Paslaptinga aktorė

„Moteris yra gerai apsirengusi išvykai tada, kai jos palydovas norėtų likti su ja namie“ / Olga Čechova

Šios nuostabios moters gyvenimas ilgus dešimtmečius buvo apipintas paslaptimis. Didžiojo rusų rašytojo Antono Čechovo dukterėčia tapo žymiausia Vokietijos aktore, o jos gerbėjas Adolfas Hitleris suteikė jai trečiojo reicho Valstybinės artistės vardą.  Ji turi daugybę užtarėjų, tačiau tuo pačiu metu susilaukė ir griežtų kaltinimų. Vieni ją laiko laiminga moterimi, kiti – užkietėjusia sovietų šnipe, kuriai buvo patikėta nužudyti patį Adolfą Hitlerį. Kiekviena pusė savo naudai žeria nesuskaičiuojamus argumentus, bet iki pat šios dienos lieka neaišku kas čia teisus, o kas – ne... 

1897 metų balandžio 13 dieną Tiflisyje, geležinkelio inžinieriaus Konstantino Kniperio šeimoje gimė mergaitė. Beje, ji galėjo ir neišgyventi jei ne ištikimas šunelis taksas Fromas. Saulėtą tų pačių metų liepos dieną į vieną iš Armėnijos Pomri miestelio sodų pateko šakalas, griebė suvystytą kūdikį ir pasislėpė krūmuose. Fromas ėmė pasiutusiai loti ir taip išgelbėjo mergaitės gyvybę ir jau daug vėliau pasaulis pažino talentingą aktorę ir paslaptingą moterį. 

Žinomos tuo metu aktorės ir rašytojo Antono Čechovo žmonos Olgos Leonardovnos garbei (ji buvo Konstantino Kniperio sesuo) mergaitei suteikė Olgos vardą. Ši giminė išsiskyrė savo talentais – 1878 metais gimęs Olgos brolis taip pat paliko savo pėdsaką kultūroje – jis tapo kompozitoriumi, parašė kelias operas ir gerai Rusijoje žinomą dainą „Poliuško-Pole“.

Kniperių ir Čechovų šeimų giminystė

Kniperių ir Čechovų šeimos susigiminiavo ne vien Antono Čechovo ir Olgos Kniper santuokos dėka. Nuo pat vaikystės Olga išsiskyrė ne vien talentais, bet ir savo protu, savitvarda, valingu charakteriu bei grožiu. Jos tėvai buvo nutautėję vokiečiai, tačiau ištikimai tarnavo Tėvynei ir Carui, laikėsi pravoslavų tikėjimo, laikė save rusais, mylėjo Rusijos gamtą ir kultūrą. Tėvas ilgą laiką buvo susisiekimo ministras, o jų namuose nuolat rinkdavosi išsilavinę ir inteligentiški žmonės, buvo skaitomi literatūriniai kūriniai ir pjesės.

Kartu su tėvais tuo metu Carskoje Selo Imperatoriaus rūmuose gyvenanti grakšti ilgakojė mergina svaigo nuo minties apie teatrą, todėl 1914 metų vasarą tėvai išsiuntė ją į Maskvą pas tėvo seserį Olgą Čechovą-Kniper, kuri buvo ištekėjusi už garsaus rusų rašytojo Antono Čechovo. Ten ji greitai apsiprato, dažnai lankydavosi Stanislavskio teatro užkulisiuose ir padedant tetai Oliai mokėsi teatro studijoje. Visur, kur tik pasirodydavo graži, švelni ir žaisminga Olečka Kniper, ją lydėdavo susižavėję žvilgsniai. O ji pati tiesiog dievino teatro jaunimą, dalyvavo pašaipūniškuose pasirodymuose ir aktorių bei jų gerbėjų vakarėliuose.  Ji ištisas valandas galėjo kalbėti apie teatrą, cituoti klasikus  ir šiuolaikinius rašytojus, ginčytis apie naujus Maskvos ir Peterburgo teatrų pastatymus. Pirmuosius teatrinius vaidmenis suvaidino taip pat Maskvoje – Stanislavskio teatre, vaidino Čechovo pjesėse „Vyšnių sodas“ ir „Trys seserys“.

Tačiau daugelis matė joje tik moteriškumą ir romantizmą. Todėl atsidūrusi teatrinėje aplinkoje, Olgos Kniper-Čechovos dukterėčia stebėtinai greitai atsidūrė šeimininkės draugų ir pažįstamų rate. Paskui jaunąją Olgą driekėsi ilgas gerbėjų ir dūsautojų  šleifas. Visi stengėsi įgyti jos palankumą – kviesdavo į teatrą, koncertus, pasimatymus ar tiesiog – „pasivaikščioti“. O ji buvo visiškai abejinga vyrams. Visiems, išskyrus vieną. 

Nuo pat vaiskystės buvo įsimylėjusi į Antono Čechovo sūnėną Michailą. Vos tik jis atvažiuodavo į Carskoje Selo, Olečka stengėsi visą laiką būti kartu. Vyresnis Miša tuomet atrodė tikru princu – jis toks talentingas ir gražus ir ji neįstengdavo nuslėpti aistringo žvilgsnio. O jis elgėsi su Olia, kaip su maža mergaite. Jie buvo kartu, jie svajojo, bet jokio romano užmegzti nepavykdavo. Michailas mielai koketuodavo su kitomis panelėmis ir, atrodo, nepastebėdavo jos grožio. Dar aštuoniolikos neturinti Olga dėl to labai sielojosi. Savo knygoje „Mano laikrodis eina kitaip“ ji rašė:  „Mane giliai žeisdavo tai, kad buvau jam tiesiog maža mergaitė. Michailas Čechovas man yra gražesnis ir žavingesnis už visus aktorius ir netgi visus vyrus. Dėl jo kraustausi iš proto ir kasdieninėse, kasnaktinėse svajose vaizduojuosiu, kokia tai būtų laimė – visada, visada būti kartu“.

Tačiau jo brolis Vladimiras buvo įsimylėjęs į jaunąją Kniper iki ausų ir kartą išdrįso paprašyti jos rankos. Mergina mandagiai atsakė, kad negali už jo tekėti. Volodia nenurimo, rašė jai laiškus, ieškojo galimybės pasimatyti, kad galėtų pasakyti, jog įstengs suteikti jai laimę. Tačiau ji net nemanė susimąstyti – Olgą domino tik Michailas, troško ištekėti tik už jo. O Volodia jai buvo tik vienas iš nuolatinio gerbėjų rato.

Kartą viename šeimos pokylyje jie vaidino „Hamletą“. Miša buvo Danijos princas, Olga vaidino Ofeliją. Kai, suvaidinę savo sceną jie atsidūrė užkulisiuose, princas... pabučiavo Ofeliją. Mergina naiviai pastebėjo: „Dabar tu turi mane vesti...“ Michailas pažvelgė į akis - „Apie ką gi daugiau galėčiau svajoti?“ Taip buvo atskleista slapta Michailo Čechovo aistra. Jis matė, kiek gerbėjų supa Olgą ir nedrįso prisipažinti... Dabar galėjo džiūgauti – trofėjus jo.

Michailas tuo metu jau buvo tapęs Maskvos publikos numylėtiniu, o Stanislavskis apie ji sakė trumpai ir aiškiai – „Genijus“, tačiau aristokratiškos Olgos giminės laikė jį viso labo trečios eilės aktoriumi. Jis niekaip negalėjo būti tinkama pora merginai iš tokios kilmingos šeimos, kuri draugavo su pačiu imperatoriumi.  Olga niekam neprasitarė apie artėjančią santuoką. Miša Maskvos apylinkėse rado nedidelę cerkvę ir sugebėjo papirkti popą, kad šis sutuoktų juos be liudininkų. Apeigos buvo daromos paskubomis. Nuolat besitrankant cerkvės durims Olga kaskart krūpteldavo – „Tai nieko gero nežada“.

Nuo to laiko jos gyvenimas tapo pragaru

Jaunajam buvo 23 metai, o jo žmonai – tik 17. Išpaikinta mergina įžengė į Mišos mamos butą, kur jiems dabar reikėjo gyventi. Mažytis, tamsus, apleistas, mažas butas nė iš tolo nebuvo panašus į Kniperių apartamentus Carskoje Selo ir tetos Olios butą Maskvoje. Juos sutiko dvi dirbtinėmis šypsenomis pasidabinusios ir šalčiu dvelkiančios moterys. Miša supažindino - „tai mano mama ir mano auklė“. Nedžiugino ir šventinė vakarienė – visi tylėjo. Niekas nelaukė tokių vedybų - Miša keisdavo savo drauges, kaip pirštines, tad į Olgą moterys žvelgė, kaip į dar vieną laikiną mergužėlę. Pamanykit, žmona! Jos ne tokių matė ir žvelgė į ją iš aukšto.

Olečka negalėjo nuryti kąsnio. Nutaikiusi progą tyliai paprašė Mišos, kad šis paskambintų tetai ir pasakytų, jog ji negrįš, nes dabar yra ištekėjusi. Miša taip ir padarė. Jau po valandos bute siautėjo įniršusi tetulė: „Kraukis daiktus ir važiuojam namo!“. „Bet aš ištekėjau..“ – paprieštaravo Olga. Teta negirdėjo: „Greičiau! Aš jau išsiunčiau telegramą tavo mamai! Ji atvažiuos ryte!“

Olga raudojo visą naktį ir labai bijojo mamos. O ši, sužinojusi apie dukros santuoką,  pabučiavo į kaktą ir su palengvėjimu atsiduso: „Tai nėra pats baisiausias dalykas. Nepadaryk dar vienos kvailystės. Nepastok, kol gerai vienas kitą pažinsite. Tik... tau teks pasikalbėti su tėvu“. Tai buvo visų blogiausia, bet traukinyje mama sugalvojo planą: „Nusiimk žiedą ir paslėpk pasą. Dvi dienas gulėsi, tarytum sergi. Visa kita padarysiu aš“. Olga vaikystėje jau buvo išgąsdinusi tėvą, kai iššoko pro langą. Laimei tada ji nukrito ant šieno kaugės. Dabar vėl teks suvaidinti panašią sceną. Tada jos santuoka bus ne tokia svarbi. Ji juk aktorė. Sugebės.

Olga grįžo iš Peterburgo į Maskvą, pas savo vyrą. Motinos planas suveikė – tėvas atleido ir patikino, kad ji galės bet kada sugrįžti atgal. Bet ji net neketino - dabar ji visai teisėtai vadino save Olga Čechova, mylėjo savo Mišą beatodairiška meile ir labai juo didžiavosi. Sotyje ją sutiko išsiilgęs vyras ir jo mama, tačiau vos grėžusi namo senė vėl ėmė bambėti, o kai užmigo, pradėjo klaikiai knarkti. Visos Olgos iliuzijos dabar griuvo. Nors Miša be perstojo kartojo, kad pripras, ją apėmė abejingumas ir nuovargis. Tokia būsena tęsėsi kelis metus. Miša nebuvo angelas ir tuo Olga netruko įsitikinti.

Michailo Čechovo karjera buvo sparti. Praėjus metams po vedybų ji buvo žinomas abejose sostinėse, laikraščiai rašė, kad jis yra genijus ir suvaidins daug įsimintinų vaidmenų. Olgos tėvai pagaliau pripažino judviejų santuoką, o ji pati visapusiškai jį palaiko. Tačiau vis sunkiau išlaikyti gerą nuotaiką – rytais vyras vis dažniau aikštijasi, o vakarais užgeria ir trinasi su mergužėlėmis. Jo mama ir auklė pataikauja Mišai ir šaiposi iš Olgos. 

Ji pasistengė namuose būti rečiau – įstojo į Stanislavskio studiją. Stovėdama užkulisiuose stebėjo aktorių repeticijas ir drąsino save, kad sugebės. Tačiau visiems aplinkiniams ji liko ta pačia akinamai gražia, tačiau talentais neapdovanota moterimi.  Praėjus metams po vestuvių pastojo ir pranešė šia džiugią naujieną vyrui. O jis tik gūžtelėjo pečiais. Olgai sustojo laikas – pirmaisiais nėštumo mėnesiais ji išeidavo iš namų ir klajojo gatvėmis. Nejaugi vaikas prirakins ją prie tokio gyvenimo? O pilvas augo, ji ėmė storėti ir nuo skysčio pertekliaus. Sunku buvo ir sėdėtis ir stovėti. Užsirakindavo savo kambaryje ir stengėsi nieko nematyti.

Lemtingu pabaigos ženklu tapo Olią įsimylėjusio kito pusbrolio Volodios Čechovo savižudybė. Po jos Miša greitai atšalo ir ėmė žavėtis kitomis moterimis. Paaiškėjo, kad turėjo polinkį į alkoholizmą ir dažnai prarasdavo savitvardą. Įniršio priepuoliai ir netikėti poelgiai tapo nepakenčiami. Kai Olia pastojo, jis nesivaržydamas vesdavo namo gatvės kekšes ir ištisomis savaitėmis girtuokliavo, viešai kritikavo jos vaidmenis MCHAT`e ir išvadindavo negabia menkysta. Išblaivėjęs puldavo ant kelių ir prašydavo atleidimo. Nuolatinių išdavysčių įskaudinta Olga darė viską, kad įvyktų persileidimas – ji maudėsi karštose voniose, šokinėjo iš aukštai, tačiau tai nepadėjo. 

Likus trims savaitėms iki gimdymo Olga išvažiavo į vasarnamį. Ten ir neišlaikė jos nervai – pamačiusi, kad jos Miša teniso kortuose flirtuoja su kažkokia mergina, puolė jį kaltinti, rėkė ir raudojo. Jis ramiai išeidavo. Tomis akimirkomis ji nekentė savo vyro taip, lyg žemėje nebūtų blogesnio žmogaus. Gimdymo metu ji buvo tarp gyvybės ir mirties. Taip į pasaulį atėjo dukra Ada. Olga jau niekada gyvenime nesigailėjo ir buvo labai laiminga, kad Dievas apsaugojo nuo nuodėmės. Pasaulį išvydo dar vienas, brangiausiu tapęs žmogus. O po daugelio metų ji dėkojo už tai Michailui.

Jau po metų, 1917-aisiais santuoka iširo. Olga vėliau pavadino ją „beprotybe, už kurią vėliau teko brangiai mokėti“. Du asmenys netilpo po vienu stogu – vienas iš jų turėjo paaukoti savo talentą antrojo sutuoktinio naudai. Tačiau nei vienas iš jų nepanoro tai daryti. Tačiau ji jau niekada gyvenime nekeitė savo pavardės, nors to norėjo vėlesni jos vyrai ir Gebelso tipo asmenys, niekaip nesuprantantys, kaip arijų kino žvaigždė gali vadintis skandalinga slaviška pavarde.

Rusijoje įvyko perversmas, prasidėjo pilietinis karas, badas. Visa tai laužė milijonų žmonių gyvenimus ir ypač skaudžiai palietė rusų dvarininkus. Olga Čechova buvo aukšto caro pareigūno dukra ir vaikaitinė imperatorienės freilinos anūkė. Tik ryžtingas, netgi avantiūristinis Olgos charakteris leido išgyventi ir neleisti dukrai mirti badu. Dalis dailės teatro artistų su savo vadovu Vasiliju Kačialovu pabėgo pas baltuosius ir vėliau gastroliavo sočioje Europoje. Jų pavyzdys ir įkvėpė Olgą Čechovą.

Ji pagaliau išsiskyrė su Michailu, kuriam tai buvo sunkus smūgis. Jis vos neišsikraustė iš proto negalėdamas suprasti – kaip galima jį palikti? Palikusi Michailą, Olga neilgai buvo viena ir ištekėjo už buvusio austrų-vengrų belaisvio, gražuolio-gundytojo ir avantiūristo Frydricho Jaroši.

Netrukus ją pradėjo varginti ir aktorės darbas teatre. Tuo metu daugelis teatrą laikė senamadiška atgyvena ir vis dažniau kalbėdavo apie jo pakaitalą kiną. Naujasis menas sužavėjo ir Olgą. Tai ir nulėmė jos sprendimą emigruoti į Vokietiją, kur tuo metu lyg grybai po lietaus dygo kino studijos ir buvo filmuojama daugybė filmų.

Sprendimas išvažiuoti

1921 metais ji padavė prašymą dėl leidimo išvažiuoti pastoviam gyvenimui užsienyje. Tuo metu Sovietų Rusijoje kiekvienas pareiškimas buvo atidžiai tiriamas. Vienas iš GPU kontržavalgybos vadų, Artūras Artūzovas turėjo taisyklę – asmeniškai patikrinti kiekvieną anketą. Vienoje iš jų pamatė MCHAT aktorės Olgos Čechovos pavardę. Ji prašė leidimo trumpam išvykti į Vokietiją, kur „siektų kinematografinio išsilavinimo“. Artūzovas iš karto sumąstė, jog ji galėtų pasitarnauti GPU ir nutarė susitikti su Olga asmeniškai.
Radusi pašto dėžutėje pilką lapelį su kvietimu į Užsienio reikalų Komisariatą (dabartinės Užsienio reikalų ministerijos pirmtakė) aktorė nenustebo. Nieko ypatingo neįvyko ir pačiame Komisariate. Geranoriškai ir net nuoširdžiai priėmęs darbuotojas pasivadino ne šablonišku „draugo Artūzovo“ vardu, o Grigoriju Kristoforovičiumi. Jis klausinėjo apie Olgos gyvenimą, pasiteiravo nuomonės apie naujausius teatro pastatymus. Įprastai savitvardą išlaikanti Olga dabar staiga pradėjo atvirauti ir skundėsi, jog nauji pastatymai jai visai ne prie širdies, jie tampa panašūs į balaganą ir aplamai teatras yra atgyvena, o ateitis priklauso kinui. Kaip tik dėl to ir norinti išvažiuoti ir tapti tikra kino aktore. Dėmesingai išklausęs Grigorijus Kristoforovičius puikiai ją suprato ir pažadėjo padėti kuo greičiau įforminti išvažiavimą. Atsisveikindamas paprašė asmeninės paslaugos. Jis paklausė ar gerbiama Olga Konstantinovna pagal savo galimybes galėtų suteikti paramą jo draugams, jei jie kartais atsidurtų užsienyje? O kad nebūtų nesusipratimų dėl to nuo ko yra netikėti svečiai, jie pasakys tarsi ir slaptažodį: „nemėgstam nakvoti nendrėse, nes bijome uodų“. Visa, ką kalbėjo šis mielas žmogus Olgai atrodė žaisminga, todėl nedvejodama sutiko išpildyti jo prašymą, tuo labiau, kad ji jau turėjo švietimo narkomo Lunačarskio rekomendaciją. 

Vos atvykusi į Berlyną Olga skubėjo susitikti su savo drauge, tačiau... ši nepažino buvusios gražuolės. Tai buvo liesa, pablyškusi, išvargusi dvidešimt keturių metų moteris su įdubusiais skruostais, pajuodusiomis akimis. „Olia, nejaugi tai tu?“  Draugė nuvedė ją į kavinę ir nupirko pyragaitį su grietinėle. Nuvargintas Olgos skrandis maištavo kelias dienas. Jos pardavė žiedą ir vietoj aulinių batų Olgos kojas pasipuošė lengvais bateliais. 

Ji apsigyveno mažame kambarėlyje ir kaip daugelis emigrantų pradžioje vertėsi atsitiktiniais uždarbiais –karpė figūrėles iš kartono, lipdė jas iš molio. Draugė supažindino su daugeliu žmonių – tuo metu Berlyne buvo daug emigrantų. Olga išsiskyrė su antruoju vyru ir laikėsi nuostatos nesusitikinėti su rusų emigrantais. Jos nedomino tie pasimetę, mirtinai praeities besiilgintys ir bolševikų griūties laukimu gyvenę žmonės. Tam trūko ir laiko – reikėjo kuo skubiau mokytis vokiečių kalbos. Ji bandė gauti vaidmenis daugybėje mažų teatrų ir palaipsniui tapo vis įžymesnė. Ji noriai imdavo visus, net pačius nedėkingiausius vaidmenis ir kopė aukštyn. Jos atkaklumas, tikslo siekimas, gražus ir nesutrikdomas veidelis bei retas darbštumas („aš dirbu, kaip 100 arklių“), padarė stebuklą.

Iš pradžių tenkinosi vaidmeninis mažuose Berlyno teatruose, kol, pagaliau gavo pagrindinius vaidmenis teatre. 1924 metais ji rašė „tetai Oliai“: „Vakar buvo mano krikštas! Pirmą kartą plakatuose buvo mano vardas, apie mane rašė laikraščiai. Aš pirmą kartą vaidinau dramoje. Tik pamenu, kad niekaip negalėjau suvokti, kad šiuo šuoliu į sceną tapsiu artiste. Juk be užsiėmimų su Miša, nesimokiau jokioje mokykloje. Tai gali būti tik jo ir studijos, kur mes leisdavome dienas ir naktis įtaka. Patiriu pačią didžiausią tikrą sėkmę. Teatras nuolat pilnas. Man pačiai juokinga. Aš tapau žinoma. Žmonės eina į teatrą dėl manęs, manimi tiki. Nebijok, esu labai gero režisieriaus rankose. Neperimsiu nei vokiško patoso, nei vokiškos mokyklos. Kiekvieną vakarą vaidinu su tokiu džiaugsmu, su tokiu jauduliu, verkiu, visas mano gyvenimas susikoncentravo scenoje“.

Tuo tarpu Maskvoje likęs Artūzovas nepamiršo savo „krikštaduktės“. Kai 1923 metų vasarą sena jo pažįstama Larisa Reisner susiruošė į Vokietiją, kur Kominternas jau ruošė ginkluotą sukilimą, Artūzovas davė jai Olgos Čechovos adresą. Reisner tai buvo daugiau nei reikalinga, mat į Berlyną ji vyko su padirbtais dokumentais, todėl reikėjo kuo saugiau išspręsti apgyvendinimo klausimą. Na, o čekistams ši kombinacija leido patikrinti Čechovą ir nuspręsti ar ji gali būti naudinga ateityje.

Vos atvykusi į Berlyną Reisner iš karto patraukė į Kliukštrasse, kur gyveno Čechova. Ši neklausindėma apgyvendino pas save žavingą „žurnalistę“, kuri jau tarpduryje ištarė: „nemėgstam nakvoti nendrėse, nes bijome uodų“. Panašu, kad abiejų moterų santykiai susklostė, nes po nepavykusio sukilimo grįžusi iš Vokietijos Reisner entuziastingai raportavo Artūzovui: „O tavo artistė šaunuolė, ne bailė. Kai Hamburge prasidėjo mūšiai ir vokiečių biurgeriai virpėjo iš baimės, ji reagavo ramiai ir apgalvotai“.  1930 metais jai buvo suteikta išeiviams iš SSRS nelengvai gaunama Vokietijos pilietybė.

Kino aktorės karjera

Didelius pinigus kainavęs mokslas pas vieną profesorių ir nuoširdžios pastangos nulėmė, kad netrukus aktorė kalbėjo vokiškai be akcento. Iš karto po jos atvykimo į Vokietiją kino režisierius Frydrichas Murnau, pasiūlė jai vaidmenį nebylioje kino juostoje „Fogeled Pilis“. Filmo premjera įvyko 1921 metų balandžio 7 dieną. Po dviejų metų išbandė savo jėgas režisūroje ir nufilmavo kino juostą „Pagoda“, tačiau ji nepelnė žiūrovų dėmesio. Tais pačiais metai gavo Vokietijos pilietybę ir jau nebegalvojo apie jokį grįžimą į Rusiją. Olga Čechova išpopuliarėjo ir nuo 1923 metų nuolat filmavosi. Dabar ji sudomino didįjį vokiečių režisierių Maksą Reinhardą ir ėmė vaidinti geriausiuose savo antros Tėvynės spektakliuose. 1934 metais Vokietijoje sukurtas Vili Forasto filmas „Maskaradas“,  ir Ninos vaidmuo atnešė pasaulinę šlovę.

Čechova nusifilmavo 140 kino juostų. Daugiausia tai buvo nepaprastai Vokietijoje populiarūs kostiuminiai filmai „Sprendimų naktis“, „Imperatorienės favoritas“, „Gražiosios orchidėjos“, „Pavojingas pavasaris“, „Peras Giuntas“ , „Kerštas“, „Mielas draugas“, „Šiaudinė skrybėlaitė“,. Tačiau buvo ir viso pasaulio ekranuose demonstruotas ir pasauline kino klasika tapęs Rene Klero (Rene Clair) „Mulen Ružas“ ir Holivude nufilmuotas Hičkoko detektyvas „Meri“. Kaip ir pridera tokiais atvejais, bulvarinė spauda be perstojo mėgavosi Olgos Čechovos intrigomis su žymiausiais Vokietijos, Prancūzijos ir Italijos lovelasais.

Jos reikalai klostėsi taip sėkmingai, kad netrukus padėjo buvusiam vyrui Michailui su antra žmona apsigyventi Vokietijoje ir supažindino jį su žymiausiais vokiečių kino režisieriais.  1929 metais Olga išbandė save režisierės amplua, sukurdama kino juostą „Mano meilės pajacas“. Pagrindinį vaidmenį atliko buvęs vyras Michailas Čechovas. 1930 metais susidūrė su stipria varžove Marlen Dytrich, bet ši pasirinko Holivuda, taip užleisdama pirmosios kino deivės vietą Čechovai.

1928 metais į Vokietiją emigravo ir Michailas Čechovas. Rusijoje siautėjo čekistų cenzūra ir jis neišlaikė to spaudimo. Nepaisant to, kad Rusijoje jis buvo ryškiausia žvaigždė, Vokietijoje jis buvo nereikalingas niekam, išskyrus.... Frau Olga Tchechowa. Ji visapusiškai padėjo savo buvusiam ir teikė visokeriopą pagalbą. Jos pastangų dėka Michailas gavo vaidmenį pačios Olgos režsuojamame filme „Savo meilės pajacas“, kur pagrindinį vaidmenį vaidino ji pati. Kiek vėliau pagelbėjo angažuotis pas Maksą Reinhardtą. Bet visų svarbiausia – Miša pagaliau susitiko su savo dukra Olia. Jau po kelių metų Michailas pašventė save pedagoginei veiklai ir išvažiavo į Angliją. Iš pradžių Londone, o Merilin Monro padovanojo savo nuotrauką su tokiu užrašu: Kai mokiausi mokykloje, labiausiai žavėjausi Linkolnu. Dabar žaviuosi jumis“. Bet tai buvo vėliau, o tuo metu Vokietija žadėjosi Olga Čechova. Kasmet ji filmuodavosi 5 – 7 filmuose ir 30-ųjų metų pradžioje lengvai įveikė garsinio kino barjerą. Pirmasis garsinis Čechovos filmas „Trys iš benzino kolonėlės“ tapo pasaulinio kino klasika.

Dabar ji turėjo šlovę ir pasakiškus honorarus, tačiau... 1931 metų gruodžio 10 ji rašė „tetai Oliai“: „Kai kur aš priimu Vakarus, o kai kur spardausi iš visų jėgų. Šalinuosi žmonių. Viskas svetima, iškasenos... „ Kitame laiške rašo: „Čia kiekvienas žodis – pinigai, kiekvieną dieną – pinigai... Kviečia į Ameriką, bet aš nevažiuosiu, Negaliu dirbti su beširdžiais ir bedvasiais“.

Tačiau į Ameriką ji vis dėlto važiavo. Pasirašė kontraktą su „Universal“ dėl vaidmens filme „Meilė pagal užsakymą“ ir laineriu „Europa“ išplaukė į Niujorką. Tuo pačiu laivu plaukė Maksas Šmelingas, Henris Fordas ir Fricas Opelis.

Holivude ją lipdami vienas per kito galvas kvietė tokios žvaigždės, kaip Duglas Ferbenksas, Haroldas Loidas, Adolfas Manžu ir su Čarliu Čaplinu ji gliaudė saulėgrąžas. Juoko karalius spjaudė lukštus ir koketiškai klausinėjo: „Ar taip bus rusiškai?“ Holivude suvaidino Hičkoko filme „Meri“ ir laisvai galėjo likti, tačiau ji nusprendė grįžti atgal. Vokietija tinkamai įvertino aktorės žingsnį.  

 
1936 metais ištekėjo trečią kartą. Jaunikis – belgų miljonierius Marselis Robinsas. Netrukus Olgos sesuo Ada savo laiške „tetai Oliai“ pasakoja: „Olga gyvena gražiausioje miesto dalyje, ji turi puikų butą, tapo labai elegantiška. Olgos vyras – labai geras ir padorus žmogus, jis puikiai atrodo, yra labai išlepintas, bet sausas ir nejautrus verteiva. „Visiems su juo nelengva... Kodėl Olga ištekėjo – nežinau. Už viską moka pati“. Skyrybos neužtruko ir laisva bei nepriklausoma Olga vėl atsidūrė Berlyne.

Evos Braun draugė

1935 metais Miuncheno operoje atsitiktinai susipažino dvi moterys. Tą vakarą rodė Vagnerio „Tristaną ir Izoldą“. Čechovos kaimyne buvo jauna ir graži vokietaitė. Scenoje vystėsi tragiška prancūzų riterio ir karaliaus žmonos istorija. Šalia sėdinti moteris laikas nuo laiko šluostėsi ašaras. Kartą jai ištrūko: „Visai kaip ir mums su Adolfu, - pareiga žudo žmogų“. Ta frazė sujaudino Olgą ir ji ėmėsi guosti Evos Braun vardu prisistačiusią moterį. Tuo metu šis vardas dar buvo mažai žinomas, nors sklido gandas, kad jis yra vis stiprėjančio nacių lyderio meilužė.

Olgos intuicija pakuždėjo, kad tokia pažintis gali būti naudinga. Todėl kai po spektaklio vokietaitė paprašė palikti autografą ant teatro programos, Čechova nedvejojo ir pakvietė Evą aplankyti kino studiją ir pasižiūrėti, kaip filmuojami filmai. Taip prasidėjo judviejų draugystė. Vėliau ji peraugo į artimus santykius - jos dažnai važinėdavo kartu į premjeras, rengė piknikus ir dalinosi mažytėmis moteriškomis paslaptimis.

Su Olga draugavo ir  Magda Gebels, įžymioji trečiojo reicho režisierė Leni Rifenštal ir Geringo žmona, aktorė Emi Zoneman.

Pažintis su Hitleriu

Kai Čechova užkopė į šlovės zenitą, į valdžia Vokietijoje atrėjo nacistai. Olga ne kartą yra sakiusi, kad yra visiškai abejinga politikai, tačiau jai imponavo nacių peršamas jėgos kultas – kokia moteris nemėgsta ryžtingai tikslo siekančių raumeningų vyrų? Ji susipažino su vienu iš jų. Tai buvo lakūnas-asas Valteris Jepas (jis žuvo antrojo pasaulinio karo metais). Prasidėjo audringas romanas. Jepas buvo Luftwaffe šefo Geringo numylėtinis ir kartą pristatė šiam savo širdies damą. Na o Geringas susipažinti su artiste Olga Čechova pasiūlė Hitleriui. Fiureris suabejojo – ar verta turėti reikalą su slave, maža to – su ruse? Bet pamatęs žydriaakę gražuolę, apžvelgęs nutekintą figūrą žaismingai pagrūmojo pirštu: „Tu mane apgaudinėji, Hermanai. Kiek aš žinau rusų bobos yra storos ir su stambiais skruostikauliais. O šita – tikra arijė!“

Labai greitai Olga Čechova pateko į aukščiausius vyriausybinius Vokietijos sluoksnius, o aistringas kino megėjas Adolfas Hitleris suteikė jai reicho Valstybinės aktorės vardą ir padovanojo jai savo nuotrauką su tokiu užrašu: „Frau Olgai Čechovai – atvirai susižavėjęs ir nustebintas“. O štai ką rašė pati Čechova apie Hitlerį: „Jis be perstojo žeria komplimentus. Pirmas įspūdis – nedrąsus, negrabus, nors su damomis yra austriškai mandagus. Nieko demoniško, nieko užburiančio. Neįtikėtinas, beveik nesuvokiamas jo persimainymas iš gražbyliaujančio įkyruolio į fanatišką oratorių, kai jis atsiduria prieš mases. Čia jis uždega tūkstančius, o vėliau – ir milijonus. Kas gali tai paneigti! Hitleris bergždžiai stengiasi sužavėti. O Gebelsas toks yra. Kaip visada padengtas lygiu kvarciniu įdegiu, žarsto sąmojį į kairę ir į dešinę ir nuolat šmaikštauja. Neapdovanotas išore, sunkiai vaikštantis mažas žmogelis aiškiai mėgaujasi ministro postu ir galimybe būti kultūros veikėjų apsuptyje. SS Reichsfiureris Himleris sukelia visiškai nesvarbaus asmens įspūdį. Panašus į žemės matininką pensijoje. Apskritaveidis miesčioniškas žmogelis tyliai trypčioja ir aiškiai jaučiasi ne savo vietoje. Viename priėmime man pavyko jį šokiruoti – atėjau su gilia iškirpte. Jis suakmenėjo. Artimai jį pažįstanttys žmonės pasakoja, kad „apnuoginta moteris jį įsiutina“. „Ištikimas fiurerio riteris“, „imperatoriškas jagermeisteris“, uniformos fanatikas, garbėtroška Geringas linkęs į šarlataniškuma, bet žino etiketą ir moka priimti žmones, moka suteikti estetišką blizgesį valstybiniams priėmimams“

Tai dar viena Olgos paslaptis – kaip slavų nekenčiantis Adolfas Hitleris sugebėjo iki ausų susižavėti rusų aktore? Jau nuo pat pirmųjų pažinties dienų Olga turėjo savo kambarėlį fiurerio būstinėje. Jis asmeniškai į svarbiausius valstybės renginius kviesdavosi ne Evą Braun, o Olgą Čechovą ir visada sodindavo ją šalia savęs. Kai Vokietijoje lankėsi SSRS Užsienio reikalų ministras Viačeslavas Molotovas, Hitleris pirmąja pristatė būtent ją, kai lankėsi su oficialiu vizitu Italijoje pristatė diktatoriui Musoliniui. Apie jį Olga rašė: „....pasirodo jis yra išsilavinęs ir apsiskaitęs pašnekovas“.  

Buvo atvejis, kai kelių tūkstančių žmonių akivaizdoje fiureris švelniai pabučiavo jos ranką ir ... pasišalino kartu su ja į gretimą kambarį. Visi priėmime dalyvavę svečiai liko apstulbinti. 1937 metais Berlyne lankėsi jos teta Olga Leonardovna ir buvo sukrėsta tuo priėmimu, kurį surengė dukterėčia. Ten buvo visi fašistinės Vokietijos vadovai su pačiu fiureriu priešakyje.

„Nacių visuomenės karaliene“ vadinama Olga Čechova draugavo ir su Vokietijos užsienio reikalų reichsministru Ribentropu ir Musolinio žentu, Italijos užsienio reikalų ministru, grafu Čiano. Pastarasis ne kartą kvietė atvažiuoti į Italiją ir suvaidinti ten Aną Kareniną.

Fiureris vadino ją „mūsų Olli“ ir mėgo rytais užsukti pas ją puodeliui arbatos. Jis nereikalavo, kad pasikeistų savo slavišką pavardę. Kai hitlerininkai įsiveržė į Krymą, jis patenkino mažą Olgos kaprizą: įsakė nebombarduoti ir negriauti memorialinio A. Čechovo namo. Tai – neįtikėtina išimtis vermachto politikoje rytuose. Ji buvo labai aiškiai suformuluota viename generolo-feldmaršalo Reichenau įsakyme: „Jokios istorinės ar meninės vertybės Rytuose neturi jokios reikšmės“. Tai, kad šis įsakymas buvo vykdomas nepriekaištingai, liudija sugriauti memorialiniai Jasnaja Poliana, Michailovskoje, Turgenevo ir Spassko Lutovinovo muziejai. O čia 1942 metų spalio 4 dieną Taganrogo miesto komendantūra įsako užtikrinti Čechovo namos apsaugą.

Tuo metu, kai hitlerininkai paversdavo pelenais visus muziejus, jie ėmėsi saugoti Čechovo namą ir net paliko gatvės pavadinimą. Liko nepaliesti paveikslai, ikonos, baldai ir kiti Čechovo gyvenimą atspindintys daiktai. O vienas iš Berijos agentų informavo savo šefą, kad kai Krymas buvo okupuotas, ten su kažkuo iš Vokietijos vyriausybės narių lankėsi ir Čechova. .

Jos neįveikė nei Gebelso įtarumas nei Himlerio klasta 

Lankytis Čechovos rengiamuose vakarėliuose buvo prestižiška ir naudinga. Į ją kreipdavosi kultūros veikėjai, kariškiai ir tarnautojai ir kartais prašydavo tarpininkauti. Jos autoritetas buvo neįtikėtinas, daug aukštų pareigūnų netekę vilties išspręsti savo problemas įprastu būdu, prašė jos pagalbos. Taip vienas žinomas generolas ilgą laiką oficialiai kėlė klausimą apie naujų pabūklus Vokietijos armijoje, bet kai paprašė Olgos tarpininkavimo, klausimas buvo išspręstas be jokių kliūčių. 

Čechova daug kam pagelbėjo ir netrukus pateko į Reicho specialiųjų tarnybų akiratį. Ypatingai šie įtarimai paaštrėjo 1941 metų liepos mėnesį po vieno incidento Gebelso surengtame bankete. Kai Gebelsas pasigyrė, kad Vokietijos pergalė prieš Rusiją neišvengiama, Olga jam tiesiai į akis pasakė, kad tai neįmanoma, nes pavojaus akivaizdoje rusai tampa labai vieningi. 

Olga nemėgo Gebelso ir savo memuaruose rašė, jog labai bijojo šio žmogaus keršto. Ji taip charakterizavo propagandos ministrą: „Bando išsivaduoti iš kompleksų, - jis buvo šleivas, o jo figūra mažytė, visiškai ne vokiška. Todėl pasinaudodamas ministro postu siekia permiegoti su visomis subrendusiomis ir dailiomis aktorėmis“.

 Kaip ir daugelis galingų to meto žmonių, jis mėgino asistuoti rusų gražuolei, bet darė tai grubiai ir po eilinio atstūmimo sukeldavo isteriją. Vieno filmavimo metu Olga susipažino su trisdešimtmečiu kino režisieriumi Karlu Volfu. Tai buvo praeityje gerai žinomas sportininkas, rysškus ir įdomus žmogus. Po pusmečio jie tapo vyru ir žmona. Gebelsas įsakė patikrinti Volfo geneologiją. Išaiškėjo, kad jo senelė iš tėvo pusės buvo pusiau žydė. Pasipylė nemalonumai – Gebelso žinyba visokeriopai tempė filmavimo leidimų išdavimą. Olga asmeniškai kreipėsi į visagalį vadovą. Šį kartą – bergždžiai, Karlas taip ir negavo darbo. Jis kiekvieną kartą pasitikdavo ją po spektaklio, tačiau kartą neatėjo. Rytą Olgai paskambino iš policijos nuovados ir pranešė, kad Karlas Volfas rastas negyvas netoli teatro, kur ji vaidino. Policija kelis mėnesius „ieškojo“ žudiko, tačiau taip ir nerado...

Tačiau ja jau aktyviai domėjosi galingoji Imperijos Saugumo valdyba, kuriai vadovavo protingiausias to meto nacis, SS obergrupenfiureris Reinhardas Heidrichas. Jis buvo įsitikinęs, kad aktorė dirba rusų žvalgybai, tiesiog kol kas nerandama jokių įkalčių. O be to Čechovą nuolat gelbėjo draugystė su fiureriu ir reicho grietinėle. Kas žino – jei ne Heidricho žūtis Prahoje, gal jis būtų įminęs ir šią paslaptį.

1945 metų pradžioje ją suimti ryžosi Heidricho įpėdinis Imperijos Saugumo valdyboje SS Reichsfiureris Himleris. Kai Čechova nugirdo šią informaciją, paskambino Himleriui ir paprašė šia operaciją įgyvendinti taip, kad ji spėtų išgerti puodelį kavos. Į Čechovos svetainę įsiveržę Himlerio vadovaujami esesininkai nustėro - ji gėrė kavą kartu su... Hitleriu. Savaime suprantama, kad suėmimas nepavyko, Himleriui teko išklausyti nepatenkinto fiurerio pretenzijas, kad tai – visiškai nevykęs pokštas. Nuo to laiko specialiosios reicho tarnybos paliko ją ramybėje.

Karo metu Čechova neretai švykdavo į priešakines linijas ir koncertuodavo vokiečių kareiviams. 1940 metų rugsėjo mėnesį, karo prieš Britaniją metu ji lankėsi Normandijoje dislokuotuose Luftwaffe daliniuose, svečiavosi vermachto daliniuose Briuselyje ir Lilyje.  Tačiau ji kategoriškai atsisakinėjo važiuoti į Rytų frontą – Rusijos ir Vokietijos kare ji demonstratyviai laikėsi neutralios pozicijos.

Užkietėjusi šnipė?

Berlyno šturmo metu Olga su savo dukra gyveno prabangioje viloje Gros-Glinike rajone. 1945 metų balandžio 27 dieną ten pasibeldė SSRS karinės kontržvalgybos karininkai ir ją suėmė. Čia pat surengto tardymo metu ji pasakė savo agentūrinį vardą Merlin. Vyrai tik gūžtelėjo pečiais, tačiau paskubėjo susiekti su Maskva. Nedelsiant buvo gautas paties valstybės saugumo komiteto komisaro Abakumovo įsakymas specialiu lėktuvu pristatyti Čechovą į sostinę. Šis „vizitas“ Maskvoje buvo ypatingai užslaptintas, apie tai nežinojo net žiniasklaida. Dar daugiau – apie jos atvykimą į Maskvą nežinojo net tuo metu Rusijoje buvę giminaičiai. 

Olga Čechova buvo apgyvendinta konspiraciniame bute. Savo memuaruose ji rašo: „Mane čia lepina ir vykdo visus pageidavimus. Atsiuntė geriausią kirpėją, vyną, ikrų, citrinų ir pan. Tereikėjo tik vienos užuominos, kad Berlyne likusiai Oliai (jos dukrai) taip pat trūksta maisto produktų, kai viskas buvo iš karto padaryta. Aš turiu radijo imtuvą, gėles, kvepalus, geriausias knygas“. Iš tikro neprastas Hitlerio bičiulės priėmimas!

Kelis mėnesius ją tardė valstybės saugumo komiteto komisaras Viktoras Abakumovas, o po jo – ir pats Laurentijus Berija. Jau vien už arbatėlę su Hitleriu buvo galima sušaudyti be teismo. Bet čia pradėjo vykti visai nesuprantami dalykai – Čechovai suteikė apsaugą, aprūpino maisto atsargomis, įspūdinga pinigų suma ir po trijų mėnesių... grąžino atgal į Vokietiją. Dar daugiau – tas pats ją tardęs Viktoras Abakumovas asmeniškai rūpinosi aktorės buitimi. Jo įsakymu Čechovai išmokėjo penkis tūkstančius markių, išdavė maisto korteles. Jai suremontavo užmiesčio namą, kurį nuolat saugojo trys kareiviai, nupirko anglių jo apšildymui ir tiekdavo benziną dviem automobiliams.

Kodėl Olga nebuvo nukankinta Lubiankos rūsiuose, o su visa pagarba palydėta į Sovietų nekontroliuojamą Vakarų Berlyną? Viena iš versijų veda į politinių intrigų liūną. SSRS labai reikėjo mito apie neprilygstamą sovietų žvalgą, kuris žaismingai išgauna informaciją iš priešiškų šalių vadovų. Olga Čechova puikiausiai tiko šiam vaidmeniui. Todėl tai buvo kruopščiai suplanuota ir puikiai įgyvendinta dezinformacija, teigianti jog sovietų Mata Hari buvo pačioje nacių irštvoje, o sovietų žvalgyba – pati galingiausia. Aktorę iš tiesų užverbavo, tačiau padarė tai atbuline data. Ji nesipriešino ir tylėjo iki pat paskutinių savo gyvenimo dienų.

Visa eilė vakaruose paskelbtų šaltinių užtikrintai tvirtina, kad Olga Čechova buvo tas paslaptingas ir gerai informuotas šaltinis, su kuriuo palaikė ryšius karo metais Šveicarijoje įsikūręs sovietų žvalgybos rezidentas Šandoras Rado. Jau iš karto po karo pasklido sensacingas gandas, jog Olga Čechova dirbo sovietų žvalgyboje ir vykdė jos užduotis. Rusų istorikas, vienas iš sovietų karo meto žvalgybos vadų, generolas Pavelas Sudoplatovas savo knygoje „Kremlius ir žvalgyba“ rašo, kad iš tikrųjų buvo Hitlerio nužudymo planas. Pagal jį lenkų kunigaikštis Janošas Radzivilas ir Olga Čechova pasiremdami savo draugais vokiečių aristokratijoje užtikrinti sovietų žudikams priėjimą prie Hitlerio. Sklido gandai, kad užsitikrinusi Valterio Šelenbergo palankumą ji bandė išvaduoti iš koncentracijos stovyklos Stalino sūnų Jakovą Džiugašvilį. O Rusijos prezidentas Borisas Jecinas yra pareiškęs, kad prapuolusio Gintaro kambario pėdsakas driekiasi į Čechovą.

Vienas britų laikraštis netgi išspausdino karikatūrą, kurioje vaizduojama Berlyne vaikščiojanti Čechova su koketiškai pravertais kailiniais, o ant krūtinės puikuojasi Lenino ordinas. Iki pat šios dienos iškyla vis nauji ir nauji „neginčijami“ šnipinėjimo faktai. Tačiau iki šiol nerasta nei vieno dokumento, tarnybinio rašto ar raštelio, kurie kaip nors liudytų apie aktorės dalyvavimą kokiose nors slaptose operacijose. Anksčiau ar vėliau tapo žinoma apie Zorgę, Kuznecovą, Filbį, Matą Hari, o štai apie Čechovą – nei žodžio, nei raidės. 

Berijos sūnus Sergo Gegečkori rašė: „Olga Čechova daug metų bendradarbiavo su mano tėvu. Aš žinau, kas ją verbavo, kaip tai buvo daroma, bet nemanau, kad turiu teisę atskleisti tas jos gyvenimo detales. Galiu tik pasakyti, kad Olgos Čechovos atžvilgiu nebuvo jokių provokacijų ir strateginei sovietų žvalgybai ji dirbo ne dėl materialinių paskatų. Nei kiek nesistebiu, kad nei SSRS nei Rusijos valstybės saugumo organai negalėjo patvirtinti jos dalyvavimo sovietų žvalgybos veikloje. Greičiausiai nėra jokių dokumentų. O mano tėvas nusprendė nei tada, keturiasdešimt penktais nei vėliau jos neatskleisti. Reikia pasakyti, kad tai – tipiškas atvejis. Tiksliai žinau, kad šimtai agentų nebuvo įrašyti į Valstybės saugumo organų kartotekas. Tėvas buvo įsitikinęs, kad jokiais būdais negalima nelegalo leisti per aparatą“. Tačiau ar tai tiesa, ar Sergo Gegečkori bandymas pasidaryti sau piarą?

Kyla klausimas – o ką tokio ypatingo galėjo perduoti paprasta aktorė, su kuria asmeninį ryšį palaikė net pats sovietų saugumo vadas? Strategines karines paslaptis? Toli siekiančius politinius planus? Žinias apie ruošiamas žvalgybos operacijas ir propagandines kampanijas? Bet kuris išsilavinęs žmogus supras, kad tokie klausimai niekada nesvarstomi aukštųjų sluoksnių priėmimuose ir pokalbiuose, net jei tai vyktų siaurame rate. Nacių reicho vadovai nebuvo jokia išimtis. Atsakymas slypi kitur. Aktorė sugebėjo susidraugauti su oficialiai Hitlerio „mylima moterimi“ Eva Braun ir žinojo daug asmeninio fiurerio gyvenimo paslapčių. 

Eva Braun pasirodė esanti labai atvira ir papasakojo nemažai įdomaus apie savo aukšto rango bičiulį. Teigiama, kad būtent tokias „paslaptis“ Olga Čechova perdavinėjo Berijos patikėtiniams, o jis panaudodavo šią informaciją savo pranešimuose Stalinui. Stalinas visada domėjosi visomis Hitlerio savybėmis, todėl savaime suprantama, kad toks neįtikėtinas informuotumas kėlė ir paties Laurentijaus Berijos prestižą ir įtaką. Kaip tik todėl šį šaltinį Berija išsaugojo ‚asmeninėms reikmėms“ netgi tada, kai 1942 metais valstybės saugumo organai ir NKVD žvalgyba neteko jo pavaldumo. Čechovos saugumą garantavo ir tai, kad jos teikiama informacija nebuvo įtraukiama į jokias suvestines, o guldavo tiesiai ant Berijos stalo. Vaizdžiai kalbant tai buvo „žiūrėjimas pro rakto skylutę“, apie kurį nežinojo net Politbiuras.

Stalino susidomėjimą asmeniniu Hitlerio gyvenimu sąlygojo ne tiek smalsumas, kiek noras kuo geriau pažinti priešą, kad galėtų nuspėti jo veiksmus. Olga Čechova net pati nežinojo, kad teikdama tokią informaciją jau veikė didžiosios strategijos sferoje. Staliną labiausiai domino gydytojų išvados apie Hitlerio sveikatos būklę, diagnozes ir gydymo prognozes. Čechovos pranešimai apie fiurerio sveikatos pablogėjimus buvo geros naujienos ir stiprino Stalino įsitikinimą pergalinga karo pabaiga. 

1941 metų žiemą po pralaimėjimo prie Maskvos tapo aišku, kad blickrigas galutinai sužlugo. Hitleris pradėjo skųstis nuovargiu, jį pykino ir krėtė šaltis. Po Stalingrado prasidėjo psichogeniniai sutrikimai, - jis negalėjo pakęsti dienos šviesos ir prarasdavo lygsvarą.  1943 metų pradžioje Hitlerio degradacija augo katastrofiniu greičiu, kol karo pabaigoje jis tapo papuvusiais griuvėsiais...

Pokario gyvenimas

Po karo Olga Čechova ir toliau vaidino teatre, filmavosi kine. 1950 metais ji filmavosi septyniuose kino filmuose. Kai sukako 60 metų – pradėjo naują gyvenimą. Ji pardavė savo namą Berlyne ir išvažiavo į Miuncheną, kur atidarė kosmetikos saloną. Ir dabar viso pasaulio moterys naudojasi jos patarimu: „Pradžioje reikia nuvalyti odą, o po to – batus“. Olga pasinaudojo savo motinos receptais – vaikystėje jos kartu rinkdavo žoles ir darė iš jų įvairius kremus, losjonus ir kitas kosmetines priemones. Tai ji paleido į pasaulį sparnuotą frazę: „Kosmetika yra gimimo liudijimą neigiantis menas“ ir  įkūrė firmą „Olga Chekhova Kosmetik Geselchaft“, kuri buvo labai populiari kino žvaigždžių ir pop dainininkių tarpe. Pavelas Sudoplatovas savo atsiminimuose spėja, jog ir ši firma galėjo būti įsteigta už Maskvos pinigus, kad būtų patogiau sekti NATO karininkų žmonas. Gal ir teisus buvo Stalinas, sakydamas, kad Čechova galės būti naudinga  ir po karo? 

Gyvenimas tekėjo ramia vaga, tačiau 1966 metais smogė naują smūgį – aviacijos katastrofoje žuvo jos dukra Ada. Karo metais ji ištekėjo už žinomo vokiečių ginekologo Vilhelmo Rusto, po karo gyveno kartu su motina.
Tačiau Olga Čechova nepalūžo – ji išauklėjo anūką Mišą ir anūkę Verą (ji taip pat tapo aktore), sėkmingai vadovavo savo firmai, niekada neprisimindavo karo metų ir bijojo Rusijos. Artimieji pastebėjo, jog ji išjungdavo televizorių, kai tik jame pasirodydavo karo meto kadrai. Tačiau sovietų žvalgyba ir po karo aktyviai naudojosi jos ryšiais ir kontaktais. Ne atsitiktinai 1946-1951 metais su ja reguliariai susitikinėjo Valstybės Saugumo ministerijos užsienio kontržvalgybos viršininkas, generolas Utechinas. O 1953 metais į konspiracinį susitikimą su ją atvažiavo Vyriausiosios KGB valdybos užienio žvalgybos atsakinga darbuotoja, pulkininkė Zoja Rybkina.

1972 metais Vokietijos Federacinės Respublikos prezidentas už nuopelnus įteikė jai Didįjį kryžių. Olga Čechova mirė 1980 metais po sunkios smegenų vėžio mirties. 83 metų sulaukusi kino žvaigždė palaidota Miuncheno Obermencing (Friedhof Obermenzing) kapinėse

.
Ji asmeniškai pažinojo žinomus rašytojus, aktorius, režisierius, dainininkus, diktatorius, karalius ir prezidentus, tačiau taip ir neatsakė į svarbiausią klausimą – kas ji buvo iš tikrųjų. Šnipė? Avantiūristė? Žavinga kvailutė? Ar gal demoniška gundytoja, kuri meistriškai manipuliavo vyrais? Anapilin ji nusinešė daugybę paslapčių.

Meilės malda

Karl Rahner SJ.

Meilė Dievui ir malda yra panašūs tuo, kad abiem atvejais susiduriame su tais pačiais sunkumais. Tai iš širdies kylantys veiksmai, apie kuriuos galime tik tada iš tikrųjų kalbėti, kai juos išgyvendami pamirštame juos dėl to, kam juos skiriame – būtent dėl Dievo, bet kurie dažniausiai ar tiesiog būtinai pasmerkti žlugti, vos tik pamėginame sutelkti dėmesį į patį procesą (į jų atlikimą).
 

Tiesa, galima po to bandyti pasitikrinti, kodėl gi ne, galima apie meilę ir maldą mąstyti, stengiantis apibūdinti, ką patyrėme. Tačiau tokia tiriamoji refleksija visada kažkodėl yra paties veiksmo mirtis (taip kaip negalima išardyti šautuvo, norint jį patikrinti ir tuo pat metu iš jo šauti); ir ar šis kilnus širdies veiksmas iš tikrųjų buvo sėkmingas, galima žinoti tik tuo atveju, kai dar jam vykstant, nebežinoma, kas čia vyksta ir kad apskritai kažkas vyksta.
 

Gali atsitikti netgi taip – o mums, šiandienos žmonėms, šis pavojus yra be galo didelis – kad žmogų toji mirtį nešanti refleksija taip įsuks į savo ratą, jog jis taps beveik nebepajėgus patiems Dievui skirtiems veiksmams: užuot su meile ir pripažinimu susitelkęs prie Dievo, jis pasilieka susitelkęs prie savo paties jausmų ir pažinimo, skirtų Dievui; tam tikra prasme jis mėgaujasi nebe savo objekto savybėmis, bet tik savo paties atliekamo akto, veiksmo ypatingumu ir tokiu būdu pasijunta atsidūręs beviltiškame savo „subjektyvumo“ kalėjime, kurį – šį subjektyvumą – jis visiškai teisėtai laiko problematišku, skurdžiu ir dvireikšmiu; toks žmogus mano, kad ir didžiausia jo dvasios pastanga yra bejėgė išsivaduoti iš tamsių vaizdinių bei palyginimų, apie kuriuos jis negali pasakyti, ar tai tikrai minėto objekto šešėlis, ar jo tuščių troškimų padarinys; toks žmogus nebegali nuo savęs paties atsiplėšti; jo meilės ir maldos aktų trajektorija įgauna savotišką pokrypį ir nenueina toliau –  šio žmogaus nusivylimui, kurį sunku ir įvardyti, – nei jis pats, jo paties jausmai ir mintys, užuot per juos pasiekusios tą, kam jie ir buvo skirti iš tikrųjų.
 

Taigi mes sveriame ir matuojame savo mintis ir jausmus ne pagal objektą, kuriam jie skiriami, bet jais pačiais, ir pamatome, kokie jie besvoriai ir visiškai netikri. Mes čia dabar nenorime gilintis į šią save naikinančią refleksiją – į tai, kaip ji atsiranda ir kaip galima jos išvengti, kodėl jos kaustantis įspūdis galų gale yra klaidinantis, kodėl ir šis palaidotos širdies kalėjimas, mums net nepastebint, o gal ir nenorint to pastebėti, jau seniai yra atidarytas.
 

Iš šio pavojaus turėtų paaiškėti kitas dalykas: norėdami išvengti žudančios refleksijos pavojaus, mes patenkame į kitą – manome, kad geriausia būtų vengti tiesioginio meilės ir pažinimo žvilgsnio, nukreipto į Dievą, aktų, tyla pagerbti tai, ko negalime suprasti ir išsemti (tylint net ir savo pačių atžvilgiu), net nemėginti suteikti vardą tam, ko nesugebame ištarti, net netrokšti pažvelgti į Jį, bet leisti Jam žvelgti į mus, tai reiškia – į mūsų nesavanaudišką veiklą žemėje, į tylų mūsų gerumą kitiems, į mūsų vidinį padorumą, į paslėptą kantrybę, su kuria pakeliame būties nesuvokiamumą.
 

Mums atrodo, kad Dievas, tyliai stovintis už mūsų, tol yra su mumis, kol mes jo nepavadiname vardu ir į jį nepažvelgiame, bet, vos tik tai padarome, jis dingsta. Trumpai tariant, mirtį nešančios refleksijos baimė sąlygoja pagundą norėti iš religingų tapti nereligingais arba dar geriau – anoniminiais religingaisiais. Tokie žmonės įtaria – naiviai ir kartu išdidžiai, kad nuoširdžiai išreikštas religingumas supainioja Dievą su mintimis ir jausmais Dievui. O pasidavęs pamaldaus nereligingumo pagundai, toks žmogus natūraliai atmeta maldą ir nedviprasmišką savo meilės Dievui išsakymą maldoje.
 

Tačiau atpažinę, kuo grindžiama tokio religingumo baimė, supratę, jog tai refleksijos baimė ir kad žmogus geriau atsisako visų veiksmų, skirtų Dievui, nes baiminasi vis tiek likti su savimi, užuot priartėjęs prie Dievo, nes toks žmogus būtų pasiruošęs susidurti su Begalybe tik tada, jei šioji jam tiesiogiai atsiskleistų savo būtyje, nes jis atmeta tokį kantrybės reikalaujantį susitelkimo prie Dievo dabartyje būdą, koks mums šiame praeinančiame gyvenime duotas, būtent: įžvelgiant vienybę tarp ženklo ir to, į ką šis ženklas nurodo;  taigi turime pripažinti, kad Bažnyčios tėvai buvo teisūs teigdami, jog objektyvus Dievo ir žmogaus santykis iš žmogaus reikalauja, kad žmogus pripažindamas, pažindamas, tikėdamas, garbindamas, vildamasis ir mylėdamas žvelgtų į patį Dievą, o ne vien tik netiesiogiai ir užšifruotai garbintų jį veiksmais, kurie tuo momentu liečia visai ką kita.
 

Dievą galime pažinti iš jo kūrinių (nors tik kaip Nesuvokiamybę, pranokstančią visą kūriniją), nes Dievas prabilo į mus per savo Sūnų (nors šis ir tegalėjo kalbėti apie savo Tėvą tik žmonių žodžiais), Dievas išliejo mūsų širdyse Šventąją Dvasią (nors galime būti tuo tikri tik todėl, kad Sūnus mums apie tai pasakė), – tai argi neturėtume pakelti savo žvilgsnio į Jį patį, atverti savo širdies ir burnos Jo išpažinimui – tiesiam ir atviram, Jį pagarbinti, išdrįsti kreiptis į Jį, sakyti Jam Tu ir Tėve?
 

Žinoma, tokiais momentais Jo „buvimas“ su mumis pasižymi tuo, kad mūsų dvasia ir širdis, kildama Dievop, visada prisiliečia prie to, kas Nepažįstama, Nekonkretu ir Neištirta, kas pranoksta visa, ką siela apie Jį žino ir myli, veržiasi ten, kur negali patekti (kol klajojame toli nuo Viešpaties ir kol Dvasia, jau išlieta širdyje, lieka paslėptas Dievas). Bet ar tai reiškia, kad turime šių veiksmų atsisakyti, o gal kaip tik tai paaiškina, kodėl juos ir galima laikyti tikėjimu, bei nurodo į tai, kas galų gale svarbiausia: kad žmogus turėtų išdrįsti atsiplėšti nuo savęs (net jeigu jis ir pasieks savo tikslą tik tada, kai jam švies amžinoji šviesa)?
 

Jei manytume, kad esame arčiau Dievo tada, kai laikome Jį bevarde, neištarta visų dalykų anapusybe, su kuria viena ir teturime reikalų, jei jis tebūtų amžinai nepaaiškinama visų mūsų išvedžiojimų dalis (kuria dėl tos pačios priežasties mes ir negalėtume pasikliauti), – tai tokia pavidalo neturinti  religija labai greitai išvirstų į ateizmą! Kad paslaptis pasiliktų su mumis, ji turi būti ištarta, pašaukta, mylima; paslaptimi ji liks ir taip.
 

Kiekvienas širdies proveržis šio Dievo link ir yra malda. O tikroji maldos pilnatvė, kurioje žmogus padaro visa, ką tik įmanoma padaryti Dievui, krikščionybėje vadinama meile. Meilės įsakymas nėra vien tik įstatymo, bet ir maldos pilnatvė, galutinis išpildymas. Šioje maldoje žmogus išsako ne tam tikrą, vieną dalyką, ne tai, kas apibrėžta ir ribota: prašymą Dievui, savo kaltės išpažinimą, šlovingą Dievo savybių išpažinimą. Jis ištaria pats save, atsiduodamas Dievui, prarasdamas save patį Dievo meilėje, nes tik čia ir leidžiama žmogui save patį prarasti. Todėl ir apie Dievą žmogus tokioje maldoje išsako aukščiausius dalykus, kokius jis tik įstengia teigiama prasme pasakyti: tai Jis vienintelis, vertas būti mylimas visomis jėgomis, besąlygiškai, būtinai ir amžinai. Taigi kadangi maldos pilnatvė yra meilė, tai norėdami paaiškinti, kas yra malda, turime pakalbėti apie Dievo meilę.
 

Kas gi yra Dievo meilė ir kur galime ją rasti, kad galėtume ja melstis? Dažnai mums buvo teigiama, kad meilė ypač pasireiškianti vykdant Dievo įsakymus. Tai tiesa. Tačiau meilė pačiam Dievui yra visai kas kita, nei jo įsakymų laikymasis, ir koks didelis skirtumas tarp vieno ir kito, matyti iš to, jog įstatymų vykdymas be meilės yra bevertis. Taigi visiškai teisėtai klausiame, kas gi yra toji Dievo meilė. Galime pamėginti dar kartą nusakyti, ką jaučia žmogus, mylintis Dievą. Ir nors yra teisinga teigti, kad nebūtinai tas turi daugiau Dievo meilės, kuris moka apie ją pašnekėti, tačiau teisinga ir tai, jog dažnas žmogus išsigąsta, kad per mažai myli savo Dievą, kai išgirsta kitus apie tai pasakojant tokius dalykus, kokių jis pats savo širdyje vargiai gali rasti.
 

Taigi kas yra toji Dievo meilė? Iš pradžių pamėginkime pasiremti savo žmogiška patirtimi (juk ir Dievo žodis, norėdamas mums perteikti dieviškąsias paslaptis, turi pasinaudoti mums jau žinomais žodžiais ir sąvokomis) ir trumpai drūtai tarti: tai, kas vyko žmogaus sieloje, jai nesavanaudiškai ir tyrai mylint kitą žmogų, pritaikyk Dievui, tik tebūna ši meilė dar karštesnė, dar nesavanaudiškesnė, dar labiau atspindinti tą, kuris čia mylimas, – Dievą!
 

Daug kas žmonių santykiuose vadinama meile. Todėl turime pamėginti apibrėžti, ką mes laikome meile. Be abejo, čia netinka kalbėti apie egoistišką, primityvų lytinį potraukį. Nes tai yra tik tam tikra nebrandžios meilės forma, net ir tuomet, jei ji neišsigimusi į klaidingą ar net bjauriai brutalų polinkį, instinktą. Bet meile negali būti laikomas ir nuobodus geranoriškumas, kurio tariamasis „nesavanaudiškas“ iš tikrųjų yra abejingumas. Ne, aistringa yra meilė, ir ši aistra yra kaip užtaisas, tai žmogaus (dvasinio žmogaus, dvasia čia laikant žmogaus vidinį pasaulį) troškimas išsiveržti iš savo ankštos, egoistinės sferos, poreikis pasiaukoti (nors ir skurde) dėl aukštesniojo, pranokstančio mus, pamiršti save, nes tas kitas, geresnis, yra vienintelis svarbus, reikšmingas. Apie tokią pasiaukojamą sielos meilę kitam žmogui ir norime čia pakalbėti.
 

Tai nesavanaudiškas sielos susižavėjimas mylimu žmogumi. Tai širdies palinkimas prie mylimojo; žmogus paskęsta kitame, visiškai užmiršdamas save tuo palaimintu užsimiršimu, kuris apima sielą, pralaužusią savo bailios egzistencijos sustabarėjusias užtvaras, kurios laiko prirakinusios žmogų prie jo skurdaus ego, ir įsilieja į kito žmogaus būtį, kad jam visiškai priklausytų.
 

Save pamiršdama, tokia meilė atsiduoda mylimajam, nori jo laimės ir yra pati laiminga dėl jo laimės. Keisčiausia, kad kas taip myli, tikrai myli kitą žmogų, tas, bėgdamas iš savo ankštumo kalėjimo, nepapuola į kitą. Taip mylinčiam žmogui ne tik kad atsiskleidžia nepakartojama mylimos būtybės vertė, bet ir palaiminta pasaulio paslapties gelmė. O gal būtų dar teisingiau sakyti: kai žmogus taip mylėdamas persikelia iš savęs į kitą, tai tokioje meilėje jau galime rasti „paveikslą ir panašumą“ meilės, kuri trokšta visko, t. y. Dievo.
 

Ar taip mylėdami vienas kitą žmonės patirs radikaliausią skausmą ar galutinę laimę, lems tai, ar jie supras, kad pro jų meilę veržiasi kitos meilės šviesa, ir ar jie kartu trokš Dievo, norėdami ir jame susitikti. Tačiau kad ir kaip ten būtų, kalbėdami apie meilę, turime galvoje tą nepaaiškinamą mūsų esybės išsiliejimą į mylimąjį. Tada žmogui paaiškėja, kad jo drąsa mylėti nenuėjo veltui, jog ir jis yra mylimas, kad į jo atsidavimą švelniai ir pagarbiai atsakoma meile, jis yra suprastas ir kad kito meilėje jis yra labiau savimi, nei priklausydamas tik sau. Veiklus geranoriškumas, ištikimas rūpestis ir aukotis pasiruošusi tarnystė lyg savaime išauga iš tokio dviejų širdžių susiliejimo, liudijančio slaptą nematomos meilės buvimą.
 

O, kad žmogus galėtų atsiduoti Dievui bent tokia meile! O, kad jis surastų Jį, didį šventą Dievą, pranokstantį visas ribas ir visokį suvokimą! O, kad jis meilėje visiškai atsivertų Dievui, save pamirštų, save paliktų, panerdamas savo būtį Dievo būtyje su tokia neapsakomai skaudžiai saldžia aistra, kuri perveria ir sukrečia žmogų, kai jis visas paskęsta Dieve! Mano Dieve, o, kad galėtų žmogus Tau visiškai atsiduoti, kad jis sugebėtų atsisakyti savo kietumo ir noro slapstytis, kad jam nebebūtų gėda ir baisu Tau atsiskleisti, kad išlietų siela visą savo kartėlį ir laimę su šlovinimo ašaromis Tavo mylimai širdžiai!
 

Taip ji galėtų dovanoti save Tau, nebijodama būti apgauta, galėtų iššvaistyti tai, ką turi vertingiausia ir brangiausia, nebūgštaudama, kad palaimintas meilės perteklius staiga virs nenusakomu apgautos širdies, apviltos meilės skausmu ir kartėliu.
 

Tokia meilė kviečia Dievą apsigyventi pačioje širdies gelmėje, visos sielos galios veržiasi į Jį, nenorėdamos sugrįžti atgal, veržiasi į Tą, kuris meilėje tampa mūsų būties giliausiu centru, esančiu arčiau mūsų, nei mes patys sau, labiau nei mes mylimu, mylimu ne dėl mūsų, bet dėl Jo. Ir ši meilė Dievui yra sukrėsta laimę teikiančio žinojimo, kad Jis pirmas mylėjo ir visada atsako į meilės šauksmą, besiveržiantį į Jo širdį iš baigties ir mirties paženklinto slėnio. Tokia meilė negalvoja apie save, ji yra švelni ir ištikima, ji myli Dievą, o ne Jo atlygį, nes ji pati sau jau yra atlygis. Ji ištveria sunkias valandas, nugali bet kokį kartėlį, liūdesio vandenys nepajėgia jos užgesinti. Ji yra tyli ir vengia daug žodžių, nes didelė meilė yra tyra ir skaisti. Ji yra drąsi ir pasitikinti ir vis dėlto pagarbi, šiurkštus familiarumas nesuvokiamo Dievo akivaizdoje jai yra nepakenčiamas, nes tai meilė ne šiaip kam nors, bet meilė Dievui. Kadangi meilė reiškia atsidavimą kitam, priklausymą kitam, todėl visa, kas kilnu, taip pat visa, kas neapsakomai gėdinga šiame aukščiausiame ir galutiniame visų širdies veiksmų kyla iš to, ką žmogus myli. Štai dėl ko Dievo meilė yra tokia šventa ir didinga, niekada nesibaigianti.
 

Nes ši meilė juk skirta Dievui, Jam, Begaliniam, Nesuvokiamam, širdžiai artimam Dievui, Šventam, Garbinamam. (...) Reikia pakalbėti apie dar vieną dalyką, liečiantį Dievo meilę, jei norime išvengti nesusipratimų. Kiekvieno žmogaus širdies altoriuje liepsnoja troškimas save pamiršti, atsiduoti tam, kas aukščiau už mus (net jei tai tėra keršijanti pralaimėjusiojo, mylėti nebegalinčiojo liepsna). Tačiau pati savaime ši liepsna dar nėra meilė Dievui, net ir tuomet, jei ji skiriama tam, ką laikome Dievu. (...) Net ir tyra ugnis, siunčiama į dangų, dar nėra toji meilė, kurios iš mūsų laukia Dievas, ją mums dovanojęs. Ir stipriausias begalinio Dievo ilgesys žmoguje tegalėtų tik iš tolo prie neprieinamo Dievo priartėti. Kad mes galime daugiau, kad mes atsistojame Jo akivaizdoje, kad mums pavyksta – o iš to juk susideda amžinybė – į Jį pažvelgti ir pamatyti, koks Jis yra, ir prisiliesti prie jo giliausios meilės, – tai yra Jo meilės padarinys, tai įmanoma tik todėl, kadangi Jis pats per savo Šventąją Dvasią įliejo į mūsų širdis visą, absoliučią savo meilę. Į širdis, kurios iki tol buvo tik bejėgiškumas, nuodėmė ir tuštuma.
 

Tai įmanoma tik todėl, kadangi Jis atėjo pas mus, įvykdydamas savo meilės nesuvokiamumą, išmylėdamas save ten, kur nebuvo nieko, kas būtų tos meilės verta ar jai prilygtų. Ne mes pakylame prie Jo, bet Jis nusileido pas mus. Kadangi Jis mus surado, tai ir mes galime ieškoti Jo savo meile, kuri yra ne kas kita, kaip baikštus sutikimas būti Jo mylimam ir Jo meilės pakeltam prie Dievo širdies. Iš mūsų reikalaujama paties aukščiausio veiksmo, kokį tik pajėgiame atlikti – ar ne taip apibūdinama meilė? – bet ir ji nepasiektų Dievo, jei prieš tai Jo nebūtų perkeista į tai, ką iš viso galime vadinti meile, užpildančia savimi Dievo ir žmogaus amžinybę. Kaip tik todėl mes galime kalbėti apie savo meilę Jam tik tada, kai neužmirštame, jog mūsų meilė – tai Jo meilė, kuri, neapykanta degančio žmogaus strėlei pervėrus Dievo širdį, išsiliejo į bedievį pasaulį ir tapo mūsų meile. Mūsų meilės malda turėtų būti tokia: Tu myli mane, mūsų prašymas drebant: duok, kad aš leisčiausi būti Tavo mylimas. Nes ir tai Tavo dovana.
 

Ar gyva ši meilė mumyse? Žinoma, kad gali meilė, stipri kaip mirtis, degti žmoguje, jam to beveik nejaučiant. Svarbiausi dalykai nebūtinai turi būti ir ryškiausiai matomi, esama žmonių, kurie ir didelius darbus atlieka tyliai. Tačiau juk visi žinome, kad mūsų meilė Dievui yra skurdi ir silpna, jog mes norime Jį mylėti bent jau valios pastangomis. Vieno mes tikrai negalime teigti: kad Dievo meilė pripildo visą mūsų širdį, visą sielą, pojūčius ir jėgas. (...) Tačiau viena yra tikra: kas nuoširdžiai trokšta mylėti Dievą, tas jau myli Jį, juk negalėtume Jo mylėti, jei Dievo malonė nebūtų žmogaus širdies palietusi ir ją užvaldžiusi nenugalimu meilės ilgesiu.
 

Mes turėtume padėti šiai meilei augti, pašalindami kliūtis, galime prašyti, kad tas, kuriam meilė skirta, aplankytų mus saldžia savosios visagalės malonės galybe, leisdamas prasiveržti giluminiams šaltiniams ir pagirdydamas mūsų dvasios dykumą savo meile.
 

Nors dažnai mums atrodo, kad neturime jokios įtakos mūsų širdies šalčiui nugalėti, vis dėlto nuo mūsų tikrai priklauso vienas dalykas: pastebėti tylius, nedrąsius, beveik nesąmoningus Dievo meilės virpesius, klausyti tylaus mūsų širdies šauksmo, nukreipto į Dievą. Tūkstančiai gyvenimo reikalų nualina mus ir suerzina, net ir džiaugsmai tampa beskoniai, išsivadėję; jaučiame, kad net ir draugai mums tolimi, ir artimiausių žmonių meilės žodžiai patenka į mūsų sielos ausį tik kaip tolimas, slopus ir šaltas garsas.
 

Viskas, ką reklamuoja pasaulis, mums vis labiau rodosi esąs tuščias užsiėmimas, neturintis tikros vertės. Tai, kas nauja, pasensta, dienos prabėga, grynas žinojimas yra šaltas ir tuščias, gyvenimas praeina, turtai pradingsta, pojūčiai atšimpa, pasaulis keičiasi, draugai numiršta. Ir tai tėra normalus gyvenimas, tai, ko žmonės net nelaiko skausmu ar kančia. Todėl dar reikia pridurti skausmus ir kartėlį, koks tik gali tekti žmogui, visas kūno ir dvasios nelaimes. Ir štai – jei žmogui duotas visų dalykų laikinumo ir praeinamumo pažinimas, tai yra malonė. Žmonės vengia šio pažinimo; jei širdies troškimo nepasotina vienas žemiškasis gėris, tai ieškoma kito.
Tačiau kas pastebi šiuos dalykus, kas kreipia dėmesį į šį nerimą ir nepasotinamą sielos troškimą, kas supranta, ką reiškia ši tariamai nelaiminga, nusivylimą teikianti žmogaus savybė visur prieiti ribas ir pabaigą, – tas savo širdyje sukuria prielaidas Dievo meilei. Ir jei iš šio nusivylimo , kurį kiekvienas krikščionis turėtų būti pajutęs, išauga suvokimas, kad tik Vienas yra pajėgus atsakyti į nenugalimą visos mūsų esybės troškimą dovanoti save meilėje, jei mes šį nusivylimą iškenčiame nesužlugę ir neapgaudinėdami savęs, – tada jau ir pradedame mylėti Dievą!
 

Mes trokštame, nežinodami, ko, bet esame tikri, kad tai, ko trokštame, mums pasaulis negali duoti. Tada tereikia suteikti vardą šiai nepažįstamai, pasiilgtai ir mylimai būtybei, būtent Dievo vardą. Taip Dievo meilė mūsų širdyje lyg savaime prabunda, lyg savaime žmogus ima ilgėtis savo širdies Dievo ir savo dalies amžinybėje. Tarsi nejučiomis žmogus pradeda ieškoti to, kuris vienintelis dar lieka, kai visa žlunga, Vienintelis, kuris visada yra šalia ir mus myli, mūsų vargšės širdies išsiilgtas Dievas.
 

O štai kartais ne nusivylimas šiuo ribotu pasauliu sužadina mums Dievo meilę, bet dėkingas tylus džiaugsmas. Gal sutikome gerą žmogų, gal kažkas padarė mums ką gera, gal išsivadavome iš slegiančios baimės ar sunkios kančios, ar tiesiog mus užplūdo didelio tylaus džiaugsmo banga. Lyg tai būtų savaime suprantama, mes nutuokiame, jog už viso to nematomai veikia kažkas, kas yra didesnis, kitoks nei mes, ir kad ši džiaugsmo nuojauta yra amžinosios šviesos atspindys. Su dėkingumu jaučiame, kad tai Dievas praėjo pro šalį ir mus palaimino. Mus pripildo naujas, gyvas supratimas, koks geras ir didis, ir pilnas gailestingumo Jis yra. Esame arti Dievo, o Jo palaiminimas pažadina mums meilę.
 

Jei mus kančioje ar džiaugsme aplanko Dievas, sukeldamas mums meilę, tai turime pasiduoti sielos vedimui ir neleisti, kad Dievo balsą, iš Dievo ilgesio kalbantį mums apie meilę, vėl užgožtų pasaulio triukšmas, išsiblaškymai ir kitokia veikla. Viskas mumyse turėtų melstis kartu su nerimstančia širdimi: o, Dieve, Tu mano brangiausias, didis Dieve, tik Tu vienas esi geras, aš myliu Tave.
 

Menka ir nereikšminga yra tai, kuo mes nuo savęs prisidėjome, norėdami pajusti ir išlaikyti savyje Dievo meilę. Nereikšminga todėl, nes turi būti patikrinta ir pasiteisinti kasdiene ištikimybe, paklusnumu ir artimo meile. Bet ar dėl to turime teisę sumenkinti savąjį indėlį, laikyti nereikšmingu dalyku mūsų darbus, mūsų meilės maldą, jei būtent tokiais pavidalais Dievo malonė ir Dievo meilė nori reikštis mūsų gyvenime?
 

(...)
 

Žmonės, norintys tik kaip nors atlikti savo krikščioniškas pareigas, laikantys bet kokį sąžiningumą ir rūpestį, pranokstantį tai, kas būtina, perlenkimu, kurie, priimdami sakramentus, tik su vidiniu pasipriešinimu žengia Dievo akivaizdon, kuriems visas dvasinis gyvenimas yra tik nemaloni pareiga, kurią reikia greitai atlikti, kad vėl galėtum pasinerti į linksmesnius dalykus, kurie, būdami savimi patenkinti, susiranda sau pareigas pagal tai, kas jiems malonu, – tokie žmonės niekada negalės mylėti Dievo iš visos širdies. Jų širdis yra buka Dievo pastangoms laimėti jų širdį.
 

Tačiau kas nėra pasiruošęs atsisakyti bet kokio blogio, tas bijo Dievą susitikti. Nes šis juk galėtų pareikalauti iš žmogaus ko nors, ko jis nenori duoti. Kuo labiau paklūstame sąžinės balsui, kuo rimčiau, atkakliau ir ištvermingiau tai darome, tuo arčiau anapusinės tikrovės esame, tuo labiau priartėjame prie Dievo. Mumyse auga ir didėja Jo šventumo ir gerumo pažinimas, šventa giminystė ima jungti švarią sielą ir Dievą, ir pradedame mylėti Dievą visa siela, visa širdimi, visais jausmais ir visomis savo jėgomis.
 

Norėdami augti meilėje, turime ne tik atsižvelgti į jos lengvus ir tylius postūmius, ne tik paruošti jai švarią širdį, – mes turime jos melsti. Šventos meilės mumyse pradžia, augimas ir išbaigimas yra Dievo darbas. Jis pirmas pamilo mus, tai jo malonė kalbėjo mums per pirmuosius meilės virpesius mumyse, meilės, kuri tik ir gali išgryninti mūsų širdį. Todėl Jis nori, kad mes šios malonės melstume: Duok mums vis daugiau tavosios meilės, Dieve!
 

Jei imame baimintis savo širdies aistringumo, jei mūsų dvasia ima prarasti jautrumą Dievo meilei, jei išsigandę klausiame savęs, ar mes vis dėlto ne tamsą mylime labiau už šviesą, labiau už Dievą, – tada turime maldauti Jo gailestingumo, prašydami auginti ir sustiprinti mumyse savo meilę. O Jėzau, leisk mums visada mylėti ir gerbti Tavo šventąjį vardą, nes Tu nenustoji vedęs tų, kurie įsišakniję Tavo meilėje. Nėra didesnės dovanos žmogui kaip Dievo meilė, ji apima mūsų tikrąjį gyvenimą, yra mūsų laimė, ramybė – neramiai širdžiai, amžinojo gyvenimo turinys. Ar neturėtume prašyti šios meilės, ar nesuteiktų jos mums amžinasis tėvas, jei nieko kita netrokštume, tik kad Jis trauktų mus prie savo širdies, jei netrokštume kitokio turto nei Jo meilė?
 

Taip norime melstis: leisk man mylėti Tave, mano Dieve. Ką be Tavęs aš turiu danguje, kas be Tavęs dar priklauso man žemėje, mano širdies ir mano amžinybės Dieve? Leisk man priklausyti Tau, Tavo būti. Mylimasis Viešpatie, gyvenk mano širdyje, paruošk ją Tavajai meilei. Mano laimė tebūna Tavo palaima, Tavo grožis, Tavo gerumas ir šventumas. Būk su manimi visuomet, ir kai jausiu pagundą palikti Tave, tuomet Tu nepalik manęs, mano Dieve. Duok man tik viena: savo meilę. Teauga ji manyje; Tavo meilė yra didžiausias gėris, ir ji niekada nesiliauja, o be jos esu niekas. Leisk man, atėjus metui, būti amžinai susivienijus su Tavimi Tavo meilėje.

Aleksandro Men`io paskaita apie maldą

Taigi, pakalbėkim apie bažnytinę praktiką, apie tai kas yra įgyvendinama krikščionio gyvenime. Pirminis klausimas, kuris gali kilti po mūsų diskusijų apie tvarinijos sudvasinimą , yra: ar tinka ir ar naudinga visa tai susieti su tradicija, papročiais, apeigomis? Galbūt iš tiesų, visa tai atgyvenos? Ir apskritai, ką reiškia žodis - pamaldos? Kaip žmogus gali patarnauti Dievui? Argi Jam ko nors trūksta? Iš tiesų, Šv.Raštas mums atsako, kad Dievo Meilei mes reikalingi, reikalingas mūsų širdies veiksmas kaip Meilės atsakas. [] Vadinasi, mūsų atliepiančioji meilė - ir yra mūsų tarnystė. Atliepiančiosios meilės veiksmu visame Kūrėjo pasaulyje, gamtoje, mūsų širdies gyvenime. Bet ar gali ji būti atskirta, būti tik vidine, subjektyvia? Žinoma, ne. Nes mes - gyvos būtybės, esančios iš kūno ir kraujo, ir todėl visi mūsų jausmai ir būsena nepertraukiamai susieti su mūsų dvasiniu ir kūnišku gyvenimu.

Glaustai tariant, žmogus susideda iš trijų lygių. Tai visada dera prisiminti: dvasinio (aukščiausio) lygmens, dušelės (psichologinio) lygmens ir kūniško. Ir visi šie lygiai susipynę tarpusavyje. Nuo kūno būsenos, dažnai priklauso dušelės būsena, o taip pat ir dvasios būsena. Skirtingai žmogus jaučia sėdėdamas atsipalaidavęs, paprasčiausia sėdi, kitaip kai būna susikaupus (susirinkus) stovint ar klūpant. Kūno padėtis pati savaime įtakoja dvasios būseną. Pateiksiu vieną pavyzdį. Beveik prieš trylika metų, Sibire, aš dalyvavau baptistų sueigoje. Ten apaštalavo žmogus, kuris mūsų institute būtų tinkamas dirbti buhalteriu, ir jis pasakojo istoriją, kuri, atrodo, netinka baptistų praktikai. Vienas žmogus atsistojo prieš garsią senobinę ikoną [] ir sako: "Na kas čia gero? Na galbūt, iš tiesų, gražios spalvos, dailininko meistriškumas, bet aš nejaučiu dvasinės galios". Ir tada viena mergaitė, kuri buvo netoliese, pašnibždėjo jam: "O tu atsiklaupk". Ir šie žodžiai ji taip nustebino, kad jis atsiklaupė prieš atvaizdą. Ir staiga - viskas pasikeitė, staiga jam atsivėrė kažkas, ko ankščiau jis nebuvo patyręs.

Ir dar. Kai žmogus meldžiasi, pagal krikščionių tradiciją, na bent jau pagal cerkvės tradiciją apgaubia save kryžiaus ženklu. Ir šis veiksmas, galų gale mūsų širdyje, mūsų organizme, mūsų kūne, mūsų kūno atmintyje, tampriai susijungia su susikaupimu maldoje ir būsena. Štai kodėl tada, kai žmogus nori pasimelsti arba kai jam sunku, ar kai bijo kažko ir jis - persižegnoja ir šis veiksmas padeda jam susirinkti ir žengti vidinį žingsnį. Ir dar: viskas, kas susiję su mūsų gyvenimu, turi pasirodyti išorėje. Pagalvokite apie daugybę apeigų mūsų kasdienybėje, pakankamai gausioje apeigomis kasdienybėje. Kas belieka? Kariška garbė - apeiga, rankos paspaudimas - taip pat apeiga. Kai jūs atsisveikindami su savu žmogumi perone mosuojate jam ranka, tai taip pat apeiga, ženklas, simbolis. Kai jūs plojate - tai taip pat apeiga. Daugybė yra išlikusių simbolių. Ir žmogui, kaip sutvėrimui iš kūno ir kraujo, reikia išreikšti savo vidinius jausmus išorėje. Štai kodėl bažnyčia puoselėja apeigas. Ir Kristus puoselėjo jas, nors visada įspėdavo, kad jos gali sukelti stabmeldystę: kai apeigoms imame priskirti per didelę reikšmę, užmiršdami kad jos tik forma dvasiniam turiniui. Yra labai paprastų apeigų, kaip, pavyzdžiui, kryžiaus ženklas. Ši apeiga susijusi su asmenine malda. Krikščionio gyvenimas be maldos negali vystytis. Dažnai į mane kreipiasi žmonės ir klausia: kaip galiu melstis jei nemoku maldų. Tai, mano draugai, klaida. Klaida. Kadangi kai jūs kreipiatės į draugą, mylimą žmogų, jums ne iki skaitymo iš lapelio ar svetimų žodžių ieškojimo. Ir mes neveltui ironizuojam savo tautiečius, kurie visur iš lapelio skaito. Kai žmogus kreipiasi į kažką, jis, žinoma, turi kalbėti tai, kas jo širdyje. Ir malda, parašyta maldynėlyje, tai tik pagalba mums. Tai ne burtažodis, ne kažkokios tai žodinės formuluotės, turinčios iškviesti dvasią, tai žmogaus pokalbis su Dievu, susitikimas, paslaptingas, gaivinantis, duodantis prasmę ir gyvenimo pilnatvę, duodantis tą džiaugsmą, kuris su niekuo nepalyginamas - dvasios susitikimas su savo vieninteliu mylimuoju, vieninteliu Gelbėtoju. Ir tam žmogus turi turėti nuosavų žodžių. Jums turėtų būti suprantama, kad dėl dvasinio neskaidrumo, inertiškumo, dėl to kad mes taip dažnai skubame, kad negalime net susirinkti, susikaupti. Ir Bažnyčia duoda mums maldos žodžius ir maldos formules, kurios susikūrė per ilgus amžius. Išmokdami mintinai šiuos tekstus, mes atliekam maldažodystę. Turiu būtinai pabrėžti, kad būtina atskirti maldažodystę nuo maldos. Malda - širdies skrydis pas Dievą, maldažodystė - maldos teksto kalbėjimas. Maldažodystė kalbama iš maldažodystės rinkinio, maldynėlio. Kiekvienoje šventovėje galima nusipirkti maldynėlį su daugybe maldų. Vienas mano draugas baptistas klausia: kam jums reikalingos šios senos svetimos maldos? Kreipkitės į Dieva savais žodžiais. Ar jis teisus? Taip, žinoma. Jam, mūsų Kūrėjui, visų brangiausia, kaip Jis pats sako, tai kas kyla iš širdies. Ir kai Kristus savo mokinius mokino melstis "Tėve mūsų", Jis nedavė kažkokio tai maldos teksto standarto, kurį žmogus turi būtinai kartoti. Jis sakė, kad nedera daugiažodžiauti maldoje, pagal formules, tik stabmeldys taip meldžiasi. Kodėl stabmeldys? Nes stabmeldys įsitikinęs, kad užburimu galima prisišaukti lietų arba atvirkščiai - sustabdyti jį - priversti Dievą tau tarnauti. Burtažodžiuose yra kažkas panašaus į lenktyniavimą su Dievu, į bandymą užvaldyti Jį ir naudoti Ji saviems tikslams. Todėl Kristus ir mokė: kai meldžiatės - nedaugiažodžiaukite, bet melskitės paprastai.

Jūs turite prisiminti šią maldą: "Tėve mūsų, kuris esi danguje, teesie šventas Tavo vardas". Malda neprasideda nuo prašymo, kad duok mums ką nors. Kai kurie žmonės mano, kad malda - tai visa laiką ko nors prašyti. Bet Meilė netokia. Jei jūsų vaikai, jūs mylintys, ateitų pas jus tik tam kad gautų iš jūsų pinigų, jūs suprastumėte, kad jie myli ne jus, o būtent šiuos pinigus. Tikrasis tikėjimas - tai kreiptis į Dievą, o tik vėliau į Jo dovanas. Kaip ir maldoje "Tėve mūsų" pradžioje kalbama apie Ji: "teesie šventas Tavo vardas". Tai yra Tu būsi mūsų šventasis. Visada būk mūsų šventasis. "Vardas" - biblijos kalboje reiškia Pats. Tai šventas pačio Dievo apsireiškimas - Dievo Vardas. Kažkada būdavo sakoma, kad Jo vardas gyvena ten ir ten, reiškia Jo Jėga gyvena ten. O "teesie" - reiškia tegu visada būsi mūsų šventasis, visada pats brangiausias ir mylimiausias. "Teateinie Tavo karalystė" - tai tikslas, kurį Dievas nustatė pasaulio kūrime. "teesie Tavo valia" - tai didingas Žodis, tie patys žodžiai, kuriuos Jėzus ištarė Getsemanės sode prieš mirtį, naktį, kai kiekvieno iš mūsų nuodėmės buvo kaip akmuo ant Jo ir tada jis tarė: "bet tebūnie ne mano valia, bet Tavo". Jame susikryžiavo ir susidūrė žmogiškoji valia, gyvenanti Jame ir Dieviška valia, gyvenanti Jame. Susidūrė - ir laimėjo Meilė - "tebūnie Tavo valia". Koks laimingas žmogus, koks jis tvirtas, koks jis vyriškas, koks laisvas, kai jis moka giliai, giliai pajausti, perleisti per savo širdį šiuos žodžius: "tebūnie Tavo valia!" Bet iš tiesų mes dažnai grįžtam prie formulės visiškai priešingos: tebūnie mano valia. Tegu kiekvienas iš jūsų prisimena tai. Taip, galbūt, Dievas nori šito, bet štai man norisi kito. Pažinojau jauną moterį, kuri norėjo pasiekti vieną tikslą ir prašė tam palaiminimo. Šventikas pasakė, kad ne, jokiu būdu. Ji nepasimetė, nuėjo pas kitą šventiką ir pas tą paprašė. Ir tas atsisakė. Bet ji nenurimo. Kadangi nesame Šiaurės ašigalyje, dar yra pas mus šventovės ir šventikų, ji perėjo visus, kol surado tokį šventiką, kuris tarė, na tai nėra taip blogai. Paskui ji parašė džiaugsmingą laišką, kad štai toks ir toks tėvas palaimino ją… Žinoma, aš buvau šiek tiek nustebęs, bet vėliau, sužinojęs jos kelionę, supratau, kad ji norėjo gauti iš anksto nustatytą atsakymą. Ir tai nebuvo klausimas, ne prašymas. Kai tu klausi, iš anksto apsibrėžęs atsakymą, geriau neklausk, nes tavo širdyje yra: "Tebūnie mano valia". Ir kyla klausimas, kam ji perėjo šiuos šventikus? Tik savo nusiraminimui, kad paskui pasakytų, kad šiam dalykui gavo palaiminimą. Ir jai gavosi dvigubas laimėjimas: ji savaip pasielgė ir dar, tartum, patvirtinimą turėjo. Tai nekalta saviapgaulė, kai kalba eina apie mažus dalykus, bet ši apgaulė gali tapti labai didelė, kai kalbama apie rimtus dalykus. O svarbiausia - klaidingas nusistatymas.

Be abejo, galite paklausti, o kaip sužinoti Dievo valią? Jei sąžiningai, kaip taisyklė, klausimas apsimestinis ir tuščias. Daugeliu atveju, jei mes rimtai pažvelgsime į problemą, jei mes giliai pažinom Dievo Žodį, jei, pagaliau, mes pasimeldę, prašėme Jo, tai mumyse nebus mįslės - kokia Dievo valia? Žinoma, būna ekstremalios situacijos, kai sunku išspręsti, bet išimtys tik patvirtina taisyklę. Iš tiesų, iš savo patirties, tais atvejais, kai žmogus sako: nežinau, kokia Dievo valia, - ir paskui kai mes su juo išsiaiškinam, paaiškėja, kad iš tiesų jis žinojo Jo valią, tik slėpė ją…

Ir dar Kristus pridėjo: "teesie Tavo valia - kaip danguje taip ir ant žemės". Tai yra nereikia manyti, kad Kūrėjo valia - tai kažkas pašalinio, kažkas kas įgyvendinama kituose pasauliuose, tolimoje ateityje. Ne, Dievo Karalystė jau atėjo, ir ji jau gyvena pasaulyje, ir ji gali įeiti į kiekvieną iš mūsų. Ji gali būti kiekvieno iš mūsų gyvenimo realybe - reiškia, Viešpats nori, kad ši karalystė būtų čia. Nereikia iškreipti Kristaus žodžių: "mano karalyste ne iš šio pasaulio". Esmė tame, kad mes šiuos žodžius "ne iš šio pasaulio" suvokiame kaip kažkokia svajonę, kažkokį nukrypimą, ar fantaziją. Kai sakoma "žmogus ne iš šio pasaulio" - tai reiškia žmogus, kuris geriausiu atveju daro kažką kas tolima nuo buities. Tačiau Kristus turėjo omenyje visai ką kitą: kad Jo Karalystė ateina į pasaulį iš kito matavimo, aukštesnio, bet ateina į mūsų pasaulį, į mūsų kasdienybę, į mūsų gyvenimą, į smulkmenas ir vingius mūsų gyvenimų. Ir štai kodėl Jis sako tebūnie Tavo valia kaip danguje taip ir ant žemės, mūsų gyvenime ir netgi socialiniame gyvenime. Kitaip neįmanoma, nes žmogus - bendruomeninis (????????????) sutvėrimas. Kai socialiniame gyvenime yra neteisybė, tai reiškia kad paminta Dievo valia, ji atmesta. Mes neturime sumaišyti Dievišką užmanymą, Dievo Karalystę su politinėmis utopijomis, kuriu pasitaikė 20-jame amžiuje. Kai čia atvyko V.Džonsonas, raudonasis šventikas, kaip jį vadina, jis tvirtino, kad krikščionybės ir komunizmo tikslas tas pats - žmogiškas džiaugsmas. Jis kalbėjo, ir savo šalyje rašė, kad Kristus skelbė moralius pamokslus, o Stalinas juos realizavo… Tai labai paviršutiniškas vertinimas, jis neturi nieko bendro su tikrove. Taigi Dievo Karalystė nėra kažkokia tai politinė santvarka. Bet kai pasaulyje viešpatauja neteisingumas ir pyktis, tai yra iššūkis Dievo valiai. Žinoma, krikščionio tikslas žymiai gilesnis ir apima visą būtį, ne tik politinį perversmą vienu ar kitu aspektu. Ir kalbant apie socialinį gyvenimą, yra toks palyginimas: negalima pastatyti gero tvirto namo iš blogų akmenų, subyrančių, skylinėjančių plytų. Taip ir jokios bendrijos : negalima sukurti turint labai gerus įstatymus, jei šios bendrijos nariai, žmonės yra moralinio nuosmukio būsenoje. Kristaus valia žemėje - ir socialinis ir asmeninis mūsų gyvenimas. Pati jos asmeniškiausia gelmė. Ir kai žmogus ištaria: "teesie Tavo valia, Tavo Karalystė, Tavo šventumas", - tada jis ima išsakyti savo prašymus. "Kasdieninės duonos duok mums šiandien…" Ką tai reiškia? Tai reiškia - duok mums tai, kas yra būtina mūsų gyvenimui, gyvybiškai svarbu, būtina. Kodėl tik tiek? Todėl kad žmogus linkęs į nesaikingumą ir tai niekada nesibaigia. Manau, to nereikia aiškinti. Jei žmogus išsikelia sau tikslą nesaikingumas, tai bedugnis šulinys. Mums atrodo, kad štai jei turėtume tai ir dar tai, jei kažką valdysim, būsim laimingi. Ir tada kai įsigijom tą daiktą, tarkim svajojom apie mašiną ar video - štai nusipirkom, paskui pasirodo tai per mažą, tai nelaimė. Kažko dar reikia ir dar, dar - ir taip begalo.

Vadinasi,svarbiausia gyvenime - tai, kas būtina. Ir žmogus, laisvas nuo godumo, visada jausis lengvesniu. Dar vienas svarbus principas: "atleisk mums mūsų kaltes, kaip ir mes atleidžiame savo kaltininkams". Jei mes prašome pas Dievą atleidimo mūsų vargšėm sielom, ir tikime, kad Jis regi mus ir mūsų maldą iki mūsų dugno, panašiai kaip Jis, turime elgtis ir su kitais žmonėmis. "Ir neleisk mūsų gundyti". Pažystu vieną žmogų, kuris ilga laiką darė nuodėmingus dalykus, o draugas vis jį sulaikydavo. Tai buvo sąstingio metas ir priminė seną patarlę: "savanoriška kankinystė neapvainikuojama". Kai mokinausi Dvasinėje akademijoje, per egzaminą dėstytojas paklausė: "Kaip manote, kodėl apaštalas Petras išsižadėjo Kristaus?" Aš pradėjau jam dėstyti įvairiausias prielaidas. Ir jis atsakė, kad svarbiausia priežastis ta, kad Petras pirmasis pareiškė, kad seksiu Tave ir į mirtį, ir į kalėjimą, ir visur - jis pasitikėjo savimi, jis buvo pasiruošęs save pastatyti išbandymams - ir sužlugo. Reiškia, žmogus neturi gundyti likimo, gundyti Viešpačio Dievo. Štai tokią paprastą, bet aiškią maldą, kurią vadiname "Tėve mūsų" arba "Jėzaus malda" paliko mums Jėzus Kristus. Ir dar Jis mokino: "Kai tu panorėsi melstis, eik į savo kambarėlį ir užsirakinęs melskis savo Tėvui, esančiam slaptoje", Ir štai čia tas baptistas buvo teisus: čia reikia išsakyti viską, kas guli ant širdies savais žodžiais. Kai susirenka draugai, meldžiasi drauge, taip pat galima melstis savais žodžiais, bet tai nereiškia, kad formulė šventa, maldažodystę Jėzus Kristus atmetė. Tik primenu vieną svarbų ir tragišką momentą. Kodėl kareiviai, kai Jis buvo arti mirties ant Kryžiaus, manė kad Jis šaukiasi Elijo? Todėl kad Jis meldėsi psalmės žodžiais: "Mano Dieve, mano Dieve kodėl mane apleidai?" Tai ne Jėzaus žodžiai, kaip kartais klaidingai manoma, tai maldos pradžia, pradžia biblinės psalmės, kuri prasideda kenčiančio žmogaus rauda ir baigiasi iškilminga Dievo pagalba. "Eli…" hebraiškai Elijo vardas skamba "Elia" ir todėl iš toli, nuo Kryžiaus jie galėjo sumaišyti šiuos žodžius su Elijo šaukimu. Vadinasi, mirdamas Viešpats Jėzus tarė maldos žodžius. Dar daugiau, pagal Luko evangeliją, paskutiniai Jo žodžiai: "Tėve, į tavo rankas atiduodu savo dvasią", tai taip pat maldos žodžiai. Šią maldą Senojo Testamento žmonės kartojo eidami miegoti. Jis ją kalbėjo nuo vaikystės. Ši malda išliko vakarų liturgijoje ir daugelyje krikščionių tradicijose. Vakaro malda - paskutinis žodis prieš sapną: "į Tavo rankas atiduodu dvasią savo". Vien tik tai turėtų mums parodyti, kad formulės nėra abejingos. Ir dar.

Žymus mūsų laikų medikas Karel, Nobelio premijos laureatas, kuris suaugęs tapo krikščionimi, buvo liudininkas stebuklingo išgijimo, įvykusio jo akyse. Procesą, kurį pats stebėjo. Aš skaičiau jo užrašus. Karel gerai žinomas šiuolaikinėje medicinoje, ir jis yra išleidęs nedidelę brošiūrėlę apie maldą, išleista Belgijoje prieš pora metų. Kaip gydytojas jis sako: jei tu tari maldažodystės šventus žodžius, o tavo mintis tuo metu ten, gilumoje, tas žodis nepražūva. Tikriausiai, kai kurie iš jūsų nustebote, kai pirma kartą patekote į bažnyčią ir ten kartojamos trumpos maldos: "Viešpatie, pasigailės" keturiasdešimt kartų. Kartojama daug kartų vienas ir tas pats prašymas. Kam tai? Tik dalis šių žodžių patenka į sąmonę, kita dalis į pasamonę, į gelmę savojo ‚aš', kuris uždengtas nuo išorinių veiksnių, ir būtent šią gilumą reikią išjudinti, nes ten šaltinis nuodėmės ir gėrio. Ne viskas, kas veikia sąmonėje, įtakoja žmogų. Štai todėl Bažnyčia nuo seno priėmė maldos formulių kartojimą, tarp kurių taip vadinamos "Jėzaus malda". Ši malda trumpa, tik keletas žodžių: "Viešpatie Jėzau Kristau, Dievo Sūnau, pasigailėk nusidėjėlio". Ši malda kartojama 50 kartų, 100 kartų arba daugiau. Jos kalbėjimo metu įsijungia galingi psichologiniai veiksniai. Todėl patyrę mokytojai draudė pradėti praktikuoti šią maldą be stebėtojo, be vadovavimo. Ypač pavojinga, kai žmogus nustoja skaičiavęs - štai kam skaičiuokliai (ko gero rožinis). O tie kas skaičiuoja be rožinio, kiek patinka, patenka į nevaldomą psichologinę būseną. Todėl Bažnyčios Tėvai kalbėdavo, kad tai pavojinga, nors ir galinga malda, būtinai reikalaujanti prižiūrėtojo, gyvo mokytojo. Maldinga žmogaus būsenos tikslu Tėvai vadino nuolatinę maldą. Tai jums gali pasirodyti keista, kas čia per žmogus, kuris nuolat meldžiasi? Tai arba beprotis, arba ligonis, arba fanatikas. Bet iš tiesų nuolatinė malda - normalus dalykas ir yra krikščionio gyvenimas. Tai nereiškia, kad žmogus turi visa laiką kartoti maldas, o reiškia, kad visada išlieka prieš Dievo Veidą; ar juokiasi ar verkia, pavargęs ar pailsėjęs, nuliūdęs ar nudžiugęs - jis visada akies krašteliu mato Dievo buvimą. Ir visada į Jį orentuojasi su dėkingumu, su malda, su ramybe, paprasčiausiu buvimu, kad štai Tu čia, šalia. Tokia būsena daro dvasią kieta, tvirta, skaidria. Bet tam, kad to pasiekti, mes turime pradėti nuo maldažodystės. Tai, ką dabar jums kalbėjau yra maldos aukštumos, o pirmieji žingsneliai tai maldažodystė - rytinės ir vakarinės maldos. Jas būtina skaityti ryte ir vakare, skaitant iš maldaknygės, po vieną išmokstant mintinai. Labai svarbu išmokti jas mintinai, nes, kai jūs kartojate jas mintinai, jos įeina į gelmę jūsų dvasios, ir jūs nugalite tamsos jėgas, kurios jus supa. Štai jūs išsigandę, pavojuje, pasimetėte, ar kvaila nuotaika - jūs pradedate tarti šventus žodžius ir po žingsneli šie žodžiai padaro tvarką jūsų dvasioje. Jei nepadeda tarimas viduje, tarkite garsiai, tai patikrinta, tai patirtis. Malda duoda žmogui gilią jėgą, nes ji sujungia jį su Dievu.

Yra įsižiūrėjimo malda. Vienas XVIII keliauninkas pasakojo, kad kai kartą jis išeidinėjo iš šventovės, pastebėjo vieną valstietį, kuris pasiliko sėdėti. Tai įvyko Prancūzijoje, kur Švč.Sakramentas atvertas visą laiką. Sakaramentas čia ir žmogelis sėdi ir žiūri į vieną tašką. Šventikas paklausė jo: "Kas yra, ką pergyveni?" O tas atsako: "Aš paprastas žmogelis, nežinau kaip jums paaiškinti, tėve, bet štai sėdžiu prieš Ji, ir man gera su Juo, ir, turbūt, Jam gera su manim":. Ir štai šį Dievo buvimo jausmą pergyveno apaštalai, kai vyko Persimainymo paslaptis, kai jie miegojo ant kalno. Ir kai trys apaštalai prabudo ir pamatė spinduliuojantį Kristų, jie nežinojo ką sakyti, ir Petras tarė: "gera mums čia būti". Tai viršūnė maldos vidinio priėmimo. Metropolitas Antonijas, vienas iš mūsų amžininkų, maldos mokytojas, pasakojo apie vieną moterį, kuri niekaip negalėjo pajausti maldos galią, ji kalbėjo: "Dievas tyli kai aš meldžiuosi". O jis jai sako: "Bet ponia, jūs juk neleidžiate Jam net žodelio įterpti… kažkas jūsų galvoje kelia triukšmą. Kaip galit išgirsti Jo tylų balsą, jei visa laiką Jam apie kažką pranešinėjate?..". Metropolitas tai visada pasakodavo ir aprašė tai, žinoma su ironijos šešėliu. Tai nereiškia, kad jūs tampate storaodžiai ir beširdžiai, ne, bet jūs sutvirtėjate. Jūsų reakcija nustoja būti per daug audringa. Jūs nustojate būti tokie pažeidžiami ir silpni, kaip anksčiau, nes esate su Juo ir per šią prizmę žvelgiate į pasaulį. Ir atsiveria pasaulyje kitas išmatavimas, kita gelmė, ir žmonės, kuriuos jūs matote, kitaip priimate. Jumyse iškyla geranoriškumas, gailestingumas, žmogiškumas, beveik meilė, ir jums nemalonu važinėtis liftu ir stebėti nuliūdusius veidus, jūs žvelgiate į juos visai kitaip, gyvenimas ima keistis, kasdieninis gyvenimas. Kalbu apie paprastus, buitinius dalykus. Jūs nustojate būti nelaimingu žmogumi, kuriam viskas bjauru, kuriam apsidairyti - bjauru, kuris jaučiasi pasinėręs į purvą. Taip, žinoma, pas mus gyvenimas nesaldus. Bet kur gyvenimas buvo saldus ir kada? Bet svarbu, kad žmogus, Dievo tvirtinamas, sugebėtų šiame gyvenime išsaugoti save ir ne tik išsaugoti, bet ir auginti. Todėl Šv.rašto mąstymai, maldažodystė yra krikščionio gyvenimo dalis. Tai aš vadinus "dvejomis stalo kojomis". O trečioji koja - Prisikėlimo diena (Sekmadienis).

Man visada gera, kai atvyksta pas mus sportininkai iš užsienio, ledo rutulio žaidėjai ar dar kokie ten ir sako: "Sekmadieniais mes nežaidžiam". Formalumas? Apeiga? Ne. Senovės principų teisumas. Prieš tris tūkstančius metu su viršum Viešpats tarė: "Septintą dieną švęsi". Dabar pas mus įprasta, septinta diena - išeiginė, ir net šešta. Bet iš tiesų ši diena buvo duota pradžioje, kad žmogus išsikapstytų iš skubėjimo ir pamastytų ir surinktų save. Visų reikalų niekada nesutvarkysi. Tai jūs puikiai žinote. Tai bedugnė statinė, bet įgauti jėgų gyvenimui, dėl to verta sustoti. Tada ir rūpesčiai lengviau spręsis. Pasakojo apie viena vokietį batsiuvį, kuris, kad ir kaip jį pastorius kvietė į Mišias, atsisakydavo, tardamas, kad gerbia Viešpatį Dievą, bet turi šeimą ir jis turįs siūti batus sekmadieniais kad juos pramaitintų. Tada pastorius atliko tokį eksperimentą. Jis tarė: "Na kiek uždirbi sekmadienį? Štai aš tris mėnesius tau užmokėsiu, o tu sekmadieniais ateik I bažnyčią". Taip ir padarė. Ir batsiuvys per tuos tris mėnesius išmoko taip sutvarkyti dienas, kad sekmadienis jam tapo gyvenimo šventės diena. Koks gyvenimas be šventės? Tai tik pilka masė. Ir štai sekmadienis turi būti mūsų šventė. Mes tai praradom. Mes tai paniekinom, dabar reikia ne iš tėvų ar senelių lūpų o iš literatūros prisiminti, kad sekmadieniais žmonės net šventiškai rengdavosi. Mylėjo šią dieną, sekmadienį. Mums tai skamba kvailai, mes įpratom viską sumaišyti - sekmadienį - susitvarkyti ir taip toliau… Tai štai, šis trečias elemetas - šventa diena sekmadienis. Ir žinoma, centrinę vietą užima mūsų bendra malda. Jūs paklausite, o kaip galima į Dievą kreiptis visiems kartu? Taip, Jėzus sakė: "melskitės vienumoje". Bet Jis taip pat pasakė: "kur du trys mano vardu ir aš tarp jų…" Reiškia, mes atiduodam Jam savo širdį, vadinasi mes kartu Jam tarnaujam, tai ir yra dievo tarnyba (pamaldos)…

Telaimina Jus Dievas!
Paskaita perskaityta 1990 vasario 3 d.

Marquise de Pompadour

Prancūzų rašytojas ir filosofas Bernaras Le Bovje de Fontenelis yra pasakęs: „Niekas negali pilnai įvertinti to, ką Prancūzijai padarė ši moteris“. O juo galima tikėti, nes išgyvenęs šimtą metų matė, kaip ši valstybė tapo autoritetingiausia ir labiausiai išprususia Europoje.

Markizė de Pompadur (tikrasis vardas Žana Antuanetė Puasson) gimė 1721 metų gruodžio 29 dieną. Iki šiol nėra aišku, kas buvo tikrasis mergaitės tėvas – iki intendanto išsitarnavęs, apsivogęs, šeimą palikęs ir nuo teisingumo besislapstantis liokajus Fransua Puassonas ar reguliariai mažosios Žanos išlaikymui pinigus duodavęs dvarininkas Normanas de Turnemas. Tik jo dėka Žana Antuanetė įgijo išsilavinimą. Visi aplinkiniai žavėjosi neeiliniais madmuazel gabumais, - ji pažino muziką, puikiai piešė, dainavo, vaidino ir deklamavo eiles. Visa tai didino pasitikėjimą savimi.

Kai mergaitei sukako 9 metai, motina nusprendė nuvežti ją pas žymiausią to meto būrėją ponią Lebon. Atidžiai nužvelgusi trapią ir negražią mergaitę būrėja išpranašavo: „Ši mažylė vieną gražią dieną taps karaliaus favorite!“ Vėliau, jau tapusi favorite, markizė mokėjo šiai moteriai pensiją iki pat savo gyvenimo pabaigos.

Iš tiesų Žana buvo apdovanota guviu protu. Jei aršiausias priešas Aržansonas kalbėjo apie ją kaip apie apkūnią išbalusio veido blondinę, tai kitas jos bendraamžis, Versalio miško ir parko jegermeisteris Lerua jautė kur kas didesnę simpatiją. Jis teigė, kad Žana Antuanetė buvo vidutinio ūgio, elegantiška, minkštas elgesio manieras turinti moteris. Vešlūs, kaštonu blizgantys plaukai rėmino visada švytintį nepriekaištingo ovalo formos veidą. Žanos nosis buvo klasikinė, o lūpos – jausmingos. Merginos juokas užburdavo, o didelių akių spalva neapibrėžiama: „Jose nebuvo juodoms akims būdingo spinduliuojančio gyvybingumo ar žydroms charakteringo švelnaus nuovargio, arba pilkų akių kilnumo. Nenusakoma akių spalva, rodos, žada aistringą gundymą ir tuo pačiu palieka nerimastingą maištingos sielos ilgesį“.

19-metė Žana buvo negraži ir neturtinga, o be to nepasižymėjo tvirta sveikata. Atrodė, kad ji neturi jokių galimybių susirasti tinkamą porą. Tačiau, kaip nebūtų keista, jaunikis atsirado gana greitai. Tai buvo Normano de Turnemo sūnėnas Šarlis de Etiolis. Žinoma, jis nebuvo pasakų princas, tačiau turtingas ir iš geros šeimos. Kita gal būtų įsitvėrusi rankomis ir kojomis, bet tik ne Žana. Ji vis dar delsia su galutiniu atsakymu – juk prieš 10 metų madam Lebon išpranašavo jai karalių, o koks karalius gali būti iš Šarlio? Visgi 19-metė Žana šaltakraujiškai už jo ištekėjo. Po dviejų metų pagimdė dukrą Aleksandrą, bet tai nesustabdė nuo neišdildomai jos galvoje įstvirtinusios svajonės. 

Juk būrėja nepasakė, kad ji bus karalienė, bet išpranašavo favoritės vietą, todėl reikėjo laikytis kuo arčiau dvaro. Turėdama turtingą vyrą dabar galėjo gyventi nerūpestingai. Ji mokėjo pateikti save aukštuomenei, todėl labai greitai atsidūrė dėmesio centre. Nuolatinis vakarinių karalienės priėmimų dalyvis, parlamento pirmininkas Eniu minėjo ją, kaip žavingiausią kada nors jo matytą moterį. „Ji subtiliai jaučia muziką, labai išraiškingai ir įkvėptai dainuoja ir, ko gero, žino daugiau nei šimtą dainų. Ji taip pat vaidina Etiolio komedijose, kurios statomos moderniame teatre su mechanine scena ir dekoracijų kaita“. Žana išnaudojo tas aplinkybes sau naudinga linkme. Jai tiko paskalos, gandai, o kartais ir teisinga informacija apie karalių ir jo dvarą.

Bet norint tapti karaliaus meiluže mažų mažiausiai reikėjo, kad karalius ją bent pamatytų. Čia išryškėjo pagrindinės jos charakterio savybės – atkaklumas ir tiklso siekis.

Žana pradeda reguliariai lankytis Senaro miške, kur mėgsta medžioti karalius. Ji rengėsi tai dangiško žydrumo suknele ir važinėjo rožiniu fejetonu, tai rožine suknele ir keliavo žydra karieta. Pirmą kartą karalius prajojo pro šalį, bet antrą kartą sustojo ir įdėmiai pažvelgė į madmuazelę Puasson, tuo labiau, kad jau buvo girdėjęs apie „mažutę Etiol“. Pajutusi konkurentę tuometinė karaliaus favoritė de Šatoru gana greitai nutraukė Žanos įkyrumus. Pas jos motiną apsilankė žmogus ir perdavė „prašymą išvaduoti karalių, nuo įkyraus madmuazel Puasson dėmesio“. Tai buvo jos vilčių krachas.

Tačiau jau buvo maža likti aukštuomenės dėmesio centre, nes tai buvo susiję su jos vyro turtais. Žana ir vėl stengėsi atkreipti į save hercogienės grožio pakerėto karaliaus dėmesį. Tačau tai pavyko tik 1744 metais, kai  vos dvidešimt septynerių sulaukusi hercogienė de Šatoru netikėtai miršta nuo pneumonijos. Karaliaus rūmus apima karštinė – paskubomis kuriamos „partijos“ palaikančios tai vieną tai kitą kandidatę į favoritės vietą. Žana suprato, kad dabar kelias į karaliaus širdį – laisvas.

Tuo metu, kai „gražiausias karalystės vyras“ susipažino su Žana, jam buvo 35-eri. Karalius buvo išbandęs visus įmanomus malonumus, bet ir vėl nepaparastai nuobodžiavo. Na, o Žana Antuanetė intuityviai suprato, kaip patraukti monarcho dėmesį. Jis buvo vadinamas „žmogumi su keistu ir paslaptingu charakteriu“  ir „anksti pavargusiu“ karaliumi. Buvo kalbama, kad „jo kuklumas su laiku tapo trūkumu“. O kadangi geriausiai jis jausdavosi moterų draugijoje, prancūzai nedelsdami praminė jį „geidulingu nusidėjėliu“.

1745 metų vasario 28 dieną dofino ir ispanų princesės Marijos-Teresės vestuvių proga Paryžiaus Rotušėje buvo surengtas grandiozinis pokylis, kuriame karaliaus Liudviko XV dėmesį patraukė ir suintrigavo jauna, medžiotojos Dianos kostiumu pasidabinusi mergina. Žavingoji kaukė akivaizdžiai gundė monarchą. Jo prašymu nepažįstamoji parodė savo veidą ir „netyčia pametė“ iškvėpintą nosinaitę. Karalius buvo galantiškas – jis pakėlė nosinaitę ir atidavė ją merginai. Tai buvo jų meilės pradžia. Konkurentės paskendo gedule – nosinė mesta.

Balandžio pradžioje ponia d`Etiol pasirodė Versalyje, kur buvo rodoma italų komedija. Kiek jai kainavo vieta šalia karaliaus ložės – istorija nutyli. Tačiau, kad ir kiek tai būtų kainavę, dividendai neužtruko. Kai Liudvikas įsakė parengti vakarienę jo kabinete, niekas net neabejojo, kad kartu su juo vakarieniaus „mažylė Etiol“. Tą patį vakarą ji atsidavė karaliui ir tai vos netapo lemtinga klaida. Kitą dieną prie tam tikros, jo „palaimintų“ damų elgesio pripratęs karalius, ištarė kelias malonias frazes ir leido suprasti, kad ji neturėtų jokių vilčių. Naivus karalius dar nežinojo, su kuo susidėjo. Žana buvo apdairi ir papirko kamerdinerį, kuris pašnibždėjo madam, kad karalius laiko ją „savanaudiška“, o jo įpėdinis princas teatre įžvelgė jos elgesyje „vulgarumą“. Tuo pačiu kamerdineris jos paliepimu įtikinėjo karalių, kad Žana yra beprotiškai įsimylėjusi ir apimta nevilties, nes blaškosi tarp meilės karaliui ir pareigos įtarinėjančiam vyrui.  Tačiau buvo akivaizdu, kad pasiekti taip geidžiamą tikslą nebus lengva.

Apie krikščionišką gyvenimą

Surožo metropolitas Antonijus

    Svarbiausias krikščioniško gyvenimo principas - pagal savo jėgas gyventi taip, kad palaipsniui augant panašėtume į Kristų. Galbūt tai skamba labai baisiai; bet Gelbėtojas pasakė mums visiškai aiškiai: Aš daviau jums pavyzdį, kad juo sektumėte. Ir, žinoma,  šis pavyzdys apima visą Jo gyvenimą, Jo mąstymą, Jo širdies santykį su žmogumi ir supančiu pasauliu ir likimams Dieve. Jis apima viską, ką išreiškia žmogus ir visa, ką jis gali sukurti. Todėl krikščioniškas gyvenimas neapsiriboja tuo, kad išmokti vienus ar kitus įsakymus ir stengtis juos įgyvendinti, o tame, kad už įstatymo, už žodžio, už įvaizdžio būtų randama giliausioji prasmė ir su ja suaugama. Tą ir noriu paaiškinti.

     Kai mes skaitome ir apmąstome Senąjį Testamentą, matome, kad ten duoti įsakymai, ir jei žmogus iki galo įvykdo Dievo duotus priesakus, jei iš visų jėgų vykdo juos pagal sąžinės reikalavimus, visu savo suvokimu, visais teisumo siekiais – jis bus teisus prieš Dievą. Ir tuo viskas baigdavosi, ta prasme, kad jo padėtis Dievo atžvilgiu buvo tarsi juridinė: savo darbuose jis buvo „teisus“. O Evangelijoje Išganytojas sako nuostabiai: Kai jūs viską įvykdysite, išpažinkite, kad jūs – niekam tikę vergai. Reiškia kalba eina ne apie tai, kad būti teisiu prieš Dievą vykdant Jo įsakymus, o apie tai, kad už įsakymo būtų rastas savo kelias; o koks tas kelias?

     Kažkas iš dvasinių mokytojų yra pasakęs: tam, kad judėti dvasinio gyvenimo keliu, reikia besąlygiškai tikėti savo ugdytoju. Ir toliau jis aiškino, kad tikėjimas savo ugdytoju pasireiškia tuo, kad visų pirma tokį reikia atrasti ir įžvelgti jame tą įvaizdį, kuriuo verta sekti; rasti tokį žmogų, į kurį būtų galima įsiklausyti ir paklusnume išaugti už savo paties mato ribų. Ir kai aš kalbu apie paklusnumą, aš būtent kalbu ne apie tai, kad reikia vergiškai nuolankiai vykdyti vienas ar kitas gyvenimo taisykles, o apie tai, kad reikia įsiklausyti. Žodis „paklusnumas“ kyla iš žodžio „klausytis“. Ugdytojo ir mokinio santykiai pasireiškia būtent tuo, kad mokinys įsiklauso į ugdytojo žodžius – ne vien paprastai formaliai į tuos žodžius, o stengiasi įsiskverbti į mintis, į patirtį, į suvokimą, į žinojimą, į jausmą, į tai, kas diktuoja vienus ar kitus žodžius. Dėka to žmogus gali palaipsniui peraugti savo paties patirtis ir prisijungti prie savo ugdytojo patirties.

    Kraštutiniu atveju vienintelis mūsų mokytojas – Kristus; Jis pats apie tai sako mums: Aš esu vienintelis jūsų Ugdytojas, Aš – vienintelis jūsų Mokytojas...  Ir todėl kai Kristus duoda mums įsakymus, Jis ne tik nurodo, ką daryti; Jis mums sako: štai taip natūraliu širdies judesiu, proto įsitikinimu, visos savo esybės grakštumu pasielgtų dvasiškai sveikas ir pilnatvės kupinas žmogus... Ir tam, kad išaugti į šią pilnatvę, reikia pradėti nuo to, kad būtina mokytis savo ugdytojo pavyzdžiu kaip elgtis, kaip galvoti, kaip jausti. Bet negalima savęs „išteisinti“ tuo, kad besielgdamas tam tikru būdu, aš būsiu „teisus“ prieš Dievą, nes žmogus „teisus“ nebūna; ir ne dėl to, kad jis niekada negali pasiteisinti, o todėl, kad ne tame reikalas: mums duotas įsakymas, kad galėtume išaugti į naują supratimo lygį ir naujus gyvenimo matmenis.

     Todėl kai sakome apie tai, kad reikia gyventi krikščioniškai, gyvenimas eina ne apie tai, kad Evangelijoje ar aplamai Naujajame Testamente būtų galima rasti visas taisykles, kurias davė Išganytojas Kristus, apaštalai ir jas įgyvendinti. Taisyklę galima įgyvendinti mechaniškai ir niekaip nesiliesti prie jos dvasiškai.

     Aš pamenu atvejį; jį man papasakojo vieno žmogaus dukra. Kalba eis apie jį. Tai buvo tikintis krikščionis, tvirtai įsitkinęs, kad turi vykdyti kiekviena Kristaus priesaką; kiek mokėjo, taip ir darė. Bet štai vienas pavyzdys, koks buvo jo santykis su tuo įgyvendinimu.  Tai buvo pasiturintis žmogus, turėjo gerą namą su švariomis grindimis. Kai į jo duris belsdavosi elgeta, jis jam atidarydavo, sustabdydavo tą vargšą ant slenskčio ir sakydavo: „Stok, kur stovi, nelįsk į mano koridorių su savo purvinais batais“. Po to atnešdavo lėkštę sriubos ir duonos riekę ir sakydavo: „Valgyk, bet kieme!“. Kai šis pavalgydavo – duodavo jam monetą ir sakydavo: „O dabar - eik!“. Jis manė, kad taip įgyvendindavo Kristaus priesaką „alkaną pavalgydink“. Techniškai jis tai ir padarydavo. Žmogus suvalgė duoną, sriubą, gavo pinigėlį ir išėjo. Bet su kuo jis išėjo? Galimai su jausmu, kad taip – jis dabar nėra toks alkanas, netgi pinigą turi ateičiai, - pietums ar degtinės gurkšniui. Bet jis taip ir nesutiko žmogiško santykio.

     Galima duoti kažkada mane sujaudinusį atvirkščią pavyzdį. Vokiečių okupacijos metais aš dėsčiau Paryžiaus rusų gimnazijoje. Tarp auklėtojų buvo labai rūstus, griežtas žmogus, kuris kažkada buvo mano vadovu vasaros stovykloje; jis buvo uždaro būdo, beveik su niekuo nebendravo ir niekas apie jį nieko ir nežinojo; nežinojo net kokiame skurde jis gyvena. Mes gaudavome skurdžią algą ir tie iš mūsų, kurie galėjo, dirbo kur nors, kad galėtų dėstyti gimnazijoje. Jis mažai ką galėjo daryti dėl savo amžiaus, dėl sveikatos ir dėl to, kad nemokėjo prancūzų kalbos. Ir štai toks vaizdas: berniukai ir mergaitės bėga į mokyklą, ten pat eina ir auklėtojas. Pakelėje sėdi elgeta, prieš jį – kepurė. Praeina daug žmonių. Kai kurie praeina „nepastebėdami“ jo, nes gėda pažvelgti ir nieko neduoti. O kiti praeidami meta į tą kepurė monetą, o į žmogų nežiūri. Jie savo padarė; jiems tai ne žmogus, jis – elgeta, o elgeta – tai kepurė. Ir štai prieina tas auklėtojas. Jis sustojo, nusiėmė kepurę ir kažką pasakė elgetai; nieko jam nedavė, o tas pašoko apkabino jį ir jie išsiskyrė. Tai matė vaikai. Kai auklėtojas atėjo į gimnaziją , vaikai apsupo jį ir ėmė klausinėti: „Kas tas žmogus? Jis ką, jūsų giminaitis? Ar pažįstamas? Kodėl nusiėmėtė kepurę? Jūs jam nieko nedavėte, - tai kodėl jis pašoko ir jus pabučiavo?..“ Jie įspraudė auklėtoją į kampą ir jam teko atsakyti. Ir jis atsakė taip: „Aš ėjau pėsčias iš kito Paryžiaus krašto, nes neturėjau pinigų metro; aš ėjau keliu ir jau iš tolo mačiau tą elgetą; mačiau kaip pro jį praeidavo žmonės, mačiau, kaip kai kurie numesdavo monetą į kepurę net nepažvelgdami į jį. Ir aš pagalvojau, kad jei praeisiu pro šalį ir nekreipsiu dėmesio, jame gali mirti tikėjimas žmogumi; į jį ne tik nepažvelgė, bet ir nepasivargino numesti jam mažiausią savo pajamų dalį. O pinigų neturėjau! Neturėjau ką duoti... Aš sustojau prieš jį ir nusiėmiau kepurę, kad jis pajustų, kad esame lygūs, kad jame matau sau lygų žmogų, o ne elgetą ir paaiškinau jam: „Atleiskite – neturiu ką jums duoti: nieko neturiu... Ir tas žmogus pašoko ir apkabino mane“.

     Aš pats kalbėjau su tuo elgeta ir anksčiau ir po to įvykio. Ir jis pasakė man, kad niekada niekas ne apdovanojo jo taip turtingai, taip dosniai, kaip tas žmogus, kuris jam nedavė nieko, bet pripažino, kad yra jam lygus, nusiėmė prieš jį skrybėlę, paaiškino, kodėl negali nieko duoti ir paprašė už tai atleisti.

     Štai du pavyzdžiai: vienas žmogus viską padarė, kaip prisakyta, o kitas lyg ir neįvykdė jokio priesako: nėra priesako, kaip elgtis su elgeta, kai neturi ką jam duoti. Bet jis apdovanojo pačia brangiausia dovana: jis įtikino, jis įrodė elgetai, kad šis yra žmogus, ir, kad su juo galima bendrauti, kaip su labai žinomu: nusiimti prieš jį skrybėlę, atsiprašyti, pakalbėti kaip su lygiu. Galima būtų pasakyti ir daugiau. Kažkas iš dvasinių rašytojų sakė, kad elgetos – tai mūsų ponai, kad mes turime turtus tik tam, kad tarnautume elgetoms, kad turtai mūsų rankose – ne mūsų, kad mums prisakyta naudoti juos taip, kaip pasinaudotų jais Dievas: duoti, kad niekas neliptų prie rankų, kad nieko nelaikytume savo, kad mes manytume, kad viskas ką turime, viskas iki paskutinio trupinio priklauso tam, kam to reikia.

     Štai du pavyzdžiai su komentarais apie tai, kad Kristaus priesakų vykdymas – ne tik įsakymo įvykdymo reikalas, o kažkas daugiau: tai Kristaus rūpesčio pasireiškimas ir Kristaus meilė tam, kam ji reikalinga dabar – be jokio pasirinkimo, nekeliant klausimo ar vertas žmogus, nekeliant klausimo ar jis nėra apgavikas? Jis už tai atsakys, kaip ir mes atsakysime už tai, kaip žvelgėme į žmogų.

     Apie tai kalbama ir Evangelijos ištraukoje, kuri skaitoma prieš Pasninką: apie Paskutinį teismą, apie avis ir ožius. Ir visada pabrėžiama: štai Paskutinis teismas, štai kas bus su nusidėjėliais, o kas bus teisuoliams. Bet tai – tik pasakojimo rėmai. Pasakojimo šerdis – kokiu pagrindu vykdomas teismas? Kristus klausia: Ar priglaudei benamį? Ar pavalgydinai alkaną? Ar aplankei ligonį? Ar nesigėdijai prisipažinti, kad tu esi į kalėjimą patekusio žmogaus pažįstamas ir draugas? Visi šie klausimai susiveda į vieną: ar tu buvai žmogiškas ar ne? Jei ne, tai kaipgi laukti, kad į tavo nežmoniškumą (jei galima taip išsireikšti) gali įsilieti Dievybė? Kaip tu gali peraugti savo bjaurastį šliedamasis prie Dieviškosios prigimties? Kaip tu gali susivienyti su Dievu, jei tu net ne žmogus?.. Nekyla klausimo apie tai ar tiki, ar į ką tiki; esminis klausimas yra kaip ta dirva, tas pamatas ant kurio galima statyti: ar tu žmogus ar ne? Jei tu – ne žmogus, nėra net apie ką ir kalbėti.

     Kitoje vietoje Kristus sako: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“.

     Jei visas krikščioniškas gyvenimas suvedamas į tai kad tapti tikru žmogumi, tuomet tikrai Išganytojo žodžiai „aš daviau jums pavyzdį, kad juo sektumėte“ įgyja kraštutinę reikšmę, nes Kristus Gelbėtojas – ne tik žmogumi tapęs Dievas, jis pačia tikriausia ir vienintele prasme yra Žmogus. Nes tik į Dievą palinkęs žmogus išlieka žmogumi iki galo. Žmogus tampa tobulas tada, kai susijungia jis ir Dievas, kai jie tampa Viena. Kristuje įsikūnijo Dievo pilnatvė. Gelbėtojas tuo pačiu metu tikriausiai ir realia prasme buvo žmogus, ir kartu su tuo pilniausia prasme - Dievu. Jis buvo žmogumi su kūnu ir krauju, su žmogaus dvasia, bet Jame nebuvo nieko, ko nebūtų persmelkęs Dievo buvimas.  Jis buvo žmogumi tapęs Dievas ir apreiškė mums, ką reiškia būti žmogumi pilna to žodžio prasme. Mes dar tik pakeliui į tai, kad taptume žmonėmis. Ir kiekvienas turi rasti savo kelią ir tai yra labai svarbu. Neįmanoma paimti popieriaus lapą ir surašyti jame visa tai, ko iš mūsų tikisi ar reikalauja Dievas. Nes ne kiekvienas gali įvykdyti viską ir ne kiekvienas pašauktas į viską, kas pasakyta Evangelijoje: vienas pašauktas santuokai, kitas – vienuolystei, vienas pašauktas skelbti žodį, kitas – tylėti; perskaitykite Pirmojo laiško Korintiečiams 12-13 dalis, kur sakoma jog dvasia viena, o dovanos skirtingos. Ir Šventasis Serafimas Sarovietis nurodo: kad gyventume dvasingai, kad išaugtume į tikrą žmogaus matmenį, kiekvienas turi pasirinkti tai, kas kaip jis sako „atneša jam pelną“. Vienam žmogui atsiskleidžia širdis, jo gyvenimas ima klestėti per labdarą, per gailestingumą, kitam – per maldą, trečiam, ketvirtam, penktam – per kitus veiksmus ir dovanas. Todėl negalima visiems nurodyti tą patį ir vienodą kelią.

     Tai kaipgi gyventi krikščioniškai? Ką mums daryti? Mums reikia prisiminti, kad kiekvienas Dievui esame nepakartojami ir kad Evangelija pasireiškia Kristaus atvaizdu, kuris išauga iš jos puslapių ir per Kristaus žodžius – pilnu aprašymu to, kas žmogų gali padaryti Žmogumi. Bet kiekvienas, skirtingomis minutėmis gali praregėti, suprasti ir įvykdyti viena ar kita, i visai nebūtina (ir tai labai svarbu) tai, kas gali atrodyti visų svarbiausiu ir reikšmingiausiu. Mes visi norime griebtis to, kas kelia mums patį didžiausią įspūdį. Mdes turime nuo to susilaikyti: reikia daryti tai, ką galime padaryti dabar.

     Aš pamenu, kaip man buvo skaudu, kai pirmą kartą ėjau išpažinties pas savo dvasios vadovą, tėvą Afanasijų. Aš išpažinau jam, kaip mokėjau, sąžiningai ir laukiau, kad šitas vienuolis parodys man radikalų kelią: „Daryk tą ir tą, tada ir tada, ten ir ten“. Bet jo atsakymas akimirkai pribloškė ir nuliūdino. Jis pasakė: „Aš tau nurodysiu, ką tu turėtum padaryti, jei tik tai sugebėsi“.  Ir pridūrė: „O dabar pastovėk ir pagalvok: ką iš viso to galėtum padaryti? Kam užteks jėgų? Ką tau leidžia aplinkybės?“ Ir aš tada jam atsakiau: „Štai tą mažumėlę iš viso to, ką galiu padaryti“. „Įvykdyk ir kai būsi ištikimas mažuose dalykuose, Dievas duos tau didelius“. 

     Ir tai yra labai svarbus momentas – ne ieškoti Šventajame Rašte, Evangelijoje, Kristaus veiksmuose, Jo žodžiuose, palyginimuose, Jo santykiuose su žmonėmis to paties didžiausio, viliantis arba  dar tiksliau – turint iliuzijų, kad mes galėsim tai įgyvendinti. Ką pasirinkti, kaip elgtis? Aš pakartosiu iš naujo, kad ne kartą privačiuose pokalbiuose ir bendra tvarka esu kalbėjęs per daugiau nei keturiasdešimt paskutinių metų

     Evangelija Kristuje atskleidžia mums pilnatviško žmogaus vaizdą. Ir tai yra tarsi visos žmonijos ir žmogiškojo tobulumo veidrodis. Pažvelgę į jį galime pamatyti save. Kai mes skaitome Evangeliją, perskaitytas tekstas mus gali arba giliai sužeisti arba palikti abejingus, arba pripildyti džiaugsmu, įkvėpimu, viltimi. Skaitydami Evangeliją turime būti sąžiningi. Tai – nelengva, nes norime matyti save kuo geriausioje šviesoje. Bet štai – perskaitėme mažytę Evangelijos ištrauką. Širdis pradėjo plakti karščiau, prašviesėjo protas ir sąmonėje tik vienas troškimas: Kad taip gyventi! Kaip nuostabu! Kaip tikra!.. Jei taip atsiliepiame į Evangelijos žodį, reiškia ji pasiekė mūsų širdis (o širdis šventųjų tėvų literatūroje yra jausmų vieta: tai pati giliausia mūsų dvasio vieta, mūsų būties šerdis). Mane pasiekė; aš tai supratau; Dievas atskleidė man tai, kas jau pasėta (ir tai reikia išdaiginti, apginti ir sustiprinti) ir daro gimtu Gelbėtojui Jo Žmonijoje ir, reiškia, jau yra mano prisijungimo prie Jo Visumos pradmuo. Jei mano širdis atsiliepė, mano protas prašviesėjo, pagyvejo mano valia ir visa mano esybė įsitempė noru gyventi taip, atsiliepti į šiuos žodžius visu savo gyvenimu – aš ne tik pažinau save, aš sužinojau kažką naujo apie Dievą. Nes jei aš nors truputį į Jį panašus, tai reiškia itr Jis į mane truputį panašus. Ir, pažindamas save, aš pažįstu Jį.

     Bet būna akimirkos, kai skaitant mūsų niekaip nepasiekia viena ar kita Evangelijos ištrauka. Mes skaitome akimis, skaitome protu ir suprantame viską, kas ten pasakyta. Bet lieka jausmas, kad tai mūsų niekaip neliečia. Ir tai reikia pripažinti; nereikia dirbtinai savęs kaitinti, užsukti save taip, kad lyg tai atsilieptume į tai, į ką neatsiliepiame.

     Skaitydami Evangeliją jūs tikriausiai pastebėjote, kad Gelbėtojas kalbėjo ištisoms minioms. Toje minioje buvo žmogus, kuris turėjo klausimą Kristui ir Kristus atsakydavo į tą klausimą. Bet ar susimąstėte, kaip reaguodavo į tai aplinkiniai žmonės? Žmogus klausdavo to, kas jame jau prinoko, ką jis aiškiai yra suvokęs; bet minioje buvo ir tokių žmonių, kuriems tas klausimas tik bręsdavo. Išgirdę klausimą ir Išganytojo atsakymą tie žmonės suklusdavo, nes žinojo, kad tai juos kažkaip liečia, nors tai dar nebuvo atsakymas į kol kas „nesuformuluotą“ jų pačių klausimą. Bet jie stengdavosi įsiminti tą atsakymą, žinodami, kad anksčiau ar vėliau šis atsakymas išspręs kol kas dar negimusį klausimą. 

     Bet buvo ir tokių žmonių, kuriems šis klausimas net neiškilo ir kurie, galbūt, tik gūžtelėdavo pečiais, pažvelgdavo vienas į kitą ir sakydavo „Ko jis klausinėja nesąmonių? Ir kodėl Jėzus jam atsakinėja? Beje, atsakinėja taip pat kvailai, kaip kvailai tas žmogus paklausė – kas čia per pokalbis?“ Mes būname tokie žmonės, kai skaitydami Evangeliją neatsiliepiame.

     Bet būna ir taip, kad vieni ar kiti Kristaus žodžiai mums atrodo kieti, nepriimtini ir mes negalime jų priimti. Prieš keturiasdešimt metų savo parapijoje vedžiau pokalbį apie palaiminimus: palaiminti jūs, kai jus keikia, kai išvaro, kai apie jus kalba piktai dėl Manęs: džiūgaukite ir linksminkitės... Ir pamenu, viena pagyvenusi parapijietė pasakė: „Tėve Antonijau! Tą - Ačiū! – pasilikite sau. Aš prisikankinau savo gyvenime ir man pakaks kančios. Netrokštu sau tokio palaiminimo!“ Atsakydama man ji iš tikrųjų atsakė Išganytojui Kristui: „Nenoriu tavo palaiminimo, nenoriu kankinio palaiminimo, nenoriu atmesti ir žmonių nesuprasto, atokiai stovinčio palaiminimo! Jei tu jo nori – nešk kryžių, mitko Golgotoje, - aš neisiu į Golgotą ir į kryžiaus kelią žingsnio nežengsiu. Aš jau pakankamai prisivaikščiojau tais keliais per visą savo ilgą ir sunkų gyvenimą“.  Ši moteris visiškai nemelavo; ir aš esu tikras, kad Kristus jos žodžius priėmė kur kas tikriau, nei būtų išgirdęs „Kaip tai nuostabu!“, o ji net pirštu nepaliestų kryžiaus, kurį reikia imti ant pečių ir nešti.

Todėl turime skaityti Evangeliją atviru protu, kad susitikdami su Kristaus poelgiu, matydami Jo santykį su žmonėmis, girdėdami vienam ar kitam žmogui skiriamus Jo žodžius, išgirsdami tai, ką Jis sako mokiniams, tai, kas skirta mums – regėti ir girdėti tiesoje, vidinėje tiesoje, su pasiryžimu ištarti: „Taip, Viešpatie! Tai bus mano įstatymas, nes dabar suprantu, kad nors ir užuomazgoje, bet yra vidinis mano gyvenimo įstatymas. Negaliu prie šito prisiliesti, aš tiesiog nesuprantu apie ką Tu kalbi; o to priimti dar negaliu – niekaip negaliu priimti! Gal kada nors ir išaugsiu, bet dabar - ne!“

Ir jei galėtume rasti Evangelijoje nors vieną ar kelias tokias vietas, apie kurias galėtume pasakyti, kad tuose žodžiuose aš tarsi pamačiau save Kristaus asmens veidrodyje, mes galėtume pradėti gyventi krikščioniškai; būti ne tik vienų ar kitų taisyklių vykdytoju, bet galėtume augti iki savo matmens, savotiškai panašėti į Kristų. Nes panašėjimas į Kristų visiškai nereiškia dirbtinio, išorinio panašėjimo: tai laipsniškas įaugimas į tai ką apaštalas Paulius vadina Kristaus protu; ir kai jis kalba apie Kristaus protą, jis kalba apie Kristaus Gelbėtojo valios, minties ir širdies turinį.

Nuo to pradėti galime visi; ir mums žinoma iš gyvenimo, kad daugelis šventųjų, daugelis atsiskyrėlių savo dvasinį kelią pradėjo nežinodami to, ką, būdami raštingi, žinome mes. Mus supa žodis, kurį girdime ir galime skaityti. Daugelis atsiskyrėlių savo dvasinį gyvenimą pradėjo nuo kokio nors jų širdis palietusio posakio. Gali būti, kad kai kurie iš jūsų skaitė „Atvirus klajoklio pasakojimus“. Jį pribloškė viena apaštalo Pauliaus frazė: „Nepaliaujamai melskitės“. Ir jis pradėjo ieškoti atsakymo į tuos žodžius, nes jie pataikė tiesiai į širdį, - ir rado jį Jėzaus maldoje.

Mes žinome ir kitų žmonių pavyzdžius, kurie išgirdo tai, ką dešimtis kartų girdėjo bažnyčioje arba iš žmonių; bet pirmą kartą išgirdo – ne ausimis, o tarsi vidujai, ir pradėjo gyventi naujai.  Tai visiškai nereiškia, kad mes turime teisę ar, kad būtų protinga pasakyti: „Aš gyvensiu tik tuo, ką pažinau“. Tokiu atveju mes niekad neišaugsime iš savęs, tada mes augsime ilgai ir lėtai. Mes gyvename tokioje žmonių aplinkoje, kuri jau du tūkstančius metų priima į širdį, nešioja ir gyvena pagal Kristaus žodį, Kristaus įvaizdį. Ir mes galime ne tik gilintis į Evangeliją, bet ir įsiklausyti į šventųjų tėvų mokymą, skaityti jų kūrinius, kaip galima giliau žvelgti į jų gyvenimus ir patirti kuo didesnę naudą iš kiekvieno tokio susitikimo. 

Žinoma, kad be to yra ir ribojantys priesakai, kurie mus perspėja: jei esi tuo keliu, tai priblės tavyje šviesa, suakmenės širdis, tu iš gyvenimo kelio pasuksi į mirties kelią. Į tai taip pat reikia atkreipti dėmesį. Šia prasme dešimt Senojo Testamento įsakymų yra toks perspėjimas: tai gyvenimom kelias; ir jei pasuksi iš jo, tai įžengsi į mirštančiųjų sritį, tamsos ir sugriovimo sritį.

Tokios yra įžanginės sąvokos, kurias, kaip man atrodo, reikia išmąstyti, išgyventi, iki kurių reikia prieiti anksčiau, nei žengti į konkretų dvasinio gyvenimo žygdarbį. O dvasinio gyvenimo žygdarbio esmė glūdi tame, kad niekada nelikti surambėjus. Atsiskyrėlis yra tas, kuris nuolat randasi vidiniame judėjime, ne betvarkėje, o tikslingame judėjime. Ir, kad tai, ką mes jau žinome apie gyvenimą, apie Dievą, apie tiesą, apie, apie šventumą, taptų realybe, reikia labai daug kovoti; reikia daug ką įveikti savyje, tam, kad Kristaus kelias būtų tiesus ir lygus. Apie tai kalba visi atsiskyrėliai, nurodydami, kaip elgtis ir ką daryti; apie tai savo patarnavimais kalba Bažnyčia, apie tai kalba tos maldos, kuriomis nuolat meldžiamės – ryte, vakare, įvairiomis mūsų gyvenimo progomis.