Džovanis Frančeskas
Barbjeris (Giovani Francesko Barbieri, 1591-1666 m.) amžininkų pramintas
Gverčinu (Žvairiuku) užaugo neturtingoje. Šeimoje Čento miestelyje, tarp
Bolonijos ir Feraros. Beveik savamokslis dailininkas sukūrė savitą stilių,
mokydamasis iš Feraros dailininkų Skarselino, (Scarsellino) ir Lodoviko Karačio
(Lodovico Carraci). 1617 m. Lodovikas, pranešdamas apie šio jauno dailininko
atvykimą į Boloniją, pristatė jį kaip puikų piešinio meistrą ir koloristą,
natūros žinovą. Atvykęs į Boloniją, jaunasis menininkas įsiliejo į Hanibalo,
Lodoviko ir Agostino Karačių 1585 m. Bolonijoje įkurtos dailės akademijos gyvenimą.
Ši Accademia degli Incamminati
(it. Keliaujančiųjų akademija) veikė ir kaip dirbtuvė, kurioje buvo tapoma, ir
kaip mokykla, kurioje dėstyta plastikos teorija, Karačiai skatino piešti gyvus
modelius, priešingai nei kitos akademijos, kurios siūlė kopijuoti meistrų
kūrinius. Mokiniai (Gvidas Renis (Guido Reni), Domenikinas (Domenichino),
Albanis (Albanis), Gverčinas (Guercino), kurie buvo laikomi labiau sekėjais,
čia lankydamiesi savo eksperimentais teikdavo medžiagos estetiniams debatams.
Akademijos nuostatos formavosi veikiamos kontrreformacijos idėjų.
Potridentinėje epochoje didelis dėmesys buvo skiriamas religiniam menui, kuriuo
buvo siekiama išreikšti ir apginti Bažnyčios dogmas, tuo metu ypač puolamas
protestantų. Tuo metu buvo išleista nemažai menui skirtų traktatų, kuriuos apibendrinę
galėtume pasakyti, kad iš religinio meno buvo reikalaujama aiškumo, paprastumo
ir suprantamumo, realistinės interpretacijos ir emocinės paskatos pamaldumui.
Tad ir akademijoje išryškėjo pagrindinės naujojo meno nuostatos: menas turi
įtikinti ir jaudinti, sukelti įvairių įspūdžių. Ieškant metodų, kaip paveikti
žiūrovą, orientuojamasi į jo socialinius poreikius, jam artimą kultūros
tradiciją. Buvo mėgstami Naujojo Testamento siužetai, o Senasis Testamentas
traktuojamas kaip Naujojo pranašas.
Kai iš Bolonijos kilęs
kardinolas Alesandras Liudovizis (Alessandro Ludovisi) 1621 m. tapo popiežiumi
Grigaliumi XV, Gverčinas kartu su dauguma boloniečių dailininkų išvyko į Romą.
Nors jis ten praleido tik keletą metų, sukūrė reikšmingų darbų ir galėjo dalyvauti
svarbių dvasinių įvykių, kviečiančių Bažnyčios atsinaujinimui, sūkuryje. Trumpo
popiežiaus Grigaliaus XV pontifikato metu tą pačią 1622 m. gegužės 22 dieną
buvo kanonizuoti keturi didieji XVI a. Bažnyčios reformatoriai, uždegančio,
asketinio ir mistinio gyvenimo liudytojai Teresė Avilietė, Pilypas Neris,
Ignacas Lojola, Pranciškus Ksaveras. Jie buvo naujas dvasios gūsis Bažnyčiai,
gaivinęs paprastų tikinčiųjų širdis, priartinęs jiems krikščioniškuosius
slėpinius.
Gverčinas buvo labai
produktyvus dailininkas - yra žinoma daugiau kaip šimtas jo sukurtų altoriaus
paveikslų bei daugybė kitų paveikslų ir piešinių. Jo stilius per ilgą kūrybinį
gyvenimą net keletą kartų dramatiškai keitėsi. Ankstyvieji darbai labai gyvi,
dinamiški, kontrastingos šviesotamsos. Vėliau kūrė šviesesnes, paprastesnes,
jausmingesnes drobes. Esame taip pripratę prie Rembrandto panašiu metu (1662
m.) sukurto sūnaus palaidūno sugrįžimo paveikslo, saugomo Ermitaže, kad atrodo,
jog jis bene vienintelis kūrė šia tema, tačiau iš tiesų yra daug šios temos
plėtočių. Viena iš ankstyviausių žinomų sūnaus-palaidūn'o iliustracijų - iš XI
a. Biblijos. Garsus Diurerio (1496 m.) paveikslas simbolizuoja nelaimingą sūnų,
klūpantį prie lovio, apsuptą kiaulių. XVI-XVII a. daug kartų grįžta prie šios
temos,nes ypatingas dėmesys buvo.skiriama sakramentų, ypač Atgailos ir
Eucharistijos, vaizdavimui. Dažnai prisimenamas karalius Dovydas, Marija Magdalietė,
atgailaujantis Petras, šv. Jonas Nepomukas, ątsisąkęs išduoti išpažinties
paslaptį ir, žinoma, sūnus-palaidūnas.
„Pats Atgailos“
sakramentas buvo naujai apmąstomas. Jau 1215 m. Inocento III Romoje sušauktame
IV Laterano susirinkime pirmą kartą kalbama apie privalomos išpažinties
būtinumą bent kartą per metus, Tridento susirinkimas šį reikalavimą patvirtino
pabrėždamas, kad Atgailos sakramentą įsteigė pats Kristus. Po Tridento
susirinkimo Bažnyčia stengėsi skirti kiek galima daugiau dėmesio tinkamam
nuodėmklausių parengimui, kartu siekdama, kad ir tikintieji sąmoningiau
išgyventų šį sakramentą. Dažnos išpažinties praktika gimė pranciškonų ir
dominikonų vienuolynuose, kur vienuoliai dažnai eidavo pasikalbėti su savo
dvasios tėvu, kuris būdavo ir jų nuodėmklausys.
Šv. Ignacas Lojola savo
„Dvasinėse pratybose“, skirtose ne tik vienuoliams, ragina jas atliekančius kuo
dažniau atlikti nuoseklią sąžinės sąskaitą ir išpažintį. „Patariame kas savaitę
išpažinti savo nuodėmes ir, jei gali, kas antrą savaitę priimti šv. Komuniją
arba, jei trokštų, dar geriau - kiekvieną savaitę.“ Tad po truputį ir parapijose
atsirasdavo žmonių, dažnai einančių išpažinties. Apmąstoma sūnaus palaidūno
istorija bei ją vaizdavę paveikslai galėjo padėti tikintiesiems atrasti
Susitaikinimo džiaugsmą.
Gverčino nutapytas
paveikslas (saugomas Vloclaveko vyskupijos muziejuje, Lenkijoje) remiasi sūnaus
palaidūno palyginimu, aprašytu Evangelijoje pagal Luką (15, 11-32): sūnus, iššvaistęs
visą iš tėvo gautą palikimą, ganydamas kiaules apsisprendžia grįžti namo ir
atgailaudamas prašyti, kad tėvas jį priimtų bent samdiniu. Dailininkas sutelkia
dėmesį į jautrią tėvo ir sūnaus susitikimo sceną. Šį palyginimą savo drobėse
Gverčinas vaizdavo ne vieną kartą. Ankstesnėse Sūnaus palaidūno meninėse
interpretacijose Gverčinas didesnį dėmesį skyrė detalėms. Pvz., garsioje sūnaus
palaidūno sugrįžimo drobėje, sukurtoje 1619 m., sugrįžęs sūnus velkamas nauju
drabužiu, jam paruoštas žiedas ir nauji sandalai. Šios detalės turi gilią
teologinę prasmę. Ant sugrįžusio sūnaus piršto užmautas žiedas reiškia, kad jam
grąžinamos prarastos teisės, sandalai, kuriais vėl apaunamas, žymi, kad jis yra
laisvas žmogus, ne vergas ir ne svečias, nes avalynę namuose turėjo teisę
dėvėti tik šeimininkas) o naujas drabužis reiškia, kad jam vėl grąžinamas
nuodėmės nepažeistas tyrumas. Tad į namus jis priimamas kaip sūnus. „Tėvo
ištikimybė sutelkta į pražuvusio sūnaus žmogiškumą, jo orumą. Didžiulis
džiaugsmas, jam grįžus namo, geriausiai apie tai byloja. (...) Meilė sūnui,
kylanti iš pačios tėvystės esmės, tarytum įpareigoja tėvą rūpintis sūnaus
orumu.“ (jonas Paulius II („Dives- in Misencordia, 6).
Tačiau visą šį koncentruotą
teologinį turinį savo vėlesniuose darbuose Gverčinas bando išreikšti
minimalistinėmis priemonėmis: žvilgsniu, gestu, susitelkdamas tik į patį tėvo
ir sūnaus santykį. Atkreiptinas dėmesys į tėvą, kuris pavaizduotas kaip kupinas
atjautos senolis su rytietišku galvos apdangalu, raudona tunika ir mėlynu
apsiaustu. Galbūt neatsitiktinai. Raudoną tunika ir mėlynu apsiaustu daugelyje
ikonų vaizduojamas Jėzus Pantokratas. Nors palyginime kalbama tik apie Tėvą,
jis yra kaip Gailestingojo Jėzaus, kurio vardu kunigas atleidžia nuodėmes,
provaizdis. Jau šv. Augustinas bando kristologiją įžvelgti, kai sakoma, jog
tėvas sūnų apkabino (plg. Lk 15,20). „Sūnus yra Tėvo ranka“, - aiškina jis.
Gverčino paveiksle tėvas švelniai apkabina sūnų, dėdamas jam ranką ant širdies
tarsi kurdamas naują širdį. Sūnaus nuogumas, pridengtas tik keliomis apdriskusiomis
drapanomis, primena Adomą, po nuodėmės besigėdijantį savo nuogumo. :
Evangelijoje pagal Luką
skaitome, kad vyresnysis sūnus nedalyvavo toje graudinančioje tėvo ir sūnaus
susitikimo scenoje, nes tuo metu buvo laukuose ir išgirdęs muziką ir šokius,
pasišaukęs tarną sužinojo, kad sugrįžo jo brolis, o tėvas liepęs papjauti
nupenėtą veršį, nes sulaukė jo sveiko (plg. Lk 15,25-27).
Tačiau Gverčino
nutapytame paveiksle matome vyresnėlį kaip nebylų liudininką, stovintį už tėvo
nugaros, sutrikusį, nuliūdusį, sunėrusį rankas. Dažnai sunertos rankos reiškia maldos
būseną - kartais ypatingai karštos, iš nevilties gelmių šaukiančios: „kodėl“?
Tačiau šiame paveiksle sunertos rankos panašesnės į statomą sieną, negebėjimą
suprasti ir priimti šio, tarsi neteisingo jo atžvilgiu, tėvo gailestingumo jaunėliui.
Bet gal kaip tik tos sunertos rankos vieną dieną taps gailestingos maldos
ženklu? Juk tėvas trokšta, kad vyresnysis sūnus dalyvautų ir jo gailestingume:
„Visa, kas mano, yra ir tavo.“ į (Lk 15,31) Medituodamas sūnaus paklydėlio
istoriją, Henris Niumanas pastebi, kad ne tik jaunėlis kviečiamas užaugti į ir
vieną dieną atrasti savyje tėvo širdį, bet ir vyresnysis turi tapti tėvo gailestingumą
liudijančiu ženklu. „Tapimas gailestingu tėvu yra aukščiausias dvasios
tikslas.“ Jis „leis išpildyti giliausius nerimstančios mano širdies troškimus.
Juk ar gali būti didesnis džiaugsmas, kaip ištiesti nuvargusias rankas ir laiminant
pailsinti jas ant mano sugrįžusių vaikų pečių?“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą