Sudužusi svajonė

Kosminio laivo "Challenger" katastrofa 1986 metų sausio 28 dieną 

Iš kairės į dešinę: mokytoja Sharon Christa McAuliffe, nžinierius-elektrikas Gregory B. Jarvis, inžinierė-elektrikė Judith A. Resnik, vadas Francis R. (Dick) Scobee, fizikas Ronald E. McNair, pilotas Michael J. Smith ir inžinierius Ellison S. Onizuka.

1986 metų sausio mėnesį saulėtame Floridos danguje sužibo ugninis kamuolys. Po visos eilės sėkmingų skrydžių sprogo kosminis erdvėlaivis „Challenger“. Žuvo septyni juo skridę astronautai. Kas gi įvyko? Ir kodėl buvo ignoruojami perspėjimai?

Kanaveralo iškyšulio inžinierių ir mokslininkų komandai 1986 metų sausio 28 dienos rytas prasidėjo nuo pasirengimo rūpesčių. Jau kelintą kartą tikrino „Challenger“ sistemas dar vienam skrydžiui už Žemės atmosferos ribų.

Septyni astronautai, tame tarpe ir Sharon Christa McAuliffe, pradinės mokyklos mokytoja, kuri varžybose su tūkstančiais kolegų visoje Amerikoje iškovojo teisę dalyvauti kosminiame skrydyje buvo paskutinį kartą instruktuojami. Daugybė žiūrovų ir žurnalistų susirinko netoli starto komplekso ir laukė jaudinančio starto

Niekas iš jų net nenutuokė, kad jau po kelių sekundžių nuo raketos starto atsitiks neįtikėtina – „Challenger“ sprogs suformuodamas ugninį kamuolį. Visa įgula žus, o kosminė Amerikos programa sustos trims metams

Tą tragišką akimirką devynių mylių aukštyje virš Floridos visiem laikams išgaravo atsainus žmonijos požiūris į kosminius skrydžius. Visas pasaulis išgirdo vienos stebėtojos riktelėjimas: „Dieve! Kas atsitiko?

Preliudija

Legenda tapusio „Challenger“ istorija prasidėjo dar naktį, kai temperatūra Floridoje nukrito iki neįprastai žemos atžymos – minus 27 laipsniai. Jau ryte taip vadinama NASA „ledo komisija“ pradėjo tikrinti erdvėlaivį dėl pavojingo apledėjimo galimybės. Kylant atsiskiriantys ledo gabalai gali pažeisti „Challenger“ dangą. Vėliau paaiškėjo, kad vienas „Roquell“ inžinierius iš Kalifornijos, stebėdjęs „ledo komandos“ darbą per specialią televizijos įrangą, paskambino kontrolinei komisijai ir primygtinai pareikalavo atidėti raketos startą dėl pavojingo apledėjimo.

Kosmodrome susirinkę žmonės karštai sveikino astronautus, kurie ėjo prie kosminių skrydžių veterano „Challenger“. Tačiau jie nieko nežinojo apie tris tūkstančius mylių įveikųsi perspėjimą. Šito nežinojo ir astronautai. Jie užėmė savo vietas ir, padedami borto kompiuterio, pradėjo kruopščiai tikrinti laivo sistemas. Atrodė, kad skrydžio tikslų įgyvendinimui pasiruošta tinkamai. Įgula turėjo išvesti į orbitą 100 milijonų dolerių vertės ryšių palydovą, ir atlikti nemažai eksperimentų. Jie turėjo išmatuoti Halėjaus kometos spektrą, patikrinti radiacijos lygį vidiniuose erdvėlaivio skyriuose ir tirti nesvarumo poveikį 12-ai vištos embrionų.

Pirmą kartą skrydis atidėtas 1985 metų gruodžio 23 dieną, Jis buvo perkeltas į sausio 22 dieną, tačiau dėl iškilusių sunkumų skrydis perkeltas į kitą dieną, tačiau čia pat nurodoma jau sausio 25.. Paskui dėl nepalankių oro sąlygų startas atidedamas iki sausio 26-os. Pašalo ir specialistai vėl pasiūlė atidėti. Sausio 27 dieną pripažinta, kad startas yra realus ir pradėti priešstartiniai erdvėlaivio sistemų bandymai. Po pusiaunakčio prasidėjo degalų bako užpildymas.

7 valandą 56 minutės astronautai užėmė savo vietas erdvėlaivyje. Tąčiau 9:10 nelauktai nutrauktas priešstartinis laiko skaičiavimas - užsikirto viena iš išorinio liuko rankenėlių ir nepavyko jo uždaryti. Kol buvo taisomas gedimas virš avarinio nusileidimo tako Senegale pradėjo siautėti smėlio audra. 12:35 nuspręsta atidėti paleidimą kitai dienai.

Oro prognozė žadėjo giedrą dangų ir minusinę temperatūrą. Pusę antros nakties speciali „ledo komanda“ nuvyko patikrinti erdvėlaivio paviršiaus. 3:00 komanda grįžo į bazę ir perspėjo likus trim valandom iki starto būtina dar kartą apžiūrėti „Challenger“ apledėjimo laipsnį.

Sausio 28 dienos 7:32 dėl žemo debesuotumo ir laukiamo lietaus valandai atidėtas astronautų įlaipinimas į erdvėlaivį. „Atliekama“ valanda suteikė galimybę astronautams neskubant papusryčiauti pasinaudojant visais patogumais. 8:03 astronautai sėdėjo mikroautobuse, o 8:36 užėmė savo vietas „Challenger“ viduje. Startas planuotas 9:38, tačiau paklusus „ledo komandos“ reikalavimams jis vėl atidėtas dviem valandom.
Šios pauzės metu antroji JAV istorijoje moteris – astronautė Judith A. Resnik davė trumpą interviu. Nepaisant to, kad įguloje buvo septyni žmonės, Judith pabrėžė, kad jie yra šešiese, vadinasi ji dalinasi šeštąją atsakomybės dalį už visos ekspedicijos sėkmę. Profesionalė Resnik demonstratyviai atsisakė pripažinti lygia sau Christa McAuliffe, kuriai tiesiog pasisekė. Juk pirmajam savo skrydžiui Judith rengėsi net 6 metus.

Likus septynioms minutėms ir 30 sekundžių iki erdvėlaivio ir vieną milijardą dolerių kainavusių variklių starto, atsvertos plieninės aptarnavimo konstrukcijos. Išorinis „Challenger“ kuro bakas savo aukščiu prilygo 10-ies aukštų namui ir talpino daugiau kaip pusę milijono galonų skysto deguonies ir vandenilio.Dviejų starto greitintuvų kieto kuro masė buvo didesnė nei milijonas svarų.

Sistema garsiai skaičiavo starto sekundes, o susijaudinę žmonės garsiai kartojo. Starto metu 46 metų laivo vadas Francis R. (Dick) Scobee ir 40-metis pilotas Michael J. Smith buvo skrydžio denyje. Už jų sėdėjo 36 metų inžinierė-elektrikė Judith A. Resnik ir 35 metų fizikas Ronald E. McNair. Apačioje, viduriniame denyje buvo 39 metų inžinierius Ellison S. Onizuka, 41 metų inžinierius-elektrikas Gregory B. Jarvis ir 37 metų mokytoja Sharon Christa McAuliffe.

Likus šešioms sekundėms iki starto paleistas pagrindinis variklis. „Keturi...trys...du.... vienas.... Startas!”
1986 metų sausio 28 dieną 11:38 palikęs starto aikštelę ir lydimas audringų aplodismentų kosminis laivas šovė į dangų. Tarp tų, kas stebėjo grandiozinį “Challenger” startą, buvo Christa McAuliffe šeima – jos tėvas, motina ir vyras ir du jų vaikai – devynmetis Skotas ir šešių metų Karolain. Startą stebėjo aštuoniolika trečios klasės mokinių iš Concord miesto (New Hampshyre), kurie įveikė pusantro tūkstančio kilometrų, kad pamatytų kaip jų mokytoja daro istoriją.

Po starto praėjo šešiolika sekundžių. Laivas gracingai pasisuko ir nukrypo kursu aukštyn – už atmosferos ribų. Kontrolės komisija pranešė, kad „Challenger” skrieja greitėdamas. Tai įvyko penkiasdešimt antrą skrydžio sekundę. Pranešimą patvirtino kapitonas Scobee. Paskutiniai žodžiai iš „Challenger“ priklausė laivo vadui Francis Scobee: „Roger, go and throttle up“. Verčiant tai reikštų maždaug taip: „Viskas tvarkoje, skrendame pilnu greičiu“.

Sprogimas

Dar po trijų sekundžių NASA kameros užfiksavo stulbinantį reginį. Operatoriai pamatė tai, ko negalėjo įžiūrėti žiūrovai kosmodrome. Ties laivo viduriu tarp jo dugno ir išorinio kuro bako blykstėlėjo neryški, bet gerai matoma oranžinė šviesa. Dar akimirka ir... prasidėjo košmaras. „Challenger“ suliepsnojo. Praėjus 73,618 sekundėms po starto radiolokatorių ekranuose aiškiai matėsi daugybės nuolaužų trajektorijos.
Neįtikėtina, bet Hiustone, kur buvo kontrolinė komisija, oficialus skrydžio vadovas nežiūrėjo į monitorių. Vietoje to jis įsispoksojo į skrydžio programą. Jis kalbėjo ne apie tai, kas atsitiko, o apie tai kas turi atsitikti „Challenger“ pagal skrydžio grafiką ir parašytą tekstą. „Viena minutė penkiolika sekundžių. Laivo greitis 2900 pėdų per sekundę. Nuskriejo devynias jūrmyles. Aukštis virš Žemės – septynios jūrmylės“.

Milijonams televizijos žiūrovų, kurie buvo apstulbinti, jo žodžiai skambėjo kaip užkeikimas.
Staiga vedantysis nutilo ir po minutės prislopintu balsu ištarė: „Skrydžio koordinatorius ką tik pranešė, kad kosminis laivas „Chalenger“ sprogo. Skrydžio direktorius patvirtino šį pranešimą“.

Kai pamėkliškas Y formos debesis išsisklaidė virš kosmodromo, žiūrovai pajuto neišmatuojamą baimę.
Vašingtone, Ovaliniame Baltųjų Rūmų kabinete dirbo Prezidentas Ronaldas Reiganas. Netikėtai jo kabinete pasirodė artimiausi patarėjai. „Įvyko rimtas incidentas su kosminiu laivu“ – pasakė vice prezidentas George Bush. Visuomeninių ryšių direktorius Patrick Buckennan buvo atviresnis: „Sere, sprogo kosminis laivas“. Reiganas buvo priblokštas kaip ir visi amerikiečiai. Juk tai jis priėmė sprendimą, kad pirmasis eilinis žmogus kosmose bus mokytoja. Daugiau, kaip 11 000 mokytojų varžėsi dėl šios garbės. Pasisekė Christa McAuliffe. Ir štai...

Po kelių valandų Reiganas bandė nuraminti nuliūdusią šalį savo kalba. Kreipdamasis į Amerikos moksleivius prezidentas pasakė: „Aš žinau, labai sunku būna suvokti, kad kartais įvyksta tokie liūdni dalykai. Tačiau visa tai yra žmonijos horizontų plėtros ir tyrinėjimų proceso dalis“.

Nacionalinė tragedija

Amerikiečiai buvo sukrėsti . Per paskutinį ketvirtį amžiaus JAV astronautai atliko 55 skrydžius į kosmosą ir sėkminga baigtis buvo savaime suprantama. Dvidešimt keturi „shuttle“ skrydžiai įvyko sklandžiai. Visi laukė dvidešimt penktojo. Daugeliui atrodė, kad beveik kiekvienas jaunas žmogus po kelių mėnesių treniruočių gali skristi į kosmosą. Linksma ir energinga mokytoja Christa McAuliffe turėjo tapti naujos eros etalonu. Belieka tik gailėtis, kad ši puiki era egzistavo tik kelias sekundes.

Praėjusi rūstų trijų mėnesių treniruočių kursą mokytoja buvo pasirengusi atlikti fantastinę kelionę. Programa „Mokytojas kosmose“ apėmė mechaniką, fiziką, chemiją ir kosmines technologijas. Christa tiesiai iš kosmoso turėjo vesti dvi 15-os minučių pamokas ir paaiškinti vaikams, kaip veikia kosminis laivas, papasakoti apie kosminių skrydžių naudą. Planuota išsiaiškinti Niutono dėsnių veikimą nesvarumo sąlygomis, hidroponikos, chromatografijos ir putojimo procesus. Ketvirtą skrydžio dieną pamokas šimtams mokyklų tiesiogiai iš „Challenger“ turėjo transliuoti nekomercinė televizija PBS.

Deja, jai neteko pasinaudoti šia galimybe ir vesti pamokas, kurios būtų įrašytos į švietimo istoriją. Vargu ar „Challenger“ tragedija kur nors nuaidėjo garsiau nei Concord`e. Ten, mokyklos auditorijoje prie televizoriaus susirinko McAuliffe kolegos ir mokiniai. Kaip jie laukė jos kalbos ir kaip tikėjosi, kad ji išgarsins jų miestelį visoje Amerikoje! Kai pasklido tragiška žinia apie „Challenger“ žūtį, trisdešimt tūkstančių miestelio gyventojų paskendo gedule. „Žmonės sustingo vietose“ – sakė vienas gyventojas. – „Buvo toks jausmas, tarsi mirė šeimos narys“.

Sovietų Sąjungoje buvo paskelbta, kad du krateriai Veneroje pavadinti dviejų žuvusių moterų vardais - McAuliffe ir Resnik. Vatikane popiežius Jonas Paulius II paprašė, kad tūkstančiai susirinkusių žmonių pasimelstų už amerikiečių astronautus ir pasakė, kad tragedija iššaukė gilų liūdesį jo sieloje. Didžiosios Britanijos ministrė pirmininkė Margareth Thatcher pažymėjo, kad „naujos žinios kartais pareikalauja pačių geriausių žmonių aukos“. Pirmasis amerikietis apskriejęs Žemės rutulį, senatorius John Glenn pasakė:„Mes buvome pirmieji ir visada žinojome, kad kada nors ateis tokia diena, kaip šiandien. Juk mes dirbame su tokiais dideliais greičiais ir su tokia energija, su kuria niekad nesusidūrė žmonija“.

Visoje JAV teritorijoje žmonės skirtingai išreiškė savo liūdesį. Los Andžele buvo vėl uždegta Olimpinė ugnis. Niujorkas užgesino šviesas aukščiausiuose dangoraižiuose. Floridos pakrantėje išsirikiavo 20 000 žmonių su fakelais rankose.

Kodėl? 

Šalis gedėjo. O Kanaveralo iškyšulyje JAV ir NASA pakrančių apsaugos tarnybos pradėjo „Challenger“ nuolaužų paieškas. Po sprogimo jie turėjo laukti visą valandą – iš dangaus nuolat krito nuolaužos. Paieškų rajonas nusidriekė Atlanto vandenyne apie 6000 kvadratinių kilometrų. Nepaisant didžiulės sprogimo jėgos, paieškos partijos rado stebėtinai dideles nuolaužas, kurios isšibarstė vandenyno dugne, tame tarpe ir „Challenger“ fiuzeliažo sekciją. Po intensyvių tyrimų NASA ekspertai padarė prielaidą, kad „Challenger“ įgula žuvo ne iš karto, kaip buvo manoma anksčiau. Galimas dalykas, kad jie pergyveno sprogimą ir buvo gyvi iki to laiko kol neatsitrenkė į vandenyną. Kabinos nuolaužos rastos tik po kelių mėnesių 27 metrų gylyje. Įgulos palaikai buvo iškelti iš vandens ir identifikuojami kelias savaites.

NASA ekspertams reikėjo išspręsti sudėtingiausią uždavinį – kas atsitiko? Tam laikui išaiškėjo trys kryptys. Visų pirma mokslininkai jau turėjo filmą, kurį nufilmavo 80 NASA kamerų ir 90 žurnalistų kamerų. Antra - egzistavo milijardai kompiuterinių signalų, kuriais keitėsi pasmerkti astronautai ir skrydžių valdymo centras. Ir trečia – jau buvo surinkta nemaža nuolaužų dalis.

Jau buvo prielaida, kad starto išvakarėse aikštelėje susiformavęs ledas pažeidė erdvėlaivį – to ir bijojo „Roquell“ inžinierius. Taip pat buvo įtariama, kad prieš kelias dienas keliamojo krano strėlė atsitiktinai pažeidė išorinę kuro bako izoliaciją. Tačiau paaiškėjo, kad kranas kliudė ne patį baką o paleidimo įrenginį.
Netrukus versijos ir įtarimai susikoncentravo ties galima kuro bako arba raketų greitintuvų avarija.

Ekspertai patikslino, kad kiekvienas mazgas galėjo iššaukti sprogimą. Sprogimą galėjo iššaukti ir degalų nutekėjimas per trūkusią pagrindinę bako siūlę. Specialiai sukurta komisija uždaruose posėdžiuose kamantinėjo aukščiausius NASA pareigūnus ir „Morton Tayocol“ kompanijos inžinierius. Ši kompanija yra kieto kuro raketų nešėjų tiekėja, manoma, kad jos ir iššaukė tragediją.

Tai, kas paaiškėjo sukėlė komisijai šoką. Paaiškėjo, kad Kenedžio kosminio centro „Shuttle‘ skrydžių vadovas Robert Sike ir „Challenger“ paleidimo direktorius Jeen Thomas net negirdėjo, kad „Morton Tayocol“ inžinieriai dėl šalto oro prieštaravo prieš „Shuttle“ startą iš Kanaveralo kyšulio.

Daugelis ekspertų palaipsniui priėjo prie išvados, kad avarija įvyko dėl raketos nešėjos segmentus hermetizuojančios sintetinės gumos žiedo užsidegimo. Šie žiedai yra skirti tam, kad sudegusios dujos nesiveržtų per plyšius. Išvakarėse „Morton Tayocol“ inžinieriai ir NASA pareigūnai svarstė potencialias skrydžio problemas. Sinoptikai žadėjo, kad tą naktį temperatūra nukris žemiau nulio.Inžinieriai vienbalsiai prašė atidėti „Challenger“ startą. Jie bijojo, kad nuo šalčio žiedai praras elastingumą ir sumažės slėgis apie raketas. Koncerno vadovai susisiekė su NASA pareigūnais ir ilgai tarėsi telefonu. Atrodo, kad NASA vadovybės nedomino spėjimai ir perspėjimai, jie reikalavo „įrodymų“, kad startas gali būti pavojingas. Iš kitos pusės galimas daiktas, kad jie klausė inžinierių: „Viešpatie, jūs siūlote laukti mums kol temperatūra pakils iki 11 laipsnių? Tai kada gi jūs norite, kad mes paleistume erdvėlaivį – nejaugi balandyje?“

Tačiau kompanijos inžinierių korpuso vadovas Allna McDonald atsisakė pasirašyti oficialų leidimą startui. „Aš ginčijausi su jais iki užkimimo, tačiau nesugebėjau jų įtikinti“.

Ginčai užsitęsė ir tada pirmasis kompanijos „Morton Tayocol“ vice-prezidentas Gerald Mayson paprašė 5 minučių, o paskambino tik po 2 valandų. Jis ir dar trys vice-prezidentai palaikė startą. Faksimilinė sutikimo kopija buvo išsiųsta į NASA.

Kas gi vyko tas 2 valandas „Morton Tayocol“ būstinėje? Sausio 27-os vakarą koncerno specialistai ryžtingai protestavo prieš „Challenger“ startą. Tai buvo be ketvirčio devynios. Bet jau vienuoliktą vakaro jie raštu užtikrina, kad nemato jokio pavojaus. Kompanijos vice-prezidentas nutraukė telefono pokalbį su NASA, išklausė pavaldinių pastabas ir paprašė, kad šie paliktų kabinetą, pareikšdamas, kad dabar reikia priimti ne tiek inžinierinį kiek verslo sprendimą. Paprašęs pasilikti vyriausią inžinierių Robert Lund griežtai pasakė: „Nusiimkite savo inžinieriaus kepurę ir nors trumpam užsidekite biznieriaus cilindrą“.
Neįtikėtina, tačiau „Challenger“ starto dieną NASA praleido dar vieną progą neįvykti tragedijai. Didžiulis, raketą palaikantis bokštas pasidengė ledu. Kosminės agentūros atstovai susirūpino, kad ledas gali sužaloti ugniai atsparią dangą ir tris kartus siuntė „ledo komandą“ patikrinti aikštelę. Informacija apie nenormalias „šalčio dėmes“ ant dešinės raketos buvo praleista. O tai reiške, kad guminiai žiedai patyrė didesnį atšalimą, nei ankstesnių skrydžių metu.

Išvados

Viešo tyrimo metu Senato mokslo, technologijų ir kosmose pakomitetyje senatorius Ernest Holding pasakė: „Šiandien atrodo, kad to buvo galima išvengti“. Vėliau jis apkaltins NASA, kuri „akivaizdu, kad priėmė politinį sprendimą ir nepaisydama stiprių prieštaravimų paskubėjo su startu“. Vėliau NASA vadovai pripažino, kad kažkur nuo 1980 metų juos neramino sandarinimo žiedų būklė raketose – nešėjose. Pavyzdžiui, pirmųjų 12-os skrydžių metu žiedai dalinai apdegė keturis kartus. Kosminė agentūra ėmė naudoti naują sujungimų apsaugos glaistą. Dėl to žiedai ėmė irti dar greičiau. Nepaisant to vedantys NASA inžinieriai ir valdytojai nelaikė sandarinimo žiedų trūkumus rimtais ir dėl to neketindavo užlaikyti ar net atšaukti „Shuttle“ startus.

Saugumo komisija nusprendė, kad tragediją iššaukė „slėgio kritimas galiniame dešiniojo raketinio variklio susjungime“, tačiau tuo pačiu metu pažymėjo, kad „priimant sprendimą padaryta rimta klaida“. Ataskaitos reziume skamba taip: „Komisija nustatė, kad koncerno „Morton Tayocol“ vadovybė reikalaujant Maršalo kosminio centro vadovams pakeitė savo sprendimą ir davė sutikimą skrydžiui 51-L. Tai prieštaravo koncerno inžinierių nuomonei ir padaryta su vieninteliu tikslu – įtikti stambiam užsakovui“.

Komisija sukūrė rekomendacijas, kurios jų manymu ateityje neturėtų iššaukti tragedijos pasikartojimą. Daugelio puslapių ataskaitoje prezidentui Reiganui primygtinai buvo siūloma iš esmės perdaryti, o ne modifikuoti „shuttle“ variklių sujungimus, bei patikrinti visus kritinius erdvėlaivio mazgus. Pažymėta, kad NASA labai stengėsi kuo greičiau paleisti „Challenger“ dėl visos serijos ankstesnių atidėjimų.
Komisija neapkaltino NASA dėl tragedijos. Ji pažymėjo, kad Vašingtonas niekada reikiamai nefinansavo eilės NASA skrydžių. Todėl organizacijos biudžetas buvo toks įtemptas, kad trūko pinigų net atsarginėms dalims.

 „Ateitis nėra laisva nuo netekčių...“

Po keturių dienų – penktadienį Amerika atsisveikino su narsiąją septyniuke. Po pilku dangumi virš kosminio centro Hiustono apylinkėse, kur treniravosi astronautai susirinko žuvusiųjų giminės, kongresmenai ir apie 6000 NASA darbuotojų. Prezidentas Reiganas apsakė kalbą.

„Jūsų mylimų žmonių auka iki sielos gelmių sujaudino amerikiečių tautą. Nugalėdamos skausmą mūsų širdys atsivėrė prieš sunkią tiesą: ateitis nėra laisva nuo netekčių...Dikas, Maiklas, Džudi, Elas, Ronas, Gregas ir Krista. Jūsų šeimos ir jūsų valstybė apverkia jūsų mirtį. Mes atsisveikiname su jumis, bet niekada jūsų neužmiršim“.

Po šios katastrofos iš esmės buvo peržiūrėta visa „shuttle“ programa. 1988 metų rugsėjo 29 dieną Amerika su palengvėjimu atsiduso po sėkmingo „Discovery“ skrydžio. Jis vainikavo šalies grįžimą prie skrydžių į kosmosą po beveik trijų metų pertraukos. Nenuostabu, kad sielvartaudami dėl „Challenger“ katastrofos NASA pasistengė pristatyti visuomenei „Discovery“ tarsi tai būtų visiškai naujas erdvėlaivis. Inžinierių paskaičiavimais naujoji konstrukcija pareikalavo keturis kartus padidinti darbų apimtis palyginus su baziniu modeliu. Nuo pat pradžių ypatingą nerimą kėlė pagrindinių variklių išdėstymas „shuttle“ uodegoje. Priverstinės pertraukos metu NASA trisdešimt penkis kartus sugrįžo prie šio klausimo. NASA inžinieriai padarė 120 erdvėlaivio konstrukcijos pakeitimų ir 100 pakeitimų kompiuterinėje technikoje.

Paruošė Arnoldas Stasiulis

Nuotraukos iš interneto.