Ispaniškosios Meksikos keliais

Aurimas Andriušis

Meksika mums — egzotiško ir tolimo pa­saulio įvaizdis. Vieniems ji asocijuojasi su senųjų majų ir actekų civilizacijų didybe, ki­tiems — su didžiausia beuždūstančia nuo smogo pasaulio sostine, dar kitiems — su korida, sombrero, gitaros muzika ar futbolu. Taip, visa tai yra tenykštės krauju ir prakaitu persunktos žemės realybė, kaip realus kasdieninio darbo ritmas, pažįstamų rūpesčių ar kalendoriniu švenčių seka.

Meksikos kelias į dabartį būdingas Lotynų Amerikos šalims. Jis susiformavo negailestin­gai kovojant dviem priešiškoms kultūroms — pavergtųjų ir užkariautojų. Buvo praėjęs ket­virtis šimtmečio nuo Naujojo Pasaulio atra­dimo, kai 1517 m. vasario 8 d. ispanų ka­pitonas Franciskas Fernandesas de Kordoba pirmą kartą išsilaipino dabartinės Meksikos teritorijoje, Jukatano pusiasalyje. Pirmoji pa­žintis be sentimentų — sunkiai sužeistas mūšyje su majais įgulos vadas spruko atgal į Ku­bą. Tolesnė istorija mums gerai žinoma: pra­sideda konkista — užkariavimas, kruvinasis Imperinių Ispanijos karalystės ambicijų pusla­pis. Ispanų kolonizacija iš esmės pakeitė šalies etninę struktūrą, ių kalba tapo ne tik dominuojanti, bet ir vienijanti naują visuome­ninę bendriją. Išvystytos indėnų žemdirbys­tės rajonai centrinėje Meksikoje, actekų, taraskų žemėse tapo kolonizatorių atsparos centrais. Ant sugriautųjų miestų pamatų kūrė­si nauji, jau ispaniškų statybos tradicijų pa­grindu. Visuomeniniame gyvenime įsitvirti­no kreolai — ateivių ispanų ainiai, sparčiai daugėjo metisų, ir tik nedidelis nuošimtis tikrųjų šios žemės šeimininkų kantriai nešė sa­vo jungą. Ir dabar 4/5 visų Meksikos gyven­tojų metisai, reto meksikiečio gyslomis nete­ka indėniškas kraujas. Laikas sulydė ne tik kraują, bet ir papročius, legendas, tradicijas ir šventes, meną ir amatus į vieną įspūdin­giausių Naujojo Pasaulio civilizacijos fenome­nų — meksikietiškąjį.

"Mirusiųjų šventės" suvenyrai

Du tūkstančiai kilometrų, įveiktų kolonijinę epocha bei nepriklausomybės kovas menan­čiomis vietomis, užkrėtė meile ir nostalgija šiai nuostabiai žemei.. Pirmoji pažintis su šia katalikiška šalimi įvyko vienos reikšmin­giausių ir meksikietiškiausių „Mirusiųjų šven­tės“ išvakarėse. Tai linksma šventė, po gedu­lingų apeigų laisvame kapinių kampe ar jų pašonėje vyksta triukšminga prekyba, o mar­ga suaugusiųjų minia pradeda linksmintis. Pramogauja ir vaikai. Karnavaliniais rūbais, barškindami žaisliniais skeletais, mosuodami karsto pavidalo piniginėmis, jie kaulija iš pra­eivių pinigų ar dovanų. Greta kiti ramiausiai čiulpia cukrinius griaučius ar šokoladines kaukoles. Nuo vaikystės meksikiečiams pažįstama karnavalinė, besišypsanti mirtis tik­riausiai yra aidas senosios actekų pasaulėjau­tos, laiką matuojančios gyvybės ir mirties vienove.

Meksikoje gausu šimtmetinių tradicijų. Vie­na jų — tai didieji, jau keturi amžiai rengiami penktadienių turgūs Tolukoje (Toluca), su­traukiantys plačių apylinkių indėnus su savo gaminiais. Toluka (indėn. Tolokan —„vieta, kur nulenkiame galvas^“) — viena iš 31 vals­tijos sostinė, pastatyta beveik 3000 m aukšty­je. Tai aukščiausiai pakilęs šalies miestas. Jo rimtį saugo du baltasniegiai vulkanai Istaksiaatlis (Baltoji motina) ir Popokatepelis (Rūkstantis kalnas). Legenda pasakoja, kad nepaklusni deivė už sunkią nuodėmę buvo paversta kalnu, o mylimasis jos nepaliko, ir abu nuo to laiko stovi žemės rūpesčių sargyboje.

Indėnų legendos ispanų lūpo­mis — tai nenuostabu. Daugybė kaimų, mie­stų, gamtovardžių yra indėniškos kilmės. Val­stybės herbo erelis, draskantis gyvatę, taip pat atklydęs iš senųjų legendų. Indėniška praeitimi čia didžiuojamasi. Net kolonijinės Meksikos laikais dažna aristokratiška kreolų šeima prie savo ispaniškų pavardžių prisidė­davo kokio nors žymaus indėnų vado vardą. Beje, didingi vulkanai saugo ne tik padavimus,- šalia vingiuojanti puiki keturių eilių autostrada primena, jog esame vis „besivys­tančioje“ šalyje. Žinoma, svečiui prabėgomis sunku pajusti visas ekonomines, socialines, politines problemas. Tačiau ir nevartant sta­tistinių ekonominės apžvalgos žinynų, aki­vaizdu, jog Meksika — didelės ateities šalis, įkandin Brazilijos ir Argentinos reprezentuo­janti Lotynų Amerikos veržlumą. Nepaisant technikos progreso, vis dėlto daugiausia žmonių užimti žemės ūkyje — apie 40%, per­pus mažiau yra darbininkijos bei dirbančių aptarnavimo sferoje. Pastarųjų kasmet daugė­ja plečiantis turizmo ir poilsio industrijai.

Vienas iš labiausiai turistų pamėgtų marš­rutų yra Guanachuato (Guanajuato) miestas ir jo apylinkės, menančios pirmuosius kolonis­tus ir kovą už Meksikos nepriklausomybę. Pravažiuoti keli šimtai kilometrų į šiaurės rytus nuo sostinės nevargina. Vėl lygi greitkelio juosta, o pusiaukelėje, išsukus link provincijos miestelių, - ne prastesnis plentas. Keliai Meksikoje geresni už mūsų. Juos išlaikyti pa­deda ir mokesčiai, kurie, važiuojant federaliniais keliais, renkami kertant valstijų sienas. Mokesčiai diferencijuoti — priklauso nuo transporto rūšies. Kiekvienas toks pinigų su­rinkimo punktas kartu ir penkių minučių poil­sis. čia ir būtiniausių prekių parduotuvė, už­kandinė, degalinė ir atkaklūs gatvės amati­ninkai bei kulinarai. Neatsiejamas peizažo atributas — automatais ginkluota policija. Ginklą ir mundurą meksikiečiai gerbia. Dar Meksiko aerouoste išgąsdino televizoriaus ekrane pamatytas koks šimtas orių generolų sostinės Dailiųjų Menų Rūmuose. Mat tuo me­tu prezidentas Karlas Šalinas de Gortaris (Carlos Šalinos de Gortari) pirmą kartą pre­zidentavimo metu tautai ir kongresui dėstė savo politinės programos perspektyvas. Beje, Meksikos nepriklausomybė paskelbta 1821 m. ir iki 1946 m. su labai retomis išimtimis šalį valdė tik prezidentas ir generolai. Gink­luotas automatu ir gumine lazda policininkas budi ne tik prie banko, bet ir didesnėje uni­versalinėje, antikvarinėje parduotuvėje, mu­ziejuose, kur pas mus snaudžia moterėlės. Akis greitai pripranta prie ginklo ir jo nebepastebi, užtat smalsumą žadina neįprastas gamtovaizdis. Du trečdaliai šalies gyventojų susitelkę Meksikos aukštikalnėje —1000 m virš jūros lygio. „Kiekvienas kaimas turi savo kalną“ - mėgstamas čia posakis. Ir iš tikro, gana dažnas provincijos miestelio vaizdas — įkalnėje išsistiebę bažnyčios bokštai, šalia ne­didelė aikštė, sekmadieninių turgų vieta, val­džios pastatai ar mokykla ir į šonus bėgančios gatvės, apstatytos vieno-dviejų aukštų mūri­niais trobesiais. Senųjų namų stiliuje vyrauja ispaniškoji tradicija. Daugybė kambarių išsidėstę aplink vidaus kiemelį, lauko sienose mažai langų, stogai nusėti betoniniais cilindro formos rezervuarais vandeniui šildyti. Kon­trastas gelsvai rusvai pakelės monotonijai — dykumos horizonte ar kalnų atšlaitėje žaliuo­jantys kaktusai ir agavos, kurių yra keli šimtai rūšių. Agavos — ne vien egzotiško peizažo dalis. Šie augalai čia plačiai vartojami buity­je ir pramonėje. Jie ir gyvatvorės, ir pašaras galvijams, ir kuras, statybinė medžiaga. Netgi kapai apsodinami kaktusais. Maistui naudojamos jų sultys, minkštimas ir vaisiai, o stiebai — audinių gamybai. Alkoholis ir far­macija, dažų produkcija —matyt, tai dar ne visos šių augalų panaudojimo galimybės.

