Anykštėno kelionės po pasaulį

Anykštėno kelionės po pasaulį

Ne visų žmonių darbai vienodai atmenami. Vienam, žiūrėk, nereikia jokių pastangų, kad jo vardas įsiamžintų, kito gi nemaži darbai neretai net savo tautiečių lieka apmiršti. Panašus likimas ištiko ir anykštėną Ignotą Žiogelį — gydytoją. keliautoją, istoriką ir archeologą. Jis buvo kilęs iš bajorų, o pasirašinėjo visą gyvenimą „kunigaikščiu Ignacu Žagieliu“. Tai anykštėnams gerai žinomos Žiogelių pavardės lenkiška atmaina. Žiogelių ir šiandien daug gyvena kaimuose prie Virintos upės.

Gimė I. Žiogelis 1826 m. Pavirinčiu dvare, netoli Kurklių miestelio. Iki 1143 m. mokėsi pas Ukmergės pijorus. Toliau lavintis Lietuvoje negalėjo: uždarytas jau buvo ne tik Vilniaus universitetas, bet ir Medicinos akademija, todėl guvus jaunuolis kažkokiu būdu 1845 m. atsidūrė Kijeve. Per penketą metų baigė ten mokslus ir 1851 m. jau gydytojavo Odesoje. Paskui iškeliavo į mokslinę kelionę po Europą. Lankėsi Bertyne. Drezdene, Prahoje, Vienoje. 1856 m. daktarizavosi Paryžiuje, 1859 m. — Londone. Yra žinių, kad jis tobulinosi Sorbonoje ir Oksforde. I. Žiogelis daug kur minimas kaip pagarsėjęs okulistas.

Jis daug keliavo. Pirmiausia nuvyko į Indiją, kur 4 metus Madrase buvo anglų armijos gydytoju. Po sėkmingos Egipto chedyvo ir jo motinos operacijos kelerius metus tarnavo asmeniniu gydytoju pas Egipto vicekaralių, 6 metus — pas sultoną Abdul Azizą. Lankėsi Pietryčių Azijos salose — Ceilone, Javoje, Sumatroje, buvo Madagaskare, Kuboje. Keliavo po Sacharą, Abisiniją, Arabų pusiasalį, Turkiją. Lankydamas pasaulio didmiesčius, labai domėjosi muziejais, mokslo centrais, bendravo su mokslininkais. Buvo išrinktas eilės akademijų nariu, Oksfordo universiteto garbės nariu, apdovanotas užsienio ordinais, mokėjo keletą kalbų. 1876 m. sugrįžo į Vilnių. Čia gyveno iki 1881 m., nemažai praleisdavo laiko užmiesčio dvare (matyt. Pavirinčiuose), išleido lenkų kalba iliustruotą dvitomę Egipto istoriją (560 p.) ir kelionės po Abisiniją ir kitas šalis aprašymą. Vilniuje dirbo sanitarinės komisijos prezidentu, buvo Imperatoriškosios Vilniaus medicinos draugijos nariu. Likusius dešimt metų gyveno Varšuvoje, kur ir mirė 1891 m.

Ignotas Žiogelis lenkų, prancūzų ar anglų kalbomis parašė apie dvidešimt knygų ir straipsnių medicinos, istorijos, klimato, geologijos ir kitais klausimais. Rašė apie Egipto ir Alžyro klimatą, apie Egipto ir Sacharos geologiją. Pastarąsias knygas išleido apie 1870 m. Paryžiuje. 1860 m. savaitraštyje „Tygodnik lekarski“ paskelbė du gydytojo praktika paremtus straipsnius — apie etektrogalvaninį epilepsijos gydymą bei dantų skausmų numarinimą ir apie pasiutligės gydymą vaistažolėmis. Dirbdamas Odesos apylinkėse, savo praktikoje turėjo daug pasiutusių žvėrių apkandžiotų ligonių. Skrosdamas mirusius ir tirdamas kraują, jis nustatė, kad pasiutimą sukelia į kraują patenkantieji virusai ir kad žolėdžiams pasiutusių mėsėdžių virusas nepavojingas. Vadinasi, atsparumas įgaunamas iš žolinio maisto. Tada jis prisiminęs liaudies mediciną, kuria jo vaikystėje naudojęsi ukmergiškiai. Net žolės, kuriomis nuo pasiutimo gydydavo, vadinosi pasiutas. Žiogelis aprašo žolės išvaizdą, būdingas augimvietes, naudojimo bodą. Sakosi 1851 m. Kijevo gubernijoje pasiutu išgydęs 42 ligonius.

Ignotas Žiogelis 1879 ir 1880 m. Vilniuje savo lėšomis pas J. Zavadskį išleido dviejų tomų Egipto istoriją. Rašydamas knygą, jis panaudojo savo ilgametes Egipto paminklų studijas. Pats tyrinėjo ir kasinėjo tuos paminklus, skaitė užrašus ant paminklų, antkapių, šventyklų sienų. Skaitė hieroglifais rašytus papirusus. Svarbių žinių apie Egipto praeitį rado Londono, Luvro, Turino, Bertyno muziejuose. Studijavo privačių asmenų rinkinius Kaire, Aleksandrijoje, Florencijoje. Paryžiuje. Londone. Naudojosi žinomų seniausių egiptologų veikalais, buvo pažįstamas su amžininkais Marietu, Smitu, Vilkinsonu Riuge, Brugšu, Leipciusu. L Žiogelis aprašė pirminę savo tyrinėjimų ir stebėjimų medžiagą. Senovės tautų etninei sudėčiai nustatyti sakosi matavęs senovės egiptiečių, asirų, abisinų kaukoles, jas lyginęs. Taip pat naudojosi kitų tyrinėtojų moksliniu palikimu. Su kai kuriais diskutavo. Štai pačioje knygos pradžioje nesutinka su vokiečių tyrinėtojais, priskiriančiais egiptiečių kalbą germanų kalbų grupei. Nurodo, kad tai aiškus germanizacijos kėslai. Labai žavisi sena turtinga ir originalia šio krašto kultūra. Egipto šaltiniuose I. Žiogelis dažnai aptinka minint gotus, kurių antikiniais laikais, sakoma, buvę 1 milijonas. Mano, kad tai lietuviai.

Knygos pradžioje I. Žiogelis kalba apie Nilo krašto geografines sąlygas, aprašo reljefą, vandenis, augaliją. Į krašto formavimąsi jis žiuri dialektiškai. Susidomėjęs Nilo upės sąnašavimo eiga, darė šurfus, skaičiavo kasmetines nuosėdų mikrojuosteles ir nustatė, kad per 100 metų paviršius upės salpoje ir deltoje pakyla 4—5 cm. Žinodamas iš gręžinio, jog deltoje yra 66 m sąnašų, nustatė, kad jai susidaryti reikėjo 185 000 metų. Įdomios ir gana patikimos išvados. Kitoje Nilo salpos vietoje jis su darbininkais iškasė 26 m gylio šulinį. Dugne rado žmogaus skeletą ir molio indo šukes. Spėjo šiam radiniui buvus 85 000 metų (!!). Daug kur iš panašių radinių darė išvadą, kad Biblija apie pasaulio atsiradimą sako netiesą, nes visuomenė, žmogus ir net jo kultūra yra daug kartų senesnė už biblinį pasaulį.

Knygoje plačiai rašoma apie Nilo potvynius, jų priežastis, žmogaus santykį su šia stichija nuo seniausių laikų. Mini 1700 m. pr. m. e. Fajumo provincijoje vergų iškastą Nilo vandeniui taupyti jūrą, kurios gylis pagal Herodotą vietom siekęs 50 m. Nuo to laiko Nilas jau buvo spėjęs suguldyti 8 m nuosėdų. Pasakodamas apie karštus Sacharos vėjus chamsinus, mini, kad Egipto faraonai buvo pradėję statyti mūro sieną nuo tų vėjų apsisaugoti. Vėjų siena! Ką reiškia mus stebinančios piramidės, palyginus su tokiomis užmačiomis. Būdinga, kad senovės paminklų milžiniškų statinių atsiradimą I. Žiogelis nelaikė faraonų nuopelnu — jis kalba apie žmonių, vergų darbą, visuomenės vaidmenį, tautos kūrybinę galią.

Antinojos miesto griuvėsiai, kuriuos kasinėjo I. Žiogelis

Aprašinėdamas gyvūnus, žvėris, knygos autorius vis įpina įdomių, savo patirtų, istorijų, stebėjimų. Mini neretus atvejus, kai vandens pasisemti įsibridusias moteris užpuldavę būriai krokodilų ir sudraskydavę. Sakosi 1863 m. kelionės metu aukštutinėje Nilo dalyje nukovęs labai didelį krokodilą ir jo iškamšą pasiuntęs Kijevo universitetui. Krokodilo viduriuose radęs moterišką metalinę apyrankę.

I. Žiogelio parašytoji Egipto istorija faktiškai yra faraonų dinastijų eigos istorija. Jis mini būdingesnius valdovų bruožus, kai kuriuos įvykius, karus, paminklų statybą, santvarkos bruožus, žiaurumą, išsigimimą, dievus, religiją ir t. t. Knygos pradžioje duodama gana objektyvi kastinės nelygybės atsiradimo istorija, priežastys. Iškeliami atskirų dinastijų valdymo metu padaryti išradimai astronomijoje, medicinoje, pakeitimai kalendoriuje, pasiekimai literatūroje, filosofinėse, didaktinėse pažiūrose ir pan. Autorius panaudoja gausiuose sienų užrašuose aptiktas žinias iš senovės žemdirbystės, amatų, kalnakasybos, statybos ir architektūros meno.

Greta tironų ir išsigimėlių autorius randa ir tokius valdovus, kurie rėmė švietimą, mokslą. Jais jis ypač susižavėjęs. Mini faraoną Rachemchuchali, kuris įkūrė daug mokslo įstaigų, pastatė prie Nilo vandens matavimo stotį. Kiti šios dinastijos faraonai irgi gerbė pirmtakų darbus, turėjo bibliotekas, rūpinosi raštija. Kažkuris iš jų savo biblioteką pavadino „sielos vaistine“, vežiojosi ją net karų metu. Tasai faraonas ant savo kapo liepęs iškaldinti kalendorių ir įtaisyti barometrą (tebuvo tai tik barometro prototipas). I. Žiogelis labai aukština Aleksandrą Makedonietį ir jo darbus. Daug kalba apie žinomų antikinių mokslininkų, gydytojų ir kitų darbus. Neliko nepastebėti ir faraono Necho II, suorganizavusio grandiozinę kelionę laivais aplink Afriką (Libiją), darbai. Aprašomi senieji miestai — Tebu, Memfis, Amonas, Aleksandrija ir kiti.

Aplamai iš šio kronikinio veikalo visgi išryškėja keletas Egipto valdų ir galybės išplitimo laikotarpių, kritimo ir krizės periodų, naujų atgimimų ir t. t. Plačiai aprašomi didieji karai, žydų istorija Egipte, vergų sukilimai.

Knygos autorius visą laiką stengiasi būti objektyvus. Ne kartą išsitaria, kad religija visada gniuždė geruosius žmogaus sielos polėkius. Štai jis aprašo mūsų eros pradžioje krikščionybės Egipte įvedimą, čia I. Žiogelis, istoriniais faktais iliustruodamas, parodo krikščionybę skelbusių kunigų, misionierių smurtą. Jie buvo šventovių griovimo, senų bibliotekų naikinimo organizatoriai. Autorius savo knygoje, sugebėdamas praeiti pro cenzūrą, sako, kad tam civilizacijos naikinimui Egipte vadovavo šventas Epifonas, šventas Jeronimas, šventas Jonas Chrizostomas ir t. t. Šių dievo tarnų vadovaujama davatkų kariuomenė, pasak I. Žiogelio, taip elgėsi, kad „po Aleksandriją tekėjo kraujas be perstojimo“. Toks krikščionybės apaštalų elgesys buvo priežastis palyginti lengvos pergalės, kurią po trumpų karų laimėjo arabai. Knygoje aprašyta arabų kalifato epocha, Napoleono karai Egipte ir kiti XIX a. įvykiai.

Iš kažkokių šaltinių autoriui pavyko surinkti gana įdomių, kartais net anekdotiškai linksmų nuotrupų apie papročius. Pavyzdžiui, jis mini, kad ankstyvų faraonų dinastijų metu buvo puslaukiniai teisiniai įstatymai, kurie numatė baudas už nusikaltimus. Buvo kraujo keršto įstatymas. Žmogžudžiams, vagims ir klastotojams nukirsdavo, priklausomai nuo padaryto nusikaltimo, pirštus, plaštakas, rankas. šeimyninės neištikimybės kaltininkui veide išdegindavo ženklus, prievartautojus kastruodavo. Faraonai turėjo haremus, dideles šeimas. Stai Ramzis II turėjęs 111 sūnų ir 59 dukras. Faraonai vesdavo savo seseris, dukras ir pan.

Knygos pabaigoje pateikiami įvairių laikų Egipto gyventojų skaičiai, įvairių laikų Egipto miestų topografija. Abi Egipto istorijos dalys iliustruotos gausiais piešinių priedais. Ši knyga, atrodo, turi išliekamąją istorinę vertę.

1884 m. I. Žiogelis Vilniuje išleido antrą knygą, kurioje aprašė savo kelionę su Egipto vicekaraliumi po Arabijos pusiasalį, Abisiniją ir kitas Nilo aukštupio šalis. Ta kelionė prasidėjo 1863 m. ir truko kelerius metus.

Į kelionę po Afriką I. Žiogelis ruošėsi labai entuziastingai. Jis skaitė ankstesniųjų keliautojų aprašymus, tikėjosi aplankyti Nilo versmes. Jis savo knygoje, aprašydamas pasiruošimą kelionėn, stebisi, kad Amerika, kuri tik ką surasta — jau beveik visa pažinta, o Afrika, kultūros, o gal būt, ir žmonijos lopšys dar tebesanti geografiniais keliautojų mitais apraizgyta.

Vyno gaminimo Egipte scena iš 6 tūkst. pr.m.e.

Kelionės metu buvo aplankytas Arabų pusiasalis, daug mažų Abisinijos tautelių, Sudanas, žemyn Nilu grįžta į Egiptą, čia kelionė nesibaigė, o tęsėsi po Libaną, Turkiją ir Europą. Knygoje aprašytos papildomos išvykos į medžioklę, į paupius, kaimus, kur galima būtų pastebėti daugiau įdomaus iš arčiau. Suminėta nemaža vertingų pastabų apie aplankytų kraštų geologiją, užgesusius vulkanus, pasitaikančias suakmenėjusios faunos liekanas ir kt. Autorius sakosi prie Akabos užutėkio surinkęs amonitų kolekciją. Apie Sacharą pareiškia tokius samprotavimus: tai ne lyguma ir ne žemuma, o plokštikalnė su senu hidrografiniu tinklu (!). Nuolat aprašymuose piešia gamtos ir ypač dykuminės gamtos paveikslus: dykumos audras, sausvėjus, kurie, anot I. Žiogelio, išdžiovina viską, net „keliautojo sielą“. Su smalsumu stebi ir aprašo aptiktą florą ir fauną. Sumedžiotų krokodilų, beždžionių ir kitų iškamšas, mineralų kolekcijas, herbarus siuntė Europos mokslo centrams: į Kijevą, Londoną, Paryžių. Kaip gydytojas domėjosi vaistažolėmis, rinko herbarą.

Keliautojas nemaža dėmesio skyrė ekonominiams lankytų kraštų stebėjimams. Sueco kanalas jo laikais dar buvo tebestatomas. Ta proga I. Žiogelis paliečia ilgą ir įdomią šio perkaso istoriją nuo seniausių laikų. Pamini ilgaamžę Egipto ir aplinkinių kraštų prekybą, kuri vyko Nilo upe su pietų šalimis ir aplinkinėmis jūromis su tolimesniais kraštais. Prekyboje čia didelį vaidmenį turėjo medis, balzamas, eteriai, audiniai, plunksnos, riešutai, pipirai, dramblio kaulas. Minimi brangakmeniai, žemčiūgai. Pastarųjų gaudymu labai susidomėjo I. Žiogelis, plaukiodamas Raudonąja jūra, keliose vietose jis stebėjo nardytojų sunkų darbą ir smulkiai jį aprašė. Lankėsi įdomiuose rytietiškuose turguose, vadinamuose bazarais, stebėjo prekybą viskuo, net žmonėmis.

Knyga parašyta, ne vien pasiremiant savo kelionės įspūdžiais, bet ir įvairių laikų keliautojų žiniomis. Autorius neblogai žinojo geografinių atradimų istoriją.

I. Žiogelis aprašo Abisinijos tautelių papročius, etnografinius, teisinius ypatumus. Aprašymai labai vaizdingi, vietom meniški, anekdotiškais pasakojimais paįvairinti. Kur galėjo, I. Žiogelis stengėsi patekti į įvairias ritualines čiabuvių iškilmes, vestuves ir pan. Kelionės metu sakosi daug teikęs medicininės pagalbos, gydęs ne tik ekipažo narius, bet ir paprastus žmones. Chartumo miesto, kuris Žiogeliui panašus į Kauną, apylinkėse siautė šiltinė ir cholera. Ir jis 12 dienų, atsiskyręs nuo ekipažo, gydė nelaimingus kaimiečius. Kai vėliau važiavęs pro Beirutą, tai ten irgi buvo paplitusi choleros epidemija. Vienintelis miesto gydytojas prancūzas buvo jau pabėgęs. I. Žiogelis ir čia gydęs iki galo, kol siautusi epidemija. Tarp kitų išgydė ir Rusijos pasiuntinį tūlą Ivanovą.

Ir šioje knygoje I. Žiogeliui užkliuvo biblija. Jis atkeliavo į vietą, kur atseit įvykęs stebuklas — Mozė išvedęs žydus per jūrą „Iš Egipto Žemės, iš nelaisvės namų“. Ėmėsi tikrinti, kaip Egipto bėgliai galėję neskęsdami pereiti pėsti jūrą. Ir ką gi — išmatavęs rado, kad gylis ten 1,27 metro, o jūros atoslūgio metu vos 15 cm (!).

Nemaža vietos skiriama religinio fanatizmo aprašymams, samprotavimams, kurių daug kyla, apsilankius Mekoje ir Medinoje. Tamsa, dvasinis pažeminimas ir paralyžius, absoliutus beraštiškumas, skurdas, aklas fanatizmas sukrėtė keliautoją. Be kita ko, įdomios aplinkybes kuriomis I. Žiogelis pateko į Meką ir Mediną. Tais laikais krikščioniui į šias šventas vietas nebuvo galima per septynis varstus prisiartinti. Tada su savo valdovo žinia I. Žiogelis pasivertė „musulmonu“ — užsidėjo turbaną, kiek pasidažė, išmoko maldų Ir apeigų. Jis aplankė visus šventus pašalius, buvo visai arti pranašo karsto Ir laimingai grįžo. O galėjo baigtis mirtimi.

Skaitant I. Žiogelio knygas pastebi gana gerus autoriaus stilistinius sugebėjimus. Daug puslapių parašyta tiesiog literatūriškai, vaizdžiai. Ypač tai pasakytina apie medžioklės scenų aprašymus.

Ramzio II pergalės scena

I. Žiogelio knygos yra didelė bibliografinė retenybė. Lenkai teigia, kad „Kelionės į Abisiniją“ tėra tik vienas egzempliorius Varšuvos universiteto bibliotekoje, kitas, spėjama, — Vroclave. Ši knyga, manoma, nepasiekė užsienio bibliotekų. Vilniuje Mokslų akademijos bibliotekoje yra abi Žiogelio knygos, o universiteto bibliotekoje — tik Egipto istorija.

Apie autorių žinių labai maža. Gal būt, dėl to pastaruoju metu atsirado net abejojančių I. Žiogelio darbais. Šiais metais Adis Abeboje leidžiamame žurnale „Journal of Ethiopian Studies“ pasirodė lenkų autoriaus St. Chojnackio nedidelis straipsnis, kuriame I. Žiogelio kelionė po Abisiniją abejojama. Įtariama autoriaus ten nebuvus, o knygą parašius iš nugirstų nuotrupų, kitų knygų, (rodymui pateikiami keli knygoje aptikti netikslumai: vienur kitur atstumas neteisingas, klaidingai pavadintas vienas kitas augalas, įtariama j| žinojus kitų autorių lankytų kraštų aprašymus. Tačiau tie netikslumai galėjo knygoje atsirasti ir dėl kitų priežasčių. Knyga buvo rašyta praėjus 15—20 metų po kelionės. Prieš tai buvo dar parašyta Egipto istorija. Neaišku, ar kruopščiai autorius vedė dienoraštį, gal iš viso nedarė užrašų. Dėl Egipto istorijos St. Chojnackis nedaro priekaištų, kai tuo tarpu stiliaus, faktų gausumo požiūriu knygos tarpusavy nesiskiria.

I. Žiogelis buvo kruopštus tyrinėtojas. Apie tai rašo M. Tiškevičius, kuris 1860—61 m. Žiemą kartu su I. Žiogeliu kasinėjo Kamako, Tebų ir kitus griuvėsius, aplankė žymius Egipto kultūros paminklus. I. Žiogelis, atrodo, susirašinėjo su istoriku T. Narbutu ir kitais Lietuvos praeities tyrinėtojais.

I. Žiogelis, užmirštas mūsų krašto žmogus, yra įdomi ir ii dalies mįslinga asmenybė. Verta patyrinėti jo veiklą, darbus ir kūrybą, paieškoti archyvinio palikimo, nuodugniai ir objektyviai jį įvertinti.

Č. KUDABA Geografijos m. kand.

Mokslas ir Gyvenimas 1966 / 02

Mus skiria miestai

Ar meilė atspari juos skiriančiam atstumui? Ar atlaikys? Žinoma, kad atlaikys. Kurį laiką.

Meilė per atstumą yra super-romantiška, super-seksuali ir super-dramatiška. Tai gali patvirtinti bet kuri mergina. Bet aš manau, kad tai – narkotikas. Užsikabliuojama įvariai, kaifuojama vienodai gerai, o baigiama vienodai blogai. Ir toje rizikos grupėje gali sutikti bet ką, - nesvarbu kokia lytis, orientacija, tikėjimas ar šeiminė padėtis. Imunitetą gal turi tik tie, kurie iš viso nesugeba įsimylėti. Apsisaugoti nuo to neįmanoma, jokių skiepų nėra ir, matomai, nebus. Dėl to galimi recidyvai.

Būna maždaug taip; du romantikai (vienas iš jų – ilgalaikėje komandiruotėje) po „stebuklingo susitikimo“ ir „nepakartojamo sekso“ nusprendžia, kad tai – likimas. Vyrukas jau neteko vilties sutikti meilę kažkur netoli savęs, nes jau viską išbandė ir nebejaučia jokio malonumo. Tokia vyriškos nevilties sėkla krenta į derlingą svajingo moteriškumo dirvą, kuri nuolatos tręšiama naivumu ir neištirpstančiomis trąšomis  „princasantbaltožirgo“. Ji nuolatos drėkinama provincialiu liūdesiu ir stipria žemės valia „būsi mano“. Nesu visiškas cinikas – kartais būna ir tikra meilė. Bet šiuo atveju tai nesvarbu. Daigai būna skirtingi, žiedai gražūs, o vaisiai vienodi pas visus.

Prasiveršiu link tavęs, mon amie…

Vaisiai yra panašūs į rojaus. Bent jau iš pradžių taip atrodo. Moteris visada jaučia kažką paslaptingą, nežinomą, ji ilgai kalbasi su mylimuoju telefonu, jos kūną kankina aistra. Todėl reti susitikimai ir neužmirštamas artumas yra tikra šventė. Na, o vyrui tai – atsakomybės nebuvimas, jokios kontrolės, pašėlęs seksas, galimybė pabūti ypatingai dėmesingu ir jautriu (pakanka neužmiršti paskambinti). Jis gali tapti supermenu (netikėtai atvažiuoti savaitgaliui) ar net pačiu geriausiu vyru pasaulyje (atvažiuoti savaitei ar nupirkti jai bilietą, kad kartu pabūti tropikuose). Tai – idealūs santykiai. Ji virpa, o jis laisvas! Visai kaip Odisėjas ir Penelopė. Jis užkalinėja pinigus Norvegijoje, o jo išrinktoji gyvena Plungėje ir savo garbę bei skaostybę saugo tik jam. Kaifas!

Bet pasakos gi meluoja

O dabar prašom grįžti į realybę ir baikim remtis pasakomis. Mes juk suaugę žmonės. Tai tęsis du ar net tris metus. Jūs patikrinsite vienas kitą ir suprasite, kad po vieną gyventi yra labai jau nelengva (beje, dviese - irgi ne lengviau). Bet vistiek labai norisi, kad kažkas būtų šalia. O jis pradės užmiršinėti, kad ji labai gera. O ir ar iš tikrųjų labai gera? O jai prireiks glėbio. Iš pradžių, tai bus jo glėbio poreikis, bet vėliau prireiks taip stipriai, kad jau visai nesvarbu bus, - ar tai jis ar tas, kuris arčiau.

Jokia mergina nelauks vaikino trisdešimt metų, net jei ji – Končita, o jis – Rikardo. Žinoma, jei ji ne komoje. Dabar laikai jau kiti. Mažai kas lieka ištikimas dešimtmečiais. Todėl kai mylimasis atsiųs žinutę: „Atleisk, brangioji, negalėjau tau parašyti tris metus. Kai palikome Troją, atsidūrėmė ne ryšio zonoje, paskui mus nubloškė į Sirenų salą, o po to dar ta prakeikta Scilė ir Charibdė ir kiti dalykai... Vienu žodžiu – parvažiuosiu po septynių metų. Bučiuoju. Tavo Odisėjas“.

Bėkite nuo jo. Tai – pats drąsiausias veiksmas. Chau, aš viską pasakiau. Darykite išvadas.

Nudėjau iš žurnalo „Glamour“ 2014/07

Klajonių romantika

Tatjana Ustinova apie meilę „televizine“ šio žodžio prasme.

Filmavimą paskyrė antradieniui, nes visi žino, kad pirmadienis – sunki diena. Pirmadieniais mano nuotaika būna blogesnė, nei bloga. Ir vėl viskas iš pradžių? Štai tas „viskas“:

- Kiek šiandien pamokų? Tu pamiršai??? Kodėl sportinę aprangą vėl sugrūdai į kuprinę? Ai, tai tu ją užmiršai išimti penktadienį? Nedelsiant išimk! Kodėl tu su tais džinsais? Nusiimk juos, pažiūrėk jie purvini ir dar su skyle štai čia. Dėkui Dievui, kad nėra privalomos uniformos, tada mes tikrai bankrutuotume! Kas savaitę turėtume pirkti porą kelnių, nes mūsų sūnus sugeba suplėšyti net iš kaučiuko mišinio bei „velniškos odos“ pasiūtus džinsus!

- Žmona, kur mano švarkas? Man reikia į darbą.

- Jis cheminėje valykloje. Su tokiu švarku buvo galima tik į daržą...

- Ką tu kalbi, ten kišenėje buvo labai svarbios vizitinės!

- Svarbios vizitinės yra ant komodos.

- Kur?!  Aš nieko nematau! Jos man reikalingos dabar! O aš nematau. Kur mano akiniai?! Žmona, kur mano akiniai?!

Ir tai tik pradžia! Pirmadienis yra visos savaitės darbotvarkė: kur reikia nuvažiuoti, ir ką ten daryti. Ir kai tik ateini iki penktadienio, aiškiai suvoki, kad tą savaitę tikrai neišgyvensi, neverta net bandyti. Geriau jau į vienuolyną, kur nors kaime, kur galėsi malonia išmintinga šypsena žvelgti į gamtos mirgėjimą bei niekuo nesirūpinti.

...Kai manote, ar mane priimtų į vienuolyną?

- Mam, duok man pinigų ekskursijai! Turėjau atnešti dar ketvirtadienį, bet pamiršau!

- Žmona, aš skrendu į komandiruotę, turėjau pasakyti dar penktadienį bet pamiršau. Sudėk mano daiktus, išskrendu vakare.

Ne, ne, tik į vienuolyną!..

Taip jau gavosi, kad per visą šitą pirmadienio “džiaugsmą” aš ir pati užmiršau antradienį numatytos TV programos temą. Na, man skambino redaktorius, po to skambino redaktoriaus pavaduotojas ir kažką ten kalbėjo. Po to vėl skambino redaktorius, aš klausiausi, linkčiojau galva ir užsirašinėjau. Po to pasirodė, kad aš užsirašiau:

1) pinigai už ekskursiją;

2) lagaminas komandiruotei;

3) švarkas iš cheminės valyklos.

Ir visa tai neturi nieko bendro su laidos tema.

- Mes kalbėsime apie meilę, - paskelbė laidos vedėja. Aš krūptelėjau. Man sunku kalbėti apie meilę tokia.... „televizine“ šio žodžio prasme. „Televizine“ prasme aš apie ją nieko neišmanau, net nenutuokiu, kaip ji atrodo. Na, žinau, bet tik iš šalies, kaip žiūrovas.

„Televizinė“ meilė atrodo maždaug taip. Jis – futbolininkas (aktorius, verslininkas). Ji – velniškai graži piemenaitė. Jis velniškai daug uždirba. Jie abu yra mėnesio, metų ar savaitės pora. Štai jų namelis Londone – ir rodo namelį Londone. Štai jų butas Majamyje – rodo butą. Štai jo limuzinas su jo paties vardu vietoj numerio. Štai jos tatuiruotė – mylimojo vardas ant širdelės, kurią laiko du besibučiuojantys angelai. O tai – buvusi jo žmona. Rodo niūrią moterį. Štai buvęs jos draugužis. Jį taip pat parodo, toks ciniškas vaikigalis. Tai – leopardo iškamša, jis padovanojo jubiliejaus proga. Koks jubiliejus? Na, jau buvo dvidešimt penkios valandos po mūsų pažinties, ir dvidešimt keturios nuo to laiko, kai likau pas jį nakvoti. Šiuos, smaragdais ir rubinais dabintus marškinėlius ji man padovanojo, kai skridau į Rio de Žaneirą, kur žaidė mano mylima komanda. Tai mes su vaikinais skridome pasirgti. Jis man skambina bet kuriuo paros metu iš bet kurios pasaulio vietos. Jis nori žinoti, ar aš išsimiegojau ir ar ryte suvalgiau savo mylimą daigintų grūdų košę. Jis mėgsta mėsą, ir mes abu mėgstam skaniai pavalgyti, nors aš visą laiką laikausi dietos, bet žinote, kartais leidžiu sau „nusirauti“. Ir rodo restoranus, kur jie valgo.

...Mano senelė tvirtino, kad kur kas padoriau pasakyti „subinė“, nei „valgyti“. Anksčiau to nesuprasdavau, o dabar ėmiau ir suvokiau. Garbės žodis!..

Apie tokią meilę (kas to nesuprato – tai buvo pasakojimas apie meilę) aš esu girdėjusi iš televizoriaus. Ir pasimetu, kai man tenka pasakoti apie meilę per televizorių. Neturiu žalio supratimo – ką gi man sugalvoti? Niekas nelenda į galvą. Neturiu aligatoriaus iškamšos. Limuzino irgi neturiu!.. Daigintų grūdų nevalgom.

Imu bambėti apie kažką, kas visiškai nenaudinga gyvenime. Apie tai, kad jis įdomus vyrukas, įdomus pats savimi. Kad pažįstu jį jau trisdešimt metų ir iki šiol man įdomu su juo kalbėtis, nors ir nervuoja savo dogmomis! Apie tai, kad jis patikimas, kaip afrikinis dramblys ir temps vežimą tiek, kiek reikės. Arba, kad su juo smagu važinėtis dviračiu – jis spėja sukti pedalus ir tuo pačiu pasakoti visokias linksmas istorijas.

Bet tai – ne tai. Tai be galo nuobodu ir suvokiama taip, lyg aš būčiau beviltiškai atsilikusi senė. Nuobodus mano gyvenimas prikvipęs naftalinu, o man meilės sena ir neįdomi.

Na, aš galėjau pasirengti ir ką nors sukurti, bet juk filmavimas – antradienį, o pirmadienis – jau pernelyg sunki diena.

Vedėja visiškai nusikamavo. Ji visaip kamantinėjo, mėtė užuominas apie deimantus ir Majamį, apie  romantiką ir „Mersedesą“. Kai tapo aišku, kad reikalas nejuda ir visas interviu dega žydra liepsna ilgesingai paklausė:

- O atostogos? Kur jis paskutinį kartą tave pakvietė? Gal tai buvo įdomi ir stulbinanti kelionė. Gal jūs skridote į okeanines salas, kur balto smėlio paplūdimiai? O gal žavėjotės kolonijinės Indijos prabanga? Juk tai taip romantiška!..

Ir kurgi ji galėjo dingti? Jai juk reikia apie kolonijinę prabangą ir romantiką, o čia aš su savo niurzgėjimu!....

Bet šį kartą aš galėjau atsakyti, kur mes paskutinį kartą skridome! Valio! Akivaizdu, kad žlungu pagal visus paragrafus, tačiau man visiškai atitiktinai žinomas atsakymas į paskutinį klausimą!

Ir aš išdrožiau:

- Paskutinį kartą mudu kartu skridome į Jugorską! Tai – nuostabi vieta šiaurės Urale.

Vos tik spėjau ištarti, pastebėjau, kaip ištįso vedėjos veidas. Ne, ne, neužskaityta! Koks dar Uralas? Koks Jugorskas?

Paskubėjau paaiškinti:

- Jis išskrido savaitei į komandiruotę ir taip jau gavosi, kad aš turėjau dvi laisvas dienas. Mes susitarėme, kad aš ten atskrisiu ir mes dvi dienas pagyvensime viešbutyje.

- Ir ką? – nuobodžiai paklausė. – Kaip ten, tame Jugorsko viešbutyje?

Ach, ten buvo taip nuostabu! Buvo pati tikriausia žiema ir zuikio kepure apsidengęs kiemsargis sukasdavo sniegą į aukščiausius pusnynus. Žydro ledinio dangaus fone stiebėsi tarsi tušu pieštos eglės ir maumedžiai. Kol vyras buvo darbe apsilankiau tenykščiame kraštotyros muziejuje. Ten buvo be gali įdomu: jis gi „interaktyvus” – paspaudi mygtuką ir pradeda važiuoti mažytis traktorėlis. Jis tempia malkų ryšulį. Tuo pačiu metu palapinėje užsidega ugnelė ir pradeda pypsėti racija. Ta kompozicija pasakojo apie šiaurinių žemių įsisavinimą. O muziejuje dirbančios tetulės atnešė knygą, kurioje aš pasirašiau, po to nuvedė į vietinę valgyklą, kur mes skaniai pavalgėme ir linksmai pabendravome.

Vakare iš dujų stoties parvažiavo mano vyras ir atvežė lauktuvių – du didelius raudonus pomidorus. Pasirodo, kad tose dujų stotyse, kuri jis montuoja savo įrengimus, visada yra pakankamai daug atliekamos šilumos. Todėl viršininkai nusprendė, kad neverta šildyti žemės atmosferą ir taip pagreitinti poliarinių ledynų tirpsmą. Jie įrengė šiltnamius ir dabar Jugorske, kuris yra vos už poros žingsnių nuo poliarinio rato, ištisus metus auga vaisiai ir daržovės. Pasiėmėm tuos pomidorus į restoraną, kur mums iš jų padarė salotas ir pateikė lėkštėje su mėlyna gėle ant dugno.

Be tuo romantika nesibaigė!.. Prieš akis buvo ištisas vakaras! Vaikštinėjome po mažytį miestą, žiūrėjome į išradingai iškirstas ledo skulptūras, stebėjomės, kad pas juos pats viduržiemis, žiūrėjome, kaip apšviestoje trasoje treniruojasi biatlonininkai. Pasirodo, kad visas Jugorskas yra pamišęs dėl biatlono!..

Po to grįžome į viešbutį, kur buvo šilta, kur buvo tiek karšto vandens, kiek tik norėjai, sėdėjome erdvioje vonioje, po to ritinėjomės, šnibždėjome vienas kitam meilius žodžius ir bučiavomės. O ryte taip nesinorėjo skristi namo! Norėjome dar pabūti Jugorske, kur viskas taip romantiška.

- Labai ačiū, visa tai buvo labai įdomu, - su lengva panieka padėkojo vedėja. Aš supratau, kad vargu ar dar kada nors mane pakvies į panašią programą. Greičiausiai ne, nepakvies.

O grįžusi namo pažiūrėjau žodyne, kaip aiškinamas žodis „romantika“.

1. pasaulėjauta, kuriai būdingas tikrovės idealizavimas, svajingumas ir jausmingumas. 

2. tai, kas patraukia nepaprastumu, žadina pakilumą, heroizmą.

STORY, 2014 05

Lėktuvo sudužimas 79-ajame aukšte

1945 metų liepos 28 dieną rūke virš Manheteno pasiklydęs bombonešis, skrisdamas daugiau kaip 300 kilometrų per valandą greičiu, atsitrenkė į tuomet aukščiausią pasaulio pastatą - „Empire State Building". Tačiau dangoraižis nesugriuvo, o gelbėtojai jau po kelių minučių traukė iš liepsnojančių jo aukštų žmones. Šiuo atveju stebina ne tik pati katastrofa, bet ir gelbėtojų operatyvumas bei profesionalumas.

Bedfordo karinė bazė. Masačiusetsas. 1945 metų liepos 28 diena. 8 vai. 55 min. Rytas išaušo šaltas ir nemalonus. Tirš­ti debesys neleido prasiskverbti saulei, protarpiais dulkė lietus. Prieš du su puse mėnesio Euro­poje baigėsi karas, netrukus tu­rėjo kapituliuoti ir Japonija. 27 metų papulkininkis Williamas F.Smithas jaunesnysis, panašus į Holivudo vaizduojamus bebai­mius karo lakūnus, ruošėsi įp­rastam skrydžiui dviejų variklių lėktuvu B-25, priklausiusiu 457- ajai bombonešių eskadrilei.

Iš Alabamos kūęs Smithas bu­vo patyręs karo lakūnas ir užė­mė aukštą padėtį. 1942 metais jis baigė elitinę \fest Pointo karo akademiją. Virš Vokietijos terito­rijos, kaip „skraidančios tvirto­vės“ pilotas Smithas atliko per 100 kovinių skrydžių. 1945 metų birželį, Europoje praleidęs 18 mėnesių, Smithas grįžo į Jungti­nes Valstijas. Tą ūkanotą rytą kartu su juo bombonešiu B-25 turėjo skristi dar du žmonės - seržantas Christopheris S.Domitrovitchius, taip pat patyręs la­kūnas, ir Bedfordo karinės bazės mechanikas Albertas G.Pema.

Tiksliai pagal grafiką - be 5 mi­nučių 9 valandą B-25 atsiplėšė nuo žemės. Smitho negąsdino meteorologų informacija, kad ry­tinę pakrantę gaubia rūkas ir že­mai plaukia tiršti debesys.

Manhetenas, Niujorkas. 9 vaL 45 mm. „Empire State BuS- ding" - tai 200 000 kvadratinių metrų ploto, 381 metro aukščio dangoraižis. Vien plieninės jo konstrukcijos svėre 55 tūkstan­čius tonų. Šis 1931 metų gegužės 1 dieną atidarytas 102 aukštų pastatas ir 1945-aisiais tebebuvo aukščiausias pasaulyje.

Pirmaisiais metais niujorkie­čiai jį vadino „Empty State Buil­ding", t.y. tuščiu pastatu, nes ekonominės krizės metais ne­daug buvo turtingų kompanijų, galinčių nuomotis patalpas to­kiame brangiame dangoraižyje. Padėtis ėmė kastis tik n pasauli­nio karo metais. Ibomet pastate įsikūrė radijo stotis NBC, daugy­bė organizacijų, susikūrusių Jungtinėms. Valstijoms įstojus į karą, išsinuomojo jame patalpas.

Įprastą darbo dieną dangorai­žyje paprastai būdavo iki 15 000 žmonių, bet tą rytą jų buvo ne daugiau kaip 1500. Dėl karo dau­guma niujorkiečių šeštadieniais nedirbo. Dangoraižio viršūnė skendėjo debesyse ir rūke, mato­mumas siekė vos kelis metrus, todėl beveik buvo tuščios ir turis­tams skirtos apžvalgos aikštelės, įrengtos 86 ir 102-ajame aukštuo­se. Kai oras būdavo gražus, sa­vaitgaliais į jas pakildavo apie 10 tūkstančių žmonių.

Williamo F.Smith

„La Guardia“ oro uostas. Niu­jorkas. 9 val. 45 min. Tą dieną oro uosto dispečerių pamainos viršininku dirbo Vietotas Bardenas. Netikėtai jis gavo radiogra­mą iš papulkininkio Williamo F.Smitho, kurio lėktuvas buvo 22 kilometrai į pietus. Pilotas norėjo sužinoti, kokios oro sąlygos virš Niuarko oro uosto. Bardenas nustebo - Niuarkas buvo maž­daug 25 kilometrai į pietvakarius nuo „La Guardia“, todėl Smithas jau turėjo jį pasiekti.

Po kelių minučių „La Guar­dia“ dispečeriai išvydo bombo­nešį savo ekranuose. Bardenas pamanė, kad Smithas nori leistis, ir padavė jam įprastą informaci­ją apie nusileidimo taką, vėjo kryptį ir stiprumą. Bet lakūnas atsakė norįs skristi į Niuarką.

Dispečeriai kreipėsi į Oro erdvės kontrolę. Ten niekas karinio lėktuvo nelaukė, nors B-25, laikydamasis nustatytų tai­syklių, jau skrido žemesniu oro koridoriumi. Oro erdvės kontro­lės darbuotojai pranešė, kad de­besys virš Niuarko plaukia labai žemai - 180 metrų aukštyje, to­dėl Smithas turi leistis „La Guardia“ oro uoste.

B-25 buvo karo lėktuvas, todėl civilinių skrydžių dispečeriai nu­tupdyti bombonešį galėjo tik ga­vę instrukcijas iš Karinių skry­džių kontrolės tarnybos. Kol jos bus gautos, B-25 turėjo sukti aš­tuoniukes „laukiamojoje erdvė­je“ į pietryčius nuo Niujorko.

Bardeno nuostabai, kariniai dispečeriai pareiškė, kad civilių turima informacija apie oro sąly­gas klaidinga. Ties Niuarku oras pakenčiamas - debesys maždaug 300 metrų aukštyje, matomumas -apie 3 kilometrus. „La Guardia“ dispečeriai perdavė Smithui iš ka­riškių gautą informaciją, bet, sua­bejoję jos tikslumu, pasiūlė bombonešio pilotui pačiam nuspręsti, ar leisis čia, ar skris į Niuarką.

„La Guardia“ oro uostas yra netoli upės Kvinso rajone. Smi­thui tereikėjo padaryti nedidelį posūkį rytų kryptimi, kad per Brukliną ir Steiteno salą pasiek­tų Niuarką. Jis turėjo skristi virš vandens.

Berdenas davė leidimą skristi , į Niuarką, įspėdamas Smithą, kad dėl blogo matomumo jam geriau leistis; „La Guardia“. Dis­pečeriai dar pridūrė:. „Del rūko mes nematome „Empire State Building“ viršūnės“.

Manhetenas. Niujorkas. 9 vai. 48 min. Radijo stoties WOR sporto komentatoriui Stanley Lomaxas sėdėjo savo automobilyje, kai pasigirdo lėktuvo variklių gausmas. Po akimirkos jis pama­tė B-25, skrendantį tarp miesto pastatų. „Kvaily, kilk į viršų! Į vir­šų!“ - Šaukė jis iš rūko išnirusiam lėktuvui, aiškiai pasiklydusiam tarp dangoraižių.Taip pat surea­gavo ir daugybė kitų niujorkiečių, išvydusių neregėtą vaizdą.

Civilinių skrydžių taisyklės griežtai reglamentuoja skraidymą virš tirštai gyvenamų teritorijų. Būtina skristi minimaliai saugia­me 300 metrų aukštyje, kad, su­gedus kuriam nors varikliui, lėk­tuvas spėtų pasiekti atvirą plotą arba vandenį. Virš Manheteno minimalus leidžiamas aukštis bu­vo dvigubi didesnis - 600 met­rų. Bet jo privalėjo laikytis tik ke­leiviniai lėmivai, kariškiams tai tebuvo rekomendacija.

Niujorkiečiai pamatė lėktuvą tada, kai jis išniro iš debesų į šiau­rę nuo 42-osios gatvės, t.y. nuo upės. Smithas skrido 300 metrų aukštyje, darydamas 15 laipsnių posūkį. Tarp dangoraižių laviruo­jantis bombonešis priminė musę, patekusią į voratinklį. Atrodė, kad nepraleidžiantis progos pasi­girti savo kariniais žygdarbiais Europoje Smithas visiškai sutriko atsidūręs virš Niujorko centro.

Lėktuvas skrido į šiaurės va­karus 300-400 kilometrų per va­landą greičiu. Paskutinę akimir­ką Smithas išvengė susidūrimo su Centrinio pašto pastatu. Pas­kui vos neatsitrenkė į dangoraižį Penktojoje aveniu. Virš miesto žiro kibirkštys. Įstaigose, par­duotuvėse ir gatvėse suakmenė­ję žmonės žiūrėjo į viršų.

Tą dieną 39-osios gatvės dan­goraižio 17-ajame aukšte dirbęs Eddie Greenbergas staiga viršuje už kokių 60 metrų išvydo lėktuvą. Paskui išgirdo galingą sprogimą. „O Dieve, pataikė į „Empire State Building“!“ - sušuko jis.

„Empire State Building“. 9 val. 49 min. Neaišku, ar Williamas F.Smithas buvo gyvas, kai 11 tonų sveriantis bombonešis rėžė­si į pastatą tarp 78 ir 79-ojo dan­goraižio aukštų. Jis nukrito iš 280 metrų aukščio 34-ojoje gat­vėje, išmušęs sienoje maždaug 5,5x6 metrų skylę. Smūgis į ga­balus suplėšė lėktuvo sparnus, o fiuzeliažas, kirtęs pastatą, pra­mušė pietinę sieną. Visa, kas liko iš lėktuvo, ir dangoraižio langų stiklai pažiro 33-iojoje gatvėje. Po smūgio pasigirdo sprogimas, po kurio apie 3000 litrų degančio aviacinio benzino išsiliejo į 79- ojo aukšto kabinetus, apipylė Šiaurinę dangoraižio sieną ir ap­tėškė net 86-ajame aukšte buvu­sią apžvalgos aikštelę. Gigantiš­kas pastatas du kartus susiūba­vo. Pro miglą kurį laiką švietė di­džiulių ugnies liežuvių laižoma jo viršūnė, paskui pradingo rūke ir tirštuose juoduose dūmuose. Degančio benzino srovė iš 79-ojo aukšto laiptais pasiekė 75-ąjį. Viskas, kas pasitaikė jos kelyje, iškart užsiliepsnojo.

Williamas F.Smithas, antrasis pilotas Christopheris S.Domiterovichius ir Albertas G.Pema ne­turėjo nė mažiausios galimybės išsigelbėti. Jei po smūgio jie ir būtų likę gyvi, būtų sudegę tame liepsnojančiame pragare. Iš lėk­tuvo išmestus Smitho ir Domiterovitechiaus kūnus gelbėtojai ra­do 79-ajame aukšte.

„The New York Times“ reporteris fotografavo 

stovėdamas ant bedugnės krašto.

Būtent tame aukšte tą dieną vyko Nacionalinės katalikų bend­ruomenės konferencija. Tei organizacija rinko humanitarinę pa­galbą karo nuniokota Europai. Skirtingai nei žmonės gatvėje ta­me aukšte niekas nematė artėjančio lėktuvo, kol jis neįlėkė kaip pragaro monstras į pastatą.

Patalpos iškart užsiliepsnojo: ugnis pasivijo net spėjusius išbėgti į laiptinę žmones. Viename kabinete buvusios trys moterys mėgino gelbėtis išmušdamos langus, kad įkvėptų gaivaus oro. Bet po akimirkos įsiveržė ugnis.

Katalikų bendruomenės na­rio Paulo Dearingo smarkiai su­maitotas kūnas buvo rastas ant 72-ojo aukšto siauros atb­railos. Mat iki to aukšto dangoraižio apatinė dalis buvo platesnė už viršutinę. Būtent dėl to Dearingas nenukrito į gatvę, o lėkė žemyn 7 aukštus. Neaišku, ar sprogimo banga ji išmetė per lan­gą, ar jis pats, apimtas panikos, kai užsidegė drabužiai, per jį iššo­ko. Į tuos klausimus neliko kam atsakyti. Bet jo kūnas nesudegė. Dearingas buvo pirmoji auka, ku­rią policijai pavyko identifikuoti. Liepsna jau siautėjo beveik vi­same kabinete, kai jame buvusi 37 metų Catherine O'Connor at­sigavo po smūgio. Atsipeikėjusi ji pamatė, kad vieno iš jos kolegų 47 metų Josepho Fountaino dra­bužiai liepsnoja, nors jis pats dar laikosi ant kojų. Catherine ėmė šaukti: Joe, einam, einam!“ Kaž­kaip nusimetęs degančius drabu­žius jis kartu su Catherine ir dar dviem moterimis pasiekė nedide­li kabinetą pietinėje pastato pusė­je. Toliau eiti jie negalėjo dėl tirš­tų dūmų. Visi keturi ėmė melstis.

Taip visi žmonės, tuo metu buvę dangoraižio 75-102-ajame aukštuose, pateko į mirtiną pa­vojų. Dauguma jų nesuprato kas vyksta. Vienas vyras, 25 metus gyvenęs Kinijoje, nutarė, kad prasidėjo žemės drebėji­mas. Kiti pamanė, kad koks ja­ponų lakūnas kamikadzė sugal­vojo rėžtis į pastatą.

Labiausiai nepasisekė tiems, kurie tuo metu kėlėsi liftais. Vie­nas bombonešio variklis ir kai kurios jo dalys pataikė į septintojo lifto šachtą, nuplėšė kabiną ir kartu su ja iš 300 metrų aukš­čio krito į patį šachtos dugną  dangoraižio rūsyje. 20 metų lifti­ninkė Betty Lou Oliver kaip tik tuo momentu buvo sustabdžiu­si liftą 75-ajame aukšte ir atida­riusi keleiviams jo duris. Iškart iš liepsnojančios šachtos į vidų įsiveržė degantis benzinas. Sprogimo banga išmetė moterį iš kabinos į koridorių. 

Kruviną, sužeistą, apimtą iste­rijos ir nesuvokiančią, kas vyks­ta, Betty Lou pastebėjo dvi kom­panijos „Air Cargo Transport“ darbuotojos Barbara Brown ir Fenny Skepko. Moterys ją vilkte nuvilko į savo kabinetą ir suteikė pirmąją pagalbą. Paskui jos nuta­rė nugabenti Betty Lou į apačią, kad ją nuvežtų į ligoninę.

Šeštajame lifte dirbo kita jauna liftininkė. Ji pajuto sprogimą, bet liko nesužalota. Barbara Brown ir Penny Skepko jau buvo beįeinančios į liftą, kai koridoriuje pasiro­dė jų šefas Roy Penzellas. Jis pa­liepė palikti sužeistą Betty liftinin­kės globai ir grįžti į kabinetą. Pen­zellas girdėjo, kaip užsidarė lifto durys. Paskui pasigirdo garsus smūgis - liftas nukrito į šachtos dugną. Trūko pažeisti jo lynai ir viduje buvusios moterys nugarmėjo iš 275 metrų aukščio į rūsį. Šachtos dugne buvęs masyvus gumos buferis pramušė lifto grin­dis, o iš viršaus užkritę plieniniai lynai sužalojo ir lifto lubas. Penzellas ir dvi jo darbuotojos išsigel­bėjo. Vėliau jie nusileido laiptais.

Tarp 66 ir 102-ojo aukštų Važi­nėjo 5 liftai — laimė, beveik vi­suose tuo metu nebuvo keleivių. Nenugarmėjusios į prarają kabinos iš karto buvo užblokuotos šachtose. Ant kai kurių jų lašėjo degantis aviacinis benzinas.

80-ajame aukšte 36 metų lifti­ninkas Abe Gluckas stovėjo prie savo lifto su bilietų kontrolieriu­mi Samu Watkinsonu, kai juos pasiekė sprogimo garsas. Ap­mąstymams, laiko nebuvo. Jų link jau lėkė ugnies kamuolys ir abu vyrai pasileido koridoriais. 69 metų Watkinsonas negalėjo bėgti taip sparčiai kaip Gluckas. Jį pavijo liepsna. Išgirdęs Watkinsono riksmą, Gluckas grįžo ir čiupęs už pakarpos nutempė jį į tuščią kabinetą, ten Watkinsonas iš karto prarado sąmonę. Gluckas nuvilko jį prie lango, nes buvo pilna tirštų dūmų.

Gluckas blaškėsi per dūmus, kol pagaliau rado išėjimą į laiptinę. Jis grįžo prie_: Watkinsono ir šiaip taip nutempė jį kelis aukštus žemyn. Ten dar buvo veikiančių liftų. Jie nusileido į 5-ąjį aukštį kur jų jau laukė gydytojas.

Prieš pat katastrofą 102-ojo aukšto apžvalgos, aikštelėje stovė­jo leitenantas Allenas Aimanas. Jis mėgino ką nors įžvelgti pro tirštą rūką, kol staiga apačioje pa­matė tiesiai į pastatą lekiantį lėk­tuvą. Paskendęs mintyse Allenas net išsigąsti nesuspėjo. Tik po akimirkos pasigirdus sprogimui ir sudrebėjus pastatui, leitenantas suprato, kad jam nepasivaideno. Jis puolė su žmona slėptis.

Iki pat apžvalgos aikštelės 86- ajame aukšte kilo liepsnojančio benzino fontanai. Ją pasiekė 79- ajame aukšte sudužusio lėktuvo dalys. Iš liftų šachtų į ją veržėsi liepsna ir tiršti dūmai. Trys gaisrininkai išlaužė duris į galeriją, ku­rios esant blogam orui būdavo uždarytos, nes kilusioje maišatyje niekas negalėjo rasti raktų.

Bet panika nekilo. Gal dėl to, kad iš garsiakalbių sklido lengva muzika. Dangoraižio administ­racijos vadovas Frankas W.Powellas sukvietė turistus ir skambant valso garsams nuvedė juos laiptais į saugią vietą.

Kompanijos „Caterpillar Tractor“ patalpose 80-ajame aukšte muzikos nesigirdėjo. Arthuras E.Palmeris ir D. J.Nordenas dirbo prie rašomojo stalo, kai bombo­nešis rėžėsi į pastatą keliais met­rais žemiau. Smūgis pamėtėjo Palmerį į viršų, pro langą jis pamatė liepsną. „Japonai numetė bombą“, jis dar spėjo pagalvoti. Palmeris puolė prie lango, bet per dūmus ir liepsną negalėjo įžiūrė­ti, kas darosi lauke. Į kabinetą įbėgo liftininkė. Jos rankos ir ko­jos buvo apdegusios. Panikos apimta moteris bandė iššokti per langą. Laimė, Palmeriui pavyko ją sugauti ir kiek apraminti.

Palmeris išėjo į koridorių. Bet iš liftų šachtų besiveržiantys tiršti dūmai privertė jį grįžti į kabinetą. Jis suprato, kad visi trys atsidūrė spąstuose. Kad turėtų kuo kvėpuoti, jie atidarė langus ir, radę nedidelį plaktuką, pramušė ploną sieną į gretimą kabinetą. Kai sky­lė pasidarė pakankamai didelė,  pro ją pralindo Nordenas. Paskui abu vyrai prastūmė sužeistą mer­giną. Paskutinis pralindo Palme­ris, Pasiekę laiptinę jie nusileido beveik 30 aukštų žemyn, kur pa­matė pirmą gelbėtojų brigadą.

9 val. 52 min. Nuaidėjo pir­moji gaisro pavojaus sirena. Lėktuvo katastrofą matė šimtai žmonių, todėl jau po kelių se­kundžių policijos ir gaisrinės te­lefonai įkaito iki raudonumo.

Gaisrinės pareigūnas Wiliamas Murphy nematė tarp dangoraižių pasiklydusio bombonešio, bet išgirdo sprogimą ir pastebėjo dūmus. Nubėgęs prie Penktosios aveniu ir 30-osios gatvės kampo, jis įjungė ten buvusią gaisro sireną. Po kelių sekundžių dispečerinę pasiekė pavojaus signalas, perduotas iš paties „Empire State Building“. Jį pasiuntė 73-iajame aukšte dirbęs statybininkas Williamas Sharpas, kurį sprogimo banga nubloškė prie sienos. Šiaip taip atsistojęs Sharpas pasiekė kastuvą ir su juo nuspaudė pavojaus signalą.

Tuo tarpu kompanijos „Raytheon“, įsikūrusios 53-iajame aukšte, darbuotojui niekaip nesisekė prisiskambinti į gaisrinę. Kai jo kolegos pro langus mėgino įžiūrėti, kas dedasi, jis šoko prie telefono ir bandė pranešti apie nelaimę „La Guardia“ skrydžių kontrolei. Bet centrinės telefonų stoties darbuotojas pranešimą, kad dangoraižį taranavo lėktuvas, palaikė nevykusiu pokštu. Tik po ilgų įtikinėjimų jis patikėjo, kad skambinantis žmogus sako tiesą.

Apie 10 valandą 41 mašina iš 23 gaisrinių pajudėjo „Empire State Building“ link. Viskam vadovavo Patrickas Walshas. Jo žmonės turėjo užgesinti patį aukščiausią gaisrą pasaulyje. Jiems jau buvo tekę 1927 metais malšinti ugnį 40-ajame aukšte, kai kilo gaisras „Sherry-Netherlands“ viešbutyje. Dabar jie turėjo dirbti 280 metrų aukštyje. Gaisrininkai liftu pasikėlė į 60-ąjį aukštą, kitus 18 aukštų reikėjo lipti laiptais. Uždusę, nešdami sunkius gesintuvus ir kvėpavimo aparatus jie galop pasiekė vietą, kur siautėjo ugnis. Kiti nusileido į pastato rūsį, kur mėtėsi lėktuvo ir šeštojo bei septintojo liftų nuolaužos. Ten dar tebedegė išsipylęs benzinas.

Keista, bet taip smarkiai nukentėjusiuose aukštuose tebeveikė vandentiekis. Nė vienas svarbus vamzdis beveik 100 kilometrų ilgio sistemoje nebuvo pažeistas, todėl iš karto buvo galima paleisti vandenį. Bet daugiau bėdos kėlė ne ugnis, o dūmai. Žmonės duso, kai kurie parado sąmonę.

Padėti sužeistiesiems ėmėsi Belviu ligoninės gydytojai ir sanitarai. Gelbėjimo operacijoje dalyvavo ir dvasininkai. Vieni atskubėjo iš netoliese buvusių bažnyčių, kiti, dalyvavę Nacionalinės katalikų bendruomenės susirinkime ir spėję išbėgti iš pastato, grįžo lydimi pagalbininkų ir sanitarų. Kai kurie dvasininkai meldėsi prie apdegusių žmonių, su kuriais dar taip neseniai kalbėjosi, palaikų.

Toje vietoje, kur bombonešis atsimušė į pastatą, gelbėtojų brigados rasdavo vis naujų katastrofos aukų. Dalyvavusiems kare suanglėję kūnai priminė neseniai Europoje matytus vaizdus. Vis dėlto kai kuriuos žmones buvo galima laikyti gimusiais po laiminga žvaigžde.

Katastrofos metu 26 metų Haroldas J.Smithas sėdėjo savo kabinete 62-ajame aukšte. Pribėgęs prie lango ir pažvelgęs į viršų, jis pamatė tris moteris, kurios išlindusios pro langą mojavo rankomis. Jas jau supo ugnis ir dūmai. Išbėgęs į laiptinę Smithas pastebėjo gaisrinės apsaugos skyriaus darbuotojus ir nuvedė juos į tą aukštą, iš kurio pagalbos meldė moterys. Taip buvo išgelbėtos trys moterys ir vienas vyras. Tai buvo Catherine O'Connor, dvi jos kolegės ir sunkiai sužeistas Nacionalinės katalikų bendruomenės narys Josephas Fountainas.

Kai gelbėtojų brigados skynėsi kelią pro smarkiai apgriautus aukštus, apatiniuose jau dirbo 25 gydytojai, 24 medicinos seserys, 13 sanitarų ir 15 Raudonojo Kryžiaus savanorių. Iš dangoraižio bėgantiems žmonėms jie suteikė pirmąją pagalbą. 15 greitosios pagalbos automobilių be perstojo kursavo tarp artimiausių ligoninių ir dangoraižio. Į gelbėjimo operaciją įsitraukė ir beveik 400 policininkų.

Viename dangoraižio vestibiulių buvo įrengta improvizuota ligoninė. Vieni nukentėjusieji buvo apsinuodiję dūmais, kiti - apdegę, tretiems - lūžę kaulai, pasitaikė žmonių ir su plėštinėmis žaizdomis. Daug kam reikėjo pagalbos dėl patirto šoko. Buvo ir nežmoniškai pavargusių, nes jie padėjo gelbėtis kitiems arba turėjo nusileisti žemyn iš 70-80-ojo aukštų. Norint pasiekti gatvę iš 102-ojo aukšto, reikėjo nulipti net 1860 laiptelių.

Labai operatyviai atėjo į pagalbą ir Raudonasis Kryžius. Praėjus vos kelioms minutėms, kai nuaidėjo nelaimės sirena, dvi lauko virtuvės jau važiavo prie pastato iš netoliese buvusios Centrinės stoties. Jos atgabeno 230 litrų užplikytos kavos ir spurgų.

Niujorko meras Fiorello La Guardia privažiavo prie rotušės, kai per jo automobilyje įrengtą radiją nuskambėjo pranešimas, kad kviečiami gaisrininkai Meras paliepė atšaukti visus susitikimus ir važiuoti į katastrofos vietą. Netrukus liftu pakilęs į 60-ąjį aukštą jis jau lipo laiptais į viršų klampodamas per žemyn žliaugiantį purviną vandenį. 79-ąjį aukštą meras pasiekė labai greitai ir savo akimis matė, kaip ten gesinamas gaisras. Dangoraižyje La Guardia išbuvo daugiau kaip pusantros valandos, nors, kaip vėliau pasakojo, ten „buvo karšta kaip krosnyje“. Sužinojęs pirmąsias nelaimės smulkmenas, meras įpyko. „Nuolat jiems kartoju, kad neskraidytų virš miesto!“ - šaukė jis mojuodamas kumščiais ir taip garsiai, kad net apsaugos darbuotojai atsigręžė. Meras tuomet dar nežinojo, kad katastrofos kaltininkas - karo lakūnas.

Iš Detroito kilęs Donaldas Malony buvo 17 metų, bet jau 9 mėnesius dirbo sanitaru Pakrantės apsaugos tarnyboje Konektikute. Tk diena jam buvo laisva ir Donaldas buvo prie pat „Empire State Building“, kai pamatė į jį atsitrenkiantį lėktuvą, tekinas puolė į artimiausią namą, kad ant jo neužkristų lėktuvo ir pastato nuolaužos. Paskui nubėgęs į „Empire State Building“ pirmame aukšte buvusią vaistinę pareikalavo skubiai duoti morfino, tvarsčių, adatų, švirkštų ir pirmosios pagalbos vaistinėlę. Malony tą dieną vilkėjo Pakrantės apsaugos darbuotojo uniformą, todėl ant jos užsiūtas raudonas kryžius jam atstojo tarnybinį pažymėjimą. Vaistinės darbuotojas iškart viską padavė vaikinui.

Kartu su Malony į pastatą įbėgę gaisrininkai pakvietė jį eiti kartu prie šachtose liepsnojančių nukritusių liftų kabinų. Jie išmušė skylę šešto lifto kabinoje, kritusioje net iš 75-ojo aukšto, nors rasti gyvų joje nesitikėjo.

Bet Betty Lou Oliver ir jos draugės buvo gyvos, bet labai sunkiai sužeistos. Moterys turėjo sąmonę. Vėliau ekspertai padarė išvadą, kad nepaprastai gerai suveikusi automatinės apsaugos sistema neleido lifte buvusioms moterims ištikšti nuo smūgio nukritus į Šachtos dugną. Suteikęs joms pirmąją pagalbą Malony iš visų jėgų pasileido į viršų, kur rado sužeistų žmonių 70 ir 79-ajame aukštuose. Vieną po kito jis nešė juos žemyn.

Praėjus 40 minučių nuo gelbėjimo operacijos pradžios, ugnis buvo užgesinta, o gaisrininkai išvažiavę. Pro vandens užlietų aukštų langus palengva sklaidėsi dūmai. Bet vis dar nebuvo žinoma, kiek žmonių katastrofos metu buvo 78 ir 79-ajame aukštuose, kiek jų suspėjo išsigelbėti ir kiek žuvo. Kai kurie kūnai buvo taip smarkiai apdegę, kad nebuvo įmanoma nustatyti, tai vyras ar moteris.

Daug sužeistųjų buvo paleista namo suteikus pirmąją pagalbą. Betty Lou Oliver dėl sunkių lūžių ir didelių nudegimų net 18 savaičių pragulėjo Belviu ligoninėje. Jau to šeštadienio popietę daugybė technikų, inžinierių, valdžios atstovų ir kariškių susirinko prie dangoraižio įvertinti nuostolių. Netrukus pastato savininkams ir nuomininkams Hugh A.Drumas pranešė, kad dangoraižiui nepadaryta labai didelė žala.

Niujorkas. „Times“ pastatas. 10 vai. „The New York Times“ miesto naujienų skyriui vadovavo Davidas H Josephas. Jis dirbo prie rašomojo stalo, kai neregėtas sprogimas sudrebino Manheteną. Josephas greitai sužinojo, kas atsitiko. „Times“ pastato 11-ajame aukšte įsikūrusios telefonų stoties darbuotojai pro savo langus puikiai matė „Empire State Building“. Nusileidę žemyn, jie pranešė apie įvykį Josephui. Tas tuoj pat pakeitė laikraščio maketą. Sekmadienio numeris, turėjęs informuoti apie įvykius Japonijos fronte ir apie JAV Senato ratifikuotą Jungtinių Tautų chartiją, iškart buvo skirtas katastrofai Manhetene aprašyti. 25 reporteriai jau buvo išskubėję į gaisrines ir policijos nuovadas, Raudonojo Kryžiaus ligoninę, meriją ir „La i Guardia“ oro uostą.

Ernie Sisto

Pirmame puslapyje šalia tekstų reikėjo įdėti nuotraukų, nes jos skaitytojams daro didžiausią įspūdį. Ernie Sisto, pamiršęs nuolat maudžiantį skrandį, jau tempė sunkią fotografavimo kamerą į 81-ąjį aukštą. Pametęs sienoje žiojinčią didžiulę lėktuvo išmuštą skylę, jis tuoj įstatė į aparatą plačiakampį objektyvą. Sisto pavyko įkalbėti gaisrininkus, kad jie jį palaikytų už kojų, kol atsisėdęs ant parapeto ir atsilošęs į bedugnę fotografavo. Viena jo padarytų nuotraukų buvo įdėta pirmame laikraščio puslapyje per tris skiltis.

Tiems, kurie turėjo radijo aparatus, nereikėjo laukti sekmadienio laikraščių pasirodymo, kad sužinotų apie katastrofą. Kai kurios stotys pasakojo, kas vyksta, vos ne iš įvykio vietos. Stoties WOR darbuotojas Edwinas P.Kenny, kuris stovėdamas ant 25 aukštų namo stogo skaitė meteorologų pranešimus apie oro sąlygas, savo akimis matė, kaip sudužo į aukščiausią pasaulio pastatą atsimušęs bombonešis. Kenny nedelsdamas nubėgo į įrašų studiją ir papasakojo diktoriui apie katastrofą. Tas, nutraukęs laidą, perdavė per radiją pirmąjį pranešimą. Jis nuskambėjo beveik tą pačią akimirką, kaip ir pirmieji telefono skambučiai, kviečiantys pagalbon gelbėtojus ir gaisrininkus.

Manhetenas. Po dienos. Niujorkiečiai važiavo pažiūrėti į aprūkusią skylę aukščiausiame pasaulio pastate. Daugelis stebėjosi, kad į jo sieną atsitrenkęs lėktuvas padarė dangoraižiui palyginti tiek nedaug žalos. Stebėtasi ir tuo, kad taip greitai pavyko užgesinti gaisrą ir kad gana nedaug žmonių turėjo apraudoti per katastrofą žuvusius artimuosius. Baisu buvo net pagalvoti, kiek galėjo būti aukų, jei Smithas būtų skridęs bombonešiu pirmadienį.

Vis dėlto 14 žmonių žuvo, 25 buvo sužeisti, o materialiniai nuostoliai siekė beveik milijoną dolerių. Tai buvo nepaprastai daug, nes 1931 metais pastatytas dangoraižis kainavo 25 milijonus dolerių. Visus nuostolius apsiėmė atlyginti kariškiai.

Sekmadienį Šv.Patriko katedroje arkivyskupas Francis J.Spellmanas dalyvaujant 1000 tikinčiųjų aukojo pirmąsias mišias už žuvusiuosius. Tądien visi liftai jau kėlė žmones iki 67-ojo aukšto. Tarp 67 ir 82-ojo aukštų važinėjo tik 5 liftai. Apžvalgos aikštelės 86 ir 102-ajame aukštuose laikinai buvo uždarytos. Šiaurės ir pietų sienose žiojinčios skylės buvo uždengtos lentomis ir plokštėmis. Prireikė 12 mėnesių, kol „Empire State Building“ atrodė taip, kaip prieš katastrofą.

Bet taip ir nepavyko iki galo išsiaiškinti, kaip galėjo įvykti tokia nelaimė. Kariškiai sudarė savo komisiją, bet konkrečių išvadų ji nepateikė. „La Guardia“ oro uosto administracijai nepavyko išsiaiškinti, kodėl apskritai tą dieną bombonešiui B-25 buvo leista pakilti į orą.

Paaiškėjo tik tiek, kad jau nuo pat pradžių Smithas skrido virš Manheteno nesilaikydamas privalomo minimalaus 600 metrų aukščio. Niekas neatsakė į klausimą, kodėl jis apskritai skrido per tokį tirštą rūką? Ar tai buvo kariškių lengvabūdiškumas, ar paties lakūno, norėjusio pasipuikuoti prieš kolegas skrydžiu per visą šalį, bravūra? O gal jis užsimanė kartu skridusiems vyrams „parodyti Niujorką“ ir pateko į spąstus akmeninėse miesto džiunglėse?

Kai kurie ekspertai tvirtino, kad sutriko varikliai. Be tam prieštarauja faktas, kad bombonešis įsirėžė į dangoraižį lėkdamas 300 km per valandą greičiu. Vienas liudininkas pasakojo, kad matė lėktuvą išleista viena važiuokle, „tarsi lakūnas taip būtų stengęsis sumažinti greitį“. Kiti teigė, kad prietaisai klaidingai rodė skrydžio aukštį, kas ir tapo tikrąja katastrofos priežastimi, nes dėl tiršto rūko lakūnas nieko nematė.

Bet Niujorkas nebūtų Niujorkas, jei jame nebūtų atsiradę žmonių, sugebėjusių iš nelaimės pasipelnyti. Jau liepos 29 dienos rytą Edwardas Blodas ir dar du astronomai mėgėjai nukreipė sa vo teleskopus, įrengtus ant dangoraižio 42-ojoje gatvėje stogo, į „Empire State Building“. Kiekvienas už tam tikrą mokestį galėjo pamatyti suniokotą aukščiausio pasaulyje pastato fasadą. Norinčių atsirado daug. Prie teleskopų nusidriekdavo ilgos eilės.

Parengė Daiva RŪKAITĖ