Lėktuvo sudužimas 79-ajame aukšte

1945 metų liepos 28 dieną rūke virš Manheteno pasiklydęs bombonešis, skrisdamas daugiau kaip 300 kilometrų per valandą greičiu, atsitrenkė į tuomet aukščiausią pasaulio pastatą - „Empire State Building". Tačiau dangoraižis nesugriuvo, o gelbėtojai jau po kelių minučių traukė iš liepsnojančių jo aukštų žmones. Šiuo atveju stebina ne tik pati katastrofa, bet ir gelbėtojų operatyvumas bei profesionalumas.

Bedfordo karinė bazė. Masačiusetsas. 1945 metų liepos 28 diena. 8 vai. 55 min. Rytas išaušo šaltas ir nemalonus. Tirš­ti debesys neleido prasiskverbti saulei, protarpiais dulkė lietus. Prieš du su puse mėnesio Euro­poje baigėsi karas, netrukus tu­rėjo kapituliuoti ir Japonija. 27 metų papulkininkis Williamas F.Smithas jaunesnysis, panašus į Holivudo vaizduojamus bebai­mius karo lakūnus, ruošėsi įp­rastam skrydžiui dviejų variklių lėktuvu B-25, priklausiusiu 457- ajai bombonešių eskadrilei.

Iš Alabamos kūęs Smithas bu­vo patyręs karo lakūnas ir užė­mė aukštą padėtį. 1942 metais jis baigė elitinę \fest Pointo karo akademiją. Virš Vokietijos terito­rijos, kaip „skraidančios tvirto­vės“ pilotas Smithas atliko per 100 kovinių skrydžių. 1945 metų birželį, Europoje praleidęs 18 mėnesių, Smithas grįžo į Jungti­nes Valstijas. Tą ūkanotą rytą kartu su juo bombonešiu B-25 turėjo skristi dar du žmonės - seržantas Christopheris S.Domitrovitchius, taip pat patyręs la­kūnas, ir Bedfordo karinės bazės mechanikas Albertas G.Pema.

Tiksliai pagal grafiką - be 5 mi­nučių 9 valandą B-25 atsiplėšė nuo žemės. Smitho negąsdino meteorologų informacija, kad ry­tinę pakrantę gaubia rūkas ir že­mai plaukia tiršti debesys.

Manhetenas, Niujorkas. 9 vaL 45 mm. „Empire State BuS- ding" - tai 200 000 kvadratinių metrų ploto, 381 metro aukščio dangoraižis. Vien plieninės jo konstrukcijos svėre 55 tūkstan­čius tonų. Šis 1931 metų gegužės 1 dieną atidarytas 102 aukštų pastatas ir 1945-aisiais tebebuvo aukščiausias pasaulyje.

Pirmaisiais metais niujorkie­čiai jį vadino „Empty State Buil­ding", t.y. tuščiu pastatu, nes ekonominės krizės metais ne­daug buvo turtingų kompanijų, galinčių nuomotis patalpas to­kiame brangiame dangoraižyje. Padėtis ėmė kastis tik n pasauli­nio karo metais. Ibomet pastate įsikūrė radijo stotis NBC, daugy­bė organizacijų, susikūrusių Jungtinėms. Valstijoms įstojus į karą, išsinuomojo jame patalpas.

Įprastą darbo dieną dangorai­žyje paprastai būdavo iki 15 000 žmonių, bet tą rytą jų buvo ne daugiau kaip 1500. Dėl karo dau­guma niujorkiečių šeštadieniais nedirbo. Dangoraižio viršūnė skendėjo debesyse ir rūke, mato­mumas siekė vos kelis metrus, todėl beveik buvo tuščios ir turis­tams skirtos apžvalgos aikštelės, įrengtos 86 ir 102-ajame aukštuo­se. Kai oras būdavo gražus, sa­vaitgaliais į jas pakildavo apie 10 tūkstančių žmonių.

Williamo F.Smith

„La Guardia“ oro uostas. Niu­jorkas. 9 val. 45 min. Tą dieną oro uosto dispečerių pamainos viršininku dirbo Vietotas Bardenas. Netikėtai jis gavo radiogra­mą iš papulkininkio Williamo F.Smitho, kurio lėktuvas buvo 22 kilometrai į pietus. Pilotas norėjo sužinoti, kokios oro sąlygos virš Niuarko oro uosto. Bardenas nustebo - Niuarkas buvo maž­daug 25 kilometrai į pietvakarius nuo „La Guardia“, todėl Smithas jau turėjo jį pasiekti.

Po kelių minučių „La Guar­dia“ dispečeriai išvydo bombo­nešį savo ekranuose. Bardenas pamanė, kad Smithas nori leistis, ir padavė jam įprastą informaci­ją apie nusileidimo taką, vėjo kryptį ir stiprumą. Bet lakūnas atsakė norįs skristi į Niuarką.

Dispečeriai kreipėsi į Oro erdvės kontrolę. Ten niekas karinio lėktuvo nelaukė, nors B-25, laikydamasis nustatytų tai­syklių, jau skrido žemesniu oro koridoriumi. Oro erdvės kontro­lės darbuotojai pranešė, kad de­besys virš Niuarko plaukia labai žemai - 180 metrų aukštyje, to­dėl Smithas turi leistis „La Guardia“ oro uoste.

B-25 buvo karo lėktuvas, todėl civilinių skrydžių dispečeriai nu­tupdyti bombonešį galėjo tik ga­vę instrukcijas iš Karinių skry­džių kontrolės tarnybos. Kol jos bus gautos, B-25 turėjo sukti aš­tuoniukes „laukiamojoje erdvė­je“ į pietryčius nuo Niujorko.

Bardeno nuostabai, kariniai dispečeriai pareiškė, kad civilių turima informacija apie oro sąly­gas klaidinga. Ties Niuarku oras pakenčiamas - debesys maždaug 300 metrų aukštyje, matomumas -apie 3 kilometrus. „La Guardia“ dispečeriai perdavė Smithui iš ka­riškių gautą informaciją, bet, sua­bejoję jos tikslumu, pasiūlė bombonešio pilotui pačiam nuspręsti, ar leisis čia, ar skris į Niuarką.

„La Guardia“ oro uostas yra netoli upės Kvinso rajone. Smi­thui tereikėjo padaryti nedidelį posūkį rytų kryptimi, kad per Brukliną ir Steiteno salą pasiek­tų Niuarką. Jis turėjo skristi virš vandens.

Berdenas davė leidimą skristi , į Niuarką, įspėdamas Smithą, kad dėl blogo matomumo jam geriau leistis; „La Guardia“. Dis­pečeriai dar pridūrė:. „Del rūko mes nematome „Empire State Building“ viršūnės“.

Manhetenas. Niujorkas. 9 vai. 48 min. Radijo stoties WOR sporto komentatoriui Stanley Lomaxas sėdėjo savo automobilyje, kai pasigirdo lėktuvo variklių gausmas. Po akimirkos jis pama­tė B-25, skrendantį tarp miesto pastatų. „Kvaily, kilk į viršų! Į vir­šų!“ - Šaukė jis iš rūko išnirusiam lėktuvui, aiškiai pasiklydusiam tarp dangoraižių.Taip pat surea­gavo ir daugybė kitų niujorkiečių, išvydusių neregėtą vaizdą.

Civilinių skrydžių taisyklės griežtai reglamentuoja skraidymą virš tirštai gyvenamų teritorijų. Būtina skristi minimaliai saugia­me 300 metrų aukštyje, kad, su­gedus kuriam nors varikliui, lėk­tuvas spėtų pasiekti atvirą plotą arba vandenį. Virš Manheteno minimalus leidžiamas aukštis bu­vo dvigubi didesnis - 600 met­rų. Bet jo privalėjo laikytis tik ke­leiviniai lėmivai, kariškiams tai tebuvo rekomendacija.

Niujorkiečiai pamatė lėktuvą tada, kai jis išniro iš debesų į šiau­rę nuo 42-osios gatvės, t.y. nuo upės. Smithas skrido 300 metrų aukštyje, darydamas 15 laipsnių posūkį. Tarp dangoraižių laviruo­jantis bombonešis priminė musę, patekusią į voratinklį. Atrodė, kad nepraleidžiantis progos pasi­girti savo kariniais žygdarbiais Europoje Smithas visiškai sutriko atsidūręs virš Niujorko centro.

Lėktuvas skrido į šiaurės va­karus 300-400 kilometrų per va­landą greičiu. Paskutinę akimir­ką Smithas išvengė susidūrimo su Centrinio pašto pastatu. Pas­kui vos neatsitrenkė į dangoraižį Penktojoje aveniu. Virš miesto žiro kibirkštys. Įstaigose, par­duotuvėse ir gatvėse suakmenė­ję žmonės žiūrėjo į viršų.

Tą dieną 39-osios gatvės dan­goraižio 17-ajame aukšte dirbęs Eddie Greenbergas staiga viršuje už kokių 60 metrų išvydo lėktuvą. Paskui išgirdo galingą sprogimą. „O Dieve, pataikė į „Empire State Building“!“ - sušuko jis.

„Empire State Building“. 9 val. 49 min. Neaišku, ar Williamas F.Smithas buvo gyvas, kai 11 tonų sveriantis bombonešis rėžė­si į pastatą tarp 78 ir 79-ojo dan­goraižio aukštų. Jis nukrito iš 280 metrų aukščio 34-ojoje gat­vėje, išmušęs sienoje maždaug 5,5x6 metrų skylę. Smūgis į ga­balus suplėšė lėktuvo sparnus, o fiuzeliažas, kirtęs pastatą, pra­mušė pietinę sieną. Visa, kas liko iš lėktuvo, ir dangoraižio langų stiklai pažiro 33-iojoje gatvėje. Po smūgio pasigirdo sprogimas, po kurio apie 3000 litrų degančio aviacinio benzino išsiliejo į 79- ojo aukšto kabinetus, apipylė Šiaurinę dangoraižio sieną ir ap­tėškė net 86-ajame aukšte buvu­sią apžvalgos aikštelę. Gigantiš­kas pastatas du kartus susiūba­vo. Pro miglą kurį laiką švietė di­džiulių ugnies liežuvių laižoma jo viršūnė, paskui pradingo rūke ir tirštuose juoduose dūmuose. Degančio benzino srovė iš 79-ojo aukšto laiptais pasiekė 75-ąjį. Viskas, kas pasitaikė jos kelyje, iškart užsiliepsnojo.

Williamas F.Smithas, antrasis pilotas Christopheris S.Domiterovichius ir Albertas G.Pema ne­turėjo nė mažiausios galimybės išsigelbėti. Jei po smūgio jie ir būtų likę gyvi, būtų sudegę tame liepsnojančiame pragare. Iš lėk­tuvo išmestus Smitho ir Domiterovitechiaus kūnus gelbėtojai ra­do 79-ajame aukšte.

„The New York Times“ reporteris fotografavo 

stovėdamas ant bedugnės krašto.

Būtent tame aukšte tą dieną vyko Nacionalinės katalikų bend­ruomenės konferencija. Tei organizacija rinko humanitarinę pa­galbą karo nuniokota Europai. Skirtingai nei žmonės gatvėje ta­me aukšte niekas nematė artėjančio lėktuvo, kol jis neįlėkė kaip pragaro monstras į pastatą.

Patalpos iškart užsiliepsnojo: ugnis pasivijo net spėjusius išbėgti į laiptinę žmones. Viename kabinete buvusios trys moterys mėgino gelbėtis išmušdamos langus, kad įkvėptų gaivaus oro. Bet po akimirkos įsiveržė ugnis.

Katalikų bendruomenės na­rio Paulo Dearingo smarkiai su­maitotas kūnas buvo rastas ant 72-ojo aukšto siauros atb­railos. Mat iki to aukšto dangoraižio apatinė dalis buvo platesnė už viršutinę. Būtent dėl to Dearingas nenukrito į gatvę, o lėkė žemyn 7 aukštus. Neaišku, ar sprogimo banga ji išmetė per lan­gą, ar jis pats, apimtas panikos, kai užsidegė drabužiai, per jį iššo­ko. Į tuos klausimus neliko kam atsakyti. Bet jo kūnas nesudegė. Dearingas buvo pirmoji auka, ku­rią policijai pavyko identifikuoti. Liepsna jau siautėjo beveik vi­same kabinete, kai jame buvusi 37 metų Catherine O'Connor at­sigavo po smūgio. Atsipeikėjusi ji pamatė, kad vieno iš jos kolegų 47 metų Josepho Fountaino dra­bužiai liepsnoja, nors jis pats dar laikosi ant kojų. Catherine ėmė šaukti: Joe, einam, einam!“ Kaž­kaip nusimetęs degančius drabu­žius jis kartu su Catherine ir dar dviem moterimis pasiekė nedide­li kabinetą pietinėje pastato pusė­je. Toliau eiti jie negalėjo dėl tirš­tų dūmų. Visi keturi ėmė melstis.

Taip visi žmonės, tuo metu buvę dangoraižio 75-102-ajame aukštuose, pateko į mirtiną pa­vojų. Dauguma jų nesuprato kas vyksta. Vienas vyras, 25 metus gyvenęs Kinijoje, nutarė, kad prasidėjo žemės drebėji­mas. Kiti pamanė, kad koks ja­ponų lakūnas kamikadzė sugal­vojo rėžtis į pastatą.

Labiausiai nepasisekė tiems, kurie tuo metu kėlėsi liftais. Vie­nas bombonešio variklis ir kai kurios jo dalys pataikė į septintojo lifto šachtą, nuplėšė kabiną ir kartu su ja iš 300 metrų aukš­čio krito į patį šachtos dugną  dangoraižio rūsyje. 20 metų lifti­ninkė Betty Lou Oliver kaip tik tuo momentu buvo sustabdžiu­si liftą 75-ajame aukšte ir atida­riusi keleiviams jo duris. Iškart iš liepsnojančios šachtos į vidų įsiveržė degantis benzinas. Sprogimo banga išmetė moterį iš kabinos į koridorių. 

Kruviną, sužeistą, apimtą iste­rijos ir nesuvokiančią, kas vyks­ta, Betty Lou pastebėjo dvi kom­panijos „Air Cargo Transport“ darbuotojos Barbara Brown ir Fenny Skepko. Moterys ją vilkte nuvilko į savo kabinetą ir suteikė pirmąją pagalbą. Paskui jos nuta­rė nugabenti Betty Lou į apačią, kad ją nuvežtų į ligoninę.

Šeštajame lifte dirbo kita jauna liftininkė. Ji pajuto sprogimą, bet liko nesužalota. Barbara Brown ir Penny Skepko jau buvo beįeinančios į liftą, kai koridoriuje pasiro­dė jų šefas Roy Penzellas. Jis pa­liepė palikti sužeistą Betty liftinin­kės globai ir grįžti į kabinetą. Pen­zellas girdėjo, kaip užsidarė lifto durys. Paskui pasigirdo garsus smūgis - liftas nukrito į šachtos dugną. Trūko pažeisti jo lynai ir viduje buvusios moterys nugarmėjo iš 275 metrų aukščio į rūsį. Šachtos dugne buvęs masyvus gumos buferis pramušė lifto grin­dis, o iš viršaus užkritę plieniniai lynai sužalojo ir lifto lubas. Penzellas ir dvi jo darbuotojos išsigel­bėjo. Vėliau jie nusileido laiptais.

Tarp 66 ir 102-ojo aukštų Važi­nėjo 5 liftai — laimė, beveik vi­suose tuo metu nebuvo keleivių. Nenugarmėjusios į prarają kabinos iš karto buvo užblokuotos šachtose. Ant kai kurių jų lašėjo degantis aviacinis benzinas.

80-ajame aukšte 36 metų lifti­ninkas Abe Gluckas stovėjo prie savo lifto su bilietų kontrolieriu­mi Samu Watkinsonu, kai juos pasiekė sprogimo garsas. Ap­mąstymams, laiko nebuvo. Jų link jau lėkė ugnies kamuolys ir abu vyrai pasileido koridoriais. 69 metų Watkinsonas negalėjo bėgti taip sparčiai kaip Gluckas. Jį pavijo liepsna. Išgirdęs Watkinsono riksmą, Gluckas grįžo ir čiupęs už pakarpos nutempė jį į tuščią kabinetą, ten Watkinsonas iš karto prarado sąmonę. Gluckas nuvilko jį prie lango, nes buvo pilna tirštų dūmų.

Gluckas blaškėsi per dūmus, kol pagaliau rado išėjimą į laiptinę. Jis grįžo prie_: Watkinsono ir šiaip taip nutempė jį kelis aukštus žemyn. Ten dar buvo veikiančių liftų. Jie nusileido į 5-ąjį aukštį kur jų jau laukė gydytojas.

Prieš pat katastrofą 102-ojo aukšto apžvalgos, aikštelėje stovė­jo leitenantas Allenas Aimanas. Jis mėgino ką nors įžvelgti pro tirštą rūką, kol staiga apačioje pa­matė tiesiai į pastatą lekiantį lėk­tuvą. Paskendęs mintyse Allenas net išsigąsti nesuspėjo. Tik po akimirkos pasigirdus sprogimui ir sudrebėjus pastatui, leitenantas suprato, kad jam nepasivaideno. Jis puolė su žmona slėptis.

Iki pat apžvalgos aikštelės 86- ajame aukšte kilo liepsnojančio benzino fontanai. Ją pasiekė 79- ajame aukšte sudužusio lėktuvo dalys. Iš liftų šachtų į ją veržėsi liepsna ir tiršti dūmai. Trys gaisrininkai išlaužė duris į galeriją, ku­rios esant blogam orui būdavo uždarytos, nes kilusioje maišatyje niekas negalėjo rasti raktų.

Bet panika nekilo. Gal dėl to, kad iš garsiakalbių sklido lengva muzika. Dangoraižio administ­racijos vadovas Frankas W.Powellas sukvietė turistus ir skambant valso garsams nuvedė juos laiptais į saugią vietą.

Kompanijos „Caterpillar Tractor“ patalpose 80-ajame aukšte muzikos nesigirdėjo. Arthuras E.Palmeris ir D. J.Nordenas dirbo prie rašomojo stalo, kai bombo­nešis rėžėsi į pastatą keliais met­rais žemiau. Smūgis pamėtėjo Palmerį į viršų, pro langą jis pamatė liepsną. „Japonai numetė bombą“, jis dar spėjo pagalvoti. Palmeris puolė prie lango, bet per dūmus ir liepsną negalėjo įžiūrė­ti, kas darosi lauke. Į kabinetą įbėgo liftininkė. Jos rankos ir ko­jos buvo apdegusios. Panikos apimta moteris bandė iššokti per langą. Laimė, Palmeriui pavyko ją sugauti ir kiek apraminti.

Palmeris išėjo į koridorių. Bet iš liftų šachtų besiveržiantys tiršti dūmai privertė jį grįžti į kabinetą. Jis suprato, kad visi trys atsidūrė spąstuose. Kad turėtų kuo kvėpuoti, jie atidarė langus ir, radę nedidelį plaktuką, pramušė ploną sieną į gretimą kabinetą. Kai sky­lė pasidarė pakankamai didelė,  pro ją pralindo Nordenas. Paskui abu vyrai prastūmė sužeistą mer­giną. Paskutinis pralindo Palme­ris, Pasiekę laiptinę jie nusileido beveik 30 aukštų žemyn, kur pa­matė pirmą gelbėtojų brigadą.

9 val. 52 min. Nuaidėjo pir­moji gaisro pavojaus sirena. Lėktuvo katastrofą matė šimtai žmonių, todėl jau po kelių se­kundžių policijos ir gaisrinės te­lefonai įkaito iki raudonumo.

Gaisrinės pareigūnas Wiliamas Murphy nematė tarp dangoraižių pasiklydusio bombonešio, bet išgirdo sprogimą ir pastebėjo dūmus. Nubėgęs prie Penktosios aveniu ir 30-osios gatvės kampo, jis įjungė ten buvusią gaisro sireną. Po kelių sekundžių dispečerinę pasiekė pavojaus signalas, perduotas iš paties „Empire State Building“. Jį pasiuntė 73-iajame aukšte dirbęs statybininkas Williamas Sharpas, kurį sprogimo banga nubloškė prie sienos. Šiaip taip atsistojęs Sharpas pasiekė kastuvą ir su juo nuspaudė pavojaus signalą.

Tuo tarpu kompanijos „Raytheon“, įsikūrusios 53-iajame aukšte, darbuotojui niekaip nesisekė prisiskambinti į gaisrinę. Kai jo kolegos pro langus mėgino įžiūrėti, kas dedasi, jis šoko prie telefono ir bandė pranešti apie nelaimę „La Guardia“ skrydžių kontrolei. Bet centrinės telefonų stoties darbuotojas pranešimą, kad dangoraižį taranavo lėktuvas, palaikė nevykusiu pokštu. Tik po ilgų įtikinėjimų jis patikėjo, kad skambinantis žmogus sako tiesą.

Apie 10 valandą 41 mašina iš 23 gaisrinių pajudėjo „Empire State Building“ link. Viskam vadovavo Patrickas Walshas. Jo žmonės turėjo užgesinti patį aukščiausią gaisrą pasaulyje. Jiems jau buvo tekę 1927 metais malšinti ugnį 40-ajame aukšte, kai kilo gaisras „Sherry-Netherlands“ viešbutyje. Dabar jie turėjo dirbti 280 metrų aukštyje. Gaisrininkai liftu pasikėlė į 60-ąjį aukštą, kitus 18 aukštų reikėjo lipti laiptais. Uždusę, nešdami sunkius gesintuvus ir kvėpavimo aparatus jie galop pasiekė vietą, kur siautėjo ugnis. Kiti nusileido į pastato rūsį, kur mėtėsi lėktuvo ir šeštojo bei septintojo liftų nuolaužos. Ten dar tebedegė išsipylęs benzinas.

Keista, bet taip smarkiai nukentėjusiuose aukštuose tebeveikė vandentiekis. Nė vienas svarbus vamzdis beveik 100 kilometrų ilgio sistemoje nebuvo pažeistas, todėl iš karto buvo galima paleisti vandenį. Bet daugiau bėdos kėlė ne ugnis, o dūmai. Žmonės duso, kai kurie parado sąmonę.

Padėti sužeistiesiems ėmėsi Belviu ligoninės gydytojai ir sanitarai. Gelbėjimo operacijoje dalyvavo ir dvasininkai. Vieni atskubėjo iš netoliese buvusių bažnyčių, kiti, dalyvavę Nacionalinės katalikų bendruomenės susirinkime ir spėję išbėgti iš pastato, grįžo lydimi pagalbininkų ir sanitarų. Kai kurie dvasininkai meldėsi prie apdegusių žmonių, su kuriais dar taip neseniai kalbėjosi, palaikų.

Toje vietoje, kur bombonešis atsimušė į pastatą, gelbėtojų brigados rasdavo vis naujų katastrofos aukų. Dalyvavusiems kare suanglėję kūnai priminė neseniai Europoje matytus vaizdus. Vis dėlto kai kuriuos žmones buvo galima laikyti gimusiais po laiminga žvaigžde.

Katastrofos metu 26 metų Haroldas J.Smithas sėdėjo savo kabinete 62-ajame aukšte. Pribėgęs prie lango ir pažvelgęs į viršų, jis pamatė tris moteris, kurios išlindusios pro langą mojavo rankomis. Jas jau supo ugnis ir dūmai. Išbėgęs į laiptinę Smithas pastebėjo gaisrinės apsaugos skyriaus darbuotojus ir nuvedė juos į tą aukštą, iš kurio pagalbos meldė moterys. Taip buvo išgelbėtos trys moterys ir vienas vyras. Tai buvo Catherine O'Connor, dvi jos kolegės ir sunkiai sužeistas Nacionalinės katalikų bendruomenės narys Josephas Fountainas.

Kai gelbėtojų brigados skynėsi kelią pro smarkiai apgriautus aukštus, apatiniuose jau dirbo 25 gydytojai, 24 medicinos seserys, 13 sanitarų ir 15 Raudonojo Kryžiaus savanorių. Iš dangoraižio bėgantiems žmonėms jie suteikė pirmąją pagalbą. 15 greitosios pagalbos automobilių be perstojo kursavo tarp artimiausių ligoninių ir dangoraižio. Į gelbėjimo operaciją įsitraukė ir beveik 400 policininkų.

Viename dangoraižio vestibiulių buvo įrengta improvizuota ligoninė. Vieni nukentėjusieji buvo apsinuodiję dūmais, kiti - apdegę, tretiems - lūžę kaulai, pasitaikė žmonių ir su plėštinėmis žaizdomis. Daug kam reikėjo pagalbos dėl patirto šoko. Buvo ir nežmoniškai pavargusių, nes jie padėjo gelbėtis kitiems arba turėjo nusileisti žemyn iš 70-80-ojo aukštų. Norint pasiekti gatvę iš 102-ojo aukšto, reikėjo nulipti net 1860 laiptelių.

Labai operatyviai atėjo į pagalbą ir Raudonasis Kryžius. Praėjus vos kelioms minutėms, kai nuaidėjo nelaimės sirena, dvi lauko virtuvės jau važiavo prie pastato iš netoliese buvusios Centrinės stoties. Jos atgabeno 230 litrų užplikytos kavos ir spurgų.

Niujorko meras Fiorello La Guardia privažiavo prie rotušės, kai per jo automobilyje įrengtą radiją nuskambėjo pranešimas, kad kviečiami gaisrininkai Meras paliepė atšaukti visus susitikimus ir važiuoti į katastrofos vietą. Netrukus liftu pakilęs į 60-ąjį aukštą jis jau lipo laiptais į viršų klampodamas per žemyn žliaugiantį purviną vandenį. 79-ąjį aukštą meras pasiekė labai greitai ir savo akimis matė, kaip ten gesinamas gaisras. Dangoraižyje La Guardia išbuvo daugiau kaip pusantros valandos, nors, kaip vėliau pasakojo, ten „buvo karšta kaip krosnyje“. Sužinojęs pirmąsias nelaimės smulkmenas, meras įpyko. „Nuolat jiems kartoju, kad neskraidytų virš miesto!“ - šaukė jis mojuodamas kumščiais ir taip garsiai, kad net apsaugos darbuotojai atsigręžė. Meras tuomet dar nežinojo, kad katastrofos kaltininkas - karo lakūnas.

Iš Detroito kilęs Donaldas Malony buvo 17 metų, bet jau 9 mėnesius dirbo sanitaru Pakrantės apsaugos tarnyboje Konektikute. Tk diena jam buvo laisva ir Donaldas buvo prie pat „Empire State Building“, kai pamatė į jį atsitrenkiantį lėktuvą, tekinas puolė į artimiausią namą, kad ant jo neužkristų lėktuvo ir pastato nuolaužos. Paskui nubėgęs į „Empire State Building“ pirmame aukšte buvusią vaistinę pareikalavo skubiai duoti morfino, tvarsčių, adatų, švirkštų ir pirmosios pagalbos vaistinėlę. Malony tą dieną vilkėjo Pakrantės apsaugos darbuotojo uniformą, todėl ant jos užsiūtas raudonas kryžius jam atstojo tarnybinį pažymėjimą. Vaistinės darbuotojas iškart viską padavė vaikinui.

Kartu su Malony į pastatą įbėgę gaisrininkai pakvietė jį eiti kartu prie šachtose liepsnojančių nukritusių liftų kabinų. Jie išmušė skylę šešto lifto kabinoje, kritusioje net iš 75-ojo aukšto, nors rasti gyvų joje nesitikėjo.

Bet Betty Lou Oliver ir jos draugės buvo gyvos, bet labai sunkiai sužeistos. Moterys turėjo sąmonę. Vėliau ekspertai padarė išvadą, kad nepaprastai gerai suveikusi automatinės apsaugos sistema neleido lifte buvusioms moterims ištikšti nuo smūgio nukritus į Šachtos dugną. Suteikęs joms pirmąją pagalbą Malony iš visų jėgų pasileido į viršų, kur rado sužeistų žmonių 70 ir 79-ajame aukštuose. Vieną po kito jis nešė juos žemyn.

Praėjus 40 minučių nuo gelbėjimo operacijos pradžios, ugnis buvo užgesinta, o gaisrininkai išvažiavę. Pro vandens užlietų aukštų langus palengva sklaidėsi dūmai. Bet vis dar nebuvo žinoma, kiek žmonių katastrofos metu buvo 78 ir 79-ajame aukštuose, kiek jų suspėjo išsigelbėti ir kiek žuvo. Kai kurie kūnai buvo taip smarkiai apdegę, kad nebuvo įmanoma nustatyti, tai vyras ar moteris.

Daug sužeistųjų buvo paleista namo suteikus pirmąją pagalbą. Betty Lou Oliver dėl sunkių lūžių ir didelių nudegimų net 18 savaičių pragulėjo Belviu ligoninėje. Jau to šeštadienio popietę daugybė technikų, inžinierių, valdžios atstovų ir kariškių susirinko prie dangoraižio įvertinti nuostolių. Netrukus pastato savininkams ir nuomininkams Hugh A.Drumas pranešė, kad dangoraižiui nepadaryta labai didelė žala.

Niujorkas. „Times“ pastatas. 10 vai. „The New York Times“ miesto naujienų skyriui vadovavo Davidas H Josephas. Jis dirbo prie rašomojo stalo, kai neregėtas sprogimas sudrebino Manheteną. Josephas greitai sužinojo, kas atsitiko. „Times“ pastato 11-ajame aukšte įsikūrusios telefonų stoties darbuotojai pro savo langus puikiai matė „Empire State Building“. Nusileidę žemyn, jie pranešė apie įvykį Josephui. Tas tuoj pat pakeitė laikraščio maketą. Sekmadienio numeris, turėjęs informuoti apie įvykius Japonijos fronte ir apie JAV Senato ratifikuotą Jungtinių Tautų chartiją, iškart buvo skirtas katastrofai Manhetene aprašyti. 25 reporteriai jau buvo išskubėję į gaisrines ir policijos nuovadas, Raudonojo Kryžiaus ligoninę, meriją ir „La i Guardia“ oro uostą.

Ernie Sisto

Pirmame puslapyje šalia tekstų reikėjo įdėti nuotraukų, nes jos skaitytojams daro didžiausią įspūdį. Ernie Sisto, pamiršęs nuolat maudžiantį skrandį, jau tempė sunkią fotografavimo kamerą į 81-ąjį aukštą. Pametęs sienoje žiojinčią didžiulę lėktuvo išmuštą skylę, jis tuoj įstatė į aparatą plačiakampį objektyvą. Sisto pavyko įkalbėti gaisrininkus, kad jie jį palaikytų už kojų, kol atsisėdęs ant parapeto ir atsilošęs į bedugnę fotografavo. Viena jo padarytų nuotraukų buvo įdėta pirmame laikraščio puslapyje per tris skiltis.

Tiems, kurie turėjo radijo aparatus, nereikėjo laukti sekmadienio laikraščių pasirodymo, kad sužinotų apie katastrofą. Kai kurios stotys pasakojo, kas vyksta, vos ne iš įvykio vietos. Stoties WOR darbuotojas Edwinas P.Kenny, kuris stovėdamas ant 25 aukštų namo stogo skaitė meteorologų pranešimus apie oro sąlygas, savo akimis matė, kaip sudužo į aukščiausią pasaulio pastatą atsimušęs bombonešis. Kenny nedelsdamas nubėgo į įrašų studiją ir papasakojo diktoriui apie katastrofą. Tas, nutraukęs laidą, perdavė per radiją pirmąjį pranešimą. Jis nuskambėjo beveik tą pačią akimirką, kaip ir pirmieji telefono skambučiai, kviečiantys pagalbon gelbėtojus ir gaisrininkus.

Manhetenas. Po dienos. Niujorkiečiai važiavo pažiūrėti į aprūkusią skylę aukščiausiame pasaulio pastate. Daugelis stebėjosi, kad į jo sieną atsitrenkęs lėktuvas padarė dangoraižiui palyginti tiek nedaug žalos. Stebėtasi ir tuo, kad taip greitai pavyko užgesinti gaisrą ir kad gana nedaug žmonių turėjo apraudoti per katastrofą žuvusius artimuosius. Baisu buvo net pagalvoti, kiek galėjo būti aukų, jei Smithas būtų skridęs bombonešiu pirmadienį.

Vis dėlto 14 žmonių žuvo, 25 buvo sužeisti, o materialiniai nuostoliai siekė beveik milijoną dolerių. Tai buvo nepaprastai daug, nes 1931 metais pastatytas dangoraižis kainavo 25 milijonus dolerių. Visus nuostolius apsiėmė atlyginti kariškiai.

Sekmadienį Šv.Patriko katedroje arkivyskupas Francis J.Spellmanas dalyvaujant 1000 tikinčiųjų aukojo pirmąsias mišias už žuvusiuosius. Tądien visi liftai jau kėlė žmones iki 67-ojo aukšto. Tarp 67 ir 82-ojo aukštų važinėjo tik 5 liftai. Apžvalgos aikštelės 86 ir 102-ajame aukštuose laikinai buvo uždarytos. Šiaurės ir pietų sienose žiojinčios skylės buvo uždengtos lentomis ir plokštėmis. Prireikė 12 mėnesių, kol „Empire State Building“ atrodė taip, kaip prieš katastrofą.

Bet taip ir nepavyko iki galo išsiaiškinti, kaip galėjo įvykti tokia nelaimė. Kariškiai sudarė savo komisiją, bet konkrečių išvadų ji nepateikė. „La Guardia“ oro uosto administracijai nepavyko išsiaiškinti, kodėl apskritai tą dieną bombonešiui B-25 buvo leista pakilti į orą.

Paaiškėjo tik tiek, kad jau nuo pat pradžių Smithas skrido virš Manheteno nesilaikydamas privalomo minimalaus 600 metrų aukščio. Niekas neatsakė į klausimą, kodėl jis apskritai skrido per tokį tirštą rūką? Ar tai buvo kariškių lengvabūdiškumas, ar paties lakūno, norėjusio pasipuikuoti prieš kolegas skrydžiu per visą šalį, bravūra? O gal jis užsimanė kartu skridusiems vyrams „parodyti Niujorką“ ir pateko į spąstus akmeninėse miesto džiunglėse?

Kai kurie ekspertai tvirtino, kad sutriko varikliai. Be tam prieštarauja faktas, kad bombonešis įsirėžė į dangoraižį lėkdamas 300 km per valandą greičiu. Vienas liudininkas pasakojo, kad matė lėktuvą išleista viena važiuokle, „tarsi lakūnas taip būtų stengęsis sumažinti greitį“. Kiti teigė, kad prietaisai klaidingai rodė skrydžio aukštį, kas ir tapo tikrąja katastrofos priežastimi, nes dėl tiršto rūko lakūnas nieko nematė.

Bet Niujorkas nebūtų Niujorkas, jei jame nebūtų atsiradę žmonių, sugebėjusių iš nelaimės pasipelnyti. Jau liepos 29 dienos rytą Edwardas Blodas ir dar du astronomai mėgėjai nukreipė sa vo teleskopus, įrengtus ant dangoraižio 42-ojoje gatvėje stogo, į „Empire State Building“. Kiekvienas už tam tikrą mokestį galėjo pamatyti suniokotą aukščiausio pasaulyje pastato fasadą. Norinčių atsirado daug. Prie teleskopų nusidriekdavo ilgos eilės.

Parengė Daiva RŪKAITĖ