Maironis Kaune

Talentingo poeto kūryba visada sutampa su savo tautos istorija ir likimu. Toks neatsiejamas nuo mūsų pasaulėjautos, nuo praeities ir dabarties — Jono Mačiulio-Maironio vardas ir kūryba. Kiekvienai kartai ji atsiskleidžia nauju skambėjimu, kiekviena istorinė situacija atranda joje aktualių idėjų. Tolydžio ryškėja poeto siluetas, išlaikęs esmingiausias savo spalvas. Pakilus romantikas poezijoje buvo gyvenime santūrus ir proziškas, negreitas su bet kuo bendrauti, išoriškai lyg neprieinamas ir išdidus. Jo žmogišką portretą rėmino rimtis, savitvarda ir saikas. Tačiau poetas veržėsi iš tų rėmų savo veiklumu visose jam prieinamose srityse. Apie tai šiandien mums byloja ne vien kūrybos palikimas, bet ir namai, daiktai, albumai, prisiminimų puslapiai, laiškai.

Maironio vardas ir kūryba neatskiriami nuo Kauno. Poetas čia gyveno didesnę savo amžiaus dalį ir paliko žymių pėdsakų miesto kultūros panoramoje.

Visai dar vaikas jis atvyko iš kaimo į Kauno berniukų gimnaziją, kurioje praleido svarbų paauglio ir jaunuolio brandos dešimtmetį (1873—1883). Čia ėmė skleistis jo asmenybė, kaupė jėgą poetinės kūrybos pumpurai. Carinėje gimnazijoje visi dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Po kelių dešimtmečių atidarant Kauno Aukštuosius kursus — būsimąjį universitetą, Maironis prisiminė: „Šitoj pat salėj baigiau aš prieš 35 metus gimnaziją. Tuomet čia buvo parašyta: „Čia draudžiama kalbėti lietuviškai“. Dabar aš čia matau šviesių mokslo vyrų, kurie gražiai kalba tąja pat lietuvių kalba“.

Ketverius metus būsimasis poetas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, jau sąmoningai domėdamasis visuomenės bei tautinės kultūros reikalais. Jis pradėjo bendradarbiauti lietuviškoje periodikoje, daugiausia „Aušroje“, siųsdamas savo eilių bei šviečiamojo pobūdžio straipsnių — ragino inteligentus domėtis Lietuvos praeitimi, rinkti bei tyrinėti tautosaką, ugdyti kalbą. Eiliuotos poemėlės „Lietuva“ rankraštį Maironis dedikavo ir įteikė A. Baranauskui, tada didžiausiam Lietuvos dainiui. Tas nenupeikė jauno autoriaus veikalo ir, kaip vėliau prisiminė poetas, „padrąsino talento neužkasti“. Šioje dar neįgudusią plunksna sukurtoje poemoje jau buvo galima nujausti stiprų talentą.

Baigęs Peterburgo dvasinę akademiją, Maironis grįžo į Kauną ir dvejus metus (1892—1894) dirbo dėstytoju seminarijoje. Čia jis parengė pirmąjį „Pavasario balsų“ rinkinį, kuris buvo išspausdintas Tilžėje 1895 metais. Ši nedidelio formato, kukliais popieriaus viršeliais knygelė, pasirašyta St. Maironio slapyvardžiu, išgarsino poeto vardą, atvėrė naują lietuvių poezijos ir tautinės sąmonės aktyvumo etapą. O pats poetas vėl paliko tėvynę ir išvyko profesoriauti į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten jis dirbo penkiolika metų. Tačiau atstumas neatitolino Maironio nuo Lietuvos reikalų. Jis gyvai domėjosi, kas čia dedasi, ragino bičiulius jam apie viską kuo smulkiausiai rašyti.

Maironio kūrybos idėjos išplaukė iš jo veiklos ir buvo nuo jos neatsiejamos. Jis ne tik ragino „į darbą, broliai“, bet ir pats darė viską, ką laikė reikalinga nuveikti gimtinės labui. Todėl darbas svetur poetui atrodė kaip „svetimų paukščių lesinimas“, ir kai 1909 metais jam pasiūlė rektoriaus vietą Kauno kunigų seminarijoje. Maironis nedvejodamas sutiko ir visam laikui grįžo į Lietuvą, nors Peterburge paliko geresnes sąlygas, didesnį atlyginimą. Atvykusiems jo išlydėti lietuviškų draugijų nariams jis kalbėjo, kad kiekvienas, progai pasitaikius, turi kuo veikiausiai grįžti į tėvynę ir ten suvartoti savo mokslo vaisius tautiečių naudai. Tapęs rektorium, Maironis seminarijoje pamažu pradėjo išgyvendinti lenkų kalbos vartojimo paprotį, kaip rašė autobiografijoje — „radęs bemaž viską lenkišką, su laiku perdirbo į lietuvišką mokyklą, o iš 4 kursų mokslą pakėlė iki 6 metų“. Seminarijoje buvo įvesta naujų reikalingų dalykų, pagerintas visų sričių veiklos organizavimas. Rektorius rado bendrą kalbą ir su lenkiškos orientacijos auklėtiniais, buvo visiems vienodai tolerantiškas, smerkė nacionalinį pasipūtimą ir šovinizmą. Seminarijos auklėtiniai gerbė ir mylėjo rektorių Maironį, garsiausią Lietuvos poetą. Santūrus ir griežtokas pedagogas J. Mačiulis buvo geranoriškas ir atlaidus kūrybiniams jaunimo bandymams, netgi tokiems, kuriais mėginta kritikuoti ar pajuokti seminarijos dėstytojus bei jų daromą tvarką. Pradedantis poetas K. Žitkus-Vincas Stonis prisiminė, kaip kartą seminaristai surengė programą „Užgavėnių skersvėjis“. Pabaigoje perskaičius vieno auklėtinio monologą apie seminarijos aktualijas, visi smagiai plojo. Kartu ir rektorius Maironis. Tik inspektorius ir prefektas sėdėjo apsiniaukę, piktai žvalgydamies. O kitą dieną prasidėjo klierikų apklausinėjimai — kas paskatino ir kas parašė tą monologą. Jo autorius išsigando. Tačiau jaunuolį pasikvietęs rektorius pasakė tą „bylą“ likvidavęs ir pagyrė jį už gabiai parašytą ir perskaitytą monologą, tik patarė ateityje būti atsargesniam su kritikomis, kurios ne visada galėtų gerai baigtis.

Kaip dvasininkų rengimo įstaigos vadovas, Maironis nevaržė čia esančių jaunuolių pasirinkimo laisvės. Matyt, nelaikė kunigo profesijos pačia geriausia veiklos sritimi. Kuriantis buržuazinei Lietuvos respublikai, visose viešojo gyvenimo srityse trūko išsilavinusių žmonių. Todėl iš įstaigų į seminariją ateidavo atstovai agituoti klierikų į valdines tarnybas. Maironis tam netrukdė, netgi pritarė, ir dalis auklėtinių paliko seminariją. Gabesnius literatūrai auklėtinius rektorius stengdavosi paskirti darbui arčiau didesnių kultūros centrų, kad neužsikastų provincijoje ir nepražudytų savo pomėgių bei talento. A. Miškinis pasakojo atvejį, kaip jaunas literatas S. Būdavas, baigęs seminariją, turėjo grįžti į Telšių vyskupiją, tačiau norėjo likti Kaune ar bent arčiau jo, kad nebūtų literatūros nuošalėje. Maironis Telšių vyskupijai savo pinigais už jį sumokėjo 632 litus ir paskyrė dirbti netoli Kauno.

Kaune paliktos meninės Maironio kūrybos žymės įaugo į kartų sąmonę, o materialinės — iki šiol tvirtai stovi senamiestyje, saugodamos poeto vardą.

Parvykęs dirbti į Kauną, Maironis įsigijo stilingus, tačiau apleistus feodalinės Lietuvos didikų rūmus senamiestyje ir ėmėsi juos tvarkyti. Reikėjo daug ką keisti ir naujinti. Centrinė įvažiavimo arka, dalijanti namą perpus, buvo panaikinta, pastačius prie fasado keturias apvalias mūro kolonas su balkonėliu virš jų. Erdviame koridoriuje išmūryti marmuro laiptai į antro aukšto kambarius. Už rūmų, kieme, išgriauti įvairūs mūro sandėliai, išlyginta aikštė ir užveistas sodas. Poetas čia ne tik planavo darbus, bet ir pats dirbo iš peties kartu su darbininkais ir meistrais. Kasė duobes, sodino medžius ir gėlynus. Vėliau, paaugus sodui, Maironis mėgdavo sėdėti mažoje medžio pavėsinėje su bičiuliais ir svečiais. Aptvarkęs namo išorę ir aplinką, poetas su jam būdingu atkaklumu ėmėsi pagal savo skonį gražinti kambarių interjerą. Nemažą salę antrame aukšte ketinta skirti oficialiems priėmimams, gausesniam bičiulių būriui. Šią svetainę dekoravo dailininkas ir etnografas T. Daugirdas. Palei medžio panelius driekėsi staltiesių ornamentą imituojantis dekoras, o nuo jo ligi lubų kilo siauros tautinio stiliaus juostos, sudarančios vientisą ažūrinį ornamentą. Apie poeto pomėgį istorinei atributikai galėjai spręsti iš heraldinių ženklų, išpieštų tarpulangiuose arba sienose virš durų. Ypač mėgo Maironis Žemaičių herbą, kuriame pavaizduota ant dviejų kojų stovinti meška. „Meška myli laisvę,— sakydavo jis.— Jaukink ją nejaukinęs, vis tiek neprijaukinsi. Kol laikai prie grandinės prirakintą, tol ji tavęs klauso. Taip ir žemaitis!“

Didžioji Maironio namų svetainė, kuri dabar restauruota, priminė lyg kokią kaimo seklyčią. Joje nebuvo nieko nereikalingo nei itin prabangaus, gal tiktai žvakių sietynas, kabantis lubų centre. Kambario vidury — ilgas lentų stalas, dengtas linine staltiese. Tokį stalą, uždedamą ant medinių „ožiukų“, reikalui esant, lengvai galima išardyti ir išnešti. Pasieny ir prie stalo — paprastos kėdės stačiomis atkaltėmis. Keli paveikslai, poeto tėvų ortretėliai. štai ir visa svetainės prabanga.

Šiandien atrodo keista, kad tokio aukšto rango dvasininkas ir žymiausias j Lietuvos poetas nevengė to beveik vargingo paprastumo savo didingame name. Tačiau tai būdingas Maironio asmenybės bruožas — neskirti daug reikšmės buities dalykams, tik tiek, kiek reikia, būtina, patogu. Tą rodo ir kitų jo kambarių sutvarkymas. Kiek prabangesnis savo architektūrine išraiSka ir apstatymu „raudonasis salonėlis". Jį puošė barokinė niša sienoje su paauksuotomis gipsatūrų linijomis bei girliandomis. Raudonas minkštų baldų komplektėlis teikė kambariui jaukumo ir šilumos. Kampe stovėjo fortepijonas, kuriuo pagrodavo svečiai bei giminaičiai. Maironis rūpinosi ne vien savo namu. Kaip seminarijos rektorius, jis ėmėsi pertvarkyti ne tik mokslo, bet ir ūkio bei materialinius šios įstaigos reikalus. Mokymo patalpos ir bendrabučiai buvo ankšti, apgriuvę, menkai apšildomi. Anot J. Tumo, „Maironiui tai žeidė akį nuo pat pradžios. <...> Pirmiausia perdirbo sugriuvusią lūšną Muziejaus g. N r. 7. Iš jos padarė tris butus, duodančius pelno. Paskui ėmė ruošti restauraciją vadinamųjų pirmųjų rūmų (1926 m.). Atstatė du aukštus ant dviejų esamų, įtaisė centralini šildymą, įvedė vandenį patogumams už 20.000 litų. 1929—1931 m. padirbtas dar didesnis statybos darbas. Nugriauta tretieji rūmai, o antriesiems atstatyta du aukštai. Dar fligelis keturiais aukštais bendrabučiams. Gauta grandiozinis stilingas pastatas, atsiėjęs daugiau kaip 400.000, o pašalpos iš vyriausybės tegauta 39.000“. Vien Šis protokolinis darbų sąvadas rodo, kokiai plačiai veiklai Maironis užsimojo. Okinės veiklos polinkį poetas tikriausiai paveldėjo iš tėvo, Šviesaus ir darbštaus valstiečio. Maironis rūpinosi, kad visur būtų tvarka, nepakentė vangumo ir apsileidimo.

Maironis domėjosi ir visuomeninių pastatų statyba mieste. Išvažiavęs kur nors vasarai, poetas grįždavo, pasiilgęs Kauno, smalsiai dairydamasis apeidavo senamiesčio kvartalus, stebėdavo, ar jau pakloti „trotuarai“, kuriuos išvažiuodamas paliko nebaigtus, domėdavosi, kaip sekasi statyti kokį namą bei tiltą. Jei kas iš poeto pažįstamų prašydavo pinigų namui statytis, Maironis mielai skolindavo. Laikė tai ne vien asmeninės, bet ir visuotinės žmonių gerovės požymiu. Tą statytojo bruožą jis išlaikė iki gyvenimo pabaigos. Būdamas užsiėmęs pedagoginiu darbu seminarijoje bei universitete, turėdamas įvairių pareigų visuomeninėje ir kultūros sferoje, jau senyvo amžiaus poetas ryžosi dar kartą imtis nelengvų statybos reikalų. „Aš šį pavasarį sumaniau pasistatyti namelius — villa Aleksote ant kalno, mat kaip tautai pasitarnavęs, gavau iš valdžios žemės sklypą arti desetino dydžio, žadu ten sodą įveisti, jei iki mirties suspėsiu: vasaros metu nereikės važiuoti į kurortus, nes užnemuny ant kalno oras grynas ir sveikas, o kartu ir miesto patogumai čia pat“,— rašė Maironis savo bičiuliui į Kaltinėnus 1931 m. pavasarį.

Nesinaudojo Maironis vienas ir nuosavu namu senamiestyje. Kol seminarijoje vyko statybos bei restauravimo darbai, dalis erdvių kambarių buvo atiduoti auditorijoms bei platesnio pobūdžio susirinkimams. Čia prisiglaudė ir pirmosios Kauno kultūrinės įstaigos, dar neturėjusios savo pastogės. Kaip prisimena amžininkai, paties Maironio iniciatyva apie 1913 m. šičia buvo įsteigta mergaičių namų ruošos mokykla bei dailiųjų amatų mokykla varguomenės vaikams. Joje buvo dėstoma piešimas, lipdymas, braižyba ir medžio darbai. Šias mokyklas Maironis leido lankyti ir savo namų tarnams bei giminių vaikams. Viename pirmo aukšto kambaryje buvo atidaryta skaitykla. Po Pirmojo pasaulinio karo, Maironiui grįžus iš Vašakėnų į Kauną, jo namuose įsikūrė literatūros leidykla „Sakalas“. Poetas nuomojo kambarius ne vienam žinomam visuomenės veikėjui.

Nuo pat įsikūrimo Maironio rūmai tapo ne tik jo artimųjų pastoge, bet ir kultūros židiniu, kuris neužgeso iki šiol. Savo namų aplinkoje poetas bendravo su režisieriais, aktoriais, kompozitoriais. Maironio pažįstami ir bičiuliai rinkdavosi jo jaukiame bute padiskutuoti meno klausimais, išgirsti, ką nauja kuria dailininkas, rašo poetas. Dažniausiai rinkdavosi nedidelis gerų draugų būrelis „raudonajame salonėlyje“. Čia prie kavos puodelio, grojant radijui (kurį mažai kas tuomet turėjo), skambėjo gyvos šnekos, fortepijono muzika, naujas poeto eilėraštis ar pagal jo žodžius sukurta daina. Ant sienų kabantys paveikslai, bareljefai, kampuose stovinčios skulptūrėlės, dailūs laikrodžiai tarsi įkvėpdavo susimąstymams, nuteikdavo bendravimui ir kūrybai.

Tačiau ir be svečių Maironio butas nebūdavo paskendęs tyloje. Gal tik jo darbo kambarys ir miegamasis. Kituose plotuose nuolat gyveno mokslus einantis jaunimas, daugiausia iš gausios poeto sesers Kotrynos šeimos. Gyveno čia ir tolimesni giminaičiai, o kartais net gerų pažįstamų vaikai. Jų buitimi daugiausia rūpinosi namų šeimininkė — poeto sesuo Marcelė. Visiems užteko duonos, vietos ir šilumos. Maironis kviesdavo vaikus ir prie svečių, kas moka, leisdavo skambinti fortepijonu, padeklamuoti. O šiaip jiems būdavo griežtokas, nelepino nei pinigais, nei pagyrimais. Giminaičių daliai jis sakėsi duodąs didžiausią vertybę — mokslą. Visa kita nuo jų pačių priklauso. Matyt, dėl to ir savo testamente nepaskyrė jiems nieko — nei pinigų, nei daiktų ar šiaip kokių vertybių. Ne per daug išlaidus, o kartais ir kietokas Maironis tačiau dažnai aukojo prieglaudoms, šelpė neturtėlius, turėjo nemaža globotinių įvairiose miesto mokyklose. Viena poeto pažįstama prisiminė, kad ją prašydavęs pasižiūrėti, ar ta pagalba tikrai reikalinga, ar tinkamai ji sunaudojama. Duoti pinigai ne visada eina į naudą. Kartais jie gali ir pakenkti, sakydavęs Maironis. Šio principo jis tvirtai laikėsi ir iš karto nustodavęs šelpęs, jei tik sužinodavo, kad pinigai ir laikas švaistomi veltui. Šie faktai rodo, kaip blaiviai poetas vertino tikrovę.

Amžininkai atmena Maironį buvus pedantiškai kruopštų ir tvarkingą. Deja, ne visada. Poetas beveik nedatavo savo eilėraščių, todėl šiandieną sunku nustatyti, kada jie sukurti. Maironio namų memorialiniame archyve yra keletas storų albumų su daugybe fotografijų. Portretinių ir grupinių. Daugelyje jų yra ir pats Maironis. Tačiau tiktai maža dalis nuotraukų datuotos, įvardyti asmenys ir vieta. Kitose gi — tik nebylūs veidai, šiandieną jau neatpažįstami. O jeigu būtų priešingai, kiek daug poeto gyvenimo ir net kūrybos faktų jie nušviestų!

Viename albume yra jaunos brunetės fotografija, kurios kitoje pusėje Maironio ranka užrašytas ketureilis: „Išvydau ją, kad vakarinė / Žvaigždė skaisčiai danguos mirgėjo, / O marių erdvė begalinė / Nuo pilno mėnesio tviskėjo“. „Pavasario balsuose“ (1913 m. leidime) šis ketureilis yra lenkišką moto „Vos išvydau ir myliu“ turinčio eilėraščio „Poezija“ pirmasis posmas. Eilėraštis datuotas 1909 m., o data nuotraukos kamputyje — „1902 m.“ Įrašyto posmo konkretumas bei situacijos vaizdumas dvelkia tikra gyvo susitikimo nuotaika.

Maironio eilėraščiai — tai jo biografija. Su jausmo pakilimais, ryžtu, viltimis, o vėlesniais metais — nusivylimo, skausmo skundais. Trečiajame dešimtmetyje suvešėjus Kaune literatūros sąjūdžiams, Maironis jautė, kad naujoji poetų karta ignoruoja jo lyriką, ir nemaža dėl to kentėjo. Tačiau širdies gilumoje numanė savo kūrybos reikšmę tautai: „Gal žmonės šiandieną manęs nesupras, / Bet mano — išauštančiai metai“. Poetas pasirūpino savo muziejaus reikalu. Jam testamentu 1930 m. paskyrė net nepradėtą statyti namą Aleksote. Muziejaus „užvaizdą skirs švietimo ministras, bet žmogų dorą ir rimtą, ypač literatą...“ — nurodė poetas. Tuo „užvaizdu“ keletą metų buvo poetas B. Brazdžionis. Vis dėlto Maironio atminimą buvo nuspręsta palikti name, kur jis gyveno, tarp kurio sienų skambėjo jo balsas, aidėjo jo žingsniai. Praėjus ketveriems metams po Maironio mirties, rūmuose prie Rotušės aikštės buvo atidarytas poeto memorialinis muziejus, ilgainiui išaugęs į bendresnio pobūdžio kultūros įstaigą — literatūros muziejų. Jame — autentiškas Maironio butas, su tais pačiais baldais, paveikslais, knygomis, daiktais. Čia lankosi daugybė Lietuvos gyventojų bei respublikos svečių. Kiekvienam atveriančiam duris svetingai suskamba kanklės — J. Naujalio dainos „Lietuva brangi“ muzikinis fragmentas. Čia nuolat minimas Maironio vardas, gyva jo poezijos dvasia.

Pranciška GENEVlČIŪTĖ

Nemunas