 |
CLAUDIO BRAVO (g. 1936 m.) Šventojo Antano gundymai. 1984 m.
Privati kolekcija. Madridas. |
Paveiksle vaizduojamas siužetas populiarus jau ne vieną šimtą metų.
Kiekvienas dailininkas pagal savo gyvenamąjį laiką traktavo šiuos šėtono
gundymus. Vaizdavo tam laikui būdingus daiktus, interjerus, architektūrą,
veikėjus aprengdavo madingais rūbais. Tą patį daro ir Klaudijus Bravas,
perkeldamas šv. Antaną į mūsų dienas, gundydamas jį trankia roko muzika — lyg
sūnus palaidūnas, purvinomis kojomis pripėdžiojęs aslą, klūpo džinsuotas
jaunuolis, ausinėmis užsikimšęs ausis. Jis lyg ir nori atgailauti — aukoti
baltą avinėlį, kruvinu snukiu ir priešmirtinėje agonijoje išlindusiu liežuviu.
Gal ir nori atgailos, bet yra kurčias Dievo ir žmonių žodžiams. Driežiukas lipa
vienuolio abitu, lyg pagalbą siūlydamas, bet jis toks mažas, toks menkas.
Gražuolė, iškėlusi rankas, gal laiminti nori, o gal priglausti prie iškilios
krūtinės. Kita — ant iešmo suvėrusi mėsos kąsnelius, gundo smaguriavimo
malonumais. Virš jų galvų sklendžia netikras angelas žąsino sparnais, į vieną
svarstyklių lėkštę įdėjęs širdis, į kitą — pinigus. Kas nusvers? Paveikslo
kairėje testypso nukirstos, mažom plunksnelėm apkaišytos geltonos velnio
paukščio gaidžio kojos. Suprask — net ir nematomas blogis tyko, jis visad čia
pat Tik šv. Antanas, nors kenčia, bet ramus ir susikaupęs giliai maldai.
Tikėjimas yra didis. Dievo galybė neišmatuojama. O kada tas vyksta, visai nesvarbu.
Taip buvo ir bus per amžių amžius.
MOKSLAS IR GYVENIMAS 1990 Nr. 10
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą