Tuštybė

Kaip saldus pienas burnoje man žodžiai plūsta.

Klausytojai, lyg supami, didvyriškai užsnūsta.

Tad leiskit man smagesnį žodį tarti,

Idant pažintumėt mane, kaip savo nuodėmę, iš arti,

Iš lašo mėgstu pūst dangaus didumo vaizdą

Ir juo pridengt menkystės savo rūdijančią žaizdą;

Iš lašo mėgstu jūras, ežerus pripilti,

Iš nieko pūst pasakiško gausumo viltį.

Patinka man, kai žmonės regi

Aukščiau už debesis iškeltus mano vyzdžius,

Kai negyva esu iš gimdos išriedėjus ir neregė,

Kai neįstengiu amžinai apleist gimdyvės lizdo:

Toksai vaidinimas, kurio nėra, kurs tik atrodo,

Yra stiprybės mano amžinas aruodas.

Esu sena pana, taip sakant, devynių figūrų, 
Nuo pudros, nuo dažų ir nuo ko kito man sekrecijos prakiuro,

Išvirto akys ir dantų mazgai išbiro, 
Bet aš vistiek vejuos paskui kiekvieną vyrą.

Man dar pasiseka visokiom priemonėm sukelti dulkės,

Prie nužydėjusių krūtų priglausti kokį mulkį

Ir suvaidinti savo priešistorinę jaunatvę, Kuri taip greit sutręšo išnešta į gatvę.

Buvau daug kartų ištekėjusi ir vėl triukšmingai išsiskyriau

Ir daug kančių abortų kėdėse patyriau.

Daug kartų aš buvau pradėjusi, bet daigas neišaugo:

Dėl grožio linijos, dėl pompos jį pati užsmaugiau.

Aklieji mano pasekėjai tiki, kad manęs jau nėra,

O aš statau epochas, amžius, eras,

Dažnai matyti stebuklingi miestai,

Dangoraižiai, bulvarai, šaltos betoninės sienos,

O vien tik aš esu piktąja atsistojus piesta,

O vien tik aš esu, aš viena!

Aš majestotiškus statyti mėgstu rūmus,

Išvesti bokštus debesų aukštumo,

Išpuošti voniom, veidrodžiais ir blizgančiais parketais

Ir taip apsigyvent šauniausioj vietoj,             

Sukviesti daug svečių ir gert ir ištvirkauti,

Kad nieko nepritrūktų, nieko mūsų raute,

Ir kad nebūtų nieko iš esmės, tarp veidrodžių, tarp storų,

Tik aš viena ir parazitų pora.

Kas į mane stipriai nagais įsikabina,

Tą į vietas aukščiausias išnešu, kaip dujos cepeliną,

Ir vergiškai kabinas į mane, kas nori kilti,

O kilti su manim kiekvienas turi vilti...

Taip aš valdau pasauli, taip nustatyta tvarka

Visus kaip kūdikius vedu, paėmusi už rankos,

Ir man pačiai, tarp mūsų kalbant, dvokia tai kaip lino marka,

Bet mano garbintojų gaujai vis dar nepakanka.

Ateikit randezvous tarpe penkių ir septynių į mano parką

Ir pamatysit, kas ir kur ir kaip mane dažniausiai lanko,

Ir pamatysite, kad mano armija tik jums atrodo veikiančiais vulkanais:

Premjerai, dabitos, sulai ir panos!

O prieš mane jie eina keliais, laižo kojas,

Nes aš kelius i aukštumas nukloju,

Nes aš esu pati noblesse, patsai gyvenimo frontonas.

Ir nesvarbu man nieks, svarbu man geras tonas.

Yra žmonių, neapkenčiu jų baisiai,

Kurie it kurmiai žemę knaiso,

Ir nė per sprindį neprašoka savo įgimto prastumo,

Ir nepavydi ištaigingų dožų rūmų.

Jų sielos teka kaip drumsti upeliai,

Nemokantys nukrypt iš amžiais nustatyto kelio,

Pažįstantys tik vieną skurdžia kryptį —

Riestais nagais į žemę įsikibti.

Nepakenčiu aš mikroskopiško kruopštumo.

Aš mėgstu pompą, mėgstu išpūstą orumą,

Ir nors akimirka manim nesižavėtu,

Tuojau pasauly man neliktu vietos.

Kaip vaikas kartais pasiėmus šiaudą

Į orą burbulus pučiu išraudus

Ir akimis gėrėdamos seku iš tolo,

Kaip tuščios margaspalvės pūslės kyla ir prapuola...

Paveikslan to, jogei tuščiam priklauso pirmas suolas.

O kas į pirmą suolą atsisėda,

Tas jau beregint vėl žemyn nurieda.

Tai taip yra graudu ir taip kartu žavinga,

Atrodė toks baisus ir taip ūmai pradingo,

Taip negarbingai pabaigė, taip blizgančiai pradėtą ringą!

Toks įspūdis, toksai žibėjimas iš nulio.

Tame žaisle gyvenimo įkūnyta gudrybė guli. 

Stasys Anglickis. 7 didžiosios nuodėmės.  "Sakalas", 1935.