Surožo metropolitas Antonijus
Kai mes skaitome ir apmąstome Senąjį Testamentą, matome, kad ten duoti įsakymai, ir jei žmogus iki galo įvykdo Dievo duotus priesakus, jei iš visų jėgų vykdo juos pagal sąžinės reikalavimus, visu savo suvokimu, visais teisumo siekiais – jis bus teisus prieš Dievą. Ir tuo viskas baigdavosi, ta prasme, kad jo padėtis Dievo atžvilgiu buvo tarsi juridinė: savo darbuose jis buvo „teisus“. O Evangelijoje Išganytojas sako nuostabiai: Kai jūs viską įvykdysite, išpažinkite, kad jūs – niekam tikę vergai. Reiškia kalba eina ne apie tai, kad būti teisiu prieš Dievą vykdant Jo įsakymus, o apie tai, kad už įsakymo būtų rastas savo kelias; o koks tas kelias?
Kažkas iš dvasinių mokytojų yra pasakęs: tam, kad judėti dvasinio gyvenimo keliu, reikia besąlygiškai tikėti savo ugdytoju. Ir toliau jis aiškino, kad tikėjimas savo ugdytoju pasireiškia tuo, kad visų pirma tokį reikia atrasti ir įžvelgti jame tą įvaizdį, kuriuo verta sekti; rasti tokį žmogų, į kurį būtų galima įsiklausyti ir paklusnume išaugti už savo paties mato ribų. Ir kai aš kalbu apie paklusnumą, aš būtent kalbu ne apie tai, kad reikia vergiškai nuolankiai vykdyti vienas ar kitas gyvenimo taisykles, o apie tai, kad reikia įsiklausyti. Žodis „paklusnumas“ kyla iš žodžio „klausytis“. Ugdytojo ir mokinio santykiai pasireiškia būtent tuo, kad mokinys įsiklauso į ugdytojo žodžius – ne vien paprastai formaliai į tuos žodžius, o stengiasi įsiskverbti į mintis, į patirtį, į suvokimą, į žinojimą, į jausmą, į tai, kas diktuoja vienus ar kitus žodžius. Dėka to žmogus gali palaipsniui peraugti savo paties patirtis ir prisijungti prie savo ugdytojo patirties.
Kraštutiniu atveju vienintelis mūsų mokytojas – Kristus; Jis pats apie tai sako mums: Aš esu vienintelis jūsų Ugdytojas, Aš – vienintelis jūsų Mokytojas... Ir todėl kai Kristus duoda mums įsakymus, Jis ne tik nurodo, ką daryti; Jis mums sako: štai taip natūraliu širdies judesiu, proto įsitikinimu, visos savo esybės grakštumu pasielgtų dvasiškai sveikas ir pilnatvės kupinas žmogus... Ir tam, kad išaugti į šią pilnatvę, reikia pradėti nuo to, kad būtina mokytis savo ugdytojo pavyzdžiu kaip elgtis, kaip galvoti, kaip jausti. Bet negalima savęs „išteisinti“ tuo, kad besielgdamas tam tikru būdu, aš būsiu „teisus“ prieš Dievą, nes žmogus „teisus“ nebūna; ir ne dėl to, kad jis niekada negali pasiteisinti, o todėl, kad ne tame reikalas: mums duotas įsakymas, kad galėtume išaugti į naują supratimo lygį ir naujus gyvenimo matmenis.
Todėl kai sakome apie tai, kad reikia gyventi krikščioniškai, gyvenimas eina ne apie tai, kad Evangelijoje ar aplamai Naujajame Testamente būtų galima rasti visas taisykles, kurias davė Išganytojas Kristus, apaštalai ir jas įgyvendinti. Taisyklę galima įgyvendinti mechaniškai ir niekaip nesiliesti prie jos dvasiškai.
Aš pamenu atvejį; jį man papasakojo vieno žmogaus dukra. Kalba eis apie jį. Tai buvo tikintis krikščionis, tvirtai įsitkinęs, kad turi vykdyti kiekviena Kristaus priesaką; kiek mokėjo, taip ir darė. Bet štai vienas pavyzdys, koks buvo jo santykis su tuo įgyvendinimu. Tai buvo pasiturintis žmogus, turėjo gerą namą su švariomis grindimis. Kai į jo duris belsdavosi elgeta, jis jam atidarydavo, sustabdydavo tą vargšą ant slenskčio ir sakydavo: „Stok, kur stovi, nelįsk į mano koridorių su savo purvinais batais“. Po to atnešdavo lėkštę sriubos ir duonos riekę ir sakydavo: „Valgyk, bet kieme!“. Kai šis pavalgydavo – duodavo jam monetą ir sakydavo: „O dabar - eik!“. Jis manė, kad taip įgyvendindavo Kristaus priesaką „alkaną pavalgydink“. Techniškai jis tai ir padarydavo. Žmogus suvalgė duoną, sriubą, gavo pinigėlį ir išėjo. Bet su kuo jis išėjo? Galimai su jausmu, kad taip – jis dabar nėra toks alkanas, netgi pinigą turi ateičiai, - pietums ar degtinės gurkšniui. Bet jis taip ir nesutiko žmogiško santykio.
Galima duoti kažkada mane sujaudinusį atvirkščią pavyzdį. Vokiečių okupacijos metais aš dėsčiau Paryžiaus rusų gimnazijoje. Tarp auklėtojų buvo labai rūstus, griežtas žmogus, kuris kažkada buvo mano vadovu vasaros stovykloje; jis buvo uždaro būdo, beveik su niekuo nebendravo ir niekas apie jį nieko ir nežinojo; nežinojo net kokiame skurde jis gyvena. Mes gaudavome skurdžią algą ir tie iš mūsų, kurie galėjo, dirbo kur nors, kad galėtų dėstyti gimnazijoje. Jis mažai ką galėjo daryti dėl savo amžiaus, dėl sveikatos ir dėl to, kad nemokėjo prancūzų kalbos. Ir štai toks vaizdas: berniukai ir mergaitės bėga į mokyklą, ten pat eina ir auklėtojas. Pakelėje sėdi elgeta, prieš jį – kepurė. Praeina daug žmonių. Kai kurie praeina „nepastebėdami“ jo, nes gėda pažvelgti ir nieko neduoti. O kiti praeidami meta į tą kepurė monetą, o į žmogų nežiūri. Jie savo padarė; jiems tai ne žmogus, jis – elgeta, o elgeta – tai kepurė. Ir štai prieina tas auklėtojas. Jis sustojo, nusiėmė kepurę ir kažką pasakė elgetai; nieko jam nedavė, o tas pašoko apkabino jį ir jie išsiskyrė. Tai matė vaikai. Kai auklėtojas atėjo į gimnaziją , vaikai apsupo jį ir ėmė klausinėti: „Kas tas žmogus? Jis ką, jūsų giminaitis? Ar pažįstamas? Kodėl nusiėmėtė kepurę? Jūs jam nieko nedavėte, - tai kodėl jis pašoko ir jus pabučiavo?..“ Jie įspraudė auklėtoją į kampą ir jam teko atsakyti. Ir jis atsakė taip: „Aš ėjau pėsčias iš kito Paryžiaus krašto, nes neturėjau pinigų metro; aš ėjau keliu ir jau iš tolo mačiau tą elgetą; mačiau kaip pro jį praeidavo žmonės, mačiau, kaip kai kurie numesdavo monetą į kepurę net nepažvelgdami į jį. Ir aš pagalvojau, kad jei praeisiu pro šalį ir nekreipsiu dėmesio, jame gali mirti tikėjimas žmogumi; į jį ne tik nepažvelgė, bet ir nepasivargino numesti jam mažiausią savo pajamų dalį. O pinigų neturėjau! Neturėjau ką duoti... Aš sustojau prieš jį ir nusiėmiau kepurę, kad jis pajustų, kad esame lygūs, kad jame matau sau lygų žmogų, o ne elgetą ir paaiškinau jam: „Atleiskite – neturiu ką jums duoti: nieko neturiu... Ir tas žmogus pašoko ir apkabino mane“.
Aš pats kalbėjau su tuo elgeta ir anksčiau ir po to įvykio. Ir jis pasakė man, kad niekada niekas ne apdovanojo jo taip turtingai, taip dosniai, kaip tas žmogus, kuris jam nedavė nieko, bet pripažino, kad yra jam lygus, nusiėmė prieš jį skrybėlę, paaiškino, kodėl negali nieko duoti ir paprašė už tai atleisti.
Štai du pavyzdžiai: vienas žmogus viską padarė, kaip prisakyta, o kitas lyg ir neįvykdė jokio priesako: nėra priesako, kaip elgtis su elgeta, kai neturi ką jam duoti. Bet jis apdovanojo pačia brangiausia dovana: jis įtikino, jis įrodė elgetai, kad šis yra žmogus, ir, kad su juo galima bendrauti, kaip su labai žinomu: nusiimti prieš jį skrybėlę, atsiprašyti, pakalbėti kaip su lygiu. Galima būtų pasakyti ir daugiau. Kažkas iš dvasinių rašytojų sakė, kad elgetos – tai mūsų ponai, kad mes turime turtus tik tam, kad tarnautume elgetoms, kad turtai mūsų rankose – ne mūsų, kad mums prisakyta naudoti juos taip, kaip pasinaudotų jais Dievas: duoti, kad niekas neliptų prie rankų, kad nieko nelaikytume savo, kad mes manytume, kad viskas ką turime, viskas iki paskutinio trupinio priklauso tam, kam to reikia.
Štai du pavyzdžiai su komentarais apie tai, kad Kristaus priesakų vykdymas – ne tik įsakymo įvykdymo reikalas, o kažkas daugiau: tai Kristaus rūpesčio pasireiškimas ir Kristaus meilė tam, kam ji reikalinga dabar – be jokio pasirinkimo, nekeliant klausimo ar vertas žmogus, nekeliant klausimo ar jis nėra apgavikas? Jis už tai atsakys, kaip ir mes atsakysime už tai, kaip žvelgėme į žmogų.
Apie tai kalbama ir Evangelijos ištraukoje, kuri skaitoma prieš Pasninką: apie Paskutinį teismą, apie avis ir ožius. Ir visada pabrėžiama: štai Paskutinis teismas, štai kas bus su nusidėjėliais, o kas bus teisuoliams. Bet tai – tik pasakojimo rėmai. Pasakojimo šerdis – kokiu pagrindu vykdomas teismas? Kristus klausia: Ar priglaudei benamį? Ar pavalgydinai alkaną? Ar aplankei ligonį? Ar nesigėdijai prisipažinti, kad tu esi į kalėjimą patekusio žmogaus pažįstamas ir draugas? Visi šie klausimai susiveda į vieną: ar tu buvai žmogiškas ar ne? Jei ne, tai kaipgi laukti, kad į tavo nežmoniškumą (jei galima taip išsireikšti) gali įsilieti Dievybė? Kaip tu gali peraugti savo bjaurastį šliedamasis prie Dieviškosios prigimties? Kaip tu gali susivienyti su Dievu, jei tu net ne žmogus?.. Nekyla klausimo apie tai ar tiki, ar į ką tiki; esminis klausimas yra kaip ta dirva, tas pamatas ant kurio galima statyti: ar tu žmogus ar ne? Jei tu – ne žmogus, nėra net apie ką ir kalbėti.
Kitoje vietoje Kristus sako: „Ne kiekvienas, kuris man šaukia: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tik tas, kuris vykdo mano dangiškojo Tėvo valią“.
Jei visas krikščioniškas gyvenimas suvedamas į tai kad tapti tikru žmogumi, tuomet tikrai Išganytojo žodžiai „aš daviau jums pavyzdį, kad juo sektumėte“ įgyja kraštutinę reikšmę, nes Kristus Gelbėtojas – ne tik žmogumi tapęs Dievas, jis pačia tikriausia ir vienintele prasme yra Žmogus. Nes tik į Dievą palinkęs žmogus išlieka žmogumi iki galo. Žmogus tampa tobulas tada, kai susijungia jis ir Dievas, kai jie tampa Viena. Kristuje įsikūnijo Dievo pilnatvė. Gelbėtojas tuo pačiu metu tikriausiai ir realia prasme buvo žmogus, ir kartu su tuo pilniausia prasme - Dievu. Jis buvo žmogumi su kūnu ir krauju, su žmogaus dvasia, bet Jame nebuvo nieko, ko nebūtų persmelkęs Dievo buvimas. Jis buvo žmogumi tapęs Dievas ir apreiškė mums, ką reiškia būti žmogumi pilna to žodžio prasme. Mes dar tik pakeliui į tai, kad taptume žmonėmis. Ir kiekvienas turi rasti savo kelią ir tai yra labai svarbu. Neįmanoma paimti popieriaus lapą ir surašyti jame visa tai, ko iš mūsų tikisi ar reikalauja Dievas. Nes ne kiekvienas gali įvykdyti viską ir ne kiekvienas pašauktas į viską, kas pasakyta Evangelijoje: vienas pašauktas santuokai, kitas – vienuolystei, vienas pašauktas skelbti žodį, kitas – tylėti; perskaitykite Pirmojo laiško Korintiečiams 12-13 dalis, kur sakoma jog dvasia viena, o dovanos skirtingos. Ir Šventasis Serafimas Sarovietis nurodo: kad gyventume dvasingai, kad išaugtume į tikrą žmogaus matmenį, kiekvienas turi pasirinkti tai, kas kaip jis sako „atneša jam pelną“. Vienam žmogui atsiskleidžia širdis, jo gyvenimas ima klestėti per labdarą, per gailestingumą, kitam – per maldą, trečiam, ketvirtam, penktam – per kitus veiksmus ir dovanas. Todėl negalima visiems nurodyti tą patį ir vienodą kelią.
Tai kaipgi gyventi krikščioniškai? Ką mums daryti? Mums reikia prisiminti, kad kiekvienas Dievui esame nepakartojami ir kad Evangelija pasireiškia Kristaus atvaizdu, kuris išauga iš jos puslapių ir per Kristaus žodžius – pilnu aprašymu to, kas žmogų gali padaryti Žmogumi. Bet kiekvienas, skirtingomis minutėmis gali praregėti, suprasti ir įvykdyti viena ar kita, i visai nebūtina (ir tai labai svarbu) tai, kas gali atrodyti visų svarbiausiu ir reikšmingiausiu. Mes visi norime griebtis to, kas kelia mums patį didžiausią įspūdį. Mdes turime nuo to susilaikyti: reikia daryti tai, ką galime padaryti dabar.
Aš pamenu, kaip man buvo skaudu, kai pirmą kartą ėjau išpažinties pas savo dvasios vadovą, tėvą Afanasijų. Aš išpažinau jam, kaip mokėjau, sąžiningai ir laukiau, kad šitas vienuolis parodys man radikalų kelią: „Daryk tą ir tą, tada ir tada, ten ir ten“. Bet jo atsakymas akimirkai pribloškė ir nuliūdino. Jis pasakė: „Aš tau nurodysiu, ką tu turėtum padaryti, jei tik tai sugebėsi“. Ir pridūrė: „O dabar pastovėk ir pagalvok: ką iš viso to galėtum padaryti? Kam užteks jėgų? Ką tau leidžia aplinkybės?“ Ir aš tada jam atsakiau: „Štai tą mažumėlę iš viso to, ką galiu padaryti“. „Įvykdyk ir kai būsi ištikimas mažuose dalykuose, Dievas duos tau didelius“.
Ir tai yra labai svarbus momentas – ne ieškoti Šventajame Rašte, Evangelijoje, Kristaus veiksmuose, Jo žodžiuose, palyginimuose, Jo santykiuose su žmonėmis to paties didžiausio, viliantis arba dar tiksliau – turint iliuzijų, kad mes galėsim tai įgyvendinti. Ką pasirinkti, kaip elgtis? Aš pakartosiu iš naujo, kad ne kartą privačiuose pokalbiuose ir bendra tvarka esu kalbėjęs per daugiau nei keturiasdešimt paskutinių metų
Evangelija Kristuje atskleidžia mums pilnatviško žmogaus vaizdą. Ir tai yra tarsi visos žmonijos ir žmogiškojo tobulumo veidrodis. Pažvelgę į jį galime pamatyti save. Kai mes skaitome Evangeliją, perskaitytas tekstas mus gali arba giliai sužeisti arba palikti abejingus, arba pripildyti džiaugsmu, įkvėpimu, viltimi. Skaitydami Evangeliją turime būti sąžiningi. Tai – nelengva, nes norime matyti save kuo geriausioje šviesoje. Bet štai – perskaitėme mažytę Evangelijos ištrauką. Širdis pradėjo plakti karščiau, prašviesėjo protas ir sąmonėje tik vienas troškimas: Kad taip gyventi! Kaip nuostabu! Kaip tikra!.. Jei taip atsiliepiame į Evangelijos žodį, reiškia ji pasiekė mūsų širdis (o širdis šventųjų tėvų literatūroje yra jausmų vieta: tai pati giliausia mūsų dvasio vieta, mūsų būties šerdis). Mane pasiekė; aš tai supratau; Dievas atskleidė man tai, kas jau pasėta (ir tai reikia išdaiginti, apginti ir sustiprinti) ir daro gimtu Gelbėtojui Jo Žmonijoje ir, reiškia, jau yra mano prisijungimo prie Jo Visumos pradmuo. Jei mano širdis atsiliepė, mano protas prašviesėjo, pagyvejo mano valia ir visa mano esybė įsitempė noru gyventi taip, atsiliepti į šiuos žodžius visu savo gyvenimu – aš ne tik pažinau save, aš sužinojau kažką naujo apie Dievą. Nes jei aš nors truputį į Jį panašus, tai reiškia itr Jis į mane truputį panašus. Ir, pažindamas save, aš pažįstu Jį.
Bet būna akimirkos, kai skaitant mūsų niekaip nepasiekia viena ar kita Evangelijos ištrauka. Mes skaitome akimis, skaitome protu ir suprantame viską, kas ten pasakyta. Bet lieka jausmas, kad tai mūsų niekaip neliečia. Ir tai reikia pripažinti; nereikia dirbtinai savęs kaitinti, užsukti save taip, kad lyg tai atsilieptume į tai, į ką neatsiliepiame.
Skaitydami Evangeliją jūs tikriausiai pastebėjote, kad Gelbėtojas kalbėjo ištisoms minioms. Toje minioje buvo žmogus, kuris turėjo klausimą Kristui ir Kristus atsakydavo į tą klausimą. Bet ar susimąstėte, kaip reaguodavo į tai aplinkiniai žmonės? Žmogus klausdavo to, kas jame jau prinoko, ką jis aiškiai yra suvokęs; bet minioje buvo ir tokių žmonių, kuriems tas klausimas tik bręsdavo. Išgirdę klausimą ir Išganytojo atsakymą tie žmonės suklusdavo, nes žinojo, kad tai juos kažkaip liečia, nors tai dar nebuvo atsakymas į kol kas „nesuformuluotą“ jų pačių klausimą. Bet jie stengdavosi įsiminti tą atsakymą, žinodami, kad anksčiau ar vėliau šis atsakymas išspręs kol kas dar negimusį klausimą.
Bet buvo ir tokių žmonių, kuriems šis klausimas net neiškilo ir kurie, galbūt, tik gūžtelėdavo pečiais, pažvelgdavo vienas į kitą ir sakydavo „Ko jis klausinėja nesąmonių? Ir kodėl Jėzus jam atsakinėja? Beje, atsakinėja taip pat kvailai, kaip kvailai tas žmogus paklausė – kas čia per pokalbis?“ Mes būname tokie žmonės, kai skaitydami Evangeliją neatsiliepiame.
Bet būna ir taip, kad vieni ar kiti Kristaus žodžiai mums atrodo kieti, nepriimtini ir mes negalime jų priimti. Prieš keturiasdešimt metų savo parapijoje vedžiau pokalbį apie palaiminimus: palaiminti jūs, kai jus keikia, kai išvaro, kai apie jus kalba piktai dėl Manęs: džiūgaukite ir linksminkitės... Ir pamenu, viena pagyvenusi parapijietė pasakė: „Tėve Antonijau! Tą - Ačiū! – pasilikite sau. Aš prisikankinau savo gyvenime ir man pakaks kančios. Netrokštu sau tokio palaiminimo!“ Atsakydama man ji iš tikrųjų atsakė Išganytojui Kristui: „Nenoriu tavo palaiminimo, nenoriu kankinio palaiminimo, nenoriu atmesti ir žmonių nesuprasto, atokiai stovinčio palaiminimo! Jei tu jo nori – nešk kryžių, mitko Golgotoje, - aš neisiu į Golgotą ir į kryžiaus kelią žingsnio nežengsiu. Aš jau pakankamai prisivaikščiojau tais keliais per visą savo ilgą ir sunkų gyvenimą“. Ši moteris visiškai nemelavo; ir aš esu tikras, kad Kristus jos žodžius priėmė kur kas tikriau, nei būtų išgirdęs „Kaip tai nuostabu!“, o ji net pirštu nepaliestų kryžiaus, kurį reikia imti ant pečių ir nešti.
Todėl turime skaityti Evangeliją atviru protu, kad susitikdami su Kristaus poelgiu, matydami Jo santykį su žmonėmis, girdėdami vienam ar kitam žmogui skiriamus Jo žodžius, išgirsdami tai, ką Jis sako mokiniams, tai, kas skirta mums – regėti ir girdėti tiesoje, vidinėje tiesoje, su pasiryžimu ištarti: „Taip, Viešpatie! Tai bus mano įstatymas, nes dabar suprantu, kad nors ir užuomazgoje, bet yra vidinis mano gyvenimo įstatymas. Negaliu prie šito prisiliesti, aš tiesiog nesuprantu apie ką Tu kalbi; o to priimti dar negaliu – niekaip negaliu priimti! Gal kada nors ir išaugsiu, bet dabar - ne!“
Ir jei galėtume rasti Evangelijoje nors vieną ar kelias tokias vietas, apie kurias galėtume pasakyti, kad tuose žodžiuose aš tarsi pamačiau save Kristaus asmens veidrodyje, mes galėtume pradėti gyventi krikščioniškai; būti ne tik vienų ar kitų taisyklių vykdytoju, bet galėtume augti iki savo matmens, savotiškai panašėti į Kristų. Nes panašėjimas į Kristų visiškai nereiškia dirbtinio, išorinio panašėjimo: tai laipsniškas įaugimas į tai ką apaštalas Paulius vadina Kristaus protu; ir kai jis kalba apie Kristaus protą, jis kalba apie Kristaus Gelbėtojo valios, minties ir širdies turinį.
Nuo to pradėti galime visi; ir mums žinoma iš gyvenimo, kad daugelis šventųjų, daugelis atsiskyrėlių savo dvasinį kelią pradėjo nežinodami to, ką, būdami raštingi, žinome mes. Mus supa žodis, kurį girdime ir galime skaityti. Daugelis atsiskyrėlių savo dvasinį gyvenimą pradėjo nuo kokio nors jų širdis palietusio posakio. Gali būti, kad kai kurie iš jūsų skaitė „Atvirus klajoklio pasakojimus“. Jį pribloškė viena apaštalo Pauliaus frazė: „Nepaliaujamai melskitės“. Ir jis pradėjo ieškoti atsakymo į tuos žodžius, nes jie pataikė tiesiai į širdį, - ir rado jį Jėzaus maldoje.
Mes žinome ir kitų žmonių pavyzdžius, kurie išgirdo tai, ką dešimtis kartų girdėjo bažnyčioje arba iš žmonių; bet pirmą kartą išgirdo – ne ausimis, o tarsi vidujai, ir pradėjo gyventi naujai. Tai visiškai nereiškia, kad mes turime teisę ar, kad būtų protinga pasakyti: „Aš gyvensiu tik tuo, ką pažinau“. Tokiu atveju mes niekad neišaugsime iš savęs, tada mes augsime ilgai ir lėtai. Mes gyvename tokioje žmonių aplinkoje, kuri jau du tūkstančius metų priima į širdį, nešioja ir gyvena pagal Kristaus žodį, Kristaus įvaizdį. Ir mes galime ne tik gilintis į Evangeliją, bet ir įsiklausyti į šventųjų tėvų mokymą, skaityti jų kūrinius, kaip galima giliau žvelgti į jų gyvenimus ir patirti kuo didesnę naudą iš kiekvieno tokio susitikimo.
Žinoma, kad be to yra ir ribojantys priesakai, kurie mus perspėja: jei esi tuo keliu, tai priblės tavyje šviesa, suakmenės širdis, tu iš gyvenimo kelio pasuksi į mirties kelią. Į tai taip pat reikia atkreipti dėmesį. Šia prasme dešimt Senojo Testamento įsakymų yra toks perspėjimas: tai gyvenimom kelias; ir jei pasuksi iš jo, tai įžengsi į mirštančiųjų sritį, tamsos ir sugriovimo sritį.
Tokios yra įžanginės sąvokos, kurias, kaip man atrodo, reikia išmąstyti, išgyventi, iki kurių reikia prieiti anksčiau, nei žengti į konkretų dvasinio gyvenimo žygdarbį. O dvasinio gyvenimo žygdarbio esmė glūdi tame, kad niekada nelikti surambėjus. Atsiskyrėlis yra tas, kuris nuolat randasi vidiniame judėjime, ne betvarkėje, o tikslingame judėjime. Ir, kad tai, ką mes jau žinome apie gyvenimą, apie Dievą, apie tiesą, apie, apie šventumą, taptų realybe, reikia labai daug kovoti; reikia daug ką įveikti savyje, tam, kad Kristaus kelias būtų tiesus ir lygus. Apie tai kalba visi atsiskyrėliai, nurodydami, kaip elgtis ir ką daryti; apie tai savo patarnavimais kalba Bažnyčia, apie tai kalba tos maldos, kuriomis nuolat meldžiamės – ryte, vakare, įvairiomis mūsų gyvenimo progomis.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą