Vilendorfo Venera

1908 metais, kai Austrijos Vilendorfo (Willendorf) vietovėje buvo rasta akmens amžiaus moters skulptūra, tas įvykis tapo archeologų „žvaigždžių valanda“. Savo reikšme šis radinys buvo prilygintas žymiosios Nefertitės skulptūrinio atvaizdo atradimui. Tik Vilendrofe rasta Venera (tame yra ir gera ironijos dozė, nes pagal mūsų supratimą ji nebuvo patraukli) išsiskyrė hipertrofuotais bruožais  - didelėmis nukarusiomis krūtimis, iki kelių nukarusiu apvaliu pilvu ir stambiais klubais. Tai nereiškia, kad visos paleolito moterys atrodė būtent taip. Bet dar ir šiandien kai kuriose Afrikos gentyse yra vertinamos devintame nėštumo mėnesyje esančios nuotakos (!), kurios taip įrodo savo vaisingumą. O jei spręstume pagal piešinius ant uolų, tai pirmykštės moterys buvo grakščios ir raumeningos ir nelabai skyrėsi nuo vyrų.

Paleolito laikų figūrėlė iki pat šių dienų saugo savo kilmės paslaptį. Didelėje Europos dalyje – nuo pat Dono upės iki Pirėnų kalnų yra rasta apie 200 panašių iš kaulo arba molio padarytų moters atvaizdų. Tačiau net ir skirtingose vietose ir skirtingų būdu padarytos figūros turi vieną bendrą bruožą – visos jos vaizduoja apkūnias hipertrofuotų formų moteris. Jų veidų beveik nesimato – yra tik nežymus akių įrėžimas, vos matomos rankos ir storos, apkapotos kojos.

Tai kas gi kūrė šiuos raritetus ir kokia buvo jų paskirtis? Nepasiteisino nuomonė, kad tai buvo seksualūs senovės medžiotojų fetišai ar vaikiški žaislai.

Įminti šią paslaptį ėmėsi austrų istorikai. 2008 metų balandžio mėnesį jie surengė spaudos konferenciją ir knygos „Vilendorfo Venera“  prezentaciją Vienos muziejuje. Žinomiausias eksponatas buvo visapusiškai ištirtas ir apžiūrėtas mikroskopu. 30-50 kartų padidintame vaizde buvo ištyrinėta kiekviena 11-os centimetrų aukščio figūrėlės klostelė. Tada buvo gauti nauji liudijimai apie jos sukūrimą. Paviršiuje esantys įrėžimai liudijo, jog kūrėjas naudojo iš sustingusios lavos pagamintą rėžiklį. Ant moters galvos uždėtas plaukų tinklelis ar kepuraitė. O rasti daymo pėdsakai liudija, kad ji buvo ištepta raudonu moliu. Skulptūrėlės padaryta iš labai kieto ir reto akmens oolito.

Knygos autoriai apsilankė skaldykloje, kur buvo gautas akmuo. Tai yra dabartinės Čekijos teritorijoje esanti gerai archeologams žinoma Stranska Skala kalva. Ledynmečio metu čia gyveno medžiotojų gentys, apie ką liudijo ten rasti namų apyvokos daiktai ir akmeninių krosnių liekanos. Kalvos viršūnėje rasti nedideli oolito gabalėliai. Iš vieno panašaus gabalėlio padaryta už 130 km, Vilendorfe rasta moters figūra. Tai buvo įprasta ledynmečio medžiotojų kelio atkarpa – prieš  27-20 tūkstančių metų didžioji Centrinės Europos dalis buvo padengta ledynais. Žvėrių kailiais apsirengę medžiotojai ir jų šeimos klajojo ir ieškojo grobio – laukinių žvėrių. Jie buvo ginkluoti ietimis ir užaštrinto akmens peiliais. Męedžioklės  vykdavo šiltesnėse vietose, kur buvo augalinė danga ir ganėsi mamutai, elniai, antilopės. Dalis genčių apsistodavo suradusi palankias gyvenimui sąlygas. Kūrėsi primityvios gyvenvietės, kurios tapdavo medžiotojų bazėmis ir moterų bei vaikų prieglobsčiu. Jose buvo formuojamas savitas gyvenimo stilius, atsirasdavo nauji ritualai ir papročiai. O rastos moterų figūros liudijo apie kultinį jų charakterį. Daugelis padabinta žiedais ir apyrankėmis ir tai liudija, jog tos figūrėlės būdavo garbinamos.

Pirmykštę istoriją tyrinėjantys mokslininkai vieningai teigia, kad ledynmetyje vyravo matriarchatas. Motina nulemdavo šeimo gyvenimą. Kol vyrai ieškojo grobio, ji gimdė vaikus ir suteikdavo jiems vardus, todėl giminystės klanai buvo apibrėžiami pagal moteriškąją liniją. Taip per motinų ir senelių grandinę nusitiesė pirmapradės motinos įvaizdis. Tai ir sąlygojo moters-giminės tęsėjos kultą. Žinoma, kad paleolito žmonių gyvenimas buvo sunkus ir pavojingas, todėl ypač buvo vertinamos tokios „vaisingos“ brandaus amžiaus moterys. Iš čia ir kilo senovės figūrėlėse įkūnytas savo galinga krūtimi vaikus maitinančios moters-naujo gyvenimo nešėjos įvaizdis. Didelis pilvas liudija apie naujų palikuonių gimimą. Tyrinėtojai vieningai teigia, kad ledynmečio figūrėlės vaduoja arba nėščias arba maitinančias motinas. Tokia ir yra Vienos muziejaus žvaigždė – Vilendorfo Venera. Ją kūręs menininkas siekė ne tiek erotinių, kiek kultinių motyvų atvaizdavimo. Čia akivaizdžiai matosi pagarbus požiūris į brandžią moterį, kuri yra tarsi „nėštumo indas“.

Šiuo metu „storulė“ yra eksponuojama Vienos gamtos-istorijos muziejuje. Norintys gali įsigyti marcipanines ar muilo kopijas.