Priekaištai

Priekaištai nuodija santykius. Tas kuris niekada nekritikuoja savo sutuoktinio tegul meta akmenį pirmas! Juk tai taip patogu – apkaltinti jį, kad galėtum apginti save. Tačiau būkite atsargūs – šis žaidimas baigsis blogai.

Iškreipti santykiai

Kaltės jausmo įteigimas yra iškreiptų poros santykių pagrindas. Jų kilmės mechanizmai yra gerai žinomi. Iš pradžių kaltintojas apžavi būsimą auką, po to jis ją izoliuoja ir palengva nukerta kelius į įprastą aplinką ir tuos, kurie galėtų paremti. Vėliau jis pasinaudoja nuolatiniais priekaištaios ir pradeda ilgą skaldomąją veiklą. Palaipsniui auka atsiduria visiškoje priklausomybėje nuo budelio, ji jau nebeturi nei jėgų, nei valios kovoti. Ir iš šių spąstų ji gali išsigelbėti tik prašydama pagalbos. Žinoma, neverta kiekviename žmoguje įžvelgti perversijas. Bet iš kitos pusės manipuliacijos ir sistemingas nuvertinimas sutinkami ne taip jau ir retai.

Nei viena pora neapsieina be nesutarimų, nei vienas žmogus negali susilaikyti nuo noro papriekaištauti kitam, kad šis „elgiasi ne taip“. Vienus erzina vonioje deganti šviesa, kiti pyksta dėl sutuoktinio plepumo ar išlaidavimo. Kol kalba eina apie smulkmenas, kaltintojas ir kaltinamasis laikas nuo laiko pasikeičia vietomis ir tai yra normalu. Gerai, jei sutuoktiniai yra pasirengę išklausyti vienas kitą, priimti kritiką ir įvertinę ją, kaip teisingą, ketina keisti savo elgesį. Tokiu atveju kaltės jausmas tampa išeities tašku. Bet kai mes kalbame apie nuolatinio priekaištavimo pavojų, omenyje turim visiškai ne tuos smulkius „susirėmimus“, bet šeimyninio gyvenimo strategija tapusį kaltės jausmo provokavimą. Tokios strategijos tikslas ir pasekmė – absoliuti ir neginčijama valdžia savo sutuoktiniui.

Norint išvengti kaltės jausmo dažnai nereikia jokių žodžių. Praėjus aštuoniems metams po skyrybų 42 metų Eugenija sakė taip:  „Mano pirmasis vyras niekada ant manęs nerėkė, jis tiesiog... užversdavo akis! Aš iš karto su juo sutikdavau, puldavau „taisytis“, perdarinėti, plauti, perauklėti... Beje, tai jo nepatenkindavo“. Tas, kuris yra viskuo nepatenkintas, paprastai būna įsitikinęs, kad visi aplinkiniai turi atitikti jo lūkesčius. Ir kuo labiau sutuoktinis priartėja prie mano tobulumo įsivaizdavimo, tuo puikesniu žmogumi aš jaučiuosi.

Teigti kitam kaltės jausmą, laikyti, kad jis yra už viską atsakingas ir dėl visko kaltas, yra dar vienas būdas perkelti savo atsakomybę kitam, išteisinti save ir apginti narcizišką savo paties pasaulį: tai ne aš bloga(s), o ji(s)! Kaltės įteigimo mechanizmas yra varomas kaip tik šiais degalais.

Priekaištai, kaip šantažo būdas

Kaip ir vaikai, reikalaujnatys iš savo tėvų dovanėlių, vos tik jie išvažiuoja kelioms dienoms, taip ir suaugę siekdami savo užmačių verčia savo sutuoktinį(-ę) jausti kaltės jausmą. Bet galima kalbėti ir apie psichologinį projekcijos mechanizmą: mes priskiriame kitiems savo silpnybes ir ydas, kai nesame pasirengę matyti jas savyje. Perkeldami kaltę kitam, mes nustojame jaustis kalti. Tokiu mechanizmu pasinaudoja norintys užmegzti meilės romanus vyrai ir moterys. Jie nesiryžta prisipažinti, kad to nori, ir priekaštauja sutuoktiniui dėl jo neištikimybės. O tai suteikia teisę palikti jį be jokio kaltės jausmo. Tas pats mechanizmas suveikia ir realios neištikimybės atveju: tas, kuris žino esąs kaltas, im akltinti kitą visomis nuodėmėmis ir taip stengiasi pasijusti geriau. Tas, kuris renkasi vardinti pretenzijas, kurios neturi jokio ryšio su tikrąją nepasitenkinimo priežastimi  (tarkim apie lytinį nepasitenkinimą), atima galimybę abiem pasikalbėti apie savo sunkumus ir pakeisti santykius. Beje, tam reikalingas abipusis noras. Tam, kad būtų įmanoma žaisti kaltės jausmu, reikalinga, kad tame žaidime dalyvautų abu. Vienas kaltinas, o kitas leidžia jam taip elgtis ir yra pasirengęs išgirsti klatinimus: „Tai tavo kaltė, kad man nuobodu, tai tu kalta(s), kad aš nelaiminga(s)!“

Priekaištai, kaip poreikių tenkinimas

Susiformuoja pora – „budelis“ ir „auka“. Tas, kuris formuoja kaltės jausmą yra „budelis“, o tas, pas kurį formuojasi – „auka“. Bet ir budelui kyla kaltės jausmas. Tuomet gaunasi, kad šeimyninę sistemą sudaro du „budeliai“ ir dvi ‚aukos“. O daugelyje porų vyksta savotiškas „rungtyniavimas“ – kuris iš jų yra didesnė „auka“. Šioje pjesėje kiekvienas turi savo vaidmenį, todėl jei nors vienas nustos vaidinęs, viskas sugrius!

Užtenka, kad „kaltintojas“ ar ‚auka“ žengtų žingsnį į šoną, kai jis tuoj pat bus sugrąžintas į vietą, nes toje poroje jau susiformavo neurotinis ryšys. Deja, tamprus abipusių kaltinimų tinklas neįtikėtinai suvienija daugumą porų.

Labai dažnai prielaida tapti kaltintoju ar kaltinamuoju atsiranda dar ankstyvoje vaikystėje. Mes jautėmės kalti ir netobuli, negalintys savo tėvų padaryti laimingais. O dabar identifikuojamės su jais ir vaidiname apgautųjų vaidmenį arba ir toliau jaučiame kaltę. Yra trys kaltės jausmo formavimo motyvai:

1.                   Užaukštinta savivertė. „Aš žinau, kaip reikia elgtis, o tu – ne“.

2.                   Revanšas. Sutuoktiniai be galo kritikuoja vienas kitą, lyg žaisdami ping-pongą. Toks žaidimas padeda nuslėpti giliai slypintį nesėkmės jausmą ir negalvoti apie tai, kas negerai santykiuose.

3.                   Meilės ir pripažinimo poreikis. „Įrodyk man, kad mane myli, duok man tai, ko man trūksta, ir tada aš patikėsiu“.

Priekaštai, kmaip silpnybės požymis

Siekdamas užvaldyti kitą žmogų per jo nuvertinimą kaltintojas parodo savo paties pažeidžiamumą. Juk jis nesugebėjo rasti kito būdo santykių lygsvarai, kitaip, kaip tik sukeldamas sutuoktiniui nepasitikėjimą savimi. Koks likimas laukia tokios poros? Kai vienas iš jų mano, kad santykiai yra grindžiami pasitikėjimu, o kitas tuo naudojasi, kad kartas nuo karto galėtų smūgiuoti į tą skaudžią vietą, kurią žino jis, kyla reali grėsmė, kad pasitikėjimas išnyks visiems laikams, o sąjunga suirs. Be to troškimas kitą padaryti kaltu yra porą į aklavietę vedantis paradoksalių „žinių“ pagrindas. Pavyzdžiui vyras dovanoja žmonai gėles, o ji iš karto įtaria, kad tokiu būdu jis nori užglaistyti kokį nors savo poelgį. Vyras lieka kaltu abiem atvejais – ir kai dovanoja gėles ir kai jų nedovanoja. Ką jis bedarytų, jis visada neteisus. Gerai, jei kažkuriuo metu jis susimąstys, kodėl taip darosi ir ar tai tie santykiai, apie kuriuos jis svajojo. Kita paradoksali situacija – kai moteris reikalauja iš savo vyro, kad jis būtų valdingesnis. Jei paklus, parodys, kad jokios valdžios neturi ir neteks autoriteto jos akyse. Ne mažiau pavojinga ir destruktyvu kritikuoti kitą asmenį ir tas aplinkybes, kurių pakeisti jis negali – charakterio bruožų ir kilmės. Reikalauti, kad vyras-intravertas būtų emocionalus ir bendraujantis ar priekaištauti žmonai dėl jos kilmės reikštų parodyti tą problemą, kurios išspręsti jie negali.

Bet jei sutuoktinis toks netobulas, tai kodėl turiu su juo gyventi toliau? Yra kažkokie kabliukai ir magnetai, kurie laiko mus kartu. Kiekvienas sveria visus minusus ir pliusus nematomomis svartstyklėmis. Kol persveria pliusai, pora greičiausiai išliks. Bet situacija nepakis iš esmės. Beviltiška yra bandyti keistis vaidmenimis, stengtis atitikti vis augantiems kaltintojo reikalavimams ar kariauti su juo jo ginklu. Tai nepadės užkariauti meilės. Greičiau atvirkščiai – sutuoktinis gali galutinai prarasti susidomėjimą. Nereikia užmiršti, kad kitame mus traukia ne panašumas į mus, o tai, kad jis nepanašus į mus. ■