Visiems, kuriems jų „ego" kelia problemų. Prieš 400 metų parašytas
tekstas - labai aktualus ir mūsų dienomis.
• Pirmasis
nuolankumo lygmuo -pažinti save. Jis pasiekiamas tuomet, kai dėl mūsų sąžinės
balso ir dėl šviesos, kurią Dievas įlieja į mūsų sielas, suvokiame, kad esame
ne kas kita kaip skurdas, menkumas ir nedorybė. Toks nuolankumas, jei jis
netobulėja, nėra labai jau didelis pasiekimas - jis būdingas daugeliui. Iš
tiesų esama labai mažai žmonių, kurie gyvena tokiame proto aklume, kad nors ir
kaip nedaug temąstytų, nesuvoktų savo menkumo. Vis dėlto jie nenori parodyti
tikrojo savo veido, nes jiems nepatiktų jei kas nors vertintų juos pagal tai,
kas jie iš tiesų yra. Štai kodėl nereikia sustoti ties šiuo lygmeniu, o siekti
antrojo, kuris yra pripažinimas. Yra skirtumas tarp .pažinti" tam tikrą
dalyką ir jį .pripažinti".
• Pripažinti
- tai viešai pasakyti ir išreikšti, kai būtina, tai, ką savyje pažįstame.
Tačiau turima galvoje, kad šitai turi būti pasakyta nuoširdžiai, suvokiant savo
menkystę, mat esama nemažai žmonių, kurie save žemina tik žodžiais. Pakalbėkite
su labiausiai išpuikusią moterimi pasaulyje ar su tokio pat plauko dvariškiu ir
pasakykite jiems, pavyzdžiui: .O, koks jūs šaunus, kaip didžiai nusipelnęs!
Nežinau kito žmogaus, kuris prilygtų jums savo tobulumu". Jie atsakys:
„Ak, na ką jūs, aš nieko nevertas, esu menkas ir netobulas". Tačiau tuo
pat metu tokie žmonės labai džiaugsis giriami. Vadinasi, šie nuolankumo žodžiai
ištariami tik lūpomis - jie nekyla iš širdies gilumos. Ir jei kartais jų
žodžius priimtumėte už gryną pinigą, patikėję melagingais pareiškimais apie
nuolankumą, jie užsigautų, pareikalautų, kad atsiprašytumėte už įžeistą jų
garbę. Tegu apsaugo mus Dievas nuo tokios rūšies nuolankiųjų!
•
Trečiasis lygmuo - pripažinti ir išpažinti savo menkumą ir nedorumą, kai apie
tai sužino kiti. Labai dažnai su tvirtu įsitikinimu sakome, kad esame blogi ir
apgailėtini, bet nenorėtume, kad tai pirmas apie mus pasakytų kitas žmogus. Jei
taip nutinka, pasijuntame ne tik nemaloniai, bet netgi blogai, o tai yra tikras
ženklas, kad mūsų nuolankumas nėra tobulas ir netgi ne geros kokybės. Taigi
reikia laisvai pripažinti ir ištarti: .Jūs visiškai teisus, puikiai mane
pažįstate". Toks lygmuo jau yra labai geras.
• Ketvirtasis
- mylėti paniekinimą ir džiaugtis, kai mus žemina ir niekina. Tai gali atrodyti
iracionalu. Tačiau jei sutinkame, kad esame niekas, turime būti labai
patenkinti, jei kiti tuo tiki, taip apie mus sako ir elgiasi su mumis kaip su
menkais bei apgailėtinais.
• Penktasis,
tobuliausias ir aukščiausias iš visų nuolankumo lygmenų, -ne tik mylėti
paniekinimą, bet trokšti jo, siekti jo ir džiaugtis juo iš meilės Dievui. Palaiminti
yra tie, kurie pasiekia šį lygmenį, tačiau tokių labai nedaug. Mūsų Viešpats
tegu teikiasi padidinti jų skaičių... dešimčia ar dvidešimčia brolių kurie
pasišventė jam šioje mūsų šeimoje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą