Meksikos karalienė

Palyginti nedidelėje Mechiko aikštėje, priešais senovinę baziliką kasmet, gruodžio 12 dieną susirenka šimtai tūkstančių žmonių. Daugelis piligrimų atvažiuoja čia iš už tūkstančių kilometrų.  

Visi laukia galimybės patekti į šventyklą ir pamatyti ją – Meksikos ir Lotynų Amerikos karalienę Gvadalupaną. Čia jai lenkiasi visi – nuo mažiausio iki didžiausio. Nekaltos mergelės ir narkokartelių vadeivos prašo jos atleisti nuodėmes. Šventosios Marijos de Gvadelupės ikonos šventė švenčiama gruodžio 12 dieną ir Meksikos gyventojams ši šventė yra svarbesnė net už Kalėdas.

Juan Diego Cuauhtlatoatzin

Šventė pirmą kartą švesta 1531 metais, kai ant Tepejak kalvos indėnui Chuanui Diego stebuklingai apsireiškė Dievo Motina.  Dabar ši kalva yra miesto ribose, bet tais laikais tai buvo neapgyvendintos teritorijos su į šiaurę nuo pagrindinio actekų miesto retai išsimėčiusiomis gyvenvietėmis. Vienoje iš jų buvo ispanų misionierių bažnyčia, į kurią ir atėjo Chuanas Diego. Kunigams jis papasakojo, kad Šventoji Mergelė parodė vietą, kur turi būti pastatyta nauja šventovė. Bet jie nepatikėjo ir pareikalavo įrodymų. Šventoji Mergelė liepė indėnui kitą rytą grįžti į tą pačią vietą, kur jam bus duotas „ženklas“. Tačiau jis turėjo likti namie dėl sunkios jį atėjusio aplankyti dėdės traumos. Chuanas Diego mintimis nuolat kreipdavosi į Mariją, prašydamas jos užtarimo ir pagalbos, kad giminaitis pasveiktų. Ir, kai jis išėjo iš namo, kad atsineštų vandens, jam vėl apsireiškė Marija.

- Atleisk, kad neįvydžiau tavo įsakymo ateiti! Bijojau, kad dėdė mirs, kol manęs nėra – sušuko Chuanas.  

- Žinau, - atsakė Mergelė, - tai ne bėda, tavo dėdė šiandien pasveiks. Eik ant gretimos kalvos ir atnešk ten augančių rožių. Suvyniok jas į savo apsiaustą, kad niekas nematytų, ką neši.

Chuanas Diego nuėjo rožių ir stebėjosi, iš kur jos ten gali atsirasti žiemą ir dar tokiame aukštyje, kur auga tik kaktusai. Tačiau jis rado ten rožes. Nejausdamas skausmo nuo spyglių priskynė pilną apsiaustą ir atnešė Mergelei Marijai. Ji liepė nunešti jas bažnyčios vyresniajam.

- Niekas be tavęs negali matyti, ką turi po apsiaustu. Išberko rožes po jo kojomis ir jis pats išvys ženklą... – pasakė Marija ir dingo.

Kai Diego išskleidė savo apsiaustą priešais prižiūrėtoją, joje pasirodė Dievo Motinos atvaizdas.

Netrukus mažos Tepejak bažnytėlės vietoje iškilo šventykla – Šventosios de Gvadelupės Marijos bazilika. Jos įvaizdis skiriasi nuo kanoninio europietiško atvaizdo. „La Morenitą“ – tamsiaodę Dievo Motiną supa tradicinė indėnų simbolika. Ji apsisiautusi melsvai- žaliu apsiaustu, kuris išdabintas žvaigždėmis, o jos poza primena borchija (indėnišką „Dangaus kelio“ atvaizdą toltekų sostinės Tula griuvėsiuose) atvaizdą. Gvadalupana apsupta kalnų gėlėmis ir remiasi į Mėnulį ir Saulę – tai Meksikoje populiarus ir garbinamas senoviškas Didžiojo Užtemimo arba pradmenų jungties įvaizdis. Mėlyna Šventosios Mergelės apsiausto spalva simbolizuoja Visatos gylį ir begalybę, žalia – sielos skaistumą.

Indėnai „Tikrojo Dievo Motinos“ atvaizde įskaitydavo senovinius savosios religijos simbolius. Šventosios de Gvadelupės Marijos himne apdainuojamas Tulos žlugimas ir naujojo tikėjimo simbolizmas.

Žymiausių pasaulio institutų mokslininkai daug metų negalėjo padaryti vieningą išvadą  apie ikonos dažų sudėtį. Joje nerasta nei augalinės, nei gyvulinės, nei sintetinės kilmės dažų.  Dievo Motinos akyse aptikti mikroskopiniai žmogaus figūrų piešiniai – XVI amžiuje to nebuvo įmanoma padaryti. Figūrų veidai yra stebėtinai panašūs į konkrečius istorinius personažus. Istorikai Marijos de Gvadelupė apsireiškime įžvelgia gerai apgalvotą politinį jėzuitų bažnyčios žingsnį atverčiant į katalikybę naujas tautas, nors iki galo paaiškinti jos atsoradimą neįstengia.

Fizikai jau daug metų fiksuoja iš Šventosios Mergelės figūros sklindantį infraraudonąjį spinduliavimą.

Likus maždaug savaitei iki pagrindinių iškilmių, tikintieji pradeda eisenas iš savo namų ir darbo vietų. Žmonės procesijose būna apsirengę tautiniais rūbais, gieda giesmes ir žengia paskui įvairiaspalviais kaspinais puoštus automobilius, ant kurių įtaisytos gėlėse, balionuose ir dekoratyvinėse vytelėse skendinčios ikonos. Kai procesijos pasiekia bažnyčia, prasideda pamaldos, o kitą dieną viskas kartojama iš naujo.

Paskutinę piligrimystės dieną – gruodžio 11-ąją po procesijos prasideda prabangi, iki gilios nakties trunkanti šventė.

Pagrindinę šventės dieną tradicijos puoselėtojai keliasi 5 ryto, kad visi kartu sudainuotų Mergelei „Manjanitas“ (meksikietiškas sveikinimas su Gimimo diena). Po to šventė tęsiama prie stalo.

Tomis dienomis aikštė pavirsta į daugiatūkstantinę tikinčiųjų stovyklą. Gruodžio 12 dieną piligrimai atneša prie ikonos savo dovanas. Tai gali būtiu koks nors daiktas, o gali būti ir daina arba šokis. Indėnų grupės iš kalnų kaimų atlieka ritualinius ikiispaniškus šokius. Jie būna pasidabinę aukštais galvos apdangalais, kurie simbolizuoja jungtį su dangumi. Tą dieną prieš bažnyčią išsilieja gėlių jūra.

1990 metų gegužės 6 dieną popiežius Jonas Paulius II paskelbė Chuaną Diego palaimintuoju, o 2002 metų liepos 31 dieną – šventuoju. Katalikų bažnyčioje minimas gegužės 30 dieną.