Žmonės lagaminais naudojosi dar
iki jų atsiradimo. Tačiau dideli krepšiai ir nepatogios kelioninės dėžės, su
kuriomis tekdavo vykti j keliones, galėjo „atmušti" norq keliauti net
prisiekusiems keliautojams.
Atsiradus
patogiam bagažui, kelias atrodė trumpesnis. Todėl atsirado vis daugiau pageidaujančiųjų
pakeliauti po pasaulį. O kodėl gi ne? Sumetei savo daiktus į dėžę su rankena,
pagriebei ją — ir pirmyn!
Viskam savas laikas
Kuo
senovėje žmonės keliaudavo? Arba savomis kojomis, arba arkliais, arba laivais,
Tačiau pėsčias keliautojas su savimi daug nepasiims — kuprinė ant nugaros, ir į
kelionę. Turtingiesiems tarnai sukraudavo bagažą į vežimą arba atveždavo jį į laivą. Taip buvo Senovės Graikijoje ir Romos
imperijoje bei daugybę šimtmečių vėliau. Pagrindinė transporto priemonė buvo
karietos, vežimai, diližanai. Jie važiavo lėtai, per dieną geriausiu atveju
nukeliaudavo iki 120 kilometrų. Tačiau norinčiųjų keliauti tai nesustabdė! Tuirtingi
žmonės (tais laikais turizmas buvo prieinamas tik jiems) labai mėgo keliauti,
tačiau tik tuo atveju, jei nejusdavo nepatogumų. Vojažai truko ilgus mėnesius,
o kartais metus. Pavyzdžiui, didysis vokiečių poetas Gėtė su savimi į kelionę
imdavo įspūdingą kiekį drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kelių knygų lentynų
turinį. Žinoma, bagažas, kuris buvo supakuojamas į dėžes, tilpdavo keliuose
ekipažuose. Iki šiol muziejuose galima pamatyti įvairių dydžių kelioninių
dėžių, kurios buvo pagamintos iš medžio arba faneros ir aptrauktos oda. Kartais
jas apkaldavo metalinėmis juostelėmis, o dangčius uždarydavo specialiais
užsegimais. Šiuos panašius į valstietiškas skrynias daiktus vadino baulais. Jie
nieko bendra neturi su tais, kuriuos tempia prekeiviai šiuolaikiniuose
turguose. Itališkai „baule“ reiškia „pailga kelioninė skrynia, ypatingos
apvalainos formos dėžutė“. Tokius baulus mūsų protėviai pritvirtindavo diržais
prie dangčio arba diližano gale. Žinoma, bagažo šeimininkai patys jų
nenešiodavo ir — gink, Dieve! — nekraudavo į ekipažą: tam buvo samdomi specialūs
žmonės.
Viskas
pasikeitė tuomet, kai XIX amžiuje pradėjo tiesti geležinkelius. Kelionės tapo
prieinamos, atsidarė pirmosios turistinės kontoros. Todėl atsirado
„portatyvinių baulų“, kurie butų patogūs pernešti iš vienos vietos į kitą,
poreikis.
Plokščia dėžė su rankena
Žmoniją
išgelbėjo mažai kam tuomet žinomas Lui Vjitonas. Pats jis kilęs iš Šveicarijos,
o būdamas keturiolikos metų, išvyko ieškoti laimės į Paryžių. Vaikiną į
pameistrius paėmė stalius, kuris gamino ir pardavinėjo kelionines skrynias ir kartonines
dėžes. Po kelerių metų jaunuolis tapo profesionaliu meistru ir atidarė savo
dirbtuvę. 1853 metais sąžiningas skrynininkas Lui Vjitonas pagaliau gavo
Prancūzijos imperatorienės Eugenijos tiekėjo statusą. Daugelio panašių tiekėjų
vardai išnyko, tačiau ponas Vjitonas tapo tikru išradėju.
Užuot
gaminęs būtinus aristokratams apvalainus minkštus krepšius skrybėlėms ir
krinolinams bei paprastas skrynias, jis išrado lagaminą. Per pusantro šimto
metų visi galėjo įsitikinti, kad būtent jame visus daiktus laikyti patogiausia.
Pervežimo metu jis užima mažai vietos, drabužiai nesusilamdo ir t.t.
1854
metais Lui Vjitonas pagamino pirmąjį savo lengvą lagaminą su pakaba ir parodė
Paryžiaus publikai. Taip sumanus meistras savo vardą įrašė į mados istoriją.
Naujiena buvo įvertinta deramai — juk iki tol buvo naudojami jau žinomi baulai,
kurie, nors ir buvo talpūs bei dideli, turėjo daug trūkumų — iš jų išimti
daiktai neatrodė tvarkingai. O legendinio skrynininko išradimas leido juos
sudėti tinkamai.
