Pro salą praplaukė Chunas Rodrigezas Kabriljo (Juan Rodriguez Cabrillo), jos nepastebėjo seras Frensis Dreikas (Francis Drake). Net netiesiogiai San Franciską atradęs Sebastjanas Rodrigesas Cermeo nepastebėjo salos. Pagaliau į Kaliforniją kolonijų steigti plaukęs Gasparas de Portola 1769 metų spalio 31 dieną atrado Aukso Vartų įlanką, bet neteisingai identifikavo ją kaip Cermeo atrastą San Francisko įlanką (toks šios įlankos pavadinimas yra dabar).
Netrukus ispanų tyrinėtojas Chuanas Manuelis de Ajala sudarė žemėlapį. 1775 metų rugpjūčio 11 dieną jis rašė:
"Nuleidome valtį ir aš ėmiau ieškoti patogios vietos inkaro išmetimui. Ieškodamas geresnės vietos švartavimuisi pasukau link didžiausios salos, kurią pavadinau "de los Angeles". Manau, kad radau neblogą vietą, tačiau nutariau plaukti pirmyn, ieškodamas kitos salos. Pasiekęs ją pamačiau, kad ji yra sausa ir stati - čia nebuvo jokios įlankėlės valčiai. Pavadinau ją "La Isla de los Alcatrazes" dėl gausiai čia gyvenusių pelikanų".
Tai pirmasis europiečių paminėjimas apie Alkatrazo salą (originaliai vadinta Alcatrazes). Nepraėjus nei 100 metų sala įgijo vertingą praktinę reikšmę.
Karinė Tvirtovė
1846 metų birželio 8 dieną Meksikos Kalifornijos gubernatorius Pio Pico išnuomavo Alkatrazo salą Julianui Vorkmanui (Julian Workman). Tai pirmasis žinomas Alkatrazo savininkas. Jam buvo leista valdyti salą, kol joje bus pastatytas švyturys. Vėliau tais pačiais metais Kaliforniją nuo Meksikos atskyręs Lokio vėliavos sukilimo lyderis Džonas. S. Fremontas Jungtinių Valstijų vyriausybės vardu nusipirko salą vos už 5000 dolerių. Po Meksikos-Amerikos karo ir Lokio veliavos sukilimo Kalifornija kartus su Alkatrazu tapo JAV dalimi. Fremontas salą valdė ne ilgai - po nedidelio mūšio ji atiteko JAV vyriausybei. Fremontas buvo pastebėjęs, kad sala yra geroje strateginėje padėtyje ir gali būti panaudota, kaip gynybinis fortas augančiam San Franciskui.
Aukso Karštligė
Sudarius kruopštų Alkatrazo žemėlapį, nuspręsta, kad čia tinka pastatyti fortą. 1849 metais Kalifornijoje kilo aukso karštligė. Milijonai žmonių patraukė į vakarų pakrantę, tikėdamiesi praturtėti iš lengvai pasiekiamo aukso. San Franciskas suklestėjo ir pasidarė vienu iš turtingiausių pasaulio miestų, bei pagrindiniu Vakarų pakrantės uostu. Natūralu, kad Jungtinės Valstijos norėjo apginti miestą nuo kitų šalių užpuolimų, tad Alkatrazo forto idėja buvo kaip tik. Tais pačiais 1849 metais ten pastatytas švyturys, kviečiantis į judrų San Francisko uostą. Tai buvo pirmasis švyturys Vakarinėje JAV pakrantėje.
Forto statyba pradėta 1853 metais ir iš karto iškilo dideli sunkumai. Tik didelių pastangų dėka buvo galima įveikti kietą salos pagrindą. Leitenanto Džeimso Makfersono (James McPherson) vadovaujami statybininkai baigė statybą tik 1859 metais - praėjus 10-čiai metų nuo Aukso Karštligės pradžios. Alkatrazas tapo svarbiu karinės galios simboliu JAV Vakaruose ir buvo galingas fortas.
Pilietinio karo metu Kalifornija buvo laisva valstija. Kol JAV vyko vidaus karas, Alkatrazas buvo laikomas atraminiu Vakarų fortu, galinčiu apginti San Franciską nuo Konfederatų armijos ar užsienio interventų, kurie ieškojo landų užpulti miestą, . Tačiau nieko tokio neįvyko ir tai džiugino, nes Alkatrazo fortas paseno vos tik pastatytas. Per visą savo istoriją jis taip ir nebuvo panaudotas mūšyje ir tik vieną kartą - 1876 metų birželio 3 dieną iš jo šaudyta patrankomis. Tos dienos įvykiai yra žinomi istorijoje Kaip "Didysis Apsimestinis Mūšis" ir ilgai kėlė gėdą kariškiams. Buvo numatyta, kad fortas valstybės šimtmečio proga parodys karinę savo galią. Iš Alkatrazo į seną škuną, kurioje prikrovė sprogmenų, turėjo būti šaudoma patrankomis. Tačiau nei vienas šūvis taip ir nepasiekė tikslo. Tada, prisidengiant dūmais į laivą buvo pasiųstas kareivis, kuris ir uždegė škuną. Šitokiu būdu buvo išgelbėta kariškių garbė.
Karinis kalėjimas
Vis labiau aiškėjant, kad Alkatrazas yra nenaudingas karine prasme, kariškiai nesunkiai rado jam kitą pritaikymą. Dėl izoliacijos nuo žemyno tai buvo puikus kalėjimas. 1861 metų rugpjūčio mėnesį čia atkeliavo pirmieji Pilietinio karo belaisviai . Tuo metu dar nebuvo kalėjimo pastato, tad juos apgyvendino sargybos pastato rūsyje. Su laiku čia daugėjo karo belaisvių, todėl 1868 metais buvo paskelbta, kad čia yra ilgą laiką kalinčių kareivių kalėjimas. Mūrinis kalėjimo pastatas baigtas 1867 metais. Kiek vėliau buvo pastatytas laikinas medinis pastatas – kalinių vis daugėjo.
1907 metų kovo 21 dieną Alkatrazas oficialiai paskelbtas Kariniu JAV Vakarų pakrantės kalėjimu. 1909 metasi majoras Reubenas Terneris (Reuben Turner) suprojektavo visus būdingus konstrukcinius elementus turintį kalėjimą. Pabėgimas iš jo buvo laikomas neįmanomu. Pastatą statė nuteistieji, todėl jau tada daugelis pradėjo suprasti, kad net galvoti apie pabėgimą neverta. Be to šiame kalėjime buvo nustatytos griežtos, kartais žiaurios gyvenimo sąlygos. Ir tai yra dar vienas skiriamasis Alkatrazo bruožas. Tačiau buvo dar viena problema – prakutę ir laisvi San Francisko žmonės nepageidavo turėti šaltą ir atšiaurų kalėjimą įlankos viduryje. Jie didžiavosi savo įlanka. Todėl sala buvo apsodinta gėlėmis, jos ten žydi ir dabar. Kaliniai prižiūrėjo sodus – ši darbo prievole buvo viena iš mėgstamiausių.
1930 metais kariškai nebegalėjo išlaikyti kalėjimo ir nusprendė jį uždaryti. Bet kol jie sprendė uždarymo klausimą, sala įgijo naują paskirtį.
Federalinis kalėjimas
Pažeisk taisykles ir pateksi į kalėjimą, pažeisk kalėjimo taisykles ir pateksi į Alkatrazą.
1920 metai JAV įsimintini didžiuliu nusikaltimų kiekiu. Prohibicija išaugino gangsterius, kurie Niujorke ir Čikagoje pardavinėjo alkoholį nelegaliai. Dėl šios priežasties Federalinis Tyrimų biuras (FTB) ir kitos nusikaltimų prevencijos įstaigos tapo agresyvesnės. Po to, kai 1924 metais Edgaras Huveris (Edgar Hoover) tapo FTB direktoriumi, jis planavo įsteigti „super kalėjimą“, kuriame būtų kalinami gangsteriai ir perauklėjami užkietėję nusikaltėliai. Tai buvo organizuotų nusikaltimų sutriuškinimo planas.
Tuo metu, kai kariškiai suprato, jog negali ilgiau išlaikyti Alkatrazo, Huverio galia pasiekė maksimumą. Todėl jis buvo pajėgus įgyvendinti „super kalėjimo“ idėją. Dar prieš paliekant salą kariškiams, 1933 metų spalio 12 dieną Teisingumo departamentas paskelbė, jog planuoja paversti Alkatrazą į Federalinį kalėjimą. Šeimininkai pasikeitė ir 1934 metų sausio 1 dieną Alkatrazas tapo Federaliniu kalėjimu.
Alkatrazo kalėjimas yra laikomas vienu iš švariausiu pasaulyje. Kaliniai buvo skatinami didžiuotis savo atliktu darbu, todėl kaip taisyklė skalbiniai būdavo švarūs, o grindys visada blizgėjo. Kiekvienas kalinys turėjo savo kamerą, kurioje buvo lova, tualetas, ventiliacija, praustuvė ir stalas su Biblija. Kameros taip pat visada buvo švarios.
Kalėjimas pasižymėjo ypatingu saugumo lygiu. Saugumo lygiai dengė vienas taip, kad kaliniai turėjo būti ypač kūrybingi, norėdami juos įveikti. Per dieną buvo daroma 12 patikrinimų, o kiekvienas prižiūrėtojas saugojo ne daugiau kaip tris kalinius.
Alkatrazo kalinys iš esmės skyrėsi nuo eilinio kalinio. Nei vienas ten kalėjęs vyras nepakliuvo į salą tiesiai iš teismo salės. Tam, kad patekti į „Uolą“ reikėjo būti nepaklusniu eiliniame kalėjime. Kiekvienas kalinys turėjo paklusti griežtai dienotvarkei. Jie turėjo keltis vienu metu, valgyti vienu metu, atlikti savo pareigas ir grįžti į kameras prieš užgesinant šviesas. Penktoji Kalinio vadovo taisyklė bylojo: „Tau duota teisė į maistą, aprangą, pastogę ir medicininę priežiūrą. Visa kit, kas tau gali būti suteikta yra privilegijos. Tu gali užsitarnauti privilegijų deramu elgesiu“. Be to galiojo griežta tylos taisyklė, kuri ypatingai slėgė kalinius pirmaisiais nelaisvės metais.
Daugelis kalinių paklusdavo Alkatrazo taisyklėms. Iš tiesų keli ankstesnieji kaliniai net teigė, jog tai yra geriausias kalėjimas, jie laikaisi jame nustatytų taisyklių.
Bandymai pabėgti
Viena iš priežasčių, kodėl Alkatrazas yra idealus kalėjimas yra tai, kad jis randasi saloje. Iki artimiausio kranto - daugiau nei mylia. Jei kas mėgintų bėgti iš Alkatrazo, jam tektų įveikti kalėjimo apsaugą (o ji sukurta taip, kad nebūtų jokių landų, todėl bėgliai turėjo būti ypač išradingi), o po to plaukte įveikti vieną mylią šaltame įlankos vandenyje. 1934 metų rugpjūčio 11 dieną į federalinį Alkatrazo salos kalėjimą San Francisko įlankoje atvyko pirmoji nuteistųjų partija.
Yra žinoma 14 atvejų, kurie gali būti laikomi bandymu pabėgti. Septintasis ir tryliktasis bandymai yra žinomi labiausiai. Ar kokie nors iš jų buvo sėkmingi? Tai priklauso nuo to ar pavyko antrojo ir tryliktojo pabėgimo dalyviams pasiekti krantą.
Pirmasis bandymas buvo 1936 metų balandžio 27 dieną. Džo Bovers (Joe Bowers) dirbo prie šiukšlių deginimo krosnies. Tą dieną jis užlipo ant kalėjimo tvoros, kur jį nušovė kalėjimo apsauga. Visai tikėtina, kad tai buvo savižudybė.
1937 metų gruodžio 16 dieną bėgo du kaliniai – Teodoras Koulas (Theodore Cole) ir Ralfas Rou (Ralph Roe), kurie buvo žinomi, kaip patyrę bėgliai iš kalėjimų ir geri draugai. Visą dieną abu dirbo ceche, o vakare perpjovė plienines lango grotas. Kol apsaugos policininkas buvo pasitraukęs, išdaužė langą ir iššoko laukan, bėgo iki tvoros, perlipo ją ir paniro vandenyje. Daugiau jų niekas nematė. Tą dieną buvo stipri srovė, o vanduo – šaltas, ore tvyrojo rūkas. Nepanašu, kad jie pasiekė krantą. Po ilgo ir kruopštaus tyrimo paskelbta, kad abu kaliniai mirė vandenyje. Tačiau pabėgimo iš Alkatrazo negalimumas nublanko visiems laikams.
 |
| Arturas „Dokas“ Parkeris yra tikrasis ketvirtojo pabėgimo sumanytojas bei įkvėpėjas. |
Ketvirtajame bandyme 1939 metų sausio 13 dieną dalyvavo penki kaliniai – Henris Jangas (Henri Young), Rufus MakKainas (Rufus McCain), Viljamas Martinas (William Martin), Deilas Stamphilas (Dale Stamphill) ir Arturas „Dokas“ Parkeris (Arthur 'Doc' Parker), kuris ir yra tikrasis šio plano sumanytojas bei įkvėpėjas. Sumanymas paprastas – jie turėjo grotų plėtiklį ir metalo pjūklo geležtę. Trečią nakties, po eilinio patikrinimo, išslinko iš savo kamerų į bloką „D“, kur buvo senesnės grotos. Kaliniai iš anksto buvo paslėpę plėtiklį ir veržliaraktį. Įveikę grotas išlipo pro langą ir nušoko ant žemės. Čia jie mėgino sukonstruoti penkis plaustus kiekvienam pabėgėliui. 45 minutės po trijų apsauga pastebėjo, kad kameros tuščios ir pradėjo paiešką. Netrukus visi buvo rasti užutekio vandenyje. Pirma aptikti Jangas ir Mak Kainas, po jų rastas Stamphilas – jis buvo sužeistas dviem šūviais (apsauga šaudė į naktinį įlankos vandenį). Barkeris patyrė kelis rimtus sužeidimus ir vėliau mirė. Paskutinis rastas Martinas – jis buvo sužeistas ir beveik sušalęs.
1941 metų gegužės 21 dieną įvyko vienas iš nervingiausių bandymų Alkatrazo istorijoje. Jame dalyvavo keturi bėgliai – Džozefas Kretzeris (Joseph Cretzer), Semas Šoklis (Sam Shockley), Arnoldas Kailas (Arnold Kyle) ir Loidas Barkdol (Lloyd Barkdoll). Po pietų į pastatą kuriame dirbo kaliniai atėjo apsaugos karininkas Klainas Stopsas (Clyne E. Stoops). Jis buvo užpultas ir nuginkluotas. Vėliau nuginklavo ir suėmė dar du kapitonus, tačiau netrukus kapitoną Madiganą teko paleisti – mat artėjo metas, kai karininkai turi rinktis Administracijos pastate. Kaliniai išsigando, kad apsauga pajus pavojų ir paskelbs paiešką. Jie suprato, kad pasprukti nepavyks, todėl be kovos pasidavė ir buvo įkalinti vienutėse.
1941 metų rugsėjo 15 dieną antrasis vieno žmogaus bandymas palikti salą. Džonas Beilis (John Bayless) rūšiavo šiukšles ir spontaniškai apsisprendė bėgti – salą apgaubė tirštas rūkas.
Nedvejodamas šoko į įlankos vandenis, tačiau netrukus suvokė, kad kito kranto nepasieks. Apsauga be vargo „išgaudė“ impulsyvųjį „bėgiką“ ir pasiuntė į geriau saugomą D bloką.
1943 metų balandžio 13 dieną įvyko vienas iš labiausiai intriguojančių ir įdomiausių bandymų. Jo autoriai – Džeimsas Bormanas (James Boarman), Fredas Hanteris (Fred Hunter), Haroldas Brestas (Harold Brest) ir Floidas Hamiltonas (Floyd Hamilton). Viskas prasidėjo pastate, kur buvo liejami betono blokai povandeniniams laivams, kad jie greičiau panirtų į vandenį. Tokiu būdu Alkatrazo gyventojai pagelbėjo JAV kovose Antrajame pasauliniame kare. Bėgliai paėmė į nelaisvę karininką Džordžą Smitą (George Smith), o vėliau – kapitoną Henrį Vienholdą (Henry Wienhold). Tada išlipo per langą, kurio grotas buvo perpjovę anksčiau. Jie buvo pusnuogiai, kadangi savo rūbus sukrovė į kelis mažus kanistrus, kurie tuo pačiu turėjo tarnauti, kaip lengvinantys plūdurai. Tačiau niekaip neįstengė šių kanistrų iškišti pro langą, tad pakrantėje atsidūrė vos su keliais rūbeliais. Negana to, Hanteris jau buvo susižeidęs, ir pasuko į olą. Kiti trys ryžosi šturmuoti rūko miglos dengiamus įlankos vandenis. Netrukus Hamiltonas suvokė, kad tiek toli nenuplauks ir išlipo ant nedidelės uolos, kuri vadinosi Mažasis Alkatrazas. Tuo tarpu vienas iš surištų karininkų sugebėjo išspjauti kamštį iš burnos ir pradėjo šaukti pagalbos. Jo niekas neišgirdo, bet bokšte budintis karininkas pastebėjo vandenyje tris figūras. Surištas karininkas kažkokiu būdu pasiekė savo švilpuką ir ėmė švilpti. Bokšte esanti apsauga pradėjo šaudyti ir pataikė Bormanui į kairę ausį. Kai apsaugos kateris rado juos vandenyje, karininkai pamėgino įkelti Bormano kūną, tačiau netyčia išmetė jį. Bormanas nuskendo. Persekiotojai buvo įsitikinę, kad Hamiltonas nušautas vandenyje kartu su Bormanu, todėl jie puolė ieškoti Hanterio, kurį netrukus ir rado. Hamiltonui pavyko pasislėpti. Jis tris dienas slapstėsi pakrantėje, tačiau nusilpo ir buvo alkanas... Tada pats parėjo į pastatą, iš kurio bėgo ir buvo suimtas.
1943 metų rugpjūčio mėnesį Alkatraze buvo mažai darbuotojų – vyrai tarnavo Antrojo Pasaulinio karo kovose. Rupjūčio 7 dieną tuo pasinaudojo Huronas Tedas Votersas (Huron Ted Waters). Jis pabėgo nuo apsaugos, pasiekė pakrantę ir mėgino perlipti tvorą. Tai nepavyko, todėl kalinys sumanė grįžti, tačiau neišsilaikė ir nukrito nuo tvoros bei susižeidė nugarą. Kai tik jis atsidūrė ant pakrantės, nuskambėjo aliarmo signalas. Votersas net nemėgino plaukti per įlanką. Apsauga jį rado pusnuogį su keliomis plūdrumą didinančiomis priemonėmis.
1945 metų liepos 31 dieną Džonas Džiles (John Giles) pabandė bėgti išmoningiausiu būdu Alkatrazo istorijoje. Tai buvo vienišius, nuolat stebintis, kaip reguliariai į salą tiekiami skalbiniai (tuo metu Alkatrazo kaliniai skalbė armijos skalbinius ir siųsdavo juos atgal). Jam tekdavo darbuotis pakrantėje, kai skalbinius pristatydavo į salą. Pasinaudodamas savo padėtimi vogdavo armijos kostiumų dalis ir sugebėjo sukomplektuoti sau Technikos Seržanto uniformą. Liepos 31 dieną Džiles apsirengė karine uniforma ir sėkmingai pateko į karinį laivą, kuriame jo niekas nepažinojo. Tuo tarpu Alkatraze vyko eilinis patikrinimas, kurio metu paaiškėjo, kad Džiles nėra savo vietoje. Bėglys suimtas iš karto po to, kai laivas atplaukė į McDowell fortą.
1946 metų gegužės 2-4 dienomis įvyko dešimtasis bandymas, žinomas „Alkatrazo mūšio“ vardu. Šeši kaliniai pagrobė ginklus iš vakarinės ginklų galerijos ir nužudė karininkus. Jie mėgino palikti kalėjimo pastatą jėga – pagrobę raktus rakino duris ir visiškai netikėtai sau patiems ... užrakino save. Mat kalėjimo spynos buvo sukonstruotos taip, kad mechanizmas blokuojasi jei panaudojama ne ta raktų pora. Jiems beliko paimti įkaitus ir po ilgo atsiribojimo stoti į mūšį, kuriame buvo nukauti. Pradėjo dešimt metų, kol įvyko kitas bandymas pabėgti.
11-asis bandymas įvyko 1956 metų liepos 23 dieną. Po eilinio patikrinimo dingo Floidas Vilsonas (Floyd Wilson. 11 valandų buvo naršoma po visą salą. Visgi bėglys buvo rastas nuostabiai paslėptoje vietoje – jis turėjo šiek tiek medžiagų ir gaminosi sau plaustą.
1958 metų rugsėjo 29 dieną įvykdytas paskutinis bandymas mėginant naudoti jėgą. Aaronas Burgetas (Aaron Burgett) ir Klaidas Džonsonas (Clyde Johnson) dirbo prie šiukšlių rūšiavimo, kur juos saugojo karininkas Haroldas Mileris (Harold Miller). Jis buvo naujokas Alkatraze, tad prie šiukšlių rūšiavimo budėjo pirmą kartą. Netikėtai kaliniai išsitraukė peilį ir lipnia juosta užklijavę karininko burną ir akis, pririšo prie medžio. Abu kaliniai ėmė vykdyti sumanytą pabėgimo planą, tačiau atsisakė jo, kai pasiekė šaltą vandenį. Saloje paskelbta, kad abu kaliniai dingo ir pradėta paieška. Džonsonas rastas ir suimtas, o mirusio Burgeto kūnas rastas vėliau prie pat vandens.
 |
| Alkatraze kalėjo Al Kaponė |
Pabėgimas aptiktas ir paieška paskelbta tik ryte. Įlankoje rasti keli lietpalčiai ir asmeniniai daiktai, tačiau pabėgėlių kūnų neaptikta. Šiuo metu jie yra laikomi dingusiais be žinios ir manoma, kad nuskendo, tačiau niekas negali tvirtinti, kad taip ir įvyko. Nepanašu, kad kas galėjo tiek nuplaukti šaltoje srovėje, tačiau Frenkas Morisas buvo laikomas puikiu plaukiku. Gali būti, kad jam pavyko. Šis dramatiškas ir labai kruopščiai parengtas pabėgimas pavaizduotas kino filme „Pabėgimas iš Alkatrazo“, kuriame vaidino Klintas Ystvudas (Clint Eastwood).
1962 metų gruodžio 14 dieną paskutinį kartą bandyta bėgti iš Alkatrazo ir įrodyta, kad kalinys gali pasiekti žemyną plaukte. Bet paaiškėjo, kad tai nerekomenduojama. Du kaliniai – Džonas Skotas (John Scott) ir Darilas Parkeris (Daryl Parker) pabėgo pro grotuotą virtuvės langą. Jie sėkmingai pasiekė pakrantę ir puolė į vandenį. Netrukus Parkeris buvo išmestas į nedidelį žemės plotelį, kuris vadinosi Mažuoju Alkatrazu. Ten jį ir aptiko kalėjimo pareigūnai. Džoną Skotą srovė nunešė į Fort Pointą, kuris jau laikomas žemyno dalimi. Vanduo gana ilgai daužė bėglį į pakrantės uolas. Po kiek laiko sunkiai sužeistą Skotą aptiko vietos gyventojai ir nedelsiant nugabeno į ligoninę. Jis vos vos išgyveno. Po to kai išgijo buvo grąžintas į Alkatrazą ir savo kolegų tarpe pelnytai naudojosi šlove, kaip vienintelis žmogus, kuriam beveik pavyko pabėgti iš Alkatrazo ir likti gyvam.
Kalėjimas uždaromas
Per visą kalėjimo egzistavimo laiką - nuo 1934 iki 1963 metų jame kalėjo 1545 kaliniai, o kai kurie iš jų - kelis kartus. Pirmasis buvo Frankas Lukas Boltas (AZ-1), o paskutinis – Frenkas Klėjus Vetermanas (AZ-1576). Kalėjimas garsėjo griežta tvarka ir absoliučiu saugumu. Aštuoni kaliniai žuvo nuo kitų kalinių, penki nusižudė, 15 mirė nuo ligų. kalėjime kalėjo Al Kaponė, žymusis gangsteris Džordžas Kelis ir Robertas Straudas, pagal kurio gyvenimą parašyta knyga ir pastatyta filmas „Alkatrazo paukštelis“. Filme jį vaidino Bertas Lankasteris (Burt Lancaster).
Po 13-ojo bandymo pabėgti Alkatrazas buvo tikrinamas kruopščiau nei bet kada. Nustatyta, kad sąlygos nuolat blogėja, o kalinių išlaikymas – brangsta (visa, ko reikėjo kalėjimui ir kaliniams, buvo atplukdoma laivu). Todėl Vyriausiojo Prokuroro Roberto Kenedžio įsakymu (prezidento Džono Kenedžio administracijos valdymo metu) 1963 metų kovo 21 dieną kalėjimas oficialiai uždarytas. Vyriausybė ilgai negalėjo nuspręsti, ką daryti su sala, o idėjos plaukė iš visos šalies. Kol valstybė svarstė atsitiko kiti dalykai...
Indėnų okupacija
Ištisus šešis metus po to kai nustojo veikti Alkatrazo kalėjimas, sala buvo apleista. Tuo pačiu metu Amerikos indėnai reiškė į ją pretenzijas. 1969 metų lapkričio 20 dieną išsilaipino saloje ir planavo įsteigti kultūros centrą. Tuo metu šalyje jautėsi aiškus protestas dėl JAV karo Vietname, todėl Amerikos čiabuviai buvo palaikomi visuomenėje. Jų išvarymas iš salos tapo problematiškas. Bet iš kitos pusės jie vogė ir pardavinėjo varinius laidus tam, kad galėtų finansuoti nuolatinį tiekimą iš žemyno. Pagaliu ėmė griūti organizacinė struktūra ir atsirado narkotikų vartojimas. 1970 metų birželio 1 dieną kilo gaisras, sunaikinęs dalį pastatų ir apgadinęs švyturį.
Po šio incidento visuomenės palankumas ėmė kristi, todėl Federalinė valdžia galėjo juos ištremti iš salos. Kai kurie tos okupacijos pėdsakai išlikę iki šiol – pavyzdžiui lankytojai gali matyti grafiti piešinį, kuris skelbia, kad sala yra Indėnų Žemė.
Nacionalinis Parkas
1972 metais Nacionalinių parkų departamentas perėmė Alkatrazo valdymą. Sala tapo Nacionalinės Aukso Vartų tilto (Golden Gate Bridge) rekreacinės zonos dalimi. Šiandien ji yra atvira turistams, kurie keliasi į Alkatrazą keltu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą