Atlaidumas poroje - Dievo švelnumo atspindys

Atlaidumas ir švelnumas

Santuokai nepakanka vestuvių dienos entuziazmo.

Mūsų visuomenėje nelengva prabilti apie vertybę, kuri turėtų būti kiekvieno - ir poros, ir visų šeimos narių tarpusavio santykių paspirties taškas. Sunkumų kyla dėl mūsų trapumo, nesugebėjimo numarinti savo puikybės, atsisakyti savų argumentų, kad įsiklausytume ir suvoktume kito žmogaus tariamą žodį. Nėra nieko nuostabiau kaip jaustis suprastiems, ir nėra nieko skaudžiau kaip jaustis nesuprastiems - ypač tų žmonių iš kurių tikimės meilės.

Būti atlaidžiam yra nepaprastai svarbu, nes gyvenime neįmanoma išvengti mažesnių ar didesnių nesusipratimų. Kančios, konfliktų, krizių patirtys yra mūsų žmogiškojo ribotumo ženklas: pasijuntame nuogi ir bejėgiai. Esame tobuliausi visoje kūrinijoje, bet buvome sukurti iš žemės dulkių - apie tai mums primena Sukūrimo istorija.

Atlaidumas - tai ta tikrovė, kuri mums suteikia galimybę tiesti tiltus virš bedugnių toliau bendrauti, nors atrodo, kad santykiai nutrūko visiems laikams. Tai tampa įmanoma tik tada, jei stengiamės „tapti" švelnumu. Čia nekalbame apie perdėtas švelnybes, saldybes, tariamai ilgesingą laikyseną, bet romų jautrumą, švelnią ir atidžią meilę.

Švelnumas yra priešingas dviems gana paplitusioms ir giminingoms elgsenoms, kaip antai širdies kietumas - jį suprantame kaip barjerą, sieną, atšiaurumą, mąstymo nelankstumą ir egocentriškas užsisklendimas savyje, dėl kurio nesugebame atsigręžti į kitą žmogų, atsisakome plėtoti dialogą ir dalytis.

Atvirkščiai, švelnumas - tai lankstumas, dėmesingumas, atverta širdis, sutikimas keistis. Švelnumas nėra kažkas antraeilio, bet giluminis pašaukimas, kuris žmogų pada ro žmogiškesį, meilingesnį, gebantį įsiklausyti, priimti, toleruoti, deramai gerbti save ir kitą. Švelnumas turi persmelkti konkrečias mūsų gyvenimo situacijas.

Gyventi puoselėjant švelnumą nėra kažkas savaimio - tenka atsidėti saviugdai. Kad švelnumas augtų, žmogus turi siekti vidinės brandos ir atvirkščiai. Abi šios savybės sustiprina viena kitą ir viena kitą išreiškia. Jei švelnumą suvoksime būtent taip, išvengsime pavojaus supainioti jį su jausminės kompensacijos paieškomis.

Taigi švelnumas ir atlaidumas talpina vienas kitą savyje. Tai panašu į veidrodžių žaismą, kai jie atsispindi vienas kitame, vienas kitame „gyvena". Atlaidumas, netekęs švelnumo, išsektų dėl savo jausminės ugnies, o švelnumas be atlaidumo taptų viso labo paviršutiniškų emocijų pliūpsniu.

Kad krikščionių pora nuoširdžiai išgyventų aptartą patirtį, ji turi atsigręžti į Jėzaus Kristaus Dievą į gailestingojo švelnumo Dievą. Evangelijos kvietimas: Būkite gailestingi, kaip ir jūsų Tėvas gailestingas (Lk 6, 36) skamba tarsi įsakymas - turime tapti Dievo švelnumo liudytojais) Dokumente Incarnationis Misterium popiežius Jonas Paulius II tvirtina, kad „atlaidumas yra vienas iš sudėtinių jubiliejaus šventimo elementų. Jame išryškėja Tėvo, kuris visus pasitinka su meile, gailestingumo pilnatvė". Taigi atlaidumas tampa regimu gailestingosios Dievo meilės ženklu.

Pranašas Ozėjas ir jo sutuoktinės neištikimybė

Keista yra Ozėjo, kuris buvo pašauktas vesti Gomerę, istorija. Gyvenimo išbandymų patyręs žmogus išgyvena tragišką santuokinio gyvenimo patirtį. Jo žmona Gomerė išduoda jį, paleistuvauja.

Ozėjas apmąsto kartų savo patyrimą ir stengiasi suvokti giliąją jo prasmę. Apšviestas Dievo, jis atranda, kad liūdna ir skausminga jo istorija yra panaši į Dievo ir Izraelio tautos, neištikimos sužadėtinės, santykį. Pranašas Ozėjas apmąsto beprotišką Dievo meilę ir ištikimybę duotajam pažadui. Nuostabioje jo knygos ištraukoje aukštinamas Dievo švelnumas ir jis vadinamas „pajauta":

Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau ir iš Egipto pašaukiau savo sūnų. Kuo daugiau juos šaukiau, tuo labiau jie traukėsi nuo manęs, aukodami Baalams ir degindami smilkalus stabams. Aš pats mokiau Efraimą vaikščioti, savo rankose juos nešiojau, tačiau jie neprisipažino, kad aš jais rūpinausi. Siejau juos su savimi pajautų saitais, meilės ryšiais. Buvau jiems kaip tie, kurie glaudžia kūdikius prie skruosto. Nusileidau ligi jų, kad juos pamaitinčiau. <...> Mano širdis neleidžia man to padaryti. Mano gailestingumas tau yra per stiprus. Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, ne-benaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, - Šventasis tarp jūsų, - su pykčiu neateisiu. (Oz 11, 1-4.8-9)

Su liūdesiu Viešpats prisimena rūpestį savo sūnumi Izraeliu išėjimo iš Egipto dienomis: Kai Izraelis buvo vaikas, aš jį pamilau. Tekstas pasiekia apogėjų 8-9 eilutėse. Ką darys Dievas šio mylimo ir maištaujančio sūnaus akivaizdoje? Leis jį ištremti? Pasmerks visiems laikams? Tos eilutės išsamiai atskleidžia Ozėjo turimą Dievo įvaizdį. Jose išryškėja, kad prieš priimdamas sprendimą Dievas kankinasi: Nebausiu tavęs degančiu įniršiu, nebenaikinsiu Efraimo, nes aš esu Dievas, o ne žmogus, - Šventasis tarp jūsų, - su pykčiu neateisiu.

Dievo veikimas radikaliai skiriasi nuo žmogaus veiksmų. Nors dėl savo begalinio šventumo lieka nepasiekiamas, sykiu Viešpats yra toks artimas žmonėms, kad jo švelnumas yra didesnis nei būtinybė įvykdyti teisingumą.

Žvelgti Dievo akimis

Ozėjo ir Gomerės istorija nėra tik paprasta meilės be atsako istorija ir net ne pasakojimas apie vyro kilnumą jo nevertos moters atžvilgiu. Iš pradžių Ozėjas veikiausiai manė, kad jo santykis su Gomere turėjo padėti jai atsiversti. Prireikė daug laiko, kol vyras suprato, kad jo misija buvo žmoną tiesiog mylėti. Griežtas, norintis bausti, susirūpinęs Ozėjas turės pasikeisti ir tapti susivaldančiu, kantriu žmogumi, kuris pažįsta Dievo veikimą, stengiasi eiti Dievo nurodytu keliu ir ištverti sau skirtą pažeminimą kitų akyse, kad atkurtų santykį galintį padėti tai moteriai.

Ozėjo pasikeitimas yra jo teologinio atsivertimo pagrindas ir atspirties taškas. Pranašas įgyja kitokią Dievo sampratą. Būtent tokia yra šios ištraukos, apibendrinančios teologinio atsivertimo procesą, prasmė: „Vadinsi mane savo vyru ir nevadinsi daugiau savo šeimininku (baaliu)“ (Oz 2, 18). Dievas daugiau nebenori būti vadinamas šeimininku (tokia yra pirmoji jį reiškiančio žodžio reikšmė), laimėjusiu tautą dovanomis, dėl kurių ši turinti jam tarnauti ir jį garbinti. Dievas nori būti nuoširdžiai mylimas sužadėtinis, kuris ir pats myli begaline besąlygiška meile, nelaukdamas atlygio.

Ozėjui teko atsisakyti santykio, kuriama jis manė turįs teisę į visišką ištikimybę tik todėl, kad pats padovanojo dovanų. Jani teko suvokti, kokiu keliu ėjo Dievas su savąja tauta nepaisydamas tautos neištikimybės, Viešpats sutiko pradėti iš naujo ir pasitenkinti netobulu tautos atsakymu.

Kaip tik šito Dievas reikalauja iš kiekvieno iš mūsų, iš kiekvieno poros, iš kiekvienos šeimos - žvelgti Dievo akimis. Jis mūsų prašo nežiūrėti taip. kaip vyresnysis sūnus iš palyginimo apie sūnų palaidūną: „Vos tik sugrįžo šitas tavo sūnus, prarijęs tavąjį turtą su kekšėmis, tu tuojau jam papjovei nupenėtą veršį“ (Lk 15. 30). Esame kviečiami stoti Tėvo pusėn. Tėvo veiksmai yra įkūnytas švelnumas. Apkabinimas ir daugybė bučinių išreiškia atleidimą ir susitaikymą, be to. Tėvas laiko sūnų sau lygiu, o ne vergu ar prastesniu už save. Atleidimas yra pati didžiausia dovana: „Atveskite nupenėtą veršį ir papjaukite! Puotaukime, linksminkimės! Nes šis mano sūnus buvo miręs ir vėl atgijo, buvo pražuvęs ir atsirado“ (Lk 15,23-24).

Augti padedantis širdies atsivertimas

Kad ir koks nelengvas būtų šis kelias, jis yra be galo svarbus poros ir šeimos tarpusavio santykiams. Atlaidumas -tai tobula meilės dovana, nes jame išryškėja Dievo laikysena žmonių atžvilgiu. Atlaidumas sutuoktiniui, kuris sužeidė širdį ir sukėlė skausmą, tampa vidine būtinybe, kai asmuo yra pats patyręs Dievo atlaidumą savo atžvilgiu. Tas. kuris nuolankiai pripažįsta savo klaidas ir džiugiai priima Dievo atlaidumą, pajėgs suprasti suklydusį žmogų ir jam atleisti Apaštalas Paulius primena efeziečiams: „Būkite malonūs, gailestingi. atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“ (Ef 4, 32).

Kad gebėtume taip elgtis, turime priimti tiesą, jog mūsų meilė nėra visuomet ir iš karto tobula bei ištikima. Mūsų meilę silpnina nesutarimai, išbandymai ir nuopuoliai, tačiau jiems niekuomet nepriklauso lemiamas žodis, jie tampa atspirties tašku kūrybingai tobulinti savo santykius.

Krikščionys sutuoktiniai negauna nuolaidų ar privilegijų, jie lygiai taip kaip ir visi žmonės kartais nesutaria, daro mažų ar didelių klaidų, kurios sukelia nerimo bei kančių. Sunkumų akimirkomis sutuoktiniai yra pašaukti elgtis kaip Ozėjas - .eiti į dykumą".

Atlaidumas nesumažina meilės vertės, bet ją atnaujina, nutyrlndamas mūsų sieloje polinkį suversti kaltę dėl nesutarimo ant sutuoktinio pečių. Atlaidumas - tai ne silpnumas, o stiprybė, nutraukianti agresyvumo grandinę.

Taigi santykių krizės turi ir teigiamų aspektų. Jos sustiprina, padeda augti - ypač tada. kai sutinkama pradėti viską iš pradžių ir pripažinti savo klaidas. Tokiame vidinio atsinaujinimo kelyje dėl atlaidumo iš krizių ir konfliktų ištrykšta pozityvi augimo galia. Sutuoktinių Ir šeimos narių bendrystė gali būti atgaivinta, išsaugota ir ištobulinta tik dėl didžiulės aukos dvasios, kuri yra gyvybingas įsiskiepijimas į Velykų slėpinį, o jame Kryžius nėra pabaiga - tai kelias į Gyvenimą.

Šiame kelyje labai reikšmingas vadinamojo olandų Katekizmo (tai katekizmas, parašytas Olandijoje po Vatikano II Susirinkimo) tvirtinimas:

Kambaryje kabantis Nukryžiuotojo atvaizdas yra daugiau nei puošybos elementas. Iš esmės jis reiškia, kad nėra nieko beviltiška, jei tik stengiamės mylėti. Be to, tai reiškia, kad absoliutus santuokos neišardomumas — net ir tais atskirais atvejais, kurie žmogaus akimis žiūrint atrodo išties beviltiški ir beprasmiai - glūdi Kristaus, kuris mylėjo iki kryžiaus mirties, meilėje. Taip, kaip Kristus neapleido žmonijos ir Bažnyčios, kai jį kalė prie kryžiaus, taip ir kiekviena Viešpatyje sudaryta santuoka savyje išsaugo Kristaus ir Bažnyiios tarpusavio ryšio neišardomumą — net kai tas ryšys tampa nukryžiavimu. Jėzaus buvimas tikinčiųjų santuokoje a priori neapsaugo jų nuo charakterių nesuderinamumo, klaidingo pasirinkimo. sunkumų auginant vaikus, nervinės Įtampos, ligų. nuobodulio ir netgi nuo kartais būtinio nuolatinio atsiskyrimo. Tačiau tikintiesiems tas Trečiasis santuokos asmuo. t. y. Kristus, visuomet yra šalia. Kristus, kuris teikia tvirtybės, vilties, paguodos, kuris moko. kad geriau yra duoti nei gauti. Tas, kas įsipareigoja taip gyventi laimės dienomis, galės išsaugoti šią viltį ir sunkią valandą.

Atlaidumas kaip vilties vartai

Dievo Žodis mūsų prašo, kad taptume vilties vartais. Būdami atlaidūs galime suteikti paguodą kitiems, nes patyrėme viltį. Mūsų pašaukimo pagrindą randame Ozėjo pranašytės ištraukoje: „aš kalbėsiu jo širdžiai“ (Oz 2. 16). o tikslus vertimas turėtų būti: aš kalbėsiu .ant jo širdies. Tai reiškia, kad Dievas atsiremia mums į krūtinę, trokšta bendrystės su mumis. Todėl ir mes esame pašaukti atsiremti į Dievo širdį. Tik jausdami jo širdies plakimą gebėsime atleisti.

Dievas mums dovanoja atlaidumą. Jei įstengsime liudyti Dievo atlaidumą. o sykiu - ir atlaidumo Dievą, tapsime kitiems pasitikėjimą keliančiais vilties vartais. Tik taip galime būti tvirtai įsišakniję begaliniame Dievo gailestingume.

Viena patarlė sako: “Viltis mato rugio varpą, kai kūniškos akys temato pūvančią sėklą“. Būti viltį nešančia pora nereiškia paskęsti rožinėse svajonėse ir nepastebėti sunkumų. Atvirkš&ai, viltis įsišaknija dramatiškose situacijose, viltis negali nepaisyti pūvančios sėklos. Tačiau vis dėlto ji atgręžia mūsų akis į gimstantį vaisių Dievuje.

Kun. Luca Tosoni