O
1858 metais su ženklu „Louis Vuitton“ atsirado apmušti pilku audiniu plokšti
lagaminai (anksčiau juos gamino išgaubtus). Tai iš esmės pakeitė bagažo
kultūrą—dabar lagaminus buvo galima dėti vieną ant kito, Keturiasdešimtmetis
Lui Vjitonas tapo populiarus tarp mados besivaikančių keliautojų. Tad ėmė įgyvendinti
savo idėją — pradėjo gaminti bagažo pervežimo įrenginius (lagaminus,
sakvojažus, krepšius ir rankines), pagamintus vienu stiliumi. Verslas Vjitonui
sekėsi, jo biuras tapo Mados namais (jų prekės ženkle puikavosi įkūrėjo
inicialai). Beje, jo bagažo įrenginiai su ženklu LV iki šiol yra tarp
populiariausiųjų pasaulyje. Jau pusantro amžiaus Lui Vjitono žymus prancūzų
prekės ženklas išlieka vieninteliu keliaujančio elito favoritu. Šios firmos gaminiai
tapo būtinais monarchų, politikų, kino žvaigždžių, aristokratų bei sportininkų
aksesuarais. Kompanijos klientų sąraše tokie vardai kaip: Nikolajus II, Marlena
Ditrich, Čarlis Čaplinas, Vindzoro hercogai, Kerkas Duglas, Odrė Hepbern, Šeron
Stoun... Šį sąrašą dar būtų galima tęsti.
Jau
XIX amžiaus pabaigoje prekyboje pasirodė galbūt ne tokių prabangių, tačiau
nebrangių kitų gamintojų gaminių. Galimybė pakeliauti po pasaulį atsirado
daugeliui vidutines pajamas gaunančių žmonių. Beje, klasikinis lagaminas, su
kuriuo į stovyklas keliaudavo mūsų tėvai, suapvalintais metaliniais kampais,
pagamintas iš faneros, apmuštos kiaulės arba dirbtine oda, su rankena iš
plieninių kilpelių ir blizgančiomis sagtelėmis, nuo to laiko beveik
nepasikeitė.
Patvarumo patikrinimas
Tačiau
netikėtų protrūkių „lagaminų kūryboje“ vis dėlto įvykdavo. Vieną iš jų
įgyvendino belgas Džesis Sveidas. 1910 metais jis kartu su šešiais tarnautojais
įkūrė savo kompaniją. Jo prekiniu ženklu tapo nuotrauka, kurioje
nufotografuotas pats firmos šeimininkas, jo tėvas ir trys broliai, stovintys
ant lagamino dangčio. Taip jie demonstravo savo gaminių patvarumą. Esmė ta, jog
XX amžiaus viduryje įprasti traukiniai pradėjo konkuruoti su lėktuvais.
Vadinasi, keleiviams jau reikėjo praktiškesnių lagaminų: patvaresnių, lengvų ir
pigių. Suprasdamas, kad skrendant lėktuvu bus svarbus kiekvienas kilogramas
bagažo, Džesis 1941 metais įregistravo naują prekės ženklą - „Samsonite“. O
pavadino jį savo mylimo Biblinio personažo Samsono, kuris pasižymėjo nežmoniška
jėga ir ištverme, garbei. Gamindamas savo produkciją Šveidas atsisakė medienos,
kuri sudarė lagaminų pagrindą, ir pradėjo juos gaminti iš aliuminio bei
plastmasės. Bendras svoris, kurį išlaikė jo gaminio dangtis, sudarė 500 kg.
„Tarsi
lagaminas be rankenos: ir nešti sunku, ir numesti gaila“, — taip dažnai sako
apie kažką reikalingo, tačiau sukeliančio nepatogumų. Tačiau ir su rankena
pilną lagaminą buvo sunku traukti. „O kodėl nepastačius jo ant ratų?“ - kartą sumąstė amerikietis Bernardas Devidas
Sadou. Ši mintis jam kilo tada, kai jis su žmona vyko iš atostogų Amerikoje.
Bevargdama jūros uoste su dviem dideliais sunkiais lagaminais, sutuoktinių pora
pastebėjo uosto darbuotoją, lengvai ridenantį pakrautą vežimėlį. Taip Sadou
kilo idėja pastatyti lagaminą vertikaliai, pritaikius jam ratukus. 1972 metais
jis užpatentavo savo naujovę. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, sumanaus
amerikiečio išradimo ilgai nesiėmė, įgyvendinti nė vienas fabrikas. Jis mynė
daugelio firmų slenksčius, kol pagaliau jo įrenginiu susidomėjo kompanijos
„Macy's“ viceprezidentas. Patogi naujovė buvo paleista į gamybą. O dabar
lagaminas ant ratukų - vienas iš neatskiriamų tikro keliautojo atributų.
savaitė Nr.29, 2008 liepos 16 d.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą