Kas žino tiesą apie Ameliją Erchart ?

Leonidas PORICKIS

„Visas pasaulis liko už mūsų, išskyrus paskutinę ribą – vandenyną...“ – tai paskutiniai lakūnės Amelijos Erchart (Amelia Earhart) žodžiai laiške vyrui.

Pirmasis moters skrydis palink pasaulį artėjo į pabaigą. 1937 metų liepos 4 dieną Erchart ir jos šturmano Fredo Nunano (Fred Noonan) pilotuojamas „Lockheed Electra“ turėjo paskutinį kartą tūpti prieš parskrendant į Oklendą. O prieš dvi dienas, liepos 2 dieną AE (taip ją vadino draugai) ir šturmanas mažytėje Ramiojo vandenyno Lae saloje su viltimi žvelgė į dangų virš aerodromo. Pirmą kartą per paskutinę savaitę nusigiedrijęs oras žadėjo greitą sugrįžimą namo.

Prieš akis – Houlendo sala, iki kurios – 4730 kilometrų. Už nugaros liko Florida, Brazilija, Afrika ir Indija. Dėl degalų paaukota viskas – lėktuve 3028 litrai benzino ir 265 litrai alyvos, minimalios vandens ir maisto atsargos, guminė valtis, pistoletas, parašiutai ir raketinis šautuvas.

Vėliau kalbėjo, kad Nunaną jaudino šiek tiek meluojantis lėktuvo chronometras, kai reikėjo absoliutaus tikslumo. Vieno laipsnio paklaida tokiu atstumu skraidino lėktuvą 45 mylias nuo tikslo. Šis skrydis, kaip ir dera tokiam buvo sudėtingas ir neįprastas, o atkarpa nuo Lae iki Houlendo salos – pati ilgiausia. Atrasti vandenyne vos pusės kilometro pločio ir 3 kilometrų ilgio salą – sudėtinga užduotis net tokiam patyrusiam navigatoriui, kaip Nunanas

Bet liepos 2 dieną „Lockheed-Electra“ pakilo į priešpaskutinį ir milžinišką šuolį į tikslą. Po septynių valandų prie Houlendo krantų lėktuvo laukęs kranto apsaugos kateris „Itaska“ („Itasca“) gavo patvirtinimą iš San Francisko – Erchart lėktuvas pakilo iš Lae. „Itaska“ vadas radijo bangomis kreipėsi: „Erchart, klausome Jūsų 15-tą ir 45-tą kiekvienos valandos minutę. Kas pusvalandį perdavinėsim oro prognozes ir kursą“.

01:12 katerio radistas raportavo San Franciskui, kad iki šiol nėra jokių žinių apie Erchart ir toliau perdavinėjo kursą bei oro prognozes. O pasaulis tuo metu jau skaitė laikraščiuose išsamias didžiosios pilotės Amelijos Erchart biografijas. Ji gimė 1897 metų liepos 24 dieną advokato šeimoje. Pirmojo pasaulinio karo metais pajuto aistrą lėktuvams – Erchart tarnavo medicinos seserimi greta aerodromo buvusioje ligoninėje. Maži ir nerangūs to meto lėktuvai nepaprastai žavėjo Ameliją, kuri netrukus suvokė narsios profesijos dvasią ir nusprendė mokytis skraidyti.

Prieš skrydį aplink pasaulį Erchart rašė, kad nuo seno ji turėjo du troškimus: tapti pirmąja moterimi perskridusia Atlanto vandenyną (nors ir keleivio vietoje) ir tapti pirmąja moterimi pilote, perskridusia Atlanto vandenyną. Abu troškimai išsipildė. 1928 metų birželio mėnesį ji perskrido Atlanto vandenyną iš JAV į Angliją. Tą kartą Amelija sėdėjo keleivio krėsle. O po keturių metų, 1932 metų gegužės 20 dieną pakartojo tą patį maršrutą ir po 13-os su puse valandos nusileido Londonderyje.

Amelija Erchart turėjo nugalėtojos pašaukimą. Be nutūpimų skrido iš Mechiko-Sičio į Niujorką ir iš Kalifornijos į Havajų salas. Tais laikais tai buvo nepaprasti skrydžiai. Ji pirmoji pakilo į 19000 pėdų aukštį ir tapo žymiausia moterimi lakūne pasaulyje. Jei Amelija Erchart sakė, kad aviaciniai gesintuvai „Laks“ yra patys patikimiausi, tai visų pirma taip ir buvo, o antra – geresnės reklamos ir būti negalėjo.

Taigi naktį iš 1937 metų liepos antros į trečią, 2 valandą 45 minutės pirmą kartą eterio tylą pažeidė Erchart balsas: „Debesuota.. Blogas oras.... Priešinis vėjas...“ Tuomet „Itaska“ paprašė pereiti prie Morzės rakto. Nepasigirdo jokio atsakymo. Tik 3:45 ausinėse vėl pasigirdo Erchart balsas: „Kviečiu „Itaską“, kviečiu „Itaską“, klausykitės manęs po pusantros valandos...“

7:42 labai nuvargęs ir nutrūkstantis Erchart balsas:“Kviečiu „Itaską“. Mes kažkur šalia, bet jūsų nematom. Degalų liko trisdešimčiai minučių. Mėginsim surasti jus pagal radiją, aukštis – 300 metrų“.

Po 16-os minučių: “Kviečiu „Itaską“, mes virš jūsų, bet nieko nematom...“

„Itaska“ išsiuntė ilgą radiogramų seriją. Kiek vėliau: „Itaska“, mes jus girdime, bet nepakankamai, kad galėtume nustatyti... (kryptį?)“. Tai buvo paskutinės „Lockheed-Electra“ skrydžio minutės. Įgulos išsigelbėjimo galimybė buvo tokia: po 4730 km ir 18 valandų skrydžio už 100 mylių nuo Houlendo degalų buvo likę 30-čiai minučių.

8:45 paskutinį kartą išgirstas Amelijos Erchart balsas. Ji nutrūkstamai šaukia: „Mūsų kursas 157-337, kartoju, kartoju....Neša į šiaurę ... į pietus...“.

Baigėsi pirmasis šios tragedijos aktas ir prasidėjo antrasis. „Itaska“ vadas manė, kad tuščios „Lockheed – Elektra“ degalų talpos išlaikys lėktuvą ant vandens apie valandą. Nedelsiant iškvietė hidrolėktuvą, o rytiniai laikraščiai jau spausdino Erchart balsą girdėjusių radistų ir radijo mėgėjų liudijimus.

Iki liepos 7 dienos JAV karinio laivyno laivai ir lėktuvai išžvalgė 100000 kvadratinių mylių plotą. Nepaisant to, kad paieškose dalyvavo lėktuvnešis „Leksington“ nerasta nei lakūnų, nei katastrofos pėdsakų. Šis įvykis sukrėtė pasaulį, kuris visą mėnesį sekė narsios moters skrydį aplink pasaulį.

Tuo metu žurnalas „Flight“ paskelbė beviltišką straipsnį, beveik nekrologą... „Neįmanoma net įsivaizduoti, kad tropikuose avarijas patyrę lakūnai yra pasmerkti lėtai mirčiai. Lengviau tikėtis, kad nuo to laiko, kai ištuštėjo „Electra“ bakai, jų baigtis buvo greita ir neskausminga“. Ir tai yra viskas, kas 1937 metų liepos mėnesį buvo žinoma apie Amelijos Erchart žūtį. Kai kam kilo įtarimai, kad Erchart ir Nunanas žuvo ne aviakatastrofoje, kad jie vykdė specialią žvalgybos užduotį ir po avarijos pateko į japonų rankas, o šie ko gero jau žinojo tikruosius skrydžio aplink pasaulį tikslus.

Adatos paieškos šieno kupetoje

1960 metais prasidėjo adatos paieškos šieno kupetoje. Šiuo atveju šieno kupetos vaidmenį atliko visa Mikronezija. Netrukus Saipano įlankoje rastos lėktuvo nuolaužos. Buvo manoma, kad tai Amelijos Erchart „Lockheed – Electra“. Tačiau paaiškėjo, jog tai – japonų naikintuvo liekanos. 1964 metais ten pat rasti žmonių griaučiai. Lakūnai? Antropologai davė neigiamą atsakymą – tai Mikronezijos lakūnų griaučiai. Apklausti tie žmonės, kurie nors kiek žinojo ar bent manė jog žino apie lėktuvo katastrofą. Pavyko išsiaiškinti kad iš Lee Erchart skrido visai ne tuo maršrutu, apie kurį žinojo visas pasaulis. Vietoje tiesaus kelio į Houlendą, ji pasuko į šiaurę, per Karolinos salyno vidurį. Ko gero Amelija Erchart turėjo užduotį patikslinti japonų aerodromų ir laivyno tiekimo bazių dislokaciją toje vandenyno dalyje,kuri dar nuo 30-ųjų metų pradžios jaudino JAV. Buvo žinoma, kad prieš pradėdama agresyvų karą japonų žvalgyba Ramiojo vandenyno salose intensyviai stiprina agentūrą ir ruošia nusileidimo aikšteles lėktuvams bei šaudmenų sandėlius. Paaiškėjo ir tai, kad jos lėktuvas buvo perdarytas, o 315 km/val greitį suteikiantys varikliai pakeisti galingesniais.

Taigi, įvykdžiusi užduotį Erchart laikėsi Kūros į Houlendą. Kažkur jau pusiaukelėje lėktuvas pateko į tropinę audrą (o „Itaska“ kapitonas tvirtino, kad liepos 4 dieną Houlendo apylinkėse buvo puikus oras!). Todėl „Lockheed-Electra“ prarado orientaciją ir pradžioje pasuko į rytus, o po to – į šiaurę. Paskaičiavus lėktuvo greitį ir degalų atsargas išaiškėjo, kad katastrofa įvyko kažkur prie Mili atolo krantų (Maršalų salų pietryčiuose). Iš ten ir gautas Erchart „SOS“. Kai kurie radijo operatoriai maždaug tuo metu ir tame rajone girdėjo žūstančio lėktuvo signalus.

Taip pat žinoma, kad po dvylikos dienų japonų žvejų škuna rado kažkokius žmones. Vietiniai gyventojai tvirtino, kad japonai du vyrus išvežė į Džaluit salą (Erchart buvo su kombinezonu – tad supainioti nesunku). Be to spėjama, kad savo odisėjos finale Erchart ir jos šturmanas pateko į Japonijos ginkluotųjų pajėgų štabą Ramiojo vandenyno Saipano saloje. Dar daugiau – vienas žurnalistas netgi rado Saipano gyventoją, kuris tvirtino matęs baltaodžius vyrą ir moterį, kad moteris mirusi nuo ligos, o vyrui 1937 metų rugpjūčio mėnesį nukirsta galva. Du desanto i Saipaną operacijoje dalyvavę jūrų pėstininkai savo interviu liudijo, kad 1944 metais dalyvavo šturmo metu žuvusių amerikiečių kareivių ir karininkų lavonų ekshumacijoje. Tarp jų buvo vyro ir moters lavonai su lakūnų kombinezonais ir be atpažinimo ženklų. Jų lavonai nedelsiant perduoti armijos patologijos instituto atstovams. Jūreiviams susidarė įspūdis, kad patologai laukė būtent šių lavonų.

Tai visa, kas pavyko sužinoti apie Amelijos Erchart žūtį po antrojo pasaulinio karo. Deja, vienintelis, nepaneigiamas faktas – pačios Amelijos Erchart žūtis. Oficialūs Japonijos ir JAV asmenys tyli apie šią keistą ir tragišką istoriją. Vienintelis žmogus, nors kiek komentavęs šią katastrofą buvo admirolas Česteris Nimicas. 1965 metais jis spėjo (vėl spėjo!), kad gali būti, jog Erchart ir jos šturmanas privestinai tūpė Maršalų salose, kur juos ir pagrobė japonai....

O pirmeivių martirologas skiriasi nuo kitų martirologų tuo, kad po naujų kelių paieškos aukų vardais yra tik viena – gimimo data. Jų mirties data nežinoma arba vietoje jos – klaustukas. Šiame sąraše duomenys apie Ameliją Erchart atrodo taip: Amelija Erchart 1897 liepos 24 – 1937 (?). Šių žmonių žūties paslaptingumas iškelia būtinybę nuolat aiškintis tragedijų aplinkybes.

Aiškinantis Amelijos Erchart žūties priežastis galima atsisakyti nuo įprastų, kaip taisyklė – nepagrįstų samprotavimų ir mėginti atkurti įvykius pagal turimus faktus. Savaime suprantama, kad neįmanoma tvirtinti, jog išvados yra teisingos, bet vis dėlto.

Priešpaskutinis skrydžio aplink pasaulį etapas iš Lae iki Houlendo tiesiąja – 5400 km. Jei manytume, kad Erchart skrido lanku iš Lae iki Truko salos (2250 km), nuo Truko salos iki Mili atolo (2520 km) ir nuo Mili atolo iki Houlendo salos (1380 km) gauname.kad visas nuotolis lygus 6150 km. Žinoma, kad lėktuvas išbuvo ore 18,5 valandos ir nuskriejo 4730 km. Vadinasi vidutinis jo greitis – 256 km/val.

Tokiu atveju skrisdamas oficialiu maršrutu lėktuvas būtų tūpęs ant vandens už 670 km nuo Houlendo salos – tai yra už 500 x 500 km kvadrato ribų, kuriame jų ieškojo lėktuvai iš lėktuvnešio „Leksington“.

Skrendant maršrutu Lae sala – Truko sala – Mili atolas – Houlendo sala tūpti turėjo Mili atole (2250 + 2520 = 4770 km). Yra duomenų, kad Erchart lėktuvas buvo perdarytas ir du 420 a.g. variklius pakeitė į galingesniais 550 a.g, varikliais. Dėl to buvo galima 9% padidinti greitį, 19% - lėktuvo apkrovą ir 28% - aukščio lubas. Kreiseriniu greičiu skrendančio lėktuvo skrydžio nuotolio paskaičiavimas (6150 km) nors ir sutampa su aplinkinio kelio ilgiu, tačiau nėra teisingas, kadangi neatsižvelgta į vėją ir kitas aplinkybes.

Žinoma, kad Amelija Erchart pirmą kartą kalbėjo eteryje po 12-os skrydžio valandų. Kuom galima paaiškinti tokį ilgą tylėjimą? Radijo ryšys būtinas tokio skrydžio metu, nes visada galima sužinoti lėktuvo „vietą“ ir koreguoti skrydį. Lengviausia yra manyti, kad Erchart vengė radijo ryšio, bijodama japonų pelengo. Per tas 12 valandų lėktuvas įveikė 3072 km. Laikraščiuose paskelbtame maršrute radijo ryšys turėjo prasidėti virš vandenyno, ties 160-ąja lygiagrete, o skrendant aplinkiniu keliu – prie Truko salos, tai yra iš karto po užduoties įvykdymo. Matyt, apie tai reikėjo pranešti atskira (ko gero – šifruota) radiograma.

Tai, kad lėktuvas pakilo 10-tą ryto galima paaiškinti tuo, kad reikėjo atsidurti prie Karolinų salyno leidžiantis saulei, kai dėl šoninio pašvietimo atsiranda demaskuojantys šešėliai, kurie yra būtini aerofotografavimui.

Pagal paskutinę Erchart radiogramą galima spręsti, kad Erchart lėktuvas skrido 157-337 kursu į Houlendo salą SSO (ziuid – ziuid – ost), Tai yra beveik statmenai į oficialų maršrutą.

Taigi, versija apie tai, kad Amelija Erchart vykdė specialią užduotį yra panaši į tiesą. Šį spėjimą patvirtina vėliau atsiradęs paslaptingumas ir pavienių oficialių pareigūnų nenoras patvirtinti arba paneigti įvairius tikrų ir menamų liudytojų parodymus bei gandus. Neabejotina ir tai, jog aptikę lėktuvą ore virš Karolinų salyno japonai būtų pasistengę „pašalinti“ nereikalingus karinio pasirengimo liudytojus. Galima manyti, kad „Lockheed-Electra“ buvo aptikta jau po pirmos radiogramos, nustatytas jo kursas ir įsakyta perimti. Bet kuriuo atveju oro žvalgyba užsiiminėjusi civilė lakūnė ir civilis jos šturmanas galėjo būt apkaltinti šnipinėjimu su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis.

Tad gali būti, kad atsakymo į klausimą „Kas žino tiesą apie Ameliją Erchart?“ reikėtų ieškoti amerikiečių ir japonų slaptųjų tarnybų archyvuose.