Granatmedžiai jau pražydo

Nors Šventajame Rašte ir nėra išvardinti Rojaus Sode augę medžiai, mes galime beveik neabejoti, kad tarp jų buvo ir granatmedis. Apie tai galime spręsti iš to, kaip dažnai Viešpats Dievas mini šį vaismedį, ir kaip jis Jam prie širdies, nes į prasmes įaudžiama tai, kas žmogui yra vertingiausia. Šventajame Rašte granatmedis minimas 25 kartus ir visi kartai susiję su Pažadėtąją Žeme, jos vaisingumu ar granato vaisių ženklais, kurie puošia sakraliausias žydų tautos apeigas, šventikų aprangą ir šventyklas.

Granatmedžio (Punica granatum) tėvynė – Šiaurės Afrikoje ir Vidurio Azijoje. Išvertus iš lotynų kalbos jis vadintinas Punų granatu. Tačiau istoriškai išgarsėjo, kaip „Kartaginos obuolys“. Legenda teigia, kad apie 825 metus prieš Kristų Kartaginą įkūrę finikiečiai atsivežė su savimi ir granatmedžio sodinukus. O Punų garanto vardą vaismedis gavo dėl Punų karų, kuriuose romėnai kariavo prieš Kartaginą. Paradoksas, tačiau sunaikinę Kartaginą romėnai įmažino ją pavadindami granatmedį „Kartaginos obuoliu“.

Romos imperijos gyventojų dėka granatmedis paplito po visą Viduržemio jūros baseiną. Tai tęsėsi iki pat viduramžių, kuomet 800-aisiais metais granatmedžio sodinukus maurai atgabeno į Ispaniją, kur galop granato vaisius tapo Granados provincijos herbo dalimi. XVI amžiuje buvo bandoma įveisti granatmedį  Anglijoje, tačiau jam buvo nepakeliamos šaltos žiemos. XVIII amžiuje ispanų misionieriai įveisė granatmedžius Kalifornijoje, iš kur jis paplito po šiltuosius JAV rajonus.

Šiuo metu visose subtropinėse šalyse yra kultivuojama daugiau nei 1000 granatmedžio rūšių. Jie auginami Vidurio Rytų ir Viduržemio jūros šalyse, Kinijoje, Irane, Azerbaidžane, Gruzijoje, Indijoje, JAV pietvakariuose, Kalifornijoje ir Meksikoje. Laukinės granatmedžio rūšys auga kalnuotose Užkaukazės ir Vidurio Azijos šalyse.

Granatmedis gausiai žydi gegužės - rugpjūčio mėnesiais dideliais (2-5 cm skersmens), tamsiai raudonos spalvos žiedais. Įdomu tai, kad vaisius užmezga tik 3-5% žiedų (beje, jie ir pražysta 7-8 dienomis anksčiau, nei likę žiedai). Kadangi žydėjimas trunka gana ilgai atsitinka ir taip, kad ant to paties medžio yra ir prinokusių vaisių bei žiedų.  Vėliau lapai pažaliuoja ir užsimezga žalsvos spalvos vaisiai, kurie subręsta rugsėjo – spalio mėnesiais. Tada galutinai sprogsta raudona oda ir pasirodo mažytės raudonos sėklos. Granatmedis gali būti panašus į didelį krūmą, tačiau yra neaukštas nuo 1,5 iki 5 metrų aukščio medis, nors kai kurie išauga iki 10-ies metrų aukščio. Išskirtinės granatmedžio savybės – gausus vainikas ir galingos šaknys, netgi pačiomis nepalankiausiomis sąlygomis aprūpinančios ant uolų ir kalnų tarpekliuose augantį medį vandeniu ir mineralais.

Iki 300 metų išgyvenantis granatmedis yra šilumamėgis medis. Net labiausiai atsparios jų rūšys nepakelia žemesnės, nei plius penkiolikos laipsnių temperatūros. Vaisius mezga nuo trečių metų, o nuo 7-8 metų iki 30-40 metų yra labai derlingi. Apie 50-60 metus derlingumas sumažėja.

Nuo seno granatmedžio vaisiai buvo naudojami ir liaudies medicinoje. Indijos, Tuniso ir Gvatemalos tautos džiovindavo granatų vaisių odeles ir darė antpilus gydymui nuo kirminų ir įvairių opų. Įdomu dar ir tai, kad įvairūs granatų sulčių, odelės ir sėklų mišiniai buvo naudojami tiek nėštumo isšaugojimui, tiek ir kontraceptiniais tikslais, o taip pat gydant ginekologines ligas. Be to įvairiomis granatų vaisų dalimis gydyta nuo gyvačių įkandimo, diabeto, nudegimų. Gi pačių vaisių sultys gerina apetitą ir reguliuoja skrandžio ir žarnyno veiklą, mažina cholesterolio kiekį kraujyje. Sklinda kalbos, kad jos gerokai palengvina pagirias... 

Tačiau grįžkime prie Šventojo Rašto ir atidžiau pažvelkime į granatmedžio simboliką. Visas Dievo Žodis yra nukreiptas žmogaus šventėjimo kryptimi. O pirmą kartą granatmedžio vaisiai kaip tik ir minimi 28-ajame Išėjimo knygos skyriuje. 4-oje eilutėje Viešpats liepia Mozei pasiūti kunigams aprangą. O vėliau detaliai nupasakoja, kokia turėtų būti šio savito kunigiško drabužio Efodo skraistė (plg. Iš. 28:33-34).  Iš tiesų, kur jei garbinimo apeigose iš tremties keliaujantys žmonės turės galimybę regėti taip trokštamos žemės simbolius? Ne dėl grožio, o dėl priminimo Viešpats liepia dekoruoti rūbus granatmedžio obuolius primenančiais gumulais.

Tačiau kaip ir kodėl granatmedis tapo tokiu vertingu kelrodžiu? Iš tiesų jis dažnai minimas ir šalia kitų medžių – alyvmedžio, vynmedžio, figmedžio. Istoriškai aišku, kad tai yra pagrindiniai to regiono vaismedžiai, tačiau izraelitai, nors paties Dievo pavadinti „kietasprande tauta“, prie Sinajaus kalno sudarė su Juo Sandorą, nes jau gana ilgai klaidžiojo po dykumą ir niekaip negalėjo sugrįžti į Pažadėtąją žemę, o jų atmintis vis dar tvirtino, kad joje teka medaus ir pieno upės. Kai Mozės ir Aarono vedami izraelitai ėjo iš tremties, Zino dykumoje jie sukilo prieš savo vadus, nes neturėjo vandens. Priekaištaudami Mozei jie klausė:  „Kodėl išvedėte mus iš Egipto, kad atvestumėte mus į šią baisią vietą, kur nėra nei grūdų, nei figų, nei vynmedžių, nei granatmedžių? Nėra net vandens atsigerti!“ (Sk 20:5). Žinia, kad troškulio kankinama bendrija paminėjo tai, kas svarbiausia jų gyvenimuose.

Tą ir patvirtina jiems Dievas, siekdamas kad izraelitai ištikimai laikytųsi viso Jo duoto doros įstatymo:  „nes VIEŠPATS, tavo Dievas, veda tave į puikų kraštą – kraštą upelių, šaltinių ir vandens, trykštančio slėniuose ir kalvose; kraštą kviečių ir miežių, vynmedžių, figmedžių ir granatmedžių, kraštą alyvmedžių ir medaus“ (Įst. 8: 7-8). Viešpats Dievas, patvirtino, kad Jis tikrai veda izraelitus gerovės ir klestėjimo link.

Per dykumą izraelitus iš Egipto nelaisvės vedantis Mozė, Viešpaties paliepimu pasiuntė dvylika vyrų iššžvalgyti Kanaano krašto. Tie, dvylikos giminių vyrai pirmieji išvydo pažadėtąją žemę ir po keturiasdešimties dienų grįžo atgal: „Pasiekę Eškolo slėnį, nusikirto iš ten vynmedžio šaką su viena vynuogių keke, kurią ant karties nešė du vyrai. Jie nešėsi ir granatmedžio obuolių bei figų“. (Sk. 13:23) Tai buvo nuostabus medaus ir pieno šalies derlingumo ir vaisingumo įrodymas, o granatos sėklos čia simbolizavo tos gerovės garantą – Dievo įsakymus. Žydai tvirtina, kad granato vaisiuje yra 613 grūdų ir tiek pat priesakų Dievas davė išrinktąjai tautai. Nuo to laiko savo maldose žydai prašo Aukščiausiojo: „Kad geri mano poelgiai būtų tokie pat gausūs, kaip granato sėklos“, betarpiškai siedami gerovę su tvirtu ir nenukrypstamu sekimu Dievo priesakais.

Tačiau granatas yra ne tik derlingos žemės ir Dievo įsakų simbolis. Nuo seno jis laikomas meilės, jausmingumo bei ugningos aistros simboliu. Todėl jis taip dažnai minimas karaliaus Saliamono Giesmių giesmėje. Ši knyga gali būti vertinama dvejopai – kaip jaunikio ir nuotakos grožėjimasis vienas kitu, kur apdainuojama mylimoji: Tavo skruostai kaip dvi granato pusės, slepiamos šydo. (Gg 6:7). Iš tikro – pažvelkite į granato vaisių – ar ne panaši jo spalva į jaunos merginos skruostų spalvą? Tai – nuostabūs ir nepakartojami, tikrai Dievo įkvėpti palyginimai.  

Tačiau per matomus įvaizdžius Giesmių Giesmėje regime Dievo ir išrinktosios tautos santykį. Pastaruoju atveju matome, kaip nuosekliai išsipildo tas dvylikos vyrų atneštas ženklas, nes Saliamonas kalba taip: Tu esi malonumų sodas, kuris želdina granatmedžius ir geriausius vaisius; henos gėles ir nardo žiedus (Gg 4:13). Stebina toks neatsiejamas šių dviejų reikšmių ryšys, jis toks tvirtas, kad vietomis net persipina: Eikime anksti į vynuogynus, pažiūrėkime, ar vynmedžiai jau išsprogo, ar jų žiedai jau užmegzti, ar granatmedžiai jau pražydo. Ten savo meilę tau dovanosiu. (Gg 7:13). Čia suprantame, kad mylimojo ir mylimosios meilės ryšį išugdo Dievo dovanota Meilė žemei. Jie abu kartu eina į tą žemę ir radę pražydusius granatmedžius tuokiasi vienas su kitu ir su žeme, kurią pamilęs pats Dievas. Ar galite įsivaizduoti didesnį Meilės vientisumą? 

Tad nenuostabu, kad tai yra ir dieviško grožio simbolis, todėl taip gausiai granatmedžio vaisių motyvais buvo puošta Jeruzalės šventykla, žydų valdovų bei šventikų mantijos ir net paties Saliamono karūna. Izraeiltai dar dykumoje kruopščiai įvykdė Dievo nurodymus ir padarė kunigų rūbus: Ant žemutinio skraistės apvado padirbo granatmedžio obuolius iš plonos suktinių siūlų drobės, puoštos mėlynais, violetiniais bei tamsiai raudonais siūlais. Padirbo taip pat varpelius iš gryno aukso ir pritvirtino tarp granatmedžio obuolių ant žemutinio skraistės apvado, visur aplinkui tarp granatmedžio obuolių. Pakaitomis varpelis ir granatmedžio obuolys, varpelis ir granatmedžio obuolys, visur aplink visą žemutinį apvadą skraistės, skirtos vilkėti atliekant tarnybą, kaip VIEŠPATS buvo Mozei įsakęs. (Iš 39: 24-26).

Jau ir vėliau, kai karalius Saliamonas statė Jeruzalės šventyklą, jis taip pat  gausiai naudojo granatmedžio motyvus jos puošyboje: Jis šulus taip padarė, kad jie turėjo dvi granatmedžio obuolių eiles, aplink vienos galvenos pynių viršų, ant šulų esančioms galvenoms apdengti. Panašiai padarė ir su kita galvena. (1Kar 7:18). O kai Hiramas pabaigė karaliui Saliamonui visus darbus VIEŠPATIES Namuose, jis parengė suvestinę, kur surašė visus reikmenis. Tame tarpe buvo: keturis šimtus granatmedžio obuolių dviem girliandų pynėms, – po dvi eiles granatmedžio obuolių kiekvienai girliandų pynei, – dviem galvenų rutuliams ant šulų apdengti; (1Kar 7:42). Štai, kaip kruopščiai ir nuodugniai, su matematiniu tikslumu pasakojama apie kiekvieną detalę.

25-ajame antrosios Karalių knygos skyriuje kalbama apie Jeruzalės sunaikinimą, kurį surengė Babilono karalius Nebukadnezaras. Čia mes sužinome dar kitas detales, - ne tik tai, kad šulai buvo variniai, bet ir jų dydį: Vieno šulo aukštis buvo aštuoniolika uolekčių. Viršuje jis turėjo varinę galveną; galvenos aukštis buvo trys uolektys, o aplink galveną buvo pinučiai su granatmedžio obuoliais, padarytais iš vario. (2 Kar 25:17), gi pranašas Jeremijas nusako ir granato obuolių kiekį: Granato obuolių buvo ant visų šonų devyniasdešimt šeši. Iš viso aplinkui pinučius buvo šimtinė granato obuolių. (Jer 52:22-23).

Tačiau toks derlingumą ir grožį simbolizuojantis granato vaisius minimas tik Senajame Testamente. Naujojo Testamento knygose apie granatmedį neužsimenama, tačiau su Krikščionybės paplitimu granato vaisius dažnai simbolizuoja prisikėlimą ir amžinąjį gyvenimą, o granato sultys - kankinio kraują. Ar tik ne dėl to jų beveik neįmanoma išskalbti! Galime ir čia ižvelgti lygiagretę su vaisinga ir derlinga žeme – kankinių kraujas nebūna praliejamas veltui ir visada duoda gausių vaisių.