Talentingo
poeto kūryba visada sutampa su savo tautos istorija ir likimu. Toks
neatsiejamas nuo mūsų pasaulėjautos, nuo praeities ir dabarties — Jono
Mačiulio-Maironio vardas ir kūryba. Kiekvienai kartai ji atsiskleidžia nauju
skambėjimu, kiekviena istorinė situacija atranda joje aktualių idėjų. Tolydžio
ryškėja poeto siluetas, išlaikęs esmingiausias savo spalvas. Pakilus romantikas
poezijoje buvo gyvenime santūrus ir proziškas, negreitas su bet kuo bendrauti,
išoriškai lyg neprieinamas ir išdidus. Jo žmogišką portretą rėmino rimtis,
savitvarda ir saikas. Tačiau poetas veržėsi iš tų rėmų savo veiklumu visose jam
prieinamose srityse. Apie tai šiandien mums byloja ne vien kūrybos palikimas,
bet ir namai, daiktai, albumai, prisiminimų puslapiai, laiškai.
Maironio
vardas ir kūryba neatskiriami nuo Kauno. Poetas čia gyveno didesnę savo amžiaus
dalį ir paliko žymių pėdsakų miesto kultūros panoramoje.
Visai
dar vaikas jis atvyko iš kaimo į Kauno berniukų gimnaziją, kurioje praleido
svarbų paauglio ir jaunuolio brandos dešimtmetį (1873—1883). Čia ėmė skleistis
jo asmenybė, kaupė jėgą poetinės kūrybos pumpurai. Carinėje gimnazijoje visi
dalykai buvo dėstomi rusų kalba. Po kelių dešimtmečių atidarant Kauno
Aukštuosius kursus — būsimąjį universitetą, Maironis prisiminė: „Šitoj pat
salėj baigiau aš prieš 35 metus gimnaziją. Tuomet čia buvo parašyta: „Čia
draudžiama kalbėti lietuviškai“. Dabar aš čia matau šviesių mokslo vyrų, kurie
gražiai kalba tąja pat lietuvių kalba“.
Ketverius
metus būsimasis poetas mokėsi Kauno kunigų seminarijoje, jau sąmoningai
domėdamasis visuomenės bei tautinės kultūros reikalais. Jis pradėjo
bendradarbiauti lietuviškoje periodikoje, daugiausia „Aušroje“, siųsdamas savo
eilių bei šviečiamojo pobūdžio straipsnių — ragino inteligentus domėtis
Lietuvos praeitimi, rinkti bei tyrinėti tautosaką, ugdyti kalbą. Eiliuotos
poemėlės „Lietuva“ rankraštį Maironis dedikavo ir įteikė A. Baranauskui, tada
didžiausiam Lietuvos dainiui. Tas nenupeikė jauno autoriaus veikalo ir, kaip
vėliau prisiminė poetas, „padrąsino talento neužkasti“. Šioje dar neįgudusią
plunksna sukurtoje poemoje jau buvo galima nujausti stiprų talentą.
Baigęs
Peterburgo dvasinę akademiją, Maironis grįžo į Kauną ir dvejus metus
(1892—1894) dirbo dėstytoju seminarijoje. Čia jis parengė pirmąjį „Pavasario
balsų“ rinkinį, kuris buvo išspausdintas Tilžėje 1895 metais. Ši nedidelio
formato, kukliais popieriaus viršeliais knygelė, pasirašyta St. Maironio
slapyvardžiu, išgarsino poeto vardą, atvėrė naują lietuvių poezijos ir tautinės
sąmonės aktyvumo etapą. O pats poetas vėl paliko tėvynę ir išvyko profesoriauti
į Peterburgo dvasinę akademiją. Ten jis dirbo penkiolika metų. Tačiau atstumas
neatitolino Maironio nuo Lietuvos reikalų. Jis gyvai domėjosi, kas čia dedasi,
ragino bičiulius jam apie viską kuo smulkiausiai rašyti.
Maironio
kūrybos idėjos išplaukė iš jo veiklos ir buvo nuo jos neatsiejamos. Jis ne tik
ragino „į darbą, broliai“, bet ir pats darė viską, ką laikė reikalinga nuveikti
gimtinės labui. Todėl darbas svetur poetui atrodė kaip „svetimų paukščių
lesinimas“, ir kai 1909 metais jam pasiūlė rektoriaus vietą Kauno kunigų
seminarijoje. Maironis nedvejodamas sutiko ir visam laikui grįžo į Lietuvą,
nors Peterburge paliko geresnes sąlygas, didesnį atlyginimą. Atvykusiems jo
išlydėti lietuviškų draugijų nariams jis kalbėjo, kad kiekvienas, progai
pasitaikius, turi kuo veikiausiai grįžti į tėvynę ir ten suvartoti savo mokslo
vaisius tautiečių naudai. Tapęs rektorium, Maironis seminarijoje pamažu pradėjo
išgyvendinti lenkų kalbos vartojimo paprotį, kaip rašė autobiografijoje —
„radęs bemaž viską lenkišką, su laiku perdirbo į lietuvišką mokyklą, o iš 4
kursų mokslą pakėlė iki 6 metų“. Seminarijoje buvo įvesta naujų reikalingų
dalykų, pagerintas visų sričių veiklos organizavimas. Rektorius rado bendrą
kalbą ir su lenkiškos orientacijos auklėtiniais, buvo visiems vienodai
tolerantiškas, smerkė nacionalinį pasipūtimą ir šovinizmą. Seminarijos
auklėtiniai gerbė ir mylėjo rektorių Maironį, garsiausią Lietuvos poetą.
Santūrus ir griežtokas pedagogas J. Mačiulis buvo geranoriškas ir atlaidus
kūrybiniams jaunimo bandymams, netgi tokiems, kuriais mėginta kritikuoti ar
pajuokti seminarijos dėstytojus bei jų daromą tvarką. Pradedantis poetas K.
Žitkus-Vincas Stonis prisiminė, kaip kartą seminaristai surengė programą
„Užgavėnių skersvėjis“. Pabaigoje perskaičius vieno auklėtinio monologą apie
seminarijos aktualijas, visi smagiai plojo. Kartu ir rektorius Maironis. Tik
inspektorius ir prefektas sėdėjo apsiniaukę, piktai žvalgydamies. O kitą dieną
prasidėjo klierikų apklausinėjimai — kas paskatino ir kas parašė tą monologą.
Jo autorius išsigando. Tačiau jaunuolį pasikvietęs rektorius pasakė tą „bylą“
likvidavęs ir pagyrė jį už gabiai parašytą ir perskaitytą monologą, tik patarė
ateityje būti atsargesniam su kritikomis, kurios ne visada galėtų gerai
baigtis.
Kaip
dvasininkų rengimo įstaigos vadovas, Maironis nevaržė čia esančių jaunuolių
pasirinkimo laisvės. Matyt, nelaikė kunigo profesijos pačia geriausia veiklos
sritimi. Kuriantis buržuazinei Lietuvos respublikai, visose viešojo gyvenimo
srityse trūko išsilavinusių žmonių. Todėl iš įstaigų į seminariją ateidavo
atstovai agituoti klierikų į valdines tarnybas. Maironis tam netrukdė, netgi
pritarė, ir dalis auklėtinių paliko seminariją. Gabesnius literatūrai auklėtinius
rektorius stengdavosi paskirti darbui arčiau didesnių kultūros centrų, kad
neužsikastų provincijoje ir nepražudytų savo pomėgių bei talento. A. Miškinis
pasakojo atvejį, kaip jaunas literatas S. Būdavas, baigęs seminariją, turėjo
grįžti į Telšių vyskupiją, tačiau norėjo likti Kaune ar bent arčiau jo, kad
nebūtų literatūros nuošalėje. Maironis Telšių vyskupijai savo pinigais už jį
sumokėjo 632 litus ir paskyrė dirbti netoli Kauno.
Kaune
paliktos meninės Maironio kūrybos žymės įaugo į kartų sąmonę, o materialinės —
iki šiol tvirtai stovi senamiestyje, saugodamos poeto vardą.
Parvykęs
dirbti į Kauną, Maironis įsigijo stilingus, tačiau apleistus feodalinės
Lietuvos didikų rūmus senamiestyje ir ėmėsi juos tvarkyti. Reikėjo daug ką
keisti ir naujinti. Centrinė įvažiavimo arka, dalijanti namą perpus, buvo
panaikinta, pastačius prie fasado keturias apvalias mūro kolonas su balkonėliu
virš jų. Erdviame koridoriuje išmūryti marmuro laiptai į antro aukšto
kambarius. Už rūmų, kieme, išgriauti įvairūs mūro sandėliai, išlyginta aikštė
ir užveistas sodas. Poetas čia ne tik planavo darbus, bet ir pats dirbo iš
peties kartu su darbininkais ir meistrais. Kasė duobes, sodino medžius ir
gėlynus. Vėliau, paaugus sodui, Maironis mėgdavo sėdėti mažoje medžio
pavėsinėje su bičiuliais ir svečiais. Aptvarkęs namo išorę ir aplinką, poetas
su jam būdingu atkaklumu ėmėsi pagal savo skonį gražinti kambarių interjerą.
Nemažą salę antrame aukšte ketinta skirti oficialiems priėmimams, gausesniam
bičiulių būriui. Šią svetainę dekoravo dailininkas ir etnografas T. Daugirdas.
Palei medžio panelius driekėsi staltiesių ornamentą imituojantis dekoras, o nuo
jo ligi lubų kilo siauros tautinio stiliaus juostos, sudarančios vientisą
ažūrinį ornamentą. Apie poeto pomėgį istorinei atributikai galėjai spręsti iš
heraldinių ženklų, išpieštų tarpulangiuose arba sienose virš durų. Ypač mėgo
Maironis Žemaičių herbą, kuriame pavaizduota ant dviejų kojų stovinti meška.
„Meška myli laisvę,— sakydavo jis.— Jaukink ją nejaukinęs, vis tiek
neprijaukinsi. Kol laikai prie grandinės prirakintą, tol ji tavęs klauso. Taip
ir žemaitis!“
Didžioji
Maironio namų svetainė, kuri dabar restauruota, priminė lyg kokią kaimo
seklyčią. Joje nebuvo nieko nereikalingo nei itin prabangaus, gal tiktai žvakių
sietynas, kabantis lubų centre. Kambario vidury — ilgas lentų stalas, dengtas
linine staltiese. Tokį stalą, uždedamą ant medinių „ožiukų“, reikalui esant,
lengvai galima išardyti ir išnešti. Pasieny ir prie stalo — paprastos kėdės
stačiomis atkaltėmis. Keli paveikslai, poeto tėvų ortretėliai. štai ir visa
svetainės prabanga.
Šiandien
atrodo keista, kad tokio aukšto rango dvasininkas ir žymiausias j Lietuvos
poetas nevengė to beveik vargingo paprastumo savo didingame name. Tačiau tai
būdingas Maironio asmenybės bruožas — neskirti daug reikšmės buities dalykams,
tik tiek, kiek reikia, būtina, patogu. Tą rodo ir kitų jo kambarių sutvarkymas.
Kiek prabangesnis savo architektūrine išraiSka ir apstatymu „raudonasis
salonėlis". Jį puošė barokinė niša sienoje su paauksuotomis gipsatūrų
linijomis bei girliandomis. Raudonas minkštų baldų komplektėlis teikė kambariui
jaukumo ir šilumos. Kampe stovėjo fortepijonas, kuriuo pagrodavo svečiai bei
giminaičiai. Maironis rūpinosi ne vien savo namu. Kaip seminarijos rektorius,
jis ėmėsi pertvarkyti ne tik mokslo, bet ir ūkio bei materialinius šios
įstaigos reikalus. Mokymo patalpos ir bendrabučiai buvo ankšti, apgriuvę,
menkai apšildomi. Anot J. Tumo, „Maironiui tai žeidė akį nuo pat pradžios. <...>
Pirmiausia perdirbo sugriuvusią lūšną Muziejaus g. N r. 7. Iš jos padarė tris
butus, duodančius pelno. Paskui ėmė ruošti restauraciją vadinamųjų pirmųjų rūmų
(1926 m.). Atstatė du aukštus ant dviejų esamų, įtaisė centralini šildymą,
įvedė vandenį patogumams už 20.000 litų. 1929—1931 m. padirbtas dar didesnis
statybos darbas. Nugriauta tretieji rūmai, o antriesiems atstatyta du aukštai.
Dar fligelis keturiais aukštais bendrabučiams. Gauta grandiozinis stilingas
pastatas, atsiėjęs daugiau kaip 400.000, o pašalpos iš vyriausybės tegauta
39.000“. Vien Šis protokolinis darbų sąvadas rodo, kokiai plačiai veiklai
Maironis užsimojo. Okinės veiklos polinkį poetas tikriausiai paveldėjo iš tėvo,
Šviesaus ir darbštaus valstiečio. Maironis rūpinosi, kad visur būtų tvarka,
nepakentė vangumo ir apsileidimo.
Maironis
domėjosi ir visuomeninių pastatų statyba mieste. Išvažiavęs kur nors vasarai,
poetas grįždavo, pasiilgęs Kauno, smalsiai dairydamasis apeidavo senamiesčio
kvartalus, stebėdavo, ar jau pakloti „trotuarai“, kuriuos išvažiuodamas paliko
nebaigtus, domėdavosi, kaip sekasi statyti kokį namą bei tiltą. Jei kas iš
poeto pažįstamų prašydavo pinigų namui statytis, Maironis mielai skolindavo.
Laikė tai ne vien asmeninės, bet ir visuotinės žmonių gerovės požymiu. Tą
statytojo bruožą jis išlaikė iki gyvenimo pabaigos. Būdamas užsiėmęs
pedagoginiu darbu seminarijoje bei universitete, turėdamas įvairių pareigų
visuomeninėje ir kultūros sferoje, jau senyvo amžiaus poetas ryžosi dar kartą
imtis nelengvų statybos reikalų. „Aš šį pavasarį sumaniau pasistatyti namelius
— villa Aleksote ant kalno, mat kaip tautai pasitarnavęs, gavau iš valdžios
žemės sklypą arti desetino dydžio, žadu ten sodą įveisti, jei iki mirties suspėsiu:
vasaros metu nereikės važiuoti į kurortus, nes užnemuny ant kalno oras grynas
ir sveikas, o kartu ir miesto patogumai čia pat“,— rašė Maironis savo bičiuliui
į Kaltinėnus 1931 m. pavasarį.
Nesinaudojo
Maironis vienas ir nuosavu namu senamiestyje. Kol seminarijoje vyko statybos
bei restauravimo darbai, dalis erdvių kambarių buvo atiduoti auditorijoms bei
platesnio pobūdžio susirinkimams. Čia prisiglaudė ir pirmosios Kauno kultūrinės
įstaigos, dar neturėjusios savo pastogės. Kaip prisimena amžininkai, paties
Maironio iniciatyva apie 1913 m. šičia buvo įsteigta mergaičių namų ruošos
mokykla bei dailiųjų amatų mokykla varguomenės vaikams. Joje buvo dėstoma
piešimas, lipdymas, braižyba ir medžio darbai. Šias mokyklas Maironis leido
lankyti ir savo namų tarnams bei giminių vaikams. Viename pirmo aukšto
kambaryje buvo atidaryta skaitykla. Po Pirmojo pasaulinio karo, Maironiui
grįžus iš Vašakėnų į Kauną, jo namuose įsikūrė literatūros leidykla „Sakalas“.
Poetas nuomojo kambarius ne vienam žinomam visuomenės veikėjui.
Nuo
pat įsikūrimo Maironio rūmai tapo ne tik jo artimųjų pastoge, bet ir kultūros
židiniu, kuris neužgeso iki šiol. Savo namų aplinkoje poetas bendravo su
režisieriais, aktoriais, kompozitoriais. Maironio pažįstami ir bičiuliai
rinkdavosi jo jaukiame bute padiskutuoti meno klausimais, išgirsti, ką nauja
kuria dailininkas, rašo poetas. Dažniausiai rinkdavosi nedidelis gerų draugų
būrelis „raudonajame salonėlyje“. Čia prie kavos puodelio, grojant radijui
(kurį mažai kas tuomet turėjo), skambėjo gyvos šnekos, fortepijono muzika,
naujas poeto eilėraštis ar pagal jo žodžius sukurta daina. Ant sienų kabantys paveikslai,
bareljefai, kampuose stovinčios skulptūrėlės, dailūs laikrodžiai tarsi
įkvėpdavo susimąstymams, nuteikdavo bendravimui ir kūrybai.
Tačiau
ir be svečių Maironio butas nebūdavo paskendęs tyloje. Gal tik jo darbo
kambarys ir miegamasis. Kituose plotuose nuolat gyveno mokslus einantis
jaunimas, daugiausia iš gausios poeto sesers Kotrynos šeimos. Gyveno čia ir
tolimesni giminaičiai, o kartais net gerų pažįstamų vaikai. Jų buitimi
daugiausia rūpinosi namų šeimininkė — poeto sesuo Marcelė. Visiems užteko
duonos, vietos ir šilumos. Maironis kviesdavo vaikus ir prie svečių, kas moka,
leisdavo skambinti fortepijonu, padeklamuoti. O šiaip jiems būdavo griežtokas,
nelepino nei pinigais, nei pagyrimais. Giminaičių daliai jis sakėsi duodąs
didžiausią vertybę — mokslą. Visa kita nuo jų pačių priklauso. Matyt, dėl to ir
savo testamente nepaskyrė jiems nieko — nei pinigų, nei daiktų ar šiaip kokių
vertybių. Ne per daug išlaidus, o kartais ir kietokas Maironis tačiau dažnai
aukojo prieglaudoms, šelpė neturtėlius, turėjo nemaža globotinių įvairiose
miesto mokyklose. Viena poeto pažįstama prisiminė, kad ją prašydavęs
pasižiūrėti, ar ta pagalba tikrai reikalinga, ar tinkamai ji sunaudojama. Duoti
pinigai ne visada eina į naudą. Kartais jie gali ir pakenkti, sakydavęs
Maironis. Šio principo jis tvirtai laikėsi ir iš karto nustodavęs šelpęs, jei
tik sužinodavo, kad pinigai ir laikas švaistomi veltui. Šie faktai rodo, kaip
blaiviai poetas vertino tikrovę.
Amžininkai
atmena Maironį buvus pedantiškai kruopštų ir tvarkingą. Deja, ne visada. Poetas
beveik nedatavo savo eilėraščių, todėl šiandieną sunku nustatyti, kada jie
sukurti. Maironio namų memorialiniame archyve yra keletas storų albumų su
daugybe fotografijų. Portretinių ir grupinių. Daugelyje jų yra ir pats
Maironis. Tačiau tiktai maža dalis nuotraukų datuotos, įvardyti asmenys ir
vieta. Kitose gi — tik nebylūs veidai, šiandieną jau neatpažįstami. O jeigu
būtų priešingai, kiek daug poeto gyvenimo ir net kūrybos faktų jie nušviestų!
Viename
albume yra jaunos brunetės fotografija, kurios kitoje pusėje Maironio ranka
užrašytas ketureilis: „Išvydau ją, kad vakarinė / Žvaigždė skaisčiai danguos
mirgėjo, / O marių erdvė begalinė / Nuo pilno mėnesio tviskėjo“. „Pavasario
balsuose“ (1913 m. leidime) šis ketureilis yra lenkišką moto „Vos išvydau ir
myliu“ turinčio eilėraščio „Poezija“ pirmasis posmas. Eilėraštis datuotas 1909
m., o data nuotraukos kamputyje — „1902 m.“ Įrašyto posmo konkretumas bei
situacijos vaizdumas dvelkia tikra gyvo susitikimo nuotaika.
Maironio
eilėraščiai — tai jo biografija. Su jausmo pakilimais, ryžtu, viltimis, o
vėlesniais metais — nusivylimo, skausmo skundais. Trečiajame dešimtmetyje
suvešėjus Kaune literatūros sąjūdžiams, Maironis jautė, kad naujoji poetų karta
ignoruoja jo lyriką, ir nemaža dėl to kentėjo. Tačiau širdies gilumoje numanė
savo kūrybos reikšmę tautai: „Gal žmonės šiandieną manęs nesupras, / Bet mano —
išauštančiai metai“. Poetas pasirūpino savo muziejaus reikalu. Jam testamentu
1930 m. paskyrė net nepradėtą statyti namą Aleksote. Muziejaus „užvaizdą skirs
švietimo ministras, bet žmogų dorą ir rimtą, ypač literatą...“ — nurodė poetas.
Tuo „užvaizdu“ keletą metų buvo poetas B. Brazdžionis. Vis dėlto Maironio
atminimą buvo nuspręsta palikti name, kur jis gyveno, tarp kurio sienų skambėjo
jo balsas, aidėjo jo žingsniai. Praėjus ketveriems metams po Maironio mirties,
rūmuose prie Rotušės aikštės buvo atidarytas poeto memorialinis muziejus, ilgainiui
išaugęs į bendresnio pobūdžio kultūros įstaigą — literatūros muziejų. Jame —
autentiškas Maironio butas, su tais pačiais baldais, paveikslais, knygomis,
daiktais. Čia lankosi daugybė Lietuvos gyventojų bei respublikos svečių.
Kiekvienam atveriančiam duris svetingai suskamba kanklės — J. Naujalio dainos
„Lietuva brangi“ muzikinis fragmentas. Čia nuolat minimas Maironio vardas, gyva
jo poezijos dvasia.
Pranciška GENEVlČIŪTĖ
Nemunas
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą