2014 m. kovo 30 d., sekmadienis

Kokia kelionė be lagamino?



Žmonės lagaminais naudojosi dar iki jų atsiradimo. Tačiau dideli krepšiai ir nepatogios kelioninės dėžės, su kuriomis tekdavo vykti j keliones, galėjo „atmušti" norq keliauti net prisiekusiems keliautojams.
Atsiradus patogiam bagažui, kelias atrodė trumpesnis. Todėl atsirado vis daugiau pageidaujančiųjų pakeliauti po pasaulį. O kodėl gi ne? Sumetei savo daiktus į dėžę su rankena, pagriebei ją — ir pirmyn!
Viskam savas laikas
Kuo senovėje žmonės keliaudavo? Arba savomis kojomis, arba arkliais, arba laivais, Tačiau pėsčias keliautojas su savimi daug nepasiims — kuprinė ant nugaros, ir į kelionę. Turtingiesiems tarnai sukraudavo bagažą į vežimą arba atveždavo jį į  laivą. Taip buvo Senovės Graikijoje ir Romos imperijoje bei daugybę šimtmečių vėliau. Pagrindinė transporto priemonė buvo karietos, vežimai, diližanai. Jie važiavo lėtai, per dieną geriausiu atveju nukeliaudavo iki 120 kilometrų. Tačiau norinčiųjų keliauti tai nesustabdė! Tuirtingi žmonės (tais laikais turizmas buvo prieinamas tik jiems) labai mėgo keliauti, tačiau tik tuo atveju, jei nejusdavo nepatogumų. Vojažai truko ilgus mėnesius, o kartais metus. Pavyzdžiui, didysis vokiečių poetas Gėtė su savimi į kelionę imdavo įspūdingą kiekį drabužių ir namų apyvokos reikmenų, kelių knygų lentynų turinį. Žinoma, bagažas, kuris buvo supakuojamas į dėžes, tilpdavo keliuose ekipažuose. Iki šiol muziejuose galima pamatyti įvairių dydžių kelioninių dėžių, kurios buvo pagamintos iš medžio arba faneros ir aptrauktos oda. Kartais jas apkaldavo metalinėmis juostelėmis, o dangčius uždarydavo specialiais užsegimais. Šiuos panašius į valstietiškas skrynias daiktus vadino baulais. Jie nieko bendra neturi su tais, kuriuos tempia prekeiviai šiuolaikiniuose turguose. Itališkai „baule“ reiškia „pailga kelioninė skrynia, ypatingos apvalainos formos dėžutė“. Tokius baulus mūsų protėviai pritvirtindavo diržais prie dangčio arba diližano gale. Žinoma, bagažo šeimininkai patys jų nenešiodavo ir — gink, Dieve! — nekraudavo į ekipažą: tam buvo samdomi specialūs žmonės.
Viskas pasikeitė tuomet, kai XIX amžiuje pradėjo tiesti geležinkelius. Kelionės tapo prieinamos, atsidarė pirmosios turistinės kontoros. Todėl atsirado „portatyvinių baulų“, kurie butų patogūs pernešti iš vienos vietos į kitą, poreikis.
Plokščia dėžė su rankena
Žmoniją išgelbėjo mažai kam tuomet žinomas Lui Vjitonas. Pats jis kilęs iš Šveicarijos, o būdamas keturiolikos metų, išvyko ieškoti laimės į Paryžių. Vaikiną į pameistrius paėmė stalius, kuris gamino ir pardavinėjo kelionines skrynias ir kartonines dėžes. Po kelerių metų jaunuolis tapo profesionaliu meistru ir atidarė savo dirbtuvę. 1853 metais sąžiningas skrynininkas Lui Vjitonas pagaliau gavo Prancūzijos imperatorienės Eugenijos tiekėjo statusą. Daugelio panašių tiekėjų vardai išnyko, tačiau ponas Vjitonas tapo tikru išradėju.
Užuot gaminęs būtinus aristokratams apvalainus minkštus krepšius skrybėlėms ir krinolinams bei paprastas skrynias, jis išrado lagaminą. Per pusantro šimto metų visi galėjo įsitikinti, kad būtent jame visus daiktus laikyti patogiausia. Pervežimo metu jis užima mažai vietos, drabužiai nesusilamdo ir t.t.
1854 metais Lui Vjitonas pagamino pirmąjį savo lengvą lagaminą su pakaba ir parodė Paryžiaus publikai. Taip sumanus meistras savo vardą įrašė į mados istoriją. Naujiena buvo įvertinta deramai — juk iki tol buvo naudojami jau žinomi baulai, kurie, nors ir buvo talpūs bei dideli, turėjo daug trūkumų — iš jų išimti daiktai neatrodė tvarkingai. O legendinio skrynininko išradimas leido juos sudėti tinkamai.
O 1858 metais su ženklu „Louis Vuitton“ atsirado apmušti pilku audiniu plokšti lagaminai (anksčiau juos gamino išgaubtus). Tai iš esmės pakeitė bagažo kultūrą—dabar lagaminus buvo galima dėti vieną ant kito, Keturiasdešimtmetis Lui Vjitonas tapo populiarus tarp mados besivaikančių keliautojų. Tad ėmė įgyvendinti savo idėją — pradėjo gaminti bagažo pervežimo įrenginius (lagaminus, sakvojažus, krepšius ir rankines), pagamintus vienu stiliumi. Verslas Vjitonui sekėsi, jo biuras tapo Mados namais (jų prekės ženkle puikavosi įkūrėjo inicialai). Beje, jo bagažo įrenginiai su ženklu LV iki šiol yra tarp populiariausiųjų pasaulyje. Jau pusantro amžiaus Lui Vjitono žymus prancūzų prekės ženklas išlieka vieninteliu keliaujančio elito favoritu. Šios firmos gaminiai tapo būtinais monarchų, politikų, kino žvaigždžių, aristokratų bei sportininkų aksesuarais. Kompanijos klientų sąraše tokie vardai kaip: Nikolajus II, Marlena Ditrich, Čarlis Čaplinas, Vindzoro hercogai, Kerkas Duglas, Odrė Hepbern, Šeron Stoun... Šį sąrašą dar būtų galima tęsti.
Jau XIX amžiaus pabaigoje prekyboje pasirodė galbūt ne tokių prabangių, tačiau nebrangių kitų gamintojų gaminių. Galimybė pakeliauti po pasaulį atsirado daugeliui vidutines pajamas gaunančių žmonių. Beje, klasikinis lagaminas, su kuriuo į stovyklas keliaudavo mūsų tėvai, suapvalintais metaliniais kampais, pagamintas iš faneros, apmuštos kiaulės arba dirbtine oda, su rankena iš plieninių kilpelių ir blizgančiomis sagtelėmis, nuo to laiko beveik nepasikeitė.
Patvarumo patikrinimas
Tačiau netikėtų protrūkių „lagaminų kūryboje“ vis dėlto įvykdavo. Vieną iš jų įgyvendino belgas Džesis Sveidas. 1910 metais jis kartu su šešiais tarnautojais įkūrė savo kompaniją. Jo prekiniu ženklu tapo nuotrauka, kurioje nufotografuotas pats firmos šeimininkas, jo tėvas ir trys broliai, stovintys ant lagamino dangčio. Taip jie demonstravo savo gaminių patvarumą. Esmė ta, jog XX amžiaus viduryje įprasti traukiniai pradėjo konkuruoti su lėktuvais. Vadinasi, keleiviams jau reikėjo praktiškesnių lagaminų: patvaresnių, lengvų ir pigių. Suprasdamas, kad skrendant lėktuvu bus svarbus kiekvienas kilogramas bagažo, Džesis 1941 metais įregistravo naują prekės ženklą - „Samsonite“. O pavadino jį savo mylimo Biblinio personažo Samsono, kuris pasižymėjo nežmoniška jėga ir ištverme, garbei. Gamindamas savo produkciją Šveidas atsisakė medienos, kuri sudarė lagaminų pagrindą, ir pradėjo juos gaminti iš aliuminio bei plastmasės. Bendras svoris, kurį išlaikė jo gaminio dangtis, sudarė 500 kg.
„Tarsi lagaminas be rankenos: ir nešti sunku, ir numesti gaila“, — taip dažnai sako apie kažką reikalingo, tačiau sukeliančio nepatogumų. Tačiau ir su rankena pilną lagaminą buvo sunku traukti. „O kodėl nepastačius jo ant ratų?“ -  kartą sumąstė amerikietis Bernardas Devidas Sadou. Ši mintis jam kilo tada, kai jis su žmona vyko iš atostogų Amerikoje. Bevargdama jūros uoste su dviem dideliais sunkiais lagaminais, sutuoktinių pora pastebėjo uosto darbuotoją, lengvai ridenantį pakrautą vežimėlį. Taip Sadou kilo idėja pastatyti lagaminą vertikaliai, pritaikius jam ratukus. 1972 metais jis užpatentavo savo naujovę. Tačiau, kad ir kaip būtų keista, sumanaus amerikiečio išradimo ilgai nesiėmė, įgyvendinti nė vienas fabrikas. Jis mynė daugelio firmų slenksčius, kol pagaliau jo įrenginiu susidomėjo kompanijos „Macy's“ viceprezidentas. Patogi naujovė buvo paleista į gamybą. O dabar lagaminas ant ratukų - vienas iš neatskiriamų tikro keliautojo atributų.


savaitė Nr.29, 2008 liepos 16 d.
 

Komentarų nėra: