Darboholikas ir darbštuolis: kaip atsikratyti vieno ir tapti kitu

Didelis bankas. Laikas - 18.00. Visi sėdi ir dirba. Vienas iš darbuotojų išjungia kompiuterį, apsirengia, ima portfelį ir išeina. Visi kiti palydi jį nepritariančiais žvilgsniais.

Kita diena. 18.00 tas pats žmogus išjungia kompiuterį, apsirengia, ima portfelį ir išeina. Visi tęsia darbą, bet pradeda šnibždėtis ir reikšti nepasitenkinimą.

Kita diena. 18.00 tas pats žmogus išjungia kompiuterį, apsirengia, ima portfelį ir tada prie jo prieina kolega:

- Jonai, kaip tau ne gėda! Mes sėdim, dirbam, ketvirčio pabaiga, reikia tiek ataskaitų parašyti! Mes juki irgi norime namo, o tu....

- Chebra, aplamai tai aš atostogauju!

Darboholizmas yra psichologinė priklausomybė nuo darbo ir nekontroliuojamas poreikis nuolat dirbti. Toks potraukis užpildo visą gyvenimą ir išstumia visus kitus poreikius bei interesus. Darboholiko požymiai: jis su pasididžiavimu pasakoja apie tai, kad daug dirba, paniekinamai žiūri į tuos, kurie dirba mažiau ir blogiau, nei jis. Toks žmogus nesugeba atsakyti, kai yra prašomas papildomai padirbėti ir paprastai linkęs į varžybas.

Darbštumas ir darboholizmas

Dauguma darbdavių skatina darboholizmą ir prilygina jį darbštumui. Tačiau darbštumas ir darboholizmas yra skirtingi psichologiniai reiškiniai. Jei pirmasis turi būti skatinamas, tai antrąjį reikia stabdyti. Pagrindinis skirtumas tarp darbštumo ir darboholizmo (kaip ir kitais elgesio priklausomybės atvejais) yra tame, kad sveikas elgesio modelis kažką duoda gyvenimui, o priklausomybės – atima.

Darbštus žmogus turi prieš akis tikslą ir ja yra svarbus jo darbo rezultatas. Profesinė tokio žmogaus veikla yra tik gyvenimo dalis, saviraiškos būdas, materialinės gerovės ir gerbūvio užtikrinimo priemonė. Pas darboholiką viskas atvirkščiai – jo darbo rezultatas neturi prasmės, darbas yra laiko užpildymo priemonė, toks žmogus nukreipia save į gamybinius procesus. Darboholizmas yra pabėgimas nuo realybės keičiant psichinę savo paties būseną. Šiuo atveju ji pasiekiama susikoncentruojant darbe.

Tačiau nepaisant šių skirtumų, riba tarp darbštumo ir darboholizmo yra labai neaiški. Ne veltui darboholizmas dažnai yra vadinamas perdėtu darbštumu. Neretai žmogus yra vadinamas darboholiku vien dėl to, kad jam patinka dirbti. Iš kitos pusės ne kiekvienas, kantriai dirbantis žmogus yra darbštus ar darboholikas. Viršvalandžiai yra įprasta daugelio kontorų darbuotojų būsena.

Riba tarp naudingo darbštumo ir žalingos priklausomybės eina ten, kur darbas iš priemonės pasidaro tikslu. Išskirtinis darboholizmo požymis – jausmas, kad darbas yra tapęs vieninteliu gyvenimo tikslu. Darbštūs žmonės moka išlaikyti gyvenimo pusiausvyrą. Jie gali sėdėti prie darbo stalo ir galvoti apie kurortą. Darboholikai daro atvirkščiai – jie slidinėja ir galvoja apie darbą.

Dž. Spens ir A. Robinson (Spens, Robinson, 1992) sukūrė specialią skalę, kurioje vertinami trys darboholizmo komponentai: „įsitraukimas į darbą“, „potraukis darbui“, „pasitenkinimas nuo darbo“. Remiantis tuo išskiriami šeši darbuotojų tipai.

Darbuotojų klaisifikacijos lentelė

Darbuotojo tipas	įsitraukimas į darbą	potraukis darbui	pasitenkinimas nuo darbo
Darbo entuziastas	Didelis	Mažas	Didelis
Darboholikas	Didelis	Didelis	Mažas
Darboholikas-entuziastas	Didelis	Didelis	Didelis
Neužsiėmęs darbuotojas	Mažas	Mažas	Mažas
Neįsitempęs darbuotojas	Mažas	Mažas	Didelis

Pasiekimai bet kuriame darbe – karjera, talento realizavimas ir pan. reikalauja ne vien darbštumo, bet ir pasiaukojamo darbo. Negatyvios tokio darbo pasekmės yra mokestis už sėkmę.

Pseudo darboholikai

Ne visi darboholikai yra tikri, t.y. patiriantys patologinę trauką dirbti. Nemaža ir menamų darboholikų, kurie neturi potraukio dirbti, tačiau užsibūna darbe dėl kitų prežasčių. Kai kurie perdėtomis pastangomis slepia savo negebėjimą įgyvendinti iškeltas užduotis.

Melagingi darboholikai intensyvų darbą naudoja, kaip apsauginį ir kompensacinį mechanizmą. Paprastai jie bodisi įtemptu darbo grafiku, nuolat skundžiasi dėl sunkių darbo sąlygų, dideles apkrovas, jaučiasi „kankiniais“, kurie turi atlikti po dvi normas per dieną. Jie permanentiškai kalba apie darbo vietos keitimą, bet labai retai tam pasiryžta, nes naujoje vietoje kartosis tas pats. Jų darbo efektyvumas dažnai būna aukštas, bet niekada neatitinka įdėtų pastangų.

Darbas be išeiginių, nenormuota darbo diena ir nuolatiniai pervargimai veda link darbo efektyvumo sumažėjimo ir klaidų. Tai gali būti ir dėl žemos organizacinės įstaigos kultūros. Toku atveju darbuotojai turi prisitaikyti prie jos. Pavyzdžiui viena iš „užsisėdėjimo“ darbe priežasčių gali būti viršininko darbo stilius. Kai kuriose firmose „darbo diena“ prasideda ne 9-10 valandą ryto, kai visi susirenka, bet apie 12, kai pasirodžius viršininkui visas ofisas “pabunda”.

Galima išskirti šiuos pagrindinius pseudo darboholikų tipus:

Hyperatsakingi specialistai. Dažnai jie yra vadinami „darbiniais arkliais“, „motorais“. Kalba eina apie tuos, kurie pernelyg daug įsipareigoja. Jie tikrai ir nuoširdžiai serga už kompanijos reikalus ir mano, kad daug kas priklauso tik nuo jų. Įprastai tai būna vyresnieji vadybininkai, padalinių vadovai, finansų darbuotojai. Jie savanoriškai apsiima per daug įsipareigojimų ir dirba pagal principą: „Kas, jei ne aš?“ Kai supranta, jog nespėja padaryti užsikrauto darbo, jie užtrunka darbe, kad laiku spėtų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tipiška tokių darbuotojų problema – negebėjimas suplanuoti asmeninį laiką. O vyresnybė greitai supranta, kas „veža“, tai tam ir „krauna“.  Tokie darbuotojai rizikuoja perdegti anksčiau nei kito darboholikai. Jie gali nutrūkti ir rimtai susirgti.

Priverstiniai pseudo darboholikai. Tai tokie darbuotojai, kurie priversti dirbti po 10-12 valandų per dieną dėl to, kad jų vadovybė nemoka tinkamai organizuoti darbo procesą. Kai kurie viršininkai „subręsta“ darbui tik į vakarą. Arba kompanijoje nemoka tinkamai iškelti užduotis, ir tada darbuotojai dirba pagal principą „Stovėk ten, ateik čia!“ Todėl darbuotojai sukanda dantis ir dirba viršvalandžius.

Paskutinės minutės pseudo darboholikai.  Tai tie žmonės, kurie nemoka išsikloti tolygiai, negeba mobilizuotis, kai reikia šturmuoti. Jie gali dirbti iki vėlumos, išeiginėmis ir sekmadieniais, bet kai tik ateina paskutinė minutė – grįžta prie savo režimo. Jie dirba netolygiai – dienomis valandų valandas gali praleisti rūkykloje, kalbėtis apie politiką, o vakare skubiai rašyti „degančią“ ataskaitą. Jie patiria ypatingą malonumą nuo darbo sutrumpintais terminais, juos skatina „šturmo“ situacija. Juos vargina monotoniška situacija „nuo-iki“.

Prevencinės priemonės ir kova su darboholizmu

Visų pirma darboholikas turi užduoti sau klausimą: kuo galiu padėti pats sau? Savi-pagalba ir profilaktika yra įmanoma tik tada, kai išmokstama teisingai išdėstyti savo gyvenimo prioritetus ir reguliuoti darbines apkrovas. Štai kelios paprastos taisyklės.

Susimąstykite – ar jūs dirbate tam, kad gyventumėte, ar gyvenate tam, kad dirbtumėte? Gyvenime yra tūkstančiai didelių ir mažų džiaugsmų – kelionės, sportas, romantiniai pasimatymai, bendravimas su draugais. Ir visa tai gali praeiti šalia jūsų.

Nesigriebkite už kiekvienos daug žadančios galimybės. Prieš užsikraudami eilinį krūvį pagalvokite, ką tai reikš jūsų šeimai ir jums asmeniškai. Jūs negalėsite viskuo užsiimti gerai. Daugybė planų veda į painiavą, užsimiršimą ir jausmą, kad virš galvos lyg Damoklo kardas kabo nepabaigti projektai. Mokykitės planuoti ir teisingai išdėstyti prioritetus: patys svarbiausi ir būtiniausi šio laiko dalykai turi būti pirmiau, visa kita – vėliau.

Išmokite dalintis darbu. Kuo labiau pasitikėsite bendradarbiais, tuo patikimesnė bus jūsų komanda, tuo sėkmingesnis bus darbas. O darbo sėkmė yra pats palankiausias karjeros fonas.

Kasdien priverskite save skirti laiką darbui ir poilsiui. Nuo darbo pabaigos momento šį vakarą iki darbo pradžios momento ryt ryte turi praeiti ne mažiau nei 12 valandų. Tai privers jus kruopščiau planuoti savo laiką.

Netempkite visų ant savo kurpalio. Yra žmonių, kurie savo gyvenimo nematuoja karjeros laiptais. Žinokite, kad svaiginančios aukštumos laimės dar negarantuoja.

Sudarykite darbo planą kiekvienai savaitės dienai ir pasižymėkite tai, ką įgyvendinote. Tada nesinervinsite stengdamiesi prisiminti – ar padaryta tai, kaip ir kada.

Leiskite sau pailsėti. Pirmą „susilaikymo“ savaitę sutrumpinkite savo darbo grafiką 4 valandomis. Jus kankins nuobodulys, dvasinė tuštuma ir nepasitenkinimo jausmas. Gali būti net fizinių negalavimo simptomų. Jokiu būdu netrumpinkite savo poilsio laiko, kol neišmoksite susitvarkyti su tuo „atliekamu“ laiku. Kitas sveikatinimo laiptelis – išlaisvinti vieną poilsio dieną per savaitę. Pradžioje net pagalvoti bus baisu. Bet su laiku galėsite leisti ir dvi išeigines. Tereikia tik noro ir užsispyrimo.

Stenkitės nepoilsiauti su tais, kurie užverčia jus savo problemomis ir emocijomis. Savo poilsį organizuokite taip, kad tikrai persijungtumėte į kažką nauja ir nepažįstama.

Nors kartais palepinkite save. Baigėte projektą – nusipirkite naują daiktą, uždirbote premiją, - dalį pinigų išleiskite pietums su draugais. Stenkitės jausti pasitenkinimą ne tik iš darbo, bet ir iš poilsio. Išaiškinkite sau, kad dykinėjimas kartais yra visiškai normali žmogaus būsena.

Žaiskite komandinius žaidimus, jei darbą sąlygoja vienatvė. Tai gali būti krepšinis, tinklinis, bet ne plaukiojimas ar bėgiojimas ristele. Nevenkite žmonių ir neatsisakykite nuo pasiūlymo pasivaikščioti su kitais ar nueiti į kavinę.

Administracinės priemonės. Tame nėra nieko ekstraordinaraus. Tai – racionalus darbo organizavimas, aiškus tarnybinių pareigų paskirstymas, koordinuotas darbuotojų darbas, o svarbiausia – aiškus ir suprantamas tikslo iškėlimas. Visa tai padeda išvengti darboholizmo. 

Jevgenijus Iljinas. Psichologijos mokslų daktaras, Rusijos valstybinio pedagoginio Gerceno universiteto profesorius. 

Gverčino „Sūnaus palaidūno sugrįžimas"

Džovanis Frančeskas Barbjeris (Giovani Francesko Barbieri, 1591-1666 m.) amžininkų pramintas Gverčinu (Žvairiuku) užaugo neturtingoje. Šeimoje Čento mies­telyje, tarp Bolonijos ir Feraros. Beveik savamokslis dailinin­kas sukūrė savitą stilių, mokydamasis iš Feraros dailininkų Skarselino, (Scarsellino) ir Lodoviko Karačio (Lodovico Carraci). 1617 m. Lodovikas, pranešdamas apie šio jauno dailininko atvykimą į Boloniją, pristatė jį kaip puikų piešinio meistrą ir koloristą, natūros žinovą. Atvykęs į Boloniją, jau­nasis menininkas įsiliejo į Hanibalo, Lodoviko ir Agostino Karačių 1585 m. Bolonijoje įkurtos dailės akademijos gyve­nimą. Ši Accademia degli Incamminati (it. Keliaujančiųjų aka­demija) veikė ir kaip dirbtuvė, kurioje buvo tapoma, ir kaip mokykla, kurioje dėstyta plastikos teorija, Karačiai skatino piešti gyvus modelius, priešingai nei kitos akademijos, ku­rios siūlė kopijuoti meistrų kūrinius. Mokiniai (Gvidas Re­nis (Guido Reni), Domenikinas (Domenichino), Albanis (Albanis), Gverčinas (Guercino), kurie buvo laikomi labiau sekėjais, čia lankydamiesi savo eksperimentais teikdavo me­džiagos estetiniams debatams. Akademijos nuostatos for­mavosi veikiamos kontrreformacijos idėjų. Potridentinėje epochoje didelis dėmesys buvo skiriamas religiniam menui, kuriuo buvo siekiama išreikšti ir apginti Bažnyčios dogmas, tuo metu ypač puolamas protestantų. Tuo metu buvo iš­leista nemažai menui skirtų traktatų, kuriuos apibendrinę galėtume pasakyti, kad iš religinio meno buvo reikalaujama aiškumo, paprastumo ir suprantamumo, realistinės interpre­tacijos ir emocinės paskatos pamaldumui. Tad ir akademijo­je išryškėjo pagrindinės naujojo meno nuostatos: menas turi įtikinti ir jaudinti, sukelti įvairių įspūdžių. Ieškant metodų, kaip paveikti žiūrovą, orientuojamasi į jo socialinius porei­kius, jam artimą kultūros tradiciją. Buvo mėgstami Naujojo Testamento siužetai, o Senasis Testamentas traktuojamas kaip Naujojo pranašas.

Kai iš Bolonijos kilęs kardinolas Alesandras Liudovizis (Alessandro Ludovisi) 1621 m. tapo popiežiumi Grigaliu­mi XV, Gverčinas kartu su dauguma boloniečių dailininkų išvyko į Romą. Nors jis ten praleido tik keletą metų, sukūrė reikšmingų darbų ir galėjo dalyvauti svarbių dvasinių įvykių, kviečiančių Bažnyčios atsinaujinimui, sūkuryje. Trumpo popiežiaus Grigaliaus XV pontifikato metu tą pačią 1622 m. gegužės 22 dieną buvo kanonizuoti keturi didieji XVI a. Bažnyčios reformatoriai, uždegančio, asketinio ir mistinio gyvenimo liudytojai Teresė Avilietė, Pilypas Neris, Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras. Jie buvo naujas dvasios gūsis Bažnyčiai, gaivinęs paprastų tikinčiųjų širdis, priartinęs jiems krikščioniškuosius slėpinius.

Gverčinas buvo labai produktyvus dailininkas - yra žino­ma daugiau kaip šimtas jo sukurtų altoriaus paveikslų bei daugybė kitų paveikslų ir piešinių. Jo stilius per ilgą kūrybinį gyvenimą net keletą kartų dramatiškai keitėsi. Ankstyvieji darbai labai gyvi, dinamiški, kontrastingos šviesotamsos. Vė­liau kūrė šviesesnes, paprastesnes, jausmingesnes drobes. Esame taip pripratę prie Rembrandto panašiu metu (1662 m.) sukurto sūnaus palaidūno sugrįžimo paveikslo, saugomo Ermitaže, kad atrodo, jog jis bene vienintelis kūrė šia tema, tačiau iš tiesų yra daug šios temos plėtočių. Viena iš ankstyviausių žinomų sūnaus-palaidūn'o iliustracijų - iš XI a. Biblijos. Garsus Diurerio (1496 m.) paveikslas simbolizuoja nelaimingą sūnų, klūpantį prie lovio, apsuptą kiaulių. XVI-XVII a. daug kartų grįžta prie šios temos,nes ypatin­gas dėmesys buvo.skiriama sakramentų, ypač Atgailos ir Eucharistijos, vaizdavimui. Dažnai prisimenamas karalius Dovydas, Marija Magdalietė, atgailaujantis Petras, šv. Jonas Nepomukas, ątsisąkęs išduoti išpažinties paslaptį ir, žinoma, sūnus-palaidūnas.

„Pats Atgailos“ sakramentas buvo naujai apmąstomas. Jau 1215 m. Inocento III Romoje sušauktame IV Laterano su­sirinkime pirmą kartą kalbama apie privalomos išpažinties būtinumą bent kartą per metus, Tridento susirinkimas šį reikalavimą patvirtino pabrėždamas, kad Atgailos sakra­mentą įsteigė pats Kristus. Po Tridento susirinkimo Bažnyčia stengėsi skirti kiek galima daugiau dėmesio tinkamam nuodėmklausių parengimui, kartu siekdama, kad ir tikintieji sąmoningiau išgyventų šį sakramentą. Dažnos išpažinties praktika gimė pranciškonų ir dominikonų vienuolynuose, kur vienuoliai dažnai eidavo pasikalbėti su savo dvasios tėvu, kuris būdavo ir jų nuodėmklausys.

Šv. Ignacas Lojola savo „Dvasinėse pratybose“, skirtose ne tik vienuoliams, ragina jas atliekančius kuo dažniau atlikti nuoseklią sąžinės sąskaitą ir išpažintį. „Patariame kas savaitę išpažinti savo nuodėmes ir, jei gali, kas antrą savaitę priimti šv. Komuniją arba, jei trokštų, dar geriau - kiekvieną savaitę.“ Tad po truputį ir parapijose atsirasdavo žmonių, dažnai einančių išpažinties. Apmąstoma sūnaus palaidūno istorija bei ją vaizdavę paveikslai galėjo padėti tikintiesiems atrasti Susitaikinimo džiaugsmą.

Gverčino nutapytas paveikslas (saugomas Vloclaveko vyskupijos muziejuje, Lenkijoje) remiasi sūnaus palaidūno palyginimu, aprašytu Evangelijoje pagal Luką (15, 11-32): sūnus, iššvaistęs visą iš tėvo gautą palikimą, ganydamas kiaules apsisprendžia grįžti namo ir atgailaudamas prašyti, kad tėvas jį priimtų bent samdiniu. Dailininkas sutelkia dėmesį į jautrią tėvo ir sūnaus susitikimo sceną. Šį palyginimą savo drobėse Gverčinas vaizdavo ne vieną kartą. Ankstesnėse Sūnaus palaidūno meninėse interpretacijose Gverčinas didesnį dėmesį skyrė detalėms. Pvz., garsioje sūnaus palaidūno sugrįžimo drobėje, sukurtoje 1619 m., sugrįžęs sūnus velkamas nauju drabužiu, jam paruoštas žiedas ir nauji sandalai. Šios detalės turi gilią teologinę prasmę. Ant sugrįžusio sūnaus piršto užmautas žiedas reiškia, kad jam grąžinamos prarastos teisės, sandalai, kuriais vėl apaunamas, žymi, kad jis yra laisvas žmogus, ne vergas ir ne svečias, nes avalynę namuose turėjo teisę dėvėti tik šei­mininkas) o naujas drabužis reiškia, kad jam vėl grąžinamas nuodėmės nepažeistas tyrumas. Tad į namus jis priimamas kaip sūnus. „Tėvo ištikimybė sutelkta į pražuvusio sūnaus žmogiškumą, jo orumą. Didžiulis džiaugsmas, jam grįžus namo, geriausiai apie tai byloja. (...) Meilė sūnui, kylanti iš pačios tėvystės esmės, tarytum įpareigoja tėvą rūpintis sūnaus orumu.“ (jonas Paulius II („Dives- in Misencordia, 6).

Tačiau visą šį koncentruotą teologinį turinį savo vėles­niuose darbuose Gverčinas bando išreikšti minimalistinėmis priemonėmis: žvilgsniu, gestu, susitelkdamas tik į patį tėvo ir sūnaus santykį. Atkreiptinas dėmesys į tėvą, kuris pavaizduotas kaip kupinas atjautos senolis su rytietišku gal­vos apdangalu, raudona tunika ir mėlynu apsiaustu. Galbūt neatsitiktinai. Raudoną tunika ir mėlynu apsiaustu dauge­lyje ikonų vaizduojamas Jėzus Pantokratas. Nors palygini­me kalbama tik apie Tėvą, jis yra kaip Gailestingojo Jėzaus, kurio vardu kunigas atleidžia nuodėmes, provaizdis. Jau šv. Augustinas bando kristologiją įžvelgti, kai sakoma, jog tėvas sūnų apkabino (plg. Lk 15,20). „Sūnus yra Tėvo ran­ka“, - aiškina jis. Gverčino paveiksle tėvas švelniai apkabina sūnų, dėdamas jam ranką ant širdies tarsi kurdamas naują širdį. Sūnaus nuogumas, pridengtas tik keliomis apdrisku­siomis drapanomis, primena Adomą, po nuodėmės besigė­dijantį savo nuogumo. _:

Evangelijoje pagal Luką skaitome, kad vyresnysis sūnus nedalyvavo toje graudinančioje tėvo ir sūnaus susitikimo scenoje, nes tuo metu buvo laukuose ir išgirdęs muziką ir šokius, pasišaukęs tarną sužinojo, kad sugrįžo jo brolis, o tė­vas liepęs papjauti nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko (plg. Lk 15,25-27).

Tačiau Gverčino nutapytame paveiksle matome vyresnėlį kaip nebylų liudininką, stovintį už tėvo nugaros, sutrikusį, nuliūdusį, sunėrusį rankas. Dažnai sunertos rankos reiškia maldos būseną - kartais ypatingai karštos, iš nevilties gelmių šaukiančios: „kodėl“? Tačiau šiame paveiksle sunertos ran­kos panašesnės į statomą sieną, negebėjimą suprasti ir priimti šio, tarsi neteisingo jo atžvilgiu, tėvo gailestingumo jaunėliui. Bet gal kaip tik tos sunertos rankos vieną dieną taps gailestin­gos maldos ženklu? Juk tėvas trokšta, kad vyresnysis sūnus dalyvautų ir jo gailestingume: „Visa, kas mano, yra ir tavo.“ į (Lk 15,31) Medituodamas sūnaus paklydėlio istoriją, Hen­ris Niumanas pastebi, kad ne tik jaunėlis kviečiamas užaugti į ir vieną dieną atrasti savyje tėvo širdį, bet ir vyresnysis turi tapti tėvo gailestingumą liudijančiu ženklu. „Tapimas gailes­tingu tėvu yra aukščiausias dvasios tikslas.“ Jis „leis išpildyti giliausius nerimstančios mano širdies troškimus. Juk ar gali būti didesnis džiaugsmas, kaip ištiesti nuvargusias rankas ir laiminant pailsinti jas ant mano sugrįžusių vaikų pečių?“

Jolanta Stupelytė

Kokia kelionė be lagamino?

Žmonės lagaminais naudojosi dar iki jų atsiradimo. Tačiau dideli krepšiai ir nepatogios kelioninės dėžės, su kuriomis tekdavo vykti j keliones, galėjo „atmušti" norq keliauti net prisiekusiems keliautojams.

Atsiradus patogiam bagažui, kelias atrodė trumpesnis. Todėl atsirado vis daugiau pageidaujančiųjų pakeliauti po pasaulį. O kodėl gi ne? Sumetei savo daiktus į dėžę su rankena, pagriebei ją — ir pirmyn!

Viskam savas laikas

Kuo senovėje žmonės keliaudavo? Arba savomis kojomis, arba arkliais, arba laivais, Tačiau pėsčias keliautojas su savimi daug nepasiims — kuprinė ant nugaros, ir į kelionę. Turtingiesiems tarnai sukraudavo bagažą į vežimą arba atveždavo jį į  laivą. Taip buvo Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje bei daugybę šimtmečių vėliau. Pagrindinė transporto priemonė buvo karietos, vežimai, diližanai. Jie važiavo lėtai, per dieną geriausiu atveju nukeliaudavo iki 120 kilometrų. Tačiau norinčiųjų keliauti tai nesustabdė! Tuirtingi žmonės (tais laikais turizmas buvo prieinamas tik jiems) labai mėgo keliauti, tačiau tik tuo atveju, jei nejusdavo nepatogumų. Vojažai truko ilgus mėnesius, o kartais metus. Pavyzdžiui, didysis vokiečių poetas Gėtė su savimi į kelionę imdavo įspūdingą kiekį drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kelių knygų lentynų turinį. Žinoma, bagažas, kuris buvo supakuojamas į dėžes, tilpdavo keliuose ekipažuose. Iki šiol muziejuose galima pamatyti įvairių dydžių kelioninių dėžių, kurios buvo pagamintos iš medžio arba faneros ir aptrauktos oda. Kartais jas apkaldavo metalinėmis juostelėmis, o dangčius uždarydavo specialiais užsegimais. Šiuos panašius į valstietiškas skrynias daiktus vadino baulais. Jie nieko bendra neturi su tais, kuriuos tempia prekeiviai šiuolaikiniuose turguose. Itališkai „baule“ reiškia „pailga kelioninė skrynia, ypatingos apvalainos formos dėžutė“. Tokius baulus mūsų protėviai pritvirtindavo diržais prie dangčio arba diližano gale. Žinoma, bagažo šeimininkai patys jų nenešiodavo ir — gink, Dieve! — nekraudavo į ekipažą: tam buvo samdomi specialūs žmonės.

Viskas pasikeitė tuomet, kai XIX amžiuje pradėjo tiesti geležinkelius. Kelionės tapo prieinamos, atsidarė pirmosios turistinės kontoros. Todėl atsirado „portatyvinių baulų“, kurie butų patogūs pernešti iš vienos vietos į kitą, poreikis.

Plokščia dėžė su rankena

Žmoniją išgelbėjo mažai kam tuomet žinomas Lui Vjitonas. Pats jis kilęs iš Šveicarijos, o būdamas keturiolikos metų, išvyko ieškoti laimės į Paryžių. Vaikiną į pameistrius paėmė stalius, kuris gamino ir pardavinėjo kelionines skrynias ir kartonines dėžes. Po kelerių metų jaunuolis tapo profesionaliu meistru ir atidarė savo dirbtuvę. 1853 metais sąžiningas skrynininkas Lui Vjitonas pagaliau gavo Prancūzijos imperatorienės Eugenijos tiekėjo statusą. Daugelio panašių tiekėjų vardai išnyko, tačiau ponas Vjitonas tapo tikru išradėju.

Užuot gaminęs būtinus aristokratams apvalainus minkštus krepšius skrybėlėms ir krinolinams bei paprastas skrynias, jis išrado lagaminą. Per pusantro šimto metų visi galėjo įsitikinti, kad būtent jame visus daiktus laikyti patogiausia. Pervežimo metu jis užima mažai vietos, drabužiai nesusilamdo ir t.t.

1854 metais Lui Vjitonas pagamino pirmąjį savo lengvą lagaminą su pakaba ir parodė Paryžiaus publikai. Taip sumanus meistras savo vardą įrašė į mados istoriją. Naujiena buvo įvertinta deramai — juk iki tol buvo naudojami jau žinomi baulai, kurie, nors ir buvo talpūs bei dideli, turėjo daug trūkumų — iš jų išimti daiktai neatrodė tvarkingai. O legendinio skrynininko išradimas leido juos sudėti tinkamai.

O 1858 metais su ženklu „Louis Vuitton“ atsirado apmušti pilku audiniu plokšti lagaminai (anksčiau juos gamino išgaubtus). Tai iš esmės pakeitė bagažo kultūrą—dabar lagaminus buvo galima dėti vieną ant kito, Keturiasdešimtmetis Lui Vjitonas tapo populiarus tarp mados besivaikančių keliautojų. Tad ėmė įgyvendinti savo idėją — pradėjo gaminti bagažo pervežimo įrenginius (lagaminus, sakvojažus, krepšius ir rankines), pagamintus vienu stiliumi. Verslas Vjitonui sekėsi, jo biuras tapo Mados namais (jų prekės ženkle puikavosi įkūrėjo inicialai). Beje, jo bagažo įrenginiai su ženklu LV iki šiol yra tarp populiariausiųjų pasaulyje. Jau pusantro amžiaus Lui Vjitono žymus prancūzų prekės ženklas išlieka vieninteliu keliaujančio elito favoritu. Šios firmos gaminiai tapo būtinais monarchų, politikų, kino žvaigždžių, aristokratų bei sportininkų aksesuarais. Kompanijos klientų sąraše tokie vardai kaip: Nikolajus II, Marlena Ditrich, Čarlis Čaplinas, Vindzoro hercogai, Kerkas Duglas, Odrė Hepbern, Šeron Stoun... Šį sąrašą dar būtų galima tęsti.

Jau XIX amžiaus pabaigoje prekyboje pasirodė galbūt ne tokių prabangių, tačiau nebrangių kitų gamintojų gaminių. Galimybė pakeliauti po pasaulį atsirado daugeliui vidutines pajamas gaunančių žmonių. Beje, klasikinis lagaminas, su kuriuo į stovyklas keliaudavo mūsų tėvai, suapvalintais metaliniais kampais, pagamintas iš faneros, apmuštos kiaulės arba dirbtine oda, su rankena iš plieninių kilpelių ir blizgančiomis sagtelėmis, nuo to laiko beveik nepasikeitė.

Patvarumo patikrinimas

Tačiau netikėtų protrūkių „lagaminų kūryboje“ vis dėlto įvykdavo. Vieną iš jų įgyvendino belgas Džesis Sveidas. 1910 metais jis kartu su šešiais tarnautojais įkūrė savo kompaniją. Jo prekiniu ženklu tapo nuotrauka, kurioje nufotografuotas pats firmos šeimininkas, jo tėvas ir trys broliai, stovintys ant lagamino dangčio. Taip jie demonstravo savo gaminių patvarumą. Esmė ta, jog XX amžiaus viduryje įprasti traukiniai pradėjo konkuruoti su lėktuvais. Vadinasi, keleiviams jau reikėjo praktiškesnių lagaminų: patvaresnių, lengvų ir pigių. Suprasdamas, kad skrendant lėktuvu bus svarbus kiekvienas kilogramas bagažo, Džesis 1941 metais įregistravo naują prekės ženklą - „Samsonite“. O pavadino jį savo mylimo Biblinio personažo Samsono, kuris pasižymėjo nežmoniška jėga ir ištverme, garbei. Gamindamas savo produkciją Šveidas atsisakė medienos, kuri sudarė lagaminų pagrindą, ir pradėjo juos gaminti iš aliuminio bei plastmasės. Bendras svoris, kurį išlaikė jo gaminio dangtis, sudarė 500 kg.

„Tarsi lagaminas be rankenos: ir nešti sunku, ir numesti gaila“, — taip dažnai sako apie kažką reikalingo, tačiau sukeliančio nepatogumų. Tačiau ir su rankena pilną lagaminą buvo sunku traukti. „O kodėl nepastačius jo ant ratų?“ -  kartą sumąstė amerikietis Bernardas Devidas Sadou. Ši mintis jam kilo tada, kai jis su žmona vyko iš atostogų Amerikoje. Bevargdama jūros uoste su dviem dideliais sunkiais lagaminais, sutuoktinių pora pastebėjo uosto darbuotoją, lengvai ridenantį pakrautą vežimėlį. Taip Sadou kilo idėja pastatyti lagaminą vertikaliai, pritaikius jam ratukus. 1972 metais jis užpatentavo savo naujovę. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, sumanaus amerikiečio išradimo ilgai nesiėmė, įgyvendinti nė vienas fabrikas. Jis mynė daugelio firmų slenksčius, kol pagaliau jo įrenginiu susidomėjo kompanijos „Macy's“ viceprezidentas. Patogi naujovė buvo paleista į gamybą. O dabar lagaminas ant ratukų - vienas iš neatskiriamų tikro keliautojo atributų.

savaitė Nr.29, 2008 liepos 16 d.

 

Linksmasis Dievo paukštelis

Šventasis Pilypas Neris

Kai vyko Ignaco Lojolos,Teresės Avilietės, Pranciškaus Ksavero, Izidoriaus Artojo ir Pilypo Nerio beatifikacija, sąmojingi italai kalbėjo:,,Popiežius paskelbė -Šventaisiais keturis ispanus ir vieną šventąjį.“ Tai suprantama, nes Pilypą Nerį dar jam gyvam esant žmonės vadino šventuoju. Šis kunigas buvo popiežių (jų pergyveno penkiolika), kardinolų, Romos aristokratų, garsių menininkų bei pirmiausia paprastų žmonių nuodėmklausys ir tikras draugas. Jam nebuvo svarbus žmogaus politinis statusas, pats kelis kartus griežtai atsisakė kardinolo purpurų. Gyveno skurde, mito duona, vaisiais ir vandeniu, bet nepaprastai paisė švaros ir higienos. Buvo mistikas, apdovanotas neeiliniais gebėjimais, tačiau labai nemėgo, kai apie tai buvo kalbama, vengė pasakotis ir pats. Jis gyveno nuolat apsuptas žmonių, tačiau labai mėgo ir vienatvę, nes tada galėjo melstis ir kalbėtis su Viešpačiu.

Jaunystė

1515 metų liepos 21 dieną, šeštadienį, Florencijos notaro Francesco ir jo žmonos Lucrezijos da Mosciano šeimoje gimė berniukas, kurį pakrikštijo Filippo Romolo vardu. Be jo, augo dar dvi sesutės. Tuo metu Teresė Avilietė buvo keturių mėnesių, jaunuolis Ignacas Lojolą džiaugėsi gyvenimo teikiamais malonumais, o 37-erių Tomas Moras - tarnavo Anglijos karaliui Henrikui VIII. Po dvejų metų Martinas Lutheris prikals savo tezes prie Vitenbergo pilies bažnyčios durų.

Greit mirė berniuko motina, tačiau su pamote jis puikiai sutarė. Tėvas pasižymėjo kategorišku būdu, bu­vo karštas politinio veikėjo ir Bažnyčios reformatoriaus, dominikono Girolamos Savonarolos gerbėjas, žavėjosi alchemija ir, aišku, palankumo iš valdančiosios Medi­či šeimos nesulaukė. Tad materialiai Neriai vertėsi vi­sai kukliai.

Vaikas savo prigimtimi buvo miestietis. Jis klaidžiojo po daugybę Florencijos bažnyčių, kartais pasukdavo į už­miesčio bažnytėles, ieškojo vienumos ir nuošalios vietos maldai. Ypač susidraugavo su dominikonais jų vienuo­lyne, kur pasisėmė daug žinių. Tačiau atėjo metas rink­tis gyvenimo kelią ir tėvas išsiuntė Pilypą pas giminaitį prekiją, kad jis išmoktų pirklio amato. Vietovė vadinosi San Džermanas ir buvo Kasino kalno papėdėje. Tačiau čia Pilypas išmoko ne pirklio amato, o liturgijos ir atsis­kyrėliško gyvenimo. Pilypas surado savo gyvenimo kelią. Tada jis patraukė į Romą.

Šešiasdešimčiai metų į Romą

To meto Roma toli gražu nebuvo patrauklus miestas. Ji buvo mažesnė už Londoną ir Paryžių, purvina visom to žodžio prasmėm. Atstumiančiai elgėsi ir dvasininkija. Ji skendėjo prabangoje, gyveno pasaulietiškai, net popie­žių elgesys buvo daugeliu požiūrių nederamas.

Pilypas čia 17 metų bus pasaulietis, glausis florentiečių kolonijoje. Jis apsigyvena pas muitininką Galeotto Caccia ir tampa dviejų jo sūnų mokytoju. Už tai gavo labai kuklų mažutėlaitį kambarėlį ir retkarčiais po maišą grūdų, iš kurių kaimynas kepėjas prikepdavo jam duonos. Toji duona, sauja alyvuogių ir šulinio vanduo buvo visas jauno žmogaus maistas. Jau tada jis buvo apsisprendęs gyventi neturte. Tuo pat metu Pilypas pradėjo teologi­jos ir filosofijos studijas. Pradėjo skaityti ir visą gyvenimą skaitys Tomo Akviniečio raštus.

Jaunas žmogus patraukdavo aplinkinius savo nuošir­dumu, itin geru būdu ir puikiu humoro jausmu. Nei vie­na jo diena nepraeidavo be daugybės pokštų, išdaigų. Be­je, abu linksmojo mokytojo mokiniai, muitininko sūnūs, vėliau pasirinks gyvenimą, pašvęstą Dievui: vienas taps kunigu, o kitas - vienuoliu kartūzu. Kai berniukai buvo išmokyti, Pilypas pradėjo keistą keliauninko-maldininko-eremito kelią Romoje! Būdamas labai komunikabilus ir linksmas, jis greit užmegzdavo pažintis su žmonėmis ir savaime ėmė burtis skaitančių ir aptariančių Šventąjį Raštą būrelis. Tai buvo gyvos diskusijos, kuriose pasisa­kydavo visi dalyviai. Gatvėse Pilypas žaisdavo su vaikais, ir žaidimai baigdavosi... evangelizacija. Pradėjo piligrimi­nes keliones po Romos bažnyčias. Su būriais maldininkų traukdavo iš vienos į kitą giedodami liaudiškas šventas giesmes, vadinamas Laudi. Nors nuolat būdavo žmonė­se, jis ieškojo vienatvės, atsiskyrimo, kad galėtų melstis ir būti su Kristumi.

Pilypo Sekminės

Ideali vieta niekieno netrukdomam melstis buvo Šv. Sebastijono katakombos. Ten Pilypas dažnai praleisda­vo ištisas naktis. Manoma, jog tai truko 10 metų. 1544-ai- siais per Sekmines čia Pilypas nepaprastai karštai meldėsi Šventajai Dvasiai. Staiga jis pamatė į jo kūną besiver­žiantį ugnies kamuolį. Parpuolęs maldavo: „Dieve, užten­ka, daugiau nebegaliu!“ Jo krūtinė išsiplėtė, o širdis ėmė taip plakti, kad buvo girdėti už kelių žingsnių. Nuo kūno ėmė sklisti stiprus karštis. Šis fe­nomenas išliko visam gyvenimui. Joks gydytojas negalėjo paaiškin­ti, iš kur tas nuo Pilypo sklindan­tis karštis, kodėl taip nenatūraliai garsiai plaka širdis ir tokia išsiplė­tusi krūtinės ląstos kairioji pusė. Tik vėliau, mirus Pilypui Neriui ir padarius jo kūno skrodimą, pa­aiškėjo, kad šonkauliai buvo išlin­kę išorėn, padarydami vietos neį­prastai didelei širdžiai,

Pats Pilypas nenorėjo kalbėti apie šį įvykį ir prasitarė apie tai tik prieš mirtį vienam mokiniui. Bet manoma, kad būtent tada Šventoji Dvasia ir padarė Pilypą Nerį savo įrankiu. Šis įvykis katakombose jo mokinių vėliau buvo pavadintas Pilypo Nerio Sekminėmis.

Aktyvus apaštalavimas

Dar iki įvykio Šv. Sebastijono katakombose Pilypas pradėjo aktyviai apaštalauti ligoninėse, ypač Šv. Jokūbo, kur gulėjo nepagydomai sergantieji. Dievo žodį jis skel­bia aikštėse, turguose, krautuvėlėse, mokyklose, dirbtuvėse ir greit įgyja neapsakomą populiarumą. Pigiais batais, sudėvėtu abitu, bet visada nepriekaištingai švarus ir tvarkingas, šis linksmas, nuolat sąmojus laidantis ir pokštus krečiantis žmogus užkariauja romiečių širdis. Jis susidraugauja su Ignacu Lojola, Pranciškumi Ksave­ru. Visi trys dirba Šv. Jokūbo ligoninėje, kur nešvaroje ir skurde merdi valkatos, o dažnai ir kriminaliniai nusi­kaltėliai. Talkininkai savanoriai valo palatas, mazgoja li­gonius, maitina ir skelbia jiems Dievo žodį. Šios veiklos Pilypas Neris neatsisakys iki senatvės, kol tik leis jėgos. Tokios pastangos kitų neliko nepastebėtos ir padėtis dar Pilypui gyvam esant ligoninėse pagerėjo, nes ėmė atsi­rasti vis daugiau ja susirūpinusių.

Kunigas

1551 metų gegužės 23 dieną 36-erių Pilypas Neris įšventinamas į kunigus. Išsikelia iš muitininko Caccia ir persikelia gyventi prie Šv. Jeronimo bažnyčios esančiuo­se namuose. Čia jo kambarėlyje susirenka tiek žmonių, kad sėdėti tenka ant grindų. Publika marga - nuo elito iki skurdžių. Skaitomas Šventasis Raštas, diskutuojama jo temomis. Durys atviros visiems: dieceziniams kuni­gams, klierikams, pasauliečiams, vienuoliams.

Pačiam Pilypui visą laiką būdingi du dalykai: pašauki­mas kontempliuoti ir veržimasis apaštalauti. Be to, Pily­pas turi nuodėmklausio charizmą. Per dieną jis išklauso po keliasdešimt išpažinčių. Penitentai pakyla nuo klausy­klos kitais žmonėmis. Išpažinčių jis klausys iki paskutinių savo gyvenimo dienų. Žmonės galėjo ateiti išpažinties ir į jo kambarėlį. Išpažinčiai Pilypas skyrė ypatingą reikšmę. Niekada žmonių nebardavo, stengdavosi juos suprasti, padėti išspręsti problemas, dėl kurių jie nusidėjo. Tarp jo ir penitentų už­simegzdavo artimas ryšys, kuris truko dešimtmečiais.

Jo žavesys ir patrauklumas buvo tokie didžiuliai, kad Pilypą pažinoję amžininkai rašė: „Jis traukė žmones kaip magnetas,“ Tas „magnetas“ - tai beribis Pilypo gerumas, neišsenkamas humoras, meilė bei supratingumas. Iš jo spinduliuote spinduliavo džiaugs­mas, ir pats būsimas Šventasis saky­davo, kad linksmam žmogui lengviau priartėti prie Dievą

Didžiulis Pilypo Nerio populia­rumas kėlė nemenką dalies dvasinin­kų pavydą. Šventajam teko perbristi per šmeižtų, pavydo, pykčio, gundymų jūrą. Piktasis irgi bandė kaišioti jam koją. Dėl to jis niekada niekam nesiskundė, išskyrus Nukryžiuotąjį. Į visas negandas atsiliep­ia ilga ir nuoširdžia malda, melsdamasis tol, kol blogis nuo jo pasitraukdavo.

Senatvėje sunkiai sergančiam Pilypui gautas specialus popiežiaus leidimas aukoti Mišias atskirai (bet pagrindi­nė priežastis prašant šio leidimo buvo labai užsitęsiančios Pilypo švenčiamos Mišios bei ekstazė jų metu. Jį apimdavo toks širdies plakimas, kad turėdavo atsiremti alkūnėmis į altorių. Kai kurie autoriai rašo, jog būta ir levitacijos atvejų: aukodamas šv, Mišias, Pilypas prie altoriaus pakildavo nuo grindų).

Oratorija

Pirma rimta oratorijos kaip institucijos pradžia buvo tuomet, kai Pilypas 1564 m. gavo šv. Jono bažnyčią ir buvo paskirtas jos rektoriumi.

O atsirado ji Pilypo kambaryje, pradėjus rinktis 8 -10 jaunų žmonių grupei. Po Šventojo Rašto skaitymo prasidėdavo pokalbiai. Pats Pilypas kalbėdavo labai paprastai, aiškiai, visiems suprantamai. Jis tiesiog spinduliuodavo. Pokalbiuose dalyvaudavo visi. Užsibaigdavo jie malda. Netrukus kambarys tapo per ankštas.Tada žmonės ėmė rinktis tam tikslui pritaikytame bažnyčios sandėly­je. Tuo metu ir atsirado pavadinimas „oratorija“. Dabar jau ateidavo ne tik jaunų amatininkų, bet ir kardinolų, Romos aristokratų, Kai su kitais menininkais įsitraukė ir didieji kompozitoriai Giovanni Pierluigi da Palestrina ir Giovanni Animuccia, atsirado ir muzikos. Pilypas pratino oratorionus prie muzikos, taip pat gamtos grožio suvokimo.

Inkvizicija

Kardinolas Romos generalvikaras Virgilio Rosari ga­na ribotas ir griežtas, sužinojo, kad Pilypas yra ant laužo sudeginto Savonarolos gerbėjas, Be to, jam nepatiko Pi­lypo draugystė su dominikone Tai buvo pirmasis Pi­lypo oratorijos sunkmetis. Tačiau dėl staigios kardinolo mirties viskas savaime susitvarkė.

Mirus popiežiui Pijui IV, popiežiumi išrinktas domi­nikonas Pijus V, kuris savo artimiausiais bendradarbiais taip pat pasirinko dominikonus. Atrodytų, Pilypo sun­kumai baigėsi. Tačiau naujajam popiežiui (kaip, beje, ir ankstesniajam) nepatiko nei Pilypo laisvumas, nei pasau­liečių Šventojo Rašto studijos, kurios jam kėlė sąsajas su protestantizmu (šis buvo tuometinės Bažnyčios skau­dulys ir baimė), o ir jo piligrimystės po bažnyčias labai priminė valkataujančių sektantų charizmininkų būrius, nepaklusnius Bažnyčios hierarchams, - Pilypo laikais to­kių būrių būta ne vieno. Tai buvo antrasis oratorijos sunk­metis, 1569 m, net buvo manoma, kad Pilypui reikės palikti Romą, Tačiau šventasis buvo nuolankus ir karštai meldėsi, nepaisydamas nemalonių.

Tačiau po Pijaus V mirties Bažnyčiai vadovauti iš­renkamas palankus oratorijai popiežius į Grigalius XIII. Pagaliau 1575 m. oratorionai oficialiai įsisteigia ir gauna leidimą statyti savo bažnyčią. Nors neturėjo jokių lėšų, jau 1577 m. Naujoje bažnyčioje (Chiesa Nuova), tiesa, nebaigtoje, buvo aukojamos pirmosios Šv Mišios.

Pilypas sensta

Jis sensta gražiai. Oratorijos plinta po visą Italiją, nors Pilypui tai ir nelabai patinka, Jis dažnai išgydo žmones, jį jau atvirai ir viešai romiečiai vadina šventuoju. Pilypo nuolankumas žavi ir įkvepia, Nuo 1586 m. jis vis dažniau ima sirgti, darosi uždaresnis, Ką gi, perkoptas septynias­dešimtmetis...

Kai sueina 78-eri, Pilypą vis labiau trau­kia vienatvė. Su jo paties sveikata irgi įvyksta stebuklų, ku­rių liudininkais buvo gausus būrys žmo­nių, 80-aisiais gyve­nimo metais prasi­dėjo kraujoplūdžiai, bet jis vis vien aukojo šv. Mišias.

1505 metų ge­gužės 26 dieną, per Devintines, Pilypas meldėsi su jį aplankiusiais kardinolais, klausė kelių išpažinčių, - jos buvo tarsi tėviško atsisveiki­nimo ženklas, Viena paskutinių jo frazių, kuri galėtų būti šventojo palikimas mums, buvo: „Viskas yra tuštybė; kas nori kažko kito, nei Kristaus, pats nežino, ko nori...“

Apie pirmą valandą nakties, prieš pat savo mirtį, tėvui Antonio pasakė jau išeinąs. Pastarajam išskubant šauktis gydytojų pagalbos, tepasakė: „Reikia mirti, Nebesistenkite su savo vaistais. Aš mirštu.“ Skubiai susirinkusiai ben­druomenei meldžiantis, jis kilstelėjo ranką norėdamas palaiminti ir užmigo Viešpatyje,

Vienas iš jo penitentų įrengė Pilypui Neriui Naujoje bažnyčioje koplyčią ir nuo 1602 m, jo kūnas ilsisi ten.

Beatifikuotas 1615 m,, kanonizuotas 1622 m Jo die­ną Katalikų Bažnyčia mini gegužės 26 d.

Jau penkeri metai Oratorijos bendruomenė įsikūrusi Lietuvoje, Vilniuje (Antakalnio g, 4), jos durys atviros visiems, kuriems artima džiaugsmo apaštalo - šv, Pilypo Nerio - dvasia.

Parengė Vanda IBIANSKA

Artuma 2013 m. birželis

Priekaištai

Priekaištai nuodija santykius. Tas kuris niekada nekritikuoja savo sutuoktinio tegul meta akmenį pirmas! Juk tai taip patogu – apkaltinti jį, kad galėtum apginti save. Tačiau būkite atsargūs – šis žaidimas baigsis blogai.

Iškreipti santykiai

Kaltės jausmo įteigimas yra iškreiptų poros santykių pagrindas. Jų kilmės mechanizmai yra gerai žinomi. Iš pradžių kaltintojas apžavi būsimą auką, po to jis ją izoliuoja ir palengva nukerta kelius į įprastą aplinką ir tuos, kurie galėtų paremti. Vėliau jis pasinaudoja nuolatiniais priekaištaios ir pradeda ilgą skaldomąją veiklą. Palaipsniui auka atsiduria visiškoje priklausomybėje nuo budelio, ji jau nebeturi nei jėgų, nei valios kovoti. Ir iš šių spąstų ji gali išsigelbėti tik prašydama pagalbos. Žinoma, neverta kiekviename žmoguje įžvelgti perversijas. Bet iš kitos pusės manipuliacijos ir sistemingas nuvertinimas sutinkami ne taip jau ir retai.

Nei viena pora neapsieina be nesutarimų, nei vienas žmogus negali susilaikyti nuo noro papriekaištauti kitam, kad šis „elgiasi ne taip“. Vienus erzina vonioje deganti šviesa, kiti pyksta dėl sutuoktinio plepumo ar išlaidavimo. Kol kalba eina apie smulkmenas, kaltintojas ir kaltinamasis laikas nuo laiko pasikeičia vietomis ir tai yra normalu. Gerai, jei sutuoktiniai yra pasirengę išklausyti vienas kitą, priimti kritiką ir įvertinę ją, kaip teisingą, ketina keisti savo elgesį. Tokiu atveju kaltės jausmas tampa išeities tašku. Bet kai mes kalbame apie nuolatinio priekaištavimo pavojų, omenyje turim visiškai ne tuos smulkius „susirėmimus“, bet šeimyninio gyvenimo strategija tapusį kaltės jausmo provokavimą. Tokios strategijos tikslas ir pasekmė – absoliuti ir neginčijama valdžia savo sutuoktiniui.

Norint išvengti kaltės jausmo dažnai nereikia jokių žodžių. Praėjus aštuoniems metams po skyrybų 42 metų Eugenija sakė taip:  „Mano pirmasis vyras niekada ant manęs nerėkė, jis tiesiog... užversdavo akis! Aš iš karto su juo sutikdavau, puldavau „taisytis“, perdarinėti, plauti, perauklėti... Beje, tai jo nepatenkindavo“. Tas, kuris yra viskuo nepatenkintas, paprastai būna įsitikinęs, kad visi aplinkiniai turi atitikti jo lūkesčius. Ir kuo labiau sutuoktinis priartėja prie mano tobulumo įsivaizdavimo, tuo puikesniu žmogumi aš jaučiuosi.

Teigti kitam kaltės jausmą, laikyti, kad jis yra už viską atsakingas ir dėl visko kaltas, yra dar vienas būdas perkelti savo atsakomybę kitam, išteisinti save ir apginti narcizišką savo paties pasaulį: tai ne aš bloga(s), o ji(s)! Kaltės įteigimo mechanizmas yra varomas kaip tik šiais degalais.

Priekaištai, kaip šantažo būdas

Kaip ir vaikai, reikalaujnatys iš savo tėvų dovanėlių, vos tik jie išvažiuoja kelioms dienoms, taip ir suaugę siekdami savo užmačių verčia savo sutuoktinį(-ę) jausti kaltės jausmą. Bet galima kalbėti ir apie psichologinį projekcijos mechanizmą: mes priskiriame kitiems savo silpnybes ir ydas, kai nesame pasirengę matyti jas savyje. Perkeldami kaltę kitam, mes nustojame jaustis kalti. Tokiu mechanizmu pasinaudoja norintys užmegzti meilės romanus vyrai ir moterys. Jie nesiryžta prisipažinti, kad to nori, ir priekaštauja sutuoktiniui dėl jo neištikimybės. O tai suteikia teisę palikti jį be jokio kaltės jausmo. Tas pats mechanizmas suveikia ir realios neištikimybės atveju: tas, kuris žino esąs kaltas, im akltinti kitą visomis nuodėmėmis ir taip stengiasi pasijusti geriau. Tas, kuris renkasi vardinti pretenzijas, kurios neturi jokio ryšio su tikrąją nepasitenkinimo priežastimi  (tarkim apie lytinį nepasitenkinimą), atima galimybę abiem pasikalbėti apie savo sunkumus ir pakeisti santykius. Beje, tam reikalingas abipusis noras. Tam, kad būtų įmanoma žaisti kaltės jausmu, reikalinga, kad tame žaidime dalyvautų abu. Vienas kaltinas, o kitas leidžia jam taip elgtis ir yra pasirengęs išgirsti klatinimus: „Tai tavo kaltė, kad man nuobodu, tai tu kalta(s), kad aš nelaiminga(s)!“

Priekaištai, kaip poreikių tenkinimas

Susiformuoja pora – „budelis“ ir „auka“. Tas, kuris formuoja kaltės jausmą yra „budelis“, o tas, pas kurį formuojasi – „auka“. Bet ir budelui kyla kaltės jausmas. Tuomet gaunasi, kad šeimyninę sistemą sudaro du „budeliai“ ir dvi ‚aukos“. O daugelyje porų vyksta savotiškas „rungtyniavimas“ – kuris iš jų yra didesnė „auka“. Šioje pjesėje kiekvienas turi savo vaidmenį, todėl jei nors vienas nustos vaidinęs, viskas sugrius!

Užtenka, kad „kaltintojas“ ar ‚auka“ žengtų žingsnį į šoną, kai jis tuoj pat bus sugrąžintas į vietą, nes toje poroje jau susiformavo neurotinis ryšys. Deja, tamprus abipusių kaltinimų tinklas neįtikėtinai suvienija daugumą porų.

Labai dažnai prielaida tapti kaltintoju ar kaltinamuoju atsiranda dar ankstyvoje vaikystėje. Mes jautėmės kalti ir netobuli, negalintys savo tėvų padaryti laimingais. O dabar identifikuojamės su jais ir vaidiname apgautųjų vaidmenį arba ir toliau jaučiame kaltę. Yra trys kaltės jausmo formavimo motyvai:

1.                   Užaukštinta savivertė. „Aš žinau, kaip reikia elgtis, o tu – ne“.

2.                   Revanšas. Sutuoktiniai be galo kritikuoja vienas kitą, lyg žaisdami ping-pongą. Toks žaidimas padeda nuslėpti giliai slypintį nesėkmės jausmą ir negalvoti apie tai, kas negerai santykiuose.

3.                   Meilės ir pripažinimo poreikis. „Įrodyk man, kad mane myli, duok man tai, ko man trūksta, ir tada aš patikėsiu“.

Priekaštai, kmaip silpnybės požymis

Siekdamas užvaldyti kitą žmogų per jo nuvertinimą kaltintojas parodo savo paties pažeidžiamumą. Juk jis nesugebėjo rasti kito būdo santykių lygsvarai, kitaip, kaip tik sukeldamas sutuoktiniui nepasitikėjimą savimi. Koks likimas laukia tokios poros? Kai vienas iš jų mano, kad santykiai yra grindžiami pasitikėjimu, o kitas tuo naudojasi, kad kartas nuo karto galėtų smūgiuoti į tą skaudžią vietą, kurią žino jis, kyla reali grėsmė, kad pasitikėjimas išnyks visiems laikams, o sąjunga suirs. Be to troškimas kitą padaryti kaltu yra porą į aklavietę vedantis paradoksalių „žinių“ pagrindas. Pavyzdžiui vyras dovanoja žmonai gėles, o ji iš karto įtaria, kad tokiu būdu jis nori užglaistyti kokį nors savo poelgį. Vyras lieka kaltu abiem atvejais – ir kai dovanoja gėles ir kai jų nedovanoja. Ką jis bedarytų, jis visada neteisus. Gerai, jei kažkuriuo metu jis susimąstys, kodėl taip darosi ir ar tai tie santykiai, apie kuriuos jis svajojo. Kita paradoksali situacija – kai moteris reikalauja iš savo vyro, kad jis būtų valdingesnis. Jei paklus, parodys, kad jokios valdžios neturi ir neteks autoriteto jos akyse. Ne mažiau pavojinga ir destruktyvu kritikuoti kitą asmenį ir tas aplinkybes, kurių pakeisti jis negali – charakterio bruožų ir kilmės. Reikalauti, kad vyras-intravertas būtų emocionalus ir bendraujantis ar priekaištauti žmonai dėl jos kilmės reikštų parodyti tą problemą, kurios išspręsti jie negali.

Bet jei sutuoktinis toks netobulas, tai kodėl turiu su juo gyventi toliau? Yra kažkokie kabliukai ir magnetai, kurie laiko mus kartu. Kiekvienas sveria visus minusus ir pliusus nematomomis svartstyklėmis. Kol persveria pliusai, pora greičiausiai išliks. Bet situacija nepakis iš esmės. Beviltiška yra bandyti keistis vaidmenimis, stengtis atitikti vis augantiems kaltintojo reikalavimams ar kariauti su juo jo ginklu. Tai nepadės užkariauti meilės. Greičiau atvirkščiai – sutuoktinis gali galutinai prarasti susidomėjimą. Nereikia užmiršti, kad kitame mus traukia ne panašumas į mus, o tai, kad jis nepanašus į mus. ■

Migdolo medis

Pirmasis po saikingai šaltos Šventosios Žemės žiemos pražysta migdolas. Jau sausio mėnesį, prieš lapų išsiskleidimą pasirodo ir artėjantį pavasarį pranašauja kvapnūs balti penkialapiai žiedai. Todėl nuo seno jie buvo laikomi prisikėlimo simboliu. Migdolo vaisiai subręsta jau kovo mėnesį. Hebrajiškasis medžio vardas sudaro žodžių žaismą: šaged – migdolo medis ir šoged – aš budžiu. Ankstyvas sužydėjimas tarsi skelbia, jog medis nemiegojo visą žiemą.

Palyginus su šimtmečius augančiais alyvmedžiu ir figmedžiu, migdolo medis (Amygdalus communis) yra sąlyginai trumpaamžis. Pradėjęs vesti vaisius 4—5 metais, vaisingas būna dar 30—50 metų. Vidutinis medžio amžius -  130 metų.  Jo gimtinė – vakarinė Azijos dalis, tačiau vėliau paplito visose Viduržemio jūros pakrantėse.

Į Europą migdolas pateko per Graikiją, kur senovės mituose jis buvo laikomas vaisingumo simboliu. Antrame amžiuje jis atvežtas į Romą ir augintas patricijų soduose. Iš ten paplito po Pirėnų pusiasalį ir Prancūziją. Augintas ir kitose šalyse.

Dabar migdolo medžiai auginami ne tik Viduržemio jūros rajone, bet ir Kinijoje, JAV, Vidurinėje Azijoje, Kaukaze ir Krymo pusiasalyje. Pavienius medžius galima aptikti ir šiltesnėse Slovakijos dalyse, Pietų Moravijoje ir Čekijoje, nors gali iškęsti ir −25°с šaltį.

Migdolai auginami akmenuotuose 800 – 1600 metrų aukščio šlaituose. Paprastai jie auga agrupėmis po 3—4 medžius. Medžiui reikia daug šviesos, todėl grupė nuo grupės nutolusi per 5-7 metrus. Dėl gerai išvystytos šaknų sistemos puikiai atlaiko sausras.  Medis išauga iki 3 – 8 metrų aukščio ir yra šiek tiek panašus į trešnę.

Šventajame Rašte jis sutinkamas dešimt kartų. Senojo Testamento knygose migdolas atspindi paklusnumą Dievo valiai. Pradžios knygoje yra pasakojimas apie Izraelį, kuris stengėsi likti Egipto krašto valdytojo Juozapo malonėje. Todėl jis pasiuntė savo sūnus, kad nupirktų grūdų ir liepė jiems pasiimti dovaną: „Jų tėvas Izraelis jiems atsakė: „Jei taip turi būti, tada dar va ką padarykite: įsidėkite į savo maišus geriausių krašto vaisių ir nuneškite juos tam vyrui kaip dovaną – truputį balzamo ir truputį medaus, gumos ir sakų, riešutų ir migdolų“. (Pr 43:11). Migdolai buvo viena iš svarbiausių Kanaano krašto gėrybių, o juk visuomet norėdami pagerbti žmogų nešame jam pačias vertingiausias dovanas. O juk Egipte migdolas buvo labai brangus malonumas, kurį sau leisti galėjo tik faraonai ir jų artimieji.

Štai taip, per paprastą palyginimą Šventojo Rašto žodžiai mus įkvepia gyvenimui.

Migdolo žiedai

Kitoje istorijoje pasakojama, kaip Viešpats iš dvylikos protėvių namų vadų išsirinko vyriausiąjį. Jis liepė Mozei ant dvylikos lazdų surašyti protėvių namų vadų vardus ir padėti jas prieš Sandoros įsakymus. „Kai rytojaus dieną Mozė įėjo į Sandoros įsakymų palapinę, žiūri, Levio namų Aarono lazda buvo išsprogusi, – išskleidusi ne tik pumpurus, bet ir pražydusi, net su prinokusiais migdolais“. (Sk 17:24). Taip Viešpats parodė savo valią ir išsirinko Aaroną vyriausiuoju šventiku. Dabar tauta turėjo Devo išrinktąjį, kuris ves ją per dykumą ir žinojo, kad Viešpats yra jo pusėje.

Bet kodėl Aarono lazda pražydo migdolų žiedais? Apie ką tai kalba? Vienas iš Biblijos aiškintojų, XI amžiuje gyvenęs Rašis aiškina, kad migdolo vaisiai užsimezga greičiau nei kiti riešutai, todėl reiktų suprasti, kad Dievo bausmė prieš maištaujančius bus tokia pat greita. Peršasi išvada, kad migdolo medyje slypi žinia apie ankstyvą žydėjimą ir greitą brandą. Todėl akivaizdu, kad Aaronas pasirinktas vadu, nes žino, kaip elgtis įvairiose situacijose, o iš kitos pusės – vis jam besipriešinantys bus baudžiami nedelsiant. Todėl jis yra pats švenčiausias judėjų medis.

Kai Dievas savo pranašu pasirinko Jeremiją jis taip pat tai darė per migdolo šaką: „VIEŠPATS toliau kalbino mane, klausdamas: „Ką matai, Jeremijau?“ – „Budriojo medžio šaką“, – atsakiau. (Jer 1:11). Migdolo medžiui būdinga pavasarį pirmajam iš medžių sužydėti – tai yra būti budriam. Psalmėse galime perskaityti, kad: „Štai Izraelio globėjas nei snaudžia, nei miega!“ (Ps 121:4) Tokią dalią Viešpats skiria ir pasirinktam pranašui ir pažada jį apsaugoti. 

Migdolų žiedai Šventajame Rašte yra ryškus išminties ženklas, o Senojo Testamento laikų raižytojai - izraelitai naudojo juos kaip pavyzdžius dekoruodami sakralinius ir liturginius reikmenis. Štai Išėjimo knygoje (Iš 25, 33-34) nuodugniai aprašomas septynšakės žvakidės – menoros dekoravimas:  „Trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant vienos šakos, ir trys migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su galvute ir vainiklapiais, ant kitos šakos. Tokios bus visos šešios iš žvakidės išeinančios šakos. Ant žvakidės koto bus keturios migdolo žiedų išvaizdos taurelės, kiekviena su savo galvutėmis ir vainiklapiais“.  Matome, kad migdolo žiedas čia yra būtinas atributas – Dievas panorėjo, kad žmonės niekada nepamirštų jo valios ženklo. O ir pačios žvakidės konstrukcija, medžiagas Mozei išaiškino pats Viešpats. Jis nurodė, kad žvakidė turi būti padaryta iš vieno talento (apie 33—36 kg) aukso. Tai buvo vienintelis auksinis šventyklos reikmuo.

Migdolo žiedus sutinkame ir išminties mokytojo Koheleto knygoje. Čia jau kitas kontekstas – mat žydintis migdolo medis yra panašus į žmogaus baltus plaukus senatvėje, o penktame skyriuje kalbama kaip tik apie ją: „Kai migdolas pražysta, o žiogas vos bepasivelka ir kapario uoga tampa bejėgė, Kadangi žmogus eina į savo amžinuosius namus“ (Koh 12:5). Čia balti migdolo žiedai simbolizuoja išmintingą senatvę, kurią atpažįstama iš žilų plaukų,  nerangus žiogas – lėtus seno žmogaus judesius, o kapario uoga žadino lytinį potraukį ir galią bei apetitą.  Todėl bejėgė kapario uoga galėjo ženklinti šių galių praradimą, kas irgi yra senatvės požymis. 

Taigi apžvelgdami migdolo simboliką pastebime, kad jis atspindi ir ženklina išmintingą Dievo valią. Tai patvirtina ir nuo seno žinomos gydomosios migdolo savybės, o juk mes žinome, kad Dievas liepia saugoti mums savo sveikatą. Todėl Jis išmintingai yra parinkęs tai vienus tai kitus vaisius, kurie gydo mūsų negalavimus. Dar Avicena pastebėjo, kad migdolai palankiai veikia gydant odos defektus (strazdanas, nudegimus, kraujosruvas), riešutai stabdo apsvaigimą nuo alkoholio. O migdolų aliejus yra rekomenduojamas sergant kvėpavimo takų, inkstų, skrandžio ir ginekologinėmis ligomis.

Migdolo medis nebyliai kreipiasi į mus, kviesdamas paklusti, atgailauti ir kuo greičiau ištaisyti savo klaidas. Juk tie žiedai yra ankstyvi, todėl turime apsaugoti juos nuo šalnų.

Apie aštuonis žmogaus gundymo būdus ir kovą su jais

Senolis Kleopas (Ilija. Rumunija )

Šventieji tėvai sako, kad žmogus eidamas link išganymo būna puolamas iš aštuonių pusių: iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės.

Iš nugaros žmogus gundomas, kai jis vis prisimena savo anksčiau padarytas nuodėmes ir piktus darbus, ir tokiu būdu vėl sugrąžina juos į savo sąmonę, mąstydamas apie juos iki nusivylimo ar iki saldaus pasimėgavimo. Toks senų poelgių mąstymas yra piktojo gundymas.

Iš priekio žmogus puolamas dažniausiai per baimes, kurios apima mąstant apie ateitį: kas atsitiks jam arba pasauliui, kiek laiko dar gyvensime, ar turėsime ką valgyti, ar nebus karų. Gąsdinamasi įvairiomis spėlionėmis, numatymais, pranašystėmis ir visu tuo, kas sukelia mumyse baimę.

Iš kairės žmogus gundomas akstinais į įvairias nuodėmes; jis traukiamas į tokius poelgius ir darbus, kurie aiškiai žinomi kaip nuodėmingi ir pikti, tačiau nepaisant to, žmonės juos daro. Tai gundymas traukiant į atvirą ir sąmoningą nuodėmę.

Iš dešinės būna dviejų rūšių gundymai. Pirmas, kai žmogus daro gerus darbus ir elgiasi, sakytum gerai, bet jo ketinimai ir tikslai būna blogi. Pavyzdžiui, gražiai elgiamasi ir darbai geri, bet tai daroma iš garbės troškimo ar noro išgirsti pagyrimą, arba tikintis sau kokios nors naudos. Taigi, gėris daromas iš garbėtroškos, savanaudiškumo, godumo. Todėl darbai su tikslu, kuris nėra ir negali būti iš Dievo, iš esmės yra gundymas, dangstomas blogis. Antrasis būdas – tai velnio pasirodymas Dievu arba Dievo angelu. Tokį velnio apsireiškimą, patikliai žmogaus priimtą, šventieji tėvai vadina velnio apgaule, suvedžiojimu.

Iš viršaus žmogus yra velnio gundomas, kai jis nors ir gali, bet neatlieka gerų darbų ir nepuoselėja dorybių iš tingumo.

Iš apačios gundymas taip pat vyksta dviem būdais. Pirmasis, kai žmogus puola į žygdarbius, neatitinkančius jo jėgų, ir neprotingai persitempia. Taip būna, kai kas nors sirgdamas ima dar griežčiau pasninkauti, kas yra ne jo jėgoms, ar kitaip perlenkia lazdą uolumu, kuris yra aukščiau jo fiziniu ir dvasinių jėgų. Toks uolumas (užsispyrimas) yra nuolankumo trūkumas ir puikybė. Antrasis gundymo iš apačios būdas yra tuomet, kai žmogus siekia įminti Švento Rašto ir Dievo slėpinius neturėdamas reikiamo dvasinio ūgio. Tai būna tuo atveju, kai žmogus siekia pats perprasti Dievo slėpinius Šventajame Rašte, kad galėtų aiškinti ir mokyti kitus žmones, o tuo tarpu yra pats dvasiškai nesubrendęs. Reiškia, kad mums reikėtų aiškinti tik tuos Šventojo Rašto slėpinius, kurie atitinka mūsų dvasinę brandą (amžių) ir „valgyti" juos su karčiosiomis žolelėmis, tai yra su visu tuo, ką mums atneša gyvenimas. Na, o didžiausi ir aukščiausi Šventojo Rašto, Dievo mokslo Ir Dievo apvaizdos slėpiniai kaip tvirtas kaulas nesukramtomi pieniniais dantimis. Juos įveikia tik ugnis, tai yra jie tampa suprantami tik dvasinės brandos amžiuje žmonėms, kurie patyrę dvasioje ir yra užgrūdinti Dievo kalvėje (patyrę ir meistriški dėl palaimintos dieviškos ugnies veikimo).

Iš vidaus žmogus gundomas tais dalykais, kurie yra jo širdyje, iš jos išeina ir gundo žmogų. Mūsų Viešpats Jėzus Kristus yra aiškiai pasakęs, kad iš žmogaus vidaus, iš jo širdies, kyla nuodėmingi, netyri ketinimai ir norai, kūno gašlumas, kuriais žmogus gundomas (plg. Mt 15,19). Žmogų gundo ne tik velnias, bet ir žmogiškasis pyktis, pikti kėslai, įpročiai, blogi norai, vidinis pritarimas nuodėmei ir jos neigimas, kas išeina iš netyros širdies.

Iš išorės: aštuntieji velnio gundymo vartai atsiveria žmogaus viduje per išorinius dalykus ir dingsta, tai yra per visa tai, kas patenka į žmogų iš išorės per jausmus, kurie yra tarsi dvasios langai. Tie išoriniai dalykai nėra blogi patys savaime, tačiau per jausmus jais žmogus gali būti gundomas ir išprovokuojamas blogiui ir nuodėmei.
Tokie yra aštuoni gundymo būdai, nepriklausantis nuo to, ar žmogus gyvena pasaulyje , ar vienuolyne.

Su šiais aštuoniais gundymais – iš nugaros, iš priekio, iš kairės, iš dešinės, iš viršaus, iš apačios, iš vidaus ir iš išorės – reikia kovoti blaivumu, tai yra dėmesingumu, atsargumu, dvasios ir kūno budrumu ir budėjimu, blaiviu pamatuotu mąstymu. Reikia būti blaiviu ir mąstančiu, dėmesingai sekti savo mintis ir poelgius, kita vertus, reikia nuolat maldoje tarti Viešpaties Jėzaus Kristaus vardą, ir toji malda turi būti nepaliaujama. Kitais žodžiais tariant, šventieji tėvai sako, kad kova prieš visus gundymus ir aistras yra štai kame: reikia saugoti nuo pagundų savo protą ir kūną – tai mūsų rūpestis ir žygdarbis, kita vertus, reikia nepaliaujamai malda šauktis į pagalbą Visagalį Viešpatį Jėzų Kristų. Pagrindine laikoma Jėzaus malda: „Viešpatie Jėzau Kristau, pasigailėk manęs nusidėjėlio".

Iš knygos „Didysis senolis Kleopas, rumunų stebukladarys".