Darboholikas ir darbštuolis: kaip atsikratyti vieno ir tapti kitu

Didelis bankas. Laikas - 18.00. Visi sėdi ir dirba. Vienas iš darbuotojų išjungia kompiuterį, apsirengia, ima portfelį ir išeina. Visi kiti palydi jį nepritariančiais žvilgsniais.

Kita diena. 18.00 tas pats žmogus išjungia kompiuterį, apsirengia, ima portfelį ir išeina. Visi tęsia darbą, bet pradeda šnibždėtis ir reikšti nepasitenkinimą.

Kita diena. 18.00 tas pats žmogus išjungia kompiuterį, apsirengia, ima portfelį ir tada prie jo prieina kolega:

- Jonai, kaip tau ne gėda! Mes sėdim, dirbam, ketvirčio pabaiga, reikia tiek ataskaitų parašyti! Mes juki irgi norime namo, o tu....

- Chebra, aplamai tai aš atostogauju!

Darboholizmas yra psichologinė priklausomybė nuo darbo ir nekontroliuojamas poreikis nuolat dirbti. Toks potraukis užpildo visą gyvenimą ir išstumia visus kitus poreikius bei interesus. Darboholiko požymiai: jis su pasididžiavimu pasakoja apie tai, kad daug dirba, paniekinamai žiūri į tuos, kurie dirba mažiau ir blogiau, nei jis. Toks žmogus nesugeba atsakyti, kai yra prašomas papildomai padirbėti ir paprastai linkęs į varžybas.

Darbštumas ir darboholizmas

Dauguma darbdavių skatina darboholizmą ir prilygina jį darbštumui. Tačiau darbštumas ir darboholizmas yra skirtingi psichologiniai reiškiniai. Jei pirmasis turi būti skatinamas, tai antrąjį reikia stabdyti. Pagrindinis skirtumas tarp darbštumo ir darboholizmo (kaip ir kitais elgesio priklausomybės atvejais) yra tame, kad sveikas elgesio modelis kažką duoda gyvenimui, o priklausomybės – atima.

Darbštus žmogus turi prieš akis tikslą ir ja yra svarbus jo darbo rezultatas. Profesinė tokio žmogaus veikla yra tik gyvenimo dalis, saviraiškos būdas, materialinės gerovės ir gerbūvio užtikrinimo priemonė. Pas darboholiką viskas atvirkščiai – jo darbo rezultatas neturi prasmės, darbas yra laiko užpildymo priemonė, toks žmogus nukreipia save į gamybinius procesus. Darboholizmas yra pabėgimas nuo realybės keičiant psichinę savo paties būseną. Šiuo atveju ji pasiekiama susikoncentruojant darbe.

Tačiau nepaisant šių skirtumų, riba tarp darbštumo ir darboholizmo yra labai neaiški. Ne veltui darboholizmas dažnai yra vadinamas perdėtu darbštumu. Neretai žmogus yra vadinamas darboholiku vien dėl to, kad jam patinka dirbti. Iš kitos pusės ne kiekvienas, kantriai dirbantis žmogus yra darbštus ar darboholikas. Viršvalandžiai yra įprasta daugelio kontorų darbuotojų būsena.

Riba tarp naudingo darbštumo ir žalingos priklausomybės eina ten, kur darbas iš priemonės pasidaro tikslu. Išskirtinis darboholizmo požymis – jausmas, kad darbas yra tapęs vieninteliu gyvenimo tikslu. Darbštūs žmonės moka išlaikyti gyvenimo pusiausvyrą. Jie gali sėdėti prie darbo stalo ir galvoti apie kurortą. Darboholikai daro atvirkščiai – jie slidinėja ir galvoja apie darbą.

Dž. Spens ir A. Robinson (Spens, Robinson, 1992) sukūrė specialią skalę, kurioje vertinami trys darboholizmo komponentai: „įsitraukimas į darbą“, „potraukis darbui“, „pasitenkinimas nuo darbo“. Remiantis tuo išskiriami šeši darbuotojų tipai.

Darbuotojų klaisifikacijos lentelė

Darbuotojo tipas	įsitraukimas į darbą	potraukis darbui	pasitenkinimas nuo darbo
Darbo entuziastas	Didelis	Mažas	Didelis
Darboholikas	Didelis	Didelis	Mažas
Darboholikas-entuziastas	Didelis	Didelis	Didelis
Neužsiėmęs darbuotojas	Mažas	Mažas	Mažas
Neįsitempęs darbuotojas	Mažas	Mažas	Didelis

Pasiekimai bet kuriame darbe – karjera, talento realizavimas ir pan. reikalauja ne vien darbštumo, bet ir pasiaukojamo darbo. Negatyvios tokio darbo pasekmės yra mokestis už sėkmę.

Pseudo darboholikai

Ne visi darboholikai yra tikri, t.y. patiriantys patologinę trauką dirbti. Nemaža ir menamų darboholikų, kurie neturi potraukio dirbti, tačiau užsibūna darbe dėl kitų prežasčių. Kai kurie perdėtomis pastangomis slepia savo negebėjimą įgyvendinti iškeltas užduotis.

Melagingi darboholikai intensyvų darbą naudoja, kaip apsauginį ir kompensacinį mechanizmą. Paprastai jie bodisi įtemptu darbo grafiku, nuolat skundžiasi dėl sunkių darbo sąlygų, dideles apkrovas, jaučiasi „kankiniais“, kurie turi atlikti po dvi normas per dieną. Jie permanentiškai kalba apie darbo vietos keitimą, bet labai retai tam pasiryžta, nes naujoje vietoje kartosis tas pats. Jų darbo efektyvumas dažnai būna aukštas, bet niekada neatitinka įdėtų pastangų.

Darbas be išeiginių, nenormuota darbo diena ir nuolatiniai pervargimai veda link darbo efektyvumo sumažėjimo ir klaidų. Tai gali būti ir dėl žemos organizacinės įstaigos kultūros. Toku atveju darbuotojai turi prisitaikyti prie jos. Pavyzdžiui viena iš „užsisėdėjimo“ darbe priežasčių gali būti viršininko darbo stilius. Kai kuriose firmose „darbo diena“ prasideda ne 9-10 valandą ryto, kai visi susirenka, bet apie 12, kai pasirodžius viršininkui visas ofisas “pabunda”.

Galima išskirti šiuos pagrindinius pseudo darboholikų tipus:

Hyperatsakingi specialistai. Dažnai jie yra vadinami „darbiniais arkliais“, „motorais“. Kalba eina apie tuos, kurie pernelyg daug įsipareigoja. Jie tikrai ir nuoširdžiai serga už kompanijos reikalus ir mano, kad daug kas priklauso tik nuo jų. Įprastai tai būna vyresnieji vadybininkai, padalinių vadovai, finansų darbuotojai. Jie savanoriškai apsiima per daug įsipareigojimų ir dirba pagal principą: „Kas, jei ne aš?“ Kai supranta, jog nespėja padaryti užsikrauto darbo, jie užtrunka darbe, kad laiku spėtų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Tipiška tokių darbuotojų problema – negebėjimas suplanuoti asmeninį laiką. O vyresnybė greitai supranta, kas „veža“, tai tam ir „krauna“.  Tokie darbuotojai rizikuoja perdegti anksčiau nei kito darboholikai. Jie gali nutrūkti ir rimtai susirgti.

Priverstiniai pseudo darboholikai. Tai tokie darbuotojai, kurie priversti dirbti po 10-12 valandų per dieną dėl to, kad jų vadovybė nemoka tinkamai organizuoti darbo procesą. Kai kurie viršininkai „subręsta“ darbui tik į vakarą. Arba kompanijoje nemoka tinkamai iškelti užduotis, ir tada darbuotojai dirba pagal principą „Stovėk ten, ateik čia!“ Todėl darbuotojai sukanda dantis ir dirba viršvalandžius.

Paskutinės minutės pseudo darboholikai.  Tai tie žmonės, kurie nemoka išsikloti tolygiai, negeba mobilizuotis, kai reikia šturmuoti. Jie gali dirbti iki vėlumos, išeiginėmis ir sekmadieniais, bet kai tik ateina paskutinė minutė – grįžta prie savo režimo. Jie dirba netolygiai – dienomis valandų valandas gali praleisti rūkykloje, kalbėtis apie politiką, o vakare skubiai rašyti „degančią“ ataskaitą. Jie patiria ypatingą malonumą nuo darbo sutrumpintais terminais, juos skatina „šturmo“ situacija. Juos vargina monotoniška situacija „nuo-iki“.

Prevencinės priemonės ir kova su darboholizmu

Visų pirma darboholikas turi užduoti sau klausimą: kuo galiu padėti pats sau? Savi-pagalba ir profilaktika yra įmanoma tik tada, kai išmokstama teisingai išdėstyti savo gyvenimo prioritetus ir reguliuoti darbines apkrovas. Štai kelios paprastos taisyklės.

Susimąstykite – ar jūs dirbate tam, kad gyventumėte, ar gyvenate tam, kad dirbtumėte? Gyvenime yra tūkstančiai didelių ir mažų džiaugsmų – kelionės, sportas, romantiniai pasimatymai, bendravimas su draugais. Ir visa tai gali praeiti šalia jūsų.

Nesigriebkite už kiekvienos daug žadančios galimybės. Prieš užsikraudami eilinį krūvį pagalvokite, ką tai reikš jūsų šeimai ir jums asmeniškai. Jūs negalėsite viskuo užsiimti gerai. Daugybė planų veda į painiavą, užsimiršimą ir jausmą, kad virš galvos lyg Damoklo kardas kabo nepabaigti projektai. Mokykitės planuoti ir teisingai išdėstyti prioritetus: patys svarbiausi ir būtiniausi šio laiko dalykai turi būti pirmiau, visa kita – vėliau.

Išmokite dalintis darbu. Kuo labiau pasitikėsite bendradarbiais, tuo patikimesnė bus jūsų komanda, tuo sėkmingesnis bus darbas. O darbo sėkmė yra pats palankiausias karjeros fonas.

Kasdien priverskite save skirti laiką darbui ir poilsiui. Nuo darbo pabaigos momento šį vakarą iki darbo pradžios momento ryt ryte turi praeiti ne mažiau nei 12 valandų. Tai privers jus kruopščiau planuoti savo laiką.

Netempkite visų ant savo kurpalio. Yra žmonių, kurie savo gyvenimo nematuoja karjeros laiptais. Žinokite, kad svaiginančios aukštumos laimės dar negarantuoja.

Sudarykite darbo planą kiekvienai savaitės dienai ir pasižymėkite tai, ką įgyvendinote. Tada nesinervinsite stengdamiesi prisiminti – ar padaryta tai, kaip ir kada.

Leiskite sau pailsėti. Pirmą „susilaikymo“ savaitę sutrumpinkite savo darbo grafiką 4 valandomis. Jus kankins nuobodulys, dvasinė tuštuma ir nepasitenkinimo jausmas. Gali būti net fizinių negalavimo simptomų. Jokiu būdu netrumpinkite savo poilsio laiko, kol neišmoksite susitvarkyti su tuo „atliekamu“ laiku. Kitas sveikatinimo laiptelis – išlaisvinti vieną poilsio dieną per savaitę. Pradžioje net pagalvoti bus baisu. Bet su laiku galėsite leisti ir dvi išeigines. Tereikia tik noro ir užsispyrimo.

Stenkitės nepoilsiauti su tais, kurie užverčia jus savo problemomis ir emocijomis. Savo poilsį organizuokite taip, kad tikrai persijungtumėte į kažką nauja ir nepažįstama.

Nors kartais palepinkite save. Baigėte projektą – nusipirkite naują daiktą, uždirbote premiją, - dalį pinigų išleiskite pietums su draugais. Stenkitės jausti pasitenkinimą ne tik iš darbo, bet ir iš poilsio. Išaiškinkite sau, kad dykinėjimas kartais yra visiškai normali žmogaus būsena.

Žaiskite komandinius žaidimus, jei darbą sąlygoja vienatvė. Tai gali būti krepšinis, tinklinis, bet ne plaukiojimas ar bėgiojimas ristele. Nevenkite žmonių ir neatsisakykite nuo pasiūlymo pasivaikščioti su kitais ar nueiti į kavinę.

Administracinės priemonės. Tame nėra nieko ekstraordinaraus. Tai – racionalus darbo organizavimas, aiškus tarnybinių pareigų paskirstymas, koordinuotas darbuotojų darbas, o svarbiausia – aiškus ir suprantamas tikslo iškėlimas. Visa tai padeda išvengti darboholizmo. 

Jevgenijus Iljinas. Psichologijos mokslų daktaras, Rusijos valstybinio pedagoginio Gerceno universiteto profesorius.