Ar meilė atspari juos skiriančiam atstumui? Ar atlaikys? Žinoma, kad atlaikys. Kurį laiką.
Meilė per atstumą yra
super-romantiška, super-seksuali ir super-dramatiška. Tai gali patvirtinti bet
kuri mergina. Bet aš manau, kad tai – narkotikas. Užsikabliuojama įvariai,
kaifuojama vienodai gerai, o baigiama vienodai blogai. Ir toje rizikos grupėje
gali sutikti bet ką, - nesvarbu kokia lytis, orientacija, tikėjimas ar šeiminė
padėtis. Imunitetą gal turi tik tie, kurie iš viso nesugeba įsimylėti. Apsisaugoti
nuo to neįmanoma, jokių skiepų nėra ir, matomai, nebus. Dėl to galimi
recidyvai.
Būna maždaug taip; du
romantikai (vienas iš jų – ilgalaikėje komandiruotėje) po „stebuklingo
susitikimo“ ir „nepakartojamo sekso“ nusprendžia, kad tai – likimas. Vyrukas
jau neteko vilties sutikti meilę kažkur netoli savęs, nes jau viską išbandė ir
nebejaučia jokio malonumo. Tokia vyriškos nevilties sėkla krenta į derlingą
svajingo moteriškumo dirvą, kuri nuolatos tręšiama naivumu ir neištirpstančiomis
trąšomis „princasantbaltožirgo“. Ji nuolatos
drėkinama provincialiu liūdesiu ir stipria žemės valia „būsi mano“. Nesu visiškas
cinikas – kartais būna ir tikra meilė. Bet šiuo atveju tai nesvarbu. Daigai būna
skirtingi, žiedai gražūs, o vaisiai vienodi pas visus.
Prasiveršiu
link tavęs, mon amie…
Vaisiai yra panašūs į rojaus. Bent jau iš pradžių taip atrodo. Moteris
visada jaučia kažką paslaptingą, nežinomą, ji ilgai kalbasi su mylimuoju
telefonu, jos kūną kankina aistra. Todėl reti susitikimai ir neužmirštamas
artumas yra tikra šventė. Na, o vyrui tai – atsakomybės nebuvimas, jokios
kontrolės, pašėlęs seksas, galimybė pabūti ypatingai dėmesingu ir jautriu
(pakanka neužmiršti paskambinti). Jis gali tapti supermenu (netikėtai
atvažiuoti savaitgaliui) ar net pačiu geriausiu vyru pasaulyje (atvažiuoti
savaitei ar nupirkti jai bilietą, kad kartu pabūti tropikuose). Tai – idealūs santykiai.
Ji virpa, o jis laisvas! Visai
kaip Odisėjas ir Penelopė. Jis užkalinėja pinigus Norvegijoje, o jo išrinktoji
gyvena Plungėje ir savo garbę bei skaostybę saugo tik jam. Kaifas!
Bet pasakos gi
meluoja
O dabar prašom grįžti į
realybę ir baikim remtis pasakomis. Mes juk suaugę žmonės. Tai tęsis du ar net
tris metus. Jūs patikrinsite vienas kitą ir suprasite, kad po vieną gyventi yra
labai jau nelengva (beje, dviese - irgi ne lengviau). Bet vistiek labai norisi,
kad kažkas būtų šalia. O jis pradės užmiršinėti, kad ji labai gera. O ir ar iš
tikrųjų labai gera? O jai prireiks glėbio. Iš pradžių, tai bus jo glėbio
poreikis, bet vėliau prireiks taip stipriai, kad jau visai nesvarbu bus, - ar
tai jis ar tas, kuris arčiau.
Jokia mergina nelauks
vaikino trisdešimt metų, net jei ji – Končita, o jis – Rikardo. Žinoma, jei ji
ne komoje. Dabar laikai jau kiti. Mažai kas lieka ištikimas dešimtmečiais. Todėl
kai mylimasis atsiųs žinutę: „Atleisk, brangioji, negalėjau tau parašyti tris
metus. Kai palikome Troją, atsidūrėmė ne ryšio zonoje, paskui mus nubloškė į
Sirenų salą, o po to dar ta prakeikta Scilė ir Charibdė ir kiti dalykai... Vienu
žodžiu – parvažiuosiu po septynių metų. Bučiuoju. Tavo Odisėjas“.
Bėkite nuo jo. Tai –
pats drąsiausias veiksmas. Chau, aš viską pasakiau. Darykite išvadas.
Nudėjau iš žurnalo „Glamour“
2014/07
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą