Žymusis mūsų šimtmečio žemaitis

Eglė Makarionienė

Ignas Končius, įgijęs fiziko kvalifikaciją Peterburgo universitete, profesoriavęs Vytauto Didžiojo universitete, buvo žinomas Lietuvoje ne tik kaip fizikas, aukštosios mokyklos pedagogas, bet ir kaip etnografas-kraštotyrininkas, aktyvus visuomenininkas. Iš šių veiklos sričių parašė ir išleido arti dvidešimties knygų, apie 300 straipsnių. Tačiau 1944 m. vasarą emigravo į Vakarus.

I. Končius gimė 1886 m. liepos 31 d. nuošaliame Žemaitijos Žarėnų valsčiaus Kantaučių parapijos Purvaičių kaime (dabar Plungės rajonas). Pro gimtąjį kaimą sruveno dešinysis Minijos intakas Sausdravo upelis, vėliau patekęs į I. Končiaus raštus. Apie gimtąjį kaimą knygoje „Žemaičio šnekos“ Ignas Končius rašė: „... mano gimtasis kaimas, 17 kiemų po 20—40 ha, eina tris kilometrus. Jokios ulyčios. Toli nuo kiemo iki kiemo. Mano tėviškė — paskutinė sodyba, imant nuo Medingėnų Šiukštos dvaro, kuriam šio kaimo ūkininkai ėjo baudžiavą“.

I. Končiaus tėvas Antanas Končius, apsišvietęs, turtingas ūkininkas, spaudos draudimo laikais Kantaučių apylinkėse platino lietuviškas knygas. Buvo XIX a. pabaigoje sumanytos statyti Žlibinų bažnyčios fundatorius — pirko bažnyčios statybai medžiagas, samdė meistrus. Antano Končiaus užrašų knygelėje, saugomoje MA Centrinės bibliotekos rankraštyne, rašytoje rusiškai ir lietuviškai, greta ūkio pajamų ir išlaidų užregistruoti meteorologiniai stebėjimai: kada pirmą kartą pasnigo, kokia buvo žiema. Ten pat surašytos vaikų gimimo datos, kiti šeimos įvykiai.

Ignas Končius — jauniausias šeimoje. Iš tėvo, matyt, paveldėjo sugebėjimą stebėti aplinką, gamtą, iš motinos — mokėjimą įsiklausyti į šeimynykščių gražią žemaitišką šneką, žodžius, posakius. Taip ir susiformavo: iš vienos pusės fizikas — gamtos reiškinių tyrinėtojas, iš kitos — kraštotyrininkas, didelę gyvenimo dalį atidavęs lietuvių liaudies materialiosios kultūros paminklų kaupimui.

Vyresniojo brolio Petro paruoštas stojo į Palangos vyrų progimnaziją, mokėsi Liepojos gimnazijoje, kurią baigęs pasirinko fiziko specialybę Peterburgo universitete. Čia jis galėjo būti pažįstamas su gimusiu Panevėžyje, keliais kursais už jį žemiau besimokiusiu A. Lebedevu, vėliau žinomu tarybiniu mokslininku — fiziku optiku.

1913 m., baigęs Petrapilio universiteto Fizikos ir matematikos fakulteto fizikos skyrių, pradėjo dirbti Palangos gimnazijoje fizikos ir matematikos mokytoju. Joje norėjo įkurti gerą fizikos kabinetą su laboratoriniais darbais, tam tikslui pagal katalogus užsakė gausius įvairių fizikos sričių prietaisus.

1914 m. liepos 22 d. Palangos bažnyčioje susituokė su Marija Kentraite. Tais pat metais nuo artėjančio Pirmojo pasaulinio karo fronto pasitraukė į Petrapilį, kur buvo išrinktas į Petrogrado lietuvių draugijos nukentėjusiems nuo karo šelpti komitetą. Vėliau mokytojavo Palangos mergaičių gimnazijoje, persikėlusioje į Estiją, Veru miestą. 1917—1920 m. dirbo Stavropolio žemės ūkio institute asistentu, čia sudarė matematikos programą darbo komunos mokykloms. Stavropolyje suorganizavo komitetą Karo pabėgėliams šelpti, buvo jo pirmininkas.

Pradėjęs mokytojauti, matė, kad labai trūksta lietuviškų fizikos vadovėlių. Tokį vadovėlį gimnazijoms pradėjo rašyti 1916 m. Rankraštyje, saugomame VU Bibliotekos rankraštyne, nurodytos tikslios jo rašymo datos: pradėta — 1916 m. sausio 18 d., baigta — 1919 m. gruodžio 23 d. Tai nemažas 316 puslapių iliustruotas rankraštis, apimantis visą gimnazijoje dėstomą fizikos kursą. Rašydamas rėmėsi, kaip pats nurodo, rusų ir vokiečių vadovėliais. Dėl skubos rašant vadovėlį laiše iš Veru nurodė: „..... aš taip greit nebūčiau rašęs — būčiau pirma ir pats gerai da pasimokinęs ir terminų nukalant palaukęs“, bet vadovėlis buvo verkiant reikalingas ir dėl to neatidėliojant ryžosi jį rašyti.. Autorius kiek vėliau nurodo, kad dalis jo fizikos vadovėlio (150 p.) atspausdinta Voroneže Pirmojo pasaulinio karo metu, galbūt tai buvo minėto rankraščio dalis, tačiau šio leidinio aptikti nepavyko. Rašant vadovėlį pritrūko lietuviškų fizikos terminų. Dėl to autorius susirašinėjo su K. Būga, J. Jablonskiu kitais lietuviais, gyvenančiais Petrograde, šiame vadovėlyje randame tokių terminų: dujų blandumas, atmosferos spūstis, molekulių sankybio jėgos; aptinkame taisymus: dauginys — sandauga, nuožmioji temperatūra — kritingoji temperatūra, reliatyvinė drėgmė — santykinė drėgmė ir t. t.

I. Končiui rūpėjo ne tik fizikos, bet ir kitų mokslo sričių vadovėliai. Dar 1914 m. „Lietuvos žiniose“ ragino filologus greičiau parengti lietuvių kalbos vadovėlį, gimnazijoms: „...reiktų nulipdyti gramatikėlę, krestomatijos kelioliką puslapių sugraibyti ir patvirtinti tokį vadovėlį, o jau paskui gali sau filologai barties-rieties „Tėve mūsų“ ar „Sveika Marija“ taisyklingai beversdami“.

1921 m. vasarą grįžęs į Lietuvą, pradėjo dirbti mokytoju Dotnuvos žemės ūkio ir miškų mokykloje, dėstė fiziką ir matematiką. 1924 m., perorganizavus mokyklą į Žemės ūkio akademiją, I. Končius buvo išrinktas docentu ir akademijos Profesorių tarybos sekretoriumi.

Dotnuvoje, dėstydamas fiziką būsimiesiems agronomams, miškininkams ir kultūrtechnikams (dabar vad. melioratoriams), didelį dėmesį skyrė meteorologijai, labai artimai susijusiai su būsimąja moksleivių profesija. Meteorologiją I. Končius vadino taikomąja fizika. Prie mokyklos buvo įrengęs meteorologinių stebėjimų aikštelę, dėl kitų, tokių įrengimų konsultuodavo gretimų mokyklų mokytojus. Dotnuvoje I. Končius parašė pirmąjį lietuvišką meteorologijos vadovėlį „Meteorologija su 121 paveikslu ir 10 lentelių tekste“ (K., 1924 m., 216 p.). 1925 m. išėjo populiari jo meteorologijos knygelė „Ūkininko dangus“ (112 p.). Joje daug praktiškų patarimų, kaip spėti orus. Po kelerių metų - dar viena knyga šia tema, šįkart vertimas - V. Michelsono „Trumpas mokslinių orui spėti žymių rinkinys“ (K., 1928 m., 20 p.).

Populiarino ne tik meteorologijos, bet ir kitų gamtos mokslų žinias. Kasmet išversdavo iš rusų kalbos ir išleisdavo po vieną knygelę: tai V. Šenichen „Gyvybės fizika“ (K., 1924 m., 127p.), kurioje fizikos dėsniai siejami su procesais, vykstančiais gyvuose organizmuose, N. Borodino „Gamtos mokslai ir jų taikinimas gyvenimui“ (K., 1925 m., 116 p.), kur pateikti populiarūs pasikalbėjimai apie fiziką, chemiją, astronomiją, geologiją, mineralogiją, botaniką, zoologiją, anatomiją, fi­ziologiją ir jų praktinį taikymą. Išvertė R. Lommal „Žmogaus ir gamtos jėgos arba darbo ir gamybos jėgų fiziką“ (K,, 1929 m., 100 p.) — knygą apie slypinčias gamtoja energijos atsargas.

1926 m. I. Končius buvo pakviestas dirbti į Lietuvos universiteto Fizikos katedrą. Ru­dens semestrą skaitė pagrindinį ir papildomą fizikos kursus. Drauge metus dėstė fiziką Aukštuosiuose karininkų kursuose. Nuo 1926 m. išrinktas fizikos seminaro vadovu, nuo 1930 m.- Matematikos-gamtos fakulteto ta­rybos sekretoriumi, nuo 1931 m. - Fizikos katedros vedėju, nuo 1932 m. - Vytauto Didžiojo universiteto ekstraordinariniu pro­fesoriumi.

Dirbdamas pedagoginį darbą, I. Končius didelį dėmesį skyrė jaunajai fizikų kartai: baigusiems universitetą fizikams, jauniems asistentams sudarydavo sąlygas vykti į užsie­nio universitetus tobulintis, atlikti daktarinius darbus. Povilas Brazdžiūnas, Antanas Žvi­ronas, Adolfas Jucys, Antanas Puodžiukynas, Kazimieras Baršauskas — visi turėjo galimybę įsigyti aukščiausią kvalifikaciją užsienio uni­versitetuose. Visi jie tapo žinomais mokslo žmonėmis, daug nusipelnė Lietuvos kultūrai.

Dirbdamas universitete, I. Končius pa­ruošė paskaitų.konspektus, kuriuos dažniau­siai išleisdavo Matematikų-fizikų studentų draugija. Tokie fizikos paskaitų konspektai pasirodė 1927 m. (109 p.), 1928 m. (53 p.), „50 fizikos praktikos darbų“ 1928 m. (53 p.), „50 fizikos praktikos darbų“ 1928 (83 p.), 1939 m. (455 p.). I. Končius buvo vienas iš bendraautorių P. Brazdžiūno redaguotų „Fizi­kos praktikos darbų“ (K., 1938 m., 234 p.). Netrukus išėjo iš spaudos dar viena I. Kon­čiaus versta knyga — Seitz F. ir Johnson R. „Nūdienė kietųjų kūnų teorija“ (K., 1940 m., 66 p.). Šios knygos vertimas rodo jo. orien­tavimąsi j naujas, modernias fizikos mokslo sritis. Tai liudija ir eksperimentinis darbas — kartu su K. Baršausku atliktas kosminių spin­dulių tyrimas, tik, kaip mini pats autorius, rezultatus paskelbti sutrukdė karas.

Šalia išverstų ir parašytų fizikos knygų buvo atliktas didelis literatūros redagavimo darbas — tai Matematikos ir gamtos fakulteto darbų (1937—1939 m., t. 11—13), „Gam­tos“ žurnalo, fizikos vadovėlių gimnazijoms („Elektra“, 3 d., „Optika", 4 d.), fizikos straipsnių „Lietuviškojoje enciklopedijoje“ (1933—1942 m.) ir „Lietuvių enciklopedijoje“ (Bostonas, 1953—1956, t. 1—6) redagavi­mas. šioms dviem enciklopedijoms I. Kon­čius buvo parašęs per 30 straipsnių.

Be fizikos vadovėlių, vertimų, I. Končius parašė apie 300 mokslo populiarinimo strai­psnių (I. Končiaus darbų rodyklę 1990 m. išleidžia Fizikos institutas), šioje srityje pro­fesorius buvo prieškarinės Lietuvos spaudos rekordininkas. Pirmąjį straipsnį „Apie Halley'o kometą“ atspausdinęs 1910 m. žurna­le „Visuomenė“, vėliau dažniausiai spausdinosi „Švietimo darbe“, „Kultūroje“, „Saulu­tėje“. Pradėjus eiti „Lietuviškajai enciklope­dijai“ (nuo 1933 m.) ir „Gamtai“ (nuo 1936 m.), daugiausia rašė šiems leidiniams. Straips­nių tematika labai įvairi — tai meteorologi­jos žinios, daug Įvairių „Įdomiosios fizikos“ skyrelių. I. Končius buvo išvertęs Perelmano „Įdomiąją fiziką“, bet, neatsiradus galimybių ją išleisti, daug medžiagos iš jos spausdino periodikoje. Didelę publikacijų dalį sudarė žymiųjų mokslininkų fizikų, chemikų ir kitų jubiliejai, jų darbų sukaktys. Galima būtų paminėti straipsnius apie mokslininkų Bekerelių šeimą, E. H. Vėberį, O. 2. Frenelį, Ch. Hiuigensą ir daugelį kitų. Pokario me­tais emigracinėje spaudoje publikavo straips­nius tokia tematika: „Atominė bomba“, ,,Ciklotronas“, „H — bombos žabojimas“ (paskutinysis apie branduolinės sintezės eks­perimentus Tufts universitete, kuriame I. Kon­čius dirbo).

Už prof. I. Končiaus fiziko darbus nė kiek ne menkesnė jo kraštotyrinė veikla.

Dar būdamas Petrapilio universiteto stu­dentu, bendraudamas su Petrapilio Impera­toriškojo Aleksandro III muziejaus etno­grafu E. Volteriu, klausydamas jo paskaitų, I. Končius įsitraukė į kraštotyrinę veiklą. 1911 m. pradėjo keliauti po Žemaitiją, re­gistruodamas ir fotografuodamas pakelių kry­žius ir koplytėles. Su pertraukomis šį darbą tęsė iki 1939 m. Ta tema išleido 7 tęstinius straipsnius žurnaluose „Soter“ ir „Gimtasai kraštas“, vėliau emigracijoje knygą „Žemaičių kryžiai ir koplytėlės“ (Čikaga, 1965).

Domėjosi ir kitais tautos materialinės kul­tūros paminklais. Apie jų rinkimą, kaupimą parengė instrukcijas ir programas (1923 m., 1925 m., 1933 m.). Jose pradedančiam kraštotyrininkui nurodo, kad nieko nereikia kurti pačiam, tik tiksliai „viską nupiešti, nuplanuoti, nufotografuoti“. Dar dirbdamas Dotnuvoje, subūrė moksleivius kraštotyrinin­kus, mokė kraštotyrininko darbo, reikalau­jančio didelio akylumo ir išmanymo.

Pats jį atlikdavo su dideliu užsidegimu. Jam buvo įdomu ne tik aptikti naują, nema­tytą ar kuo nors ypatingą įnagį ar padargą, bet taip pat pažiūrėti, kaip su juo dirbama, pakalbinti sutiktuosius žmones, užrašyti jų - retus žodžius, posakius, papročius. Daugy­bę patarlių ir priežodžių, kaimo žmonių pas­tebėjimų apie oro permainas cituodavo meteorologijos knygose, gausiuose straips­niuose, remdavosi jais savo paskaitose.

Pats mėgo keliauti po Lietuvą ir jaunuosius draugus ragino keliauti pėsčiomis — juk taip daugiau galima pamatyti, patirti. Po kelionių su V. Ruokiu po Palangos kraš­tą 1925 m. išleido knygą „Palangos kraštas: Palangos kraštui pažinti medžiaga su pa­veikslais, diagramomis, žemėlapiais, profi­liais“. Kita knyga —„20 kelionių po Kauno apskritį“ (bendraautoriai K. Avižonis ir S. Ko­lupaila)— tai ne tik pakartota medžiaga iš literatūros šaltinių, bet ir patirti įspūdžiai bei maži atradimai, keliaujant jau po kitą Lie­tuvos rajoną.

I. Končius labai susidomėjęs dalyvavo šventinėse parodose —„Senovės dienose“ Merkinėje Ir Alytuje. Tai būdavo nepapras­tai spalvingi, didžiuliai turgūs, gausūs liau­dies audinių, drožinių, kitų liaudies nagingų meistrų dirbinių. Tokiuose turguose kilo min­tis įkurti Dzūkų muziejų Alytuje. I. Končius daug prisidėjo prie Telšių „Alkos“, Šiaulių „Aušros“ muziejų, remdamas juos, konsul­tuodamas darbuotojus. Prisidėjo prie Kauno zoologijos sodo steigimo.

Daug rūpesčių ir pastangų profesorius pa­dėjo ragindamas įkurti Orijos-kraštotyros mu­ziejų. Buvo nupirkti keli eksponatai, tarp jų žemaičių „numas“, bet toks muziejus prieš karą taip ir nebuvo įsteigtas. Apie tai ne kartą rašė spaudoje.

I. Končius buvo išrinktas Valstybinės ar­cheologijos komisijos nariu, dalyvavo muzie­jininkų suvažiavimuose, buvo renkamas į Mu­ziejų ir kraštotyros draugijų valdybą. Pro­fesorius I. Končius — žymus žemaitis — buvo išrinktas Žemaičių studentų Simono Daukan­to etnografinės draugijos garbės nariu, buvo studentų organizacijos „Baltija“ globėjas. Skulptoriaus Pundziaus, tada dar studento, darbai — didžiųjų žemaičių Simono Daukanto ir Motiejaus Valančiaus skulptūros — atsira­do materialiai remiant I. Končiui. Savo že­maitišką kilmę pabrėždavo visur ir visada, net namų knygos grafoje „tautybė“ buvo pa­rašęs — žemaitis.

1939 m. spalio mėn. profesorius I. Kon­čius skiriamas į Vilnių labai atsakingoms ir ne visada malonioms universiteto valdytojo pareigoms. Perimant Stepono Batoro univer­sitetą, jam teko spręsti daugybę mokslo, mokymo ir ūkinių klausimų. Kaip jis pats pabrėžė, mokslas nebuvo sutrikęs, 1939 m. rudens semestras buvo baigiamas sena tvarka, nors teko dirbti labai priešiškai nusiteikusių lenkų aplinkoje, o 1940 m. pavasario semes­tras pradėtas jau lietuviškame Vilniaus uni­versitete (apie tai rašė 1965 m. nepe­riodiniame leidinyje „Tautos praeitis“ publikuotame straipsnyje „Stepono Batoro uni­versitetas Vilniaus universitetas Vilniuje“).

Sėkmingai atlikęs šį uždavinį, perdavus 1940 m. vasario 8 d. iškilmingame Vilniaus uni­versiteto susirinkime valdžią naujai paskirtam rektoriui Mykolui Biržiškai, prof. I. Končius grįžo J Kauną ir vadovavo Fizikos katedrai iki pat VDU uždarymo.

1940 m., norėdamas padėti jaunimui grei­čiau įsigyti vidurinį išsilavinimą ir sudaryti sąlygas įstoti į universitetą, ėmė vadovauti Darbo fakultetui, įkurtam prie VDU.

Tragiški 1941 m. įvykiai skaudžiai palietė I. Končių ir jo šeimą - buvo suimtas jau­niausias sūnus Liudas, netrukus ir jis pats. Prasidėjus karui, jis su kaliniais iš Kauno kalėjimo evakuojamas į Rusijos gilumą. Tik per stebuklą, su keliais kaliniais paliktas Červenio kalėjimo kieme, išsigelbėjo nuo su­šaudymo. Pėsčias, sušelptas gailestingos bal­tarusių moters dešimčia kiaušinių, grįžo į Kauną. Profesoriavo VDU Technologijos fa­kultete. 1942 m. sausio mėn. buvo išrinktas Savitarpio pagalbos komiteto pirmininku. Iš šios organizacijos šalpos fondo paramą gau­davo ne tik karo invalidai, daugiavaikės šei­mos, bet ir į vokiečių konclagerius pate­kusiųjų artimieji.

I. Končiaus „Gražioji koplytėlė“ iš knygos

„Medžio drožiniai gimtajam kraštui atminti“

(Bostonas, 1954)

Artėjant frontui, I. Končius nusprendė, kad jis turi būti kartu su karo pabėgėliais, rei­kalingais jo pagalbos. Šeima skilo — jis su 2 sūnumis pasitraukė į Vakarus, žmona su ki­tais 2 sūnumis liko Lietuvoje. Nors I. Kon­čiui buvo skirtas kelionei automobilis, ta­čiau juo išvažiavo kažkas kitas, o pats pro­fesorius karštą 1944 m. vasaros dieną, pasiramsčiuodamas lazdele, leidosi, kaip ne kar­tą būdavo, pėsčiomis panemuniais, gal nė nenumanydamas, kad tai jo paskutinė kelionė po Lietuvą. Profesoriaus rankraščius ant savo pečių išnešė šiuo metu jau ir Lietuvoje žino­mų knygų „Mūsų Lietuva“, „Lietuvos bažny­čios“ autorius Bronius Kviklys.

1945-1949 m. I. Končius gyveno Bayreutho (Bavarija), Dilingemo, Wiesbadeno ir Ofenbacho perkeltųjų asmenų stovyklose, mokytojavo amatų mokyklose, mėgino pelny­tis duonos kasdieninės, droždamas iš me­džio įvairius suvenyrus, kartais kryžius ir kop­lytstulpius. Grąžtelius ir kaltelius buvo pasi­ėmęs iš namų. Ir vėliau, 1949 m. persikėlęs į JAV, drožinėjimo nemetė, šiuose nedide­liuose kryželiuose ir koplytėlėse tarsi įkūny­davo prarastosios tėvynės ilgesį, prisiminda­mas tai vieną, tai kitą Žemaitijoje matytą, fotografuotą liaudies motyvą. Jo medžio dro­žinių susidarė apie 500. 1954 m. buvo išleis­tas sūnaus Liudo parengtas jo medžio dro­žinių albumas. Atvykęs į JAV, apsigyveno Bostone, dirbo Tuftso universiteto fizikos ty­rimų laboratorijoje. Buvo aktyvus Amerikos lietuvių inžinierių ir architektų sąjungos na­rys, Akademinių skautų sąjungos valdybos pirmininkas ir narys. 75 metų išėjo į pen­siją. Išeivijoje parengė ir išleido tris etno­grafinio pobūdžio knygas apie žemaičius. Mirė 1975 m. vasario 19 d. Putname. Pa­laidotas lietuvių kapinėse Čikagoje.

Profesorius Ignas Končius priklausė tai i nuostabiai lietuvių inteligentijos kartai, kuri šio amžiaus pradžioje išėjusi mokslus užsienio universitetuoe, grįžusi į Lietuvą dirbo ne tik įgytosios specialybės srityje, bet ir aktyviai reiškėsi tuose veiklos baruose, ku­riuose trūko kultūros darbininkų. Tikimės, kad iš tremties žymusis žemaitis, fizikas ir kraštotyrininkas į Lietuvą, kurią taip mylėjo ir jai visą gyvenimą be atvangos dirbo, grįš savo knygomis.

Mokslas ir gyvenimas 1990/10