Anykštėno kelionės po pasaulį

Anykštėno kelionės po pasaulį

Ne visų žmonių darbai vienodai atmenami. Vienam, žiūrėk, nereikia jokių pastangų, kad jo vardas įsiamžintų, kito gi nemaži darbai neretai net savo tautiečių lieka apmiršti. Panašus likimas ištiko ir anykštėną Ignotą Žiogelį — gydytoją. keliautoją, istoriką ir archeologą. Jis buvo kilęs iš bajorų, o pasirašinėjo visą gyvenimą „kunigaikščiu Ignacu Žagieliu“. Tai anykštėnams gerai žinomos Žiogelių pavardės lenkiška atmaina. Žiogelių ir šiandien daug gyvena kaimuose prie Virintos upės.

Gimė I. Žiogelis 1826 m. Pavirinčiu dvare, netoli Kurklių miestelio. Iki 1143 m. mokėsi pas Ukmergės pijorus. Toliau lavintis Lietuvoje negalėjo: uždarytas jau buvo ne tik Vilniaus universitetas, bet ir Medicinos akademija, todėl guvus jaunuolis kažkokiu būdu 1845 m. atsidūrė Kijeve. Per penketą metų baigė ten mokslus ir 1851 m. jau gydytojavo Odesoje. Paskui iškeliavo į mokslinę kelionę po Europą. Lankėsi Bertyne. Drezdene, Prahoje, Vienoje. 1856 m. daktarizavosi Paryžiuje, 1859 m. — Londone. Yra žinių, kad jis tobulinosi Sorbonoje ir Oksforde. I. Žiogelis daug kur minimas kaip pagarsėjęs okulistas.

Jis daug keliavo. Pirmiausia nuvyko į Indiją, kur 4 metus Madrase buvo anglų armijos gydytoju. Po sėkmingos Egipto chedyvo ir jo motinos operacijos kelerius metus tarnavo asmeniniu gydytoju pas Egipto vicekaralių, 6 metus — pas sultoną Abdul Azizą. Lankėsi Pietryčių Azijos salose — Ceilone, Javoje, Sumatroje, buvo Madagaskare, Kuboje. Keliavo po Sacharą, Abisiniją, Arabų pusiasalį, Turkiją. Lankydamas pasaulio didmiesčius, labai domėjosi muziejais, mokslo centrais, bendravo su mokslininkais. Buvo išrinktas eilės akademijų nariu, Oksfordo universiteto garbės nariu, apdovanotas užsienio ordinais, mokėjo keletą kalbų. 1876 m. sugrįžo į Vilnių. Čia gyveno iki 1881 m., nemažai praleisdavo laiko užmiesčio dvare (matyt. Pavirinčiuose), išleido lenkų kalba iliustruotą dvitomę Egipto istoriją (560 p.) ir kelionės po Abisiniją ir kitas šalis aprašymą. Vilniuje dirbo sanitarinės komisijos prezidentu, buvo Imperatoriškosios Vilniaus medicinos draugijos nariu. Likusius dešimt metų gyveno Varšuvoje, kur ir mirė 1891 m.

Ignotas Žiogelis lenkų, prancūzų ar anglų kalbomis parašė apie dvidešimt knygų ir straipsnių medicinos, istorijos, klimato, geologijos ir kitais klausimais. Rašė apie Egipto ir Alžyro klimatą, apie Egipto ir Sacharos geologiją. Pastarąsias knygas išleido apie 1870 m. Paryžiuje. 1860 m. savaitraštyje „Tygodnik lekarski“ paskelbė du gydytojo praktika paremtus straipsnius — apie etektrogalvaninį epilepsijos gydymą bei dantų skausmų numarinimą ir apie pasiutligės gydymą vaistažolėmis. Dirbdamas Odesos apylinkėse, savo praktikoje turėjo daug pasiutusių žvėrių apkandžiotų ligonių. Skrosdamas mirusius ir tirdamas kraują, jis nustatė, kad pasiutimą sukelia į kraują patenkantieji virusai ir kad žolėdžiams pasiutusių mėsėdžių virusas nepavojingas. Vadinasi, atsparumas įgaunamas iš žolinio maisto. Tada jis prisiminęs liaudies mediciną, kuria jo vaikystėje naudojęsi ukmergiškiai. Net žolės, kuriomis nuo pasiutimo gydydavo, vadinosi pasiutas. Žiogelis aprašo žolės išvaizdą, būdingas augimvietes, naudojimo bodą. Sakosi 1851 m. Kijevo gubernijoje pasiutu išgydęs 42 ligonius.

Ignotas Žiogelis 1879 ir 1880 m. Vilniuje savo lėšomis pas J. Zavadskį išleido dviejų tomų Egipto istoriją. Rašydamas knygą, jis panaudojo savo ilgametes Egipto paminklų studijas. Pats tyrinėjo ir kasinėjo tuos paminklus, skaitė užrašus ant paminklų, antkapių, šventyklų sienų. Skaitė hieroglifais rašytus papirusus. Svarbių žinių apie Egipto praeitį rado Londono, Luvro, Turino, Bertyno muziejuose. Studijavo privačių asmenų rinkinius Kaire, Aleksandrijoje, Florencijoje. Paryžiuje. Londone. Naudojosi žinomų seniausių egiptologų veikalais, buvo pažįstamas su amžininkais Marietu, Smitu, Vilkinsonu Riuge, Brugšu, Leipciusu. L Žiogelis aprašė pirminę savo tyrinėjimų ir stebėjimų medžiagą. Senovės tautų etninei sudėčiai nustatyti sakosi matavęs senovės egiptiečių, asirų, abisinų kaukoles, jas lyginęs. Taip pat naudojosi kitų tyrinėtojų moksliniu palikimu. Su kai kuriais diskutavo. Štai pačioje knygos pradžioje nesutinka su vokiečių tyrinėtojais, priskiriančiais egiptiečių kalbą germanų kalbų grupei. Nurodo, kad tai aiškus germanizacijos kėslai. Labai žavisi sena turtinga ir originalia šio krašto kultūra. Egipto šaltiniuose I. Žiogelis dažnai aptinka minint gotus, kurių antikiniais laikais, sakoma, buvę 1 milijonas. Mano, kad tai lietuviai.

Knygos pradžioje I. Žiogelis kalba apie Nilo krašto geografines sąlygas, aprašo reljefą, vandenis, augaliją. Į krašto formavimąsi jis žiuri dialektiškai. Susidomėjęs Nilo upės sąnašavimo eiga, darė šurfus, skaičiavo kasmetines nuosėdų mikrojuosteles ir nustatė, kad per 100 metų paviršius upės salpoje ir deltoje pakyla 4—5 cm. Žinodamas iš gręžinio, jog deltoje yra 66 m sąnašų, nustatė, kad jai susidaryti reikėjo 185 000 metų. Įdomios ir gana patikimos išvados. Kitoje Nilo salpos vietoje jis su darbininkais iškasė 26 m gylio šulinį. Dugne rado žmogaus skeletą ir molio indo šukes. Spėjo šiam radiniui buvus 85 000 metų (!!). Daug kur iš panašių radinių darė išvadą, kad Biblija apie pasaulio atsiradimą sako netiesą, nes visuomenė, žmogus ir net jo kultūra yra daug kartų senesnė už biblinį pasaulį.

Knygoje plačiai rašoma apie Nilo potvynius, jų priežastis, žmogaus santykį su šia stichija nuo seniausių laikų. Mini 1700 m. pr. m. e. Fajumo provincijoje vergų iškastą Nilo vandeniui taupyti jūrą, kurios gylis pagal Herodotą vietom siekęs 50 m. Nuo to laiko Nilas jau buvo spėjęs suguldyti 8 m nuosėdų. Pasakodamas apie karštus Sacharos vėjus chamsinus, mini, kad Egipto faraonai buvo pradėję statyti mūro sieną nuo tų vėjų apsisaugoti. Vėjų siena! Ką reiškia mus stebinančios piramidės, palyginus su tokiomis užmačiomis. Būdinga, kad senovės paminklų milžiniškų statinių atsiradimą I. Žiogelis nelaikė faraonų nuopelnu — jis kalba apie žmonių, vergų darbą, visuomenės vaidmenį, tautos kūrybinę galią.

Antinojos miesto griuvėsiai, kuriuos kasinėjo I. Žiogelis

Aprašinėdamas gyvūnus, žvėris, knygos autorius vis įpina įdomių, savo patirtų, istorijų, stebėjimų. Mini neretus atvejus, kai vandens pasisemti įsibridusias moteris užpuldavę būriai krokodilų ir sudraskydavę. Sakosi 1863 m. kelionės metu aukštutinėje Nilo dalyje nukovęs labai didelį krokodilą ir jo iškamšą pasiuntęs Kijevo universitetui. Krokodilo viduriuose radęs moterišką metalinę apyrankę.

I. Žiogelio parašytoji Egipto istorija faktiškai yra faraonų dinastijų eigos istorija. Jis mini būdingesnius valdovų bruožus, kai kuriuos įvykius, karus, paminklų statybą, santvarkos bruožus, žiaurumą, išsigimimą, dievus, religiją ir t. t. Knygos pradžioje duodama gana objektyvi kastinės nelygybės atsiradimo istorija, priežastys. Iškeliami atskirų dinastijų valdymo metu padaryti išradimai astronomijoje, medicinoje, pakeitimai kalendoriuje, pasiekimai literatūroje, filosofinėse, didaktinėse pažiūrose ir pan. Autorius panaudoja gausiuose sienų užrašuose aptiktas žinias iš senovės žemdirbystės, amatų, kalnakasybos, statybos ir architektūros meno.

Greta tironų ir išsigimėlių autorius randa ir tokius valdovus, kurie rėmė švietimą, mokslą. Jais jis ypač susižavėjęs. Mini faraoną Rachemchuchali, kuris įkūrė daug mokslo įstaigų, pastatė prie Nilo vandens matavimo stotį. Kiti šios dinastijos faraonai irgi gerbė pirmtakų darbus, turėjo bibliotekas, rūpinosi raštija. Kažkuris iš jų savo biblioteką pavadino „sielos vaistine“, vežiojosi ją net karų metu. Tasai faraonas ant savo kapo liepęs iškaldinti kalendorių ir įtaisyti barometrą (tebuvo tai tik barometro prototipas). I. Žiogelis labai aukština Aleksandrą Makedonietį ir jo darbus. Daug kalba apie žinomų antikinių mokslininkų, gydytojų ir kitų darbus. Neliko nepastebėti ir faraono Necho II, suorganizavusio grandiozinę kelionę laivais aplink Afriką (Libiją), darbai. Aprašomi senieji miestai — Tebu, Memfis, Amonas, Aleksandrija ir kiti.

Aplamai iš šio kronikinio veikalo visgi išryškėja keletas Egipto valdų ir galybės išplitimo laikotarpių, kritimo ir krizės periodų, naujų atgimimų ir t. t. Plačiai aprašomi didieji karai, žydų istorija Egipte, vergų sukilimai.

Knygos autorius visą laiką stengiasi būti objektyvus. Ne kartą išsitaria, kad religija visada gniuždė geruosius žmogaus sielos polėkius. Štai jis aprašo mūsų eros pradžioje krikščionybės Egipte įvedimą, čia I. Žiogelis, istoriniais faktais iliustruodamas, parodo krikščionybę skelbusių kunigų, misionierių smurtą. Jie buvo šventovių griovimo, senų bibliotekų naikinimo organizatoriai. Autorius savo knygoje, sugebėdamas praeiti pro cenzūrą, sako, kad tam civilizacijos naikinimui Egipte vadovavo šventas Epifonas, šventas Jeronimas, šventas Jonas Chrizostomas ir t. t. Šių dievo tarnų vadovaujama davatkų kariuomenė, pasak I. Žiogelio, taip elgėsi, kad „po Aleksandriją tekėjo kraujas be perstojimo“. Toks krikščionybės apaštalų elgesys buvo priežastis palyginti lengvos pergalės, kurią po trumpų karų laimėjo arabai. Knygoje aprašyta arabų kalifato epocha, Napoleono karai Egipte ir kiti XIX a. įvykiai.

Iš kažkokių šaltinių autoriui pavyko surinkti gana įdomių, kartais net anekdotiškai linksmų nuotrupų apie papročius. Pavyzdžiui, jis mini, kad ankstyvų faraonų dinastijų metu buvo puslaukiniai teisiniai įstatymai, kurie numatė baudas už nusikaltimus. Buvo kraujo keršto įstatymas. Žmogžudžiams, vagims ir klastotojams nukirsdavo, priklausomai nuo padaryto nusikaltimo, pirštus, plaštakas, rankas. šeimyninės neištikimybės kaltininkui veide išdegindavo ženklus, prievartautojus kastruodavo. Faraonai turėjo haremus, dideles šeimas. Stai Ramzis II turėjęs 111 sūnų ir 59 dukras. Faraonai vesdavo savo seseris, dukras ir pan.

Knygos pabaigoje pateikiami įvairių laikų Egipto gyventojų skaičiai, įvairių laikų Egipto miestų topografija. Abi Egipto istorijos dalys iliustruotos gausiais piešinių priedais. Ši knyga, atrodo, turi išliekamąją istorinę vertę.

1884 m. I. Žiogelis Vilniuje išleido antrą knygą, kurioje aprašė savo kelionę su Egipto vicekaraliumi po Arabijos pusiasalį, Abisiniją ir kitas Nilo aukštupio šalis. Ta kelionė prasidėjo 1863 m. ir truko kelerius metus.

Į kelionę po Afriką I. Žiogelis ruošėsi labai entuziastingai. Jis skaitė ankstesniųjų keliautojų aprašymus, tikėjosi aplankyti Nilo versmes. Jis savo knygoje, aprašydamas pasiruošimą kelionėn, stebisi, kad Amerika, kuri tik ką surasta — jau beveik visa pažinta, o Afrika, kultūros, o gal būt, ir žmonijos lopšys dar tebesanti geografiniais keliautojų mitais apraizgyta.

Vyno gaminimo Egipte scena iš 6 tūkst. pr.m.e.

Kelionės metu buvo aplankytas Arabų pusiasalis, daug mažų Abisinijos tautelių, Sudanas, žemyn Nilu grįžta į Egiptą, čia kelionė nesibaigė, o tęsėsi po Libaną, Turkiją ir Europą. Knygoje aprašytos papildomos išvykos į medžioklę, į paupius, kaimus, kur galima būtų pastebėti daugiau įdomaus iš arčiau. Suminėta nemaža vertingų pastabų apie aplankytų kraštų geologiją, užgesusius vulkanus, pasitaikančias suakmenėjusios faunos liekanas ir kt. Autorius sakosi prie Akabos užutėkio surinkęs amonitų kolekciją. Apie Sacharą pareiškia tokius samprotavimus: tai ne lyguma ir ne žemuma, o plokštikalnė su senu hidrografiniu tinklu (!). Nuolat aprašymuose piešia gamtos ir ypač dykuminės gamtos paveikslus: dykumos audras, sausvėjus, kurie, anot I. Žiogelio, išdžiovina viską, net „keliautojo sielą“. Su smalsumu stebi ir aprašo aptiktą florą ir fauną. Sumedžiotų krokodilų, beždžionių ir kitų iškamšas, mineralų kolekcijas, herbarus siuntė Europos mokslo centrams: į Kijevą, Londoną, Paryžių. Kaip gydytojas domėjosi vaistažolėmis, rinko herbarą.

Keliautojas nemaža dėmesio skyrė ekonominiams lankytų kraštų stebėjimams. Sueco kanalas jo laikais dar buvo tebestatomas. Ta proga I. Žiogelis paliečia ilgą ir įdomią šio perkaso istoriją nuo seniausių laikų. Pamini ilgaamžę Egipto ir aplinkinių kraštų prekybą, kuri vyko Nilo upe su pietų šalimis ir aplinkinėmis jūromis su tolimesniais kraštais. Prekyboje čia didelį vaidmenį turėjo medis, balzamas, eteriai, audiniai, plunksnos, riešutai, pipirai, dramblio kaulas. Minimi brangakmeniai, žemčiūgai. Pastarųjų gaudymu labai susidomėjo I. Žiogelis, plaukiodamas Raudonąja jūra, keliose vietose jis stebėjo nardytojų sunkų darbą ir smulkiai jį aprašė. Lankėsi įdomiuose rytietiškuose turguose, vadinamuose bazarais, stebėjo prekybą viskuo, net žmonėmis.

Knyga parašyta, ne vien pasiremiant savo kelionės įspūdžiais, bet ir įvairių laikų keliautojų žiniomis. Autorius neblogai žinojo geografinių atradimų istoriją.

I. Žiogelis aprašo Abisinijos tautelių papročius, etnografinius, teisinius ypatumus. Aprašymai labai vaizdingi, vietom meniški, anekdotiškais pasakojimais paįvairinti. Kur galėjo, I. Žiogelis stengėsi patekti į įvairias ritualines čiabuvių iškilmes, vestuves ir pan. Kelionės metu sakosi daug teikęs medicininės pagalbos, gydęs ne tik ekipažo narius, bet ir paprastus žmones. Chartumo miesto, kuris Žiogeliui panašus į Kauną, apylinkėse siautė šiltinė ir cholera. Ir jis 12 dienų, atsiskyręs nuo ekipažo, gydė nelaimingus kaimiečius. Kai vėliau važiavęs pro Beirutą, tai ten irgi buvo paplitusi choleros epidemija. Vienintelis miesto gydytojas prancūzas buvo jau pabėgęs. I. Žiogelis ir čia gydęs iki galo, kol siautusi epidemija. Tarp kitų išgydė ir Rusijos pasiuntinį tūlą Ivanovą.

Ir šioje knygoje I. Žiogeliui užkliuvo biblija. Jis atkeliavo į vietą, kur atseit įvykęs stebuklas — Mozė išvedęs žydus per jūrą „Iš Egipto Žemės, iš nelaisvės namų“. Ėmėsi tikrinti, kaip Egipto bėgliai galėję neskęsdami pereiti pėsti jūrą. Ir ką gi — išmatavęs rado, kad gylis ten 1,27 metro, o jūros atoslūgio metu vos 15 cm (!).

Nemaža vietos skiriama religinio fanatizmo aprašymams, samprotavimams, kurių daug kyla, apsilankius Mekoje ir Medinoje. Tamsa, dvasinis pažeminimas ir paralyžius, absoliutus beraštiškumas, skurdas, aklas fanatizmas sukrėtė keliautoją. Be kita ko, įdomios aplinkybes kuriomis I. Žiogelis pateko į Meką ir Mediną. Tais laikais krikščioniui į šias šventas vietas nebuvo galima per septynis varstus prisiartinti. Tada su savo valdovo žinia I. Žiogelis pasivertė „musulmonu“ — užsidėjo turbaną, kiek pasidažė, išmoko maldų Ir apeigų. Jis aplankė visus šventus pašalius, buvo visai arti pranašo karsto Ir laimingai grįžo. O galėjo baigtis mirtimi.

Skaitant I. Žiogelio knygas pastebi gana gerus autoriaus stilistinius sugebėjimus. Daug puslapių parašyta tiesiog literatūriškai, vaizdžiai. Ypač tai pasakytina apie medžioklės scenų aprašymus.

Ramzio II pergalės scena

I. Žiogelio knygos yra didelė bibliografinė retenybė. Lenkai teigia, kad „Kelionės į Abisiniją“ tėra tik vienas egzempliorius Varšuvos universiteto bibliotekoje, kitas, spėjama, — Vroclave. Ši knyga, manoma, nepasiekė užsienio bibliotekų. Vilniuje Mokslų akademijos bibliotekoje yra abi Žiogelio knygos, o universiteto bibliotekoje — tik Egipto istorija.

Apie autorių žinių labai maža. Gal būt, dėl to pastaruoju metu atsirado net abejojančių I. Žiogelio darbais. Šiais metais Adis Abeboje leidžiamame žurnale „Journal of Ethiopian Studies“ pasirodė lenkų autoriaus St. Chojnackio nedidelis straipsnis, kuriame I. Žiogelio kelionė po Abisiniją abejojama. Įtariama autoriaus ten nebuvus, o knygą parašius iš nugirstų nuotrupų, kitų knygų, (rodymui pateikiami keli knygoje aptikti netikslumai: vienur kitur atstumas neteisingas, klaidingai pavadintas vienas kitas augalas, įtariama j| žinojus kitų autorių lankytų kraštų aprašymus. Tačiau tie netikslumai galėjo knygoje atsirasti ir dėl kitų priežasčių. Knyga buvo rašyta praėjus 15—20 metų po kelionės. Prieš tai buvo dar parašyta Egipto istorija. Neaišku, ar kruopščiai autorius vedė dienoraštį, gal iš viso nedarė užrašų. Dėl Egipto istorijos St. Chojnackis nedaro priekaištų, kai tuo tarpu stiliaus, faktų gausumo požiūriu knygos tarpusavy nesiskiria.

I. Žiogelis buvo kruopštus tyrinėtojas. Apie tai rašo M. Tiškevičius, kuris 1860—61 m. Žiemą kartu su I. Žiogeliu kasinėjo Kamako, Tebų ir kitus griuvėsius, aplankė žymius Egipto kultūros paminklus. I. Žiogelis, atrodo, susirašinėjo su istoriku T. Narbutu ir kitais Lietuvos praeities tyrinėtojais.

I. Žiogelis, užmirštas mūsų krašto žmogus, yra įdomi ir ii dalies mįslinga asmenybė. Verta patyrinėti jo veiklą, darbus ir kūrybą, paieškoti archyvinio palikimo, nuodugniai ir objektyviai jį įvertinti.

Č. KUDABA Geografijos m. kand.

Mokslas ir Gyvenimas 1966 / 02