl sakau jums: teismo dieną žmonės turės duoti apyskaitą už kiekvieną pasakytą tuščią žodį. Pagal savo žodžius būsi išteisintas ir pagal savo žodžius būsi pasmerktas“. (Mt 12, 35-37)
Trokšdama užpildyti namuose tvyrančią tylą aš imu kalbėti. Aš galiu kalbėti apie kalendorių, orą ar namų ūkio reikalus. Nors šių dalykų aptarimas ir yra bendro gyvenimo dalis, mūsų emocinis intymumas išlieka infantiliame lygyje. Man reikia priaugti iki tylos , priprasti prie jos ir kai pasijusiu vedama, man prireiks aptarti tuos giliausius širdies ir dvasios dalykus, kurie ir sustiprins mūsų santykį.
Jūsų kalba visuomet tebūna maloni ir druska pasūdyta, kad sugebėtumėte kiekvienam atsakyti. (Kol 4,6)
Ta žinia, kurią aš teikiu savo vyrui, turi būti pozityvi ir pakelianti. Ar neturi didžioji mano žodžių dalis išpurenti tą dirvą, kurioje augtų mūsų namų didvyris? Sveikoje santuokoje nėra vietos kritikuojančiai ir priekaištaujančiai žmonai.
Aš trokštu būti tokia žmona, kuri aprašyta laiške Efeziečiams – ištarianti tik tokius žodžius, kurie naudingi mano vyro augimui.
Joks bjaurus žodis teneišeina iš jūsų lūpų; kalbėkite vien kas gera, kas tinka pamokyti ir duoda naudą klausytojams. (Ef 4,29)
 Geriau gyventi kampe ant stogo, negu erdviuose namuose su priekabinga žmona. (Pat  21,9)
Klausymasis
Santuoka kviečia mus klausytis. Bet kaip man tenka dėl to kovoti. Ši vieta yra ta, kur Viešpats atskleidžia man, kad esu tikra kliūtis sveikam santuokiniam bendravimui. Kol kaltinu savo vyrą, kad jis nesidalina savo jausmais, nesuprantu, kad iš tiesų pati nesu ta saugi vieta, kur jis tai gali daryti.
Aš nesiklausau taip, kaip mano vyras norėtų man kalbėti
Kai klausausi savo vyro, nuolat jį pertraukiu. O dažnai esu tokia nekantri ir taip noriu pareikšti savo nuomonę, kad nutraukiu jį galutinai. Kitais atvejais manau, kad suprantu, kuria linkme eina pokalbis, todėl paprasčiausiai užbaigiu jo sakinius pati (nors iš tikrųjų daug kartų pasakiusi tai, ką maniau mano vyras nori pasakyti, buvau labia toli nuo esmės). Kai nutraukinėju jį, duodu suprasti, kad jo žodžiai nesvarbūs. Mano pasirinkimas neišklausyti apriboja jo norą kalbėtis su manimi!
Duoti atsakymą žmogui jo neišklausius yra ir kvaila, ir užgaulu. (Pat 18,13)
Dar vienas pavyzdys, kad man reikia tobulinti savo klausymosi įgūdžius, yra tas faktas, kad nesuteikiu savo vyro žodžiams tos pagarbos, kurios jie yra verti. Vietoj to, kad įsiklausyčiau į jo širdį, aš beregint užimu gynybišką poziciją ir kaip galima aršiau ginu savo nuomonę ar iš viso lieku nepatenkinta tuo, ką jis sako.
Jo žodžius metu atgal pačiu bjauriausiu ir kritiškiausiu būdu, tuo pačiu nutraukdama kantrų ir intymų jo bendravimą su manimi. Aš turiu tapti savo vyrui saugiu asmeniu pasikalbėti, o tam reikia tapti kuo nuoširdesnė klausytoja!
Žinokite, mano mylimi broliai: kiekvienas žmogus tebūna greitas klausytis, bet lėtas kalbėti, lėtas pykti. (Jok 1,19)
Tai ką turi daryti žmona?
Jei jūsų santuoka, kaip ir mano kenčia bendravimo srityje… žinokite, kad esate ne vienos! Mūsų santuokos pradžioje nuolat meldžiau Dievo, kad jis duotų mano vyrui troškimą dalintis su manimi giliausiomis mintimis ir kančiomis. Daug metų ši malda likdavo be atsako. Tik pastaruosius kelis mėnesius aš pakeičiau savo malda ir ėmiau prašyti Dievo, kad perkeistų mane. Ir pamačiau lūžį mūsų atvirume ir pažeidžiamume.  Skirtumas tame, kad pokyčiai palietė mane! Kai stengiuosi kalbėti taip, kad mano vyras nori klausytis… pastebiu visada esantį poreikį apsaugoti, filtruoti ir išmintingai rinktis žodžius.  Kai stengiuosi klausytis tokiu būdu, kad mano vyras norėtų kalbėti, atsiveria mano akys ir matau, kokioie silpni buvo mano įgūdžiai anksčiau. Jūs negalite perkeisti savo vyro bendravimo ypatybių, jūs galite matyti savo pačios socializacijos būdą ir melsti Dievą, kad atvertų jūsų akis ir parodytų tą vietą, kur reikalinga jį taisyti. Jei mes sutelksime dėmesį į save, kaip į žmonas, mūsų santuokos tikrai bus palaimintos!