San Migelis de Aljendė (San Miguel de Allende), Dolores Hidalgas (Dolores Hidalgo), Keretaras (Oueretaro) — romantiškos Ir hero­jiškos praeities miesteliai, supantys Guanachuatą. Pirmasis Šioje grandinėje — Kere­taras, tokio pat vardo valstijos sostinė, išsi­dėsčiusi vaizdingoje lygumoje. Šis miestas tu­ristiniuose prospektuose skambiai vadinamas pasauline opalo sostine. Dar actekų imperijos laikais čia buvo garsios opalo kasyklos. Ispanai šią indėnų gyvenvietę išpuoselėjo iki ža­vaus kolonijinės architektūros miesto. Jį kaip styga kerta grakštus antrą šimtmetį baigiantis 9 kilometrų ilgio akvedukas, pasak padavimo — vietinio barono meilės žaviai vandens nešėjai vienuolei įrodymas. Netoliese, Varpų kalne, 1867 m. birželio 18 d. su savo gene­rolais buvo sušaudytas Napoleono III statyti­nis imperatorius Maksimilianas, atstovavęs okupaciniam prancūzų režimui. Dabar šioje vietoje stovi didingas nepriklausomybės kovų monumentas.

Akmeniniai memorialai ar kuklesni pamin­klai indėnų ar išsivadavimo laikų herojams — įprastas vaizdas ne tik Meksikos miestų aik­štėse, bet ir paplentėse, atokesnėse vietovė­se. Todėl ir du tapybiški miesteliai San Mige­lis de Aljendė ir Dolores Hidalgas — ne išim­tis. Pirmasis žavus puikiai išsilaikiusiais aris­tokratiškos viduramžių architektūros paminklais ir didžiausia meno mokykla šalyje, an­trasis— Meksikos laisvės simbolis, čia 1810 m. rugsėjį, tuomet dar Doloro kaime, prasidė­jo pirmasis sukilimas, siekiant išsivaduoti iš metropolijos gniaužtų. Jam vadovavo vėliau rojalistų sušaudytas vietinis šventikas Migelis Hidalgas. Vienas pirmųjų maištingajam kuni­gui pasidavė šalimais esantis Guanachuatas. Tai miestas paminklas, miestas gražuolis. Vy­riausybės parėdymu jame uždrausta moder­naus stiliaus statyba. Šimtatūkstantinis Guana­chuatas yra Meksikos nepriklausomybės lopšys. Jame, jo apylinkėse prasidėjo ne­priklausomybės judėjimas, šiose vietose vyko nuožmūs mūšiai tarp sukilėlių ir karūnos ša­lininkų. Apie tai byloja ir ant aukštos kalvos sustingusi didinga kario, sutraukiusio ver­govės grandines, statula. Pats miestas, išsi­dėstęs plačiame kalnų tarpeklyje, įkurtas 1534 m. Ankstyvieji ispanų kolonistai, o vėliau si­dabro magnatai perkėlė i mūrą savo senosios tėvynės tradicijas ir dvasią. Siauros vin­giuotos gatvelės susieina į jaukias aikštes ir vėl išsisklaido spalvingų, sulipusių į korį iš namų spiečiuje. Centre tuzinas meksikietiškojo baroko ir vėlesnių laikų stilių baž­nyčių. Greta — puošnių ir kuklių fasadų rū­mai, įvairios įstaigos, restoranai ir viešbučiai.

Kubileto kalnas su 20 m aukščio 80 tonų Kristumi

Pats šviesiausias ir didžiausias pastatas centre — universitetas. Nors universitetui tik ketvirta dešimtis, tačiau humanitarinės tradicijos čia turi gilias šaknis. Miestas didžiuojasi teatru, kuris kasmet tampa tarptautinio servantinos festivalio centru, sukviesdamas operos, bale­to, liaudies šokių, dramos, klasikinės muzi­kos artistus bei dailininkus iš viso pasaulio. Ne tiek muziejai, klek paslaptingos požeminės gatvės, gausybė mugių ar maldininkų pamėg­tas Kubileto kalnas šalia miesto, vainikuo­tas 20 m aukščio 80 tonų Kristumi, traukia tu­ristus. O kartu ir gausybė užeigų, nepriekaiš­tingas aptarnavimas, proga įkvėpti skaidraus kalnų oro. Pats miestas užsiėmęs kasdieniais rūpesčiais, žavi rami provincinė gyvenimo tėkmė. Kai rytą miestą pažadina skardūs bažnyčių varpai, kviečiantys maldai ir darbui. Gatves užtvindo prekijų klegesys ir specifi­nis, čia pat ant grindinio gaminamo, kepamo maisto kvapas. Vakare miestas tampa panašus į dekoraciją „Sevilijos kirpėjui“— slėpiningas šviesos ir šešėlių žaismas, gardus alus lauko kavinėje ir, žinoma, gitaros lydima aistringa meksikietiška daina.

Nuotaikinga liaudiška melodija lydėjo ir priešinga nuo Guanachuato kryptimi, keliau­jant prie Ramiojo vandenyno pakrantės per­lo Alcapulkos. Pakeliui du istoriniai miestai Kuernavaka (Cuernavaca) ir Takskas (Taxco). Pastarasis vertas išsamesnio aprašymo. Taks­kas — nacionalinis monumentas, pasaulio si­dabro sostinė, fotografų svajonė,— šie gidų superlatyvai — beveik tiesa. Miestas yra Sie­ra Madrės kalnyno širdyje, beveik 3000 m aukštyje įsitvėręs į stačius šių kalnų šlaitus. Siauros, beveik vertikalios gatvės sunkiai įvei­kiamos pėstiesiems, užtat keliems šimtams folksvagenų-taksi savininkų garantuoja amži­ną uždarbį. Miesto centrą vainikuoja didin­gas šventųjų Prisko ir Sebastijono katedros siluetas. Takskas šlovę pelnė gausiais sidab­ro telkiniais. Tai seniausias sidabro kalnakasy­bos centras Šiaurės Amerikoje. Kuklus indėnų kaimelis aptiktas Hernano Korteso, praėjus keleriems metams po Meksikos užkariavimo pradžios, tapo intensyvios šio tauraus metalo gavybos centru. Mūsų Palangos dydžio mies­te yra per 500 sidabro parduotuvių. Čia gali pamatyti daug įvairesnių sidabro gaminių, kainos žemesnės. Bet labiausiai nustebino šių įstaigų apsauga: jokios signalizacijos — tik spynos ir sklendės. Be sidabro gaminių, Takskas garsėja ir tradiciniais indėniškais ver­slais—keramika, vario bei alavo dirbiniais, veidrodžiais, siuvinėta medvilne, liaudies tapyba, gitaromis.

Ir štai pagaliau iš svaiginančių senovės aukštumų nusileidę į Ramiojo vandenyno pakraštį, atsiduriame šių dienų pasaulyje. Tai Akapulkas — vienas garsiausių pasaulio ku­rortų. Atogrąžų klimatas ištisus metus, trupu­tis Riveros, truputis Floridos, truputis Vest Indijos, o šiaip — puspenkto kilometro ilgio įlanka su daugiau kaip 20 paplūdimių. Ir nors vietovė žinoma nuo 1512 m., vietines tradicijas primena nebent stilizuoti šiaudastogiai restoranai, imituojantys žvejų sodybas. O viena seniausių atrakcijų, kas vakarą jau keliasdešimt metų sutraukianti turistaujančius žioplius,— naktiniai kelių drąsuolių — profe­sionalų šuoliai nuo uolėto 30 m skardžio į siaurą pakrantės tarpeklį. Tokių kaip pas mus, neturinčių kuo užsiimti, žmonių vaka­re centrinėje kurorto gatvėje nepamatysi, nes viskas, ko geidžia poilsiaujantis, yra vieš­butyje. Brangiausias numeris viešbutyje kai­nuoja. 1200 dolerių parai. Kas kita paplūdi­myje. „Amigos“ — įkyriai maldaujantys pre­kiautojai Šaltu alumi, kola, sidabro papuo­šalais ar kurortiniu trikotažu nori nenori ver­čia slėptis sūriose, karščiu alsuojančiose ban­gose. Bet ir čia ramybę reikia išsikovoti, atsikratant katerių savininkų gundančių siūly­mų išbandyti jų techniką, pasikratyti ant ban­gų apžergus tempiamą guminį bananą ar, įsibėgėjus vandens slidėmis, pasklandyti pa­rašiutu. Taigi pagundų daug, o kiaurakišeniui svarbiausios pasaulio šalies reprezen­tantui belieka pasipliuškenti ant viešbučio stogo esančiame baseine ir, atsirėmus į turėk­lus, pasvajoti, žvelgiant į naktinio Akapulko žiburius.

Meksikas—Vilnius

Mokslas ir Gyvenimas 1990/10