Apeiginės aukos elgetoms

Albinas Rekašius

Apie dėmesį elgetoms kai kuriose apeigose mažai rašyta, labiau buvo do­mimasi elgetavimo problemos socialine puse. Apie elgetas kalendorinėse apei­gose, pasakose, taip pat lietuvių mito­logijoje savo darbuose mini N. Vėlius, M. Gimbutienė ir A. J. Greimas.

Šiame straipsnyje pabandysime inter­pretuoti tuos išmaldos davimo atvejus, kai pastebimas ryškus apeigiškumas, o duodamą išmaldą galima aiškinti ne tik (ir ne tiek) kaip socialinę paramą nus­kurdusiam, o kaip auką, ikikrikščioniš­ko ritualo dalį. Pirmiausia reikėtų pa­žymėti tris šalpos rūšis: išmalda — tai, ką elgeta gauna, „išmeldžia“ kaime šio­kią dieną (truputis duonos, lašinių, mil­tų, keletas bulvių, kiaušinių ir kt.); pa­gerinta Išmalda - tai, kas elgetai duo­dama per krikštynas (gimtuves), vestu­ves, vardines, darbų pabaigtuves ar kai kurias kalendorines šventes (pvz., per Velykas — gabalas pyrago, dešros, mė­sos ir kitų valgių, kurie pasitiekiami savo šeimai ir svečiams); auka — su apeiginiais niuansais duodama du, tris kartus per metus, dažniausiai per Žoli­nę, Visus Šventus, Vėlines, kartais per Kalėdas, šermenis ir mirusiųjų atminimus (devintines, trisdešimtines, keturiasdešimtines arba metines). Skiriasi ir tai, kas duodama, ir davimo pobūdis — specialiai vežama arba nešama auko­ti. Kaip matysime toliau, apeiginė au­ka nuo kitų šalpos formų skiriasi sak­rališkumu bei archajiškumu. R. Rimantie­nės nuomone, „Auka (...), vienas se­niausių kulto elementų — dovana die­vams ar dvasioms, tikintis, kad prašy­mas ar pageidavimas išsipildys. Auka atsirado pirmykštėje bendruomenėje. Lietuvoje atsekama nuo ankstyvojo neo­lito (IV tūkstantmetis pr. m. e.), bet greičiausiai buvo praktikuojama ir anks­čiau. Aukos buvo skandinamos, degi­namos, užkasamos į žemę, padedamos tam tikroje vietoje“ (TLE, t. I). Šia­me straipsnyje aptarsime dar vieną, tik­riausiai vėlesnį ir gal pakeitusi mus aukojimo būdus — dalijimą, dovanojimą bei šio reiškinio specifiką.

Kalendorinių švenčių aukos

Sakrališkumas būdingas ne visų kalen­dorinių švenčių šalpai, o tik aukščiau minėtoms. Švenčių auka turi senas iš­takas. Tą rodo ne tik archeologiniai duomenys, bet ir aukojimo tradicijos, išlikusios net iki šio amžiaus vidurio. Elgetai suteikiamas sakralinio asmens sta­tusas, jo prašoma pasimelsti už mirusius, už ligonius,— kad išvengtų įvairių nelaimių. Už tam tikrą užmokestį (auką) elgeta įpareigojamas atlikti sakralinį veiksmą (apeigą). Tomis dienomis el­getos nevaikšto po kaimus (išskyrus retas išimtis), t. y. „neubagauja“, au­ka jiems atvežama specialiai, lyg priva­lomas atlygis. Tai tikriausiai vėliau ga­lutinai įtvirtino paprotinė teisė. Pabrėž­tina, kad aukojimo apeiga — dviplanis reiškinys: profaniškas (buitinis maisto davimas) ir sakralinis (ypatingas auko­jimo laikas, aukos paskirtis ir prasmė).

Žolinės aukos. Turimais duomenimis, per Žolinę dažniausiai aukojami grūdai ir duona. Duodama naujo derliaus ru­gių ir kviečių bei šviežiai keptos duo­nos, kuri raikoma dideliais gabalais arba storomis riekėmis, kepamos nedidelės bandelės (Tverečiaus apylinkėje jos va­dinamos „kukelėmis“). Kapčiamiesčio apylinkėje elgetoms kepama duona turė­jo specialų pavadinimą „dziedaduonė“ (plg.: „Kalėdų diedas“, Vidurio ir Rytų Lietuvos Užgavėnių vyriškos būty­bės iškamša vadinama „diedu“, „diedeliu“). įdomu, kad „dziady“ baltarusių ir lenkų kalba reiškia protėvį, jo vėlę, o čekiškai „nebožtik“ — „velionis“ arti­mas „nebožak“ — vargetai. Dažniausiai pasitaikantis pavadinimas XX a. pirmoje pusėje — „Ubaginė duona“. Tverečiaus apylinkėse pasakojama, kad didelius duonos kepalus lauždavo į keturias da­lis ir dalindavo, prikepdavo „kukelių“ tiek, kiek toje šeimoje būdavo mirusių­jų, kartais duonoje pirštais padarydavo tiek įspaudų, kiek mirusiųjų, už kuriuos turi elgetos pasimelsti. Matyt, „pasotinutas“ turėjo būti kiekvienas velionis. Gal­būt ir pats elgeta galėjo būti suprantamas kaip velionio persikūnijimas. Tve­rečiaus apylinkėse teko užrašyti tokį pa­sakojimą: „Kai mirė mano pamotė, aš nuvažiavau Adutiškin, turėjau namie kepto pyrago gabaliuką, (...) nunešiau ubagėliui .(...),- kad pasimelstų už Pau­linos sielą. Rytojaus dieną susapnavau ją, (...) sakė: „Labai tau ačiū už pyragą!" Panašūs tikėjimai mitologinių sak­mių forma užrašyti daugelyje Lietuvos vietų. Iš XVI a. žinoma, kad mirusia­jam į karstą įdėdavo duonos, o elge­tos pavaišinimas, remiantis senąja pasau­lėjauta, gali atitikti mirusiųjų vaišinimą, nes, N. Vėliaus nuomone, „Elgetoms atitekdavo vėlėms arba jų dievui skir­tas maistas“. Apeigine auka galima lai­kyti ir naujo derliaus grūdus. Dažniau­siai aukodavo rugių ir kviečių grūdus, kuriuos per Žolinę veždavo šventinti, vėliau sumaišydavo su sėklai skirtais grū­dais. įdomu, kad dalį grūdų atpildavo kunigui, o kitą išdalindavo elgetoms. Tiesa, kartais grūdų ūkininkai duodavo ir šiaip paprastą dieną, bet nenoriai, nes buvo brangu. Iš archeologinių duo­menų, senųjų aprašymų žinoma, jog grūdų dažnai aptinkama įkapėse, grūdais būdavo barstoma laidojant.

Retesniais atvejais per Žolinę duoda­vo „saują linų“, avies kulšį. Duoną ir grūdus elgetos imdavo tik per Žolinę, o kitais kartais prašydavo pinigų. Be­veik nepasitaikydavo, kad per Žolinę elgetos būtų „kieminėję“, kaip kad atsi­tikdavo, per Kalėdas ar Velykas.

Kur šios šventės ištakos? Manyčiau, jog seniausiose rugiapjūtės pabaigtuvių apeigose, išsilaikiusiose net iki XX a. vidurio. Krikščioniškuoju laikotarpiu ga­lėjo sutapti arba būti suderintos su ka­talikiškos bažnyčios liturgija ir su šv. Marijos dangun ėmimo švente. Taip yra atsitikę su daugeliu kalendorinių šven­čių, „sukrikščioninti“ ir atskiri tautosa­kos kūriniai. Pagonybės laikotarpiu šias apeigas atlikdavo arba jas organizuo­davo ir joms vadovaudavo žyniai. Se­najai religinei sistemai irstant, šias funkci­jas pasidalijo krikščionių dvasininkai ir elgetos (buvę žyniai?). Rekonstruoti šios tradicijos pokyčius sudėtinga, tačiau toks funkcijų pasidalijimas XIX a. antroje — XX a. pirmoje pusėje — realybė. Galbūt pirmaisiais krikščionybės gyvavimo Lie­tuvoje šimtmečiais, kol ji dar nedomina­vo lietuvių tautos gyvenime, vykstant konfrontacijai tarp dviejų pašaulėžiūrų, lietuviai valstiečiai mieliau atiduodavo auką pavargėliams (išstumtiesiems, nete­kusiems ankstesnio statuso, bet žmonių gerbiamiems žyniams?), o vėliau apeiga virto paprotinės teisės įtvirtinta tradi­cija.

Visų Šventų ir Vėlinių aukos. Šių švenčių aukojimai pasižymi ypatingu dė­mesiu mirusiesiems, lygiai kaip ir Kū­čių, šermenų bei atminimų apeigose svarbiausi yra mirusieji, protėvių vė­lės, kurios dažnai įsivaizduojamos zoomorfiškai — paukščiais ar gyvuliais. Tai senojo nekrokulto atspindžiai.

Dažniausiai pasitaikanti, auka — prieš šias šventes papjauto gyvulio skerdie­na. Tiesa, kartais, kaip ir per Žolinę, aukodavo duonos. Dar mūsų amžiaus pradžioje buvo pjaunama avis arba avinas. Elgetoms veždavo kulšis, turtin­gesni — visą avį, iš anksto sukapotą ga­balais (Lygumos, Luokė, Kairiai, Varniai, Skirsnemunė). Žemaitijoje paskerstos avies mėsos buvo vežama ir Kalėdų rytą. Tokia auka, kiek galima spręsti iš negausios medžiagos, būdingesnė Vidurio Lietuvai ir Žemaitijai. Dėsnin­ga, kad, kaip ir per Žolinę, taip ir per Visus Šventus, Vėlines elgetos „tik ant šventoriaus būdavo, nevaikščiodavo nie­kur“, „sėdėdavo ir giesmes giedoda­vo, melsdavosi prie kapinių vartų abi­pus tako ir kapinių koplyčios“. Duo dant išmaldą buvo prašoma melstis už mirusius, kartais ui paliegusius, ligonius.

Įdomiai Visus Šventus ir Vėlines yra aprašiusi kraštotyrininkė Leokadija Pašikūnaitė.

„Senovėje per Visus Šventus ir Vėli­nių dieną visų kaimų vargingieji se­neliai susieina prie bažnyčių ir susėda. O žmonės važiuodami i bažnyčią visi sulig vienu — vieni daugiau, kiti mažiau atveža ką nors ubagams. Kiti papjau­davo avį ir išdalindavo. Atveždavo ra­gaišio, duodavo vieną kitą kapeiką. Kiti veždavo alaus su bačkele ir prisi­pylė uzboną eidavo per ubagų eiles su stikline“.

Įsidėmėtina, kad alus visose senosio­se lietuvių šventėse buvo vartojamas kaip ritualinis gėrimas, o jo nulieji­mas - auka protėvių vėlėms. Tokie pa­liudijimai užfiksuoti senuosiuose rašytiniuose šaltiniuose. Matyt, traukiantis iš paprastų žmonių gyvenimo aukojimo mi­rusiems ir jų globėjams tradicijai, tos aukos (avies kulšis, duona, alus) atite­ko elgetoms.

Šermenų (atminimų) aukos. Būdingiau­sia šermenų auka — mirusiojo drabužiai (Kapčiamiestis, Luokė, Skirsnemunė, Tverečius, Varniai). Jie elgetai paauko­jami per šermenis, tik po laidotuvių arba vėliau, per atminimus. Dažniausiai jie atiduodami elgetai, pirmajam užsu­kusiam po šeimos nario mirties. Tiesa, kartais atiduodavo ir šiaip vargingam žmogui — kaimynui, giminaičiui, davat­kėlei (Varniai). Dar ir dabar žmonėse gyvas posakis „smertelni marškiniai“. Tuo pasakomas visos kaimo bendruo­menės požiūris ir į kitus velionio nau­dotus daiktus. Dažnai elgetoms atiduo­davo ir smulkius reikmenis — vyrų skuti­mosi įnagius, kartais batus. V. Propas, remdamasis stebuklinių pasakų analize, įvairių tautų papročių aprašymais, apa­vą interpretuoja kaip būtiną dalyką, be kurio neįmanoma patekti į mirusiųjų pa­saulį. Elgetoms taip pat buvo atiduo­dami velionių moterų karoliai, šukos, skarelės ir kitokie mažmožiai. Archeolo­giniai duomenys rodo, kad ikikrikščio­niški palaidojimai ypač turtingi įkapių. Galbūt vėliau, įsigalint Lietuvoje krikš­čionybei, tai, kas anksčiau buvo dedama laidojant, atitekdavo elgetoms.

Dar po Antrojo pasaulinio karo kai kur būdavo sudeginami net ir užkre­čiama liga nesirgusių, „savo mirtimi“ mirusių žmonių ne tik drabužiai, bet ir kai kurie daiktai (velionio jaunystės lai­kų skrynios, kuparai, lovos ir pan.). To­kį elgesį mėginama aiškinti buitiškai ra­cionaliai — nereikia, trukdo, seni ir t. t. Tačiau iš rašytinių šaltinių bei archeo­loginių tyrinėjimų žinoma, kad velioniui pomirtiniame gyvenime prisireikšiantys daiktai būdavo deginami, skandinami ar užkasami. Beveik iki pat šių dienų Lie­tuvos kaime šalia drabužių ir daiktų aukojimo elgetoms, siekiant pamaloninti mirusįjį, gyvavo ir istoriškai seniausia aukojimo forma — velioniui priklausiusių daiktų deginimas.

Velionio drabužių ir kai kurių daik­tų išdalinimas elgetoms susisieja su iki­krikščioniškomis mirusiųjų, kilmingų ir turtingų žmonių turto dalybomis, kai bū­davo surengiamos žirgų lenktynės: to­liausiai nuo velionio namų padėdavo geriausią dalį, kurią gaudavo pirmas ją pasiekęs raitelis. Galima prisimin­ti ir buitines pasakas, kuriose gudrus prašalaitis (kareivis, muzikantas, čigonas) iš kvailokos našlės apgaule išvilioja įvairių gėrybių, pažadėjęs nunešti miru­siam jos vyrui. Tai ne vien žaismingi kūrinėliai — juose slypi archajinė pras­mė, kuri aiškėja palyginus minėtus per­sonažus su elgetomis — jie visi gene­tiškai artimi „svetimo“ prasme, o jumo­ristinį atspalvį įgavo vėliau, kai ilgai­niui sakrališka virto profanišku. Matyt, elgetos, kaip ir paminėti personažai, buvo labai artimi mirusiųjų pasauliui, skirtingai nuo kitų žmonių, labiau kon­taktuojantys su to pasaulio atstovais ir senojoje lietuvių pasaulėjautoje laikyti tarpininkais tarp gyvųjų ir mirusiųjų.

Lakoniškiausiai ir turbūt aiškiausiai au­kos elgetai prasmė išsakyta lietuvių pa­tarlėje: „Geriausia malda — išmalda“, senyvo žmogaus palydėta komentaru: „Dievą geriau paprašyti — duok uba­gui“ (Tverečius). Ši patarlė-metafora sle­pia daugiau archajiškos informacijos nei pasakyta žodžiais. Ikikrikščioniškoje lie­tuvių, kaip ir kitų tautų, religijoje die­vų paslaugos, protėvių pagalbos gali­ma buvo tikėtis tik atlikus konkretų veiks­mą — aukojimą. Krikščionybė teigia, kad kiekvienas į Dievą, gali kreiptis tiesio­giai ir bus išklausytas. Tačiau per šimtmečius susiklosčiusi kultūra negali pasi­keisti iš karto, viena religija su savo apeigomis negali staiga pakeisti kitos, todėl kurį laiką jos egzistuoja greta, susipina, perima viena kitos bruožus ir tokiu pakitusiu, mišriu pavidalu dar ilgai išlieka.

Panašiai yra atsitikę ir su aukomis elgetoms; tuo pat metu aukojama dviem skirtingoms institucijoms: ikikrikščioniš­kai ir krikščioniškai (senai-naujai; savai-svetimai). Aukojimas elgetoms — ne tik krikščioniška labdara, socialinė parama skurstantiems, bet ir pagoniškų apeigų fragmentas, transformuotas senosios pasaulėjautos reliktas. Tikėtina, kad nagri­nėtose kalendorinėse šventėse ir šerme­nų apeigose elgetos susiję su mirusių­jų pasauliu. Elgetos atlieka tarpininko funkcijas tarp skirtingų erdvių: profaninės (buitiškos, kasdienės, kurioje gyvena žmonės) ir sakralinės, kurioje gy­vena protėvių vėlės ir dievai — miru­siųjų globėjai, o aukojimas elgetoms sietinas su senovės lietuvių apeigų au­komis. Minėtų kultūrų sandūroje (o gal kiek anksčiau) elgetą pradėta įsivaiz­duoti kaip mirusiųjų dievo įsikūniji­mą ar pasiuntinį, galbūt kaip mirusio protėvio inkarnaciją, nes, anot S. Tokarevo, „elgeta socialiai toks pat, kaip ir miręs biologiškai“. Maždaug tuo pat metu elgeta galėjo būti laikomas ir der­lingumo dievybės inkarnacija (Žolinės aukos, aukojimo laikas ir paskirtis). O galutinai irstant senovės lietuvių religi­nei sistemai, elgeta galėjo perimti dalį žyniams priklausiusių funkcijų.

Mokslas ir gyvenimas 1990/10