Klajonių romantika

Tatjana Ustinova apie meilę „televizine“ šio žodžio prasme.

Filmavimą paskyrė antradieniui, nes visi žino, kad pirmadienis – sunki diena. Pirmadieniais mano nuotaika būna blogesnė, nei bloga. Ir vėl viskas iš pradžių? Štai tas „viskas“:

- Kiek šiandien pamokų? Tu pamiršai??? Kodėl sportinę aprangą vėl sugrūdai į kuprinę? Ai, tai tu ją užmiršai išimti penktadienį? Nedelsiant išimk! Kodėl tu su tais džinsais? Nusiimk juos, pažiūrėk jie purvini ir dar su skyle štai čia. Dėkui Dievui, kad nėra privalomos uniformos, tada mes tikrai bankrutuotume! Kas savaitę turėtume pirkti porą kelnių, nes mūsų sūnus sugeba suplėšyti net iš kaučiuko mišinio bei „velniškos odos“ pasiūtus džinsus!

- Žmona, kur mano švarkas? Man reikia į darbą.

- Jis cheminėje valykloje. Su tokiu švarku buvo galima tik į daržą...

- Ką tu kalbi, ten kišenėje buvo labai svarbios vizitinės!

- Svarbios vizitinės yra ant komodos.

- Kur?!  Aš nieko nematau! Jos man reikalingos dabar! O aš nematau. Kur mano akiniai?! Žmona, kur mano akiniai?!

Ir tai tik pradžia! Pirmadienis yra visos savaitės darbotvarkė: kur reikia nuvažiuoti, ir ką ten daryti. Ir kai tik ateini iki penktadienio, aiškiai suvoki, kad tą savaitę tikrai neišgyvensi, neverta net bandyti. Geriau jau į vienuolyną, kur nors kaime, kur galėsi malonia išmintinga šypsena žvelgti į gamtos mirgėjimą bei niekuo nesirūpinti.

...Kai manote, ar mane priimtų į vienuolyną?

- Mam, duok man pinigų ekskursijai! Turėjau atnešti dar ketvirtadienį, bet pamiršau!

- Žmona, aš skrendu į komandiruotę, turėjau pasakyti dar penktadienį bet pamiršau. Sudėk mano daiktus, išskrendu vakare.

Ne, ne, tik į vienuolyną!..

Taip jau gavosi, kad per visą šitą pirmadienio “džiaugsmą” aš ir pati užmiršau antradienį numatytos TV programos temą. Na, man skambino redaktorius, po to skambino redaktoriaus pavaduotojas ir kažką ten kalbėjo. Po to vėl skambino redaktorius, aš klausiausi, linkčiojau galva ir užsirašinėjau. Po to pasirodė, kad aš užsirašiau:

1) pinigai už ekskursiją;

2) lagaminas komandiruotei;

3) švarkas iš cheminės valyklos.

Ir visa tai neturi nieko bendro su laidos tema.

- Mes kalbėsime apie meilę, - paskelbė laidos vedėja. Aš krūptelėjau. Man sunku kalbėti apie meilę tokia.... „televizine“ šio žodžio prasme. „Televizine“ prasme aš apie ją nieko neišmanau, net nenutuokiu, kaip ji atrodo. Na, žinau, bet tik iš šalies, kaip žiūrovas.

„Televizinė“ meilė atrodo maždaug taip. Jis – futbolininkas (aktorius, verslininkas). Ji – velniškai graži piemenaitė. Jis velniškai daug uždirba. Jie abu yra mėnesio, metų ar savaitės pora. Štai jų namelis Londone – ir rodo namelį Londone. Štai jų butas Majamyje – rodo butą. Štai jo limuzinas su jo paties vardu vietoj numerio. Štai jos tatuiruotė – mylimojo vardas ant širdelės, kurią laiko du besibučiuojantys angelai. O tai – buvusi jo žmona. Rodo niūrią moterį. Štai buvęs jos draugužis. Jį taip pat parodo, toks ciniškas vaikigalis. Tai – leopardo iškamša, jis padovanojo jubiliejaus proga. Koks jubiliejus? Na, jau buvo dvidešimt penkios valandos po mūsų pažinties, ir dvidešimt keturios nuo to laiko, kai likau pas jį nakvoti. Šiuos, smaragdais ir rubinais dabintus marškinėlius ji man padovanojo, kai skridau į Rio de Žaneirą, kur žaidė mano mylima komanda. Tai mes su vaikinais skridome pasirgti. Jis man skambina bet kuriuo paros metu iš bet kurios pasaulio vietos. Jis nori žinoti, ar aš išsimiegojau ir ar ryte suvalgiau savo mylimą daigintų grūdų košę. Jis mėgsta mėsą, ir mes abu mėgstam skaniai pavalgyti, nors aš visą laiką laikausi dietos, bet žinote, kartais leidžiu sau „nusirauti“. Ir rodo restoranus, kur jie valgo.

...Mano senelė tvirtino, kad kur kas padoriau pasakyti „subinė“, nei „valgyti“. Anksčiau to nesuprasdavau, o dabar ėmiau ir suvokiau. Garbės žodis!..

Apie tokią meilę (kas to nesuprato – tai buvo pasakojimas apie meilę) aš esu girdėjusi iš televizoriaus. Ir pasimetu, kai man tenka pasakoti apie meilę per televizorių. Neturiu žalio supratimo – ką gi man sugalvoti? Niekas nelenda į galvą. Neturiu aligatoriaus iškamšos. Limuzino irgi neturiu!.. Daigintų grūdų nevalgom.

Imu bambėti apie kažką, kas visiškai nenaudinga gyvenime. Apie tai, kad jis įdomus vyrukas, įdomus pats savimi. Kad pažįstu jį jau trisdešimt metų ir iki šiol man įdomu su juo kalbėtis, nors ir nervuoja savo dogmomis! Apie tai, kad jis patikimas, kaip afrikinis dramblys ir temps vežimą tiek, kiek reikės. Arba, kad su juo smagu važinėtis dviračiu – jis spėja sukti pedalus ir tuo pačiu pasakoti visokias linksmas istorijas.

Bet tai – ne tai. Tai be galo nuobodu ir suvokiama taip, lyg aš būčiau beviltiškai atsilikusi senė. Nuobodus mano gyvenimas prikvipęs naftalinu, o man meilės sena ir neįdomi.

Na, aš galėjau pasirengti ir ką nors sukurti, bet juk filmavimas – antradienį, o pirmadienis – jau pernelyg sunki diena.

Vedėja visiškai nusikamavo. Ji visaip kamantinėjo, mėtė užuominas apie deimantus ir Majamį, apie  romantiką ir „Mersedesą“. Kai tapo aišku, kad reikalas nejuda ir visas interviu dega žydra liepsna ilgesingai paklausė:

- O atostogos? Kur jis paskutinį kartą tave pakvietė? Gal tai buvo įdomi ir stulbinanti kelionė. Gal jūs skridote į okeanines salas, kur balto smėlio paplūdimiai? O gal žavėjotės kolonijinės Indijos prabanga? Juk tai taip romantiška!..

Ir kurgi ji galėjo dingti? Jai juk reikia apie kolonijinę prabangą ir romantiką, o čia aš su savo niurzgėjimu!....

Bet šį kartą aš galėjau atsakyti, kur mes paskutinį kartą skridome! Valio! Akivaizdu, kad žlungu pagal visus paragrafus, tačiau man visiškai atitiktinai žinomas atsakymas į paskutinį klausimą!

Ir aš išdrožiau:

- Paskutinį kartą mudu kartu skridome į Jugorską! Tai – nuostabi vieta šiaurės Urale.

Vos tik spėjau ištarti, pastebėjau, kaip ištįso vedėjos veidas. Ne, ne, neužskaityta! Koks dar Uralas? Koks Jugorskas?

Paskubėjau paaiškinti:

- Jis išskrido savaitei į komandiruotę ir taip jau gavosi, kad aš turėjau dvi laisvas dienas. Mes susitarėme, kad aš ten atskrisiu ir mes dvi dienas pagyvensime viešbutyje.

- Ir ką? – nuobodžiai paklausė. – Kaip ten, tame Jugorsko viešbutyje?

Ach, ten buvo taip nuostabu! Buvo pati tikriausia žiema ir zuikio kepure apsidengęs kiemsargis sukasdavo sniegą į aukščiausius pusnynus. Žydro ledinio dangaus fone stiebėsi tarsi tušu pieštos eglės ir maumedžiai. Kol vyras buvo darbe apsilankiau tenykščiame kraštotyros muziejuje. Ten buvo be gali įdomu: jis gi „interaktyvus” – paspaudi mygtuką ir pradeda važiuoti mažytis traktorėlis. Jis tempia malkų ryšulį. Tuo pačiu metu palapinėje užsidega ugnelė ir pradeda pypsėti racija. Ta kompozicija pasakojo apie šiaurinių žemių įsisavinimą. O muziejuje dirbančios tetulės atnešė knygą, kurioje aš pasirašiau, po to nuvedė į vietinę valgyklą, kur mes skaniai pavalgėme ir linksmai pabendravome.

Vakare iš dujų stoties parvažiavo mano vyras ir atvežė lauktuvių – du didelius raudonus pomidorus. Pasirodo, kad tose dujų stotyse, kuri jis montuoja savo įrengimus, visada yra pakankamai daug atliekamos šilumos. Todėl viršininkai nusprendė, kad neverta šildyti žemės atmosferą ir taip pagreitinti poliarinių ledynų tirpsmą. Jie įrengė šiltnamius ir dabar Jugorske, kuris yra vos už poros žingsnių nuo poliarinio rato, ištisus metus auga vaisiai ir daržovės. Pasiėmėm tuos pomidorus į restoraną, kur mums iš jų padarė salotas ir pateikė lėkštėje su mėlyna gėle ant dugno.

Be tuo romantika nesibaigė!.. Prieš akis buvo ištisas vakaras! Vaikštinėjome po mažytį miestą, žiūrėjome į išradingai iškirstas ledo skulptūras, stebėjomės, kad pas juos pats viduržiemis, žiūrėjome, kaip apšviestoje trasoje treniruojasi biatlonininkai. Pasirodo, kad visas Jugorskas yra pamišęs dėl biatlono!..

Po to grįžome į viešbutį, kur buvo šilta, kur buvo tiek karšto vandens, kiek tik norėjai, sėdėjome erdvioje vonioje, po to ritinėjomės, šnibždėjome vienas kitam meilius žodžius ir bučiavomės. O ryte taip nesinorėjo skristi namo! Norėjome dar pabūti Jugorske, kur viskas taip romantiška.

- Labai ačiū, visa tai buvo labai įdomu, - su lengva panieka padėkojo vedėja. Aš supratau, kad vargu ar dar kada nors mane pakvies į panašią programą. Greičiausiai ne, nepakvies.

O grįžusi namo pažiūrėjau žodyne, kaip aiškinamas žodis „romantika“.

1. pasaulėjauta, kuriai būdingas tikrovės idealizavimas, svajingumas ir jausmingumas. 

2. tai, kas patraukia nepaprastumu, žadina pakilumą, heroizmą.

STORY, 2014 05