Claudio Bravo. Šventojo Antano gundymai

CLAUDIO BRAVO (g. 1936 m.) Šventojo Antano gundymai. 1984 m. 
Privati kolekcija. Madridas.

Paveiksle vaizduojamas siužetas populiarus jau ne vieną šimtą metų. Kiekvienas dailininkas pagal savo gyvenamąjį laiką traktavo šiuos šėtono gundymus. Vaizdavo tam laikui būdingus daiktus, interjerus, architektūrą, veikėjus aprengdavo madingais rūbais. Tą patį daro ir Klaudijus Bravas, perkeldamas šv. Antaną į mūsų dienas, gundydamas jį trankia roko muzika — lyg sūnus palaidūnas, purvinomis kojomis pripėdžiojęs aslą, klūpo džinsuotas jaunuolis, ausinėmis užsikimšęs ausis. Jis lyg ir nori atgailauti — aukoti baltą avinėlį, kruvinu snukiu ir priešmirtinėje agonijoje išlindusiu liežuviu. Gal ir nori atgailos, bet yra kurčias Dievo ir žmonių žodžiams. Driežiukas lipa vienuolio abitu, lyg pagalbą siūlydamas, bet jis toks mažas, toks menkas. Gražuolė, iškėlusi rankas, gal laiminti nori, o gal priglausti prie iškilios krūtinės. Kita — ant iešmo suvėrusi mėsos kąsnelius, gundo smaguriavimo malonumais. Virš jų galvų sklendžia netikras angelas žąsino sparnais, į vieną svarstyklių lėkštę įdėjęs širdis, į kitą — pinigus. Kas nusvers? Paveikslo kairėje testypso nukirstos, mažom plunksnelėm apkaišytos geltonos velnio paukščio gaidžio kojos. Suprask — net ir nematomas blogis tyko, jis visad čia pat Tik šv. Antanas, nors kenčia, bet ramus ir susikaupęs giliai maldai. Tikėjimas yra didis. Dievo galybė neišmatuojama. O kada tas vyksta, visai nesvarbu. Taip buvo ir bus per amžių amžius.

MOKSLAS IR GYVENIMAS 1990  Nr. 10

Scientologija: religija ar tikėjimas nemoksline fantastika?

Indrė Pavilonytė

Scientologijos bažnyčios nariai tiki keista istorija ir siaubingai bijo pagrindinio jos herojaus, piktojo galaktikų valdovo Xenu. Pasakojama, kad piktavalis galaktikos imperatorius Xenu prieš 75 milijonus metų į Žemę atskraidino milijardus žmonių. Atvežė ir paliko juos prie ugnikalnių, į kurių kraterius vėliau nuleido ir susprogdino vandenilines bombas. Pasak šios legendos, dauguma atvežtųjų žuvo, o jų sielos iki šiol klajoja ir kelia sumaištį mūsų Žemėje. O Xenu... Xenu vėl bet kada gali grįžti. Jūs ką tik sutaupėte 19500 JAV dolerių, nes anksčiau už šio fantastinio siužeto istoriją scientologai turėdavo gerokai pakrapštyti savo pinigines. Bet apie viską iš pradžių.

Pranašas ar psichinis ligonis?

Istorija, kurią ką tik perskaitėte, išties verta fantastinio žanro rašytojo plunksnos. Tiesą sakant, taip ir yra. Scientologiją sukūręs L Ron Hubbard (1911 -1986) buvo fantastikos rašytojas. Vieną dieną jis sau pasakė: .Rašyti, gaunant po grašį už žodį - absurdiška. Jei nori užsidirbti milijoną, geriausias būdas tai padaryti -sukurti nuosavą religiją.“ Kaip tarė - taip padarė. Pasak šią frazę girdėjusių liudininkų (beje, ši rašytojo citata labai skaudina įtikėjusius jo sukurtomis teorijomis, tad scientologai neigia, kad tai jų mesijo žodžiai), šiuos žodžius Hubbardas ištarė 1949-aisiais. Po metų jis parašė ir išleido savianalizės vadovėlį „Dianetika: šiuolaikinis dvasinės sveikatos mokslas“ („Dianetics: The Modern Science of Mental Health“). Knyga, turbūt net paties autoriaus nuostabai, sulaukė itin didelio pasisekimo. Ji buvo reklamuojama, kaip „psichoanalizės“ žaidimas, kuriame yra pateiktas asmenybes savianalizės testas su daugybe įvairių klausimų, neva padedančių pažinti save ir savo bėdas. Kitaip šis testas dar yra vadinamas Oxfordo galimybių testu. Bet neapsigaukite, šis testas neturi nieko bendro su Oxfordo universitetu, tai tiesiog klaidinantis žodžių žaismas, reklaminis triukas su visiems puikiai žinomu ir patikimą įvaizdį kuriančiu žodžiu.

Dianetika tik pradžia

Šioje knygoje yra aršiai ir įtikinamai kritikuojama visa tai, kas esą sudrumsčia sveiką protą: antidepresantai, elektrošokas, vaistai ir... gydytojai. Žinoma, knyga sukėlė psichologų ir psichiatrų pasipiktinimą, ypač todėl, kad rimtų problemų turintys žmonės įtikėdavo „tikrąja tiesa“ ir nustodavo gydytis. Tačiau Hubbardui tai buvo nė motais. Po kritikos, jis prakalbo apie piktavalius daktarus ir pasaulinį psichiątrų sąmokslą sužlugdyti žmoniją. „Pranašas“ tuoj pat susilaukė sekėjų, nes, pavyzdžiui, kuris gi rimtas psichinis ligonis prisipažintų, kad serga ir jam reikia gydytis, geriant kažkokius (ji pakeisiančius!) vaistus, jis juk yra tikras, kad neserga. Po tokios kūrybinės (ir finansinės) sėkmės rašytojas nesėdėjo sudėjęs rankų. Netrukus jis pareiškė, kad dianetika tėra pirmasis didelio mechanizmo - scientologijos - lygmuo. Jis sukūrė visą scientologijos mokslo/religijos kultą. Pasekėjus suskirstė į įvairius lygmenis, sukūrė metodus, kaip pritraukti naujų narių, ir kaip visiškai pakeisti jų mąstyseną. Nariai vieni kitiems atlieka analizės testus (auditingą) tol, kol įsisąmonina visas Hubbardo teorijas, neva laimingo gyvenimo paslaptis. Maža to, jis netgi sukūrė specialų prietaisą -„E-meter“, kuris parodo narių „švarumo laipsnį“. Iš tikrųjų tai tėra paprastas melo detektorius, kuris nustato, kuriais dianetikos teiginiais žmogus tiki, o kuriais - ne. Kitaip tariant, jis parodo, kuriose dianetikos srityse žmogus turi spragų, kad kiti nariai jam galėtų padėti jas „patobulinti“.

Daryk pinigus. Daryk daugiau pinigų. Daryk, kad kiti žmonis darytų pinigus Scientologija, patraukli pasirodė ne tik sutrikusiems žmonėms, kurie iš tiesų turi rimtų psichologinių problemų, ji patraukė ir tuos, kurie paprasčiausiai dar ieško savo kelio. O kas gi neieško atsakymų į rūpimus klausimus? Kas gi nenori tapti savo likimo kalviais, kaip kad žada dianetika? Kam nepatrauklus dianetikos skelbiamas tikslas - pasaulis be beprotybės, be nusikaltėlių ir karų? Skamba gražiai, bet juk ir politikai prieš rinkimus patraukliai kalba... O koks buvo tikrasis scientologijos tėvo, žmogaus teigusio „Daryk pinigus. Daryk daugiau pinigų. Daryk, kad kiti žmonės darytų pinigus“, tikslas, kad ir kuo norėtų tikėti scientologai, žino tik pats Hubbardas. Pirmasis žingsnis link scientologijos, jau minėtas, asmenybės analizės testas, kurio beje moksliškai nėra patvirtinę jokie ne scientologų mokslininkai, yra visiškai nemokamas. Šiandien kiekvienas gali jį atlikti ne tik perskaitęs knygą, bet ir bet kuriame dianetikos centre ar net internete. Bet, kaip sakoma, kuo toliau j mišką, tuo daugiau medžių.

Tikėjimas už pinigus

Įdomiausia yra tai, kad dianetika kiekvienam žmogui gali nustatyti po diagnozę. Net jei jūsų testo rezultate labai geri, neskubėkite džiaugtis. Tai vis tiek reiškia, kad jus turite problemų - neobjektyviai save vertinate, klaidingai pervertinate. Ir, žinoma, jums reikia pagalbos. Mažiausiai ką jums gali pasiūlyti - tai nusipirkti legendinę Hubbardo „Dianetika: šiuolaikinis dvasinės sveikatos mokslas“. Pagalbos ranką visada pasirengę ištiesti ir dianetikos centruose rengiami komunikacijos kursai, kurie jums neva padės atrasti laimę ir labiau savimi pasitikėti, arba pasiūlys išbandyti specialią terapiją, jau minėtą auditingą. Susigundžiusieji šiais pasiūlymais turės prisiminti, kad nieko nemokamo nėra ir plačiai atverti savo pinigines. Be to, užpildydami šį testą, žmonės sutelkia scientologams gana daug asmeninės informacijos, tad ši organizacija gali pradėti jais manipuliuoti, spaudimu įtraukti į savo veiklą.

Norintieji pakilti į aukštesni scientologijos lygmenį taip pat turi patuštinti savo pinigines. Aukštesnio lygio žinios kainuoja daugiau, tačiau jas įgiję nariai, igainiui gauna teisę mokyti žemesnio lygio narius bei jiems perpardavinėti nupirktas žinias. Matyt Hubbardas buvo išties sumanus žmogus, žinojęs kaip daryti pinigus. Didelius pinigus.

Scientologija vs. Kritikai

Nors scientologai skelbia pasisaką už laisvę ir, kad jų religija moko tobulo ir harmoningo gyvenimo paslapčių, tolerancijos, rodos, jų niekas neišmokė. Žiniasklaidoje gausu informacijos, kad jie persekioja visus kas tik drįsta kritikuoti scientologiją. Maža to, kritikai tampa didžiausiais jų priešais. Hubbardas yra pasakęs: „Niekada nediskutuokite apie scientologiją su jos kritiku. Diskutuokite tik apie jo ar jos nusikaltimus - tikrus ar įsivaizduojamus.“ Taigi, pasakojama, kad prieš priešus scientologai imasi griežtų priemonių: stengiasi apšmeižti juos spaudoje, persekioja teismuose, stengiasi paveikti per jų šeimos narius (ypač populiaru į scientologijos veiklą įvilioti politikų giminaičius). Pavyzdžiui, kai BBC žurnalistas John Sweeney sukūrė kontraversišką dokumentinį filmą „Scientologija ir aš“ („Scientology and Me“), kuriame kalbasi su buvusiais šio kulto nariais apie scientologiją ir atskleidžia šiai organizacijai nemalonių faktų, žiniasklaidą netrukus pasiekė trumpa vaizdo įrašo ištrauka, kurioje žurnalistas rėkia ant Scientologų bažnyčios atstovo Tommy Daviso. Turbūt niekam nekyla klausimų kas žiniasklaidai išplatino „teisingai“ pateiktą kompromituojanti žurnalisto įkarštį. Scientologai internete išplatino dar keletą vaizdų, kuriuose matyti, kaip tas pats Sweeney per vieno filmo premjerą ant aktoriaus Johno Travoltos įsikarščiavęs šaukia: „Ar tu priklausai smegenys plaunančiam kultui?“. Bet ir tai dar ne viskas. Buvo sukurta netgi interneto svetainė, atskleidžianti „visa tiesą“ apie BBC ir žurnalistą Sweeney (www.bbcpanorama-exposed.org). Kampanija prieš Sweeney įvykdyta nepriekaištingai, kita vertus, daugelio manymu, kiek per primityviai, kad neabejojant būtų galima patikėti šio žurnalisto neobjektyvumu filme „Scientologija ir aš“.

„Pietų parkas"

Įvairių kalbų ir scientologų pykčio sulaukė Ir viena 9-ojo sezono „Pietų parko“ („South Park“) seriją, kurioje šaipomasi iš scientologijos bei garsiojo jų atstovo aktoriaus Tomo Cruiso. Po serijoje „Trapped in the Closet“, pasipiktinęs juokais apie jo religiją, iš kūrėjų komandos pasitraukė Issah Hayes, įgarsinęs Cheft. Hayes pareiškė: „Vyručiai, jus elgiatės neteisingai. Mes ne tokie. Suprantu kodėl tai darote, tačiau jūsų informacija yra neteisinga, o kas nors gali tuo patikėti.“ Nepaisant to, ši serija sulaukė stulbinančio populiarumo ir netgi buvo nominuota Emmy apdovanojimui.

Ko bijo Tomas Cruise'as?

Garsiausias scientologų narys - aktorius Tomas Cruise. Scientologams priklauso ir daugiau garsių aktorių, pavyzdžiui, John Travolta, Kirstie Alley, Mimi Rogers, taip pat keletas kitų pramogų pasaulio atstovų. Tačiau daugelis scientologams priklausančių garsenybių nėra gerai žinomi Europoje ar kitur, nes nors scientologija ir turi pasekėjų įvairiose pasaulio šalyse, populiariausia ji savo kilmės šalyje - Amerikoje. Tomas Cruise yra ne tik vienas garsiausių scientologijos narių, bet ir vienas labiausiai ją garsinančių atstovų. Už nuopelnus ir dosnias aukas aktorius netgi užsilipo ant aukščiausio scientologijos hierarchijos laiptelio ir gavo dvasininko titulą. Dabar aktorius turi teisę rengti vestuvines scientologų apeigas. Pagal tokias apeigas įvyko ir jo paties vestuves su aktore Katie Holmes. Ji, buvusi katalikė, savo tėvų siaubui, taip pat priėmė scientologų tikėjimą. Dėl to, ši pora pastaruoju metu susilaukia itin daug žiniasklaidos dėmesio ir„. aktorės gerbėjų priekaištų. Jie piktinasi nuolankiu Katie Holmes paklusnumu Cruise'ui. Pavyzdžiui, savo vardą Katie, Tomo reikalavimu, pasikeitė į kiek griežtesnį - Kate, nes neva ištekėjusiai moteriai nedera vadintis mažybiniu vardu. Bet didžiausią nuostabą jos gerbėjams ir visiems nescientologams sukėlė pranešimai apie tada dar tik būsimos jų dukros Suri gimimo ypatybes. Pranešama, kad aktorė. Tomo, kuris kaip ir dera doram scientologui griežtai pasisako prieš vaistus, prašymu, esą gimdė be jokių nuskausminamųjų, o svarbiausia visiškoje tyloje. Tylėjo ne tik pribuvėjai, bet ir pati gimdyvė, nes esą scientologai tiki, kad žmogus gali prisiminti įvykius iš tų dienų, kai dar gyveno mamos įsčiose. O prisiminti jam derėtų tik ramybę. Keistumo aktorių porai prideda ir pranešimai, kad Tomas Cruise ketina statytis 10 milijonų JAV dolerių kainuosiantį slaptą bunkerį po savo namu Telluride, Kolorado valstijoje. Taip jis esą ruošiasi pasaulio pabaigai, nes uoliai tiki, jog piktasis galaktikų valdovas Xenu jau greitai užpuls Žemę. Pasakojama, kad tai bus itin saugus bunkeris su puikiai įrengta pačia moderniausia oro kondicionavimo sistema, o jame pasislėpę apie 10 artimiausių Criuse'o šeimos narių galės ten išgyventi daugybę metų.

Prilyginami neonaciams

Kaip yra iš tiesų - nežinia, tačiau dėl uolaus savo tikėjimo aktorius susilaukia ne tik kreivų žvilgsniu, bet sunkumų dirbant. Vokietija, kurioje šiuo metu jis kuria naują savo filmą, iš pradžių nenorėjo aktoriui (o šįkart ir filmo prodiuseriui) leisti filmuoti jų šalyje dėl... scientologijos. Vokietija jos griežtai nepripažįsta ir laiko ją tik „pinigų darymo kultu“. Pasak Berlyne įsikūrusios kovos su kultais organizacijos vadovo Thomo Gandowo, Cruise'o religija yra „totalitarinė organizacija“, o pats aktorius „scientologijos Goebbelsas“. Vis dėlto, aktoriui šiaip ne taip pavyko susitarti ir Vokietija nusileido jo prašymui, tačiau, matyt, ji tikrai nenuleis akių nuo aktoriaus, nes Vokietijoje scientologai yra oficialiai stebimi teisėsaugos pareigūnų kaip keliantys potencialią grėsmę Vokietijos demokratijai ir yra prilyginami neonacių organizacijoms.

Vienintelis būdas jiems meluoti

Kas iš tiesų yra scientologija? Gal Hubbardas pajuokavo? Gal jis tenorėjo sukurti populiarią įtaigią fantastinę knygą ar legendą ir nė pats nesitikėjo to, į ką ši istorija išaugo? Juk kartą jis pasakė: „Vienintelis būdas kontroliuoti žmones - tai jiems meluoti. Galite užsirašyti tai savo užrašuose. Vienintelis budas kontroliuoti žmones - jiems meluoti“. Taigi, kaip yra iš tiesų - žino tik jis vienas, žmogus, šią paslaptį nusinešęs į kapus. Kiekvienas žmogus turi teisę pats nuspręsti, kuo ir kaip tikėti, svarbiausia, tik kad jis pats žinotų ir objektyviai įvertintų ne tik uoliai peršamus pliusus, bet ir slepiamus minusus.

Me Nr. 22 / 2007 Gruodis

Bejėgių jėga

Daržovių parduotuvės vedėjas vitrinoje tarp svogūnų ir morkų pakabino lozungą: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“

Kodėl jis tai padarė? Ką norėjo paskelbti pasauliui? O gal jį iš tikro apėmė visų šalių proletarų suvienijimo idėja? Ir jo užsidegimas toks stiprus, kad jis jaučia nenumaldomą būtinybę supažindinti visuomenę su savo idealu? Gal iš tiesų jis nors minutėlei susimąstė apie tai, kaip įgyvendinti tokį suvienijimą ir ką jis reikštų?

Aš ne be pagrindo manau, kad didžioji dalis daržovių pardavėjų net negalvoja skelbti savo pasaulėžiūros vitrinų lozungais. 

Šį lozungą jam atvežė iš valdybos kartu su svogūnais ir morkomis ir jis patalpino vitrinoje paprasčiausiai dėl to, kad taip daroma jau daug metų. Taip daro visi ir taip turi būti. Jei jis to nedarytų, turėtų nemalonumų: jam gali pareikšti papeikimą, kad neturi „apiforminimo“, o kai kas gali apkaltinti ir nelojalumu. Jis taip pasielgė todėl, kad čia toks reikalas, nuo kurio priklauso ar sugebėsi išgyventi, todėl, kad tai viena iš tūkstančio „detalių“, kurios užtikrina sąlyginai ramų gyvenimą „vienybėje su visuomene“.

Kaip matome semantinis iškelto lozungo turinys daržovių pardavėjui yra neaktualus ir jei jis vis dėlto kabina lozungą vitrinoje, tai visai ne dėl to, kad trokšta supažindinti visuomenę su šia idėja.

Tačiau tai nereiškia, kad jo veiksmas neturi jokio motyvo ir yra beprasmis, kad jis niekko niekam tuo lozungu nepraneša. Šis lozungas vykdo ženklo funkciją ir neša nors ir paslėptą, bet labai konkrečią informaciją. Žodžiais tai galima išreikšti taip: „Aš, daržovių pardavėjas XY, esu čia ir žinau, ką man reikia daryti; aš elgiuosi taip, kaip iš manęs tikisi, ašv esu patikimas ir man nėra ko priekaištauti, aš paklusnus ir turiu teisę į ramų gyvenimą“. Savaime aišku, kad ši informacija turi ir savo adresatą: ji yra nukreipta „aukštyn“, į vyresnybę ir tuo pačiu metu tarnauja kaip skydas, kuriuo pardavėjas gali prisidengti nuo atsitiktinių skundikų.

Vadinasi savo tikrąją esme šis lozungas tvirtai įrašytas į pačią žmogišką daržovių pardavėjo egzistenciją: jis atspindi gyvybinius interesus. Bet kokie tie interesai?

Pastebėkim, kad jei jam būtų liepę pakabinti lozungą „bijau, todėl esu išskirtinai paklusnus“, jam nebūtų nesvarbus semantinis turinys, nepaisant to, kad jis kaip tik sutaptų su paslėpta lozungo prasme. Greičiausiai jis kaip nors išvengtų talpinti savo vitrinoje tokią nedviprasmišką informaciją ir žeminti save. Jam būtų nemalonu ir gėda. Ir tai suprantama: jis vis dėlto žmogus ir turi asmeninio orumo jausmą.

Ženklas padeda žmogui paslėpti „žemiausius“ paklusnumo pagrindus, o tuo pačiu ir „žemiausius“ valdžios pagrindus. Ir visa tai slepiasi už „pakylėto“ fasado.

Tuo „pakylėtu“ yra ideologija.

Ideologija, kaip įsivaizduojamas santykio su pasauliu būdas, žmogui siūlo iluziją, kad jis, kaip ir visi kiti yra ori ir dorovinga asmenybė ir tuo pačiu metu palengvina galimybes tokiu nebūti. Tai kaip kažko „viršasmeniško“ ir netikslingo butaforija, leidžianti apgauti savo sąžinę ir slėpti nuo pasaulio ir nuo savęs tikrąją savo padėtį ir visiškai negarbingą „modus vivendi“.  Tai yra šydas, po kuriuo žmogus gali slėpti savo „prarastą būtį“, savo išorę ir savo prisitaikymą prie šios būsenos. Šiuoalibi naudojasi visi – nuo daržovių pardavėjo, kuris iš baimės gali slėpti už užuolaidos tariamą visų šalių proletarų suvienijimo interesą iki pat aukščiausio rango funkcionieriaus, kuris dėl intereso likti valdžioje, gali apsirengti tarnavimo liaudžiai žodžiais.  

Esminė, ta pati „alibistinė“ ideologijos funkcija pasireiškia tuo, kad žmogus, ta posttotalitarinės sistemos auka ir ramstis, būtų penimas  iliuzijomis, kad jis yra pilnoje harmonijoje su žmogiškumu ir visuotine tvarka...

Štai kodėl posttotatlitarinėje sistemoje ideologija vaidina tokį svarbų vaidmenį: tai sudėtingas detalių, perdavimų, valdymlo svirčių ir gretutinių manipuliavimo instrumentų agregatas, kuris nepalieka jokios galimybės atsitiktinumui ir daugeriopai apsaugo valdžios vientisumą. Valdžia tiesiog neįsivaizduojama be šio universalaus ‚alibi“ ir kiekvienos grandies „alibi“ agregato.

Tarp postotatlitarinės sistemos ketinimų ir gyvenimiškų ketinimų yra praraja. Tuo metu, kai gyvenimas visa savo esme siekia pliuralizmo ir spalvingumo, nepriklausomos savikonstitucijos ir saviorganizacijos, ir laisvės išsipildymo, posttotalitarinė sistema atvirkščiai – reikalauja monolitiškumo, uniformos, disciplinos. Kai gyvenimas trokšta kurti vis naujas „neįtikėtinas“ struktūras, posttotalitarinė sistema priešingai, primeta „lengvai nuspėjamas būsenas“. Tai liudija, jog sistemos esmė yra orentacija į save pačią, į tai, kad visą laiką kaip galima tvirčiau ir besąlygiškiau būti „savimi“, tuo kuo ji yra ir nuolat plėsti savo veiksmų ratą.

Ši sistema tarnauja žmogui tik tiek, kiek yra būtina, kad žmogus tarnautų jai. Visa, kas yra „virš to“, t.y. kai žmogus viršija jam iš anksto apribotą padėtį, sistema tai supranta, kaip jos užuolimą. Ir ji yra teisi: kiekvienas toks išsišokimas neigia ją kaip principą. Vadinasi, galima sakyti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, vidinis posttotalitarinės sistemos tikslas nėra valdžios išlaikymas valdančios grupės rankose. Jos save saugojantis siekimas, kaip socialinis fenomenas yra pajungtas, kažkam „aukštesniam“, kažkokiai aklai sistemos savieigai.

Ideologija, tas ‚alibistinis“ tiltas tarp žmogaus ir sistemos užpildo prarają tarp sistemos ketinimų ir gyvenimo ketinimų. Ji veidmainiauja, kad sistemos reikalavimai kyla iš gyvenimiškų poreikių. Tai yra konkretus „miražas“, kuris pateikiamas, kaip tikrovė.

Posttotalitarinė sistema savo pretenzijomis kausto žmogų kiekviename žingsnyje, bet tai daro baltomis pirštinaitėmis. Todėl gyvenimas joje persisunkė veidmainyste ir melu: biurokratijos visavaldiškumas vadinamas liaudies visavaldiškumu, darbo liaudies vardu yra pavergiama pati darbo liaudis; visapusiškas žmogaus pažeminimas yra pateikiamas, kaip jo išlaisvinimas; izoliavimas nuo informacijos vadinamas jos prieinamumu; valdžios manipuliacijos – visuomeniniu valdžios kontroliavimu, o valdžios savivalė – teisinės tvarkos palaikymu; kultūros slopinimas – jos vystymu; imperinių įtakų plėtimas – kaip pavergtųjų palaikymas; nelaisvas žodis – kaip aukščiausia laisvės forma; rinkimų komedija – kaip aukščiausia demokratijos forma;  nepriklausomo mąstymo draudimas – kaip moksliškiausios pažiūros pasulyje, okupacija – broliška pagalba. Valdžia yra savo pačios melo nelaisvėje, todėl ji turi meluoti ir falsifikuoti. Ji falsifikuoja praeitį. Falsifikuoja dabartį ir ateitį. Falsifikuoja statistinius duomenis. Daro vaizdą, kad neturi visagalio ir viskam pasirengusio policijos aparato. Apsimeta, kad gerbia žmogaus teises. Apsimeta, kad nieko nepersekioja. Apsimeta, kad nebijo. Apsimeta, kad neapsimeta.

Žmogus neprivalo tikėti šiomis mistifikacijomis. Bet jis turi elgtis taip, lyg tikėtų ar bent tyliai kentėtų ir sugyventų su tais, kurie manipuliuoja.

Jau po to jis turi gyventi mele.

Jis neprivalo priimti melą. Pakanka, kad jis priimtų gyvenimą su juo ir jame.

Jau tuo jis stiprina sistemą, pripildo ją, daro ją tokią, kokia ji yra.

Mes matėme, kad tikroji daržovių pardavėjo lozungo reikšmė niekaip nesusijusi su tuo, kas sakoma tekste. Daržovių pardavėjas tik deklaravo savo lojalumą vieninteliu būdu, kuris gali būti suprantamas valdžiai: tai yra jis priėmė numatytą ritualą, priėmė „miražą“, kaip tikrovę, sutiko su „žaidimo taisyklėmis“. Bet sutikęs su jomis jis ir pats įsijungė į žaidimą, tapo žaidėju, leido, kad žaidimas tęstųsi, kad jis paprasčiausiai būtų...

Valdžiai ideologija, kaip tikrovės interpretacija, galų gale visada pajungta jos pačios interesams; todėl ji turi ribotą tendenciją emancipuotis nuo tikrovės ir kurti „miražą“, ritualizuotis. Totalitarizmo sąlygomis niekas nekliudo, kad ideologija vis labiau toltų nuo tikrovės ir palaipsniui virstų į tai, kuo ji tampa posttotalitarinėje sistemoje: į „miražą“, tik į ritualą, formalizuotą kalbą, kurioje nėra semantinio kontakto su realybe ir pavirstų į ritaulinių ženklų sistemą, kuri pakeičia tikrovę į pseudo tikrovę.

Toks „ritualo diktatas“ veda link to, kad valdžia tampa anonimiška; žmogus beveik visada ištirpsta ritualuose, susižavi jais ir dažnai ima rodytis, kad ritualas egzistuoja savaime. Ar ne būdinga visiems valdančios posttotalitarinės sistemos oligarchijos lygiams tai, kad individualybes vis labiau išstumia beveidės lėlės, šabloniškos ritualų tarnaitės ir valdžios rutina?

Vakarų sovietologai dažnai pervertina atskirų asmenybių vaidmenį posttotalitarinėje sistemoje ir nepatebi, kad jos lyderiai, nepaisant tos didžiulės valdžios, kurią jiems suteikė centralistinė sistema, - dažnai yra ne kas kita, kaip tik akla sistemos funkcija. Mūsų patirtis liudija, kad sistemos „išsikėlimas“ pasireiškia stipriau, nei atskiro asmens valia; jei kas ir turi individualią valią , tai būna priverstas slėptis po ritualine-anonimine kauke, kad gautų šansą valdžios hierarchijoje. O jei jis vis dėlto toje hierarchijoje pasieks savo ir pabandys įgyvendinti savo sumanymus, tai anksčiau ar vėliau „išsikėlimas“ savo didžiule inercija nugalės jį ir jis arba išvytas iš valdžios arba bus priverstas palaipsniui atsisakyti savo individualumo, susilieti su „išsikėlimu“ ir tapti jo tarnu, kuris beveik nesiskiria nuo tų, kurie buvo iki jo ir nuo tų, kurie ateis po jo (prisiminkim, pavyzdžiui Husako arba Homulkos evoliuciją).

***

Kodėl mūsų daržovių pardavėjas turėtų kabinti vitrinoje savo lojalumo ženklą? Argi jis neparodė savo paklusnumo įvairiais vidiniais tarnybos būdais?  Juk profsąjugos susirinkimuose jis visada balsavo taip, kaip reikėjo; dalyvavo įvairiuose rungtyniavimuose; visada ateidavo į rinkimus; ko gero ir „antichartiją“ pasirašė. Kodėl jis turėtų deklaruoti tai visaliaudiškai? Juk pro jo vitriną einatys žmonės nė už ką nesustos, kad perskaitytų, jog pardavėjo nuomone visų šalių proletarams reiktų vienytis. Jei jūs paklausite prie vitrinos stabtelėjusios pani, kas joje buvo, ji tikriausiai papasakos, kad ten buvo pomidorų, bet vargu ar prisimins lozungą – ji net nesuvokė, kad jis ten yra...

Jei visas miestelis bus nusėtas lozungais, kurių niekas neskaito, tai mes turėsim mažą visuomeninio „savitotalitarizmo“ pavyzdį. Posttotalitarinės sistema visus įtraukia į savo valdžios struktūrą, paverčia žmones į savitarpio totalitarizmo įrankius. 

Vaclavas HAVELAS

Granatmedžiai jau pražydo

Nors Šventajame Rašte ir nėra išvardinti Rojaus Sode augę medžiai, mes galime beveik neabejoti, kad tarp jų buvo ir granatmedis. Apie tai galime spręsti iš to, kaip dažnai Viešpats Dievas mini šį vaismedį, ir kaip jis Jam prie širdies, nes į prasmes įaudžiama tai, kas žmogui yra vertingiausia. Šventajame Rašte granatmedis minimas 25 kartus ir visi kartai susiję su Pažadėtąją Žeme, jos vaisingumu ar granato vaisių ženklais, kurie puošia sakraliausias žydų tautos apeigas, šventikų aprangą ir šventyklas.

Granatmedžio (Punica granatum) tėvynė – Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Azijoje. Išvertus iš lotynų kalbos jis vadintinas Punų granatu. Tačiau istoriškai išgarsėjo, kaip „Kartaginos obuolys“. Legenda teigia, kad apie 825 metus prieš Kristų Kartaginą įkūrę finikiečiai atsivežė su savimi ir granatmedžio sodinukus. O Punų garanto vardą vaismedis gavo dėl Punų karų, kuriuose romėnai kariavo prieš Kartaginą. Paradoksas, tačiau sunaikinę Kartaginą romėnai įmažino ją pavadindami granatmedį „Kartaginos obuoliu“.

Romos imperijos gyventojų dėka granatmedis paplito po visą Viduržemio jūros baseiną. Tai tęsėsi iki pat viduramžių, kuomet 800-aisiais metais granatmedžio sodinukus maurai atgabeno į Ispaniją, kur galop granato vaisius tapo Granados provincijos herbo dalimi. XVI amžiuje buvo bandoma įveisti granatmedį  Anglijoje, tačiau jam buvo nepakeliamos šaltos žiemos. XVIII amžiuje ispanų misionieriai įveisė granatmedžius Kalifornijoje, iš kur jis paplito po šiltuosius JAV rajonus.

Šiuo metu visose subtropinėse šalyse yra kultivuojama daugiau nei 1000 granatmedžio rūšių. Jie auginami Vidurio Rytų ir Viduržemio jūros šalyse, Kinijoje, Irane, Azerbaidžane, Gruzijoje, Indijoje, JAV pietvakariuose, Kalifornijoje ir Meksikoje. Laukinės granatmedžio rūšys auga kalnuotose Užkaukazės ir Vidurio Azijos šalyse.

Granatmedis gausiai žydi gegužės - rugpjūčio mėnesiais dideliais (2-5 cm skersmens), tamsiai raudonos spalvos žiedais. Įdomu tai, kad vaisius užmezga tik 3-5% žiedų (beje, jie ir pražysta 7-8 dienomis anksčiau, nei likę žiedai). Kadangi žydėjimas trunka gana ilgai atsitinka ir taip, kad ant to paties medžio yra ir prinokusių vaisių bei žiedų.  Vėliau lapai pažaliuoja ir užsimezga žalsvos spalvos vaisiai, kurie subręsta rugsėjo – spalio mėnesiais. Tada galutinai sprogsta raudona oda ir pasirodo mažytės raudonos sėklos. Granatmedis gali būti panašus į didelį krūmą, tačiau yra neaukštas nuo 1,5 iki 5 metrų aukščio medis, nors kai kurie išauga iki 10-ies metrų aukščio. Išskirtinės granatmedžio savybės – gausus vainikas ir galingos šaknys, netgi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis aprūpinančios ant uolų ir kalnų tarpekliuose augantį medį vandeniu ir mineralais.

Iki 300 metų išgyvenantis granatmedis yra šilumamėgis medis. Net labiausiai atsparios jų rūšys nepakelia žemesnės, nei plius penkiolikos laipsnių temperatūros. Vaisius mezga nuo trečių metų, o nuo 7-8 metų iki 30-40 metų yra labai derlingi. Apie 50-60 metus derlingumas sumažėja.

Nuo seno granatmedžio vaisiai buvo naudojami ir liaudies medicinoje. Indijos, Tuniso ir Gvatemalos tautos džiovindavo granatų vaisių odeles ir darė antpilus gydymui nuo kirminų ir įvairių opų. Įdomu dar ir tai, kad įvairūs granatų sulčių, odelės ir sėklų mišiniai buvo naudojami tiek nėštumo isšaugojimui, tiek ir kontraceptiniais tikslais, o taip pat gydant ginekologines ligas. Be to įvairiomis granatų vaisų dalimis gydyta nuo gyvačių įkandimo, diabeto, nudegimų. Gi pačių vaisių sultys gerina apetitą ir reguliuoja skrandžio ir žarnyno veiklą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Sklinda kalbos, kad jos gerokai palengvina pagirias... 

Tačiau grįžkime prie Šventojo Rašto ir atidžiau pažvelkime į granatmedžio simboliką. Visas Dievo Žodis yra nukreiptas žmogaus šventėjimo kryptimi. O pirmą kartą granatmedžio vaisiai kaip tik ir minimi 28-ajame Išėjimo knygos skyriuje. 4-oje eilutėje Viešpats liepia Mozei pasiūti kunigams aprangą. O vėliau detaliai nupasakoja, kokia turėtų būti šio savito kunigiško drabužio Efodo skraistė (plg. Iš. 28:33-34).  Iš tiesų, kur jei garbinimo apeigose iš tremties keliaujantys žmonės turės galimybę regėti taip trokštamos žemės simbolius? Ne dėl grožio, o dėl priminimo Viešpats liepia dekoruoti rūbus granatmedžio obuolius primenančiais gumulais.

Tačiau kaip ir kodėl granatmedis tapo tokiu vertingu kelrodžiu? Iš tiesų jis dažnai minimas ir šalia kitų medžių – alyvmedžio, vynmedžio, figmedžio. Istoriškai aišku, kad tai yra pagrindiniai to regiono vaismedžiai, tačiau izraelitai, nors paties Dievo pavadinti „kietasprande tauta“, prie Sinajaus kalno sudarė su Juo Sandorą, nes jau gana ilgai klaidžiojo po dykumą ir niekaip negalėjo sugrįžti į Pažadėtąją žemę, o jų atmintis vis dar tvirtino, kad joje teka medaus ir pieno upės. Kai Mozės ir Aarono vedami izraelitai ėjo iš tremties, Zino dykumoje jie sukilo prieš savo vadus, nes neturėjo vandens. Priekaištaudami Mozei jie klausė:  „Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte mus į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“ (Sk 20:5). Žinia, kad troškulio kankinama bendrija paminėjo tai, kas svarbiausia jų gyvenimuose.

Tą ir patvirtina jiems Dievas, siekdamas kad izraelitai ištikimai laikytųsi viso Jo duoto doros įstatymo:  „nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst. 8: 7-8). Viešpats Dievas, patvirtino, kad Jis tikrai veda izraelitus gerovės ir klestėjimo link.

Per dykumą izraelitus iš Egipto nelaisvės vedantis Mozė, Viešpaties paliepimu pasiuntė dvylika vyrų iššžvalgyti Kanaano krašto. Tie, dvylikos giminių vyrai pirmieji išvydo pažadėtąją žemę ir po keturiasdešimties dienų grįžo atgal: „Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto iš ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų“. (Sk. 13:23) Tai buvo nuostabus medaus ir pieno šalies derlingumo ir vaisingumo įrodymas, o granatos sėklos čia simbolizavo tos gerovės garantą – Dievo įsakymus. Žydai tvirtina, kad granato vaisiuje yra 613 grūdų ir tiek pat priesakų Dievas davė išrinktąjai tautai. Nuo to laiko savo maldose žydai prašo Aukščiausiojo: „Kad geri mano poelgiai būtų tokie pat gausūs, kaip granato sėklos“, betarpiškai siedami gerovę su tvirtu ir nenukrypstamu sekimu Dievo priesakais.

Tačiau granatas yra ne tik derlingos žemės ir Dievo įsakų simbolis. Nuo seno jis laikomas meilės, jausmingumo bei ugningos aistros simboliu. Todėl jis taip dažnai minimas karaliaus Saliamono Giesmių giesmėje. Ši knyga gali būti vertinama dvejopai – kaip jaunikio ir nuotakos grožėjimasis vienas kitu, kur apdainuojama mylimoji: Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo. (Gg 6:7). Iš tikro – pažvelkite į granato vaisių – ar ne panaši jo spalva į jaunos merginos skruostų spalvą? Tai – nuostabūs ir nepakartojami, tikrai Dievo įkvėpti palyginimai.  

Tačiau per matomus įvaizdžius Giesmių Giesmėje regime Dievo ir išrinktosios tautos santykį. Pastaruoju atveju matome, kaip nuosekliai išsipildo tas dvylikos vyrų atneštas ženklas, nes Saliamonas kalba taip: Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus (Gg 4:13). Stebina toks neatsiejamas šių dviejų reikšmių ryšys, jis toks tvirtas, kad vietomis net persipina: Eikime anksti į vynuogynus, pažiūrėkime, ar vynmedžiai jau išsprogo, ar jų žiedai jau užmegzti, ar granatmedžiai jau pražydo. Ten savo meilę tau dovanosiu. (Gg 7:13). Čia suprantame, kad mylimojo ir mylimosios meilės ryšį išugdo Dievo dovanota Meilė žemei. Jie abu kartu eina į tą žemę ir radę pražydusius granatmedžius tuokiasi vienas su kitu ir su žeme, kurią pamilęs pats Dievas. Ar galite įsivaizduoti didesnį Meilės vientisumą? 

Tad nenuostabu, kad tai yra ir dieviško grožio simbolis, todėl taip gausiai granatmedžio vaisių motyvais buvo puošta Jeruzalės šventykla, žydų valdovų bei šventikų mantijos ir net paties Saliamono karūna. Izraeiltai dar dykumoje kruopščiai įvykdė Dievo nurodymus ir padarė kunigų rūbus: Ant žemutinio skraistės apvado padirbo granatmedžio obuolius iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais. Padirbo taip pat varpelius iš gryno aukso ir pritvirtino tarp granatmedžio obuolių ant žemutinio skraistės apvado, visur aplinkui tarp granatmedžio obuolių. Pakaitomis varpelis ir granatmedžio obuolys, varpelis ir granatmedžio obuolys, visur aplink visą žemutinį apvadą skraistės, skirtos vilkėti atliekant tarnybą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. (Iš 39: 24-26).

Jau ir vėliau, kai karalius Saliamonas statė Jeruzalės šventyklą, jis taip pat  gausiai naudojo granatmedžio motyvus jos puošyboje: Jis šulus taip padarė, kad jie turėjo dvi granatmedžio obuolių eiles, aplink vienos galvenos pynių viršų, ant šulų esančioms galvenoms apdengti. Panašiai padarė ir su kita galvena. (1Kar 7:18). O kai Hiramas pabaigė karaliui Saliamonui visus darbus VIEŠPATIES Namuose, jis parengė suvestinę, kur surašė visus reikmenis. Tame tarpe buvo: keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem girliandų pynėms, – po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienai girliandų pynei, – dviem galvenų rutuliams ant šulų apdengti; (1Kar 7:42). Štai, kaip kruopščiai ir nuodugniai, su matematiniu tikslumu pasakojama apie kiekvieną detalę.

25-ajame antrosios Karalių knygos skyriuje kalbama apie Jeruzalės sunaikinimą, kurį surengė Babilono karalius Nebukadnezaras. Čia mes sužinome dar kitas detales, - ne tik tai, kad šulai buvo variniai, bet ir jų dydį: Vieno šulo aukštis buvo aštuoniolika uolekčių. Viršuje jis turėjo varinę galveną; galvenos aukštis buvo trys uolektys, o aplink galveną buvo pinučiai su granatmedžio obuoliais, padarytais iš vario. (2 Kar 25:17), gi pranašas Jeremijas nusako ir granato obuolių kiekį: Granato obuolių buvo ant visų šonų devyniasdešimt šeši. Iš viso aplinkui pinučius buvo šimtinė granato obuolių. (Jer 52:22-23).

Tačiau toks derlingumą ir grožį simbolizuojantis granato vaisius minimas tik Senajame Testamente. Naujojo Testamento knygose apie granatmedį neužsimenama, tačiau su Krikščionybės paplitimu granato vaisius dažnai simbolizuoja prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, o granato sultys - kankinio kraują. Ar tik ne dėl to jų beveik neįmanoma išskalbti! Galime ir čia ižvelgti lygiagretę su vaisinga ir derlinga žeme – kankinių kraujas nebūna praliejamas veltui ir visada duoda gausių vaisių.

Atlaidumas poroje - Dievo švelnumo atspindys

Atlaidumas ir švelnumas

Santuokai nepakanka vestuvių dienos entuziazmo.

Mūsų visuomenėje nelengva prabilti apie vertybę, kuri turėtų būti kiekvieno - ir poros, ir visų šeimos narių tarpusavio santykių paspirties taškas. Sunkumų kyla dėl mūsų trapumo, nesugebėjimo numarinti savo puikybės, atsisakyti savų argumentų, kad įsiklausytume ir suvoktume kito žmogaus tariamą žodį. Nėra nieko nuostabiau kaip jaustis suprastiems, ir nėra nieko skaudžiau kaip jaustis nesuprastiems - ypač tų žmonių iš kurių tikimės meilės.

Būti atlaidžiam yra nepaprastai svarbu, nes gyvenime neįmanoma išvengti mažesnių ar didesnių nesusipratimų. Kančios, konfliktų, krizių patirtys yra mūsų žmogiškojo ribotumo ženklas: pasijuntame nuogi ir bejėgiai. Esame tobuliausi visoje kūrinijoje, bet buvome sukurti iš žemės dulkių - apie tai mums primena Sukūrimo istorija.

Atlaidumas - tai ta tikrovė, kuri mums suteikia galimybę tiesti tiltus virš bedugnių toliau bendrauti, nors atrodo, kad santykiai nutrūko visiems laikams. Tai tampa įmanoma tik tada, jei stengiamės „tapti" švelnumu. Čia nekalbame apie perdėtas švelnybes, saldybes, tariamai ilgesingą laikyseną, bet romų jautrumą, švelnią ir atidžią meilę.

Švelnumas yra priešingas dviems gana paplitusioms ir giminingoms elgsenoms, kaip antai širdies kietumas - jį suprantame kaip barjerą, sieną, atšiaurumą, mąstymo nelankstumą ir egocentriškas užsisklendimas savyje, dėl kurio nesugebame atsigręžti į kitą žmogų, atsisakome plėtoti dialogą ir dalytis.

Atvirkščiai, švelnumas - tai lankstumas, dėmesingumas, atverta širdis, sutikimas keistis. Švelnumas nėra kažkas antraeilio, bet giluminis pašaukimas, kuris žmogų pada ro žmogiškesį, meilingesnį, gebantį įsiklausyti, priimti, toleruoti, deramai gerbti save ir kitą. Švelnumas turi persmelkti konkrečias mūsų gyvenimo situacijas.

Gyventi puoselėjant švelnumą nėra kažkas savaimio - tenka atsidėti saviugdai. Kad švelnumas augtų, žmogus turi siekti vidinės brandos ir atvirkščiai. Abi šios savybės sustiprina viena kitą ir viena kitą išreiškia. Jei švelnumą suvoksime būtent taip, išvengsime pavojaus supainioti jį su jausminės kompensacijos paieškomis.

Taigi švelnumas ir atlaidumas talpina vienas kitą savyje. Tai panašu į veidrodžių žaismą, kai jie atsispindi vienas kitame, vienas kitame „gyvena". Atlaidumas, netekęs švelnumo, išsektų dėl savo jausminės ugnies, o švelnumas be atlaidumo taptų viso labo paviršutiniškų emocijų pliūpsniu.

Kad krikščionių pora nuoširdžiai išgyventų aptartą patirtį, ji turi atsigręžti į Jėzaus Kristaus Dievą į gailestingojo švelnumo Dievą. Evangelijos kvietimas: Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas (Lk 6, 36) skamba tarsi įsakymas - turime tapti Dievo švelnumo liudytojais) Dokumente Incarnationis Misterium popiežius Jonas Paulius II tvirtina, kad „atlaidumas yra vienas iš sudėtinių jubiliejaus šventimo elementų. Jame išryškėja Tėvo, kuris visus pasitinka su meile, gailestingumo pilnatvė". Taigi atlaidumas tampa regimu gailestingosios Dievo meilės ženklu.

Pranašas Ozėjas ir jo sutuoktinės neištikimybė

Keista yra Ozėjo, kuris buvo pašauktas vesti Gomerę, istorija. Gyvenimo išbandymų patyręs žmogus išgyvena tragišką santuokinio gyvenimo patirtį. Jo žmona Gomerė išduoda jį, paleistuvauja.

Ozėjas apmąsto kartų savo patyrimą ir stengiasi suvokti giliąją jo prasmę. Apšviestas Dievo, jis atranda, kad liūdna ir skausminga jo istorija yra panaši į Dievo ir Izraelio tautos, neištikimos sužadėtinės, santykį. Pranašas Ozėjas apmąsto beprotišką Dievo meilę ir ištikimybę duotajam pažadui. Nuostabioje jo knygos ištraukoje aukštinamas Dievo švelnumas ir jis vadinamas „pajauta":

Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų. Kuo daugiau juos šaukiau, tuo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams. Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie neprisipažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau. <...> Mano širdis neleidžia man to padaryti. Mano gailestingumas tau yra per stiprus. Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, ne-benaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, - Šventasis tarp jūsų, - su pykčiu neateisiu. (Oz 11, 1-4.8-9)

Su liūdesiu Viešpats prisimena rūpestį savo sūnumi Izraeliu išėjimo iš Egipto dienomis: Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau. Tekstas pasiekia apogėjų 8-9 eilutėse. Ką darys Dievas šio mylimo ir maištaujančio sūnaus akivaizdoje? Leis jį ištremti? Pasmerks visiems laikams? Tos eilutės išsamiai atskleidžia Ozėjo turimą Dievo įvaizdį. Jose išryškėja, kad prieš priimdamas sprendimą Dievas kankinasi: Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, - Šventasis tarp jūsų, - su pykčiu neateisiu.

Dievo veikimas radikaliai skiriasi nuo žmogaus veiksmų. Nors dėl savo begalinio šventumo lieka nepasiekiamas, sykiu Viešpats yra toks artimas žmonėms, kad jo švelnumas yra didesnis nei būtinybė įvykdyti teisingumą.

Žvelgti Dievo akimis

Ozėjo ir Gomerės istorija nėra tik paprasta meilės be atsako istorija ir net ne pasakojimas apie vyro kilnumą jo nevertos moters atžvilgiu. Iš pradžių Ozėjas veikiausiai manė, kad jo santykis su Gomere turėjo padėti jai atsiversti. Prireikė daug laiko, kol vyras suprato, kad jo misija buvo žmoną tiesiog mylėti. Griežtas, norintis bausti, susirūpinęs Ozėjas turės pasikeisti ir tapti susivaldančiu, kantriu žmogumi, kuris pažįsta Dievo veikimą, stengiasi eiti Dievo nurodytu keliu ir ištverti sau skirtą pažeminimą kitų akyse, kad atkurtų santykį galintį padėti tai moteriai.

Ozėjo pasikeitimas yra jo teologinio atsivertimo pagrindas ir atspirties taškas. Pranašas įgyja kitokią Dievo sampratą. Būtent tokia yra šios ištraukos, apibendrinančios teologinio atsivertimo procesą, prasmė: „Vadinsi mane savo vyru ir nevadinsi daugiau savo šeimininku (baaliu)“ (Oz 2, 18). Dievas daugiau nebenori būti vadinamas šeimininku (tokia yra pirmoji jį reiškiančio žodžio reikšmė), laimėjusiu tautą dovanomis, dėl kurių ši turinti jam tarnauti ir jį garbinti. Dievas nori būti nuoširdžiai mylimas sužadėtinis, kuris ir pats myli begaline besąlygiška meile, nelaukdamas atlygio.

Ozėjui teko atsisakyti santykio, kuriama jis manė turįs teisę į visišką ištikimybę tik todėl, kad pats padovanojo dovanų. Jani teko suvokti, kokiu keliu ėjo Dievas su savąja tauta nepaisydamas tautos neištikimybės, Viešpats sutiko pradėti iš naujo ir pasitenkinti netobulu tautos atsakymu.

Kaip tik šito Dievas reikalauja iš kiekvieno iš mūsų, iš kiekvieno poros, iš kiekvienos šeimos - žvelgti Dievo akimis. Jis mūsų prašo nežiūrėti taip. kaip vyresnysis sūnus iš palyginimo apie sūnų palaidūną: „Vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“ (Lk 15. 30). Esame kviečiami stoti Tėvo pusėn. Tėvo veiksmai yra įkūnytas švelnumas. Apkabinimas ir daugybė bučinių išreiškia atleidimą ir susitaikymą, be to. Tėvas laiko sūnų sau lygiu, o ne vergu ar prastesniu už save. Atleidimas yra pati didžiausia dovana: „Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15,23-24).

Augti padedantis širdies atsivertimas

Kad ir koks nelengvas būtų šis kelias, jis yra be galo svarbus poros ir šeimos tarpusavio santykiams. Atlaidumas -tai tobula meilės dovana, nes jame išryškėja Dievo laikysena žmonių atžvilgiu. Atlaidumas sutuoktiniui, kuris sužeidė širdį ir sukėlė skausmą, tampa vidine būtinybe, kai asmuo yra pats patyręs Dievo atlaidumą savo atžvilgiu. Tas. kuris nuolankiai pripažįsta savo klaidas ir džiugiai priima Dievo atlaidumą, pajėgs suprasti suklydusį žmogų ir jam atleisti Apaštalas Paulius primena efeziečiams: „Būkite malonūs, gailestingi. atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4, 32).

Kad gebėtume taip elgtis, turime priimti tiesą, jog mūsų meilė nėra visuomet ir iš karto tobula bei ištikima. Mūsų meilę silpnina nesutarimai, išbandymai ir nuopuoliai, tačiau jiems niekuomet nepriklauso lemiamas žodis, jie tampa atspirties tašku kūrybingai tobulinti savo santykius.

Krikščionys sutuoktiniai negauna nuolaidų ar privilegijų, jie lygiai taip kaip ir visi žmonės kartais nesutaria, daro mažų ar didelių klaidų, kurios sukelia nerimo bei kančių. Sunkumų akimirkomis sutuoktiniai yra pašaukti elgtis kaip Ozėjas - .eiti į dykumą".

Atlaidumas nesumažina meilės vertės, bet ją atnaujina, nutyrlndamas mūsų sieloje polinkį suversti kaltę dėl nesutarimo ant sutuoktinio pečių. Atlaidumas - tai ne silpnumas, o stiprybė, nutraukianti agresyvumo grandinę.

Taigi santykių krizės turi ir teigiamų aspektų. Jos sustiprina, padeda augti - ypač tada. kai sutinkama pradėti viską iš pradžių ir pripažinti savo klaidas. Tokiame vidinio atsinaujinimo kelyje dėl atlaidumo iš krizių ir konfliktų ištrykšta pozityvi augimo galia. Sutuoktinių Ir šeimos narių bendrystė gali būti atgaivinta, išsaugota ir ištobulinta tik dėl didžiulės aukos dvasios, kuri yra gyvybingas įsiskiepijimas į Velykų slėpinį, o jame Kryžius nėra pabaiga - tai kelias į Gyvenimą.

Šiame kelyje labai reikšmingas vadinamojo olandų Katekizmo (tai katekizmas, parašytas Olandijoje po Vatikano II Susirinkimo) tvirtinimas:

Kambaryje kabantis Nukryžiuotojo atvaizdas yra daugiau nei puošybos elementas. Iš esmės jis reiškia, kad nėra nieko beviltiška, jei tik stengiamės mylėti. Be to, tai reiškia, kad absoliutus santuokos neišardomumas — net ir tais atskirais atvejais, kurie žmogaus akimis žiūrint atrodo išties beviltiški ir beprasmiai - glūdi Kristaus, kuris mylėjo iki kryžiaus mirties, meilėje. Taip, kaip Kristus neapleido žmonijos ir Bažnyčios, kai jį kalė prie kryžiaus, taip ir kiekviena Viešpatyje sudaryta santuoka savyje išsaugo Kristaus ir Bažnyiios tarpusavio ryšio neišardomumą — net kai tas ryšys tampa nukryžiavimu. Jėzaus buvimas tikinčiųjų santuokoje a priori neapsaugo jų nuo charakterių nesuderinamumo, klaidingo pasirinkimo. sunkumų auginant vaikus, nervinės Įtampos, ligų. nuobodulio ir netgi nuo kartais būtinio nuolatinio atsiskyrimo. Tačiau tikintiesiems tas Trečiasis santuokos asmuo. t. y. Kristus, visuomet yra šalia. Kristus, kuris teikia tvirtybės, vilties, paguodos, kuris moko. kad geriau yra duoti nei gauti. Tas, kas įsipareigoja taip gyventi laimės dienomis, galės išsaugoti šią viltį ir sunkią valandą.

Atlaidumas kaip vilties vartai

Dievo Žodis mūsų prašo, kad taptume vilties vartais. Būdami atlaidūs galime suteikti paguodą kitiems, nes patyrėme viltį. Mūsų pašaukimo pagrindą randame Ozėjo pranašytės ištraukoje: „aš kalbėsiu jo širdžiai“ (Oz 2. 16). o tikslus vertimas turėtų būti: aš kalbėsiu .ant jo širdies. Tai reiškia, kad Dievas atsiremia mums į krūtinę, trokšta bendrystės su mumis. Todėl ir mes esame pašaukti atsiremti į Dievo širdį. Tik jausdami jo širdies plakimą gebėsime atleisti.

Dievas mums dovanoja atlaidumą. Jei įstengsime liudyti Dievo atlaidumą. o sykiu - ir atlaidumo Dievą, tapsime kitiems pasitikėjimą keliančiais vilties vartais. Tik taip galime būti tvirtai įsišakniję begaliniame Dievo gailestingume.

Viena patarlė sako: “Viltis mato rugio varpą, kai kūniškos akys temato pūvančią sėklą“. Būti viltį nešančia pora nereiškia paskęsti rožinėse svajonėse ir nepastebėti sunkumų. Atvirkš&ai, viltis įsišaknija dramatiškose situacijose, viltis negali nepaisyti pūvančios sėklos. Tačiau vis dėlto ji atgręžia mūsų akis į gimstantį vaisių Dievuje.

Kun. Luca Tosoni

Šv. Pranciškus Salezas: penki nuolankumo lygmenys

Visiems, kuriems jų „ego" kelia problemų. Prieš 400 metų parašytas tekstas - labai aktualus ir mūsų dienomis.

• Pirmasis nuolankumo lygmuo -pažinti save. Jis pasiekiamas tuomet, kai dėl mūsų sąžinės balso ir dėl šviesos, kurią Dievas įlieja į mūsų sielas, suvokiame, kad esame ne kas kita kaip skurdas, menkumas ir nedorybė. Toks nuolankumas, jei jis netobulėja, nėra labai jau didelis pasiekimas - jis būdingas daugeliui. Iš tiesų esama labai mažai žmonių, kurie gyvena tokiame proto aklume, kad nors ir kaip nedaug temąstytų, nesuvoktų savo menkumo. Vis dėlto jie nenori parodyti tikrojo savo veido, nes jiems nepatiktų jei kas nors vertintų juos pagal tai, kas jie iš tiesų yra. Štai kodėl nereikia sustoti ties šiuo lygmeniu, o siekti antrojo, kuris yra pripažinimas. Yra skirtumas tarp .pažinti" tam tikrą dalyką ir jį .pripažinti".

• Pripažinti - tai viešai pasakyti ir išreikšti, kai būtina, tai, ką savyje pažįstame. Tačiau turima galvoje, kad šitai turi būti pasakyta nuoširdžiai, suvokiant savo menkystę, mat esama nemažai žmonių, kurie save žemina tik žodžiais. Pakalbėkite su labiausiai išpuikusią moterimi pasaulyje ar su tokio pat plauko dvariškiu ir pasakykite jiems, pavyzdžiui: .O, koks jūs šaunus, kaip didžiai nusipelnęs! Nežinau kito žmogaus, kuris prilygtų jums savo tobulumu". Jie atsakys: „Ak, na ką jūs, aš nieko nevertas, esu menkas ir netobulas". Tačiau tuo pat metu tokie žmonės labai džiaugsis giriami. Vadinasi, šie nuolankumo žodžiai ištariami tik lūpomis - jie nekyla iš širdies gilumos. Ir jei kartais jų žodžius priimtumėte už gryną pinigą, patikėję melagingais pareiškimais apie nuolankumą, jie užsigautų, pareikalautų, kad atsiprašytumėte už įžeistą jų garbę. Tegu apsaugo mus Dievas nuo tokios rūšies nuolankiųjų!

• Trečiasis lygmuo - pripažinti ir išpažinti savo menkumą ir nedorumą, kai apie tai sužino kiti. Labai dažnai su tvirtu įsitikinimu sakome, kad esame blogi ir apgailėtini, bet nenorėtume, kad tai pirmas apie mus pasakytų kitas žmogus. Jei taip nutinka, pasijuntame ne tik nemaloniai, bet netgi blogai, o tai yra tikras ženklas, kad mūsų nuolankumas nėra tobulas ir netgi ne geros kokybės. Taigi reikia laisvai pripažinti ir ištarti: .Jūs visiškai teisus, puikiai mane pažįstate". Toks lygmuo jau yra labai geras.

• Ketvirtasis - mylėti paniekinimą ir džiaugtis, kai mus žemina ir niekina. Tai gali atrodyti iracionalu. Tačiau jei sutinkame, kad esame niekas, turime būti labai patenkinti, jei kiti tuo tiki, taip apie mus sako ir elgiasi su mumis kaip su menkais bei apgailėtinais.

• Penktasis, tobuliausias ir aukščiausias iš visų nuolankumo lygmenų, -ne tik mylėti paniekinimą, bet trokšti jo, siekti jo ir džiaugtis juo iš meilės Dievui. Palaiminti yra tie, kurie pasiekia šį lygmenį, tačiau tokių labai nedaug. Mūsų Viešpats tegu teikiasi padidinti jų skaičių... dešimčia ar dvidešimčia brolių kurie pasišventė jam šioje mūsų šeimoje.

Meksikos karalienė

Palyginti nedidelėje Mechiko aikštėje, priešais senovinę baziliką kasmet, gruodžio 12 dieną susirenka šimtai tūkstančių žmonių. Daugelis piligrimų atvažiuoja čia iš už tūkstančių kilometrų.  

Visi laukia galimybės patekti į šventyklą ir pamatyti ją – Meksikos ir Lotynų Amerikos karalienę Gvadalupaną. Čia jai lenkiasi visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Nekaltos mergelės ir narkokartelių vadeivos prašo jos atleisti nuodėmes. Šventosios Marijos de Gvadelupės ikonos šventė švenčiama gruodžio 12 dieną ir Meksikos gyventojams ši šventė yra svarbesnė net už Kalėdas.

Juan Diego Cuauhtlatoatzin

Šventė pirmą kartą švesta 1531 metais, kai ant Tepejak kalvos indėnui Chuanui Diego stebuklingai apsireiškė Dievo Motina.  Dabar ši kalva yra miesto ribose, bet tais laikais tai buvo neapgyvendintos teritorijos su į šiaurę nuo pagrindinio actekų miesto retai išsimėčiusiomis gyvenvietėmis. Vienoje iš jų buvo ispanų misionierių bažnyčia, į kurią ir atėjo Chuanas Diego. Kunigams jis papasakojo, kad Šventoji Mergelė parodė vietą, kur turi būti pastatyta nauja šventovė. Bet jie nepatikėjo ir pareikalavo įrodymų. Šventoji Mergelė liepė indėnui kitą rytą grįžti į tą pačią vietą, kur jam bus duotas „ženklas“. Tačiau jis turėjo likti namie dėl sunkios jį atėjusio aplankyti dėdės traumos. Chuanas Diego mintimis nuolat kreipdavosi į Mariją, prašydamas jos užtarimo ir pagalbos, kad giminaitis pasveiktų. Ir, kai jis išėjo iš namo, kad atsineštų vandens, jam vėl apsireiškė Marija.

- Atleisk, kad neįvydžiau tavo įsakymo ateiti! Bijojau, kad dėdė mirs, kol manęs nėra – sušuko Chuanas.  

- Žinau, - atsakė Mergelė, - tai ne bėda, tavo dėdė šiandien pasveiks. Eik ant gretimos kalvos ir atnešk ten augančių rožių. Suvyniok jas į savo apsiaustą, kad niekas nematytų, ką neši.

Chuanas Diego nuėjo rožių ir stebėjosi, iš kur jos ten gali atsirasti žiemą ir dar tokiame aukštyje, kur auga tik kaktusai. Tačiau jis rado ten rožes. Nejausdamas skausmo nuo spyglių priskynė pilną apsiaustą ir atnešė Mergelei Marijai. Ji liepė nunešti jas bažnyčios vyresniajam.

- Niekas be tavęs negali matyti, ką turi po apsiaustu. Išberko rožes po jo kojomis ir jis pats išvys ženklą... – pasakė Marija ir dingo.

Kai Diego išskleidė savo apsiaustą priešais prižiūrėtoją, joje pasirodė Dievo Motinos atvaizdas.

Netrukus mažos Tepejak bažnytėlės vietoje iškilo šventykla – Šventosios de Gvadelupės Marijos bazilika. Jos įvaizdis skiriasi nuo kanoninio europietiško atvaizdo. „La Morenitą“ – tamsiaodę Dievo Motiną supa tradicinė indėnų simbolika. Ji apsisiautusi melsvai- žaliu apsiaustu, kuris išdabintas žvaigždėmis, o jos poza primena borchija (indėnišką „Dangaus kelio“ atvaizdą toltekų sostinės Tula griuvėsiuose) atvaizdą. Gvadalupana apsupta kalnų gėlėmis ir remiasi į Mėnulį ir Saulę – tai Meksikoje populiarus ir garbinamas senoviškas Didžiojo Užtemimo arba pradmenų jungties įvaizdis. Mėlyna Šventosios Mergelės apsiausto spalva simbolizuoja Visatos gylį ir begalybę, žalia – sielos skaistumą.

Indėnai „Tikrojo Dievo Motinos“ atvaizde įskaitydavo senovinius savosios religijos simbolius. Šventosios de Gvadelupės Marijos himne apdainuojamas Tulos žlugimas ir naujojo tikėjimo simbolizmas.

Žymiausių pasaulio institutų mokslininkai daug metų negalėjo padaryti vieningą išvadą  apie ikonos dažų sudėtį. Joje nerasta nei augalinės, nei gyvulinės, nei sintetinės kilmės dažų.  Dievo Motinos akyse aptikti mikroskopiniai žmogaus figūrų piešiniai – XVI amžiuje to nebuvo įmanoma padaryti. Figūrų veidai yra stebėtinai panašūs į konkrečius istorinius personažus. Istorikai Marijos de Gvadelupė apsireiškime įžvelgia gerai apgalvotą politinį jėzuitų bažnyčios žingsnį atverčiant į katalikybę naujas tautas, nors iki galo paaiškinti jos atsoradimą neįstengia.

Fizikai jau daug metų fiksuoja iš Šventosios Mergelės figūros sklindantį infraraudonąjį spinduliavimą.

Likus maždaug savaitei iki pagrindinių iškilmių, tikintieji pradeda eisenas iš savo namų ir darbo vietų. Žmonės procesijose būna apsirengę tautiniais rūbais, gieda giesmes ir žengia paskui įvairiaspalviais kaspinais puoštus automobilius, ant kurių įtaisytos gėlėse, balionuose ir dekoratyvinėse vytelėse skendinčios ikonos. Kai procesijos pasiekia bažnyčia, prasideda pamaldos, o kitą dieną viskas kartojama iš naujo.

Paskutinę piligrimystės dieną – gruodžio 11-ąją po procesijos prasideda prabangi, iki gilios nakties trunkanti šventė.

Pagrindinę šventės dieną tradicijos puoselėtojai keliasi 5 ryto, kad visi kartu sudainuotų Mergelei „Manjanitas“ (meksikietiškas sveikinimas su Gimimo diena). Po to šventė tęsiama prie stalo.

Tomis dienomis aikštė pavirsta į daugiatūkstantinę tikinčiųjų stovyklą. Gruodžio 12 dieną piligrimai atneša prie ikonos savo dovanas. Tai gali būtiu koks nors daiktas, o gali būti ir daina arba šokis. Indėnų grupės iš kalnų kaimų atlieka ritualinius ikiispaniškus šokius. Jie būna pasidabinę aukštais galvos apdangalais, kurie simbolizuoja jungtį su dangumi. Tą dieną prieš bažnyčią išsilieja gėlių jūra.

1990 metų gegužės 6 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė Chuaną Diego palaimintuoju, o 2002 metų liepos 31 dieną – šventuoju. Katalikų bažnyčioje minimas gegužės 30 dieną.