2012 m. liepos 13 d., penktadienis

Bejėgių jėga


Daržovių parduotuvės vedėjas vitrinoje tarp svogūnų ir morkų pakabino lozungą: „Visų šalių proletarai, vienykitės!“
Kodėl jis tai padarė? Ką norėjo paskelbti pasauliui? O gal jį iš tikro apėmė visų šalių proletarų suvienijimo idėja? Ir jo užsidegimas toks stiprus, kad jis jaučia nenumaldomą būtinybę supažindinti visuomenę su savo idealu? Gal iš tiesų jis nors minutėlei susimąstė apie tai, kaip įgyvendinti tokį suvienijimą ir ką jis reikštų?
Aš ne be pagrindo manau, kad didžioji dalis daržovių pardavėjų net negalvoja skelbti savo pasaulėžiūros vitrinų lozungais. 
Šį lozungą jam atvežė iš valdybos kartu su svogūnais ir morkomis ir jis patalpino vitrinoje paprasčiausiai dėl to, kad taip daroma jau daug metų. Taip daro visi ir taip turi būti. Jei jis to nedarytų, turėtų nemalonumų: jam gali pareikšti papeikimą, kad neturi „apiforminimo“, o kai kas gali apkaltinti ir nelojalumu. Jis taip pasielgė todėl, kad čia toks reikalas, nuo kurio priklauso ar sugebėsi išgyventi, todėl, kad tai viena iš tūkstančio „detalių“, kurios užtikrina sąlyginai ramų gyvenimą „vienybėje su visuomene“.
Kaip matome semantinis iškelto lozungo turinys daržovių pardavėjui yra neaktualus ir jei jis vis dėlto kabina lozungą vitrinoje, tai visai ne dėl to, kad trokšta supažindinti visuomenę su šia idėja.
Tačiau tai nereiškia, kad jo veiksmas neturi jokio motyvo ir yra beprasmis, kad jis niekko niekam tuo lozungu nepraneša. Šis lozungas vykdo ženklo funkciją ir neša nors ir paslėptą, bet labai konkrečią informaciją. Žodžiais tai galima išreikšti taip: „Aš, daržovių pardavėjas XY, esu čia ir žinau, ką man reikia daryti; aš elgiuosi taip, kaip iš manęs tikisi, ašv esu patikimas ir man nėra ko priekaištauti, aš paklusnus ir turiu teisę į ramų gyvenimą“. Savaime aišku, kad ši informacija turi ir savo adresatą: ji yra nukreipta „aukštyn“, į vyresnybę ir tuo pačiu metu tarnauja kaip skydas, kuriuo pardavėjas gali prisidengti nuo atsitiktinių skundikų.
Vadinasi savo tikrąją esme šis lozungas tvirtai įrašytas į pačią žmogišką daržovių pardavėjo egzistenciją: jis atspindi gyvybinius interesus. Bet kokie tie interesai?
Pastebėkim, kad jei jam būtų liepę pakabinti lozungą „bijau, todėl esu išskirtinai paklusnus“, jam nebūtų nesvarbus semantinis turinys, nepaisant to, kad jis kaip tik sutaptų su paslėpta lozungo prasme. Greičiausiai jis kaip nors išvengtų talpinti savo vitrinoje tokią nedviprasmišką informaciją ir žeminti save. Jam būtų nemalonu ir gėda. Ir tai suprantama: jis vis dėlto žmogus ir turi asmeninio orumo jausmą.
Ženklas padeda žmogui paslėpti „žemiausius“ paklusnumo pagrindus, o tuo pačiu ir „žemiausius“ valdžios pagrindus. Ir visa tai slepiasi už „pakylėto“ fasado.
Tuo „pakylėtu“ yra ideologija.
Ideologija, kaip įsivaizduojamas santykio su pasauliu būdas, žmogui siūlo iluziją, kad jis, kaip ir visi kiti yra ori ir dorovinga asmenybė ir tuo pačiu metu palengvina galimybes tokiu nebūti. Tai kaip kažko „viršasmeniško“ ir netikslingo butaforija, leidžianti apgauti savo sąžinę ir slėpti nuo pasaulio ir nuo savęs tikrąją savo padėtį ir visiškai negarbingą „modus vivendi“.  Tai yra šydas, po kuriuo žmogus gali slėpti savo „prarastą būtį“, savo išorę ir savo prisitaikymą prie šios būsenos. Šiuoalibi naudojasi visi – nuo daržovių pardavėjo, kuris iš baimės gali slėpti už užuolaidos tariamą visų šalių proletarų suvienijimo interesą iki pat aukščiausio rango funkcionieriaus, kuris dėl intereso likti valdžioje, gali apsirengti tarnavimo liaudžiai žodžiais.  
Esminė, ta pati „alibistinė“ ideologijos funkcija pasireiškia tuo, kad žmogus, ta posttotalitarinės sistemos auka ir ramstis, būtų penimas  iliuzijomis, kad jis yra pilnoje harmonijoje su žmogiškumu ir visuotine tvarka...
Štai kodėl posttotatlitarinėje sistemoje ideologija vaidina tokį svarbų vaidmenį: tai sudėtingas detalių, perdavimų, valdymlo svirčių ir gretutinių manipuliavimo instrumentų agregatas, kuris nepalieka jokios galimybės atsitiktinumui ir daugeriopai apsaugo valdžios vientisumą. Valdžia tiesiog neįsivaizduojama be šio universalaus ‚alibi“ ir kiekvienos grandies „alibi“ agregato.
Tarp postotatlitarinės sistemos ketinimų ir gyvenimiškų ketinimų yra praraja. Tuo metu, kai gyvenimas visa savo esme siekia pliuralizmo ir spalvingumo, nepriklausomos savikonstitucijos ir saviorganizacijos, ir laisvės išsipildymo, posttotalitarinė sistema atvirkščiai – reikalauja monolitiškumo, uniformos, disciplinos. Kai gyvenimas trokšta kurti vis naujas „neįtikėtinas“ struktūras, posttotalitarinė sistema priešingai, primeta „lengvai nuspėjamas būsenas“. Tai liudija, jog sistemos esmė yra orentacija į save pačią, į tai, kad visą laiką kaip galima tvirčiau ir besąlygiškiau būti „savimi“, tuo kuo ji yra ir nuolat plėsti savo veiksmų ratą.
Ši sistema tarnauja žmogui tik tiek, kiek yra būtina, kad žmogus tarnautų jai. Visa, kas yra „virš to“, t.y. kai žmogus viršija jam iš anksto apribotą padėtį, sistema tai supranta, kaip jos užuolimą. Ir ji yra teisi: kiekvienas toks išsišokimas neigia ją kaip principą. Vadinasi, galima sakyti, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio, vidinis posttotalitarinės sistemos tikslas nėra valdžios išlaikymas valdančios grupės rankose. Jos save saugojantis siekimas, kaip socialinis fenomenas yra pajungtas, kažkam „aukštesniam“, kažkokiai aklai sistemos savieigai.
Ideologija, tas ‚alibistinis“ tiltas tarp žmogaus ir sistemos užpildo prarają tarp sistemos ketinimų ir gyvenimo ketinimų. Ji veidmainiauja, kad sistemos reikalavimai kyla iš gyvenimiškų poreikių. Tai yra konkretus „miražas“, kuris pateikiamas, kaip tikrovė.
Posttotalitarinė sistema savo pretenzijomis kausto žmogų kiekviename žingsnyje, bet tai daro baltomis pirštinaitėmis. Todėl gyvenimas joje persisunkė veidmainyste ir melu: biurokratijos visavaldiškumas vadinamas liaudies visavaldiškumu, darbo liaudies vardu yra pavergiama pati darbo liaudis; visapusiškas žmogaus pažeminimas yra pateikiamas, kaip jo išlaisvinimas; izoliavimas nuo informacijos vadinamas jos prieinamumu; valdžios manipuliacijos – visuomeniniu valdžios kontroliavimu, o valdžios savivalė – teisinės tvarkos palaikymu; kultūros slopinimas – jos vystymu; imperinių įtakų plėtimas – kaip pavergtųjų palaikymas; nelaisvas žodis – kaip aukščiausia laisvės forma; rinkimų komedija – kaip aukščiausia demokratijos forma;  nepriklausomo mąstymo draudimas – kaip moksliškiausios pažiūros pasulyje, okupacija – broliška pagalba. Valdžia yra savo pačios melo nelaisvėje, todėl ji turi meluoti ir falsifikuoti. Ji falsifikuoja praeitį. Falsifikuoja dabartį ir ateitį. Falsifikuoja statistinius duomenis. Daro vaizdą, kad neturi visagalio ir viskam pasirengusio policijos aparato. Apsimeta, kad gerbia žmogaus teises. Apsimeta, kad nieko nepersekioja. Apsimeta, kad nebijo. Apsimeta, kad neapsimeta.
Žmogus neprivalo tikėti šiomis mistifikacijomis. Bet jis turi elgtis taip, lyg tikėtų ar bent tyliai kentėtų ir sugyventų su tais, kurie manipuliuoja.
Jau po to jis turi gyventi mele.
Jis neprivalo priimti melą. Pakanka, kad jis priimtų gyvenimą su juo ir jame.
Jau tuo jis stiprina sistemą, pripildo ją, daro ją tokią, kokia ji yra.
Mes matėme, kad tikroji daržovių pardavėjo lozungo reikšmė niekaip nesusijusi su tuo, kas sakoma tekste. Daržovių pardavėjas tik deklaravo savo lojalumą vieninteliu būdu, kuris gali būti suprantamas valdžiai: tai yra jis priėmė numatytą ritualą, priėmė „miražą“, kaip tikrovę, sutiko su „žaidimo taisyklėmis“. Bet sutikęs su jomis jis ir pats įsijungė į žaidimą, tapo žaidėju, leido, kad žaidimas tęstųsi, kad jis paprasčiausiai būtų...
Valdžiai ideologija, kaip tikrovės interpretacija, galų gale visada pajungta jos pačios interesams; todėl ji turi ribotą tendenciją emancipuotis nuo tikrovės ir kurti „miražą“, ritualizuotis. Totalitarizmo sąlygomis niekas nekliudo, kad ideologija vis labiau toltų nuo tikrovės ir palaipsniui virstų į tai, kuo ji tampa posttotalitarinėje sistemoje: į „miražą“, tik į ritualą, formalizuotą kalbą, kurioje nėra semantinio kontakto su realybe ir pavirstų į ritaulinių ženklų sistemą, kuri pakeičia tikrovę į pseudo tikrovę.
Toks „ritualo diktatas“ veda link to, kad valdžia tampa anonimiška; žmogus beveik visada ištirpsta ritualuose, susižavi jais ir dažnai ima rodytis, kad ritualas egzistuoja savaime. Ar ne būdinga visiems valdančios posttotalitarinės sistemos oligarchijos lygiams tai, kad individualybes vis labiau išstumia beveidės lėlės, šabloniškos ritualų tarnaitės ir valdžios rutina?
Vakarų sovietologai dažnai pervertina atskirų asmenybių vaidmenį posttotalitarinėje sistemoje ir nepatebi, kad jos lyderiai, nepaisant tos didžiulės valdžios, kurią jiems suteikė centralistinė sistema, - dažnai yra ne kas kita, kaip tik akla sistemos funkcija. Mūsų patirtis liudija, kad sistemos „išsikėlimas“ pasireiškia stipriau, nei atskiro asmens valia; jei kas ir turi individualią valią , tai būna priverstas slėptis po ritualine-anonimine kauke, kad gautų šansą valdžios hierarchijoje. O jei jis vis dėlto toje hierarchijoje pasieks savo ir pabandys įgyvendinti savo sumanymus, tai anksčiau ar vėliau „išsikėlimas“ savo didžiule inercija nugalės jį ir jis arba išvytas iš valdžios arba bus priverstas palaipsniui atsisakyti savo individualumo, susilieti su „išsikėlimu“ ir tapti jo tarnu, kuris beveik nesiskiria nuo tų, kurie buvo iki jo ir nuo tų, kurie ateis po jo (prisiminkim, pavyzdžiui Husako arba Homulkos evoliuciją).
***
Kodėl mūsų daržovių pardavėjas turėtų kabinti vitrinoje savo lojalumo ženklą? Argi jis neparodė savo paklusnumo įvairiais vidiniais tarnybos būdais?  Juk profsąjugos susirinkimuose jis visada balsavo taip, kaip reikėjo; dalyvavo įvairiuose rungtyniavimuose; visada ateidavo į rinkimus; ko gero ir „antichartiją“ pasirašė. Kodėl jis turėtų deklaruoti tai visaliaudiškai? Juk pro jo vitriną einatys žmonės nė už ką nesustos, kad perskaitytų, jog pardavėjo nuomone visų šalių proletarams reiktų vienytis. Jei jūs paklausite prie vitrinos stabtelėjusios pani, kas joje buvo, ji tikriausiai papasakos, kad ten buvo pomidorų, bet vargu ar prisimins lozungą – ji net nesuvokė, kad jis ten yra...
Jei visas miestelis bus nusėtas lozungais, kurių niekas neskaito, tai mes turėsim mažą visuomeninio „savitotalitarizmo“ pavyzdį. Posttotalitarinės sistema visus įtraukia į savo valdžios struktūrą, paverčia žmones į savitarpio totalitarizmo įrankius. 

Vaclavas HAVELAS

Komentarų nėra: